KOMERCINĖS TEISĖS ASPEKTAI

VILNIAUS TECNIKOS KOLEGIJA
MECHANIKOS FAKULTETAS

REFERATAS

KOMERCINĖS TEISĖS ASPEKTAI

Atliko: Giedrius Gaurilčikas

Tikrino:

Vilnius 2005

Komercinės teisės sąvoka. Komercinė teisė kaip civilinės teisės dalis

Prekybos kodeksas turi tik specialiąją dalį, bendrosios dalies normos yra Civiliniame kodekse. Jei tam tikriems santykiams reguliuoti nėra specialiosios normos (teisės spraga), tai taikomos Civilinio kodekso normos.
Komercinės teisės subjektas – komersantas (pagal tai atribojamos civilinė ir komercinė teisės šakos). Komersantas – asmuo, kuris savo profesiniame versle sudaro sandorius arba užsiima užsienio prekybos verslu. Yra du komersanto požymiai: 1) asmuo susijęs su tam tikrais santykiais – komerciniais-ūkiniais santykiais; 2)) tikslas – pelnas.
LR įstatymuose nėra komersanto apibrėžimo, yra tik “ūkio subjektas”.
Šiuo metu LR priklauso monistinėms valstybėms, yra vieningas aktas – Civilinis kodeksas; naujajame CK yra daugiau specialiųjų normų, jis universalesnis.

Prekybos teisės atsiradimas
Senovės Romos civilinė teisė buvo universalus ir abstraktus reguliatorius, ir tokio reguliatoriaus vėl prireikė viduramžių Europai.
Naujai atsiradusios normos nustatė pirklių tarpusavio santykius ir padėtį, pareigas ir privilegijas. Ankstyvajame etape ši “teisės šaka” vadinosi pirklių teise. Vėliau, plečiantis jos normų taikymui, ją ėmė vadinti prekybos teise.
Prekybos teisės atsiradimas siejamas su Ittalijos miestais, nes jie privalėjo prekiauti kad išgyventų. Pradžioje santykiai buvo paremti tik papročiais, bet plečiantis ryšiams tarp miestų ir valstybių, kuriantis sąjungoms (Hanza ir pan.), kilo poreikis turėti tam tikras apibrėžtas taisykles su sankcijomis už jų nevykdymą.
Pirmasis bandymas įstatymais re

eguliuoti santykius – Prancūzijos XVII a. antra pusė, kai buvo išleisti du ordonansai – “Dėl sausumos prekybos” ir “Dėl jūrų prekybos” (dar vadinami Kolbero aktais).
Nuo XIX a. pradžios prekybos teisės luominis pagrindas išnyksta.
Pažymėtina, kad iš pradžių atsirado Prekybos kodeksas (1804 m.), o tik paskui Civilinis (1808 m.). Vokietija nusižiūrėjo nuo Prancūzijos.
Prekybos teisėje, kitaip nei civilinėje teisėje, veikia sudaromų sandorių atlygintinumo prezumpcija. Civilinėje tam tikri sandoriai gali būti tik neatlygintini – panauda ir pan., o prekybos teisėje neatlygintinų sandorių nėra. Prekybos teisėje taikoma padidinta atsakomybė, kurios pobūdis nepriklauso nuo kaltės. Prekybos teisėje nesiekiama riboti palūkanų dydį už kreditus. Prekybos teisę labiau įtakoja papročiai nei civilinę, nes prekybos sferoje papročiai nuolat formuojasi. Prekybos teisei visada būdingas tarptautinis pobūdis, o civilinės teisės pagalba labiau siekiama sureguliuoti santykius vaalstybės viduje.
Šie prekybos teisės bruožai daro įtaką formuojant ir šios teisės šakos principus. Civilinės ir prekybos teisės principai skiriasi, nors ir yra artimi.
Prekybos teise reguliuojamų santykių ratas nuolat plečiasi – dabar priklauso ir apdirbimo pramonė, leidyba, kredito įstaigų darbas, operacijos su nekilnojamuoju turtu ir pan. Komercinė teisė apima visą įmonininko veiklą.
XX a. pradžioje yra ir kitų tendencijų. Buvo diskusijų dėl dviejų kodeksu – civilinio ir prekybos – reikalingumo. Pvz., Šveicarija XX a. pradžioje atsisakė Prekybos kodekso – jo normas įjungė į Civilinį kodeksą. Tas pa
ats atsitiko ir Italijoje – 1942 m. sujungti Prekybos ir Civilinis kodeksai. Šios valstybės neneigia, kad prekybos teisės normos egzistuoja kaip tokios, tačiau įtraukia jas į Civilinius kodeksus.

Komercinė teisė LR įstatymų sistemoje
Yra terminas “ūkinė teisė”, kuri TSRS laikais apėmė visumą teisinių normų, nustatančių ūkinės veiklos, vadovavimo ir įgyvendinimo tvarką ir reguliuojančių ūkinius santykius tarp organizacijų, jų padalinių, naudojant įvairius teisinio reguliavimo metodus, siekiant racionalaus socialistinio ūkininkavimo.
Pažymėtini du momentai:
1) ūkinė teisė – planinės ekonomikos vaikas
2) ūkinės teisės esmė – ne ideologinė; tai buvo kompleksinė teisės šaka, kurią sudarė įvairių teisės šakų normos.
Tarpukariu buvo priimti tam tikri komercinės teisės aktai, bet svarbiausia – tuo metu LR nebuvo priimtų kodifikuotų įstatymų – nei Civilinio, nei Prekybos kodekso. Vietoje jų veikė keturi aktai iš skirtingų teisės sistemų:
1) Carinės Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1-a dalis;
2) Užnemunėje – Napoleono kodeksas (per Varšuvos hercogystę) – buvo ir CK, ir PK;
3) Palangos valsčiuje ir dalyje Zarasų apskrities – Carinės Rusijos Pabaltijo gubernijos Civilinių įstatymų rinkinys;
4) Klaipėdos krašte – Vokietijos Civilinis ir Prekybos kodeksai.
Tarp šių keturių aktų buvo ir monistinės, ir dualistinės sistemos atspindžių.
Iki 1990.03.11 d. veikė vieningas Civilinis kodeksas, Prekybos kodekso nebuvo, tačiau buvo daug poįstatyminių aktų kurie buvo komercinės teisės šaltiniais.

Komercijos sąvoka.

Yra keletas komercijos reikšmių. Komercija gali būti suprantama šiom trim prasmėm:
1) Komercija – tai komercinė prekyba.
2) Komercija – tai ūkinė veikla.
3) Komercija – tai verslas.

Komercija – tai komercinė prekyba.
Kalbant ap

pie prekybą, reikia skirti tokias sąvokas:
a) veiksmai (tai baigtinis veikimo tarpsnis (pvz., pirkimas-pardavimas);
b) veikla (tai veikimas, nuolat atliekami veiksmai, tai nuolatinis tam tikrų veiksmų atlikimas).
Veiksmas turi būti užbaigtas, kad būtų veikla. Jei pirkimas ir pardavimas yra užbaigtas toje pat valstybėje, tai galima teigti, kad tai veikla.
Prekyba – tai nuolatiniai veiksmai, susiję su pirkimo-pardavimo sandorių sudarymu.
Kyla toks klausimas : kodėl komercinė prekyba, o ne tiesiog prekyba? Prekyba turi būti komercinė. Galima paimti tokį pavyzdį: yra išskiriamos viešosios įstaigos (pvz., Teisės klinika, Atviros Lietuvos Fondas); šie juridiniai asmenys gali parduoti paveikslus, tačiau jie pelno nesiekia (nors gali siekti). Ar tai prekyba? Tai nėra komercinė prekyba, nes tas paveikslų pardavimas nėra jų pagrindinė veikla, jie nesiekia pelno.
Kalbant apie prekybą, reik sakyti, kad tai komercinė prekyba. Komercinė prekyba – tai prekyba, kuria siekiama pelno.
Komercinė prekyba – tai veikla, kurią sudaro nuolat atliekami pirkimo-pardavimo veiksmai, kuriais siekiama pelno.

Komercija – tai ūkinė veikla.
Ūkinė veikla apima:
1) gamybą;
2) prekybą;
3) paslaugų teikimą.
Ši ūkinė veikla bus komercija su ta sąlyga, kad ja siekiama pelno. Turi būti tikslas – pelno siekimas.
Gamyba – tai nuolat atliekami veiksmai, kuriais sukuriami tam tikri materialaus pasaulio dalykai.
Prekyba – tai nuolat atliekami pirkimo-pardavimo veiksmai; tai apima taip pat ir mainus bei bet kokį kitą pasikeitimą prekėmis.
Paslaugų teikimas – tai nuolat atliekami veiksmai, kurių procese sukuriamas ir parduodamas in

ntelektualinės veiklos rezultatas arba atliekami kiti veiksmai, patarnavimai.
Ne bet kuri gamyba, prekyba ar paslaugų teikimas yra komercija ar ūkinė veikla. Ūkinei veiklai būdingas požymis – tikslas, t.y. pelno siekimas. Tačiau tai, kad yra toks tikslas, nereiškia, kad jis visada pasiekiamas (pvz., kai ūkinė veikla sužlunga). Statistiškai ištirta, kad iš šimto verslininkų 20 “sugriūna” iš karto net nepradėję veiklos, 50-60 negauna jokio pelno, ir tik 10-15 proc. pasiseka, t.y. pasiekia savo tikslą (tai taikoma ir advokatams).

Komercija- tai verslas.
Verslas – tai bet kokia veikla, kuria siekiama pelno, ir taip pat tai yra profesinė veikla, tam tikras užsiėmimas, kuriuo užsiimama pragyvenimui. Paprastai tai apima tokias veiklas, kurios neįeina į komercinę prekybą, ūkinę veiklą. Tai gali būti medicinos paslaugos ir pan.

Taigi galima daryti išvadą, kad komercija – tai tam tikrų veiksmų atlikimas, kurių tikslas yra pelno siekimas. Šia prasme komercija neapima veiklos, kuria siekiama pragyvenimo, kuri skirta užsidirbti pragyvenimui (pvz., advokatai). Šiuo požiūriu komercija yra suprantama tik kaip ūkinė veikla (labiausiai) ir dar kaip komercinė prekyba.

Visos veiklos rūšys yra išvardintos 1999 m. spalio 5 d. Statistikos departamento prie LR vyriausybės gen. direktoriaus įsakyme Nr. 74 “Dėl ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus”. Šį klasifikatorių sudaro skyriai ir poskyriai. Čia išvardintos įvairios veiklos rūšys, net tos, kurios neturi jokio ryšio su KT (pvz., viešoji veikla).

Reikia pabrėžti tokį dalyką, kad pelno siekimas nėra svarbiausias ir esminis požymis, skiriantis komercinę veiklą nuo kitos veiklos. Pvz., yra viešoji įstaiga – kino teatras, rodantis senus filmus, ir yra kino centras “Vingis”. Dėl pelno gavimo čia skirtumo nėra, nes abu jie nori gauti pelno. Viešoji įstaiga juk taip pat gali siekti pelno – t.y. tokio rezultato, kad plėsti savo veiklą (pirkti senus filmus, juos rodyti ir t.t). Pelno gavimo faktas nereiškia, kad tam tikras subjektas užsiima komercine veikla. Šiuo atveju yra svarbus tikslas – t.y. tikslas gauti (siekti) pelno. Tikslo gauti pelną nereikia painioti su pelno gavimu. Iš to kas pasakyta seka, kad tiksliau apibrėžime būtų geriau naudoti ne tokią sąvoką, kad tikslas yra pelno siekimas, o tokią sąvoką, kad tikslas yra privačių interesų tenkinimas.
Kad išsiaiškinti, ką apima privatūs interesai, reik išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka “viešieji interesai”, nes tai, kas nėra viešieji interesai, yra privatūs interesai. Viešųjų interesų sąvoka yra labi plati ir mažai kur apibrėžta (pvz., teisės norminiuose aktuose nelabai rasime tokią sąvoką).
Iš esmės viešųjų interesų sąvoka pateikta tik viename įstatyme, t.y. “LR viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas”. Jame yra nurodoma, kad viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Tačiau ši sąvoka yra per siaura, nes apima tik valstybės tarnybą.
Taip pat yra 1997 m. gegužės 6 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimas dėl LR valdininkų įstatymo 16 str. 1 dalies 2 punkto atitikimo LR konstitucijai”. Tai vienintelis Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame bandoma apibrėžti viešųjų interesų sąvoką. Tai vienintelis šaltinis, leidžiantis suprasti, kas yra viešieji interesai. Pagal Konstitucinio Teismo nutarimą, viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.
Apie viešąjį interesą taip pat kalba ir CK. CK 1.11 bei 2.34 straipsniuose sutinkami viešojo intereso apibūdinimai.
CK 1.11 str. nurodo, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų LRK bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Šis straipsnis yra susijęs su privatine teise ir užsienio teisės taikymo apribojimu.

Sandoriai

Sandoriai laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai g b vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta 3 ir daugiau šalių valia.
Sąlyginis sandoris. 1.Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.2. Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas. 3.Jeigu teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą, ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančios sąlygos įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis.

Notarinė sandorių forma

Ja turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamajį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai; vedybų sutartys, kt sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.
Įstatymo reikalaujamos formos nesilaukymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas nurodytas įstatymuose. Įstatymo reikalavimo notarinės formos nesilaikymas, sandorį daro negaliojančių visais atvejais. Įst reikalavimo paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar įvykdyto fakto, kai kyla kinčas remtis liudytojų parodymais. Įst gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją

Negaliojantys sandoriai
Jie gali būti niekiniai ir muginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.
Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris.
Niekiniai sandoriai yra:
1.Imperatyvioms įstatymo normoms, prieštaraujantis sandoris.
2.Viešąjai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris.
Nuginčijami sandoriai:
1.Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai.
2.Įstatymo nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos vertės tam tikra veikla neturinčio jurudinio asmens vardu sudarytas sandoris.
3.Sandoriai sudaryti neveiksnaus fizinio asmens.
4.Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio asmens sudarytas sandoris.
5.Tariamas sandoris, tik dėl akių neketinant sukurti teisinių pasekmių sudarytas sandoris.
6.Apsimestinis sandoris, tai yra kaip sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti.
7.Nepilnamečio nuo 14 iki 18m. sudarytas sandoris.
8.Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti sudarytas sandoris.
9.Dėl suklydimo sudarytas sandoris. Suklydimas – tai yra klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus, sandorio sudarymo metu.
10.Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, susidėjusio su realiom aplinkybėm, sudarytas sandoris.
11.Įgaliojimus viršijusio atstovo sudarytas sandoris.
12.Sandorio negaliojimas dėl įstatymo reikalavimo formos nesilaikymo pagrindu.
Sandoris yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento.
Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris buvo sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

Valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui, mokesčių lengvatos, finansinė parama, paslaugos verslui

LRS ir LRV yra sudarytos pastoviai veikiančios komisijos verslo sąlygoms gerinti. Pagr. komisijų uždavinys – siekti, kad būtų sudarytos palankios sąlygos verslo plėtrai ir investicijoms. Komisijų tikslai: rengti įstatymus, poįstatyminius aktus, užtikrinančius esminį verslo sąlygų pagerinimą; koordinuoti valstybės institucijų savivaldos organų bei verslo konfederacijų ir asociacijų, PPAR veiklą, skatinant verslą remti, svarstyti, teikti pasiūlymus LRS, LRV ir kt. institucijoms dėl mokesčių sistemos tobulinimo, finansavimo gerinimo, biurokratinių trukdžių mažinimo, kooperacijos formų plėtojimo, geros verslo aplinkos sudarymo ir t.t. 2002 m. gale LRS pakeitė SVV plėtros įstatymą.
Naujasis įstatymas suderintas su ES teisės reikalavimais. Geriau atitinka šių dienų rinkos reikalavimus. Įstatymas nustatė SVV subjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas.
LRV, apskričių viršininkai, savivaldybės, SVV subjektams taikydami konkrečią pagalbos formą gali nustatyti papildomas sąlygas. Valstybės pagalba teikiama pagal LRV, apskričių ar savivaldybių SVV plėtros programas. programų rengimas ir įgyvendinimas finansuojamas iš valstybės arba savivaldybių biudžetų bei piniginių fondų lėšų.
SVV subjektams gali būti taikomos šios valstybės pagalbos formos:
1. mokesčių rinkliavų lengvatos
2. finansinė parama: lengvatinių kreditų teikimas, dalinis arba visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, tam tikrų išlaidų, kaip steigimo, tyrimų, mokesčių garantijų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kt. išlaidų kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti.
3. įmonių savininkų, darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis
4. verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų steigimas ir jų teikiamos paslaugos
Įstatymo nustatytos valstybės pagalbos formos verslo subjektams netaikomos valstybės, savivaldybės įmonėms, įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip pusė įstatinio kapitalo arba balsavimo teisių.
Valstybės pagalba SVV subjektams teikiama nepažeidžiant valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo nustatytų apribojimų.
2001 m. liepos mėn. priimtas LRV nutarimas dėl SVV plėtros. Buvo įpareigota ŪM įsteigti garantijų instituciją, bendrovę, kurios paskirtis – padėti smulkiems verslininkams gauti paskolas bankuose. Prie ŪM įsteigta UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (INVEGA). Verslininkas, norėdamas pasinaudoti INVEGA parama, privalo susitarti su banku, sutinkančiu kredituoti jo verslo planą arba investicijų projektą, o jeigu trūksta užstato kreditui, tai gali gauti garantiją iš INVEGA iki 50-80% paskolos dydžio. Už likusią paskolos dalį privalo garantuoti pats verslininkas pinigais ar kt. turtu. Šiuo metu maks. garantuojama paskola yra iki pusės mln. Lt. INVEGA, būdama valstybine institucija, padeda įgyvendinti verslininkams perspektyvinius verslo projektus, pasidalindama rizika kartu su bankais. Bendrovė t.p. administruoja dalį paskolų, kurias garantavo, kompensuodama 50 % bankui sumokėtų palūkanų.
LR ŪM –o 2002 įsakymu patvirtinta verslo projektų dalinio subsidijavimo tvarka. Pagal ją subsidijos verslo projektams gali būti teikiamos įmonėms, veikiančioms tokiuose rajonuose, kuriuose nedarbo lygis ženkliai viršijo šalies vidurkį. Subsidijai gauti įmonė ŪM-jai turi pateikti paraišką, verslo planą, paskolos gavimo arba kreditinės linijos atidarymą patvirtinančius dokumentus bei nemažiau kaip 15% investuoti savų lėšų.
Finansinė parama
Pagal ją suteikiamos finansinės subsidijos investiciniams projektams, kaip pvz.: atmosferos teršimo sumažinimui, geriamojo vandens kokybės reikalavimų gerinimui, mėsos ir pieno produktų kokybės reikalavimų įgyvendinimui ir t.t.
Dar iki derybų dėl narystės ES, mūsų šalis pradėjo gauti techninę ir finansinę pagalbą pagal PHARE programą, o nuo 2000 atsirado galimybė pasinaudoti ir tokių fondų kaip SAPARD, ISPA lėšomis.
Lietuva pagal PHARE gauna daugiau kaip 120 mln. EU kasmet.
Paslaugos verslui
Norint užtikrinti kokybiškų ir prieinamų verslo informacijos, konsultacijų, mokymo paslaugų tiekimą ir lengvatų turto, kaip patalpų techninės ir biuro įrangos nuoma regionuose, ŪM-o 2003-02-24 įsakymu Nr. 4-75 patvirtintas paslaugų SVV finansavimas.

Paslaugos verslui yra 2 rūšių: verslo informacijos centrų paslaugos, verslo inkubatorių paslaugos.
Į verslo informacijos centro paslaugų verslui programą įtraukiamos šios paslaugos:
1. verslo informacijos paslaugos – tai informacijos, konsultacijų ir mokymo paslaugos
2. verslo informacijos sklaidos renginiai – informacijos platinimas, susitikimai su verslininkais
3. konsultacijų paslaugos
4. mokymo paslaugos – tai klientų grupėje mokymas
Verslo inkubatorių paslaugų verslui programą apima minėtas paslaugas, informacinių centrų ir papildomai patalpų, techninės bei biuro įranga, kaip baldų, kompiuterių, kt. Gamybinės įrangos nuoma lengvatinėmis sąlygomis verslo subjektams.
Verslo inkubatoriai inkubuojamoms įmonėms taiko patalpų nuomos kainos nuolaidą, kuri skaičiuojama nuo įmonės įsikūrimo verslo inkubatoriuje pradžios. Pirmaisiais metais 75 proc. nuomos mokesčio, antraisiais – 50 proc. nuomos mokesčio, trečiaisiais – 25 proc. nuolaida.

JTO Vienos konvencija

Ji buvo pasirašyta 1980 m. ši visame pasaulyje žinoma konvencija yra tarptautinės prekybos teisės pagrindas. Konvencija sudaro teisės normų, reguliuojančių tarptautinius prekybos santykius, sistemą. Ji leidžia ir sudaro sąlygas visom valstybėm vienodai suprasti ir traktuoti šalių teises ir pareigas, atsirandančias kontraktuose. Pagal konvencijos nuostatas, daugelis valstybių pertvarko nacionalinę teisę arba tiesiog prisijungia šios konvencijos. Konvencijoje įvedama nauja tarptautinė ekonominė tvarka, laikant, kad tarptautinė prekyba plėtojama lygiateisiškumo ir abipusės naudos pagrindu, yra svarbus elementas skatinant draugiškus santykius tarp valstybių ir prisideda prie teisinių barjerų tarptautinėje prekyboje pašalinimo tolimesnio plėtojimo.

Pasaulinė prekybos organizacija – PPO

Plėtojant užsienio prekybą, ypač didelį vaidmenį atlieka GATT (Tarptautinis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos), pasirašytas Ženevoje 1947 m. GATT padeda visoms šalims jaustis lygiavertėmis partnerėmis palaipsniui liberalizuojant prekybą, įveikiant dempingą, kartelius, suvienodina licencijų išdavimo procedūras, muitus. Nuo 1995 m. GATT laipsniškai pradėtas perorganizuoti į PPO. Naujos organizacijų veiklos pagrindas – rengti tarptautinės prekybos sutartis ir normas, garantuojant prekybos laisvę. Tai atliekama palaipsniui mažinant muitų tarifus, taikant daugumai pramonės gaminių ir visos ŽU produkcijos muitų tarifų apribojimus. Galutinis tokių apribojimų tikslas – pagyvinti tarptautinę prekybą. LR 2000 m. priimta į PPO. Tai palengvina sąlygas prisijungti prie kitų ekonominių komercinių susivienijimų, padeda įgyti pastovią, nuolatinę teisę į didžiausio palankumo režimą, prekiaujant su kitomis narėmis PPO, pasinaudoti PPO procedūromis, sprendžiant tarptautinėje prekyboje kylančius ginčus, pasinaudoti PPO patirtimi liberalizuojant įstatymus, reguliuojančius užsienio prekybą, aktyviai dalyvauti prekių ir paslaugų apyvartoje.
PPO siekia, kad ekonominiai ir prekybiniai santykiai tarp šalių prie bendrojo žmonių gyvenimo lygio kėlimo, visiško jų užimtumo ir realaus pajamų didinimo, gamybos bei prekybos plėtros ir kitų socialinių bei ekonominių rodiklių gerinimo. Ypatingas dėmesys skiriamas:
1. Paramai besivystančioms ir pereinamosios ekonomikos šalims
2. specializuotai eksporto rėmimo programai, vykdomai per tarptautinį prekybos centrą
3. regioniniams prekybos susitarimams
4. bendradarbiavimui pasaulinės ekonominės politikos srityje.
5. PPO pasaulinės prekybos organizacijos narių priežiūrai
Kadangi PPO pratęsė GATT veiklą, tai it jos funkcijos liko iš esmės nepakitusios. Ir toliau sprendžiami klausimai dėl muitų tarifų mažinimo, prekybos, pramonės ir ŽŪ produkcijos bei paslaugų liberalizavimo.

Komercinių ginčų sprendimo būdai

Vykdant kontraktus, kartais atsiranda ginčai dėl nevienodų kontrakto sąlygų arba neaptartų kontrakte sąlygų traktavimo, atsakomybės ar nuostolių dengimo išbengimo. Arbitražas yra vienas populiariausių ginčo sprendimo metodų tarp šalių dalyvaujančių prekyboje, bet tai nėra vienintelė priemonė. Arbitražas yra kraštutinė sprendimo priėmimo priemonė. O prieš tai paprastai yra taikomi kt. metodai. Derybos, taikymasis, tarpininkavimas. Tai alternatyvūs ginčų sprendimo metodai, jie skiriasi nuo arbitražų tuo, kad jų metu pasiekti sprendimai nėra privalomi, o teismai nedalyvauja siekiant apsaugoti teises. Komerciniai ginčai gali būti sprendžiami betarpiškose derybose. Betarpiškos derybos – tai plačiai praktikuojamas ikiarbitražinis, ikiteisminis ginčų sprendimo būdas. Jų metu šalys bando išspręsti ginčijamus klausimus ir pasiekti kompromisą. Betarpiškos derybos – kai pradinė sąlyga komerciniam ginčui sureguliuoti neretai įtvirtinama tarptautiniuose kontraktuose, sutartyse, o jų neigiamos pasekmės traktuojamos kaip prielaida pradėti teisminį arba arbitražinį nagrinėjimą. Derybų vedimo tvarka neformalizuota. Jų metu nebūtina vadovautis kokiomis nors procedūrų taisyklėmis ar kt. formaliais reikalavimais. Svarbu, kad jų metu šalys išspręstų ginčijamus klausimus ir pasiektų kompromisą.
Tarpininkavimas, taikinimas – tai toks komercinių arbitražų sprendimo būdas, kai dalyvaujant III a. siekiama sutaikinti konfliktuojančias šalis ir padėti joms surasti priimtiną sprendimą. Tai labai lankstus, nesunkiai organizuojamas, palyginti nebrangiai kainuojantis ginčų sprendimo būdai. Nuo betarpiškų derybų tarpininkavimas, taikinimas skiriasi tuo, kad ši procedūra yra formalizuota, t.y. gali būti atliekama vadovaujantis tam tikrų reglamentų nuostatomis ir joje turi dalyvauti III a. Šiuo metu plačiai taikomos UNCITRAL tarpininkavimo ir taikinimo taisyklės.
Miniteismas – tai Ciuricho (Šveicarija) Prekybos rūmų pasiūlytas komercinių ginčų sprendimo būdas. Nuo įprastos tarpininkavimo-taikinimo procedūros jis skiriasi tuo, kad:
1. ginant išspręsti kviečiami ne bet kurie firmų atstovai, o aukščiausios jų valdymo grandies darbuotojai, turintys įgaliojimus iki galo išspręsti ginčą ir pasirašyti susitarimą. Tarpininkavimo funkcijas atlieka ne bet kuris III a., o prekybos rūmų aukščiausi valdymo grandies darbuotojai.
2. ginčui išspręsti nustatomas trumpas terminas. Pagal Miniteismo taisykles, ginčo sprendimo procedūra organizuojama po to, kai šalis – ieškovė įteikė Ciuricho prekybos rūmams ir kt. ginčo šaliai siūlymą išspręsti ginčą Miniteismo būdu. Ginčui išspręsti šalys paskiria savo atstovus, turinčius plačius įgalinimus, pasikeičia rašytiniais pareiškimais, kuriuose išdėstomi jų argumentai ir prieštaravimai. Nustatomas konkretus ginčo nagrinėjimo laikas. Prireikus šalys gali pasitelkti pačių pasirinktus ar Ciuricho PR paskirtus specialistus, kuriems padedant parengiamos ginčo nagrinėjimo procedūros taisyklės. Pats Minitesimas trunka 1-3 d., per kurias išnagrinėjami ginčijami klausimai, įvertinamas ir pasirašomas susitarimas. Miniteismas, kaip ir tarpininkavimas yra savanoriškas kom. ginčų sprendimo būdas, o juo pasiektas susitarimas neturi juridinės galios. Kom. ginčai gali būti nagrinėjami teismuose, tačiau arbitražinis ginčo sprendimo būdas yra pranašesnis ir turi tolius privalumus:
1. šalys turi teisę pasirinkti arbitražą
2. taikomosios teisės pasirinkimo galimybė
3. arbitro pasirinkimo teisė
4. arbitražinio teismo kompetencija
5. sprendimo neskundžiamumas
6. greitumas, operatyvumas
7. konfidencialumas
8. vietos, laiko, procesinės kalbos pasirinkimo galimybė
9. arbitražinių sprendimų vykdymo užtikrinimas

Komercinių arbitražų rūšys

Pirmiausiai KA skirstomi į nacionalinius ir tarptautinius. Nacionaliniai KA sudaromi šalies viduje kylantiems ginčams spręsti. Jie veikia konkrečios valstybės įstatymų bei kt. vidaus aktų nustatyta tvarka. Nacionaliniai KA yra įsteigti daugelyje valstybių (Vokietija, Rusija, Italija ir t.t.). Tokia arbitražo institucija, kuruojama Vilniaus tarptautinio KA nuo 1998 m. veikia ir Lietuvoje. Pagal šio arbitražo reglamentą, arbitražas nagrinėja ir sprendžia komercinius-ūkinius ginčus, kai ginčo šalys yra Lietuvoje įregistruotos įmonės. Nacionaliniame KA negali būti sprendžiami tik tie ginčai, kurie, pagal LR įstatymus, priskirti Valstybinio teismo kompetencijai.
TKA sudaromi tarptautiniams ginčams spręsti. TKA steigiami vadovaujantis atskirų valstybių nacionaliniais įstatymais ir Tarptautinių konvencijų nuostatomis. Šie arbitražai nagrinėja ir sprendžia tarptautinės prekybos, tarptautinio pramoninio bendradarbiavimo, krovinių tarptautinio pervežimo ginčus. Tai ginčai, kylantys iš tarptautinių sutarčių. Tokio pobūdžio ginčai dažnai būna sudėtingi, tinkamai juos išspręsti gali arbitražai, turintys spec. pasirengimą ir aukštą kvalifikaciją. Todėl arbitražiniai teismai konkrečiam TK ginčui išspręsti dažnai atitinkančios srities specialistų ir skirtingų valstybių piliečių. Pagal specializacijos požymį KA skirstomi į bendros (plačios) ir specialios (siauros) kompetencijos.
Bendros kompetencijos – arbitražai, kurie organizuoja įv. rūšių komercinio pobūdžio ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, tokiais pagrindais veikia Tarptautinio arbitražo teismai prie Tarptautinių prekybos rūmų (Paryžius).
Specialios kompetencijos A nagrinėja ir sprendžia ginčus, kylančius tam tikroje siauroje komercinio-teisinio santykio srityje arba tam tikroje specializuotoje veikloje. Pvz.: nemažai gilinasi į iš jūreivystės teisinių santykių kylančių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą. Tokie arbitražai veikia Londone, Paryžiuje, Hamburge, Gdynėje, Maskvoje. Hamburge yra 17 spec. arbitražų.
Pagal organizavimo formą KA skirstomi į pastoviai veikiančius ir vienkartinius (ad hoc – tam kartui). Ad hoc A – ginčo šalys sudaro arbitražą konkrečiam ginčui spręsti.
Instituciniai A (pastoviai veikiantys) – tai atskiros šalies nacionalinių įstatymų ir tarptautinių konvencijų nustatyta tvarka įsteigta ir nuolat veikianti nevalstybinė institucija, kurios pagr. tikslas – tarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimas. KA teismai dažniausiai sudaromi tarptautiniu pagrindu. Arbitražai yra nuolat veikianti organizacija, o bylų nagrinėjimas vykdomas vadovaujantis jos reglamentu. TKA steigimą dažniausiai inicijuoja įvairūs verslininkų, pramonininkų susivienijimai, suinteresuotos teisinių paslaugų firmos ir jos veikia kaip savarankiškos organizacijos. Jų registravimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką ir svarbiausiu veiklos klausimus reguliuoja spec. nacionaliniai įstatymai. KA įstatymai priimti Lietuvoje, Estijoje, Rusijoje ir t.t.
Juos priimant šiuo metu vadovaujamasi UNCITRAL tarptautinio KA įstatymo modeliu, kurį 1985 m. patvirtino JT gen. asamblėja ir rekomendavo visoms valstybėms panaudoti rengiant savus nacionalinius įstatymus. Kiekvienas TKA susideda iš 2 savarankiškų, tačiau neatsiejamų viena nuo kitos dalių:
1. arbitražinio administravimo aparato, kuris veikia kaip spec. paskirties organizacija
arbitražinio teismo
Objektas:
Tai prekių pavadinimai + jų charakteristikos. Jei prekių daug ir įvairių – išvardinti asortimentą ir pridėti specifikaciją. Tai esminė kontrakto dalis (objektas). Nurodoma, kokiomis sąlygomis prekė yra perkama. Kai kontrakto objektas yra mašinos, įrenginiai – kontrakte gali būti skyrius “Techninės sąlygos”. Pardavėjo įsipareigojimas dėl įrenginių remonto, aptarnavimo.

Prekių kaina

Sudarant kontraktą pardavėjas dažnai užsiprašo didesnę nei rinkos, o pirkėjas atvirkščiai siūlo mažesnę kainą. Galutinė kaina ir nuolaidos dažnai priklauso nuo šių veiksnių: prekių rinkos konjuktūros, užsakomos prekės gamybos, įvaldymo lygio, užsakomos prekės pasiūlos, monopolizavimo laipsnio, galimų konkurentų analogiškų prekių kainų, firmos suinteresuotumo gauti užsakymą, įmonės populiarumo vidaus ir užsienio rinkose, lengvatų ir atsiskaitymo už prekes tvarkos, prekių paruošimo transportuoti, saugoti, prekiauti, vartoti ir t.t., pardavėjo šalies ekonominės politinės padėties, įmonės-pardavėjos finansinės būklės, asmeninių derybininkų savybių, kvalifikacijos, nusistovėjusių ryšių pastovumo, patikimumo ir t.t.
Dažnai būna nustatomos naujų prekių palyginti didelės kainos arba atvirkščiai – mažos. Didelė kaina taikoma, kai prekė yra kokybiškai nauja, gali tenkinti visai kitus poreikius nei konkurentų prekės.
Mažų kainų politika leidžia greičiau prasiskverbti į rinką, kai siekiama ilgalaikių tikslų užkariauti rinką.
Prekių kainos t.p. gali būti nustatomos pagal prekių panašumo ir tapatumo požymius. T.y. plačiai taikoma importuojamų ir eksportuojamų prekių kainų pagrįstumui vertinti. Pirkimo-pardavimo kaina dažnai yra nustatoma ir šalių susitarimu (CK 6.198 ). Tačiau tam tikrais atvejais, kainos nustatomos pagal iš anksto nustatytas taisykles. Jeigu rinkoje yra ribota konkurencija arba apsirūpinimas žaliavomis prekėms, kaina nustatoma specialiais Vyriausybės nutarimais (cukrus).
Kai kuriose ES valstybėse, kaip Prancūzija, taikoma sąvoka faktinė pirkimo kaina. Ši kaina susideda iš etiketėje nurodytos kainos, pridedant apyvartos, PVM, muito ir kt. mokesčius bei numatomas transporto išlaidas. Todėl, negalima nuostolinga prekyba. Prekyba mažesnėmis nei faktinė pirkimo kaina draudžiama. Tačiau tokia tvarka netaikoma pasibaigus prekių realizavimo sezonui arba dėl kokių nors priežasčių pablogėjus prekių savybėms.
Prekių įsigijimą skatina taikomos nuolaidos ir lengvatos. Dažnai įstatymuose, kt. norminiuose aktuose apibrėžiamos nuolaidų ribos, pasiskirstymo tarp prekybos grandžių, pvz.: Vokietijoje yra Nuolaidų taikymo įstatymas, draudžiantis didinti nuolaidas prekyboje daugiau kaip 3 proc.
Komercinėje veikloje plačiau paplitusios taikomos šios nuolaidos: kiekio, apyvartos, ištikimybės (nuolatiniams klientams), svorio ir kt.
Kainų nuolaidų sutinkama apie 40 rūšių. Vienos skatina pardavimo apimtis, kitos pritraukia naujus pirkėjus ir t.t.
Bendroji nuolaida nustatoma procentais nuo kainoraštinės kainos. Ji kartais būna 20-30 proc. kainos ir daugiau.
Kainų nuolaidos – tai derybų metu gauta nuolaida pasirašant kontraktą, įvertinus rinkos situaciją.
Kiekybinės nuolaidos priklauso nuo metinio užsakymo dydžio. Ši nuolaida dar vad. komuliacine arba kaupiamąja nuolaida ir yra palanki stambiems pirkėjams.
Apyvartos arba noninė nuolaida- daroma nuolatiniams pirkėjams pagal nupirktą prekių apimtį per nustatytą laikotarpį.
Dekortas – tai prekių kainos nuolaida pagal jos kokybę. Jei prekės neatitinka standartų arba yra blogesnės kokybės, arba jų gauta mažiau nei numatyta kontrakte, tada prekių kainos atitinkamai yra mažinamos. Šiuo atveju kontrakte reikia numatyti dėl kokių konkrečių defektų kaina bus mažinama, nes kitaip gali kilti ginčai bei nesusipratimai.
Bonifikacija – tai kainos priedas, jei prekės yra gautos aukštesnės kokybės negu aptarta kontrakte. Kainos atitinkamai didinamos.
Skonto – daroma dėl greito apmokėjimo. Jeigu apmokama per pirmas 10 d., nuolaida daroma 3-5 proc. Jeigu per 20 d. – 2 proc. ir t.t.
Nuolaidos taikomos perkant prekes užsienyje arba pas vietinius gamintojus. Siekiant išvengti valiutinės rizikos arba kontrakto sumos nuvertėjimo, kontraktuose gali būti numatytos kainų išlygos. Tai specialios kainų išlygos, kurios būna tokios: aukso, valiutinė, multivaliutinė.
Aukso išlyga numatoma, kai valiuta nuvertėja aukso atžvilgiu. Tada perskaičiuojamas valiutos kiekis toks, kad aukso kiekis būtų pastovus, numatytas kontrakto pasirašymo metu.
Valiutinė išlyga taikoma, kai kainos nustatomos valiuta, kurios kursas fiksuojamas pagal kt. konvertuojamą valiutą. Kai konvertuojamos valiutos ir kainos apskaičiavimo valiutų kursai pasikeičia, kaina nustatoma taip, kad konvertuojamos valiutos suma liktų ta pati.
Multivaliutinė išlyga – kai prekių siuntos suma ir prekių kaina perskaičiuojama pagal valiutų krepšelį arba EURO. Jeigu prekė pateikiama tik po tam tikro laiko, jos kainą iš anksto yra sunku numatyti. Tokiu atveju kontrakte gali būti numatytas ir kainos nustatymo perskaičiavimas, o pati kaina apskaičiuojamas vėliau. Jeigu kyla nesutarimai, tai kainą gali nustatyti trečioji šalis. Tai dažnai taikoma ilgalaikiuose kontraktuose. Pardavėjas apie kainų pasikeitimus turi informuoti pirkėją per kontrakte numatytą laikotarpį iki produkcijos išsiuntimo. Kontraktinė kaina gali būti koreguojamas atsižvelgiant į rinkos pokyčius. ES Ekonomikos komisija yra paruošusi rekomendacijas, kad kontraktų kainos būtų reguliuojamos vieningai visose ES valstybėse.
Kainos kontrakte gali būti nustatomos ir pagal konkrečias bazines INCOTERM sąlygas.
INCOTERM sąlygų taikymas:
Nors dabartinėje tarptautinėje prekyboje aiškiai vyrauja tarptautinės teisės normos, tačiau ir teisiniai prekybos papročiai dar neprarado savo, kaip teisės šaltinio reikšmės.
Jie plačiai taikomi prekių tarptautinio tiekimo, krovinių pervežimo, ypač jūrų transporto, bei nustatant prekėms kainas.
Tarptautinės prekybos papročių bei įprastos komercinės praktikos taikumą, įteisino Vienos konvencija. Joje sakoma, kad šalys privalo laikytis bet kokio papročio dėl kurio jos susitarė ir praktikos, kurią jos nustatė tarpusavio santykiuose. Jeigu dėl kitko nebuvo susitarta, laikoma, kad šalys jų sutarčiai ir jos sudarymui numatė taikyti paprotį apie kurį jos žinojo arba turėjo žinoti, ir kuris tarptautinėje prekyboje plačiai žinomas ir jo nuolat laikėsi šalys, tokio tipo sutartyse.
Tarptautiniai prekybos rūmai, apibendrinę ir susisteminę prekybos papročius 1936 m. paskelbė juos atskirame leidinyje, pavadintame “INCOTERMS 1936”. Šis leidinys buvo nuolat tobulinamas, papildomas. Šiuo metu taikomos “INCOTERMS-2000” taisyklės, kurios įsigaliojo nuo 2000-01-01. jose kainos skirstomos į 4 gr. : E, F, C, D.
E grupei priskiriamos prekių kainos, kai pirkėjas perka iš įmonės-gamintojos sandėlio teritorijos. ExW.
F grupei priskiriamos kainos, kai pagr. transportavimas neapmokėtas
Priklausomai nuo pasiimto komercinio termino, vienai arba kitai šaliai neišvengiamai tenka būti atsakingai už prekių pakrovimą, pervežimą, draudimą, dok. įforminimą ir t.t.

Mokėjimai ir atsiskaitymai

Apmokėjimo už pateiktas prekes tvarka gali būti:
1. apmokėjimas už pateiktas prekes arba pateiktus prekinius dokumentus.
2. apmokėjimas dalimis mokant iš anksto nustatytą sumą arba procentus, o po to nustatytais terminais lygiomis arba kt. proporcijomis.
3. išsimokėjimas kreditu
4. apmokėjimas pardavus prekes
5. pardavimas komiso pagrindais
6. apmokėjimas mainais kitomis prekėmis pagal suderintą asortimentą ir susidariusį skirtumą, sumokant pinigais nustatytu būdu
7. išankstinis apmokėjimas
Praktiškai visuose kontraktuose numatoma mokėjimo sąlygos ir atsiskaitymo formos. Tai eksportuotojo ir importuotojo interesai, kurių pirmasis stengiasi gauti maksimalią naudą ir kuo greitesniu laiku, o antrasis suinteresuotas kuo greičiau gauti prekes su mažiausia mokėjimo suma, arba atidėti mokėjimus iki realizacijos.
Kontrakte gali būti numatyta mokėjimo iš anksto sąlyga arba kt. palanki pirkėjui sąlyga – apmokėti realizavus produkciją. Apmokėjimo sąlygų pasirinkimas paprastai priklauso nuo pasitikėjimo tarp partnerių, nusistovėjusių santykių tarp šalių, tradicijų bei papročių. Jeigu partnerių valiuta nepaklausi, tai kaina gali būti perskaičiuojama, konvertuojama kt. sutarta valiuta. Rekomenduojama skaičiuoti kainas pastovia valiuta. Mokėjimai dažniausiai atliekami importuotojo šalies valiuta. Valiutos kursų sumažėjimo rizika dažniausiai tenka eksportuotojo šaliai, o padidėjimo – importuotojo. Dažniausiai priimtina sąlyga yra, kad importuotojas moka už prekes, gavęs patvirtinimą apie kroviniu pakrovimą išsiuntimo punkte arba gavus prekes paskyrimo punkte. Gali būti naudojami ir mišrūs atsiskaitymo būdai, kai dalis apmokama prieš gaunant prekes, o kt. dalis, galutinai priėmus prekes.
Tarptautiniai atsiskaitymai susiję ne tik su valiutų kursų svyravimu, pasikeitimu, bet ir kreditų teikimu. Jeigu atsiskaitoma kai importuotojas gauna prekes, tai laikoma, kad eksportuotojas kredituoja importą. Jei importuotojas prekes apmoka iš anksto, jis kredituoja eksportuotoją. Dažniausiai naudojamos atsiskaitymo formos:
1. atsiskaitymai čekiais ir vekseliais
2. bankiniu pavedimu
3. akredityvais
4. inkaso
5. grynaisiais
6. barterinis
7. apmokėjimas dalimis
8. naudojantis kreditinėmis linijomis ir t.t.
LR 1992 prisijungė prie Ženevos vekselių ir čekių konvencijos (1930 m.). Ta konvencija reguliuoja apmokėjimo čekiais ir vekseliais tvarką. Čekis yra atsiskaitymo už pirkinius dokumentas. Tai įstatymo nustatytos formos rašytinis įsakymas bankui išduoti arba į kt. sąskaitą pervesti tam tikrą pinigų sumą iš čekį pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos. Tarptautinėje praktikoje paplitę atsiskaitymai ir vekseliais. LR vekselių įstatymas vekselį apibudina kaip vertybinį dokumentą, kurį išrašantis asmuo besąlygiškai pasižada sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai pavesdamas kitam. Vekselis gali būti įsakytinis (trata) ir paprastas (solo). Vekselis davėjo įsakymu gali būti išrašytas paties davėjo arba 3-iojo asmens sąskaita. Paprastas vekselis (solo) tai rašytinis dokumentas, kuriame vekselio davėjas įsipareigoja sumokėti tam tikrą sumą atitinkamam asmeniui nustatytu laiku arba jam pareikalavus.
Vekselio kaip ir čekio naudojimo, perdavimo tvarka yra labai panaši, bet čekis yra išrašomas bankui ir yra kaip mokėjimo pavedimas, o vekselis – ir mokėjimo priemonė ir skolos garantas, atsiskaitant tarp ūkio subjektų.
Atiskaitymas bankiniu pavedimu
Naudojant šį būdą, prekių pardavėjas siunčia sąskaitas ir kt. kontralte numatytus sok. pirkėjui, kad šis patikrinęs duomenų atitikimą kontrakto sąlygoms, pavestų jį aptarnaujančiam bankui iš jo sąskaitos pervesti jį aptarnaujančiam bankui pinigų sumą. Šis būdas nesuteikia pardavėjui jokių garantijų, kad pirkėjas sumokės už pateiktas prekes. Patikimiausia yra bankų garantijos, kurie įsipareigoja reikalui esant atlikti už pirkėją kontrakte numatytus mokėjimus pardavėjo naudai.
Tarptautinėje praktikoje daugelis tiekėjų arba pardavėjų reikalauja banko akcepto. Tačiau kreditas, gaunant akceptą dažniausiai teikiamas tik gerai dirbančioms firmoms, kai dėl jų mokumo nėra abejonių.
Atsiskaitymas akredityvais.
Užsienio kreditų rinkose akredityvas yra tam tikros sumos rezervavimas, akredityvą atidarančiame, laiduojančiame banke, arba jam tarpininkaujant, kitame banke dėl tam tikros sumos išmokėjimo, įvykdžius kontrakte numatytas sąlygas. Viena iš labiausiai paplitusių prekyboje atsiskaitymo formų – dokumentinis akredityvas. Jeigu prekiaujama su nepažįstamu partneriu, abejojama jo mokumu ar prekybos šalis yra nestabili, ar ekonomiškai silpna, tai dokumentinis akredityvas yra viena patikimiausių atsiskaitymo formų. Dok. akredityvas užtikrina pirkėjui prekių gavimą nurodytais terminais. Sumokama tik įvykdžius kontrakto sąlygas. Pardavėjui užtikrinamas parduodamų prekių apmokėjimas, nepriklausomai nuo pirkėjo finansinės būklės.
Atsiskaitymas INKASO (banko operacija)
Šiuo atveju vykdomi atsiskaitymai tarpininkaujant eksportuotojo ir importuotojo bankams. Eksportuotojas, pateikęs prekes, perduoda savo bankui prekinius atsiskaitymo dok. pagal kontrakto sąlygas, kuris persiunčia juos mokėtojo bankui. Jeigu dok. atitinka kontrakto sąlygas, importuotojas akceptuoja, duodamas sutikimą apmokėti už pateiktą produkciją. Atsiskaitant INKASO daugiau rizikuoja eksportuotojas, nes pablogėjus importuotojo finansinei padėčiai, už prekes gali būti ir nesumokėta. Todėl, dažnai eksportuotojai reikalauja, kad dar būtų pateikiama ir patikimų bankų mokėjimo garantai. Tada ši atsiskaitymo forma tampa abipusiai naudinga ir priimtina.
Atidėtas atsiskaitymas.
Dažniausiai taikomas prekiaujant mašinomis, įrenginiais, kai apmokėjimai iš dalis atidedami tam tikram laikotarpiui, prekės parduodamos kreditan. Pagal mokėjimų atidėjimų trukmę, prekinis kreditas skirstomas į trumpalaikį ( iki 1 m.), vidutinės trukmės (iki 3 m.), ilgalaikį (virš 3 m.)
Už mokėjimo atidėjimą dažniausiai pirkėjas pardavėjui moka nustatytas palūkanas, tačiau jų dydis paprastai būna mažesnis už bankų palūkanas, arba palūkanos iš viso neimamos. Tuo pačiu yra kredituojamas pirkėjas. Stambiems pirkiniams, brangiems įrenginiams yra taikomi ilgalaikiai kreditavimai.
Kreditinės linijos.

Šis terminas pradėta naudoti Lietuvos bankams užmezgus tarptautinius korespondentinius ryšius su užsienio bankais. Kadangi užsienio bankų palūkanos yra žymiai mažesnės. Naudotis užsienio banko kreditais Lietuvos verslininkams yra naudinga. Tarkime Lietuvos įmonė importuoja iš užsienio šalyje esančio eksportuotojo. Sutariama, kad importuotojas išstatys dokumentinį akredityvą eksportuotojo bankui, o eksportuotojas išsiųs prekes. Lietuvos komercinis bankas, įvertinęs projektą ir kliento riziką, kreipiasi į eksportuotojo banką užsienyje, siūlydamas finansuoti eksporto projektą. Užsienio bankas, įvertinęs pasiūlymą skiria komercinį limitą, finansuoja. Lietuvos komercinis bankas sudaro sutartį su importuotoju ir apmoka.
Importuotojas laimi, gaudamas pigų kreditą, sumažėja skolinimosi kaštai ir atsiskaito su savo banku po sutarto laikotarpio. Eksportuotojo bankas uždirba palyginti nemažas palūkanas, minimaliai rizikuodamas, nes tokie sandoriai apdraudžiami tarptautinių agentūrų draudimu. Atskirais atvejais užsienio bankai Lietuvos komercinių bankų įsipareigojimus prisiima su LRV garantija. LRV garantijas suteikia išimtinais atvejais ir ima nuo sandorio sumos 3%.

Prekių kokybė

PK apibrėžiama remiantis techninėmis sąlygomis, atskirų šalių standartais, tarptautinėmis konvencijomis. PK kontraktuose gali būti nurodoma:
1. PK turi atitikti valstybinius standartus, technines sąlygas, kokybės sertifikatus
2. teikiamų prekių, kokybė turi atitikti katalogų, prospektų, kurie yra šios sutarties neatskiriama dalis, reikalavimus
3. PK turi atitikti pavyzdį ar etaloną, saugomą nurodytoje vietoje.
4. prekės turi atitikti aprašymą, pridėtą prie sutarties arba pateiktą specifikacijoje.
5. prekės turi atlikti nustatytą sudėtį, komponentus, švarumą, drėgnumą, koncentraciją bei kt. parametrus, kurie dažniausiai nurodomi ir standartų bei techninių sąlygų dokumentuose.
6. PK nustatoma pagal išankstinę apžiūrą
7. prekės turi būti vidutinės kokybės
8. PK turi visiškai atitikti reikalavimus, kurie yra nurodyti kontrakte.
Kontraktuose dažnai numatoma, kad prekių ar siuntų kokybė turi būti patvirtinta valstybinės arba kt. kompetentingos specialios organizacijos išduotais kokybės sertifikatais. Kokybės sertifikatai skirstomi į 2 pagr. rūšis:
1. standartinės kokybės, adresuoti bet kokiems asmenims
2. pagal sutarties reikalavimus adresuoti tik sutarties partneriams
Sertifikatai, kurie liudija kokybę, atitinkančią sutarties reikalavimus ir skirti tik sutarties dalyviams yra galutiniai ir abiem šalims privalomi. Šio tipo sertifikatus gali panaikinti tik teismas arba arbitražas, arba pats kokybės inspektorius. Sertifikatuose nurodoma, kad siunčiama prekė atitinka tam tikros šalies ar nurodytos konvencijos techninius, higieninius, ekologinius reikalavimus arba tam tikras savybes. Dažniausiai tai daroma pirkėjo prašymu, kuris gali pareikalauti bet kokių prekių savybių nustatymo.
Sudėtingų įrenginių ir produkcijos kokybė nustatoma pagal pridedamas technines sąlygas. Yra paplitę pirkimai su teise apžiūrėti, pirkimai pagal bandinį, pirkimai pagal nustatytą atitinkamo pirkinio bazę. Gali būti sudarytas kontraktas, kuriame vėliau tikslinama prekių kokybė, o kontrakte nustatoma tik užsakomų prekių kiekis.
Kontrakte gali būti numatytas prekių inspektavimas prieš kas išsiunčiant. Inspekciniai sertifikatai skiriasi nuo įprastų kokybės sertifikatų, nes jie sudaromi neatliekant sudėtingo kokybės tyrimo. Daugiau apsiribojant išoriniu vizualiniu ar kt. nesudėtingu tikrinimu. Minimalūs reikalavimai šiems sertifikatams yra: pateikti išvadą ar išoriniai duomenys atitinka sutarties reikalavimus. Tokie patikrinimai atliekami pagal kontroliuojančios organizacijos arba laboratorijos ir kliento atskirą sutartį. Jeigu perkama pagal bandinį – tai prekių kokybė turi atitikti iš anksto pagamintą etaloną. Dažniausiai pagaminami 3 kontroliniai bandymai, kurių vienas būna pas pardavėją, antras – pas pirkėją, o trečias – ginčą lemiančioje neutralioje organizacijoje.
Esant nesutarimams dėl prekių kokybės, jie gali būti sprendžiami tarptautinėse organizacijose arba atliekama prekių ekspertizė. Kokybe nepatenkinta šalis kreipiasi raštu, nurodant kokias prekės savybes reikia patikrinti ir įvertinti išduodant sertifikatą.
Tarptautinę prekių kokybės kontrolę atlieka daugelis įv. garsių pasaulyje kokybės kontrolės organizacijų: Kaip Loyd (Londonas), Veritas (Paryžius), Scandinavsk Control (Kopenhaga) ir kt.
Pagal JTO konvenciją dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, prekės neatitinka kokybės reikalavimų, jei:
1. netinkamos tiems tikslams, kuriems paprastai yra naudojamos
2. netinka nei vienam konkrečiam tikslui, apie kurį pirkėjui buvo pranešta kontrakto sudarymo metu
3. neatitinka pardavėjo pateikto pavyzdžio ar modelio kokybės

Reikalavimai tarai, įpakavimui, markiravimui

Kontrakte šie klausimai aptariami, jei įpakavimas yra būtinas. Daugelis pasaulio valstybių laikosi tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) pakavimo taisyklių. Svarbiausias įpakavimo ir taros tikslas – išsaugoti prekes transportuojant, pakraunant ir iškraunant, bei saugant sandėliuose. Reikalavimai prekių tarai, įpakavimui ir markiravimui skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji – sąlygoja pardavėjo įsipareigojimą užtikrinti prekių saugumą jas transportuojant. Pardavėjas atsako už prekių sugadinimą, jeigu tai atsitiktų dėl netinkamo jų įpakavimo arba markiravimo. Taros rūšis paprastai priklauso nuo prekių transportavimo ypatumų. Pažeidus tarą, dažnai yra prilyginama prekės kokybės pažeidimams ir pirkėjas gali patirti nuostolio, nes vartotojui gali kilti abejonių dėl prekių tinkamumo. Specialūs prekių įpakavimo reikalavimai iškeliami pirkėjo, nes pirkėjas yra suinteresuotas parduoti prekes be pakartotinio jų perpakavimo, kad prekių įpakavimas būtų pritaikytas prie sandėliavimo sąlygų, pervežimo galimybių.
Tačiau papildomi reikalavimai tarai, įpakavimui didina sąnaudas, o tuo pačiu ir prekių kainas.
Prekių ženklinimas arba markiravimas yra labai svarbus užsienio prekybos operacijų elementas. Jis nurodo, kaip transportuotojas turi elgtis su prekėmis, informuoja apie galimus pavojus, kurie atsirastų neteisingai elgiantis su kroviniu. Pardavėjas kiekvienai prekių siuntai užpildo įpakavimo lapą, kurio turinys aptariamas kontrakte. Pagal tarptautinės prekybos nuostatas tara ženklinama aiškiai matomoje vietoje, nenuplaunamais dažais, ant 3 dėžės pusių (2 išorinių – nepriešingų pusių ir viršuje). Ženklinimo turinys aptariamas kontrakte. Kroviniai, su kuriais reikia ypatingai atsargiai elgtis, ženklinami papildomais užrašais (atsargiai, viršus, nevartyti). Kiekvienas krovinys, sveriantis daugiau nei 500 kg, turi turėti medines pavažas, atitinkančias krovinio svorį ir pritaikytas tempti lynais.
Kontrakto šalims susitarus, ženklinimas gali būti naudojamas ir reklamos tikslais.

Literatūra:
I. Norkaus disertacija „draudžiamų susitarimų reglamentavimas pagal Lietuvos ir Europos Bendrijos teisę“; Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Ši disertacija yra M. Mažvydo bibliotekoje.
LRS duomenų bazėje – Komisijos pranešimas „Dėl vertikaliųjų susitarimų pagal 1999 m. bendrą išimtį“.
Komisijos paaiškinimas dėl tyrimų ir vystymų bei specializacijos horizontaliųjų susitarimų“.
D. Švirino disertacija „Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencinėje teisėje“

Turinys

1. Komercinės teisės sąvoka

2. Komercijos sąvoka.

3. Sandoriai

4. Valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui

5. JTO Vienos konvencija

6. Komercinių arbitražų rūšys

7. Prekių kaina

8. Mokėjimai ir atsiskaitymai

9. Mokėjimai ir atsiskaitymai

10. Prekių kokybė

11. Reikalavimai tarai, įpakavimui, markiravimui

12. Turinys

Leave a Comment