KOMERCINĖ TEISĖ
KOMERCINĖS TEISĖS SĄVOKA
Komercinės teisės terminas kartais sutapatinamas su prekybos teise. Toks sutapatinimas nepagrįstas, nes prekybos teisė yra tam tikra teisinio regulamentavimo sritis, apimanti prekių ir paslaugų apyvartą. Vadinasi, į šią sritį patenka ne tik santykiai tarp verslininkų, bet ir jų santykiai su vartotojais.
Komercinės teisės nereikėtų sutapatinti ir su ūkine teise. Ūkinė teisė apima viešosios teisės sritį, kuri reglamentuoja administracinę verso priežiūrą (sanitarijos, aplinkos ir darbo saugos, vartotojo teisių užtikrinimo srityse) bei užtikrina sąžiningą verslininkų konkurenciją.
Komercinės teisės ištakos glūdi feodalinėje santvarkoje, kai pradėjo formuotis prekybininkų ir įmonininkų socialinis sluoksnis. Jie tarpusavio verslo santykiams reglamentuotii pradėjo kurti savo taisykles, nes civilinės teisės perdėto formalumo, ilgai užsitęsiančio ginčų nagrinėjimas proceso netenkino jų poreikio greitai ir patikimai įgyvendinti verslo santykius. Verslininkų santykiai buvo grindžiami asmeniniu pasitikėjimu. Iki šiol komercinei teise būdinga liberali sutarčių forma ir specialios tarpusavio ginčų sprendimo taisyklės.
Komercijos sąvoka gali turėti keletą reikšmių. Komercija: 1) sudaromus prekybinius sandorius (t.y. komercinė prekyba); 2) komercija kaip ūkinė veikla; 3) verslas. (1) Prekyba – nuolatiniai veiksmai, susiję su pirkimo-pardavimo sandoriais. Komercinė prekyba – prekyba, kuri siekia pelno. Komercija – komercinė prekyba – veikla, kurią sudaro pirkimo – pardavimo veiksmai, kuriais siekiama pelno. (2) Ūkinė veikla apima 3 dalykus – gamybą, prekybą, paslaugų teikimą. Gamyba – nuolat atliekami veiksmai, kuriais sukuriami tam tikri materialaus pasaulio dalykai. Prekyba apima ir mainus bei kitokį pasikeitimą prekėmis. Paslaugų teikimas – nuolat atliekami veiksmai, kurių procese sukuriamas intelektinės veiklos rezultatas ar atliekami kt. veiksmai, patarnavimai. Ne bet kuri gamyba, prekyba, paslaugų teikimas yra komercija, ūkinė veikla. Būdingas požymis – pelno siekimas, nors ne visada yra pasiekiamas. (3) Verslas – bet kokia veikla, kuria siekiama pelno ir t.y. profesinė veikla, tam tikras užsiėmimas, kuriuo užsiimama pragyvenimui. Komercija – tam tikrų veiksmų atlikimas, kurio tikslas – pelno siekimas, taigi komercija neapima profesinės veikos ar užsiėmimo, kuriais siekiama pragyventi.
APIBENDRINTAI galima teigti, kad ūkinė komercinė veikla – tai veikla, kuri vykdoma ne dėl asmeninių poreikių tenkinimo, bet siekiant gauti pelno.
Komercinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, atsirandantys siekiant pelno (privataus intereso).
KOMERCINĖ TEISĖ
Komercinės teisės sąvoka Lietuvoje atsirado ir yra susijusi su tuo laikotarpiu, kai Lietuvos ūkis perėjo prie rinkos dėsniais reguliuojamos ekonomikos. Tai vyko devinto dešimtmečio pabaigoje, kuomet buvo leista užsiimti verslais. Teisiniams santykiams, kurie buvo civilinės teisės dalyku atsirandantiems tarp verslininkų reikėjo kitokio teisinio reguliavimo. Būtent tokie teisiniai santykiai tapo komercinės teisės reguliuojamu objektu. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog įstatymų leidėjas komerciniais (verslo) santykiais vadina dvejopo pobūdžio santykius: civilinius teisinius santykius, kurių abi pusės yra verslininkai ir civilinius teisinius santykius, kurių tik viena pusė yra verslininkas.Iš esmės, komerciniai teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, apibūdinami ypatumais pasireiškiančiais tuo, kad jų dalyviai užsiima verslu. Verslu vadinama savarankiška, grindžiama rizika veikla, nukreipta pastoviam pelnui gauti, naudojant turtą, parduodant prekes, atliekant darbus ar sukuriant paslaugas. Visa tai atlieka asmenys atitinkamu būdu turi užsiregistruoti kaip ūkio subjektai.Tarp išvardintų požymių, teisės prasme apibūdinančių verslą, reikia skirti bendrus, pasireiškiančius bet kokioje laisvoje veikloje, taip pat ir versle (savarankiškumas, rizika), ir specialius verslo veiklos požymius (siekti pelno ir veikti tik užsiregistravus). Reiktų pabrėžti, kad valstybinio registro požymis nėra susijęs su pačia verslo prasme, tai juridinis (formalus ir išorinis) požymis, įstatymo leidėjo reikalavimas. Apžvelgsime visus požymius iš eilės.
Pirmiausia verslas – tai savarankiška veikla. Šis požymis rodo valinę verslo prigimtį. Fiziniai ir juridiniai asmenys savarankiškai t.y. savo valia ir interesu vadovaudami dalyvauja versle. Jei veikla nėra savarankiška, tai nėra verslas. Verslas organizuojamas asmens savo nuožiūra. Šios veiklos tiesiogiai nevaldo koks nors valstybinis valdžios subjektas, tačiau nereiškia, kad valstybė verslo nereguliuoja apskritai. Konstitucija garantuoja teisę užsiimti veikla, neuždrausta įstatymo. Taigi remiantis konstitucija ir kitais teisės aktais valstybės kišimasis į privatų verslą, įstatymų nenumatytais atvejais yra neleistinas. Verslininkas turi teisę kreiptis į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais nenorminius valstybinės ar vietinės valdžios aktus, tais atvejais, kai jie nėra grindžiami įstatymu ar kitu teisės aktu (jiems prieštarauja), pažeidusiems asmens teises ar verslininko interesus. Tuo būdu įstatymų leidėjas konstruoja teisę į verslą (užsiimti verslu) kaip asmens privačią teisę (teisinę galimybę), suteikiančią jam tam tikrose ribose būti laisvam ir neliečiamam. Tačiau teisę į laisvą verslą nereikėtų suprasti tik verslininko ir valstybės santykių atžvilgiu. Ši teisė suteikia apsaugą ne tik nuo valstybės kišimosi, tačiau ir nuo kitų asmenų kišimosi. Valstybė taip pat garantuoja teisių gynybą ir esant pastariesiems santykiams. Teisė į laisvą verslą – tai privataus asmens teisnumo elementas. Iš kitos pusės verslas yra veikla, kur asmuo veikia savo paties rizika. Iš tikrųjų verslo laisvė reiškia ir atsakomybę už pasekmes (prisiimti pasekmių riziką).Kaip ir kita veikla, verslas nukreiptas įsigyti bei panaudoti, sukurti gėrį, patenkinantį asmens poreikius, šiuo atveju – gauti materialinę naudą. Deja, dėl įvairių priežasčių tą naudą galima ne visuomet pasiekti, nes verslas yra susijęs su rizika (komercine rizika). Verslininkas turi tai suprasti ir valdyti riziką. Vienas iš būdų – apsidrausti, kitas būdas – kaupti rezervinius (atsarginius) fondus ūkio subjekto viduje (vidiniai rezervai).Su komercine rizika yra glaudžiai susijusios nemalonios pasekmės paties verslo priesakų (įsipareigojimų) nevykdymas, sutarties nutraukimas, atsakomybė už sutarties nevykdymą. Yra išimtis – taip Force Majeure (arba nenugalima jėga). Tai atvejai, kuomet kita sutarties šalis yra atleidžiama nuo įsipareigojimų vykdymo, o atleidžiama todėl, kad nėra kaltės. Kaltė yra būtina atsakomybės sąlyga verslininkui, išskyrus atvejus, kuomet teisės aktai numato kitaip. Kitas verslo požymis – pelno siekimas. Tai susiję su apskaita, mokesčių mokėjimu. Jei pelnas nėra tikslas, tai nėra verslas įstatymų prasme (asmenys, užsiimantys ūkine komercine veikla –ne pelno organizacijos, viešosios įstaigos – jos vykdo ūkinę veiklą – tačiau jų tikslas nėra pelno gavimas).Verslininkui nėra svarbu, kuria veikla užsiimti: prekybine, tarpininkavimu, statybų, transporto, draudimo, banko, investicine ar bet kuria kita veikla. Svarbiausia yra gauti pelną, sistemingai jo siekti. Savaime suprantama, patrauklesnės sferos patraukia daugiau verslininkų dėmesio – ten plaukia kapitalas – didesnės investicijos. Kitas požymis – negalima organizuoti verslo vienu ar kitu būdu neįregistravus jo valstybės registruose. Veikti kaip verslininkui neįsiregistravus yra neteisėta – už tai įstatymai numato atsakomybę. Registracija reikalinga tam, kad visuomenė galėtų kontroliuoti,- kontroliuoti gerąja prasme (negalima daryti tokio verslo, koks visuomenei nėra priimtinas).Verslo santykiai yra sudėtinė ekonominių santykių dalis, kuriuos reguliuoja civilinė teisė. Komercinė veikla (verslas) ir ekonominiai santykiai, verslo teisė ir civilinė teisė – viena kitos atžvilgiu yra kaip speciali ir bendra. Verslo teisė yra verslininko civilinė teisė, t.y. civilinės teisės subjekto, siekiančio nuolatinio pelno, teisė. Čia esminis skirtumas tarp verslo kaip veiklos ir asmens veiklos – pastovaus pelno siekimas – versliškumas.KOMERCINĖS T. EGZISTAVIMO PROBLEMOS:Privatinė teisė, viešoji teisė ir jos įtaka komercinės teisės formavimui
Teisė skirstoma į dvi rūšis: privatinę teisę ir viešąją teisę.
Komercinė ir viešoji teisė
Viešoji teisė reguliuoja santykius tarp valstybės bei vietinės valdžios subjektų bei tarp pastarųjų ir privačių asmenų – skirta visuomenės interesų gynimui.
Privatinė teisė reguliuoja santykius tarp privačių asmenų ir gina jų asmeninius interesus pagal reguliavimo dalyką, pagal reguliavimo metodą – tai susiję dalykai, nes nuo to, kas reguliuojama priklauso, kaip turi būti reguliuojama.
Teisinis verslo režimas išreiškiamas leidžiamuoju teisiniu reguliavimo būdu (tipu). Čia leidimas yra pagrindinis teisinio reguliavimo elementas, apibūdinamas teisinėmis priemonėmis, pasireiškiančiomis socialinės laisvės suteikimu ir verslininko aktyvumu, jo realių teisių įgyvendinimu. Leidimo ribos yra nustatomos įstatymu, išsamiai išvardinančiu išimtis, ko negalima daryti.Tuo būdu išorinis leidžiamojo teisinio reguliavimo objektyvumas išreiškiamas ne juo pačiu, o priešpastatant draudimus, ribojimus. Taigi yra pagrindinė formulė: leidžiama viskas, kas nėra uždrausta.Galiojantys įstatymai užtikrina verslininko laisvę pripažindama verslininkui subjektyvias teises, kuriomis remiantis verslininkai įgyja plačią veiklos laisvę, galimybę būti laisvu įstatymo ribose.Viešosios teisės ir privatinės teisės (komercinis tuo atveju) santykis nėra vien teorinis dalykas. Praktinė reikšmė ta – nustatoma, kiek viešoji valdžia gali kištis į privatų gyvenimą, ekonomiką ir kitas visuomenines sferas.
Komercinė ir civilinė teisė
Seniausiuose laikotarpiuose privatinės teisės dualizmas (civilinė teisė ir prekybinė teisė) nebuvo žinomas. Susiskirstymas prasideda tuomet, kai vėlyvajame romėnų laikotarpyje greta civilinės teisės atsiranda ypatinga prekybinė – visuotinė teisė.Viduramžiais prekybinė teisė vystėsi kaip pirklių teisė. Prekybine vadinama ne todėl, kad reguliavo prekybinius santykius, bet todėl, kad šiems įstatymams pakluso tik asmenys, priklausę pirklių luomui. Vykstant kapitalistinėms revoliucijoms luomai išnyko, tačiau šis teisės šaka išliko.Komercinė teisė – yra speciali civilinės teisės atžvilgiu, t.y. komercinės teisės norma yra speciali civilinės teisės normos atžvilgiu. Tuo tarpu civilinės teisės norma yra bendra – nesant komercinės teisės normos – taikoma civilinė teisė. Šios (komercinės teisės) normos reguliuoja verslininkų santykius kaip specialių teisės subjektų. Taigi iš to seka, kad komercinė teisė nėra atskira teisė, t.y. ji yra civilinės teisės dalis.Būdami sudėtine civilinės teisės dalimi, komerciniai santykiai taip pat yra reguliuojami ne tik specialiomis, bet ir bendromis civilinės teisės normomis. Specialios civilinės teisės normos turi prioritetą prieš bendras ir taikomos komerciniams santykiams pirmiausiai. Bendros normos taikomos subsidiariai, t.y. taikomos tik nesant specialių normų.Komercinė teisė, kaip ir šeimos bei darbo teisė, yra privatinės teisės šakos, išsirutuliojusi iš civilinės teisės, todėl išlaikė funkcinius ryšius su civiline teise ir faktiškai nesiremdama civilinės teisės normomis negali tinkamai funkcionuoti.
KOMERCINĖS TEISĖS RAIDA
Keturi pagrindiniai komercinės teisės vystymosi etapai:
1. Romėnų2. Italų3. Prancūzų4. Vokiečių
1.Romėniškasis etapas – kadangi komercinė teisė kaip savarankiška teisės šaka susiformavo viduramžiais, romėnų teisės įtaka jos formavimuisi buvo neabejotina. Romėnų teisės ius civile nereikia painioti su šiuolaikine komercine teise. Ius civile buvo Romos piliečių teisė (kai Romos valstybė buvo Romos miestas). Romos valstybei plečiantis atsirado ius gentium – reguliavo visų Romoje gyvenančių asmenų (taip ir užsieniečių) santykius. Ius gentium dalį sudarė ius naturale (prigimtinė teisė). Ius gentium nebuvo formali palyginus su ius civile ir buvo grindžiama pasitikėjimu (fides) ir teisingumu.
212 m. Romos pilietybę suteikus visiems Romos gyventojams, teisės skirstymas į ius civile ir ius gentium prarado prasmę. Komercinės teisės institutus galima aptikti ius gentium. Komercinė teisė nebuvo žinoma Romoje, nes pagrindinis verslas buvo žemdirbystė. Smulkiąja prekyba užsiimdavo vergai, o pelnas atitekdavo jų šeimininkams. Tik stambius sandorius sudarydavo patys aristokratai (vergų šeimininkai). Vėliau ėmė rastis prekybiniai elementai teisėje. Tai nulėmė Romos plitimas ir su valstybės plitimu susijęs kosmopolitizmas. Komercinės teisės normų prireikė užkariaujant naujas teritorijas, įsigyjant prekes. Ankstyvoji Romos teisė draudė prekiauti užsieniečiams, jie turėjo turėti Romos patronus, per kuriuos prekiaudavo. Taip pat užsieniečiams buvo draudžiama įsigyti žemę nuosavybės teise. Plečiantis Romos teritorijai, užsieniečiams buvo leista tiesiogiai užsiimti komercija.2.Itališkasis laikotarpis – komercinės teisės atsiradimas slypi luominėje santvarkoje. Valstybei stiprėjant išlieka luominis žmonių santykių tarpusavio reguliavimo procesas. Italijos geografinė padėtis labai palanki prekybiniam tarpininkavimui (tarp Europos ir Azijos). Po Romos imperijos sužlugimo ir užkariavimo (apie V a.) atsiranda ramybė ir sparčiai pradeda vystytis pakrančių miestai (Genuja, Palermo, Venecija). Italijai suskilus į atskiras respublikas,, kurių viduje viešpatavo vidinis laisvumas, o išoriniuose santykiuose galia, dar labiau leido išsivystyti prekybai. Didelę įtaką Italijai turėjo Kryžiais žygiai: tai visų pirma Kryžiaus žygių dalyvių pervežimas, jų aprūpinimas ir, be abejo, naujų teritorijų užvaldymas (prekybinių teritorijų). Susidūrimas su rytais leidžia atsirasti naujiems amatams, stiklo gamybai, audinių ir pan.Pirmosios komercinės teisės taisyklės susiformuoja jūrinėje prekyboje. Jūrinių papročių rinkinys – “Ordo maris”, o XII a. sudarytas rinkinys “Consulato del mare” pripažįstamas visų viduramžių statutu. “Consulato del mare” sudaro 297 dalys, sudėliotos be jokios tvarkos. Nežinoma ir jo surinkimo data (tarp XI ir XIV a.).Kiekvieno miesto pirkliai ir amatininkai jungėsi į korporacijas. Korporacijų viduje atsirado ginčų sprendėjai (teisėjai) – konsulai – jiems keliamas reikalavimas išmanyti prekybą. Bylos sprendžiamos greitai. Atsiranda poreikis užrašyti sprendimus, atsiranda sprendimų rinkiniai – statutic de mercante. Toliau vyksta korporacijų stambėjimas, dažnėja jų bendravimas. Atskirų korporacijų teisė virsta luomine kiekvieno miesto teise. Esminis bruožas šios luominės teisės: jai pritaria ir jos laikosi pirkliai, ir visai nesvarbu kokiem jų santykiams ji skiriama. Todėl ji vadinama ius mercatorum, o ne ius mercaturare (pirklio teisė, o ne prekybos teisė). Šioje vietoje komercinės teisės vystymasis Italijoje sustojo. Pagrindinis to laikotarpio šaltinis – XVI amžiaus papročių rinkinys.Negalima teigti, kad Vakarų Europoje nesivystė komercinė teisė. Pradžią jai davė Hanzų miesto sąjunga – sutinkami papročių rinkiniai – ypač jūros prekyboje. Žinomiausi jų – XII-XIII amžių ruz de Oleram. Šio rinkinio pagrindas – consulato del mare. 1214 m. pasirodo atskiras Jūros Prekybos papročių rinkinys, kuris turėjo įstatymo galią, buvo privalomas Hanzų sąjungos nariams.
3. Prancūziškasis laikotarpis – vyko pasauliniai įvykiai, tarp kurių svarbiausi Konstantinopolio užkariavimas, naujo kelio į Indiją atradimas, Graikijos užkariavimas – tai užkirto Italijai kelią į Rytus. Pagrindinis prekybos objektas yra Rytų prekės. Amerikos atradimas ir aukso atkeliavimas iš ten į Italiją kuriam laikui atgaivino prekybą Italijoje, tačiau neilgam. Šiuo laikotarpiu prekyba pradėjo vystytis Prancūzijoje, Olandijoje.Žlunga natūrinis ūkis, išauga piniginių santykių reikšmė. Valstybingumo idėjos tampa madingomis, siekiant apriboti bajorų valdžią. Sustiprėja centrinė valdžia. Ribojama vietinių feodalų savivaliavimas – tai lengvina prekybą. Miestai tampa atviresni. Stiprėjant valstybingumui, karaliaus valdžiai populiarumą įgyja romėnų teisės principai. Todėl prancūziškuoju laikotarpiu teisėje išryškėja trys teisės šakos:
1. romėnų teisė2. kanonų teisė3. prekybos teisėAtsiranda priešprieša tarp jų. Visų pirma tarp kanonų teisės ir prekybos teisės. Bažnyčia niekada nepripažino prekybos kaip normalaus amato, ypač kai imamos palūkanos už paskolas. Todėl pradedami maskuoti komerciniai santykiai. Pavyzdžiui: palūkanų ėmimas buvo maskuojamas steigiant skolininkui ir kreditoriui bendriją. Įkeitimas buvo pakeičiamas pirkimu-pardavimu. Draudimas bendrauti su musulmonais paskatino atsirasti komiso sutarčiai. Romėnų teisei tuo laikotarpiu būdinga kazuistika bei formalumas ir griežtas reikalavimas laikytis sutartinių santykių. Šios priežastys nulėmė komercinės teisės individualumą.Toliau stiprėjant centrinei valdžiai, miestų ir luomų savarankiškumas tampa nepageidautinas, tačiau tuo pačiu metu pirkliai buvo reikalingi, nes mokėjo mokesčius. Todėl su pirkliais nesielgiama kaip su žemvaldžiais, jų luomas ir toliau turi privilegijas – valstybė skatina prekybą, remia jų verslą. Prekybos vystosi.Karo su Italija pasėkoje daugelis gamybos sričių pereina į Prancūziją. Kelyje iš Italijos į Prancūziją atsiranda mugės (Lionas ir kt.), kuriose vyksta prekyba. Mugių atsiradimą skatina Prancūzijos monarchas. Įsteigiami mugių teismai. Užsieniečiams suteikiama jų gabenamų prekių neliečiamybė ir garantuojama apsauga. Tačiau laikomasi pozicijos, kad prekyba yra luominis užsiėmimas.1581 m. Henrikas III išleidžia įsakymą, kad bet koks asmuo, užsiimantis prekyba, turi užsiregistruoti korporacijoje.1563 m. įkuriamas pirmas Komercinis teismas (teisėjai yra pirkliai), kuris vadovaujasi prekybos papročiais.XVII a. atsiranda poreikis kodifikuoti komercinę teisę. Kodifikavimas rėmėsi papročiais, jų apibendrinimu. 1673 m. išleistas kodeksas Code de Savari (Ordonans de comers – oficialusis pavadinimas). Kodeksą sudarė 122 str. Pagrindinė jo idėja – reguliuoti santykius, remiantis pasitikėjimo tarp pirklių principu. Luominis komercinės teisės principas išliko. Šiame kodekse buvo numatyta, kad pirkliu negali būti tas, kuriam nėra 20 metų ir kas nepristatė pažymos, kad pradėjo mokymąsi.1681 m. kodeksas buvo papildytas. Vėliau priimtas atskiras kodeksas, skirtas tik jūrų teisei (Ordonansas de le marine). Nuo 1673 m. komercinėje prekyboje įsivyrauja prancūziška terminologija, užsienio teismai sprendė bylas vadovaudamasis Prancūzijos Komerciniu kodeksu.XVIII a. pabaigoje pramonė pasiekė tokį lygį, kad cechinis (luominis) susiskaidymas tampa stabdžiu ekonominių santykių vystymuisi. 1787 m. sudaroma komisija, kurios tikslas – peržiūrėti Komercinį kodeksą. Šį kartą nepasiseka dėl revoliucijos. Iš kitos pusės, revoliucinės idėjos apie lygybę tarp žmonių turi didelę reikšmę komercinės teisė postulatams. Lygybės principas reiškia, kad bet kuris asmuo gali užsiimti prekyba. 1791 m. priimamas įstatymas leidžiantis bet kuriam asmeniui užsiimti prekyba, o vėliau, tais pačiais metais, įstatymu uždraudžiamas bet kokios pirklių korporacijos ir cechai. Tai nulėmė naujų jėgų iškilimą ir įstatymų peržiūrą prekyboje.1801 m. sudaroma komisija, kuri turi peržiūrėti seną ir paruošti naują Komercinį kodeksą. Toks buvo pristatytas, tačiau naujas kodeksas buvo labai kritikuojamas, o jame išdėstyti principai buvo nepriimtini. Tačiau spaudžiant visuomenei, Napoleonas nurodo valstybės tarybai nedelsiant apsvarstyti 1801 m. kodeksą ir jis įsigaliojo 1808 m. sausio 1 d.Kodeksas susidėjo iš keturių knygų:I – a knyga iš 8 skyrių: I – apie pirklius, II – apie prekybines knygas, III – apie bendrijas, IV- apie turto padalijimą, V – apie biržą ir maklerius, VI – apie komisionierius, VII – apie pirkimo pardavimo sutartį, VIII – apie vekselius.II – a knyga skirta jūrų prekybai.III – a knyga skirta prekybiniam nemokumui.IV – a knyga reglamentuoja procedūrinius klausimus (teismų sistema ir procedūros).Tuo metu buvo manoma, kad prekybininkui nereikės papildomai vadovautis civiliniais įstatymais, turint tokį kodeksą. Kodeksas buvo naudojamas plačiai ir įvedamas Napoleono užkariautose valstybėse.XIX a. viduryje lyderio vaidmuo pereina Vokietijai.4. Vokiškasis periodas – Vokietijoje, skirtingai nuo Prancūzijos monarcho kova su feodalais privedė prie kito rezultato: monarchas neteko bet kokios reikšmės. Vokietijoje nebuvo vienybės, buvo atskiros žemės – kunigaikštystės. Vokietijoje nėra korporacijų (kaip Italijoje), pirkliai nebuvo suskirstyti į luomus, korporacijas. Vietiniai valdovai nerodė susidomėjimo prekyba, todėl iki XVIII a. nė vienoje kunigaikštystėje, įeinančioje į imperijos sudėtį, nerandama šaltinių, panašių į prancūziškus. Randamos tik pavienės taisyklės, įsakai.XVIII a. atsiranda pavieniai bandymai kodifikuoti komercinius papročius. Austrijos žemėse galiojo Prekybos ir jūreivystės statutas. Nežiūrint pavadinimo, jame mažai komercinės teisės nuostatų. 1794 m. Prūsijoje išleidžiamas Žemės teisės statutas, kuriame I skyrius buvo skirtas komercinei teisei.Vieningos komercinės teisės atsiradimui didelę įtaką turėjo Muitų sąjunga tarp Vokietijos žemių. Šioje sąjungoje muitų organams atstovavo kiekviena žemė. 1836 m. Vinterbergo atstovas pasiūlė sukurti vieningą visai Vokietijai prekybos įstatymą. Pasiūlymas žlugo, nes buvo pasisakyta: Muitų sąjunga neturi tokių įgaliojimų. Tačiau tokio įstatymo poreikis išliko. Todėl 1848 m. Vokietijos vyriausybė paruošė Vekselių įstatymą, o 1860 m. visos Vokietijos Komercinį kodeksą.Kodeksą sudarė 5 knygos: I – apie komersantus, II – apie prekybines bendrijas, III – apie dvi ypatingas kapitalo sujungimo formas, IV – apie komercinius sandorius, V – apie jūrinę prekybą. Šis kodeksas turėjo būti išleistas kaip vietinis kiekvienoje imperijos valstybėje, tačiau vietoj to, kad valstybės priimtų kodeksą tokį, koks jis buvo išleistas, pradėjo jį koreguoti. Todėl 1871 m. balandžio 22 d. buvo priimtas įstatymas, kuris paskelbė šį kodeksą vieningu visos Vokietijos komerciniu kodeksu. Tokiu būdu Vokietijoje kaip ir Prancūzijoje, komercinė teisė atsiskyrė nuo civilinės teisės. Civilinės teisės modernėjimas privertė sugrįžti prie komercinės teisė ir peržiūrėti 1860 m. Komercinį kodeksą. Tai atliko Teisingumo ministerija ir 1897 m. gegužės 10 d. buvo priimta nauja kodekso redakcija. Ją sudarė 4 knygos: I – komersanto sąvoka, II – prekybinės bendrijos ir tyliosios bendrijos, III – prekybiniai sandoriai, IV – jūrų teisė. Šis Komercinis kodeksas galioja Vokietijoje iki šiol.
LIETUVOS KOMERCINĖS TEISĖS RAIDA
Lietuva buvo žemdirbių kraštas, todėl komercinės teisės niekam nereikėjo. Komercinės teisės ištakos Lietuvoje siejamos su centralizuotos valstybės kūrimu, t.y. Aukštaitijos kunigaikščio Mindaugo veikla (1240-1263). Kuriantis centralizuotai valstybei, atsirado palankesnės sąlygos vystytis prekybai. Ypač tai pasakytina apie Gedimino laikotarpį (1316-1341). XIV a. amatai atsiskiria nuo žemės ūkio ir tampa savarankiška šaka. Tai sudaro sąlygas plėtotis prekybai. Pagrindiniai prekybiniai keliai veda į Rusiją ir Vakarų Europos kraštus. Iš Lietuvos buvo išvežamas vaškas, gintaras, įvežama druska, ginklai, geležis. Tai sąlygojo pirklių luomo atsiradimą. Stambieji feodalai turėjo savo pirklius (faktorius, jų kontoros – faktorijos), kurie parūpindavo jiems prekes. Didysis kunigaikštis užsienio pirkliams uždėdavo didelius muitus. Prie stambesnių dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius, rengti turgus. Miestelių gyventojai užsiimdavo amatais. Iki XVI a. prekyba Lietuvoje neturėjo didesnės reikšmės ekonomikai, nes ekonominis pagrindas buvo žemės nuosavybė ir žemdirbystė. Negarantavus amatininkams ir pirkliams privilegijų, tikėtis sėkmingos veiklos buvo sunku; nesuteikiant privilegijų buvo sunku tikėtis, kad atvyks užsienio pirkliai. Todėl nuo Jogailos laikų didiesiems miestams buvo suteikiamos Magdeburgo teisės 1387 m. – Vilniui, o XV a. tokias teises gauna Trakai, Brestas, Kaunas, Luckas, Kamenecas, Vladimiras, Polockas, Minskas ir Naugardukas). Magdeburgo teisė buvo taikoma visiems miestų gyventojams. Teisių subjektais buvo cechai. Šalims buvo leista laisvai sudaryti sutartis, kreditorių teisės buvo užtikrinamos įkeitimu ir laidavimu.
LDK pagrindiniai teisės šaltiniai buvo 1468 m. Kazimiero teisynas ir Lietuvos Statutai (1529 m., 1566 m.,1588 m.). Statutuose buvo žinomos pirkimo-pardavimo, nuomos, įkeitimo, pasaugos ir paskolos sutartys. Bajorai galėjo laisvai išnuomoti smukles, malūnus, miškus. Po III – ojo Lenkijos Lietuvos padalijimo dalis Lietuvos atiteko Rusijai, kita dalis Prūsijai. Rusijos dalyje nuo 1796 m. sausio 30 d. manifestu Lietuvos gyventojams atiteko pirklių privilegijos. Pirkliai kaip ir Rusijoje buvo suskirstyti į gildijas priklausomai nuo kapitalo dydžio. Nuo 1840 m. įsigalioja Rusijos įstatų sąvadas. Sąvado XI tomo II dalis. buvo vadinama Prekybos statutu, kurį sudarė trys knygos: I skirta prekybiniams pavedimams, prekybinėms bendrijoms, II – jūrų teisei, III – biržų ir mugių veiklai, prekiniams sandoriams, pirkliams ir makleriams. Prekybos statuto sudėtine dalimi buvo Vekselio statutas, Prekybinio teisminio proceso statutas ir Gamybinis statutas. Paprotinė teisė taip pat nebuvo pamiršta ir buvo taikoma greta sąvado.Užnemunėje (Prūsiškoje dalyje) galiojo Napoleono kodeksas ir Prancūzijos Komercinis kodeksas. 1915 m. rudenį Lietuvą okupavus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, okupacinė valdžia kontroliavo viską, tame tarpe ir prekybinius sandorius. Nepriklausomybės akto teiginys apie nepriklausomos Lietuvos atstatymą preziumavo LDK teisės atstatymą, bet jos įstatymai negalėjo būti atgaivinti. Todėl 1918 m. Konstitucija numatė galimybę receptuoti kitų šalių įstatymus, todėl liko galioti Rusijos sąvadas, Prancūzijos Komercinis kodeksas ir Vokietijos komercinis kodeksas. Vėliau atsirado nauji įstatymai – 1925m. akcinių bendrovių įstatymas. Iki tol akcinių bendrovių steigimą reglamentavo Rusijos įstatymų sąvadas, kuris numatė, kad gali būti pilnoji, patikimoji ir indėlių (akcinės) bendrovės. 1938 m. Lietuvoje atsirado vieninga hipotekos sistema.1990 m. kovo 11 d. Aktu buvo atkurta LR nepriklausomybė, atstatytas 1938 Konstitucijos galiojimas, tada jis buvo sustabdytas ir vietoj jo priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Jo 44 straipsnis įtvirtino privatinę nuosavybę, taip pat tokią nuosavybės rūšį kaip kolektyvinę nuosavybę, valstybinę nuosavybę. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta garantija savarankiškai valdyti, naudoti ir disponuoti objektais, esančiais asmenų nuosavybėje, taip pat įtvirtino vienodą teisių gynimo principą. Tačiau neįtvirtino pirmenybės privačiam ūkiui (privačiai nuosavybei). 1990 m. gegužės 8 d. priimtas Įmonių įstatymas, 1990 m. spalio 16 d. – Ūkinių bendrijų įstatymas.1991 m. sudaroma darbo grupė paruošti naujam Civiliniams kodeksui (vadovas prof. V. Mikelėnas) ir Komerciniam kodeksui (vadovas doc. Staskonis). 1994 m. priimama tik nauja Civilinio kodekso redakcija. Tais pačiais metais yra priimamas Ūkinio Teismo įstatymas, 1995 m. – Prekybos įstatymas. Pagal Ūkinio teismo įstatymą Ūkinio teismo paskirtis -nagrinėti ginčus, kylančius iš komercinės ūkinės veiklos (dualizmas). Dualizmas buvo įtvirtinamas ir tuometinėse vyriausybės programose. 1993 Vyriausybės Teisinės sistemos reformos metmenyse buvo numatoma sukurti civilinės teisės, komercinės teisės ir šeimos teisės sistemas, paruošti civilinius, komercinius ir šeimos santykius reguliuojančius įstatymus. Tačiau ramiai apsidairius, paanalizavus užsienio praktiką, prieita išvados, kad civilinės teisės dualizmo reikia atsisakyti. 1998 m. patvirtinami nauji Teisinės sistemos reformos metmenys, kurie numato jau civilinio (komercinio) kodekso parengimą, ūkinio teismo likvidavimą, jo funkcijas perduodant bendrosios kompetencijos teismams ir komerciniams arbitražams. 1998 m. rugsėjo 1 d. ūkinis teismas yra likviduojamas, paskelbiamas civilinio kodekso projektas. Civilinis kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.ŠIUOLAIKINĖS KOMRCINĖS TEISĖS SISTEMOS
Pagal tai, ar komercinė teisė yra atskirta nuo civilinės teisės, ar yra jos sudedamoji dalis, privatinės teisės sistemos skirstomos į:
1. Dualistinę (Vokietija, Prancūzija, Austrija)2. Monistinę (Olandija, Italija, Šveicarija)
Dualistinėje privatinės teisės sistemoje komercinė teisė yra atskirta nuo civilinės teisės. Šioje sistemoje komercinė teisė funkcionuoja savarankiškai, turi savo tesinio reglamentavimo objektą ir principus, tačiau jos reglamentuojamiems santykiams subsidiariai taikomos ir civilinės teisės normos, nes civilinės ir komercinės teisės objektas ir reglamentavimo priemonės dažnai sutampa, todėl neracionalu kartoti tas pačias teisės normas abiejų teisės šakų šaltiniuose (pvz. Normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, terminus, ieškinio senatį ir kt.).
Monistinėje privatinės teisės sistemoje komercinė teisė integruota į civilinės teisės sistemą, todėl laikoma civilinės teisės institutu arba pošake. Nors monistinėje sistemoje komercinė teisė tarsi išnyksta, tačiau komerciniai santykiai, be abejonės, išlieka, taip pat išlieka ir specialus jų reglamentavimo poreikis. Todėl, nors monistinėje sistemoje civilinės ir komercinės teisės principai vienodi, komerciniams santykiams teisiškai reglamentuoti sukuriamos specialios CK ir kitų civilinių įstatymų normos. Lietuvos Respublikoje įtvirtinta monistinė teisės sistema – CK reglamentuoja visu turtinius, tarp jų ir komercinius, santykius. Poreikis atriboti komercinę teisę nuo civilinės išlieka ir monistinėje sistemoje, nes tai būtina norint pagrįsti specialiųjų normų taikymą.
Bendra tendencija – atsisakoma teisės dualizmo.
Dualistinės sistemos pavyzdys yra Vokietija, kurios komercinis kodeksas buvo priimtas 1897 m. ir atnaujintas paskutinį kartą 1993 m. – 1994 m. Šio kodekso struktūra penkios knygos:I – oji knyga – komerciniai asmenys. Joje reguliuojama, kas yra komersantas, komercinis registras, komercinių firmų vardai, prokūra, komercinis įgaliojimas, komerciniai agentai, komerciniai brokeriai. Bendras principas komerciniams santykiams taikomas komercinis kodeksas, o civilinis kodeksas taikomas subsidiariai.Komersantas – bet kuris asmuo, kuris užsiima verslu. Komercinis kodeksas išvardina veiklas, kurios automatiškai vadinamos komercinėmis veiklomis (prekių pirkimas-pardavimas, tame tarpe vertybinių popierių perdirbimas arba gamyba kitiems, bankų ar kita finansinė veikla, pervežimai, sandėliavimas, tarpininkavimai sudarant sandorius, spausdinimas ir leidyba. Komercinė veikla yra tokia, kuriai vykdyti būtina įsteigti komercinę organizaciją (tai reikia padaryti dėl veiklos apimties ar jo pobūdžio). Komercinis kodeksas atskiria komersanto ir prekybininko sąvokas. Prekybininkas tas asmuo, kurio verslui nereikalinga atskira organizacija (pas mus personalinė įmonė). Komercinis kodeksas taikomas visiems komersantams ir jų sudaromiems sandoriams, tarp jų ir kai viena šalis nėra komersantas. Komersantas turi būti registruojamas komerciniame registre. Prokūros (komersanto įgaliojimas) instituto esmė – apibrėžti prokuristo (turinčio prokūrą) įgaliojimus. Prokūros turi būti registruojami komerciniame registre, prokuristas gali atlikti bet kokius kasdieninius verslo veiksmu (negali parduoti viso verslo), sudaryti didesnės nei paprastai paskolos sutarties ir t.t., jei tai nėra aptarta prokūroje.II – oji knyga skirta komercinėms bendrijoms, bendrovėms ir tyliosioms bendrovėms. Komercinis kodeksas žino pilnąją (pas mus tikrąją) ir komanditinę ūkinę bendriją, bet žino ir dar vieną formą – tyliąją bendriją. Tyliosios bendrijos esmė: tylusis (pasyvusis) narys yra nežinomas trečiajam asmeniui, su kuriuo bendrija sudaro sandorį. Tylieji nariai gali įnešti įnašą, tačiau jis tampa tikrojo nario nuosavybe. Bet iš kito pusės – tylusis narys turi teisę gauti pelno dalį. Paprastai jis įpareigotas dengti bendrovės nuostolius.III-ioji knyga – komerciniai įnašai. Reguliuoja komercinių įmonių, bendrovių vieningos atskaitomybės sudarymą ir kitą.IV-oji knyga skirta komerciniams sandoriams. Susideda iš bendrųjų nuostatų ir nuostatų, taikomų atskiroms sutarčių rūšims (pirkimo-pardavimo, komiso, sandėliavimo, ekspedicijos ir transportavimo). Pagal bendruosius principus komerciniai sandoriai yra visi sandoriai, susiję su komersanto ūkine veikla taip pat jei viena sandorio šalių nėra komersantas. Yra nustatyta padidinta komersanto pareiga rūpintis sandorių įvykdymu. Skiriasi leidžiamų palūkanų dydis. Komerciniuose sandoriuose gali būti 5 ir daugiau procentų, o civiliniuose sandoriuose 4 procentai. Nustatyti kiti terminai. Leidžiama prekes pristatyti ne pagal konkrečias charakteristikas, o pagal bendrus požymius. Plačiai leidžiami užskaitymai. Kai kuriais atvejais tylėjimas reiškia sutikimą komerciniuose sandoriuose, pvz.: kai komerciniai sandoriai tarp šalių yra nusistovėję ir pastovūs, jei komersantas pateikia savo pasiūlymą sudaryti sandorį ir esant tam tikroms aplinkybėms neatsakymas reiškia sutikimą. Leidžia taikyti komercinę praktiką. Jei sandoris sudaromas ne su komersantu, tai turi būti specialiai aptarta.
V-oji knyga jūrų prekyba.Kitas modelis susiklostė anglosaksų teisės sistemoje. Būtų neteisinga teigti, kad JAV egzistuoja civilinės teisės dualizmas. Yra tik viena valstija – Luiziana, kurioje galioja savarankiškas Civilinis kodeksas. Kitose valstijose civilinio kodekso kaip atskiro šaltinio nėra, tačiau JAV būdingas teisės unifikavimas tarp valstijų. Todėl 1951 m. buvo priimtas UNIFORM COMERCIAL CODE (UCC) – tai modelinis įstatymas, kurį turi priimti visos valstijos, išleisdamos atitinkamą įstatymą. Tai yra padariusios visos valstijos, išskyrus Luizianą su t.t. išimtimis. UCC nuostatos taikomos tiek pirkimui-pardavimui, kurį sudaro fiziniai asmenys, tiek komersantai. Pagrindinis skirtumas būdingas JAV – sandorių skirstymas į vartojimo sandorius bei kitus komercinius sandorius.
Vienas šiuolaikinės komercinės teisės požymių yra jos unifikavimas pasauliniu mastu. Vyksta dvejopai: vietiniu mastu (regioniniu) tarptautiniu mastuTarptautiniu mastu vyksta priimant konvencijas (prie jų prisijungia valstybės), rekomendacijas, kuriomis valstybės gali vadovautis, pvz.: 1980 m. Vienos konvencija, 1974 m. konvencija dėl terminų taikymo, sudarant pirkimo-pardavimo sandorius, 1930 m. Ženevos čekių ir vekselių konvencija, 1958 m. Niujorko konvencija ir konvencijos tarptautinio pervežimo srityje. UNCITRAL – Jungtinių Tautų prekybos teisės komisija, UNIDROIT tai Romos tarptautinės privatinės teisė unifikavimo institutas (jo nariu Lietuva netapo), Hagos tarptautinė privatinė teisės konferencija (jos nariu Lietuva yra)Regioninio unifikavimo pavyzdys ES Europos bendrijos teisė. Europos bendrijų komercinė teisė suprantama kaip bankininkystės, draudimo, investicijų, vertybinių popierių, įmonių, pramoninės ir intelektinės nuosavybės teisė. Pati Europos bendrijų įkūrimo idėja – Europos rinkos sukūrimas be vidinių sienų. Grindžiama keturiomis laisvėmis: laisvas prekių judėjimas laisvas darbo jėgos judėjimas laisvas įsikūrimas laisvė teikti paslaugas
Komercinės teisės principai
Komercinės teisės ypatybės (požymiai), kaip civilinės teisės dalies, labiausiai atsiskleidžia nagrinėjant privatinės teisės principus. Versle pasireiškia šie privatinės teisės principai:Santykių dalyvių lygybės principas;Nuosavybės neliečiamumas;Sutarties laisvė;Neleidimo kištis į asmens privatinę veiklą;Netrukdomas civilinių teisių įgyvendinimas;Pažeistų teisių atstatymas;Pažeistų teisių gynyba.
Komercinės teisės šaltiniai:
LR Konstitucija;Tarptautinės sutartys;Konstituciniai įstatymai;Įstatymai (taip pat Civilinis kodeksas);Vyriausybės aktai (vyriausybės nutarimai, ministerijų raštai);Vietinės valdžios aktai;Paprotinės normos – verslo papročiai;Teismų sprendimai.
LR teisės šaltiniai:Norminiai aktai (I)Papročiai (II)Teisės doktrina (II)
Teisės doktrina šaltinius skirsto į:Pirminius (2 pogrupiai):
1.įstatymus ir poįstatyminius aktus – Konstitucija, CK, kiti įstatymai..2.LR Seimo ratifikuotas ir įsigaliojusias tarptautines sutartis ir konvencijas
ir
papročius (taikymas CK 1.4 str.)
Antrinius:1.Teismų (arbitražų) praktika2. teisės doktrina
ES teisės šaltiniai: Pirminiai – EB sutartys ir jų protokolai Antriniai – Reglamentai, direktyvos
Rekomendacijos, teisingumo teismo praktika.