Keturios laisvės EB steigimo sutartyje

1.Kokias keturias laisves buvo numatyta įgyvendinti EB steigimo
sutartyje?

Įžanga: Keturios laisvės (angl. Four freedoms) – laisvas prekių,
asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas tarp Europos sąjungos valstybių
narių. Jas įgyvendinti buvo numatyta Europos Bendrijos steigimo (Romos)
sutartyje (pasirašyta 1957 m. Romoje, įsigaliojo 1958 m.) ir sutarties
svarbiausias tikslas buvo sukurti bendrą rinką.

Bendroji rinka – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas
laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Ekonomikos
teorijoje bendroji rinka laikoma viena iš ekonominės integracijos –
valstybių narių tarpusavio ekonominės veiklos kliūčių laipsniško šalinimo –
etapų. Dauguma praktinių ekonominės integracijos bandymų pasaulyje
prasideda nuo la aisvosios prekybos, vėliau – muitų sąjungos įgyvendinimo, o
paskui stengiamasi sukurti bendrąją rinką.

Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kurios
svarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų
judėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių
reguliavimas. Kitaip sakant, panaikinama diskriminacija tarp įvairioms
valstybėms priklausančių veikėjų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų)
ir nustatomas bendras diskriminacinis rezimas trečiųjų šalių veikėjų
atžvilgiu. Pažymėtina kad neužtenka pašalinti kliūtis keturioms laisvėms
kad bendroji rinka veiktų efektyviai, reikia dar ir suderinti šalių
ekonominę politiką. Įgyvendinti bendrąją rinką – toks buvo vienas iš
pagrindinių Europos e ekonominės bendrijos (EEB) steigimo tikslų, todėl
vėliau sąvoką “bendroji rinka” netgi imta vartoti kaip pačios Bendrijos
sinonimą. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą ir
subalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai
priklausančių valstybių sanglaudą.

1. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS. (ANGL. FREE MOVEMENT OF PE

ERSONS)

Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.
Laisvas gamybos veiksnių- darbo jėgos ir kapitalo – judėjimas sudaro
sąlygas efektyvumo atžvilgiu optimaliai paskirstyti išteklius. Ekonominis
darbo jėgos judėjimo liberalizavimo grindimas remiasi prielaida, jog
panaikinus kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui darbininkai migruos ten,
kur yra darbo jėgos stygius ir todėl siūlomas darbo užmokestis yra
didesnis. Savo ruožtu bendrosios rinkos teritorijoje tai skatins našumą ir
efektyviai paskirstyti išteklius.

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties 3 straipsnis
valstybes nares įpareigojo panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų,
paslaugų ir kapitalo judėjimui. Sutartyje buvo namatyta, kad pasibaigus
pereinamajam laikotarpiui Bendrijoje bus užtikrinta darbuotojų judėjimo
laisvė ir panaikinta bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, kai tai
siejasi su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis.
Taip pat numatyta, kad taikomi apribojimai gali būti pateisinami tik
viešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei sveikatos sumetimais, o nuostatos
dėl d darbo jėgos judėjimo laisvės netaikomos tarnybai valstybiniame
sektoriuje (Teisingumo Teismas šią sąvoka interpretavo siaurai, ir ji apima
tik viešąją valdžią vykdančias institucijas). Beje, šios nuostatos siejamos
pirmiausia su nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimu, kuriuo tuo metu ypač
buvo suinteresuota Italija.

1968 m. Bendrijos narės įgyvendino Romos sutarties nuostatas,
suteikiančias darbuotojams teisę priimti darbo paliūlymus bendrojoje
rinkoje, dirbti bet kurioje Bendrijos valstybėje ir prireikus pasilikti
joje baigus darbą. Tačiau darbo jėgos judėjimo laisvės įgyvendinimui didelę
svarbą turi ekonominės paskatos ir jų realizavimo sąlygos. Būtent dėl
intensyvaus valstybinio reguliavimo, finansinių ir kitų problemų
nacionalinio statuso už
žtikrinimas nėra pakankama sąlyga bendrai darbo jėgos
rinkai veikti. Skirtingai, nei prekių ir paslaugų rinkose, kur nacionalinių
normų ir standartų derinimas ir abipusis pripažinimas tapo visuotinai
įprasti, darbo rinką reguliojančios valstybių narių taisyklės sukuria
kliūtis laisvam judėjimui. Taisyklės, reguliuojančios minimalius
atlyginimus, darbo savaitės trukmę, lanksčias darbo sutartis, profesinę
kvalifikaciją ir socialines garantijas, valstybėse narėse pastebimai
skiriasi. Taigi nors diskriminacija dėl pilietybės yra draudžiama,
paprastai tai siejasi su jau turinčiais darbą asmenimis. Tuo tarpu patekimo
į darbo rinką laisvė yra ribota.

Vieningos rinkos programa ir Europos Sąjungos sutartis numatė tam
tikras priemones, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui.
Vieningos rinkos programoje buvo numatytos priemonės, studentams,
pensininkams ir kitoms nedirbančių asmenų kategorijoms įtvirtinančios teisę
gyventi Bendrijos teritorijoje. Tačiau, nors buvo sutarta dėl abipusio
aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, dar nesukurta mokyklų, akademijų ir
universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. Gerokai mažiau padaryta
įtvirtinant bendrą su darbo santykiais susijusių socialinių garantijų
sistemą. Pastaruoju metu socialiniam bendrosios rinkos matmeniui skirimama
vis daugiau dėmesio, o į amsterdamo sutartį įtraukus specialų Socialinės
politikos protokolą ir prie jo prisijungus Didžiajai Britanijai, ši sritis
įgijo aiškesnį ir visuotinesnį pagrindą. Paminėtinas ir tikslas įgyvendinti
Europos pilietybę, įtrauktas į Europos Sąjungos sutartį (ir atkartotas
Amsterdamo sutartyje patikslinant, kad ES pilietybė papildo nacionalinę
pilietybę, bet nėra jos pakaitalas). Tačiau kol kas tai nepadėjo išspręsti
skirtingų reguliavimo režimų problemos. Sutarimas (ir bendros taisyklės)
egzistuoja iš esmės dviejose srityse- sveikatos bei darbo saugos ir v
vienodo
užmokesčio vyrams bei moterims. Tuo tarpu vienodos socialinių garantijų
(minimalių) sistemos nebuvimas bei nacionalinių darbo rinkų apsauga, ypač
esant aukštam nedarbo lygiui, yra svarbios kliūtys laisvam darbo jėgos
judėjimui.

Skirtingai nei kapitalo rinkos atvėju, darbo rinkos dalyviai labai
menkai reagavo į vieningos rinkos programą ir kitas Komisijos kada nors
skelbtas liberalizavimo priemones. Darbo jėgos judėjimas yra bendrojoje
rinkoje mažiausiai įgyvendinama laisvė. Išskirus tokius atvejus, kai
skirtumas tarp pajamų skirtingose šalyse yra gana didelis, kitų valstybių
narių piliečiai daugumoje šalių 1995 m. Sudarė apie 1-2 proc. Airija,
Graikija ir Portugalija yra išimtys: jose dirba palyginti mažiau kitų
valstybių narių piliečių, o daugiau jų pačių piliečių migruoja į kitas
valstybes nares. Beje, migracija veikia ne tik ekonominės priežastys
(pajamų, gyvenimo sąlygų skirtumai) – jai įtakos turi istorija, kultūra,
socialinė aplinka, įpročiai, kalba ir pan. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad
net pašalinus reguliavimo kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui migracija
tarp valstybių narių bent kurį laiką išliktų žemesnio lygio nei JAV.

Galiausiai pažymėtina, kad laisvas asmenų judėjimas – tai tai daugiau
nei tik darbo jėgos judėjimas, nors pastarasis yra gana svarbus bendrosios
rinkos elementas. Laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimas – tai pasų kontrolės
panaikinimas Bendrijoje, bandros imigracijos, vizų, prieglobšio ir kitos
taisyklės, susijusios su trečiųjų šalių piliečių atvykimu. Šioje srityje
pagrindinės įgyvendintos priemonės yra Šengeno sutartis ir Dublino
konvencija. Tačiau dėl valstybių narių nesusitarimų ne visos valstybės yra
prisijungusios prie šių sutarčių, o kai kurios sutartys, p
pavyzdžiui,
Konvencija dėl išorinių sienų, dar negalioja. Laisvas asmenų judėjimas kol
kas nėra visiškai įgyvendintas.

Šengeno sutartis- dalies Europos Sąjungos valstybių susitarimas
palaipsniui atsisakyti tarpusavio sienų kontrolės, kad būtų įgyvendintas
laisvas asmenų judėjimas. Sutartį 1985 m. Birželio 14 d. Vokietijos
kanclerio Helmuto Kolio ir Prancūzijos prezidento Fransua Miterano
iniciatyva Šengene (Liuksemburgas) pasirašė Belgija, Liuksemburgas,
Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. 1990 m.
Birželio 19 d. Tos pačios penkios valstybės pasirašė papildomą sutartį dėl
1985 m. Sutarties įgyvendinimo nustatant bendras vizų, prieglobsčio
teikimo, išorinių sienų kontrolės ir policijų bei muitinių bendradarbiavimo
taisykles. Ši sutartis, susidedanti iš 142 straipsnių, papildė
nacionalinius įstatymus, ją privalėjo ratifikuoti kiekvienos šalies
parlamentas. Vėliau prie sutarties prisijungė kitos ES valstybės. Šiuo metu
vadinamąją Šengeno grupę sudaro trylika ES valstybių. Airija ir Didžioji
Britanija nepriklauso Šengeno grupei, nes baiminasi, kad visiškai
panaikinus vidaus sienų kontrolę jos nebegalės efektyviai kovoti su
nelegalia imigracija.Šengeno grupei pirmininkauja jos narės rotacijos
tvarka, grupės veiklą koordinuoja Vykdomasis komitetas, kurį sudaro šalių
dalyvių kompetentingi ministrai. Grupės sekretoriatas yra Briuselyje. Bet
kuriai valstybei, ateityje prisijungsiančiai prie ES, Šengeno teisė galioja
be išlygų.

2. LAISVAS KAPITALO JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF CAPITAL)

Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Kaip
ir laisvas asmenų judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas yra grindžiamas
argumentu, kad gamybos veiksniai turi būti kuo evektyviausiai panaudojami.
Analizuojant kapitalo judėjimą paprastai išskiriamas pinigų bei finansinio
kapitalo judėjimas, tiesioginės investicijos ir kitos su kontrole
susijusios kapitalo judėjimo formos ( nors šios kategorijos iš dalies
sutampa).

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartis valstybes nares
įpareigojo pereinamuoju laikotariu palaipsniui visus kapitalo judėjimo
lasvės apribojimus. Tačiau joje taip pat buvo numatyta išlyga, kad kapitalo
judėjimo liberalizavimas bus vykdomas tiek, kiek tai būtina tinkamam
bendrosios rinkos veikimui užtikrinti. Beje, visame poskyryje, skirtame
kapitalo judėjimo liberalizavimui, yra daugybė įvaidaus pobūdžio išlygų.
Pagrindinė jų priežastis – prioriteas, teikiamas nacionalinės
makroekonominės politikos autonomijai. Tai ypač aiškiai rodo Romos
sutarties nuostatos, skirtos mokėjimo balansui. Jose aiškiai atsispindėjo
valstybių narių susirūpinimas nacionalinių pinigų vertės apsauga. Kapitalo
judėjimo liberalizavimas priklausė nuo nacionalinės makroekonominės
politikos prioritetų.

Kapitalo judėjimo liberalizavimo eiga per pirmus tris Bendros
egzistavimo dešimtmečius atspindėjo prieštaravimą tarp liberalizavimo
Bendrijos lygiu ir nacionalinės ekonominės politikos autonomijos. Kapitalo
ir valiutų keitimo kontrolės priemones taikė dauguma valstybių, nors
skyrėsi jų metodai ir intensyvumas. Pirmas žingsnis siekiant išspręsti
neatitikimą tarp nacionalinės autonomijos bei liberalizavimo ir suteikti
šiam procesui aiškų teisinį pagrindą buvo Suvestinis Europos aktas, kuriame
aiškiai suformuluotas tikslas- laisvas kapitalo judėjimas vidaus rinkoje.
Svarbiausia buvo 1988 m. Priimta direktyva dėl visiško pinigų keitimo
kontrolės panaikinimo. Sutarus dėl laisvo kapitalo judėjimo, kitas
nuoseklus žingsnis turėjo būti arba laisvai kintančių valiutų kursų
sistemos įgyvendinimas, arba efektyvaus nacionalinės pinigų politikos
koordinavimo esant fiksuotiems valiutų kursams įdiegimas. Tuo metu
egzistavusi Europos piniginė sistema neužtikrino patikimo valstybių narių
nacionalinės politikos koordinavimo, be to, joje dalyvavo ne visos
Bendrijos valstybės. Tai patvirtino per 1992 m. Valiutų krizę kai kurių
valstybių narių apribojimai siekiant stabilizuoti nacionalinių valiutų
keitimo kursą.

Europos Sąjungos sutartyje numatytas detalus bendrų pinigų įvedimo
tvarkaraštis – tai pagrindas egzistuojantiems prieštaravimams tarp laisvo
kapitalo judėjimo ir makroekonominės politikos vykdymo pašalinti. Kol kas
dar anksti prognozuoti bendrų pinigų įvedimo ir pinigų politikos vykdymo ES
lygių sekmę, juo labiau kad joje iš pradžių dalyvaus ne visos valstybės
narės. Be to, tikėtina, kad bendra pinigų politika vers suderinti valstybių
narių fiskalinę politiką ir mokesčių sistemas, o šioje srityje valstybėms
narėms dar nepavyko rasti bendro sprendimo. Tačiau vertinant pastaraisiais
dešimtmečiais priimtus sprendimus, kuriais buvo siekiama liberalizuoti
kapitalo judėjimą Bendrijoje, akivaizdžiai matyti, kad šį tikslą
įgyvendinant reikia glaudžiau koordinuoti valstybių pinigų politiką, o
sėkmingai įgyvendinus pinigų sąjungą galiausiai turėtų būti sudarytos
sąlygos laisvam kapitalo judėjimui.

Kaip minėta, antras laisvo kapitalo judėjimo aspektas yra tiesioginės
investicijos ir kitos su kontrole susijusios kapitalo judėjimo formos.
Kitaip sakant, bendroji rinka reiškė įmonių veiklos dviejose arba keliose
valstybėse narėse liberalizavimą. Turėjo būti sudarytos sąlygos
tiesioginėms investicijoms, įmonių susiliejimams ar perpirkimams,
strateginių verslo sąjungų formavimui ar įmonės buvimo vietos pakeitimui
Bendrijos teritorijoje, kurių netrikdytų skirtingi valstybių narių režimai.

Tiesioginės investicijos buvo liberalizuotos septintojo dešimtmečio
pradžioje. Trečiųjų šalių investuotojams buvo suteikta laisvė investuoti
Bendrijos teritorijoje (laikantis įprastų reikalavimų, pavyzdžiui, aplinkos
apsaugos taisyklių). Bendrijoje nenustatytas skirtumas tarp investuotojų iš
valstybių narių ir investuotojų iš trečiųjų šalių. Kiekviena įmonė,
investavusi Bendrijoje, tampa Bendrijos įmone ir įgyja nacionalinį statusą.
Tačiau vien liberalizavimo neužtenka norint sukurti bendrą rinką skirtingų
valstybių įmonių susiliejimo ar įsigijimo atvejais. Tuomet būtina suderinti
valstybėse narėse įmonių veiklą reguliojančias normas. Esminė pažanga šiuos
atžvilgiu buvo padaryta įgyvendinant vieningos rinkos programą priėmus
bendras įmonių apmokestinimo, bankroto ir kitas taisykles. Gerokai mažiau
pasiekta įgyvendinant Europos įmonės idėją, t.y. idėja sukurti normas,
reguliojančias Europos įmonių, kurios veiktų kartu su nacionalinėmis
įmonėmis, veiklą. Įmonių kontrolės taisyklių skirtumai trukdo laisvai
perduoti kontrolės teises. Šiuo atveju du skirtingi pavyzdžiai yra Didžioji
Britanija, kur įmonių susiliejimai vyksta palyginti laisvai, ir Vokietija,
kur įmonių perpirkimas dėl jų valdymo struktūros ir darbuotojams suteiktų
teisių vyksta sudėtingiau. Tačiau pastaraisiais metais įmonių mobilumą
skatina įgyvendinama vieningos rinkos programa ir dėl to Bendrojos
teritorijoje didėjanti konkurencija, taip pat valstybinių infrastruktūros
įmonių privatizavimas.

3. LAISVAS PASLAUGŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF SERVICES)

Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.
Paslaugų rinkos integracija savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo prekių
rinkos integracijos. Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos)
sutartyje paslaugoms skirto poskyrio nuostatos ryškiai skiriasi nuo prekių
rinkos liberalizavimui skirtų nuostatų tuo, kad jos nenumato, kaip ir
kokios paslaugos turi būti liberalizuotos. Be to, ekonominiu požiūriu
svarbiausioms paslaugoms – finansinėms, telekomunikacijų, pašto, transporto-

Romos sutartyje buvo skirti atskiri skyriai, numatantys specifinius
režimus ir išimtis. Atskiras režimas nebuvo numatytas tik vienai svarbiai
sričiai –turizmo, tačiau būtent dėl mažo valstybinio reguliavimo ir
amarkios konkurencijos nebuvo reikalo jam taikyti tokių nuostatų. Tuo tarpu
iš kitų paslaugų, kurioms Romos sutartis nenustatė specifinių nuostatų,
galima išskirti profesines paslaugas- teisininkų, buhalterių, medikų ir
pan., kurias vienos valstybės narės piliečiai teikia kitose valstybėse
narėse.

Remiantis Romos sutartimi galima išskirti laikinai ir nuolatos
teikiamas paslaugas. Laikinos paslaugos, kurių tiekėjai ar vartotojai,
norėdami suteikti jas arba jomis pasinaudoti, atvyksta į kitą valstybę
narę, apibūdinamos kaip “paslaugos”, tuo tarpu nuolatinės paslaugos,
teikiamos kitoje valstybėje narėje, apibrėžiamos kaip “verslo steigimo
laisvė”. Abiem atvejais sutartyje buvo numatyti panašūs liberalizavimo
principai- kliūčių laisvam paslaugų judėjimui pašalinimas, draudimas įvesti
naujus apribojimus ir diskriminacijos panaikinimas. Verslo steigimo atveju
vietoje diskriminacijos panaikinimo taikomas nacionalinio statuso
principas.

Pažanga liberalizuojant paslaugas pirmaisiais Bendrijos egzistavimo
dešimtmečiais buvo labai ribota. Transporto ir telekomunikacijų ar pašto
sektorius valstybės narės aktyviai reguliavo, ir pasinaudodamos Romos
sutartyje numatytomis išlygomis ar išimtinėmis teisėmis, siekė apsaugoti
nacionalines įmones nuo konkurencijos. Dėl valstybinių monopolijų
funkcionavimo daugumoje iš minėtų sričių verslo steigimo laisvė Bendrijos
teritorijoje ilgą laiką buvo nebuvo įgyvendinama. Tuo tarpu profesinių
paslaugų teikimą stabdė nesutarimas dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų ir
profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Be to, finansinių paslaugų
liberalizavimas priklausė nuo “laipsniško kapitalo judėjimo
liberalizavimo”, kurį net 1986 m. Ribojo šešios iš dvylikos valstybių
narių. Taigi tiek verslo steigimo laisvė, tiek laisvas paslaugų judėjimas
nefunkcionavo iki devintojo dešimtmečio antrosios pusės, kada buvo pradėta
įgyvendinti vieningos rinkos programa. Pažymėtina, kad , kaip ir prekių
judėjimo srityje, nemažą vaidmenį liberalizuojant paslaugų judėjimą
suvaidino Teisingumo Teismas, siaurai interpretavęs Romos sutartyje
paslaugų liberalizavimui numatytas išimtis ir diegęs principus, panašius į
nustatytuosius Cassis de Dijon byloje.

Cassis de Dijon byla – 1979 m. Teisingumo Teismo byla, kurioje buvo
nustatytas abipusio pripažinimo principas. Jis taikomas laisvam prekių
judėjimui Bendrijoje, ir pagal jį kiekvienas gaminys, legaliai patekęs į
rinką vienoje valstybėje narėje, gali taip pat laisvai, jei laikomasi tam
tikrų sąlygų , patekti į kitų valstybių narių rinkas. Šis principas tarsi
atstoja nekaltumo prezumpciją: gaminys gali laisvai patekti į kitos
valstybės narės rinką, nebent valstybė narė įrodytų, kad jis netenkina
privalomų sąlygų arba reikalavimų. Teismas šioje byloje apibrėžė keturis
privalomus reikalavimus, susijusius su fiskalinės priežiūros efektyvumu,
visuomenės sveikatos apsauga, komercinių atsiskaitymų sąžiningumu ir
vartotojų apsauga.

Ši byla yra viena iš svarbiausių per visą Teisingumo Teismo veiklos
istoriją. Joje išryškėjo išskirtinis Teismo vaidmuo skatinant negatyviąją
(t.y. kliūčių laisvam judėjimui šalinimo) integraciją, ir jis iš esmės
išprendė netarifinių kliūčių, kurios labiausiai kliudė užtikrinti laisvą
prekių judėjimą ir atitinkamai Bendrijos vidaus rinkos veikimą, problemą.
Šiuo Teismo sprendimu buvo ne kartą remtasi ir vėlesnėse jo bylose.

Didžiausias postūmis liberalizuoti paslaugas- vieningos rinkos
programos ir Suvestinio Europos akto įgyvendinimas. Pagrindiniais paslaugų
reguliavimo bendrojoje rinkoje principais tapo laisvas paslaugų judėjimas,
minimalus suderinimas, labiau orentuotas į finansinių institucijų veiklą, o
ne į pačias paslaugas, bei abipusio pripažinimo principas, grindžiamas
kilmės valstybės kontrole. Iki 1992 m. Buvo liberalizuotos finansinės, t.y.
bankininkystės, draudimo bei investicijų, paslaugos. 1985 m. Buvo pradėta
liberalizuoti transporto paslaugas, ir tai šiuo metu yra beveik
įgyvendinta, išskyrus kai kurias išimtis (pavyzdžiui, kliūtys, trukdančios
naujoms įmonėms įeiti į oro transporto paslaugų rinką dėl galiojančių
dvišalių rinkos pasidalijimo sutarčių). Liberalizuoti telekomunikacijų
paslaugas ir infrastruktūrą buvo baigta 1998 m. Profesinių paslaugų teikimą
palengvino abipusio aukštojo mokslo diplomų ir profesinės kvalifikacijos
pripažinimo sistema. Šiuo metu turbūt svarbiausią vaidmenį užtikrinant
laisvą paslaugų judėjimą atlieka konkurencijos politika.

Konkurencijos politika remiasi prielaida, kad rinka pati savaime ne
visada veikia efektyviai ir tam tikromis sąlygomis yra būtinas priežiūros
mechanizmas, užtikrinantis, jog konkurencija nėra iškraipoma. Konkurencijos
iškraipymo atvėjai siejami su įmonių susiliejimų, rinkos pasidalijimu ar
piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Kadangi įgyvendinti bendrąją rinką
– laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą –buvo pagrindinis
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties tikslas,
konkurencijos politika buvo ir lieka viena iš svarbiausių Bendrijos
politikos sričių. EB konkurencijos politika yra siekiama keleto, kartais ne
visai suderinamų, tikslų: 1) skatinti efektyvumą, t.t. optimaliai
paskirstyti išteklius bendrojoje rinkoje ir maksimaliai pakelti vartotojų
gerovę; 2) sukurti vieningą rinką; 3) vartotojus ir smulkųjį verslą
apsaugoti nuo didelių įmonių. Europos bendrijos konkurencijos politikos
objektai yra ne tik įmonės, bet ir vyriausybės. Romos sutarties 86
straipsnis įpareigoja vyriausybes, suteikiančias išimtines teises
valstybinėms įmonėms, nediskriminuoti kitų valstybių narių įmonių.
Išimtinės teisės, suteiktos valstybinėms įmonėms , privalo netrikdyti
prekybos ir neprieštarauti Bendrijos interesams. Ypač svarbiais laikomi
Romos sutarties 87-89 straipsniai, ribojantys valstybės pagalbą. Juose
nustatytas toks bendras principas: bet kokia valstybės pagalba, kuri
iškreipia konkurenciją suteikdama palankesnes sąlygas atskiroms įmonėms ar
atskirų prekių gamybai ir daro įtaka prekybai Bendrijos teritorijoje, yra
draudžiama. Tačiau taip pat numatytos išimtys, kada valstybės pagalba yra
leidžiama. Valstybės narės privalo iš anksto pranešti Komisijai apie
numatomą pagalbą ir gauti jos sutikimą. Įsigaliojus vieningai rinkos
programai Komisija ėmėsi ypač griežtų priemonių valstybės pagalbos
atžvilgiu, kadangi valstybinės subsidijos tapo viena iš pagrindinių
išlikusių rinkos iškraipimo priežasčių. Europos bendrija yra viena iš
Pasaulio prekybos organizacijos šalių, kuri aktyviausias propoguoja
daugiašalių konkurencijos politikos nuostatų įtvirtinimą.

4. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF GOODS)

Viena iš keturių laisvių (dažnai laikoma pagrindine), sudarančių
bendrosios rinkos pagrindą. Norint interguoti prekių rinką į Europos
“mišrias” ekonomikas, pasižyminčias nemaža valstybės intervencija, neužteko
vien sukurti muitų sąjungą. Muitų sąjunga panaikino tik tarpusavio prekybos
tarifus ir kvotas, tuo tarpu norint sukurti bendrą prekių rinką reikia
pašalinti ir kitus, su reguliavimu susijusius, apribojimus, pavyzdžiui,
diskriminaciją viešųjų pirkimų srityje ar fiskalines kliūtis.

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties nuostatos,
reglamentuojančios prekių rinkos integraciją, toli peržengia įprastos muitų
sąjungos ribas. Prekių rinkos integracijos struktūrą sudaro kelios
tarpusavyje susijusios dalys: liberalizavimas, nacionalinių normų derinimas
ir bendros politikos vykdymas. Romos sutartyje buvo numatyta , kad muitų
sąjunga apims prekybą visomis prekių rūšimis. Ji valstybes nares įpareigojo
panaikinti visus tarpusavio muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį
poveikį, taip pat prekybai su trečiosiomis šalimis įgyvendinti bendrąjį
muitų tarifą. Valstybės narės taip pat įsipareigojo panaikinti kiekybinius
apribojimus tarpusavio prekybai ir visas priemones, turinčias lygiavertį
poveikį. Tačiau integruojant prekių rinką nebuvo apsiribota šiomis
priemonėmis. Bendrijos prekių rinkos integravimo režimas numatė kai kurių
sričių normų derinimą ir bendros politikos vykdymą tokiose srityse kaip
žemės ūkis, transportas ir prekybos politika trečiųjų šalių atžvilgiu.
Romos sutarties nuostatų integracijos užmojai ne tik peržengė įprastos
muitų sąjungos ribas, bet ir neatitiko kai kurių GATT (angl. General
Agreement on Tariffs and Trade –Bendrasis susitarimas dėl muitų ir
prekybos) taisyklių, iš jų ir taikomų prekybos žemės ūkio produktais
srityje, paliekant valstybėms narėms teisę trečiosioms šalims taikyti
kvotas ir numatant preferencijų taikymą kai kurioms trečiųjų šalių grupėms
(pirmiausia buvusioms kolonijoms).

Valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimus buvo numatyta
palaipsniui pašalinti per dvylika metų. Tai buvo įgyvendinta aštuoniolika
mėnesių anksčiau numatyto termino (nemažai įtakos tam turėjo aukštas
ekonominio augimo ir žemas nedarbo lygis Bendrijos šalyse). Prekyba tarp
valstybių narių per pirmuosius dešimt Bendrijos egzistavimo metų didėjo
vidutiniškai 28,4 proc. Per metus. 1968 m. Liepos 1 d. Ne tik buvo
panaikinti tarpusavio prekybos tarifai ir kvotos, bei ir įsigaliojo
prekybos su trečiosiomis šalimis bendrasis išorinis tarifas. Jo dydis buvo
apskaičiuotas išvedus aritmetinį vidurkį iš tuo metu egzistavusių valstybių
narių muitų tarifų. Tai reiškia, kad Prancūzija ir Italija turėjo
sumažinti, Beneliukso valstybės – padidinti taikomus tarifus, o Vokietijos
padėtis buvo tarpinė.

Tačiau pažanga kitose srityse- derinant nacionalines normas ir
įgyvendinant bendrą politiką žemės ūkio ar transporto srityse – vyko daug
lėčiau. Reguliavimo normų derinimą stabdė tai, kad buvo reikalaujama
vieningo valstybių narių pritarimo. Aštuntajamą dešimtmetyje, siekiant
apsaugoti nacionalines rinkas nuo prasidėjusios pasaulinės ekonominės
krizės, plačiai imta taikyti netarifines kliūtis. Dėl interesų grupių
spaudimo ir siekio skatinti “nacionalinius lyderius” valstybės narės
transporto srityje ir kituose intensyviai reguliojamuose ūkio sektoriuose
taikė įvairias protekcionistines priemones. Svarbų vaidmenį skatinant
prekių rinkos integraciją tuo metu vaidino Teisingumo Teismas. Tačiau
norint pašalinti daugelį su valstybinių reguliavimu susijusių laisvo prekių
judėjimo kliūčių reikėjo peržiūrėti kai kurias Romos sutarties nuostatas ir
užsitikrinti valstybių narių paramą tolesniam liberalizavimui.

Devintojo dešimtmečio viduryje Komisija pasinaudojo susiklosčiusiomis
aplinkybėmis ir pateikė vieningos rinkos programą, kuria buvo siekiama
pašalinti laisvą prekių judėjimą bendrojoje rinkoje trikdančias netarifines
kliūtis. Šalinti su reguliavimu susijusias kliūtis palengvino nauji normų
derinimo principai, būtent minimalių esminių standartų derinimas ir
abipusis kitų standartų bei normų pripažinimas. Pagrindą spartesniam
liberalizavimo procesui padėjo Suvestinis Europos aktas, kuris numatė
kvalifikuotos daugumos balsavimo priimant sprendimus, susijusius su
vieningos rinkos programos priemonių įgyvendinimu, principą. Iki 1992 m.
Pabaigos buvo pašalintos prekių judėjimo bendrojoje rinkoje fizinės kliūtis
ir dauguma techninių bei fiskalinių kliūčių, stabdžiusių prekių rinkos
integraciją. Šiuo metu likusios su reguliavimu susijusios kliūtys šalinamos
valstybėse narėse įgyvendinant Bendrijos institucijų patvirtintas vieningos
prekių rinkos priemones.

Literatūra:

1. G.Vitkus “Europos Sąjunga: enciklopedinis žinynas”

2. A.Junevičius “Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai

aspektai”

3. Interneto šaltiniai

Leave a Comment