1.Kokias keturias laisves buvo numatyta įgyvendinti EB steigimosutartyje? Įžanga: Keturios laisvės (angl. Four freedoms) – laisvas prekių,asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas tarp Europos sąjungos valstybiųnarių. Jas įgyvendinti buvo numatyta Europos Bendrijos steigimo (Romos)sutartyje (pasirašyta 1957 m. Romoje, įsigaliojo 1958 m.) ir sutartiessvarbiausias tikslas buvo sukurti bendrą rinką. Bendroji rinka – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingaslaisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Ekonomikosteorijoje bendroji rinka laikoma viena iš ekonominės integracijos –valstybių narių tarpusavio ekonominės veiklos kliūčių laipsniško šalinimo –etapų. Dauguma praktinių ekonominės integracijos bandymų pasaulyjeprasideda nuo laisvosios prekybos, vėliau – muitų sąjungos įgyvendinimo, opaskui stengiamasi sukurti bendrąją rinką. Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kuriossvarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenųjudėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų bei gamybos veiksniųreguliavimas. Kitaip sakant, panaikinama diskriminacija tarp įvairiomsvalstybėms priklausančių veikėjų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų)ir nustatomas bendras diskriminacinis rezimas trečiųjų šalių veikėjųatžvilgiu. Pažymėtina kad neužtenka pašalinti kliūtis keturioms laisvėmskad bendroji rinka veiktų efektyviai, reikia dar ir suderinti šaliųekonominę politiką. Įgyvendinti bendrąją rinką – toks buvo vienas išpagrindinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo tikslų, todėlvėliau sąvoką “bendroji rinka” netgi imta vartoti kaip pačios Bendrijossinonimą. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą irsubalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jaipriklausančių valstybių sanglaudą.
1. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS. (ANGL. FREE MOVEMENT OF PERSONS) Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.Laisvas gamybos veiksnių- darbo jėgos ir kapitalo – judėjimas sudarosąlygas efektyvumo atžvilgiu optimaliai paskirstyti išteklius. Ekonominisdarbo jėgos judėjimo liberalizavimo grindimas remiasi prielaida, jog
panaikinus kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui darbininkai migruos ten,kur yra darbo jėgos stygius ir todėl siūlomas darbo užmokestis yradidesnis. Savo ruožtu bendrosios rinkos teritorijoje tai skatins našumą irefektyviai paskirstyti išteklius. Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties 3 straipsnisvalstybes nares įpareigojo panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų,paslaugų ir kapitalo judėjimui. Sutartyje buvo namatyta, kad pasibaiguspereinamajam laikotarpiui Bendrijoje bus užtikrinta darbuotojų judėjimolaisvė ir panaikinta bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, kai taisiejasi su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis.Taip pat numatyta, kad taikomi apribojimai gali būti pateisinami tikviešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei sveikatos sumetimais, o nuostatosdėl darbo jėgos judėjimo laisvės netaikomos tarnybai valstybiniamesektoriuje (Teisingumo Teismas šią sąvoka interpretavo siaurai, ir ji apimatik viešąją valdžią vykdančias institucijas). Beje, šios nuostatos siejamospirmiausia su nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimu, kuriuo tuo metu ypačbuvo suinteresuota Italija. 1968 m. Bendrijos narės įgyvendino Romos sutarties nuostatas,suteikiančias darbuotojams teisę priimti darbo paliūlymus bendrojojerinkoje, dirbti bet kurioje Bendrijos valstybėje ir prireikus pasiliktijoje baigus darbą. Tačiau darbo jėgos judėjimo laisvės įgyvendinimui didelęsvarbą turi ekonominės paskatos ir jų realizavimo sąlygos. Būtent dėlintensyvaus valstybinio reguliavimo, finansinių ir kitų problemųnacionalinio statuso užtikrinimas nėra pakankama sąlyga bendrai darbo jėgosrinkai veikti. Skirtingai, nei prekių ir paslaugų rinkose, kur nacionaliniųnormų ir standartų derinimas ir abipusis pripažinimas tapo visuotinaiįprasti, darbo rinką reguliojančios valstybių narių taisyklės sukuriakliūtis laisvam judėjimui. Taisyklės, reguliuojančios minimaliusatlyginimus, darbo savaitės trukmę, lanksčias darbo sutartis, profesinękvalifikaciją ir socialines garantijas, valstybėse narėse pastebimai skiriasi. Taigi nors diskriminacija dėl pilietybės yra draudžiama,paprastai tai siejasi su jau turinčiais darbą asmenimis. Tuo tarpu patekimoį darbo rinką laisvė yra ribota. Vieningos rinkos programa ir Europos Sąjungos sutartis numatė tamtikras priemones, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui.Vieningos rinkos programoje buvo numatytos priemonės, studentams,pensininkams ir kitoms nedirbančių asmenų kategorijoms įtvirtinančios teisęgyventi Bendrijos teritorijoje. Tačiau, nors buvo sutarta dėl abipusioaukštojo mokslo diplomų pripažinimo, dar nesukurta mokyklų, akademijų iruniversitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. Gerokai mažiau padarytaįtvirtinant bendrą su darbo santykiais susijusių socialinių garantijųsistemą. Pastaruoju metu socialiniam bendrosios rinkos matmeniui skirimamavis daugiau dėmesio, o į amsterdamo sutartį įtraukus specialų Socialinėspolitikos protokolą ir prie jo prisijungus Didžiajai Britanijai, ši sritisįgijo aiškesnį ir visuotinesnį pagrindą. Paminėtinas ir tikslas įgyvendintiEuropos pilietybę, įtrauktas į Europos Sąjungos sutartį (ir atkartotasAmsterdamo sutartyje patikslinant, kad ES pilietybė papildo nacionalinępilietybę, bet nėra jos pakaitalas). Tačiau kol kas tai nepadėjo išspręstiskirtingų reguliavimo režimų problemos. Sutarimas (ir bendros taisyklės)egzistuoja iš esmės dviejose srityse- sveikatos bei darbo saugos ir vienodoužmokesčio vyrams bei moterims. Tuo tarpu vienodos socialinių garantijų(minimalių) sistemos nebuvimas bei nacionalinių darbo rinkų apsauga, ypačesant aukštam nedarbo lygiui, yra svarbios kliūtys laisvam darbo jėgosjudėjimui. Skirtingai nei kapitalo rinkos atvėju, darbo rinkos dalyviai labaimenkai reagavo į vieningos rinkos programą ir kitas Komisijos kada norsskelbtas liberalizavimo priemones. Darbo jėgos judėjimas yra bendrojojerinkoje mažiausiai įgyvendinama laisvė. Išskirus tokius atvejus, kaiskirtumas tarp pajamų skirtingose šalyse yra gana didelis, kitų valstybiųnarių piliečiai daugumoje šalių 1995 m. Sudarė apie 1-2 proc. Airija,Graikija ir Portugalija yra išimtys: jose dirba palyginti mažiau kitų valstybių narių piliečių, o daugiau jų pačių piliečių migruoja į kitasvalstybes nares. Beje, migracija veikia ne tik ekonominės priežastys(pajamų, gyvenimo sąlygų skirtumai) – jai įtakos turi istorija, kultūra,socialinė aplinka, įpročiai, kalba ir pan. Dėl šių priežasčių tikėtina, kadnet pašalinus reguliavimo kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui migracijatarp valstybių narių bent kurį laiką išliktų žemesnio lygio nei JAV. Galiausiai pažymėtina, kad laisvas asmenų judėjimas – tai tai daugiaunei tik darbo jėgos judėjimas, nors pastarasis yra gana svarbus bendrosiosrinkos elementas. Laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimas – tai pasų kontrolėspanaikinimas Bendrijoje, bandros imigracijos, vizų, prieglobšio ir kitostaisyklės, susijusios su trečiųjų šalių piliečių atvykimu. Šioje srityjepagrindinės įgyvendintos priemonės yra Šengeno sutartis ir Dublinokonvencija. Tačiau dėl valstybių narių nesusitarimų ne visos valstybės yraprisijungusios prie šių sutarčių, o kai kurios sutartys, pavyzdžiui,Konvencija dėl išorinių sienų, dar negalioja. Laisvas asmenų judėjimas kolkas nėra visiškai įgyvendintas. Šengeno sutartis- dalies Europos Sąjungos valstybių susitarimaspalaipsniui atsisakyti tarpusavio sienų kontrolės, kad būtų įgyvendintaslaisvas asmenų judėjimas. Sutartį 1985 m. Birželio 14 d. Vokietijoskanclerio Helmuto Kolio ir Prancūzijos prezidento Fransua Miteranoiniciatyva Šengene (Liuksemburgas) pasirašė Belgija, Liuksemburgas,Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. 1990 m.Birželio 19 d. Tos pačios penkios valstybės pasirašė papildomą sutartį dėl1985 m. Sutarties įgyvendinimo nustatant bendras vizų, prieglobsčioteikimo, išorinių sienų kontrolės ir policijų bei muitinių bendradarbiavimotaisykles. Ši sutartis, susidedanti iš 142 straipsnių, papildėnacionalinius įstatymus, ją privalėjo ratifikuoti kiekvienos šaliesparlamentas. Vėliau prie sutarties prisijungė kitos ES valstybės. Šiuo metuvadinamąją Šengeno grupę sudaro trylika ES valstybių. Airija ir Didžioji Britanija nepriklauso Šengeno grupei, nes baiminasi, kad visiškaipanaikinus vidaus sienų kontrolę jos nebegalės efektyviai kovoti sunelegalia imigracija.Šengeno grupei pirmininkauja jos narės rotacijostvarka, grupės veiklą koordinuoja Vykdomasis komitetas, kurį sudaro šaliųdalyvių kompetentingi ministrai. Grupės sekretoriatas yra Briuselyje. Betkuriai valstybei, ateityje prisijungsiančiai prie ES, Šengeno teisė galiojabe išlygų.2. LAISVAS KAPITALO JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF CAPITAL) Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Kaipir laisvas asmenų judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas yra grindžiamasargumentu, kad gamybos veiksniai turi būti kuo evektyviausiai panaudojami.Analizuojant kapitalo judėjimą paprastai išskiriamas pinigų bei finansiniokapitalo judėjimas, tiesioginės investicijos ir kitos su kontrolesusijusios kapitalo judėjimo formos ( nors šios kategorijos iš daliessutampa). Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartis valstybes naresįpareigojo pereinamuoju laikotariu palaipsniui visus kapitalo judėjimolasvės apribojimus. Tačiau joje taip pat buvo numatyta išlyga, kad kapitalojudėjimo liberalizavimas bus vykdomas tiek, kiek tai būtina tinkamambendrosios rinkos veikimui užtikrinti. Beje, visame poskyryje, skirtamekapitalo judėjimo liberalizavimui, yra daugybė įvaidaus pobūdžio išlygų.Pagrindinė jų priežastis – prioriteas, teikiamas nacionalinėsmakroekonominės politikos autonomijai. Tai ypač aiškiai rodo Romossutarties nuostatos, skirtos mokėjimo balansui. Jose aiškiai atsispindėjovalstybių narių susirūpinimas nacionalinių pinigų vertės apsauga. Kapitalojudėjimo liberalizavimas priklausė nuo nacionalinės makroekonominėspolitikos prioritetų. Kapitalo judėjimo liberalizavimo eiga per pirmus tris Bendrosegzistavimo dešimtmečius atspindėjo prieštaravimą tarp liberalizavimoBendrijos lygiu ir nacionalinės ekonominės politikos autonomijos. Kapitaloir valiutų keitimo kontrolės priemones taikė dauguma valstybių, norsskyrėsi jų metodai ir intensyvumas. Pirmas žingsnis siekiant išspręstineatitikimą tarp nacionalinės autonomijos bei liberalizavimo ir suteikti
šiam procesui aiškų teisinį pagrindą buvo Suvestinis Europos aktas, kuriameaiškiai suformuluotas tikslas- laisvas kapitalo judėjimas vidaus rinkoje.Svarbiausia buvo 1988 m. Priimta direktyva dėl visiško pinigų keitimokontrolės panaikinimo. Sutarus dėl laisvo kapitalo judėjimo, kitasnuoseklus žingsnis turėjo būti arba laisvai kintančių valiutų kursųsistemos įgyvendinimas, arba efektyvaus nacionalinės pinigų politikoskoordinavimo esant fiksuotiems valiutų kursams įdiegimas. Tuo metuegzistavusi Europos piniginė sistema neužtikrino patikimo valstybių nariųnacionalinės politikos koordinavimo, be to, joje dalyvavo ne visosBendrijos valstybės. Tai patvirtino per 1992 m. Valiutų krizę kai kuriųvalstybių narių apribojimai siekiant stabilizuoti nacionalinių valiutųkeitimo kursą. Europos Sąjungos sutartyje numatytas detalus bendrų pinigų įvedimotvarkaraštis – tai pagrindas egzistuojantiems prieštaravimams tarp laisvokapitalo judėjimo ir makroekonominės politikos vykdymo pašalinti. Kol kasdar anksti prognozuoti bendrų pinigų įvedimo ir pinigų politikos vykdymo ESlygių sekmę, juo labiau kad joje iš pradžių dalyvaus ne visos valstybėsnarės. Be to, tikėtina, kad bendra pinigų politika vers suderinti valstybiųnarių fiskalinę politiką ir mokesčių sistemas, o šioje srityje valstybėmsnarėms dar nepavyko rasti bendro sprendimo. Tačiau vertinant pastaraisiaisdešimtmečiais priimtus sprendimus, kuriais buvo siekiama liberalizuotikapitalo judėjimą Bendrijoje, akivaizdžiai matyti, kad šį tiksląįgyvendinant reikia glaudžiau koordinuoti valstybių pinigų politiką, osėkmingai įgyvendinus pinigų sąjungą galiausiai turėtų būti sudarytossąlygos laisvam kapitalo judėjimui. Kaip minėta, antras laisvo kapitalo judėjimo aspektas yra tiesioginėsinvesticijos ir kitos su kontrole susijusios kapitalo judėjimo formos.Kitaip sakant, bendroji rinka reiškė įmonių veiklos dviejose arba keliosevalstybėse narėse liberalizavimą. Turėjo būti sudarytos sąlygostiesioginėms investicijoms, įmonių susiliejimams ar perpirkimams,strateginių verslo sąjungų formavimui ar įmonės buvimo vietos pakeitimui Bendrijos teritorijoje, kurių netrikdytų skirtingi valstybių narių režimai. Tiesioginės investicijos buvo liberalizuotos septintojo dešimtmečiopradžioje. Trečiųjų šalių investuotojams buvo suteikta laisvė investuotiBendrijos teritorijoje (laikantis įprastų reikalavimų, pavyzdžiui, aplinkosapsaugos taisyklių). Bendrijoje nenustatytas skirtumas tarp investuotojų išvalstybių narių ir investuotojų iš trečiųjų šalių. Kiekviena įmonė,investavusi Bendrijoje, tampa Bendrijos įmone ir įgyja nacionalinį statusą.Tačiau vien liberalizavimo neužtenka norint sukurti bendrą rinką skirtingųvalstybių įmonių susiliejimo ar įsigijimo atvejais. Tuomet būtina suderintivalstybėse narėse įmonių veiklą reguliojančias normas. Esminė pažanga šiuosatžvilgiu buvo padaryta įgyvendinant vieningos rinkos programą priėmusbendras įmonių apmokestinimo, bankroto ir kitas taisykles. Gerokai mažiaupasiekta įgyvendinant Europos įmonės idėją, t.y. idėja sukurti normas,reguliojančias Europos įmonių, kurios veiktų kartu su nacionalinėmisįmonėmis, veiklą. Įmonių kontrolės taisyklių skirtumai trukdo laisvaiperduoti kontrolės teises. Šiuo atveju du skirtingi pavyzdžiai yra DidžiojiBritanija, kur įmonių susiliejimai vyksta palyginti laisvai, ir Vokietija,kur įmonių perpirkimas dėl jų valdymo struktūros ir darbuotojams suteiktųteisių vyksta sudėtingiau. Tačiau pastaraisiais metais įmonių mobilumąskatina įgyvendinama vieningos rinkos programa ir dėl to Bendrojosteritorijoje didėjanti konkurencija, taip pat valstybinių infrastruktūrosįmonių privatizavimas.3. LAISVAS PASLAUGŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF SERVICES) Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.Paslaugų rinkos integracija savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo prekiųrinkos integracijos. Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos)sutartyje paslaugoms skirto poskyrio nuostatos ryškiai skiriasi nuo prekiųrinkos liberalizavimui skirtų nuostatų tuo, kad jos nenumato, kaip irkokios paslaugos turi būti liberalizuotos. Be to, ekonominiu požiūriusvarbiausioms paslaugoms – finansinėms, telekomunikacijų, pašto, transporto- Romos sutartyje buvo skirti atskiri skyriai, numatantys specifinius
režimus ir išimtis. Atskiras režimas nebuvo numatytas tik vienai svarbiaisričiai –turizmo, tačiau būtent dėl mažo valstybinio reguliavimo iramarkios konkurencijos nebuvo reikalo jam taikyti tokių nuostatų. Tuo tarpuiš kitų paslaugų, kurioms Romos sutartis nenustatė specifinių nuostatų,galima išskirti profesines paslaugas- teisininkų, buhalterių, medikų irpan., kurias vienos valstybės narės piliečiai teikia kitose valstybėsenarėse. Remiantis Romos sutartimi galima išskirti laikinai ir nuolatosteikiamas paslaugas. Laikinos paslaugos, kurių tiekėjai ar vartotojai,norėdami suteikti jas arba jomis pasinaudoti, atvyksta į kitą valstybęnarę, apibūdinamos kaip “paslaugos”, tuo tarpu nuolatinės paslaugos,teikiamos kitoje valstybėje narėje, apibrėžiamos kaip “verslo steigimolaisvė”. Abiem atvejais sutartyje buvo numatyti panašūs liberalizavimoprincipai- kliūčių laisvam paslaugų judėjimui pašalinimas, draudimas įvestinaujus apribojimus ir diskriminacijos panaikinimas. Verslo steigimo atvejuvietoje diskriminacijos panaikinimo taikomas nacionalinio statusoprincipas. Pažanga liberalizuojant paslaugas pirmaisiais Bendrijos egzistavimodešimtmečiais buvo labai ribota. Transporto ir telekomunikacijų ar paštosektorius valstybės narės aktyviai reguliavo, ir pasinaudodamos Romossutartyje numatytomis išlygomis ar išimtinėmis teisėmis, siekė apsaugotinacionalines įmones nuo konkurencijos. Dėl valstybinių monopolijųfunkcionavimo daugumoje iš minėtų sričių verslo steigimo laisvė Bendrijosteritorijoje ilgą laiką buvo nebuvo įgyvendinama. Tuo tarpu profesiniųpaslaugų teikimą stabdė nesutarimas dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų irprofesinės kvalifikacijos pripažinimo. Be to, finansinių paslaugųliberalizavimas priklausė nuo “laipsniško kapitalo judėjimoliberalizavimo”, kurį net 1986 m. Ribojo šešios iš dvylikos valstybiųnarių. Taigi tiek verslo steigimo laisvė, tiek laisvas paslaugų judėjimasnefunkcionavo iki devintojo dešimtmečio antrosios pusės, kada buvo pradėtaįgyvendinti vieningos rinkos programa. Pažymėtina, kad , kaip ir prekiųjudėjimo srityje, nemažą vaidmenį liberalizuojant paslaugų judėjimą suvaidino Teisingumo Teismas, siaurai interpretavęs Romos sutartyjepaslaugų liberalizavimui numatytas išimtis ir diegęs principus, panašius įnustatytuosius Cassis de Dijon byloje. Cassis de Dijon byla – 1979 m. Teisingumo Teismo byla, kurioje buvonustatytas abipusio pripažinimo principas. Jis taikomas laisvam prekiųjudėjimui Bendrijoje, ir pagal jį kiekvienas gaminys, legaliai patekęs įrinką vienoje valstybėje narėje, gali taip pat laisvai, jei laikomasi tamtikrų sąlygų , patekti į kitų valstybių narių rinkas. Šis principas tarsiatstoja nekaltumo prezumpciją: gaminys gali laisvai patekti į kitosvalstybės narės rinką, nebent valstybė narė įrodytų, kad jis netenkinaprivalomų sąlygų arba reikalavimų. Teismas šioje byloje apibrėžė keturisprivalomus reikalavimus, susijusius su fiskalinės priežiūros efektyvumu,visuomenės sveikatos apsauga, komercinių atsiskaitymų sąžiningumu irvartotojų apsauga. Ši byla yra viena iš svarbiausių per visą Teisingumo Teismo veiklosistoriją. Joje išryškėjo išskirtinis Teismo vaidmuo skatinant negatyviąją(t.y. kliūčių laisvam judėjimui šalinimo) integraciją, ir jis iš esmėsišprendė netarifinių kliūčių, kurios labiausiai kliudė užtikrinti laisvąprekių judėjimą ir atitinkamai Bendrijos vidaus rinkos veikimą, problemą.Šiuo Teismo sprendimu buvo ne kartą remtasi ir vėlesnėse jo bylose. Didžiausias postūmis liberalizuoti paslaugas- vieningos rinkosprogramos ir Suvestinio Europos akto įgyvendinimas. Pagrindiniais paslaugųreguliavimo bendrojoje rinkoje principais tapo laisvas paslaugų judėjimas,minimalus suderinimas, labiau orentuotas į finansinių institucijų veiklą, one į pačias paslaugas, bei abipusio pripažinimo principas, grindžiamaskilmės valstybės kontrole. Iki 1992 m. Buvo liberalizuotos finansinės, t.y.bankininkystės, draudimo bei investicijų, paslaugos. 1985 m. Buvo pradėtaliberalizuoti transporto paslaugas, ir tai šiuo metu yra beveikįgyvendinta, išskyrus kai kurias išimtis (pavyzdžiui, kliūtys, trukdančiosnaujoms įmonėms įeiti į oro transporto paslaugų rinką dėl galiojančių dvišalių rinkos pasidalijimo sutarčių). Liberalizuoti telekomunikacijųpaslaugas ir infrastruktūrą buvo baigta 1998 m. Profesinių paslaugų teikimąpalengvino abipusio aukštojo mokslo diplomų ir profesinės kvalifikacijospripažinimo sistema. Šiuo metu turbūt svarbiausią vaidmenį užtikrinantlaisvą paslaugų judėjimą atlieka konkurencijos politika. Konkurencijos politika remiasi prielaida, kad rinka pati savaime nevisada veikia efektyviai ir tam tikromis sąlygomis yra būtinas priežiūrosmechanizmas, užtikrinantis, jog konkurencija nėra iškraipoma. Konkurencijosiškraipymo atvėjai siejami su įmonių susiliejimų, rinkos pasidalijimu arpiktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Kadangi įgyvendinti bendrąją rinką– laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą –buvo pagrindinisEuropos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties tikslas,konkurencijos politika buvo ir lieka viena iš svarbiausių Bendrijospolitikos sričių. EB konkurencijos politika yra siekiama keleto, kartais nevisai suderinamų, tikslų: 1) skatinti efektyvumą, t.t. optimaliaipaskirstyti išteklius bendrojoje rinkoje ir maksimaliai pakelti vartotojųgerovę; 2) sukurti vieningą rinką; 3) vartotojus ir smulkųjį versląapsaugoti nuo didelių įmonių. Europos bendrijos konkurencijos politikosobjektai yra ne tik įmonės, bet ir vyriausybės. Romos sutarties 86straipsnis įpareigoja vyriausybes, suteikiančias išimtines teisesvalstybinėms įmonėms, nediskriminuoti kitų valstybių narių įmonių.Išimtinės teisės, suteiktos valstybinėms įmonėms , privalo netrikdytiprekybos ir neprieštarauti Bendrijos interesams. Ypač svarbiais laikomiRomos sutarties 87-89 straipsniai, ribojantys valstybės pagalbą. Juosenustatytas toks bendras principas: bet kokia valstybės pagalba, kuriiškreipia konkurenciją suteikdama palankesnes sąlygas atskiroms įmonėms aratskirų prekių gamybai ir daro įtaka prekybai Bendrijos teritorijoje, yradraudžiama. Tačiau taip pat numatytos išimtys, kada valstybės pagalba yraleidžiama. Valstybės narės privalo iš anksto pranešti Komisijai apienumatomą pagalbą ir gauti jos sutikimą. Įsigaliojus vieningai rinkosprogramai Komisija ėmėsi ypač griežtų priemonių valstybės pagalbos atžvilgiu, kadangi valstybinės subsidijos tapo viena iš pagrindiniųišlikusių rinkos iškraipimo priežasčių. Europos bendrija yra viena išPasaulio prekybos organizacijos šalių, kuri aktyviausias propoguojadaugiašalių konkurencijos politikos nuostatų įtvirtinimą.4. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF GOODS) Viena iš keturių laisvių (dažnai laikoma pagrindine), sudarančiųbendrosios rinkos pagrindą. Norint interguoti prekių rinką į Europos“mišrias” ekonomikas, pasižyminčias nemaža valstybės intervencija, neužtekovien sukurti muitų sąjungą. Muitų sąjunga panaikino tik tarpusavio prekybostarifus ir kvotas, tuo tarpu norint sukurti bendrą prekių rinką reikiapašalinti ir kitus, su reguliavimu susijusius, apribojimus, pavyzdžiui,diskriminaciją viešųjų pirkimų srityje ar fiskalines kliūtis. Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties nuostatos,reglamentuojančios prekių rinkos integraciją, toli peržengia įprastos muitųsąjungos ribas. Prekių rinkos integracijos struktūrą sudaro keliostarpusavyje susijusios dalys: liberalizavimas, nacionalinių normų derinimasir bendros politikos vykdymas. Romos sutartyje buvo numatyta , kad muitųsąjunga apims prekybą visomis prekių rūšimis. Ji valstybes nares įpareigojopanaikinti visus tarpusavio muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertįpoveikį, taip pat prekybai su trečiosiomis šalimis įgyvendinti bendrąjįmuitų tarifą. Valstybės narės taip pat įsipareigojo panaikinti kiekybiniusapribojimus tarpusavio prekybai ir visas priemones, turinčias lygiavertįpoveikį. Tačiau integruojant prekių rinką nebuvo apsiribota šiomispriemonėmis. Bendrijos prekių rinkos integravimo režimas numatė kai kuriųsričių normų derinimą ir bendros politikos vykdymą tokiose srityse kaipžemės ūkis, transportas ir prekybos politika trečiųjų šalių atžvilgiu.Romos sutarties nuostatų integracijos užmojai ne tik peržengė įprastosmuitų sąjungos ribas, bet ir neatitiko kai kurių GATT (angl. GeneralAgreement on Tariffs and Trade –Bendrasis susitarimas dėl muitų irprekybos) taisyklių, iš jų ir taikomų prekybos žemės ūkio produktais
srityje, paliekant valstybėms narėms teisę trečiosioms šalims taikytikvotas ir numatant preferencijų taikymą kai kurioms trečiųjų šalių grupėms(pirmiausia buvusioms kolonijoms). Valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimus buvo numatytapalaipsniui pašalinti per dvylika metų. Tai buvo įgyvendinta aštuoniolikamėnesių anksčiau numatyto termino (nemažai įtakos tam turėjo aukštasekonominio augimo ir žemas nedarbo lygis Bendrijos šalyse). Prekyba tarpvalstybių narių per pirmuosius dešimt Bendrijos egzistavimo metų didėjovidutiniškai 28,4 proc. Per metus. 1968 m. Liepos 1 d. Ne tik buvopanaikinti tarpusavio prekybos tarifai ir kvotos, bei ir įsigaliojoprekybos su trečiosiomis šalimis bendrasis išorinis tarifas. Jo dydis buvoapskaičiuotas išvedus aritmetinį vidurkį iš tuo metu egzistavusių valstybiųnarių muitų tarifų. Tai reiškia, kad Prancūzija ir Italija turėjosumažinti, Beneliukso valstybės – padidinti taikomus tarifus, o Vokietijospadėtis buvo tarpinė. Tačiau pažanga kitose srityse- derinant nacionalines normas irįgyvendinant bendrą politiką žemės ūkio ar transporto srityse – vyko dauglėčiau. Reguliavimo normų derinimą stabdė tai, kad buvo reikalaujamavieningo valstybių narių pritarimo. Aštuntajamą dešimtmetyje, siekiantapsaugoti nacionalines rinkas nuo prasidėjusios pasaulinės ekonominėskrizės, plačiai imta taikyti netarifines kliūtis. Dėl interesų grupiųspaudimo ir siekio skatinti “nacionalinius lyderius” valstybės narėstransporto srityje ir kituose intensyviai reguliojamuose ūkio sektoriuosetaikė įvairias protekcionistines priemones. Svarbų vaidmenį skatinantprekių rinkos integraciją tuo metu vaidino Teisingumo Teismas. Tačiaunorint pašalinti daugelį su valstybinių reguliavimu susijusių laisvo prekiųjudėjimo kliūčių reikėjo peržiūrėti kai kurias Romos sutarties nuostatas iružsitikrinti valstybių narių paramą tolesniam liberalizavimui. Devintojo dešimtmečio viduryje Komisija pasinaudojo susiklosčiusiomisaplinkybėmis ir pateikė vieningos rinkos programą, kuria buvo siekiamapašalinti laisvą prekių judėjimą bendrojoje rinkoje trikdančias netarifines kliūtis. Šalinti su reguliavimu susijusias kliūtis palengvino nauji normųderinimo principai, būtent minimalių esminių standartų derinimas irabipusis kitų standartų bei normų pripažinimas. Pagrindą spartesniamliberalizavimo procesui padėjo Suvestinis Europos aktas, kuris numatėkvalifikuotos daugumos balsavimo priimant sprendimus, susijusius suvieningos rinkos programos priemonių įgyvendinimu, principą. Iki 1992 m.Pabaigos buvo pašalintos prekių judėjimo bendrojoje rinkoje fizinės kliūtisir dauguma techninių bei fiskalinių kliūčių, stabdžiusių prekių rinkosintegraciją. Šiuo metu likusios su reguliavimu susijusios kliūtys šalinamosvalstybėse narėse įgyvendinant Bendrijos institucijų patvirtintas vieningosprekių rinkos priemones.Literatūra:
1. G.Vitkus “Europos Sąjunga: enciklopedinis žinynas” 2. A.Junevičius “Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai” 3. Interneto šaltiniai