1.Kokias keturias laisves buvo numatyta įgyvendinti EB steigimo sutartyje?
Įžanga: Keturios laisvės (angl. Four freedoms) – laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas tarp Europos sąjungos valstybių narių. Jas įgyvendinti buvo numatyta Europos Bendrijos steigimo (Romos)
sutartyje (pasirašyta 1957 m. Romoje, įsigaliojo 1958 m.) ir sutarties svarbiausias tikslas buvo sukurti bendrą rinką.
Bendroji rinka – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Ekonomikos teorijoje bendroji rinka laikoma viena iš ekonominės integracijos –
valstybių narių tarpusavio ekonominės veiklos kliūčių laipsniško šalinimo –
etapų. Dauguma praktinių ekonominės integracijos bandymų pasaulyje prasideda nuo laisvosios prekybos, vėliau – muitų sąjungos įgyvendinimo, o paskui stengiamasi sukurti bendrąją rinką.
Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kurios svarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių reguliavimas. Kitaip sakant, panaikinama diskriminacija tarp įvairioms valstybėms priklausančių veikėjų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų)
ir nustatomas bendras diskriminacinis rezimas trečiųjų šalių veikėjų atžvilgiu. Pažymėtina kad neužtenka pašalinti kliūtis keturioms laisvėms kad bendroji rinka veiktų efektyviai, reikia dar ir suderinti šalių ekonominę politiką. Įgyvendinti bendrąją rinką – toks buvo vienas iš pagrindinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo tikslų, todėl vėliau sąvoką “bendroji rinka” netgi imta vartoti kaip pačios Bendrijos sinonimą. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai priklausančių valstybių sanglaudą.
1. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS. (ANGL. FREE MOVEMENT OF PERSONS)
Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.
Laisvas gamybos veiksnių- darbo jėgos ir kapitalo – judėjimas sudaro sąlygas efektyvumo atžvilgiu optimaliai paskirstyti išteklius. Ekonominis darbo jėgos judėjimo liberalizavimo grindimas remiasi prielaida, jog panaikinus kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui darbininkai migruos ten, kur yra darbo jėgos stygius ir todėl siūlomas darbo užmokestis yra didesnis. Savo ruožtu bendrosios rinkos teritorijoje tai skatins našumą ir efektyviai paskirstyti išteklius.
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties 3 straipsnis valstybes nares įpareigojo panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Sutartyje buvo namatyta, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Bendrijoje bus užtikrinta darbuotojų judėjimo laisvė ir panaikinta bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, kai tai siejasi su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis.
Taip pat numatyta, kad taikomi apribojimai gali būti pateisinami tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei sveikatos sumetimais, o nuostatos dėl darbo jėgos judėjimo laisvės netaikomos tarnybai valstybiniame sektoriuje (Teisingumo Teismas šią sąvoka interpretavo siaurai, ir ji apima tik viešąją valdžią vykdančias institucijas). Beje, šios nuostatos siejamos pirmiausia su nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimu, kuriuo tuo metu ypač buvo suinteresuota Italija.
1968 m. Bendrijos narės įgyvendino Romos sutarties nuostatas, suteikiančias darbuotojams teisę priimti darbo paliūlymus bendrojoje rinkoje, dirbti bet kurioje Bendrijos valstybėje ir prireikus pasilikti joje baigus darbą. Tačiau darbo jėgos judėjimo laisvės įgyvendinimui didelę svarbą turi ekonominės paskatos ir jų realizavimo sąlygos.
Būtent dėl intensyvaus valstybinio reguliavimo, finansinių ir kitų problemų nacionalinio statuso užtikrinimas nėra pakankama sąlyga bendrai darbo jėgos rinkai veikti.
Skirtingai, nei prekių ir paslaugų rinkose, kur nacionalinių normų ir standartų derinimas ir abipusis pripažinimas tapo visuotinai įprasti, darbo rinką reguliojančios valstybių narių taisyklės sukuria kliūtis laisvam judėjimui. Taisyklės, reguliuojančios minimalius atlyginimus, darbo savaitės trukmę, lanksčias darbo sutartis, profesinę kvalifikaciją ir socialines garantijas, valstybėse narėse pastebimai skiriasi. Taigi nors diskriminacija dėl pilietybės yra draudžiama, paprastai tai siejasi su jau turinčiais darbą asmenimis. Tuo tarpu patekimo į darbo rinką laisvė yra ribota.
Vieningos rinkos programa ir Europos Sąjungos sutartis numatė tam tikras priemones, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui.
Vieningos rinkos programoje buvo numatytos priemonės, studentams, pensininkams ir kitoms nedirbančių asmenų kategorijoms įtvirtinančios teisę gyventi Bendrijos teritorijoje. Tačiau, nors buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, dar nesukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. Gerokai mažiau padaryta įtvirtinant bendrą su darbo santykiais susijusių socialinių garantijų sistemą. Pastaruoju metu socialiniam bendrosios rinkos matmeniui skirimama vis daugiau dėmesio, o į amsterdamo sutartį įtraukus specialų Socialinės politikos protokolą ir prie jo prisijungus Didžiajai Britanijai, ši sritis įgijo aiškesnį ir visuotinesnį pagrindą. Paminėtinas ir tikslas įgyvendinti
Europos pilietybę, įtrauktas į Europos Sąjungos sutartį (ir atkartotas
Amsterdamo sutartyje patikslinant, kad ES pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet nėra jos pakaitalas). Tačiau kol kas tai nepadėjo išspręsti skirtingų reguliavimo režimų problemos. Sutarimas (ir bendros taisyklės)
egzistuoja iš esmės dviejose srityse- sveikatos bei darbo saugos ir vienodo užmokesčio vyrams bei moterims. Tuo tarpu vienodos socialinių garantijų (minimalių) sistemos nebuvimas bei nacionalinių darbo rinkų apsauga, ypač esant aukštam nedarbo lygiui, yra svarbios kliūtys laisvam darbo jėgos judėjimui.
Skirtingai nei kapitalo rinkos atvėju, darbo rinkos dalyviai labai menkai reagavo į vieningos rinkos programą ir kitas Komisijos kada nors skelbtas liberalizavimo priemones. Darbo jėgos judėjimas yra bendrojoje rinkoje mažiausiai įgyvendinama laisvė. Išskirus tokius atvejus, kai skirtumas tarp pajamų skirtingose šalyse yra gana didelis, kitų valstybių narių piliečiai daugumoje šalių 1995 m. Sudarė apie 1-2 proc. Airija,
Graikija ir Portugalija yra išimtys: jose dirba palyginti mažiau kitų valstybių narių piliečių, o daugiau jų pačių piliečių migruoja į kitas valstybes nares. Beje, migracija veikia ne tik ekonominės priežastys (pajamų, gyvenimo sąlygų skirtumai) – jai įtakos turi istorija, kultūra, socialinė aplinka, įpročiai, kalba ir pan. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad net pašalinus reguliavimo kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui migracija tarp valstybių narių bent kurį laiką išliktų žemesnio lygio nei JAV.
Galiausiai pažymėtina, kad laisvas asmenų judėjimas – tai tai daugiau nei tik darbo jėgos judėjimas, nors pastarasis yra gana svarbus bendrosios rinkos elementas. Laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimas – tai pasų kontrolės panaikinimas Bendrijoje, bandros imigracijos, vizų, prieglobšio ir kitos taisyklės, susijusios su trečiųjų šalių piliečių atvykimu. Šioje srityje pagrindinės įgyvendintos priemonės yra Šengeno sutartis ir Dublino konvencija. Tačiau dėl valstybių narių nesusitarimų ne visos valstybės yra prisijungusios prie šių sutarčių, o kai kurios sutartys, pavyzdžiui,
Konvencija dėl išorinių sienų, dar negalioja. Laisvas asmenų judėjimas kol kas nėra visiškai įgyvendintas.
Šengeno sutartis- dalies Europos Sąjungos valstybių susitarimas palaipsniui atsisakyti tarpusavio sienų kontrolės, kad būtų įgyvendintas laisvas asmenų judėjimas. Sutartį 1985 m. Birželio 14 d. Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio ir Prancūzijos prezidento Fransua Miterano iniciatyva Šengene (Liuksemburgas) pasirašė Belgija, Liuksemburgas,
Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. 1990 m.
Birželio 19 d. Tos pačios penkios valstybės pasirašė papildomą sutartį dėl
1985 m. Sutarties įgyvendinimo nustatant bendras vizų, prieglobsčio teikimo, išorinių sienų kontrolės ir policijų bei muitinių bendradarbiavimo taisykles. Ši sutartis, susidedanti iš 142 straipsnių, papildė nacionalinius įstatymus, ją privalėjo ratifikuoti kiekvienos šalies parlamentas. Vėliau prie sutarties prisijungė kitos ES valstybės. Šiuo metu vadinamąją Šengeno grupę sudaro trylika ES valstybių. Airija ir Didžioji
Britanija nepriklauso Šengeno grupei, nes baiminasi, kad visiškai panaikinus vidaus sienų kontrolę jos nebegalės efektyviai kovoti su nelegalia imigracija.Šengeno grupei pirmininkauja jos narės rotacijos tvarka, grupės veiklą koordinuoja Vykdomasis komitetas, kurį sudaro šalių dalyvių kompetentingi ministrai. Grupės sekretoriatas yra Briuselyje. Bet kuriai valstybei, ateityje prisijungsiančiai prie ES, Šengeno teisė galioja be išlygų.
2. LAISVAS KAPITALO JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF CAPITAL)
Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Kaip ir laisvas asmenų judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas yra grindžiamas argumentu, kad gamybos veiksniai turi būti kuo evektyviausiai panaudojami.
Analizuojant kapitalo judėjimą paprastai išskiriamas pinigų bei finansinio kapitalo judėjimas, tiesioginės investicijos ir kitos su kontrole susijusios kapitalo judėjimo formos ( nors šios kategorijos iš dalies sutampa).
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartis valstybes nares įpareigojo pereinamuoju laikotariu palaipsniui visus kapitalo judėjimo lasvės apribojimus. Tačiau joje taip pat buvo numatyta išlyga, kad kapitalo judėjimo liberalizavimas bus vykdomas tiek, kiek tai būtina tinkamam bendrosios rinkos veikimui užtikrinti. Beje, visame poskyryje, skirtame kapitalo judėjimo liberalizavimui, yra daugybė įvaidaus pobūdžio išlygų.
Pagrindinė jų priežastis – prioriteas, teikiamas nacionalinės makroekonominės politikos autonomijai. Tai ypač aiškiai rodo Romos sutarties nuostatos, skirtos mokėjimo balansui. Jose aiškiai atsispindėjo valstybių narių susirūpinimas nacionalinių pinigų vertės apsauga. Kapitalo judėjimo liberalizavimas priklausė nuo nacionalinės makroekonominės politikos prioritetų.
Kapitalo judėjimo liberalizavimo eiga per pirmus tris Bendros egzistavimo dešimtmečius atspindėjo prieštaravimą tarp liberalizavimo
Bendrijos lygiu ir nacionalinės ekonominės politikos autonomijos. Kapitalo ir valiutų keitimo kontrolės priemones taikė dauguma valstybių, nors skyrėsi jų metodai ir intensyvumas. Pirmas žingsnis siekiant išspręsti neatitikimą tarp nacionalinės autonomijos bei liberalizavimo ir suteikti šiam procesui aiškų teisinį pagrindą buvo Suvestinis Europos aktas, kuriame aiškiai suformuluotas tikslas- laisvas kapitalo judėjimas vidaus rinkoje.
Svarbiausia buvo 1988 m. Priimta direktyva dėl visiško pinigų keitimo kontrolės panaikinimo. Sutarus dėl laisvo kapitalo judėjimo, kitas nuoseklus žingsnis turėjo būti arba laisvai kintančių valiutų kursų sistemos įgyvendinimas, arba efektyvaus nacionalinės pinigų politikos koordinavimo esant fiksuotiems valiutų kursams įdiegimas. Tuo metu egzistavusi Europos piniginė sistema neužtikrino patikimo valstybių narių nacionalinės politikos koordinavimo, be to, joje dalyvavo ne visos
Bendrijos valstybės. Tai patvirtino per 1992 m. Valiutų krizę kai kurių valstybių narių apribojimai siekiant stabilizuoti nacionalinių valiutų keitimo kursą.
Europos Sąjungos sutartyje numatytas detalus bendrų pinigų įvedimo tvarkaraštis – tai pagrindas egzistuojantiems prieštaravimams tarp laisvo kapitalo judėjimo ir makroekonominės politikos vykdymo pašalinti. Kol kas dar anksti prognozuoti bendrų pinigų įvedimo ir pinigų politikos vykdymo ES
lygių sekmę, juo labiau kad joje iš pradžių dalyvaus ne visos valstybės narės. Be to, tikėtina, kad bendra pinigų politika vers suderinti valstybių narių fiskalinę politiką ir mokesčių sistemas, o šioje srityje valstybėms narėms dar nepavyko rasti bendro sprendimo. Tačiau vertinant pastaraisiais dešimtmečiais priimtus sprendimus, kuriais buvo siekiama liberalizuoti kapitalo judėjimą Bendrijoje, akivaizdžiai matyti, kad šį tikslą įgyvendinant reikia glaudžiau koordinuoti valstybių pinigų politiką, o sėkmingai įgyvendinus pinigų sąjungą galiausiai turėtų būti sudarytos sąlygos laisvam kapitalo judėjimui.
Kaip minėta, antras laisvo kapitalo judėjimo aspektas yra tiesioginės investicijos ir kitos su kontrole susijusios kapitalo judėjimo formos.
Kitaip sakant, bendroji rinka reiškė įmonių veiklos dviejose arba keliose valstybėse narėse liberalizavimą. Turėjo būti sudarytos sąlygos tiesioginėms investicijoms, įmonių susiliejimams ar perpirkimams, strateginių verslo sąjungų formavimui ar įmonės buvimo vietos pakeitimui
Bendrijos teritorijoje, kurių netrikdytų skirtingi valstybių narių režimai.
Tiesioginės investicijos buvo liberalizuotos septintojo dešimtmečio pradžioje. Trečiųjų šalių investuotojams buvo suteikta laisvė investuoti
Bendrijos teritorijoje (laikantis įprastų reikalavimų, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos taisyklių). Bendrijoje nenustatytas skirtumas tarp investuotojų iš valstybių narių ir investuotojų iš trečiųjų šalių. Kiekviena įmonė, investavusi Bendrijoje, tampa Bendrijos įmone ir įgyja nacionalinį statusą.
Tačiau vien liberalizavimo neužtenka norint sukurti bendrą rinką skirtingų valstybių įmonių susiliejimo ar įsigijimo atvejais. Tuomet būtina suderinti valstybėse narėse įmonių veiklą reguliojančias normas. Esminė pažanga šiuos atžvilgiu buvo padaryta įgyvendinant vieningos rinkos programą priėmus bendras įmonių apmokestinimo, bankroto ir kitas taisykles. Gerokai mažiau pasiekta įgyvendinant Europos įmonės idėją, t.y. idėja sukurti normas, reguliojančias Europos įmonių, kurios veiktų kartu su nacionalinėmis įmonėmis, veiklą. Įmonių kontrolės taisyklių skirtumai trukdo laisvai perduoti kontrolės teises. Šiuo atveju du skirtingi pavyzdžiai yra Didžioji
Britanija, kur įmonių susiliejimai vyksta palyginti laisvai, ir Vokietija, kur įmonių perpirkimas dėl jų valdymo struktūros ir darbuotojams suteiktų teisių vyksta sudėtingiau. Tačiau pastaraisiais metais įmonių mobilumą skatina įgyvendinama vieningos rinkos programa ir dėl to Bendrojos teritorijoje didėjanti konkurencija, taip pat valstybinių infrastruktūros įmonių privatizavimas.
3. LAISVAS PASLAUGŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF SERVICES)
Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.
Paslaugų rinkos integracija savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo prekių rinkos integracijos. Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos)
sutartyje paslaugoms skirto poskyrio nuostatos ryškiai skiriasi nuo prekių rinkos liberalizavimui skirtų nuostatų tuo, kad jos nenumato, kaip ir kokios paslaugos turi būti liberalizuotos. Be to, ekonominiu požiūriu svarbiausioms paslaugoms – finansinėms, telekomunikacijų, pašto, transporto-
Romos sutartyje buvo skirti atskiri skyriai, numatantys specifinius režimus ir išimtis. Atskiras režimas nebuvo numatytas tik vienai svarbiai sričiai –turizmo, tačiau būtent dėl mažo valstybinio reguliavimo ir amarkios konkurencijos nebuvo reikalo jam taikyti tokių nuostatų. Tuo tarpu iš kitų paslaugų, kurioms Romos sutartis nenustatė specifinių nuostatų, galima išskirti profesines paslaugas- teisininkų, buhalterių, medikų ir pan., kurias vienos valstybės narės piliečiai teikia kitose valstybėse narėse.
Remiantis Romos sutartimi galima išskirti laikinai ir nuolatos teikiamas paslaugas. Laikinos paslaugos, kurių tiekėjai ar vartotojai, norėdami suteikti jas arba jomis pasinaudoti, atvyksta į kitą valstybę narę, apibūdinamos kaip “paslaugos”, tuo tarpu nuolatinės paslaugos, teikiamos kitoje valstybėje narėje, apibrėžiamos kaip “verslo steigimo laisvė”. Abiem atvejais sutartyje buvo numatyti panašūs liberalizavimo principai- kliūčių laisvam paslaugų judėjimui pašalinimas, draudimas įvesti naujus apribojimus ir diskriminacijos panaikinimas. Verslo steigimo atveju vietoje diskriminacijos panaikinimo taikomas nacionalinio statuso principas.
Pažanga liberalizuojant paslaugas pirmaisiais Bendrijos egzistavimo dešimtmečiais buvo labai ribota. Transporto ir telekomunikacijų ar pašto sektorius valstybės narės aktyviai reguliavo, ir pasinaudodamos Romos sutartyje numatytomis išlygomis ar išimtinėmis teisėmis, siekė apsaugoti nacionalines įmones nuo konkurencijos.
Dėl valstybinių monopolijų funkcionavimo daugumoje iš minėtų sričių verslo steigimo laisvė Bendrijos teritorijoje ilgą laiką buvo nebuvo įgyvendinama. Tuo tarpu profesinių paslaugų teikimą stabdė nesutarimas dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo.
Be to, finansinių paslaugų liberalizavimas priklausė nuo “laipsniško kapitalo judėjimo liberalizavimo”, kurį net 1986 m. Ribojo šešios iš dvylikos valstybių narių.
Taigi tiek verslo steigimo laisvė, tiek laisvas paslaugų judėjimas nefunkcionavo iki devintojo dešimtmečio antrosios pusės, kada buvo pradėta įgyvendinti vieningos rinkos programa.
Pažymėtina, kad , kaip ir prekių judėjimo srityje, nemažą vaidmenį liberalizuojant paslaugų judėjimą suvaidino Teisingumo Teismas, siaurai interpretavęs Romos sutartyje paslaugų liberalizavimui numatytas išimtis ir diegęs principus, panašius į nustatytuosius Cassis de Dijon byloje.
Cassis de Dijon byla – 1979 m. Teisingumo Teismo byla, kurioje buvo nustatytas abipusio pripažinimo principas. Jis taikomas laisvam prekių judėjimui Bendrijoje, ir pagal jį kiekvienas gaminys, legaliai patekęs į rinką vienoje valstybėje narėje, gali taip pat laisvai, jei laikomasi tam tikrų sąlygų , patekti į kitų valstybių narių rinkas. Šis principas tarsi atstoja nekaltumo prezumpciją: gaminys gali laisvai patekti į kitos valstybės narės rinką, nebent valstybė narė įrodytų, kad jis netenkina privalomų sąlygų arba reikalavimų. Teismas šioje byloje apibrėžė keturis privalomus reikalavimus, susijusius su fiskalinės priežiūros efektyvumu, visuomenės sveikatos apsauga, komercinių atsiskaitymų sąžiningumu ir vartotojų apsauga.
Ši byla yra viena iš svarbiausių per visą Teisingumo Teismo veiklos istoriją. Joje išryškėjo išskirtinis Teismo vaidmuo skatinant negatyviąją (t.y. kliūčių laisvam judėjimui šalinimo) integraciją, ir jis iš esmės išprendė netarifinių kliūčių, kurios labiausiai kliudė užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir atitinkamai Bendrijos vidaus rinkos veikimą, problemą.
Šiuo Teismo sprendimu buvo ne kartą remtasi ir vėlesnėse jo bylose.
Didžiausias postūmis liberalizuoti paslaugas- vieningos rinkos programos ir Suvestinio Europos akto įgyvendinimas. Pagrindiniais paslaugų reguliavimo bendrojoje rinkoje principais tapo laisvas paslaugų judėjimas, minimalus suderinimas, labiau orentuotas į finansinių institucijų veiklą, o ne į pačias paslaugas, bei abipusio pripažinimo principas, grindžiamas kilmės valstybės kontrole. Iki 1992 m. Buvo liberalizuotos finansinės, t.y.
bankininkystės, draudimo bei investicijų, paslaugos. 1985 m. Buvo pradėta liberalizuoti transporto paslaugas, ir tai šiuo metu yra beveik įgyvendinta, išskyrus kai kurias išimtis (pavyzdžiui, kliūtys, trukdančios naujoms įmonėms įeiti į oro transporto paslaugų rinką dėl galiojančių dvišalių rinkos pasidalijimo sutarčių). Liberalizuoti telekomunikacijų paslaugas ir infrastruktūrą buvo baigta 1998 m. Profesinių paslaugų teikimą palengvino abipusio aukštojo mokslo diplomų ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistema. Šiuo metu turbūt svarbiausią vaidmenį užtikrinant laisvą paslaugų judėjimą atlieka konkurencijos politika.
Konkurencijos politika remiasi prielaida, kad rinka pati savaime ne visada veikia efektyviai ir tam tikromis sąlygomis yra būtinas priežiūros mechanizmas, užtikrinantis, jog konkurencija nėra iškraipoma. Konkurencijos iškraipymo atvėjai siejami su įmonių susiliejimų, rinkos pasidalijimu ar piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Kadangi įgyvendinti bendrąją rinką
– laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą –buvo pagrindinis
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties tikslas, konkurencijos politika buvo ir lieka viena iš svarbiausių Bendrijos politikos sričių. EB konkurencijos politika yra siekiama keleto, kartais ne visai suderinamų, tikslų: 1) skatinti efektyvumą, t.t. optimaliai paskirstyti išteklius bendrojoje rinkoje ir maksimaliai pakelti vartotojų gerovę; 2) sukurti vieningą rinką; 3) vartotojus ir smulkųjį verslą apsaugoti nuo didelių įmonių. Europos bendrijos konkurencijos politikos objektai yra ne tik įmonės, bet ir vyriausybės. Romos sutarties 86
straipsnis įpareigoja vyriausybes, suteikiančias išimtines teises valstybinėms įmonėms, nediskriminuoti kitų valstybių narių įmonių.
Išimtinės teisės, suteiktos valstybinėms įmonėms , privalo netrikdyti prekybos ir neprieštarauti Bendrijos interesams. Ypač svarbiais laikomi
Romos sutarties 87-89 straipsniai, ribojantys valstybės pagalbą. Juose nustatytas toks bendras principas: bet kokia valstybės pagalba, kuri iškreipia konkurenciją suteikdama palankesnes sąlygas atskiroms įmonėms ar atskirų prekių gamybai ir daro įtaka prekybai Bendrijos teritorijoje, yra draudžiama. Tačiau taip pat numatytos išimtys, kada valstybės pagalba yra leidžiama. Valstybės narės privalo iš anksto pranešti Komisijai apie numatomą pagalbą ir gauti jos sutikimą. Įsigaliojus vieningai rinkos programai Komisija ėmėsi ypač griežtų priemonių valstybės pagalbos atžvilgiu, kadangi valstybinės subsidijos tapo viena iš pagrindinių išlikusių rinkos iškraipimo priežasčių. Europos bendrija yra viena iš
Pasaulio prekybos organizacijos šalių, kuri aktyviausias propoguoja daugiašalių konkurencijos politikos nuostatų įtvirtinimą.
4. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF GOODS)
Viena iš keturių laisvių (dažnai laikoma pagrindine), sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Norint interguoti prekių rinką į Europos “mišrias” ekonomikas, pasižyminčias nemaža valstybės intervencija, neužteko vien sukurti muitų sąjungą. Muitų sąjunga panaikino tik tarpusavio prekybos tarifus ir kvotas, tuo tarpu norint sukurti bendrą prekių rinką reikia pašalinti ir kitus, su reguliavimu susijusius, apribojimus, pavyzdžiui, diskriminaciją viešųjų pirkimų srityje ar fiskalines kliūtis.
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties nuostatos, reglamentuojančios prekių rinkos integraciją, toli peržengia įprastos muitų sąjungos ribas. Prekių rinkos integracijos struktūrą sudaro kelios tarpusavyje susijusios dalys: liberalizavimas, nacionalinių normų derinimas ir bendros politikos vykdymas.
Romos sutartyje buvo numatyta , kad muitų sąjunga apims prekybą visomis prekių rūšimis. Ji valstybes nares įpareigojo panaikinti visus tarpusavio muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat prekybai su trečiosiomis šalimis įgyvendinti bendrąjį muitų tarifą. Valstybės narės taip pat įsipareigojo panaikinti kiekybinius apribojimus tarpusavio prekybai ir visas priemones, turinčias lygiavertį poveikį.
Tačiau integruojant prekių rinką nebuvo apsiribota šiomis priemonėmis. Bendrijos prekių rinkos integravimo režimas numatė kai kurių sričių normų derinimą ir bendros politikos vykdymą tokiose srityse kaip žemės ūkis, transportas ir prekybos politika trečiųjų šalių atžvilgiu.
Romos sutarties nuostatų integracijos užmojai ne tik peržengė įprastos muitų sąjungos ribas, bet ir neatitiko kai kurių GATT (angl. General
Agreement on Tariffs and Trade –Bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos) taisyklių, iš jų ir taikomų prekybos žemės ūkio produktais srityje, paliekant valstybėms narėms teisę trečiosioms šalims taikyti kvotas ir numatant preferencijų taikymą kai kurioms trečiųjų šalių grupėms (pirmiausia buvusioms kolonijoms).
Valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimus buvo numatyta palaipsniui pašalinti per dvylika metų. Tai buvo įgyvendinta aštuoniolika mėnesių anksčiau numatyto termino (nemažai įtakos tam turėjo aukštas ekonominio augimo ir žemas nedarbo lygis Bendrijos šalyse). Prekyba tarp valstybių narių per pirmuosius dešimt Bendrijos egzistavimo metų didėjo vidutiniškai 28,4 proc. Per metus. 1968 m. Liepos 1 d.
Ne tik buvo panaikinti tarpusavio prekybos tarifai ir kvotos, bei ir įsigaliojo prekybos su trečiosiomis šalimis bendrasis išorinis tarifas. Jo dydis buvo apskaičiuotas išvedus aritmetinį vidurkį iš tuo metu egzistavusių valstybių narių muitų tarifų. Tai reiškia, kad Prancūzija ir Italija turėjo sumažinti, Beneliukso valstybės – padidinti taikomus tarifus, o Vokietijos padėtis buvo tarpinė.
Tačiau pažanga kitose srityse- derinant nacionalines normas ir įgyvendinant bendrą politiką žemės ūkio ar transporto srityse – vyko daug lėčiau. Reguliavimo normų derinimą stabdė tai, kad buvo reikalaujama vieningo valstybių narių pritarimo. Aštuntajamą dešimtmetyje, siekiant apsaugoti nacionalines rinkas nuo prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės, plačiai imta taikyti netarifines kliūtis.
Dėl interesų grupių spaudimo ir siekio skatinti “nacionalinius lyderius” valstybės narės transporto srityje ir kituose intensyviai reguliojamuose ūkio sektoriuose taikė įvairias protekcionistines priemones. Svarbų vaidmenį skatinant prekių rinkos integraciją tuo metu vaidino Teisingumo Teismas. Tačiau norint pašalinti daugelį su valstybinių reguliavimu susijusių laisvo prekių judėjimo kliūčių reikėjo peržiūrėti kai kurias Romos sutarties nuostatas ir užsitikrinti valstybių narių paramą tolesniam liberalizavimui.
Devintojo dešimtmečio viduryje Komisija pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir pateikė vieningos rinkos programą, kuria buvo siekiama pašalinti laisvą prekių judėjimą bendrojoje rinkoje trikdančias netarifines kliūtis. Šalinti su reguliavimu susijusias kliūtis palengvino nauji normų derinimo principai, būtent minimalių esminių standartų derinimas ir abipusis kitų standartų bei normų pripažinimas. Pagrindą spartesniam liberalizavimo procesui padėjo Suvestinis Europos aktas, kuris numatė kvalifikuotos daugumos balsavimo priimant sprendimus, susijusius su vieningos rinkos programos priemonių įgyvendinimu, principą. Iki 1992 m.
Pabaigos buvo pašalintos prekių judėjimo bendrojoje rinkoje fizinės kliūtis ir dauguma techninių bei fiskalinių kliūčių, stabdžiusių prekių rinkos integraciją. Šiuo metu likusios su reguliavimu susijusios kliūtys šalinamos valstybėse narėse įgyvendinant Bendrijos institucijų patvirtintas vieningos prekių rinkos priemones.
Literatūra:
1. G.Vitkus “Europos Sąjunga: enciklopedinis žinynas”
2. A.Junevičius “Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai”
3. Interneto šaltiniai