Kaip veikia Europos Sąjunga

Kaip veikia Europos Sąjunga

Piliečio vadovas ES institucijoms pažinti

Vos per pusę amžiaus Europos Sąjunga (ES) pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams – gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Turėjusi šešias valstybes nares ES išsiplėtė iki penkiolikos narių, o dabar rengiasi priimti dar dvylika. Ji tapo galinga jėga pasaulio prekyboje, pasaulio lydere aplinkos apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.

ES sėkmę nemažai nulėmė taai, kaip ji tvarkosi, būtent jos institucijų (Europos Parlamento, Tarybos ir Europos Komisijos), kurioms padeda daugelis agentūrų ir kitų įstaigų, bendradarbiavimo būdai.

Apžvelgiama, ką daro kiekviena institucija, agentūra ar įstaiga ir kaip jos yra organizuotos. Mūsų tikslas – pateikti patogų žinyną, padedantį suprasti, kaip priimami ES sprendimai.

Turinys

Puslapio numeris

Europos Sąjunga: pratarmė
Sutartys ir sprendimų priėmimas
Europos Parlamentas: žmonių balsas
Europos Sąjungos Taryba: valstybių narių balsas
Europos Komisija: bendro intereso skatinimas
Teisingumo Teismas: teisės palaikymas
Audito Rūmai: kad vertai būtų naudojami jūsų pinigai
Europos centrinis bankas: euro valdymas
Europos ekonomikos ir socialinių reeikalų komitetas:
pilietinės visuomenės balsas
Regionų komitetas: vietos savivaldos balsas
Europos investicijų bankas: Europos Sąjungos projektų finansavimas
Europos ombudsmenas: jūsų skundų tyrimas
Agentūros
Žvilgsnis į ateitį

Europos Sąjunga: pratarmė

Vos per pusę šimtmečio Europos Sąjunga (ES) pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams – gerovę. Ji

i sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Turėjusi šešias valstybes nares, ES išsiplėtė iki penkiolikos narių, o dabar rengiasi į savo būrį priimti dar dvylika. Ji tapo galinga jėga prekyboje, pasaulio lydere aplinkos apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.

ES sėkmę nemažai nulėmė unikali jos sandara ir tai, kaip ji veikia. Juk ES nėra federacija kaip Jungtinės Valstijos. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių bendradarbiavimo organizacija kaip Jungtinės Tautos. ES sudarančios valstybės (jos valstybės narės) išlieka nepriklausomos suverenios valstybės, bet jos telkia suverenitetus, kad įgytų galią ir tokią įtaką pasaulyje, kokios nė viena iš jų atskirai negalėtų turėti.

Telkdamos suverenitetus valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda Europos innstitucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendro intereso klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu.

Yra trys pagrindinės sprendimus priimančios institucijos:
· Europos Parlamentas, kuris atstovauja ES piliečiams ir yra jų tiesiogiai renkamas;
· Europos Sąjungos Taryba, kurioje atstovaujama atskiroms valstybėms narėms;
· Europos Komisija, kurios paskirtis – palaikyti visos Sąjungos interesus.

Šis „institucijų trikampis“ nustato politikos kryptis ir leidžia teisės aktus (direktyvas, reglamentus bei sprendimus), kurie taikomi visoje ES.

Taisyklės ir procedūros, kurių turi laikytis šios institucijos, yra nustatytos sutartyse, dėl kurių susitarė valstybių narių prezidentai ir ministrai pirmininkai ir kurias ra

atifikavo jų parlamentai.

Iš esmės Komisija siūlo ES teisės aktus, o Parlamentas ir Taryba juos priima.

Teisingumo Teismas palaiko ES teisės nustatytą tvarką, o Audito Rūmai tikrina Sąjungos veiklos finansavimą.

Šiai sistemai priklauso dar penkios institucijos:

· Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, atstovaujantis pilietinei visuomenei ir socialiniams partneriams;
· Regionų komitetas, atstovaujantis regionų ir vietos valdžios institucijoms;
· Europos centrinis bankas, atsakingas už Europos pinigų politiką;
· Europos investicijų bankas, finansuojantis ES investicinius projektus;
· Europos ombudsmenas, ginantis ES piliečius bei organizacijas nuo netinkamo administravimo.

Be to, yra įsteigtos specializuotosios agentūros tam tikriems techniniams, mokslo ir valdymo uždaviniams spręsti.

Šioje knygelėje apžvelgiama, ką kiekviena institucija daro ir kaip ji veikia. Tikimasi, kad ji bus naudinga ES dabartinei sprendimų priėmimo sistemai pažinti.

Sutartys ir sprendimų priėmimas

ES pagrindas yra keturios sutartys:
· Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartis, kuri buvo pasirašyta 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje, įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d. ir nustojo galioti 2002 m. liepos 23 d.;
· Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartis, kuri buvo pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Romoje ir įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.;
· Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis, kuri buvo pasirašyta Romoje kartu su EEB sutartimi. Šios dvi sutartys neretai yra vadinamos „Romos sutartimis“. Vartojant terminą „Romos sutartis“, turima galvoje EEB sutartis;
· Europos Sąjungos (ES) sutartis, kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte ir įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1

d.

Pagal pirmąsias tris sutartis buvo sukurtos trys Europos Bendrijos, t. y. bendra sprendimų priėmimo anglių, plieno, atominės energijos ir kituose pagrindiniuose valstybių narių ekonomikos sektoriuose sistema. Bendrijų institucijos, įsteigtos šiai sistemai valdyti, 1967 m. buvo sujungtos, taip atsirado viena bendra Komisija ir viena bendra Taryba.

EEB, be ekonominio vaidmens, pamažu perėmė atsakomybę už daugelį kitų sričių, įskaitant socialinę, aplinkosaugos bei regioninę politiką. Kadangi ji nustojo būti vien ekonomine bendrija, ketvirtoji (Mastrichto) sutartis ją tiesiog pervardijo Europos bendrija (EB).

Mastrichto sutartis taip pat numatė naujas valstybių narių vyriausybių bendradarbiavimo formas, pavyzdžiui, gynybos ir teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Papildydama esamą Bendrijų sistemą šiuo tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, Mastrichto sutartis sukūrė naują trimis „ramsčiais“ paremtą struktūrą, kuri yra ir politinė, ir ekonominė. Štai taip atrodo Europos Sąjunga (ES).

ES STRUKTŪROS, VAIZDUOJAMOS KAIP ŠVENTYKLA SU TRIMIS PILIORIAIS („RAMSČIAIS“), DIAGRAMA
Diagramoje spausdintinas tekstas:
EUROPOS SĄJUNGA
Bendrijų veikimo sritis (dauguma bendros politikos sričių)
Bendra užsienio ir saugumo politika
Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
SUTARTYS

Paaiškinamasis tekstas:
ES remiasi Sutartimis. Trys jos „ramsčiai“ – tai skirtingos politikos sritys, turinčios skirtingas sprendimų priėmimo sistemas.
Sutartys yra visko, ką ES daro, pamatas. Prireikus Sutartis keisti, šį darbą atlieka speciali ES valstybių narių vyriausybių konferencija (tarpvyriausybinė konferencija, arba TVK).
Sutartys buvo iš dalies keičiamos kiekvieną kartą, kai įstodavo naujų valstybių narių. Be to, beveik kiekvieną de

ešimtmetį Sutartys buvo iš dalies keičiamos siekiant pertvarkyti ES institucijas ir nustatyti naujas jų atsakomybės sritis.

· Suvestinis Europos aktas (SEA) buvo pasirašytas 1986 m. vasario mėn. ir įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d. Jis iš dalies pakeitė EEB sutartį ir davė postūmį baigti kurti bendrąją rinką.
· Amsterdamo sutartis buvo pasirašyta 1997 m. spalio 2 d. ir įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. Ji iš dalies pakeitė ES ir EB sutartis bei sunumeravo ES sutarties straipsnius (jie buvo žymėti raidėmis).
· Nicos sutartis buvo pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. ir įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. Ji dar kartą iš dalies pakeitė kitas Sutartis ir parengė ES institucijų sistemą taip, kad ši galėtų veiksmingai veikti 2004 m. įstojus naujoms valstybėms narėms.

Trys tarybos: kaip jas atskirti? [ĮRĖMINTAS TEKSTAS]

Europos institucijas nesunku supainioti, ypač kai skirtingos institucijos turi labai panašius pavadinimus – tokius kaip šios trys tarybos.

Europos Sąjungos Vadovų Taryba
Ją sudaro visų ES valstybių ir jų vyriausybių vadovai (t. y. prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai) bei Europos Komisijos pirmininkas. Europos Sąjungos Vadovų Taryba renkasi keturis kartus per metus tartis dėl visa apimančios ES politikos ir aptarti pažangos. Tai yra aukščiausiojo rango ES politinė institucija, dėl to tokie jos posėdžiai dažnai vadinami „viršūnių susitikimais“.

Europos Sąjungos Taryba
Ši institucija yra sudaryta iš kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrų, dėl to anksčiau ji vadinta Ministrų Taryba. Taryba reguliariai renkasi priimti išsamių sprendimų ir Sąjungos teisės aktų. Išsamesnį jos veiklos apibūdinimą rasite tolesniuose šios knygelės puslapiuose.

Europos Taryba
Tai visai ne ES institucija – ji yra tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslas, be kita ko, yra ginti žmogaus teises, remti Europos kultūros įvairovę ir kovoti su tokiais socialiniais reiškiniais kaip rasiniai prietarai ir netolerancija. Europos Taryba buvo įsteigta 1949 m., ir vienas jos ankstesnių įgyvendintų sumanymų – parengta Europos žmogaus teisių konvencija. Kad piliečiai galėtų naudotis toje konvencijoje nustatytomis teisėmis, ji įsteigė Europos Žmogaus Teisių Teismą. Dabar Europos Tarybai priklauso 44 valstybės narės, tarp jų – visos ES valstybės, o jos būstinė Palais de l’Europe yra Strasbūre (Prancūzija).

Sprendimus ES lygmeniu priima įvairios Sąjungos institucijos, visų pirma:
· Europos Komisija,
· Europos Parlamentas,
· Europos Sąjungos Taryba.

Europos Komisija siūlo naujus teisės aktus, bet juos priima Taryba ir Parlamentas. Kitos institucijos taip pat turi atlikti tam tikrus vaidmenis konkrečiose srityse, bet tai bus išsamiau paaiškinta tolesniuose šios knygelės puslapiuose.

ES sprendimų priėmimo taisyklės ir procedūros yra nustatytos Sutartyse. Kiekvienas ES teisės aktas yra grindžiamas konkrečiu Sutarties straipsniu, vadinamu teisės akto „teisiniu pagrindu“.

Yra trys pagrindinės naujų ES teisės aktų priėmimo procedūros:
· konsultavimasis,
· pritarimas,
· bendras sprendimas.

Iš esmės jų skirtumai priklauso nuo to, kokia yra Parlamento sąveika su Taryba. Jei taikoma konsultavimosi procedūra, Parlamentas pateikia tik savo nuomonę, o jei taikoma bendro sprendimo procedūra, Parlamentas teisės aktų leidimo galia naudojasi kartu su Taryba. Europos Komisija, siūlydama naują teisės aktą, turi pasirinkti, kuri procedūra turi būti taikoma. Pasirinkimas priklauso nuo pasiūlymo teisinio pagrindo, kitais žodžiais sakant, nuo to, kuriuo Sutarties straipsniu jis grindžiamas.

Toliau šios trys procedūros apibūdinamos išsamiau.

1. Konsultavimasis

Taikydama konsultavimosi procedūrą Komisija savo pasiūlymą siunčia ir Tarybai, ir Parlamentui, bet Taryba turi oficialiai konsultuotis su Parlamentu ir kitomis institucijomis, tokiomis kaip Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas, kurių nuomonės yra sudedamoji ES sprendimų priėmimo dalis.

Kai kuriais atvejais konsultavimasis yra privalomas, nes jo reikia atsižvelgiant į teisinį pagrindą, ir pasiūlymas negali būti priimtas, jei Parlamentas nepateikia nuomonės. Kitais atvejais konsultavimasis nėra būtinas, ir Komisija tik pasiūlo Tarybai konsultuotis su Parlamentu.

Visais atvejais Parlamentas gali:
· patvirtinti Komisijos pasiūlymą,
· jį atmesti
· arba prašyti jį pataisyti.

Jei Parlamentas prašo pasiūlymą pataisyti, Komisija apsvarsto visus jo pasiūlytus pakeitimus. Sutikusi su kuriais nors iš tų pasiūlytų pakeitimų, ji siunčia Tarybai pataisytą pasiūlymą.

Taryba išnagrinėja pataisytą pasiūlymą ir arba jį priima tokį, koks yra, arba dar keičia. Šioje procedūroje, kaip ir visose kitose, jeigu Taryba keičia Komisijos pasiūlymą, šį sprendimą ji turi priimti vienbalsiai.

Sritys, kuriose taikoma konsultavimosi procedūra:
· policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose,
· Sutarčių keitimas,
· diskriminavimas dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar politinių įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos,
· ES pilietybė,
· žemės ūkis,
· vizos, prieglobsčio teikimas, imigracija ir kitos su laisvu asmenų judėjimu susijusios politikos sritys,
· transportas (tais atvejais, kai tai turės didelį poveikį tam tikriems regionams),
· konkurencijos taisyklės,
· mokesčiai,
· ekonomikos politika,
· sustiprintas bendradarbiavimas, t. y. susitarimas, pagal kurį valstybių narių grupė gali tam tikroje srityje imtis bendros veiklos, net jeigu kitos kol kas nenori prie jų prisidėti.

Kai kuriose srityse, pvz., mokesčių, Tarybos sprendimai turi būti priimami vienbalsiai.

2. Pritarimas
Laikydamasi pritarimo procedūros Taryba, prieš priimdama tam tikrus labai svarbius sprendimus, turi gauti Europos Parlamento pritarimą.

Procedūra yra tokia pat kaip ir konsultavimosi atveju, išskyrus tai, kad Parlamentas negali daryti pataisų: tam tikram pasiūlymui jis arba pritaria, arba nepritaria. Pritarimas (arba sutikimas) duodamas balsavusių Parlamento narių absoliučia balsų dauguma.

Sritys, kuriose taikoma pritarimo procedūra:
· konkretūs Europos centrinio banko uždaviniai,
· Europos centrinių bankų sistemos arba Europos centrinio banko statutų keitimas,
· struktūriniai ir sanglaudos fondai,
· vienoda Europos Parlamento rinkimų tvarka,
· tam tikri tarptautiniai susitarimai,
· naujų valstybių narių stojimas.

3. Bendras sprendimas

Laikydamiesi bendro sprendimo procedūros Parlamentas ir Taryba kartu naudojasi teisės aktų leidimo galia. Komisija savo pasiūlymą siunčia abiem institucijoms. Jos jį du kartus paeiliui svarsto ir nagrinėja. Jei negali sutarti dėl pasiūlymo, šis perduodamas taikinimo komitetui, kurį sudaro po lygiai Tarybos ir Parlamento atstovų. Komiteto posėdžiuose lankosi ir diskusijose dalyvauja Komisijos atstovai. Komitetui parengus susitarimą, sutartas tekstas siunčiamas Parlamentui ir Tarybai svarstyti trečią kartą, kad jie pagaliau galėtų jį priimti kaip teisės aktą.

Detaliau ši procedūra atrodo taip:

TEKSTAS DIAGRAMOS LANGELIUOSE

Komisijos pasiūlymas Europos Parlamentui ir Ministrų Tarybai

Parlamento nuomonė: Komisija pataiso savo pasiūlymą

Taryba patvirtina visas Parlamento pataisas ir priima teisės aktą.

Parlamentas patvirtina pasiūlymą. Taryba gali priimti teisės aktą.

Taryba kvalifikuota balsų dauguma nustato bendrąją poziciją. Komisija paskelbia pranešimą apie bendrąją poziciją.

Parlamentas nagrinėja bendrąją Tarybos poziciją.

Parlamentas patvirtina bendrąją poziciją arba nesiima jokių veiksmų.

Teisės aktas priimamas.

Parlamentas absoliučia balsų dauguma atmeta Tarybos bendrąją poziciją. Teisės aktas nepriimamas.

Parlamentas absoliučia balsų dauguma siūlo pataisas.

Komisijos nuomonė

Taryba nepatvirtina visų Parlamento pataisų. Tarybos pirmininkas kartu su Parlamento pirmininku sušaukia taikinimo komitetą. Jo darbe dalyvauja Komisija.

Taryba patvirtina visas Parlamento pataisas. Teisės aktas priimamas.

Taikinimo komitetas parengia susitarimą. Parlamentas ir Taryba atitinkamai absoliučia ir kvalifikuota balsų dauguma priima teisės aktą. Jei viena iš dviejų institucijų nepritaria, teisės aktas nepriimamas.

Taikinimo komitetas nepasiekia susitarimo. Teisės aktas nepriimamas.

TEKSTO DIAGRAMOS LANGELIUOSE PABAIGA

PAGRINDINIO TEKSTO TĘSINYS:

Sritys, kuriose taikoma bendro sprendimo procedūra:
· nediskriminavimas dėl (nacionalinės) pilietybės,
· teisė persikelti ir gyventi,
· laisvas darbuotojų judėjimas,
· darbuotojų migrantų socialinė apsauga,
· įsisteigimo laisvė,
· transportas,
· vidaus rinka,
· užimtumas,
· muitinių bendradarbiavimas,
· kova su socialine atskirtimi,
· vienodos galimybės ir vienodas vertinimas,
· sprendimų dėl Europos socialinio fondo įgyvendinimas,
· švietimas,
· profesinis mokymas,
· kultūra,
· sveikata,
· vartotojų apsauga,
· transeuropiniai tinklai,
· sprendimų dėl Europos regioninės plėtros fondo įgyvendinimas,
· mokslo tyrimai,
· aplinka,
· skaidrumas,
· sukčiavimo prevencija ir kova su juo,
· statistika,
· duomenų apsaugos patariamojo organo steigimas.

Europos Parlamentas: žmonių balsas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: tiesiogiai renkama ES teisės aktų leidybos institucija
Kiti rinkimai: 2004 m. birželio mėn.
Posėdžiai: plenarinės sesijos kas mėnesį vyksta Strasbūre, komitetų posėdžiai ir

papildomos sesijos – Briuselyje
Adresas: Plateau du Kirchberg, B.P. 1601, L-2929 Luxembourg
Telefonas: (+352) 43001
Internetas: www.europarl.eu.int

Europos Parlamento (EP) nariai salėje sėdi susiskirstę ne pagal valstybes, o pagal Europos politines grupes (frakcijas), kurios telkia visas pagrindines ES valstybėse narėse veikiančias politines partijas.

LENTELĖ: Politinėms grupėms priklausančių vietų skaičius, 2003 m. balandžio 1 d.

Politinė grupė Santrumpa Vietų skaičius
Europos liaudies partija (krikščionys demokratai) ir Europos demokratai ELP-ED 232
Europos socialistų partija ESP 175
Europos liberalų, demokratų ir reformų partija ELDR 52
Europos jungtinė kairiųjų/Šiaurės žalieji kairieji ESK/ŠŽK 49
Žalieji/Europos laisvasis aljansas Žalieji/ELA 44
Europos tautų sąjunga TES 23
Europos Demokratinės įvairovės partija EDĮ 18
Grupėms nepriklausantys nariai NR 31
IŠ VISO 624

Parlamento ištakos yra siejamos su praėjusio šimtmečio šeštuoju dešimtmečiu ir Bendrijų steigimo sutartimis. Nuo 1979 m. EP narius tiesiogiai renka piliečiai, kuriems jie atstovauja.

Parlamento rinkimai rengiami kas penkeri metai, o balsavimo teisę turi kiekvienas ES pilietis, įregistruotas kaip rinkėjas. Taigi diskusijose su kitomis ES institucijomis Parlamentas išreiškia 380 milijonų Sąjungos piliečių demokratinę valią ir atstovauja jų interesams.

Vietų skaičius pagal valstybes
(Abėcėlės tvarka pagal valstybės pavadinimą jos kalba)

1999–2004 2004–2007 2007–2009
Belgija 25 24 24
Bulgarija – – 18
Kipras – 6 6
Čekija – 24 24
Danija 16 14 14
Vokietija 99 99 99
Graikija 25 24 24
Ispanija 64 54 54
Estija – 6 6
Prancūzija 87 78 78
Vengrija – 24 24
Airija 15 13 13
Italija 87 78 78
Latvija – 9 9
Lietuva – 13 13
Liuksemburgas 6 6 6
Malta – 5 5
Nyderlandai 31 27 27
Austrija 21 18 18
Lenkija – 54 54
Portugalija 25 24 24
Rumunija – – 36
Slovakija – 14 14
Slovėnija – 7 7
Suomija 16 14 14
Švedija 22 19 19
Jungtinė Karalystė 87 78 78
(DAUGIAUSIA) IŠ VISO 626 732 786

Kur yra Parlamento buveinė?

Europos Parlamentas dirba Prancūzijoje, Belgijoje ir Liuksemburge.

Plenarinės sesijos, kuriose dalyvauja visi EP nariai, kas mėnesį vyksta Strasbūre (Prancūzija), kur yra Parlamento pagrindinė būstinė. Parlamento komitetai posėdžiauja ir papildomos plenarinės sesijos rengiamos Briuselyje (Belgija), o Liuksemburge yra jo administracinės įstaigos (Generalinis sekretoriatas).

Ką Parlamentas veikia?

Parlamentas vykdo tris svarbiausias funkcijas:
1. Jis kartu su Taryba naudojasi teisės aktų leidimo galia. Tai, kad jis yra tiesiogiai renkamas, padeda užtikrinti ES teisės demokratinį teisėtumą.
2. Jis vykdo visų ES institucijų, svarbiausia – Komisijos – demokratinę kontrolę. Jis turi įgaliojimus pritarti arba nepritarti Komisijos narių kandidatūroms ir gali pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija.
3. Kartu su Taryba jam priklauso įgaliojimai tvirtinti ES biudžetą, todėl jis turi įtakos ES išlaidoms. Baigdamas procedūrą, jis patvirtina arba atmeta visą biudžetą.

Šios trys funkcijos išsamiau apibūdinamos toliau.

1. Teisės aktų leidimo galia

Priimant ES teisės aktus dažniausiai taikoma bendro sprendimo procedūra (žr. pirmesnį skyrelį apie sprendimų priėmimą ES). Šiais atvejais Europos Parlamentas ir Taryba lygiosiomis dalyvauja teisės aktų leidimo procese, o priimti teisės aktai yra bendri Tarybos ir Parlamento teisės aktai. Tokia procedūra taikoma priimant daugelį įvairias sritis reglamentuojančių teisės aktų.

Dėl daugelio kitų pasiūlymų su Parlamentu turi būti konsultuojamasi, o tam tikriems svarbiems politiniams ar instituciniams sprendimams priimti reikia jo pritarimo.

Nagrinėdamas Komisijos metinę darbo programą, svarstydamas, kokius naujus teisės aktus reikėtų priimti, ir prašydamas Komisijos teikti pasiūlymus Parlamentas taip pat paskatina rengti naujus teisės aktus.

2. Demokratinė kontrolė

Parlamentas vykdo kitų Europos Sąjungos institucijų demokratinę kontrolę, arba priežiūrą. Tai jis daro keliais būdais.

Pirma, kai turi būti skiriama nauja Komisija, Parlamentas apklausia visus numatytus naujus Komisijos narius ir jos pirmininką (juos siūlo valstybės narės). Jie negali būti paskirti, jei jų nepatvirtina Parlamentas.

Antra, Komisija yra politiškai atskaitinga Parlamentui, kuris gali jai pareikšti nepasitikėjimą, ir tuomet visa Komisija privalo atsistatydinti.

Apskritai kalbant, Parlamentas Komisiją kontroliuoja reguliariai svarstydamas jos atsiųstas ataskaitas (bendrąją ataskaitą, biudžeto vykdymo, Bendrijos teisės taikymo ataskaitas ir pan.). Be to, EP nariai nuolat raštu ir žodžiu teikia Komisijai užklausas.

Komisijos nariai, lankydamiesi Parlamento plenarinėse sesijose ir parlamentinių komitetų posėdžiuose, palaiko šių dviejų institucijų nuolatinį dialogą.

Parlamentas stebi ir Tarybos darbą: EP nariai reguliariai raštu ir žodžiu teikia Tarybai užklausas, o Tarybos pirmininkas lankosi plenarinėse sesijose ir dalyvauja svarbiuose debatuose.

Tam tikrose srityse, tokiose kaip bendra užsienio ir saugumo politika ar teismų bendradarbiavimas, taip pat kai kuriais bendro intereso klausimais, pavyzdžiui, prieglobsčio ir imigracijos politika, kovos su piktnaudžiavimu narkotikais, sukčiavimu ir tarptautiniu nusikalstamumu priemonės, Parlamentas glaudžiai bendradarbiauja su Taryba. Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė visais šiais klausimais teikia Parlamentui informaciją.

Demokratinę kontrolę Parlamentas taip pat vykdo nagrinėdamas piliečių peticijas ir steigdamas laikinuosius tyrimo komitetus.

Galiausiai Parlamentas teikia medžiagą kiekvienam vadinamajam ES viršūnių susitikimui (Europos Sąjungos Vadovų Tarybos posėdžiams). Kiekvieno tokio susitikimo pradžioje Parlamento pirmininko yra paprašoma išdėstyti Parlamento požiūrį į aktualius ar susirūpinimą keliančius reikalus bei pasisakyti Europos Sąjungos Vadovų Tarybos darbotvarkės klausimais.

3. Įtaka ES biudžetui

ES metinį biudžetą tvirtina ir Parlamentas, ir Europos Sąjungos Taryba (žr. toliau). Parlamentas du kartus paeiliui svarsto jį ir diskutuoja dėl jo rengiamuose debatuose. Biudžetas nepatvirtinamas tol, kol po juo nepasirašo Parlamento pirmininkas.

Parlamento Biudžeto kontrolės komitetas (sutrumpintai vadinamas COCOBU) stebi, kaip tvarkomos biudžeto lėšos, ir Parlamentas kasmet sprendžia, ar patvirtinti praėjusių finansinių metų biudžeto vykdymą, už kurį yra atsakinga Komisija. Šis patvirtinimo procesas dar vadinamas „atleidimu nuo atsakomybės“.

Kaip organizuojamas Parlamento darbas?

Yra du pagrindiniai Parlamento darbo etapai:

· Rengimasis plenarinei sesijai. Jis vyksta nariams išsiskirsčius į įvairius Parlamento komitetus, kurie specializuojasi konkrečiose ES veiklos srityse. Debatams numatomais klausimais diskutuoja ir politinės grupės.

· Pati plenarinė sesija. Plenarinės sesijos, į kurias renkasi visi nariai, paprastai vyksta Strasbūre (vieną savaitę per mėnesį) ir kartais Briuselyje (dvi dienas). Per šias sesijas Parlamentas prieš priimdamas sprendimą dėl viso teksto nagrinėja pasiūlytus teisės aktus ir balsuoja dėl jų pataisų.

Parlamentas į darbotvarkę dar gali įtraukti Tarybos ar Komisijos atsiųstus pranešimus arba klausimus, susijusius su tuo, kas vyksta ES ar kitose šalyse.

Europos Sąjungos Taryba: valstybių narių balsas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: valstybėms narėms atstovaujanti ES teisės aktų leidybos institucija
Nariai: po vieną ministrą iš kiekvienos ES valstybės
Pirmininkaujanti
valstybė narė: pagal rotacijos principą keičiasi kas šeši mėnesiai
Posėdžiai: Briuselyje (Belgija), išskyrus balandį, birželį ir spalį, kai posėdžiai vyksta Liuksemburge
Adresas: Rue de la Loi/Weststraat, 175, B-1048 Brussels
Telefonas: (+32-2) 285 61 11
Internetas: ue.eu.int

Taryba yra svarbiausia ES sprendimų priėmimo institucija. Kaip ir Europos Parlamentas, Taryba buvo įsteigta pagal steigimo sutartis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Ji atstovauja valstybėms narėms, o jos posėdžiuose dalyvauja po vieną kiekvienos ES valstybės narės vyriausybės ministrą.

Kurie ministrai į kokius posėdžius vyksta, tai priklauso nuo klausimų, įrašytų į jų darbotvarkę. Jei, pavyzdžiui, Taryba turi svarstyti aplinkos klausimus, posėdyje dalyvauja kiekvienos ES valstybės narės aplinkos ministrai, ir ji vadinama „Aplinkos taryba“.

ES santykiai su visu kitu pasauliu yra aptariami Bendrųjų reikalų ir išorės santykių taryboje. Bet ši Taryba yra atsakinga ir už bendruosius politikos klausimus, dėl to jos posėdžiuose dalyvauja tas ministras ar valstybės sekretorius, kuriuos parenka kiekviena vyriausybė.

Iš viso yra devynios Tarybos:

· Bendrųjų reikalų ir išorės santykių,
· Ekonomikos ir finansų (ECOFIN),
· Teisingumo ir vidaus reikalų,
· Darbo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų,
· Konkurencijos (vidaus rinkos, pramonės ir mokslo tyrimų),
· Transporto, telekomunikacijų ir energetikos,
· Žemės ūkio ir žuvininkystės,
· Aplinkos,
· Švietimo, jaunimo ir kultūros.

Nepaisant to, Taryba išlieka viena institucija.

Kiekvienas Tarybos darbe dalyvaujantis ministras turi įgaliojimus savo vyriausybės vardu prisiimti įsipareigojimus. Kitais žodžiais sakant, ministras pasirašo visos vyriausybės vardu. Be to, kiekvienas ministras Taryboje yra atskaitingas savo valstybės parlamentui ir piliečiams, kuriems tas parlamentas atstovauja. Tai užtikrina Tarybos sprendimų demokratinį teisėtumą.

Ką Taryba veikia?

Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus:
1. Priimti ES teisės aktus. Daugelyje sričių ji juos priima kartu su Europos Parlamentu.
2. Koordinuoti valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis.
3. Sudaryti ES tarptautinius susitarimus su viena ar daugiau valstybių arba tarptautinių organizacijų.
4. Kartu su Europos Parlamentu tvirtinti ES biudžetą.
5. Pagal Europos Sąjungos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP, išsamiau žr. toliau).
6. Koordinuoti valstybių narių teismų ir policijos pajėgų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose (žr. tolesnį skyrelį „Teisingumas ir vidaus reikalai (TVR)“).

Daugelis iš šių įgaliojimų yra susiję su Bendrijos sritimi, t. y. su tomis veiklos sritimis, kuriose valstybės narės yra nusprendusios sutelkti savo suverenitetą ir sprendimų priėmimo galias perduoti ES institucijoms. Ši sritis – tai ES pirmasis „ramstis“.

Tačiau paskutiniai du įgaliojimai yra daugiausia susiję su sritimis, kuriose valstybės narės nėra perdavusios savo galių, o tiesiog veikia kartu. Tai vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, apimantis ES antrąjį ir trečiąjį „ramsčius“ (BUSP ir policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose).

Tarybos darbas išsamiau apibūdinamas toliau.

1. Teisės aktų leidimas

Daugumą ES teisės aktų Taryba priima kartu su Europos Parlamentu (žr. pirmesnį skyrelį apie sprendimų priėmimą ES).

Paprastai Taryba teisės aktus priima tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, o Komisija paprastai yra atsakinga už tai, kad būtų užtikrintas tinkamas priimtų teisės aktų taikymas.

2. Valstybių narių ekonomikos politikos koordinavimas

ES valstybės narės yra nusprendusios, jog jos nori, kad visa apimanti ekonomikos politika būtų grindžiama glaudžiu jų nacionalinės ekonomikos politikos koordinavimu. Šį koordinavimo darbą atlieka ekonomikos ir finansų ministrai, kurie kolektyviai sudaro Ekonomikos ir finansų tarybą (ECOFIN).

3. Tarptautinių susitarimų sudarymas

Kiekvienais metais Taryba sudaro (t. y. oficialiai pasirašo) daugelį ES susitarimų su Sąjungai nepriklausančiomis valstybėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis. Šie susitarimai gali apimti plačias sritis, tokias kaip prekyba, bendradarbiavimas ir vystymosi rėmimas, arba jie gali būti susiję su labai konkrečiomis sritimis, tokiomis kaip tekstilė, žuvininkystė, mokslas ir technologijos, transportas ir pan.

Be to, Taryba gali sudaryti ES valstybių narių konvencijas tokiose srityse kaip mokesčiai, įmonių teisė ar konsulinė apsauga. Konvencijos taip pat gali būti susijusios su bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse (žr. toliau).

4. ES biudžeto tvirtinimas

ES metinį biudžetą Taryba tvirtina kartu su Europos Parlamentu. Jei šios dvi institucijos nesutaria, taisyklės leidžia Tarybai priimti galutinį sprendimą dėl vadinamųjų privalomųjų išlaidų (tai daugiausia išlaidos žemės ūkiui ir išlaidos, atsirandančios dėl tarptautinių susitarimų su ES nepriklausančiomis valstybėmis), o Parlamentas lemiamą žodį turi tarti dėl neprivalomųjų išlaidų ir dėl viso biudžeto galutinio patvirtinimo.

5. Bendra užsienio ir saugumo politika

Valstybės narės siekia nustatyti bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP). Bet užsienio politika, saugumas ir gynyba yra reikalai, kuriuos kiekviena ES valstybė narė tvarko savarankiškai. Jos šiose srityse nėra sutelkusios savo nacionalinio suvereniteto, dėl to Parlamento ir Komisijos vaidmuo čia tėra ribotas. Tačiau ES valstybės narės gali daugiau pasiekti šiose srityse veikdamos išvien, ir Taryba yra pagrindinis forumas, kuriame vyksta vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas.

Kad ES galėtų veiksmingai reaguoti kilus tarptautinėms krizėms, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė (1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio susitikime), kad ES sukurs 60 000 karių greitojo reagavimo pajėgas, kurias būtų galima per 60 dienų dislokuoti bet kuriame regione ir ten bent metus išlaikyti.

Tai nebus Europos kariuomenė. Karinis personalas išliks savo nacionalinėse karinėse pajėgose, bus pavaldus valstybių narių karinei vadovybei ir atliks tik humanitarinės pagalbos teikimo, gelbėjimo, taikos palaikymo ir kitas krizių valdymo užduotis.

Kad kilus krizei būtų galima ją politiniu atžvilgiu kontroliuoti ir turėti veiklos strategiją, Europos Sąjungos Vadovų Taryba nusprendė (2000 m. gruodžio mėn. Nicoje) sukurti Europos Sąjungos Tarybai pavaldžias nuolatines politines ir karines struktūras. Šios naujosios struktūros yra:
· Politinis ir saugumo komitetas (PSK),
· Europos Sąjungos Karinis komitetas (ESKK) ir
· Europos Sąjungos Karinis štabas (ESKŠ), sudarytas iš valstybių narių prie Tarybos sekretoriato komandiruotų karo ekspertų.

ESKŠ kariniu atžvilgiu yra pavaldus ESKK, kuriam jis padeda.

2002 m. buvo įsteigti du padaliniai konkrečioms techninėms ir mokslinėms bendros užsienio ir saugumo politikos užduotims atlikti:
· Europos saugumo studijų institutas (www.iss-eu.org), veikiantis Paryžiuje (Prancūzija);
· Europos Sąjungos Palydovų centras (www.eusc.org), veikiantis Torejon de Ardoze (Ispanija).

6. Teisingumas ir vidaus reikalai (TVR)

Narkotikai, terorizmas, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas – visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai yra valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla, ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti veiksmingai spręsti minėtas problemas. Jei Europa yra pasiryžusi veikti ir visiems savo piliečiams visoje ES sudaryti vienodas galimybes naudotis pilietiniu teisingumu, visų ES valstybių narių teismai, muitinių pareigūnai ir imigracijos tarnybos turi dirbti išvien.

Jie turi užtikrinti, pavyzdžiui, kad:
· teismo sprendimas dėl ištuokos ar vaiko globos, priimtas vienoje ES valstybėje, būtų pripažintas visose kitose ES valstybėse;
· ES išorės sienos būtų gerai policijos saugomos;
· muitinės pareigūnai ir policija keistųsi informacija apie įtariamus prekiautojus narkotikais arba apie asmenis, besiverčiančius neteisėtu žmonių vežimu;
· prieglobsčio prašytojai visoje ES būtų vertinami vienodai ir su jais būtų elgiamasi vienodai, taip užkertant kelią „ieškojimui, kur naudingiau gauti prieglobstį“.

Šiuos ir panašius klausimus, priskiriamus teisingumo ir vidaus reikalų (TVR) sritims, svarsto teisingumo ir vidaus reikalų ministrai, kurie visi kartu sudaro Teisingumo ir vidaus reikalų tarybą.

Kaip organizuojamas Tarybos darbas?

Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER)

Kiekviena ES valstybė narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kuri jai atstovauja ir jos nacionalinius interesus gina ES lygmeniu. Kiekvienos atstovybės vadovas iš tikrųjų yra savosios šalies ambasadorius Sąjungoje.

Šie ambasadoriai (vadinami „nuolatiniais atstovais“) kas savaitę renkasi kaip Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER – jo prancūziško pavadinimo santrumpa). Šio komiteto paskirtis – parengti Tarybos darbą, išskyrus žemės ūkio reikalus, kuriais rūpinasi Specialusis žemės ūkio komitetas. Jam padeda daugelis iš valstybių narių administracijos pareigūnų sudarytų darbo grupių.

Pirmininkavimas Tarybai

Tarybai pagal rotacijos principą kas šeši mėnesiai pirmininkauja vis kita valstybė narė. Kitais žodžiais sakant, kiekviena ES valstybė iš eilės perima atsakomybę už Tarybos darbotvarkę ir šešis mėnesius pirmininkauja jos posėdžiams, skatindama teisės aktų leidimą bei politinius sprendimus bei tarpininkaudama valstybių narių kompromisiniams susitarimams.

Pirmininkavimo eilė 2003-2006 m.:

2003 Pirmoji metų pusė: Graikija

Antroji metų pusė: Italija

2004 Pirmoji metų pusė: Airija

Antroji metų pusė: Nyderlandai

2005 Pirmoji metų pusė: Liuksemburgas

Antroji metų pusė: Jungtinė Karalystė

2006 Pirmoji metų pusė: Austrija

Antroji metų pusė: Suomija

Jei, pavyzdžiui, Aplinkos tarybą numatoma sušaukti 2006 m. antrojoje pusėje, jai pirmininkaus Suomijos aplinkos ministras, nes Suomija tuo metu bus Tarybai pirmininkaujanti valstybė.

Generalinis sekretoriatas

Pirmininkaujančiai valstybei padeda Generalinis sekretoriatas, kuris rengia ir visais lygmenimis užtikrina sklandų Tarybos darbą.

1999 m. Tarybos generaliniu sekretoriumi buvo paskirtas Javier Solana. Jis taip pat yra vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio bei saugumo politikai (BUSP) ir, eidamas šias pareigas, padeda Tarybai rengti politinius sprendimus bei juos įgyvendinti. Jis taip pat Tarybos vardu dalyvauja politiniame dialoge su ES nepriklausančiomis valstybėmis.

Generaliniam sekretoriui padeda jo pavaduotojas, kuris yra atsakingas už vadovavimą Generaliniam sekretoriatui.

Kiek kuri valstybė turi balsų?

Sprendimai Taryboje yra priimami balsavimu. Kuo daugiau yra valstybės gyventojų, tuo daugiau balsų ji turi. Bet balsų skaičius nėra tiksliai proporcingas, jis palankiai priderintas mažiau gyventojų turinčioms valstybėms.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. kiekvienos valstybės balsai skaičiuojami taip:

· Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija 10
· Ispanija 8
· Belgija, Graikija, Nyderlandai ir Portugalija 5
· Austrija ir Švedija 4
· Airija, Danija ir Suomija 3
· Liuksemburgas 2
IŠ VISO: 87

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. (kai į ES jau įstos naujos valstybės narės) iki tų pačių metų spalio 31 d. galioja pereinamojo laikotarpio susitarimai dėl balsų „svorio“ keitimo.

Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. kiekvienos valstybės (taip pat ir kiekvienos naujos valstybės narės) balsai bus skaičiuojami taip:

· Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija 29
· Ispanija ir Lenkija 27
· Nyderlandai 13
· Belgija, Čekija, Graikija, Portugalija ir Vengrija 12
· Austrija ir Švedija 10
· Airija, Danija, Lietuva, Slovakija ir Suomija 7
· Estija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas ir Slovėnija 4
· Malta 3
IŠ VISO: 321

„Kvalifikuota balsų dauguma“

Įprasčiausia balsavimo procedūra Taryboje – tai sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma. Tai reiškia, kad pasiūlymas priimamas, jei jį paremia nustatytas minimalus skaičius balsų (išsamiau aiškinama toliau).

Tačiau kai kuriose itin „jautriose“ srityse, tokiose kaip BUSP, mokesčiai, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politika, Tarybos sprendimai turi būti priimami vienbalsiai. Kitais žodžiais sakant, šiose srityse kiekviena valstybė narė turi veto teisę.

Vienbalsiai sutarti jau dabar, kai yra 15 valstybių narių, nelengva, o iki 27 valstybių narių padidėjusioje Sąjungoje iš viso bus beveik neįmanoma. Jei ir toliau būtų mėginama veikti pagal dabartines taisykles, ES būtų paralyžiuota – daugelyje sričių ji negalėtų priimti sprendimų. Todėl Nicos sutartis pakeitė taisykles ir leido Tarybai daugelyje sričių, kuriose anksčiau reikėjo vieningumo, sprendimus priimti kvalifikuota balsų dauguma.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. minimalus balsų skaičius kvalifikuotai balsų daugumai sudaryti yra 62 iš bendro 87 balsų skaičiaus (t. y. 71,3 proc.). Nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai įstos naujos valstybės narės, šešis mėnesius galios pereinamojo laikotarpio susitarimai.

Nuo 2004 m. lapkričio 1 d. kvalifikuota balsų dauguma susidarys:

· jei pritars dauguma valstybių narių (kai kuriais atvejais dviejų trečdalių dauguma) ir
· jei mažiausiai 232 balsai bus už – tai yra 72,3% visų balsų (panašus santykis kaip ir ankstesnėje sistemoje).

Be to, valstybė narė gali reikalauti patvirtinimo, kad kvalifikuotą balsų daugumą sudarančios valstybės narės atstovauja bent 62 proc. visų Sąjungos gyventojų. Paaiškėjus, kad šios sąlygos nesilaikoma, tas sprendimas nebus priimtas.

Europos Komisija: bendro intereso skatinimas

Svarbiausi informacija

Vaidmuo: ES vykdomosios valdžios institucija ir teisės aktų pasiūlymų iniciatorė
Nariai: 20: po du iš Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos, po vieną iš kiekvienos kitos valstybės narės
Kadencija: penkeri metai (1999-2004, 2004-2009)
Adresas: Rue de la Loi/Weststraat, 200, B-1049 Brussels
Telefonas: (+32-2) 299 11 11
Internetas: europa.eu.int/comm

Komisija yra politiniu atžvilgiu nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos ES interesams ir juos palaikanti. Tai yra ES institucijų sistemos varomoji jėga: ji siūlo teisės aktus, politikos kryptis ir veiksmų programas, yra atsakinga už Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą.

Kaip ir Parlamentas bei Taryba, Europos Komisija įsteigta praėjusio amžiaus šeštajame dešimtyje pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis.

Kas yra ta Komisija?

Pats terminas „Komisija“ yra vartojamas dviem reikšmėmis. Viena – „Komisijos nariai, t. y. šiai institucijai vadovauti ir jos sprendimams priimti valstybių narių ir Parlamento paskirtų dvidešimties vyrų ir moterų grupė. Antra, „Komisija“ yra pati institucija ir jos darbuotojai.

Neoficialiai Komisijos nariai yra vadinami „komisarais“. Visi jie yra ėję aukštas politines pareigas savo kilmės valstybėse, o daugelis yra buvę ministrais, bet, kaip Komisijos nariai, jie įsipareigoję veikti paisydami visos Sąjungos interesų ir neklauso valstybių narių vyriausybių nurodymų.

Nauja Komisija patvirtinama kas penkeri metai, per šešis mėnesius nuo Europos Parlamento rinkimų. Tvarka yra tokia:
· Valstybių narių vyriausybės kartu sutaria, kas turėtų būti skiriamas naujuoju Komisijos pirmininku.
· Numatytasis Komisijos pirmininkas, tardamasis su valstybių narių vyriausybėmis, pasirenka kitus 19 Komisijos narių.
· Naujasis Parlamentas apklausia visus 20 narių ir pateikia savo nuomonę apie visą „kolegiją“. Ją patvirtinus, naujoji Komisija gali oficialiai pradėti darbą nuo kitų metų sausio.

Dabartinės Komisijos įgaliojimų laikas baigiasi 2004 m. spalio 31 d. Jos pirmininkas yra Romano Prodi.

Komisija politiniu atžvilgiu tebėra atskaitinga Parlamentui, kuris, pareiškęs jai nepasitikėjimą, turi galią ją atstatydinti. Komisijos nariai dalyvauja visose Parlamento sesijose, kur jie turi aiškinti ir pagrįsti savo politikos kryptis. Jie taip pat reguliariai atsakinėja į Parlamento narių raštu ir žodžiu teikiamas užklausas.

Kasdienį Komisijos darbą dirba jos administracijos pareigūnai, specialistai, vertėjai raštu bei žodžiu ir sekretoriai. Tokių čia dirbančių ES tarnautojų yra apytikriai 24 tūkstančiai. Galbūt pasirodys daugoka, bet iš tikrųjų tai yra mažiau negu tarnautojų, kuriuos samdo daugelis vidutinio dydžio Europos miestų tarybų.

Šie žmonės toli gražu nėra beveidžiai biurokratai – tai paprasti kiekvienos ES valstybės narės piliečiai, atrinkti konkursinių egzaminų tvarka ir drauge dirbantys, kad būtų sėkmingai sukurta tvirta Europos Sąjunga. Komisijos pareigūnus, kaip ir kitų ES įstaigų darbuotojus, atrenka Europos personalo atrankos tarnyba (EPAT, angl. EPSO): europa.eu.int/epso

Kur yra Komisijos buveinė?

Komisijos pagrindinė buveinė yra Briuselis (Belgija), bet ji turi įstaigų ir Liuksemburge, atstovybes visose ES valstybėse narėse ir delegacijas daugelio pasaulio valstybių sostinėse.

Ką Komisija veikia?

Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas.
1. Siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai priimti.
2. Administruoja ir vykdo ES politiką ir biudžetą.
3. Įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu).
4. Atstovauja ES tarptautinėje arenoje, pavyzdžiui, vesdama derybas dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis.

1. Naujų teisės aktų siūlymas

Pagal Sutartį Komisija turi „teisės aktų leidimo iniciatyvos teisę“. Kitais žodžiais sakant, Komisija viena yra atsakinga už naujų ES teisės aktų pasiūlymų, kuriuos ji teikia Parlamentui ir Tarybai, rengimą. Šiais pasiūlymais turi būti siekiama ginti Sąjungos ir jos piliečių, o ne konkrečių valstybių narių ar pramonės šakų interesus.

Prieš teikdama pasiūlymus Komisija turi gerai suvokti Europoje susiklosčiusias naujas situacijas bei iškilusius sunkumus ir apsvarstyti, ar ES teisės aktai labiausiai tinka jiems tvarkyti ir spręsti. Būtent dėl to Komisija palaiko nuolatinius ryšius su labai įvairių interesų grupėmis ir su dviem patariamosiomis institucijomis – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu (jį sudaro darbdaviai ir profesinių sąjungų atstovai) bei Regionų komitetu (jį sudaro vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai). Ji taip pat stengiasi susipažinti su valstybių narių parlamentų ir vyriausybių nuomonėmis.

Komisija tik tuomet siūlo imtis veiksmų ES lygmeniu, kai mano, kad problemos negalima veiksmingiau išspręsti valstybių narių, regionų ar vietos lygmeniu. Šis principas tvarkyti reikalus kuo žemiausiu lygmeniu yra vadinamas „subsidiarumo principu“.

Tačiau jei Komisija prieina prie išvados, kad ES teisės aktas yra reikalingas, pasiūlo projektą, kuris, jos manymu, padės veiksmingai išspręsti problemą ir patenkins kuo plačiausius interesus. Konkrečiais siaurų sričių klausimais Komisija konsultuojasi su ekspertais – įvairių savo komitetų ir darbo grupių nariais.

2. ES politikos ir biudžeto vykdymas

Kaip ES vykdomosios valdžios institucija, Komisija yra atsakinga už ES biudžeto, Parlamento ir Tarybos patvirtintų politikos krypčių bei programų tvarkymą ir vykdymą. Didžioji darbo ir išlaidų dalis iš tikrųjų tenka valstybių narių ir vietos valdžios institucijoms, bet Komisija yra atsakinga už to darbo bei išlaidų priežiūrą.

Viena iš Komisijos aktyviai prižiūrimų politikos sričių yra konkurencijos politika: Komisija stebi kartelių sudarymą, įmonių susijungimą ir užtikrina, kad ES valstybės savo pramonės įmonėms pagalbos neteiktų taip, kad būtų pažeidžiama konkurencija.

Labai įvairios yra Komisijos administruojamos ES programos, jas visas sunku ir išvardyti – nuo „Interreg“ bei „Urban“ programų (skirtų įvairių valstybių regionų partnerysčių kūrimui ir sunykusių miestų rajonų atkūrimui) iki studentų mainams Europoje skirtos „Erasmus“ programos.

Biudžetą Komisija vykdo akylai stebima Audito Rūmų. Abi institucijos siekia užtikrinti gerą finansų valdymą. Tik jeigu Europos Parlamentą tenkina metinis Audito Rūmų audito pranešimas, jis atleidžia Komisiją nuo atsakomybės už biudžeto vykdymą.

3. ES teisės įgyvendinimas

Komisija veikia kaip „Sutarčių sergėtoja“. Tai reiškia, kad Komisija kartu su Teisingumo Teismu yra atsakinga už tinkamo ES teisės taikymo visose valstybės narėse užtikrinimą.

Nustačiusi, kad kuri nors ES valstybė narė netaiko kurio nors ES teisės akto ir dėl to nesilaiko teisinių įsipareigojimų, Komisija imasi priemonių tai padėčiai ištaisyti.

Pirmiausia ji pradeda teisinį procesą, vadinamą „pažeidimo procedūra“. Laikantis šios procedūros vyriausybei yra siunčiamas oficialus raštas, kuriame Komisija išdėsto, kodėl ji mano, kad ši valstybė narė pažeidė ES teisę, ir nustato, per kiek laiko ji turi atsiųsti Komisijai išsamų atsakymą.

Jei ši procedūra nepadeda ištaisyti padėties, Komisija perduoda reikalą svarstyti Teisingumo Teismui, kuris turi įgaliojimus skirti baudas. Teismo sprendimai valstybėms narėms ir ES institucijoms yra privalomi.

4. Atstovavimas ES tarptautinėje arenoje

Europos Komisija vaidina svarbų vaidmenį kaip ES interesų atstovė tarptautinėje arenoje. Per ją 15 valstybių narių tarptautiniuose forumuose, tokiuose kaip Pasaulio prekybos organizacija, gali kalbėti vienu balsu.

Komisija taip pat atsakinga už derybų dėl tarptautinių susitarimų vedimą ES vardu. Vienas iš pavyzdžių – Kotonu (Cotonou) susitarimas, nustatantis ES ir besivystančių Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno valstybių svarbios pagalbos ir prekybos partnerystės sąlygas.

Kaip organizuojamas Komisijos darbas?

Tiktai Komisijos pirmininkas sprendžia, kuris jos narys už kokią politikos sritį bus atsakingas, ir (prireikus) Komisijos įgaliojimų laikotarpiu gali keisti tų pareigų paskirstymą. Komisijos pritarimu pirmininkas taip pat turi teisę reikalauti, kad Komisijos narys atsistatydintų.

20 komisarų grupė (dar vadinama „Kolegija“) kartą per savaitę, paprastai antradieniais, renkasi Briuselyje posėdžiauti. Kiekvieną darbotvarkės klausimą pateikia komisaras, atsakingas už atitinkamą politikos sritį, o kolegija dėl jo priima kolektyvinį sprendimą.

Komisijos personalas dirba 36 departamentuose, vadinamuose „generaliniais direktoratais“ (GD), ir tarnybose (pavyzdžiui, Teisės tarnyboje, Vertimo tarnyboje).

Kiekvienas GD yra atsakingas už tam tikrą politikos sritį, o jam vadovauja generalinis direktorius, kuris atsiskaito vienam iš Komisijos narių.

Būtent generaliniai direktoratai iš tikrųjų sumano ir parengia Komisijos teikiamų teisės aktų projektų pasiūlymus, o šie pasiūlymai tampa oficialiais, kai jiems savo savaitiniame posėdyje pritaria Kolegija. Procedūra maždaug tokia.

Tarkim, Komisija mano, kad reikia ES teisės akto, užkertančio kelią Europos upių taršai. Tuomet Aplinkos generalinis direktoratas, plačiai pasikonsultavęs su Europos pramonininkais ir ūkininkais, taip pat su valstybių narių aplinkos ministrais bei aplinkosaugos organizacijomis, parengia pasiūlymą.

Po to siūlomą teisės akto projektą išsamiai aptaria ir prireikus pataisas pateikia visi atitinkami Komisijos departamentai. Paskui jį patikrina Teisės tarnyba ir komisarų kabinetai (asmeniniai politiniai patarėjai).

Jau visiškai parengto pasiūlymo svarstymą generalinis sekretorius įtraukia į būsimojo Komisijos posėdžio darbotvarkę. Posėdyje aplinkos komisaras savo kolegoms paaiškina, kodėl šis teisės aktas yra siūlomas, ir jie jį kartu aptaria. Sutarus Kolegija pritaria pasiūlymui, ir šis dokumentas siunčiamas svarstyti Tarybai bei Europos Parlamentui.

Jei komisarai nesutaria, pirmininkas paprašo juos balsuoti dėl to pasiūlymo. Jei pasiūlymui pritaria 11 iš 20 Komisijos narių, jis priimamas. Paskui pasiūlymą besąlygiškai remia visi Komisijos nariai.

Komisijos dydis ateityje

Iki šiol Komisijoje visada būdavo po du narius iš daugiausia gyventojų turinčių valstybių narių ir po vieną narį iš kiekvienos kitos ES valstybės narės. Tačiau jei ši sistema išliktų ES išsiplėtus, Komisija pasidarytų per didelė, kad būtų veiksminga. Jau nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai į ES įstos dešimt naujų valstybių narių, bus dešimt naujų komisarų (iš viso jų bus 30).

Taigi nuo tada, kai pradės dirbti 2004-2009 m. kadencijos Komisija (t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d.), bus tik po vieną komisarą iš kiekvienos valstybės. Kai Sąjungoje bus 27 valstybės narės, Taryba vienbalsiu sprendimu nustatys didžiausią Komisijos narių skaičių. Jų turi būti mažiau kaip 27, o iš kurių valstybių narių jie turėtų būti, bus nustatoma pagal rotacijos sistemą, kuri visoms valstybėms narėms turi būti absoliučiai teisinga.

Teisingumo Teismas: teisės palaikymas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: priimti teisinius sprendimus jame keliamose bylose
Teisingumo Teismas: po vieną teisėją iš kiekvienos ES valstybės; 8 generaliniai advokatai
Pirmosios instancijos
teismas: po vieną teisėją iš kiekvienos ES valstybės
Kadencija: abiejų teismų nariai yra skiriami šešeriems metams; jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai
Adresas: Plateau du Kirchberg, L-2925 Luxembourg
Telefonas: (+352) 4303-1
Internetas: curia.eu.int

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (dažnai vadinamas tiesiog „Teismu“) įsteigtas 1952 m. pagal EAPB sutartį. Jo paskirtis – užtikrinti, kad ES teisės aktai (kaip sako teisininkai, „Bendrijos teisė“) visose valstybėse narėse būtų aiškinami ir taikomi vienodai. Kitais žodžiant sakant, kad visoms bylų šalims ir visomis aplinkybėmis jie būtų tie patys. Teismas turi įgaliojimus spręsti tarp valstybių narių, ES institucijų, komercinių įmonių ir asmenų kylančius teisinius ginčus.

Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Net ir įvykus ES plėtrai iš kiekvienos valstybės narės bus po vieną teisėją, bet, kad išliktų veiksmingas, Teismas galės posėdžiauti kaip trylikos narių Didžioji kolegija, užuot, kaip visada, rinkęsis į plenarinį posėdį, kuriame dalyvauja visi teisėjai.

Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis – Teismo posėdyje teikti argumentuotas nuomones dėl nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir objektyviai.

Teisėjai ir generaliniai advokatai yra buvę nacionalinių aukščiausiųjų teismų nariai arba aukštos kvalifikacijos teisės specialistai, kurių nešališkumas nekelia abejonių. Jie yra skiriami bendru valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas iš jų skiriamas šešeriems metams, paskui jie gali būti dar kartą paskirti vienam arba dviem trejų metų laikotarpiams.

Kad Teisingumo Teismas galėtų greičiau spręsti tūkstančius bylų ir teikti piliečiams geresnę teisinę apsaugą, 1989 m. buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas. Šis teismas (veikiantis prie Teisingumo Teismo) turi teisę nagrinėti ir spręsti tam tikrų kategorijų bylas, ypač privačių asmenų pateiktus ieškinius ir bylas, susijusias su komercinių įmonių nesąžininga konkurencija.

Ir Teisingumo Teismas, ir Pirmosios instancijos teismas iš savo narių trejiems metams išsirenka savo pirmininką.

Ką Teismas veikia?

Teismas nagrinėja ir sprendžia jame iškeltas bylas. Būdingiausi bylų tipai šie:
1. Prašymai pateikti preliminarų nutarimą.
2. Bylos dėl pareigos nevykdymo.
3. Bylos dėl panaikinimo.
4. Bylos dėl neveikimo.

Kiekvienas šių tipų toliau apibūdinamas išsamiau.

1. Preliminarus nutarimas

Kiekvienos ES valstybės teismai yra atsakingi už tinkamo ES teisės taikymo užtikrinimą. Bet yra tam tikra rizika, kad skirtingų valstybių teismai gali skirtingai aiškinti ES teisę.

Kad šito būtų išvengta, numatyta preliminaraus nutarimo procedūra. Tai reiškia, kad jeigu valstybės narės teismui iškyla kurio nors ES teisės akto aiškinimo ar galiojimo klausimas, jis gali, o kartais ir privalo, kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis patartų. Toks patarimas yra teikiamas kaip preliminarus nutarimas.

2. Bylos dėl pareigos nevykdymo

Šias bylas gali kelti Komisija, jei ji pagrįstai mano, kad kuri nors valstybė narė nevykdo kokios nors pareigos pagal ES teisę. Tokias bylas taip pat gali kelti kita valstybė narė.

Abiem atvejais Teismas nagrinėja jų nurodytus faktus ir priima sprendimą. Jeigu nustatoma, kad kaltinamoji valstybė narė yra iš tikrųjų kalta, ji turi nedelsdama ištaisyti padėtį.

3. Bylos dėl panaikinimo

Jei kuri nors iš valstybių narių, Taryba, Komisija ar (tam tikrais atvejais) Parlamentas mano, kad tam tikras ES teisės aktas yra neteisėtas, jie gali prašyti Teismą jį panaikinti.

Bylas dėl panaikinimo taip pat gali kelti fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys, kad Teismas panaikintų tam tikrą teisės aktą, nes jis jiems, kaip asmenims, turi tiesioginį ir nepalankų poveikį.

Jei Teismas nustato, kad teisės aktas buvo neteisingai priimtas arba nederamai pagrįstas Sutartimis, jis gali paskelbti jį negaliojančiu.

4. Bylos dėl neveikimo

Sutartis reikalauja, kad Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija tam tikromis aplinkybėmis priimtų tam tikrus sprendimus. Jei jie to nedaro, valstybės narės, kitos Bendrijos institucijos ir (tam tikrais atvejais) asmenys arba bendrovės gali paduoti Teismui skundą, kad šis pažeidimas būtų oficialiai nustatytas.

Kaip organizuojamas Teismo darbas?

Bylos Teisme pradedamos sekretoriui adresuotu rašytiniu pareiškimu; kiekvienai bylai paskiriamas konkretus teisėjas ir generalinis advokatas.

Teismo procesą sudaro du etapai: rašytinis ir žodinis.

Pirmajame etape visos dalyvaujančios šalys pateikia rašytinius paaiškinimus, o paskirtasis bylos teisėjas parengia šiuos paaiškinimus apibendrinantį pranešimą ir teisinį bylos apibūdinimą. Išnagrinėjęs šį pranešimą paskirtasis generalinis advokatas parengia savo išvadas. Susipažinęs su tomis išvadomis teisėjas parengia nutarimo projektą, kuris pateikiamas svarstyti kitiems Teismo teisėjams.

Paskui prasideda antrasis etapas – viešas bylos nagrinėjimas. Dažniausiai jis vyksta visos sudėties Teisme (plenariniame posėdyje), bet, atsižvelgiant į bylos svarbą ar sudėtingumą, ją gali nagrinėti ir trijų arba penkių teisėjų kolegija. Teismo posėdyje išklausomi bylos šalių advokatų argumentai, o teisėjai ir generalinis advokatas gali pateikti jiems klausimus. Paskui generalinis advokatas perskaito savo išvadas, o galiausiai teisėjai svarsto ir priima sprendimą.

Teismo sprendimai priimami teisėjų balsų dauguma ir skelbiami viešame posėdyje. Atskirosios nuomonės nepateikiamos.

Audito Rūmai: kad vertai būtų naudojami jūsų pinigai

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: tikrinti, ar tinkamai naudojamos ES lėšos
Nariai: po vieną iš kiekvienos ES valstybės
Kadencija: nariai skiriami šešeriems metams; jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai
Adresas: 12 rue Alcide de Gasperi, L-1615 Luxembourg
Telefonas: (+352) 4398-1
Internetas: www.eca.eu.int

Audito Rūmai tikrina, ar visos Sąjungos pajamos bei išlaidos turėtos teisėtai ir ar tvarkingai bei patikimai valdomas ES biudžetas. Rūmai įsteigti 1977 m.

Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos ES valstybės. Narius skiria Taryba šešerių metų kadencijai; jai pasibaigus, jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai. Įvykus Sąjungos plėtrai, Rūmuose ir toliau bus po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės, tačiau kad dirbtų veiksmingai, jie galės sudaryti kolegijas (suformuotas tik iš kelių narių), rengiančias tam tikro pobūdžio pranešimus arba nuomones.

Visi Rūmų nariai yra dirbę savo kilmės valstybių audito įstaigose arba įgiję šiam darbui tinkamą kvalifikaciją. Jie parenkami atsižvelgiant į jų kompetenciją ir nepriklausomumą. Eidami savo pareigas nariai nevykdo jokios kitos veiklos.

Rūmų nariai iš savo tarpo trejiems metams išsirenka pirmininką.

Ką Rūmai veikia?

Svarbiausias Audito Rūmų uždavinys – tikrinti, ar teisingai vykdomas ES biudžetas, kitais žodžiais sakant, prižiūrėti, kad ES pajamos ir išlaidos būtų teisėtos, skaidrios ir patikimai valdomos. Taigi Rūmai padeda užtikrinti, kad ES sistema veiktų veiksmingai ir atvirai.

Jiems pavestą uždavinį Rūmai vykdo tikrindami bet kurios ES pajamas ar išlaidas valdančios organizacijos apskaitos dokumentus. Prireikus Rūmų auditoriai atlieka tikrinimus įvairiose vietose. Savo išvadas jie išdėsto pranešimuose, kuriuose Komisijai ir valstybėms narėms nurodomi visi pastebėti nesklandumai.

Kad veiksmingai atliktų pavestą darbą, Rūmai turi ir likti nepriklausomi nuo visų kitų institucijų, ir palaikyti su jomis nuolatinį ryšį.

Viena pagrindinių Rūmų užduočių – padėti biudžetą tvirtinančioms institucijoms (Europos Parlamentui ir Ministrų Tarybai), kasmet pateikiant joms praėjusių finansinių metų ataskaitą. Nuo tame metiniame pranešime auditorių pateiktų pastabų daug priklauso, ar Parlamentas nuspręs pritarti tam, kaip Komisija įvykdė biudžetą. Neradę trūkumų Audito Rūmai taip pat siunčia Tarybai ir Parlamentui patikinimo, kad Europos mokesčių mokėtojų pinigai panaudoti tinkamai, pareiškimą.

Be to, Audito Rūmai savo nuomonę pateikia prieš nustatant finansinius reglamentus. Jie gali bet kuriuo metu pateikti pastabas konkrečiais klausimais arba pareikšti nuomonę kurios nors ES institucijos prašymu.

Kaip organizuojamas Rūmų darbas?

Audito Rūmai veikia nepriklausomai ir gali laisvai pasirinkti audito darbų atlikimo tvarkaraštį, išvadų pateikimo būdą ir laiką, ataskaitų ir nuomonių viešumo laipsnį.

Rūmuose dirba 550 kvalifikuotų specialistų, iš kurių apie 250 yra auditoriai. Auditoriai suskirstyti į audito grupes. Jos parengia pranešimų projektus, dėl kurių Rūmai priima sprendimus.

Auditoriai dažnai yra siunčiami atlikti patikros kitose ES institucijose, valstybėse narėse ir bet kurioje šalyje, kuri gauna ES paramą. Nors Rūmai daugiausia dėmesio skiria pinigams, už kuriuos atsakinga Komisija, iš esmės 90 proc. ES pajamų ir išlaidų valdo nacionalinės valdžios institucijos.

Audito Rūmai neturi savarankiškos teisinės galios. Nustatę sukčiavimo faktą arba pažeidimą auditoriai kuo skubiau perduoda šią informaciją atsakingoms ES įstaigoms, kad šios galėtų imtis atitinkamų veiksmų.

Europos centrinis bankas: euro valdymas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: valdyti eurą ir tvarkyti ES pinigų politiką
Nariai: valdytojų taryboje – 18, bendrojoje taryboje – 17, valdyboje – 6
Adresas: Kaiserstrasse 29, D-60311 Frankfurt am Main
Telefonas: (+49) 69 13 440
Internetas: www.ecb.int

Dvylika iš penkiolikos ES valstybių dabar turi tą pačią valiutą – eurą. Eurų banknotai ir monetos išleisti į apyvartą 2002 m. sausio 1 d.

Europos centrinis bankas (ECB) įsteigtas 1998 m. pagal Europos Sąjungos sutartį, kad būtų galima šią naują valiutą įvesti ir valdyti atliekant valiutų keitimo operacijas bei užtikrinant sklandžią mokėjimo sistemų veiklą. ECB taip pat yra atsakingas už ES ekonomikos ir pinigų politikos nustatymą bei vykdymą.

Savo užduotį ECB vykdo bendradarbiaudamas su Europos centrinių bankų sistema, kuri apima visas penkiolika ES valstybių, tačiau iš jų tik dvylika yra įsivedusios eurą. Šios dvylika valstybių sudaro euro zoną, ir jų centriniai bankai drauge su ECB sudaro vadinamąją Eurosistemą.

ECB veikia visiškai nepriklausomai. Nei ECB, nei Eurosistemos nacionaliniai centriniai bankai, nei kuris nors jų sprendžiamųjų organų narys negali gauti jokios kitos įstaigos nurodymų ir jų neklauso. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir nesistengti paveikti ECB ar nacionalinių centrinių bankų.

Glaudžiai bendradarbiaudamas su nacionaliniais centriniais bankais ECB rengia ir vykdo Eurosistemos sprendžiamųjų organų – valdytojų tarybos, valdybos ir bendrosios tarybos priimamus nutarimus.

Ką bankas veikia?

Vienas iš svarbiausių ECB tikslų – išlaikyti stabilias kainas euro zonoje ir tokiu būdu palaikyti euro perkamąją galią.

Tai reiškia griežtą infliacijos kontrolę – ECB siekia užtikrinti, kad per metus vartojimo prekių kainos didėtų mažiau kaip 2 proc. ECB stengiasi tai padaryti dviem būdais:
· pirma, kontroliuodamas pinigų kiekį. Infliacija atsiranda, jei pinigų kiekis apyvartoje viršija prekių ir paslaugų pasiūlą;
· antra, stebėdamas kainų lygio tendencijas ir vertindamas riziką, kurią jos kelia kainų stabilumui euro zonoje.

Pinigų kiekis kontroliuojamas, be kitų priemonių, ir palūkanų normų nustatymu euro zonoje. Tai, ko gero, plačiausiai žinoma banko veikla.

Kaip organizuojamas banko darbas?

ECB darbas organizuojamas per šiuos sprendžiamuosius organus:

Valdyba
Jai priklauso ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir keturi nariai. Visus juos bendru sutarimu skiria euro zonos valstybių prezidentai arba ministrai pirmininkai. Valdybos nariai skiriami tik vienai aštuonerių metų kadencijai.

Valdyba yra atsakinga už valdytojų tarybos nustatytos pinigų politikos įgyvendinimą ir už nurodymų perdavimą nacionaliniams centriniams bankams. Be to, ji rengia bendrosios tarybos posėdžius ir atsako už ECB einamųjų reikalų tvarkymą.

Valdytojų taryba
Valdytojų taryba yra ECB aukščiausias sprendžiamasis organas. Ją sudaro 6 valdybos nariai ir 12 euro zonos valstybių centrinių bankų valdytojai. Tarybai pirmininkauja ECB pirmininkas. Jos pagrindinis uždavinys – nustatyti euro zonos pinigų politiką ir – svarbiausia – nustatyti palūkanų, už kurias komerciniai bankai gali pirkti pinigų iš Centrinio banko, normas.

Bendroji taryba
Bendroji taryba yra trečiasis ECB sprendžiamasis organas. Ją sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų 15 ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojai. Bendroji taryba prisideda prie ECB atliekamų patariamųjų ir koordinavimo darbų ir padeda rengtis būsimai euro zonos plėtrai.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas: pilietinės visuomenės balsas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: atstovauja organizuotai pilietinei visuomenei
Nariai: šiuo metu 222, neturi būti daugiau kaip 350
Kadencija: ketveri metai
Posėdžiai: kas mėnesį Briuselyje
Adresas: 2 rue Ravenstein, B-1000 Brussels
Telefonas: (+32-2) 546 90 11
Internetas: www.esc.eu.int

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) įsteigtas 1957 m. pagal Romos sutartį. Tai yra patariamoji institucija, kuri atstovauja darbdaviams, profesinėms sąjungoms, ūkininkams, vartotojams ir kitoms interesų grupėms, kurių visuma sudaro organizuotą pilietinę visuomenę. Komitetas reiškia jų požiūrius ir gina jų interesus diskusijose su Komisija, Taryba ir Europos Parlamentu dėl ES veiklos krypčių.

Taigi EESRK yra tiltas tarp Sąjungos ir jos piliečių, jis skatina kurti Europoje visuomenę, kurios gyvenime dalyvautų kuo daugiau piliečių iš kuo platesnių jos sluoksnių, taigi demokratiškesnę visuomenę.

Komitetas yra nuolatinis ES sprendimų priėmimo proceso dalyvis. Jo nuomonės privaloma atsiklausti prieš priimant sprendimus dėl ekonominės ir socialinės politikos. Komitetas gali ir savo iniciatyva skelbti nuomones tais klausimais, kuriuos laiko svarbiais.

Iki naujųjų valstybių narių įstojimo į Sąjungą Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete bus 222 nariai. Kiekvienai ES valstybei atstovaujančių narių skaičius maždaug atitinka jos gyventojų skaičių. Valstybės narės siunčia tokio dydžio delegacijas:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija 24
Ispanija 21
Austrija, Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija ir Švedija 12
Airija, Danija ir Suomija 9
Liuksemburgas 6
IŠ VISO 222

Šie skaičiai įvykus Sąjungos plėtrai nepasikeis, tačiau komitete ims dirbti naujų valstybių narių atstovai. Naujosios narės siųs tiek delegatų:

Lenkija 21
Rumunija 15
Bulgarija, Čekija ir Vengrija 12
Lietuva ir Slovakija 9
Estija, Latvija ir Slovėnija 7
Kipras 6
Malta 5

Taigi komitetą sudarys iš viso 344 nariai.

Narius pasiūlo ES valstybių narių vyriausybės, tačiau eidami savo pareigas jie politiniu atžvilgiu yra visiškai nepriklausomi. Nariai skiriami ketverių metų kadencijai; jai pasibaigus, jie gali būti paskirti dar vienai kadencijai.

Komitetas renkasi į plenarinius posėdžius. Jo svarstymus rengia šeši skyriais vadinami pakomitečiai, kurių kiekvienas dirba tam tikroje srityje. Komitetas dvejiems metams išsirenka pirmininką ir du pirmininko pavaduotojus.

Ką EESRK veikia?

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui yra skirtos trys pagrindinės užduotys:

· konsultuoti Tarybą, Komisiją ir Europos Parlamentą jų prašymu arba savo paties iniciatyva;
· skatinti pilietinę visuomenę labiau įsitraukti į ES politikos krypčių formavimo procesą;
· stiprinti pilietinės visuomenės vaidmenį ES nepriklausančiose valstybėse ir padėti ten kurti patariamąsias organizacijas.

Kas yra EESRK nariai?

Komiteto nariai paprastai dirba savo kilmės valstybėse. Komitete jie sudaro tris grupes, kurios atstovauja darbdaviams, darbuotojams ir įvairių ekonominių bei socialinių interesų organizacijoms.

Darbdavių grupės nariai yra privataus ir viešojo pramonės sektoriaus, mažųjų ir vidutinių įmonių, prekybos rūmų, didmeninės ir mažmeninės prekybos, bankų ir draudimo įstaigų, transporto ir žemės ūkio bendrovių atstovai.

Darbuotojų grupė atstovauja visų kategorijų darbuotojams – nuo tų, kurie dirba rankų darbą, iki direktorių. Jos nariai priklauso nacionalinėms profesinėms sąjungoms.

Trečioji grupė atstovauja plataus spektro interesams: nevyriausybinių organizacijų, ūkininkų susivienijimų, smulkaus verslo, amatų ir laisvųjų profesijų, kooperatyvų ir pelno nesiekiančių organizacijų, mokslo ir akademinių bendruomenių, šeimoms, moterims, neįgaliesiems atstovaujančių bendrijų ir kt.

Regionų komitetas: vietos savivaldos balsas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: atstovauja regionų ir vietos savivaldos įstaigoms
Narių skaičius: šiuo metu 222, neturi būti daugiau kaip 350
Kadencija: ketveri metai
Posėdžiai: penki plenariniais posėdžiai per metus Briuselyje
Adresas: 79 rue Belliard, B-1040 Brussels
Telefonas: (+32-2) 282 22 11
Internetas: www.cor.eu.int

Regionų komitetas įsteigtas 1994 m. pagal Europos Sąjungos sutartį. Tai yra patariamoji institucija, sudaryta iš Europos regionų ir vietos savivaldos delegatų. Ji sudaro sąlygas savivaldos atstovams daryti įtaką nustatant ES politiką ir užtikrina, kad būtų paisoma regionų bei vietos savitumų ir išimtinių teisių.

Su komitetu privaloma konsultuotis klausimais, susijusiais su vietos ir regionų valdžios kompetencija, pvz., regioninės politikos, aplinkosaugos, švietimo ir transporto reikalų.

Iki naujų valstybių narių įstojimo į ES komitete bus 222 nariai. Kiekvienai ES valstybei atstovaujančių narių skaičius maždaug atitinka jos gyventojų skaičių:

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija 24
Ispanija 21
Austrija, Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija ir Švedija 12
Airija, Danija ir Suomija 9
Liuksemburgas 6
IŠ VISO 222

Šie skaičiai įvykus Sąjungos plėtrai nepasikeis, tačiau komitete ims dirbti naujų valstybių narių atstovai. Naujosios narės siųs tiek delegatų:

Lenkija 21
Rumunija 15
Bulgarija, Čekija ir Vengrija 12
Lietuva ir Slovakija 9
Estija, Latvija ir Slovėnija 7
Kipras 6
Malta 5

Taigi komitetą sudarys iš viso 344 nariai.

Komiteto nariai yra į valdžios įstaigas išrinkti savivaldybių arba regionų politikai, atstovaujantys įvairiausio pobūdžio ES veikiančioms vietos arba regionų valdžios institucijoms. Jie gali būti regionų vadovai, regioninių parlamentų nariai, savivaldybių tarybų nariai, didelių miestų merai ir kt.

Narius pasiūlo ES valstybių narių vyriausybės, tačiau eidami šias pareigas jie politiškai yra visiškai nepriklausomi. ES Taryba juos paskiria ketverių metų kadencijai, kuriai pasibaigus jie gali būti paskirti ir kitai kadencijai. Pagal Nicos sutarties nuostatas jie taip pat turi būti gavę savo atstovaujamų savivaldos institucijų mandatą arba būti joms politiniu atžvilgiu atskaitingi.

Regionų komitetas dvejiems metams iš savo narių išsirenka pirmininką.

Ką komitetas veikia?
Komiteto uždavinys – pareikšti regionų ir vietos požiūrį į ES teisės aktus. Tai daroma skelbiant nuomones apie Komisijos siūlomus teisės aktus.

Komisija ir Taryba privalo pasikonsultuoti su Regionų komitetu tais klausimais, kurie tiesiogiai siejasi su vietos ir regionų savivaldos kompetencija. Savo noru šios institucijos gali bet kada konsultuotis su komitetu. Taip pat ir komitetas gali savo iniciatyva pareikšti nuomones ir pateikti jas Komisijai, Tarybai ir Parlamentui.

Kaip organizuojamas komiteto darbas?
Regionų komitetas kasmet rengia penkis plenarinius posėdžius, per kuriuos apibrėžia savo veiklos krypčių gaires ir patvirtina savo nuomones.

Komiteto nariai priklauso specializuotoms komisijoms, kurioms pavedama parengti plenarinius posėdžius. Veikia šešios komisijos:
· Teritorinės sanglaudos politikos komisija (COTER);
· Ekonominės ir socialinės politikos komisija (ECOS);
· Darnios plėtros komisija (DEVE);
· Kultūros ir švietimo komisija (EDUC);
· Konstitucinių reikalų ir Europos valdymo komisija (CONST);
· Išorės santykių komisija (RELEX).

Europos investicijų bankas: Europos Sąjungos projektų finansavimas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: finansuoja ES projektus
Nariai: valstybės narės

Direktorių valdyboje yra 25, valdymo komitete – 8 asmenys
Adresas: 100 Boulevard Konrad Adenauer, L-2950 Luxembourg
Telefonas: (+352) 4379-1
Internetas: www.eib.eu.int

Europos investicijų bankas (EIB) įsteigtas 1958 m. pagal Romos sutartį. Finansuodamas kai kuriuos investicinių projektų tipus jis padeda siekti Sąjungos tikslų.

Finansuojami projektai turi skatinti Europos integraciją, darnią plėtrą, ekonominę ir socialinę sanglaudą, inovacijoms palankią, žiniomis paremtą ekonomiką.

Ką bankas veikia?

EIB uždavinys – investuoti į projektus, kurie padeda siekti ES tikslų. Jis nesiekia pelno ir neuždirba pinigų iš indėlių ar einamųjų sąskaitų. Jis nenaudoja ir jokių ES biudžeto lėšų. EIB pinigų gauna jų skolindamasis iš finansinių rinkų ir banko narių – ES valstybių. Valstybės narės drauge formuoja EIB įstatinį kapitalą, vadovaudamosi principu, kad valstybės įnašas turi būti proporcingas jos ekonominiam svoriui Sąjungoje.

Kadangi už Europos investicijų banką laiduoja ES valstybės narės, jam finansinėse rinkose yra suteiktas aukščiausias įmanomas kredito reitingas (AAA), todėl jis gali itin palankiomis sąlygomis sukaupti labai didelį kapitalą. Taip bankas įgyja galimybę investuoti į visuomenei svarbius projektus, kurie kitomis aplinkybėmis arba negautų pinigų, arba turėtų skolintis už didesnes palūkanas.

Projektai, į kuriuos bankas investuoja, kruopščiai atrenkami pagal šiuos kriterijus:
· jie turi padėti siekti ES tikslų, pvz., daryti Europos pramonę ir mažąsias įmones labiau konkurencingas, kurti transeuropinius tinklus (transporto, telekomunikacijų ir energetikos), plėsti informacinių technologijų sektorių, saugoti gamtos ir miesto aplinką, gerinti sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugas;
· gauti didžiausią naudą iš jų privalo nepalankiausias sąlygas turintys regionai;
· jie turi padėti pritraukti kitus finansavimo šaltinius.

Šie kriterijai taikomi tiek veiklai Sąjungoje, tiek už jos ribų. EIB beveik 90 proc. veiklos vykdo Europos Sąjungoje, tačiau didelė lėšų dalis skiriama ir būsimosioms valstybėms narėms.

EIB taip pat remia Viduržemio jūros, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių darnią plėtrą Lotynų Amerikoje ir Azijoje.

Be to, EIB yra didžiausias Europos investicijų fondo akcininkas. Šis fondas įsteigtas 1994 m. siekiant finansuoti investicijas į mažąsias ir vidutines įmones.

Kaip organizuojamas banko darbas?

Bankas dirba tiesiogiai su didelio masto (mažiausiai 25 mln. eurų) projektų vykdytojais, o įgyvendindamas mažesnius (mažųjų ir vidutinių įmonių, vietos valdžios) projektus jis Europoje bendradarbiauja su maždaug 180 bankų ir specializuotų finansinių tarpininkų.

EIB yra savarankiška institucija. Jis pats priima sprendimus skolintis ir skolinti, atsižveldamas tik į kiekvieno projekto kokybę ir finansinių rinkų teikiamas galimybes. Kasmet jis parengia visos savo veiklos ataskaitą.

Bankas bendradarbiauja su kitomis ES institucijomis. Pavyzdžiui, jo atstovai gali dalyvauti Europos Parlamento komitetų veikloje, o EIB pirmininkas – Tarybos posėdžiuose.

Banko sprendimus priima šie organai:

· valdytojų taryba, sudaryta iš visų valstybių narių ministrų (paprastai finansų). Ji nustato bendrąją banko skolinimo politiką, patvirtina balansą ir metų ataskaitą, suteikia bankui leidimą finansuoti projektus ne Sąjungoje ir priima sprendimus dėl kapitalo didinimo;

· direktorių valdyba, kuriai vadovauja banko pirmininkas, sudaroma iš valstybių narių paskirtų 24 narių ir vieno Europos Komisijos paskirto nario. Ji pritaria skolinimo bei skolinimosi operacijoms ir užtikrina tinkamą EIB administravimą;

· valdymo komitetas vadovauja banko administracijai. Jis tvarko einamuosius EIB reikalus.

Europos ombudsmenas: jūsų skundų tyrimas

Svarbiausia informacija

Vaidmuo: atskleisti netinkamo administravimo atvejus
Kadencija: penkeri metai, gali būti paskirtas dar vienai kadencijai
Adresas: 1 avenue du Président Robert Schuman, B.P. 403
F-67001 Strasbourg

Telefonas: (+33) 3 88 17 23 13
Internetas: www.euro-ombudsman.eu.int

Europos ombudsmeno pareigybė įsteigta pagal 1992 m. Mastrichte pasirašytą Europos Sąjungos sutartį. Ombudsmenas veikia kaip tarpininkas tarp piliečių ir ES valdžios įstaigų. Jis yra įgaliotas priimti ES piliečių, įmonių ir įstaigų, taip pat ES valstybėje reziduojančių asmenų ar joje juridinio asmens buveinę turinčių įmonių skundus.

Ombudsmeną Europos Parlamentas skiria penkeriems metams, kurie sutampa su paties Parlamento kadencija. Ombudsmenas gali būti paskirtas ir kitai kadencijai.

Ką ombudsmenas veikia?

Jis padeda atskleisti „netinkamą administravimą“ Europos institucijose ir kitose ES įstaigose. „Netinkamas administravimas“ – tai prastas arba nevykęs administravimas, kitais žodžiais sakant, tai, kad ES institucija nepadaro to, ką turėjo padaryti, arba padaro netinkamai, arba padaro tai, ko neturėtų daryti. Štai netinkamo administravimo pavyzdžiai:
· šališkumas,
· diskriminacija,
· piktnaudžiavimas valdžia,
· nesugebėjimas arba atsisakymas suteikti informaciją,
· nepateisinamas vilkinimas,
· nustatytos tvarkos nesilaikymas.

Ombudsmenas gali pateikti rekomendacijas ES institucijoms arba gali perduoti spręsti klausimą Europos Parlamentui, kad šis prireikus imtųsi kokių nors politinių priemonių.

Eidamas savo pareigas, ombudsmenas yra visiškai nepriklausomas ir nešališkas. Jis nesiekia gauti jokios vyriausybės ar organizacijos nurodymų ir neklauso jų. Be to, per savo kadenciją ombudsmenas negali turėti jokio kito mokamo ar nemokamo darbo.

Kaip galima pasiskųsti ombudsmenui?

Jei gyvenate Europos Sąjungoje (arba jei Sąjungoje veikia jūsų įstaiga ar joje verčiatės verslu) ir manote, kad nukentėjote dėl netinkamo ES institucijos arba įstaigos administravimo, pirmiausia turėtumėte į tą instituciją ar įstaigą kreiptis įprasta tvarka ir siekti, kad ji ištaisytų savo klaidą.

Jei tokiu būdu nieko nelaimite, galite pasiskųsti Europos ombudsmenui.

Savo skundą ombudsmenui turite įteikti per dvejus metus nuo tos dienos, kai pastebėjote netinkamo administravimo faktą. Jūs privalote aiškiai nurodyti, kas esate ir dėl ko skundžiatės, tačiau galite pareikalauti, kad jūsų skundas liktų konfidencialus. Prireikus ombudsmenas gali jums patarti kreiptis į kitą įstaigą.

Ombudsmenas netiria jūsų skundo, jeigu dėl nurodytų faktų yra arba buvo iškelta byla.

Susiradę ombudsmeno interneto puslapį sužinosite, kaip skundas turi būti parengtas ir paduotas.

Kaip organizuojamas ombudsmeno darbas?

Ombudsmenas tyrimą atlieka savo iniciatyva arba gavęs skundą.

ES institucijos ir įstaigos privalo teikti ombudsmenui visą jo prašomą informaciją ir leisti jam susipažinti su atitinkamais dokumentais. Savo nesutikimą jos gali pateisinti tik dokumentų konfidencialumu.

Nustatęs netinkamo administravimo atvejį ombudsmenas apie tai praneša apskųstajai institucijai ir pateikia rekomendacijų projektą. Toji institucija privalo per tris mėnesius išsamiai išdėstyti savo nuomonę.

Tada ombudsmenas perduoda išvadą Europos Parlamentui ir apskųstajai institucijai. Savo tyrimų rezultatus jis taip pat praneša ir skundo pateikėjui.

Ombudsmenas teikia Europos Parlamentui kasmetines visų atliktų tyrimų ataskaitas.

Agentūros

Agentūra nėra ES institucija – tai ES įsteigta įstaiga, kuriai pavesta vykdyti palyginti nedideles technines, mokslo ar valdymo užduotis.

Europos institucijos (Parlamentas. Taryba, Komisija ir kitos) buvo įsteigtos pagal Europos sutartis, tačiau steigti agentūras jose nėra numatyta. Kiekviena agentūra steigiama atskiru teisės aktu, kuriame išdėstomi jos uždaviniai. Ne visos jos oficialiai vadinamos agentūromis – kai kurios gali būti pavadintos centru, institutu, fondu, biuru arba įstaiga.

Šiuo metu veikia 19 agentūrų. Dvi iš jų – Europos saugumo studijų institutas ir Europos Sąjungos Kosminių palydovų centras – priskirti bendrai užsienio ir saugumo politikai (žr. skyrių apie Europos Sąjungos Vadovų Tarybą). Dar dvi – Europolas ir Eurojustas – yra svarbios ES valstybėms bendradarbiaujant teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Jas aptarsime vėliau.

Kitos penkiolika agentūrų vykdo užduotis, priskirtas ES „pirmajam ramsčiui“, vadinamajai Bendrijos sričiai. Trumpai apibūdinsime kiekvieną iš jų.

Europos profesinio mokymo plėtros centras

Europos profesinio mokymo plėtros centras (santrumpa Cedefop) įsteigtas 1975 m. Jis įsikūręs Tesalonikuose (Graikija).

Jo užduotis – analizuoti ir teikti informaciją apie profesinį mokymą ir mokymo sistemas, politiką, tyrimus ir praktiką. Tai padeda specialistams visoje ES plėtoti ir tobulinti profesinį mokymą.

Centras taip pat tvarko interaktyvų interneto tinklalapį, pavadintą „Europos mokymo kaimas“ (www.trainingvillage.gr)

Daugiau informacijos ieškokite www.cedefop.eu.int

Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas

Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (santrumpa EUROFOUND) įsteigtas 1975 m. Jo būstinė yra Dubline (Airija).

Jam pavesta:
· duoti patarimus socialinės apsaugos ir darbo politikos nustatytojams;
· vertinti bei analizuoti gyvenimo ir darbo sąlygas;
· rengti pranešimus apie šių sričių procesų raidą ir tendencijas;
· prisidėti prie gyvenimo kokybės gerinimo.

Daugiau informacijos ieškokite www.eurofound.eu.int

Europos aplinkos agentūra

Europos aplinkos agentūra (santrumpa EEA) įsteigta 1990 m. Jos būstinė yra Kopenhagoje (Danija).

Agentūrai pavesta rinkti ir skleisti informaciją apie aplinkos būklę ir jos pokyčius Europoje. Į jos darbą gali įsitraukti ir Europos Sąjungai nepriklausančios valstybės. Antai nuo pat įsteigimo jos narės yra Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija. Agentūra glaudžiai bendradarbiauja su aplinkos apsaugos institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Daugiau informacijos ieškokite www.eea.eu.int

Europos mokymo fondas

Europos mokymo fondas (santrumpa ETF) įteigtas 1990 m. Jo būstinė yra Turine (Italija).

Europos mokymo fondas padeda gerinti profesinį mokymą daugiau kaip keturiasdešimtyje ES nepriklausančių valstybių, tarp kurių yra valstybės kandidatės ir kaimyninių regionų šalys, pvz., Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose ir buvusiojoje Sovietų Sąjungoje.

Fondas suteikia šių valstybių atstovams galimybę įgyti teorinių žinių, įgūdžių ir patirties, naudingų perkvalifikuojant asmenis ir plėtojant nuolatinio mokymo programas.

Daugiau informacijos ieškokite www.etf.eu.int

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėjimo centras

Europos narkotikų ir narkomanijos stebėjimo centras (santrumpa EMCDDA) įsteigtas 1993 m. Jo būstinė yra Lisabonoje (Portugalija).

Centro užduotis – rinkti ir skleisti objektyvią ir patikimą lyginamąją informaciją apie narkotikus ir narkomaniją Europoje. Centras bendradarbiauja su ES nepriklausančiomis valstybėmis ir su tarptautinėmis institucijomis, pvz., Jungtinių Tautų Tarptautine narkotikų kontrolės programa (UNDCP), Pasaulio sveikatos organizacija (WHO), Europos Tarybos Pompidou grupe, Pasaulio muitinių organizacija (WCO), Tarptautine kriminalinės policijos organizacija (Interpol) ir Europos policijos biuru (Europol).

Daugiau informacijos ieškokite www.emcdda.org

Europos vaistų vertinimo agentūra

Europos vaistų vertinimo agentūra (santrumpa EMEA) įsteigta 1993 m. Jos būstinė yra Londone (Jungtinė Karalystė). Agentūra, vertindama žmonių ir gyvūnų gydymui skirtus vaistus, padeda saugoti ir gerinti Europos gyventojų sveikatą. Ji naudojasi visų ES valstybių mokslo tyrimų rezultatais.

Kai kurie biotechnologijų priemonėmis pagamintų vaistų tipai Europos Sąjungoje gali būti platinami tik agentūrai juos kruopščiai patikrinus. Jei ši nusprendžia, kad vaistas yra saugus ir kokybiškas, Europos Komisija gali leisti jį pardavinėti visose ES valstybėse. Tokio leidimo gali paprašyti ir asmenys, kurie nori atiduoti į apyvartą ir kitokius naujus vaistus.

Leidimus prekiauti dauguma įprastų vaistų suteikia atskirai kiekviena ES valstybė. Agentūra padeda pasinaudoti sistema, pagal kurią vienų valstybių suteiktus leidimus pripažįsta kitos valstybės.

Daugiau informacijos ieškokite www.emea.eu.int

Vidaus rinkos (prekių ženklų ir pramoninio dizaino) derinimo tarnyba

Vidaus rinkos derinimo tarnyba (santrumpa OHIM) įsteigta 1994 m. Jos būstinė yra Alikantėje (Ispanija).

Tarnybai yra pavesta vykdyti Bendrijos prekių ženklų ir pramoninio dizaino registravimo procedūras.

Bendrijos prekių ženklų sistema palengvina Europos įmonių gyvenimą ir sumažina jų sąnaudas. Gamintojui, kuris nori apsaugoti savo prekės ženklą Europoje, nebereikia to paties prekės ženklo registruoti kiekvienoje ES valstybėje. Per Vidaus rinkos derinimo tarnybą jis gali prašyti įregistruoti vieną – „Bendrijos“ – prekės ženklą, kuris jam suteiks teisę uždrausti kitoms firmoms visoje ES naudoti tokį pat ar panašų ženklą.

Daugiau informacijos ieškokite oami.eu.int

Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra

Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra (santrumpa EU-OSHA) įsteigta 1994 m. Jos būstinė yra Bilbao (Ispanija).

Jokia valstybė negali viena išspręsti darbuotojų saugos ir sveikatos problemų, su kuriomis susiduria šiandienos Europa. Todėl, siekiant sutelkti daugybę Europos duomenų ir informacijos šioje srityje, ypač prevencijos priemonių klausimais, buvo įsteigta Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra.

Agentūra turi sukūrusi plačią darbuotojų saugai ir sveikatai skirtų interneto puslapių tinklą; ji vykdo intensyvią leidybos programą, pagal kurią leidžiami ir specializuoti informaciniai pranešimai, ir viešų kampanijų medžiaga.

Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūrai vadovauja administracinė valdyba, kurią sudaro profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų, valstybių vyriausybių ir Europos Komisijos atstovai.

Daugiau informacijos ieškokite europe.osha.eu.int

Bendrijos augalų įvairovės biuras

Bendrijos augalų įvairovės biuro (santrumpa CPVO) būstinė yra Anžė (Prancūzija). Jis įsteigtas 1994 m.

Jo užduotis – spręsti augalų įvairovės teisių, kurios yra su augalais susijusios pramoninės nuosavybės teisių atmaina, klausimus.

Bendrijos augalų įvairovės biuras dirba panašiai kaip Vidaus rinkos derinimo biuras – jis suteikia pramoninės nuosavybės apsaugos teises naujoms augalų rūšims. Šios teisės galioja 25 arba 30 metų.

Daugiau informacijos ieškokite www.cpvo.eu.int

Vertimų centras

Vertimų centras įsteigtas 1994 m. Jo būstinė yra Liuksemburge.

Centras įsteigtas siekiant patenkinti kitų jokioms institucijoms nepriskirtų ES agentūrų vertimo poreikius. Jis pats save išlaiko. Pagal savanoriškus bendradarbiavimo susitarimus centras teikia paslaugas ir toms ES institucijoms bei kitoms įstaigoms, kurios turi savo vertimų tarnybas.

Daugiau informacijos ieškokite www.cdt.eu.int

Europos rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centras

Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centro (santrumpa EUMC) būstinė yra Vienoje (Austrija). Jis įsteigtas 1997 m.

Svarbiausias centro uždavinys – teikti Sąjungai ir jos valstybėms narėms objektyvią ir patikimą lyginamąją informaciją apie rasizmą, ksenofobiją ir antisemitizmą Europoje, taip pat formuoti įvairias Europos Sąjungoje taikytinas kovos su šiais reiškiniais strategijas.

Centras tiria rasizmo ir ksenofobijos mastą ir raidą, analizuoja jų priežastis, padarinius ir poveikį. Centras taip pat viešina sėkmingus migrantų ir etninių bei religinių mažumų integravimo veiklos pavyzdžius, rūpinasi tokios veiklos sklaida.

Daugumą darbų centras atlieka Europos informacijos apie rasizmą ir ksenofobiją tinklui (santrumpa RAXEN) palaikyti. Tinklą sudaro 15 „nacionalinių židinių“ (po vieną kiekvienoje valstybėje narėje), kurie renka, lygina ir skleidžia informciją apie rasizmą ir ksenofobiją savo šalyje.

Daugiau informacijos ieškokite www.eumc.eu.int

Europos rekonstrukcijos agentūra

Europos rekonstrukcijos agentūra (santrumpa EAR) įsteigta 1999 m. Jos būstinė yra Tesalonikuose (Graikija). Ji turi savo vykdomuosius skyrius Belgrade, Prištinoje, Podgoricoje ir Skopjėje.

Agentūrai yra pavesta administruoti svarbiausias ES programas, pagal kurias yra teikiama parama neseniai nuo karų nukentėjusių Balkanų regiono valstybių atstatymui.

Europos rekonstrukcijos agentūra yra atskaitinga ES Vadovų Tarybai ir Europos Parlamentui. Jos valdybą sudaro Europos Komisijos ir ES valstybių narių atstovai. Agentūros administruojamų paramos programų vertė kasmet siekia maždaug 1,6 mlrd. eurų.

Daugiau informacijos ieškokite www.ear.eu.int

Europos maisto saugos įstaiga

Europos maisto saugos įstaiga (santrumpa EFSA) pradėjo veikti 2002 m. Ji laikinai įsikūrė Briuselyje (Belgija).

Įstaiga visų pirma yra įpareigota teikti nepriklausomų ekspertų patarimus visais su maisto sauga susijusiais klausimais. Ji įvertina maisto gamybos procese kylančias grėsmes ir atlieka kiekvieno reiškinio, galinčio padaryti poveikį maisto saugai Europoje, ekspertizę.

Įstaigos veikla apima visą maisto gamybos procesą nuo sėklos iki lėkštės, kitais žodžiais sakant, nuo pirmųjų gamybos etapų (čia priklauso ir gyvulių pašaro sauga) iki maisto tiekimo vartotojams. Ji renka informaciją iš viso pasaulio ir nuolat domisi naujausiais mokslo tyrimų rezultatais. Su savo išvadomis įstaiga supažindina ne tik ekspertus ir sprendimo galią turinčius asmenis, bet ir plačiąją visuomenę.

Daugiau informacijos ieškokite www.efsa.eu.int

Europos saugios jūrų laivybos agentūra

Europos saugios jūrų laivybos agentūra (santrumpa EMSA) įsteigta 2002 m. Jos tikslas – padėti gerinti ES saugios jūrų laivybos sistemą, sumažinus laivų katastrofų grėsmes, vandenyno taršą iš laivų ir žmonių aukas jūrose.

Agentūra, teikdama technines ir mokslo konsultacijas, padeda tobulinti ES teisės aktus, skirtus saugiai jūrų laivybai ir vandenyno taršai iš laivų. Ji padeda Komisijai stebėti, ką daro ES valstybės narės ir valstybės kandidatės, teikia patarimus jų vyriausybėms.

Be įvairių kitų užduočių, agentūra yra įpareigota sukurti bendrą ES laivų katastrofų jūroje tyrimo metodiką ir nustatyti visą ES aprėpiančią informavimo apie laivų eismą sistemą.

Daugiau informacijos ieškokite europa.eu.int/agencies/emsa

Europos aviacijos saugos agentūra

Europos aviacijos saugos agentūra (santrumpa EASA) įsteigta 2002 m.

Jai pavesta padėti Sąjungai sukurti skrydžio saugos teisės aktus bei taisykles ir padėti Komisijai prižiūrėti, kad būtų tinkamai laikomasi ES nuostatų. Agentūra taip pat teiks techninę pagalbą už civilinę aviaciją ir aplinkos apsaugą atsakingoms tarptautinėms organizacijoms. Be to, ji padės valstybių, kurios nepriklauso Europos Sąjungai, oreivystės tarnyboms.

Europos aviacijos saugos agentūra turi teisę vykdyti kai kurias tarnybines funkcijas, pvz., išduoti pažymėjimus kai kuriems oreivystės gaminiams tose srityse, kuriose veikimas išvien duoda geresnį rezultatą negu pavienių valstybių narių veiksmai.

Daugiau informacijos ieškokite europa.eu.int/agencies/easa

Europolas

Europolas, arba Europos policijos biuras, įsteigtas 1992 m., kad rinktų ir apdorotų informaciją apie visoje Europoje daromus nusikaltimus. Jo būstinė yra Hagoje (Nyderlandai). Biure dirba ir nacionalinių teisėsaugos institucijų (policijos, muitinės, imigracijos tarnybų ir kt.) atstovai.

Europolo tikslas – padėti ES valstybėms narėms glaudžiau ir veiksmingiau bendradarbiauti užkardant tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir su juo kovojant, ypač su:
· narkotikų gabenimu;
· nelegalių migrantų vežimo organizavimu;
· prekyba vogtais automobiliais;
· prekyba žmonėmis ir vaikų pornografija;
· pinigų ir kitų atsiskaitymo priemonių padirbinėjimu;
· nelegalia radioaktyviųjų medžiagų prekyba;
· terorizmu.

Europolas valstybėms narėms padeda:
· sudarydamas geresnes sąlygas nacionalinėms teisėsaugos institucijoms keistis informacija;
· pateikdamas operatyvinės informacijos analizę;
· rengdamas išvadas ir analitines studijas, tiriančias nusikalstamumą;
· teikdamas ekspertų konsultacijas ir techninę pagalbą tyrimams bei įvairioms operacijoms.

Viena iš Europolo pareigų yra kurti ir aptarnauti kompiuterizuotą sistemą, kuri leistų kaupti duomenis, su jais susipažinti ir juos analizuoti. Bendroji priežiūros tarnyba, kurioje yra po du duomenų apsaugos specialistus iš kiekvienos valstybės narės, stebi visų Europolo sukauptų asmens duomenų turinį ir jų naudojimo būdus.

Europolas yra atskaitingas Teisingumo ir vidaus reikalų tarybai, t. y. visų ES valstybių teisingumo ir vidaus reikalų ministrams. Europolo valdybą sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės.

Daugiau informacijos ieškokite www.europol.eu.int

Eurojustas

Eurojusto tarnyba įsteigta 2002 m. siekiant padėti ES valstybių baudžiamojo persekiojimo įstaigoms bendradarbiauti kovoje su stambiais tarpvalstybiniais nusikaltimais, įskaitant elektroninius nusikaltimus, sukčiavimą ir korupciją, pinigų plovimą ir nusikaltimus aplinkai. Pvz., ji sudaro sąlygas nacionalinėms institucijoms lengviau keistis informacija, teikti abipusę teisinę pagalbą ir išduoti asmenis apklausoms. Ji įsikūrusi Hagoje (Nyderlandai).

Eurojuste yra po vieną iš kiekvienos valstybės narės deleguotą prokurorą, teisėją arba policijos pareigūną, kurie visi kartu sudaro tarnybos kolegiją (t. y. valdybą) ir iš savo tarpo trejiems metams išsirenka pirmininką. Kolegijai talkina sekretoriatas ir ES pareigūnų bei deleguotų nacionalinių ekspertų personalas.

Kadangi Eurojusto veiklai yra reikalinga įtariamų nusikaltėlių kartoteka, tarnyba turi duomenų apsaugos pareigūną, kuris privalo užtikrinti, kad asmens duomenys jos kartotekoje būtų tinkamai saugomi ir tvarkomi laikantis įstatymo. Jūs turite teisę žinoti, kokią informaciją Eurojustas apie jus yra surinkęs (jei apskritai yra rinkęs), ir pareikalauti Eurojusto ją pataisyti arba sunaikinti, jeigu ji neteisinga arba neišsami.

Daugiau informacijos ieškokite www.eurojust.eu.int

Žvilgsnis į ateitį

Per daugiau kaip penkiasdešimt metų ES sprendimų priėmimo sistema pasikeitė. Tiesa, iš pradžių ji buvo sukurta tik šešių valstybių bendrijai. Kadangi ES rengiasi išsiplėsti nuo 15 iki turbūt 27 valstybių narių, sprendimų priėmimo tvarką reikia modernizuoti, kad ji ir toliau būtų veiksminga. Šio tikslo siekti iš dalies padeda Nicos sutartis.

Tačiau reikia atsakyti ir į platesnio pobūdžio klausimus apie ES ateitį, pavyzdžiui:
· Kokie išsiplėtusios Sąjungos tikslai ir uždaviniai? Kitais žodžiais sakant, ko valstybės narės nori kartu pasiekti ateityje?
· Kokiose srityse reikės veikti bendrai, kad tie tikslai būtų pasiekti?
· Kas turi būti sprendžiama ES lygmeniu, o kas turi būti palikta valstybių ir regionų valdžios kompetencijai?
· Koks turi būti nacionalinių parlamentų vaidmuo ES sprendimų priėmimo procese?

Trumpai tariant, kas ir už kokius veiksmus bus atsakingas ir kaip 27 ar daugiau narių vienijančioje Sąjungoje, kurios piliečių bus pusė milijardo, turi būti priimami demokratiški sprendimai?

Šiems ir kitiems klausimams spręsti 2002 m. buvo sušauktas konventas, į kurį susirinko visų valstybių narių, valstybių kandidačių ir ES institucijų atstovai.

Jei apie Europos ateities konventą norėtumėte sužinoti daugiau, internete susiraskite tinklalapį european-convention.eu.int

Jei norite įsitraukti į diskusiją apie Europos ateitį, ieškokite europa.eu.int/futurum/forum

Konventas baigsis tarpvyriausybine konferencija, kurią numatyta surengti 2004 m. Artėjant šiai konferencijai ES valstybių prezidentai ir ministrai pirmininkai ketina pasirašyti naują supaprastintą Europos Sąjungos sutartį. Joje bus stengiamasi daug aiškiau išdėstyti, kas yra ES ir ko ji siekia. Sutartyje taip pat bus išdėstytos naujos taisyklės, pagal kurias sprendimus bus galima priimti sparčiau ir sklandžiau.

Europos institucijos jau vykdo dideles vidaus reformas, kad jų veikla taptų veiksmingesnė, atviresnė ir skaidresnė. Jų darbuotojai gerai supranta, kad ES egzistuoja tam, jog tarnautų savo piliečiams, ir kad sėkmė ją lydės tik tada, kai jos piliečiai supras sprendimų priėmimo procesą ir kuo labiau bus į jį įtraukti. Išsiplėtusiai ES tikrai bus reikalingos reformuotos institucijos, kurios XXI amžiaus uždavinius įstengtų spręsti greitai ir veiksmingai.
Vos per pusę amžiaus Europos Sąjunga (ES) pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams – gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Turėjusi šešias valstybes nares, ES išsiplėtė iki penkiolikos narių, o dabar rengiasi priimti dar dvylika. Ji tapo galinga jėga pasaulio prekyboje, pasaulio lydere aplinkos apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.

ES sėkmę nemažai nulėmė tai, kaip ji tvarkosi, būtent jos institucijų (Europos Parlamento, Tarybos ir Europos Komisijos), kurioms padeda daugelis agentūrų ir kitų įstaigų, bendradarbiavimo būdai.

Šioje knygelėje apžvelgiama, ką daro kiekviena institucija, agentūra ar įstaiga ir kaip jos yra organizuotos. Mūsų tikslas – pateikti patogų žinyną, padedantį suprasti, kaip yra priimami ES sprendimai.

Leave a Comment