Ar Lietuvoje egzistuoja dvejopi žmogaus teisių standartai?

Minint Tarptautinę Žmogaus teisių dieną (gruodžio 10-ąją) norėtųsi paklausti, ar kiekvienas Lietuvoje gyvenantis asmuo yra vertas, kad jo, kaip žmogaus, teisės būtų vienodai gerbiamos, užtikrinamos ir ginamos.
Teisės studijose mes nuo pat pirmųjų kursų buvome mokomi, jog žmogus, jo teisės turi būti tas pagrindinis kriterijus, kuriuo vertinama šalies teisės sistema, ir kuris yra jos kaip demokratinės, teisinės valstybės matas.
Šiandien, Lietuvai jau keliolika metų esant nepriklausoma valstybe ir kelerius pastaruosius metus pripažintai europinės demokratinės bendruomenės nare, atrodytų, kad žmogaus teisių apsauga kiiekvienam turėtų būti savaiminis dalykas valstybės gyvenimo realijose. Užsienio ekspertai mums kaip veržliai iš sovietinių gniaužtų išsivadavusiai valstybei pranašavo, jog pakaks kelerių metų perimti visuotinai pripažintus tarptautinius standartus, susigrąžinti ar iš naujo permąstyti vertybių sistemą ir visuomenės moralinius įsitikinimus. Deja, kol kas galėtume pasidžiaugti nebent tik ekonomine pažanga, tuo tarpu kitais visuomenės sveikatos, moralės ir žmogiškųjų vertybių matais toli gražu negalime pasidžiaugti.
Šį kartą norėčiau paminėti ypač socialiai pažeidžiamos mūsų visuomenės grupės – tai proto ir psichikos negalės asmenų padėtį, kurie nukenčia nee tik dėl savo ligos ar sutrikimo, bet ir dėl iki šiol egzistuojančių itin neigiamų visuomenės nuostatų jų atžvilgiu. Tuo tarpu, atvirkščiai, tarptautinė teisė reikalauja, kad šie ypač pažeidžiami asmenys sulauktų ypatingos apsaugos jų teisių ir laisvių gynimui.
Naujausių visuomenės nu

uomonių tyrimų duomenimis (2006 m. lapkričio mėn. Vilmorus viešosios nuomonės apklausa, užsakovas — Žmogaus teisių stebėjimo institutas) socialinė grupė, kuri Lietuvoje patiria didžiausią diskriminaciją, yra psichikos ligoniai.
Ir tai visai nenuostabu, kadangi, be jau minėtų neigiamų visuomenės nuostatų, Lietuvoje vis dar egzistuoja ir teisinės kliūtys, trukdančios psichikos negalėms asmenims naudotis vienodomis teisių apsaugos ir procedūrų garantijomis. Norėtųsi paminti keletą pavyzdžių, kurie akivaizdžiai parodo, jog mūsų teisinėje valstybėje likimo nuskriaustiems žmonėms intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamybę taikomi mažesni teisinės apsaugos standartai nei kitiems asmenims (pvz., baudžiamojo proceso dalyviams – įtariamiesiems, suimtiesiems, nukentėjusiems asmenims).
Psichikos ligą turintiems asmenims laisvės apribojimas ar visiškas jos atėmimas gali būti taikomas dviem atvejais. Kai asmenys, sergantys sunkia psichikos liga, esant realiai grėsmei, kad jie savo veiksmais gaali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai arba gyvybei, yra priverstinai hospitalizuojami psichiatrijos ligoninėje prieš asmens valią. Priverstinei hospitalizacijai daugiau kaip 2 parų turi būti gautas teismo leidimas. Guldant asmenis į psichiatrines ligonines yra nusistovėjusi praktika priimti teismo sprendimą dėl priverstinės hospitalizacijos (ar jos pratęsimo) pacientui nedalyvaujant teismo procese. Kadangi vadovaujantis psichiatro išvada, jog „pacientas dėl savo sveikatos būklės negali atvykti į teismą”, teismas gali priverstinės hospitalizacijos (ar jos pratęsimo) klausimą spręsti pacientui nedalyvaujant. Ilgą laiką toks sprendimas galėjo būti priimtas nedalyvaujant jo
okiam paciento atstovui, t. y. pacientui netgi nežinant. Tai akivaizdžiai pažeidžia pirmiausia paciento teisę į teisingą teismą, o taip pat teisę gauti tinkamą gydymą, kadangi, neatsižvelgiant į paciento norus ir pasirinkimą, išimtinai vienpuse psichikos sveikatos specialistų informacija pagrįstas teismo sprendimas dėl priverstinės hospitalizacijos, reiškia tiek asmens priverstinį buvimą ligoninėje, tiek ir priverstinį gydymą joje. Tik nuo 2005 m. vidurio, kai buvo papildytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, sprendžiant sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimus, psichiatrijos įstaigos administracija privalo kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos pacientui suteikimo, jei tokiam pacientui neatstovauja jo atstovas.
Kitas atvejis, kai galimas laisvės apribojimas ar atėmimas psichikos negalės asmenims, kuriems taikomos stacionarios priverčiamosios medicinos priemonės (padariusiems nusikalstamą veiką ir teismo pripažintiems nepakaltinamais). Šiuo atveju teismas gali reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Tačiau tai nėra privaloma, todėl pagal nusistovėjusią praktiką teismas nagrinėja ir išsprendžia šiuos klausimus asmeniui nedalyvaujant, formaliai, vadovaujantis tik išvada apie asmens sveikatos būklę, kurią pateikia sveikatos priežiūros įstaigos atstovas.
Taip pat nėra garantuota asmenų teisė dalyvauti ir turėti gynėją teismo procese, kai jie laikinai atiduodami į sveikatos priežiūros įstaigą kol bus atlikta psichiatrinė ekspertizė (sprendžiant nepakaltinamumo ar neveiksnumo nustatymo klausimus). Nors at
tidavimas į ekspertizės įstaigą bei laikymas joje yra prilyginami suėmimo teisiniam institutui, tačiau asmeniui nėra suteikiamos tokios pačios procesinės garantijos, kurios suteikiamos įtariamajam ar suimtam asmeniui. Pastarojo dalyvavimas teismo posėdyje skiriant suėmimą yra privalomas, tuo tarpu atiduoti asmenį į sveikatos priežiūros įstaigą ekspertizei atlikti galima ir asmeniui nedalyvaujant. Be to, nutartis skirti stacionarią psichiatrinę ekspertizę yra galutinė ir neskundžiama, priešingai suimtas asmuo ar jo gynėjas gali ginčyti ir skųsti teismo priimtą nutartį dėl suėmimo jam skyrimo ar pratęsimo.
Pats akivaizdžiausias žmogaus teisių pažeidimas yra proto ar psichikos negalės asmenų pripažinimo neveiksniais procesas. Asmuo, kuris dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Šiuo atveju vyksta teismo procesas, kurio metu turi būti nustatoma ar patvirtinama asmens diagnozė ar sutrikimas (medicininis kriterijus) bei vertinamas asmens galėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti (juridinis kriterijus). Deja, pagal nusistovėjusią Lietuvos praktiką pripažįstant asmenį neveiksniu dažniausiai vadovaujamasi vien tik medicinine išvada dėl asmeniui diagnozuotos ligos ar sutrikimo ir net nesvarstoma kita būtina straipsnio sąlyga, jog būtent dėl tokio sutrikimo asmuo negalėti suprasti savo veiksmų ar jų valdyti. Suinteresuotiems asmenims pateikus prašymą nagrinėti neveiksnumo nustatymo klausimą teisme, įstatyme nėra neįtvirtinto reikalavimo pranešti apie pateiktą pareiškimą pačiam asmeniui, ku
urį prašoma pripažinti kaip neveiksnų. Taip pat ekspertas savo išvada gali nustatyti, kad dėl sveikatos negalima iškviesti ir apklausti teisme prašomo pripažinti neveiksniu asmens ar jam įteikti teismo dokumentus. Todėl dažniausiai prašomas pripažinti neveiksniu asmuo nei žino apie tokį prašymą, nei yra kviečiamas dalyvauti byloje dėl neveiksnumo jam nustatymo.
Išnagrinėjęs bylą teismas priima sprendimą pripažinti asmenį neveiksniu, kuris gali būti skundžiamas dalyvaujančių byloje asmenų, taip pat ir neveiksniu pripažinto asmens iki jo įsigaliojimo, t. y. per 30 d. nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau neveiksniu pripažintas asmuo teisės kreiptis į teismą dėl įsigaliojusio teismo sprendimo pripažinti jį neveiksniu panaikinimo ir jo pripažinimo veiksniu neturi. Po 30 dienų, įsigaliojus teismo sprendimui, pripažintas neveiksniu asmuo praranda visas savo civilines teises, taip pat ir teisę kreiptis į teismą. Pripažinto neveiksniu asmens statusas prilyginamas „civilinei asmens mirčiai”, o teismo paskirtas globėjas/turto administratorius tampa jo įstatyminiu atstovu, t.y. sprendžia visus su asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus.
Taigi iškyla natūralus klausimas: ar iš tiesų mūsų teisinėje valstybėje kiekvienas žmogus gali jaustis saugus bei ginamas įstatymų? Ar iš tiesų yra vadovaujamasi konstitucine nuostata, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs? Ar vis dar egzistuoja „lygesnių”, „geresnių”, „sveikesnių”, „vertingesnių” fenomenas, kai nenorima, bijoma, vengiama susidurti su skirtingo mąstymo, elgesio ar išvaizdos, bet visų mūsų visuomenės, gyvenimo dalimi.

Leave a Comment