I ĮVADAS
Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, leidžia teigti, jog vaikas turi teisę ir privalo augti šeimoje ir negali būti atskiriamas nuo tėvų, jei tik nėra aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą reikia atskirti vaiką nuo tėvų. Tokios aplinkybės gali būti kai iš tėvų atimamos tėvystės teisės, kai tėvams atimama laisvė, padarius nusikaltimą, kuris baudžiamas laisvės atėmimu, tai pat kai tėvai serga psichine liga, kai tėvai nesirūpina, neprižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką vaikui, kai yra pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, kai tėvai nežinomi, kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos ir kt. jeigu tėvai nevykdo arba netinkamai vykdo tėviškas pareigas auklėti ir išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, tokie vaikai turi teisę į ypatingą valstybės apsaugą ir paramą. Vaikui, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi būti parinktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba) arba įvaikinimas, arba institucinė priežiūra. Šiame darbe norėčiau išskirti ir pakalbėti apie įvaikinimą, kokios yra keliamos asmenims, norintiems įsivaikinti, sąlygos, kokios kyla pasekmės įvaikintiems vaikams ir įvaikintojams. Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus. Jis patenkina svarbius ne tik įvaikinamųjų, bet ir įtėvių poreikius. Įvaikinimu vaikas įgyja naują šeimą, o įtėviai patenkina motinystės ir tėvystės jausmus. Įvaikinimu tarp įtėvio ir įvaikio sukuriami tokie teisiniai santykiai, kokie yra tarp tėvų ir vaikų, įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę.
Nagrinėdama temą apie įvaikinimą remsiuosi LR Konstitucija, Civiliniu kodeksu, Teismų praktika, periodiniu leidiniu “Verslo ir komercinė teisė” ir kita literatūra. Apie įvaikinimą yra kalbama mažai, tik per televiziją dar galima išgirsti kuriozų susijusių su įvaikinimu. Todėl šio darbo tikslas išsiaiškinti įvaikinimo sąlygas, pasekmes ir kitas įstatymų plonybes.II. ĮVAIKINIMO SAMPRATA, SĄLYGOS IR TEISINĖS PASEKMĖS:1. Įvaikinimo samprata
Įvaikinimas – valios aktas, kuris negalimas be valios pasireiškimo iš įvaikintojo pusės ir be būtinojo sutikimo iš įvaikinamojo pusės, jei įvaikinamasis gali išreikšti savo nuomonę. Tai yra jam yra sukakę dešimt metų arba nors jis dar neturi dešimt metų, bet jau gali išreikšti savo nuomonę. Įvaikinimas nėra sutartis, nes įvaikinimas negali pasibaigti įvaikintojo ar įvaikinamojo pageidavimu, įvaikinimo santykiai tęstiniai. Atsiradę įvaikintojo noru ir teismo sprendimo pagrindu, jie tęsiasi iki gyvenimo pabaigos ir baigiasi vienam iš tų santykių subjektų mirus. Vieno iš jų mirtis nebaigia įvaikinimo aktu suformuluotų santykių, išlieka teisių ir pareigų tęstinumas jų palikuonims. Tai susiję su turto, pareigų paveldėjimu. Taip pat įtėvių ir vaikų išlaikymu.Įvaikinamasis – tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių vaikas, laikinai arba visam laikui netekęs šeimos aplinkos arba dėl savo interesų toje aplinkoje negalintis būti nepilnametis, įrašytas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą.Įvaikinimą galime suprasti, kai sutuoktiniai – šeima įsivaikina ne savo, o kitų biologinių tėvų vaiką. Tuo tarpu, įvaikinti galima tik vaiko interesais. Civilinis kodeksas apibrėžia, kokius vaikus galima įvaikinti. Įvaikinti leidžiam tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Tačiau gali būti ir išimčių, pavyzdžiui, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas. Sakysim, biologinė vaiko motina vedė antra karta ir gyvena su sutuoktiniu. Tuo tarpu sutuoktinis nėra savo žmonos vaiko tėvas. Tokiu atveju, sutuoktinis gali įsivaikinti savo žmonos vaiką. Tačiau būtinas kito sutuoktinio, šiuo atveju biologinio tėvo, rašytinis sutikimas įvaikinti. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu. Kita išimtis būtų kai įvaikinamas vaikas, kuris jau gyvena įvaikintojo šeimoje. Pavyzdžiui, šeima globoja vaiką, kuris negyvena su savo biologiniais tėvais. Tokiu atveju ši šeima gali įsivaikinti tokį vaiką.
Civilinis kodeksas numato, kad įsivaikinti galima tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. Be to, įvaikintą vaiką leidžiama tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtinais atvejais, kai ne galima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu. Civiliniame kodekse numatytos ir tam tikros sąlygos įvaikintojams. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimt metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. Toks atvejis gali būti, kai tik vienam iš sutuoktinių yra daugiau nei penkiasdešimt metų. Teisę įvaikinti turi tik sutuoktiniai. Civilinio kodekso 3.210str. 4d. numato ir išimtį, kai įvaikinti leidžiama nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Tačiau nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negalės.Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais. Taip pat, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa buvo panaikinta dėl jų kaltės taip pat negali būti įvaikintojai. Kaip ir vaikams, kurie gali būti įvaikinti, tai ir įtėviams numatyta sąlyga, kad jie turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.Jeigu ta patį vaiką nori įsivaikinti keli įvaikintojai, tai atsižvelgiant į vaiko interesus, pirmenybė teikiama sekančiai: giminaičiams, sutuoktiniams, asmenims, įvaikinantiems seseris ir broliu kartu, Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius, asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti. Civilinio kodekso 3.211str. numato amžiaus cenzą tarp įvaikio ir įvaikintojo. Taigi, amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų. Teismo sprendimu šis amžiaus skirtumas gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.2. Biologinių tėvų teisės
Įvaikinant vaiką, įstatymas apsaugo ir biologinių tėvų teises. Taip pat nustato tam tikras pasekmes atisakiusiems savo vaikų tėvams. Įvaikinimui būtinas vaiko biologinių tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, reikalingas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.Civilinis kodeksas numato ir sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimą. Toks atvejis galimas, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai turi įteikti valstybinei įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti tą sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo dėl įvaikinimo nagrinėjimas sustabdomas, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.Teismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, jog tėvai duotą sutikimą atšaukia tik siekdami materialinės naudos.
LR CK 3.214 str. numato sąlygą, kai įvaikinamo vaiko tėvų sutikimas nereikalingas. Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais.3. Įvaikinamo vaiko ir įvaikintojų teisės bei pareigos
Kad apsaugoti įvaikinamojo vaiko ir įvaikintojų teises, Civiliniame kodekse yra reglamentuojamos normos, nustatančios pastarųjų teises ir pareigas. Įstatymas išskiria vaikų, kurie jau yra sulaukę tam tikro amžiaus, nuomonės išreiškimą prieš suteikiant vaikui kitus tėvus. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra jokių kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.Ar įtėviai turi tinkamas sąlygas ir deramai pasirengę įvaikinimui, nusprendžia teismas, nagrinėjantis prašymą dėl įvaikinimo.Būsimiesiems įtėviams, ketinantiems įvaikinti vaiką užsienyje, išvadą, ar nėra įstatymų numatytų kliūčių įvaikinti ir ar būsimieji įtėviai tinkamai pasirengę įvaikinti, nutartimi patvirtina Vilniaus apygardos teismas.Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką turi parašyti teismui prašymą dėl įvaikinimo. Teismai, gavę prašymus įvaikinti, tikrina įvaikintojus charakterizuojančią medžiagą. Nagrinėjant įvaikinimo bylas dalyvauja ir valstybinės įvaikinimo institucijos atstovas.
Prašymas įvaikinti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Įsiteisėjusį teismo sprendimą teismas per tris darbo dienas išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.Įvaikinimo bylas teismas nagrinėja uždaruose teismo posėdžiuose. Jei įtėviai prieštarauja, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą. Tačiau ši sąlyga galioja kol vaikas sulaukia pilnametystės.Vaikui nuo keturiolikos metų, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ši informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių.Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Jei priimama nutartis perkelti vaiką į šeimą, įvaikinimo bylos nagrinėjimas sustabdomas.Bandomasis laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, būsimų įtėvių ir įvaikio bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje.Teismo nutartimi vaiką perkėlus į šeimą iki įvaikinimo, vaiko ir būsimų įvaikintojų tarpusavio teisės ir pareigos, išskyrus paveldėjimo, prilyginamos vaikų ir tėvų pagal kilmę tarpusavio teisėms bei pareigoms.Įvaikinę vaiką, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi teismo sprendime.4. Įvaikinimas užsieniečiams ir užsieniečių vaikų įvaikinimas
Vaikas turi savo vardą, gimimo vietą, savo kultūrą ir religiją, savo fizinį, protinį ir emocinį išsivystymo lygį, brolių ir seserų, savo individualią istoriją, todėl įvaikinant į kitą šalį reikalinga papildoma vaiko interesų argumentacija. Negalima pripažinti, kad įvaikinimas užsienyje atitinka vaiko interesus remiantis įsitikinimais, kad vaiką įvaikinus į turtingesnę šalį automatiškai jam pasidarys geriau, ir tokiu būdu suteiks dėmesį tik į materialinius vaiko poreikius. Todėl LR civilinis kodeksas numato papildomas sąlygas užsieniečiams, norintiems įsivaikinti Lietuvoje gimusį vaiką ir atvirkščiai. Tai reglamentuoja tarptautinės sutartys ir aišku Hagos konvencija. Tarptautiniam įvaikinimui yra būtina išnagrinėti klausimą, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje – gimtinėje, ir po to nuspręsti, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitiks vaiko interesus, taip pat ar vaikui bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Įvaikinant vaiką, turi būti nustatyta, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą. Tai reglamentuoja tarptautinės sutartys ir aišku Hagos konvencija.
Užsienio valstybės piliečiui, įvaikinančiam vaiką, taikomos tokio pat įvaikinimo taisyklės, kaip ir ne užsienio piliečiui.Išimtys gali būti taikomos užsienio valstybės piliečiams , jeigu:1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką;2) vaiko, auklėjamo ir išlaikomo šeimoje ar šeimynoje, šeimos ar šeimynos tėvai duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti;3) vaiko globėjas (rūpintojas) duoda teismui rašytinį sutikimą įvaikinti.Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimos, šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo) sutikimo.Kai vaikas įvaikinamas kitoje valstybėje, turi būti imamasi visų reikiamų priemonių, kad vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti nepateisinamos materialinės naudos.Sprendžiant klausimą dėl vaiko įvaikinimo užsienio valstybės piliečiui, privalo būti atsižvelgta į vaiko auklėjimo paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą, taip pat ar valstybės, į kurią vaikas įvaikinamas, teisė atitinka 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, reikalavimus.Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.Įvaikinimas, atliktas užsienyje, pripažįstamas tarptautinių sutarčių ir Civilinio kodekso normų nustatyta tvarka ir sąlygomis.Tarptautinis įvaikinimas galimas, kai labiausiai atitinka vaiko interesus ir kai vaikui užtikrinamos visos garantijos ir teisės kaip ir nacionalinio įvaikinimo atveju.5. Įvaikinimo teisinės pasekmės
Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Įvaikintiesiems bei jų palikuonims paveldėjimo teisė neatsiranda po jų biologinių tėvų, tikrųjų brolių ir seserų ar naujo ryšio giminaičių mirties.
Vaiko teisė išsaugoti savo individualybę pagal Vaiko teisių konvencijos 8str. prasmę gali būti interpretuojama kaip vaiko teisė išsaugoti savo vardą, pavardę, tautybę, pilietybę ir šeimos ryšius. Įvaikinimo atveju vaikas netenka ryšių su savo šeima, gali netekti vardo, pavardės, pilietybės, tačiau paliekama jo gimimo vieta ir gimimo matai. Šių vaiko kilmę nurodančių faktų keisti įvaikinus neleidžiama. Kilmę nustatančiu faktu laikytina ir tautybė, nes tai tiesiogiai susiję ir su vaiko gimimo vieta. Sprendimu įvaikinti vaiko pilietybė nepakeičiama. Toks sprendimas įvaikinti gali būti pagrindas įvaikiui pilietybei pasikeisti (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24, 17, 32str.)Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos.Teismo sprendimu įvaikintam vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę.Įtėvių ir įvaikio, galinčio išreikšti savo nuomonę, prašymu vaikui gali būti paliekama buvusi pavardė pagal kilmę.Kai dėl įvaikio pavardės ar vardo nesutaria įtėviai tarp savęs ar su vaiku, pavardės ar vardo pakeitimo klausimą išsprendžia teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus. Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, o šeimos santykiai būtų visaverčiai, pripažįstamas daugelio pasaulio šalių, nes šeima yra nacionalinė visuomenės grupė, kurios aplinkoje geriausiai vystosi vaikai. Įvaikinimas suteikia vaikui galimybę augti meilės, supratimo, sėkmės atmosferoje. Tarptautinio įvaikinimo praktika rodo, kad įvaikinimas efektyvus, jeigu įgyvendinamos vaiko, kaip žmogaus, teisės, įskaitant teisę išsaugoti savo identiškumą ir teisę žinoti, kas yra jo biologiniai tėvai.III. Išvados
Išanalizavus sąvokas, kas yra įvaikinimas, įvaikinamasis, įvaikintojai, taip pat išnagrinėjus biologinių tėvų, įvaikių, įtėvių teises ir pareigas, įvaikinimo teisines pasekmes, galime padaryti tokias išvadas:
Įvaikinimas – valios aktas, kuris negalimas be valios pasireiškimo iš įvaikintojo pusės ir be būtinojo sutikimo iš įvaikinamojo pusės, jei įvaikinamasis gali išreikšti savo nuomonę.Įvaikinamasis – tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių vaikas, laikinai arba visam laikui netekęs šeimos. Įvaikintojais gali būti tik sutuoktiniai. Atskirais atvejais yra taikomos išimtys. Kaip ir vaikams, kurie gali būti įvaikinti, tai ir įtėviams numatyta sąlyga, kad jie turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. Norint įsivaikinti vaiką, būtinas biologinių tėvų sutikimas, jei jiems nėra atimtos tėvystės teisės, jie nėra mirę ar kita. Asmenys, norintys įsivaikinti vaiką, rašo prašymą teismui, kuris nagrinėja įvaikinimo bylas ypatingosios teisenos tvarka. Valstybinės įvaikinimo institucijos surenka medžiagą apie įvaikintojus, jų sveikata, gyvenimo sąlygas ir kita ir perduoda teismui. Tam tikrais atvejais įvaikinamasis gali pareikšti savo nuomonę dėl įvaikinimo, taip pat duoti sutikimą dėl įvaikinimo, jei įvaikinamajam yra suėję dešimt metų.Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimąĮsivaikinti vaikus gali ir užsienio piliečiai, tai pat užsieniečius vaikus gali įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečiai. Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.V., 1996m.2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. V., 2000m.3. Verslo ir komercinė teisė. Nr.1, V., 2000m.4. www.ivaikinimas.lt 5. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Leliugienė I.,K.,2002m. 6. Civilinė teisė. Mikelenas V.,V.,1998m.