Pinigų esmė - Mokslai.lt

ĮVADAS

Organizuojant ir valdant personalą atsirado atotrūkis tarp naujų reikalavPINIGŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS1. Pinigų apibrėžimasDažnai pasitaiko, kad -žodis, kuris nuolat ir kasdien vartojamas, atstovauja nelengvai nustatomai mokslo sąvokai, kad daiktas, kuris atrodo visai paprastas, gana sunkiai duodasi metodiškai nusakomas. Taip yra ir su pinigais bei jų apibrėžimu.Mes visi kasdieniniu patyrimu gerai žinome, kas tai yra pinigai, tačiau ne kiekvienas iš mūsų sugebės duoti tikrai mokslišką pinigų apibrėžimą. Nesunku ir įspėti, iš kur kyla sunkumai moksliškai apibrėžti pinigus. Pinigai pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas ir pagaliau šių dienų painaus gyvenimo sąlygomis pinigai, atrodo, virtę ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei politinio gyvenimo pagrindu. Tasai nepastovus, nuolatos prie gyvenimo besitaikąs, tačiau drauge ir pats tą gyvenimą veikiąs pinigų vaidmuo ir sudaro didžiausią sunkumą pinigus apibrėžti. Juk ne be pagrindo jau nuo seno pinigai laikomi tokiu dalyku, kuris ne tik sunkiai nusakomas, bet ir kuris turi labai įvairius, nevienodus apibrėžimus. Ne tik kiekvienas ekonomikos metodas turi savotišką pinigų sąvoką, bet dar ir to paties ekonomikos metodo šalininkai dažnai pateikia įvairius pinigų apibrėžimus. Pinigų apibrėžimo sunkumai bei įvairumai ir davė kai kuriems ekonomistams pagrindo visai atsisakyti nuo moksliško pinigų apibrėžimo. Tie ekonomistai pinigais laiko visa tai, kuo paprastai galima įsigyti gėrybių ir apmokėti skolos pasižadėjimus.Pinigų apibrėžimas turi remtis pinigų esmės pažinimu. Pinigų esmę geriausiai galime pažinti nustatę jų funkcijas. Juk ne be reikalo jau senovės filosofai sakydavo, kad operatio sequitur natūrom veikimas, daikto funkcijos seka jo prigimtimi ir kartu, inoma, parodo daikto esmę. Jei norėtume pinigus apibrėžti aplenkdami jų funkcijas, pasirėmę vien tik pinigų medžiaga arba, kaip sakoma, monetiniu terminu, pinigu substancija, tuojau susidurtume su beveik nenugalimais sunkumais.Pirmiausia, pati pinigų medžiaga įvairiais laikais buvo labai įvairi, todėl sunku pasakyti, pagal kurio laiko pinigų medžiagą tektų pinigus apibrėžti. Pagaliau, jei sustotume ir ties dabartinių pinigų medžiaga (monetų metalais ar notų popieriumi), tai ir šiuo atveju, žiūrėdami vien medžiagos, vargu ar suprastume pinigų esmę. Monetos gali būti vartojamos ne vien pinigų reikalams, bet taip pat jos gali būti auksakalių žaliava, muziejų eksponatai, dantų lopymo medžiaga, net ir žmonių pasipuošimo objektas. Popieriniai pinigai ir bankų notos irgi ne visuomet tetarnauja piniginiams reikalams. Kai popieriniai pinigai ar banko notos išimamos iš apyvartos, tai, nors jų medžiaga ir nieko nepasikeistų, jau nebėra pinigai. Tas pats atsitinka su notomis bei popieriniais pinigais ir didelės infliacijos metu, kada jie faktiškai netenka savo pinigu privalumų. Tuo būdu pati viena nei monetų, nei popierinių pinigų medžiaga negali padėti nustatyti pinigų esmės, kuria turi remtis pinigų apibrėžimas. Todėl pinigams apibrėžti tenka sustoti ties pinigų funkcijomis.Pinigų istorija rodo, kad bet kuris daiktas gali būti pinigai, jei jis visuomenės ūkyje atlieka tam tikras funkcijas. Todėl kyla klausimas, kokios yra tos funkcijos, kurios gali paversti įvairius daiktus pinigais. Toms funkcijoms nustatyti galima pasirinkti du kelius. Pirmuoju keliu eidami, imame konkrečius dabarties pinigus, nagrinėjame visas jų atliekamas tautos ūkyje funkcijas ir nustatome, kurios funkcijos pavertė tam tikrą medžiagą pinigais arba, kitais žodžiais, nustatome, kurios funkcijos yra esminės pinigams. Antruoju keliu eidami, imame visą, dinamikoje esantį, atseit veikiantį, ūkio organizmą ir ieškome tame organizme tų sąnarių arba organizmo dalių, kurios eina mainų įrankio funkcijas, nes istorijos faktai aiškiai rodo, kad ir kokios rūšies būtų pinigai, jie visuomet neabejotinai atlikdavo mainų priemonės funkcijas. Kai tuo keliu nustatomas mainų funkcijų subjektas, tai galima ir toliau ieškoti, kokias dar kitas funkcijas eina tas mainų subjektas.Pinigų funkcijoms nustatyti gal bus tinkamesnis antrasis metodas, kuris nustato funkcijas žiūrėdamas viso ūkio organizmo veikimo. Žinoma, tenka vėliau pasinaudoti ir pirmuoju metodu, kuris nagrinėja konkrečių dabar- ties pinigų funkcijas, tačiau tas metodas bus tik pirmojo metodo studijų rezultatų patikrinimas.Norint įsigilinti j tautos ūkio dinamiką, pirmiausia reikia prisiminti keletą ekonomikos teorijos dėsnių. Ekonomikos teorija skirsto tautos ūkio gėrybes į dvi dideles grupes: vienos gėrybės tenkina tiesioginius žmonių reikmenis—tai vartojamosios gėrybės; antroji gėrybių rūšis naudojama kitoms gėrybėms gaminti ar jau pagamintas gėrybes vartojimui pateikti — gaminamosios gėrybės. Tos gėrybės, kurios naudojamos naujoms gėrybėms gaminti, vadinasi gamybos priemonės, tos gėrybės, kurios naudojamos jau pagamintiems daiktams patiekti vartojimui, bus transporto priemonės. Produkcijos ir transporto priemonės atsirado tuo momentu, kai žmogus pradėjo gaminti ūkiškas gėrybes ir kol žmogus tokias gėrybes gamins, kad ir kokia būtų pasaulio ūkio santvarka (natūrali, kapitalistinė ar komunistinė), tos produkcijos ir transporto priemonės bus reikalingos, nes jų būtinumas yra pagrįstas pačiu žmogaus ūkininkavimo faktu.Dabartinėje kapitalistinėje ūkio santvarkoje, kuri remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalinimu, be tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliami daiktai iš vienos vietos į kitą, yra dar ir tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliama vieno asmens daiktų nuosavybė kitam asmeniui. Šiuo paskutiniuoju atveju galima kalbėti apie tarpasmeninį ekonominį susisiekimą ir apie tokio susisiekimo priemones. Mūsų ūkio santvarkoje, kur veikia darbo pasidalinimas, kiekvienas žmogus tesigamina tiesiogiai jam reikalingų dalykų tik mažų mažiausią dalelę, beveik visa, kas reikalinga vartojimui ar tolesnei gamybai, jam pateikia kiti

žmonės. Tų visų daiktų pateikimas įvyksta tarpasmeninio ekonominio susisiekimo keliu, kai tų daiktų nuosavybė perkeliama nuo vieno asmens kitam asmeniui. Tarpasmeninis ekonominis susisiekimas gali būti pavadintas ir tarpasmeniniu ekonominiu santykiavimu. Pagaliau mūsų dabartinėje ūkio santvarkoje, kur, be darbo pasidalinimo ir privatinės nuosavybės, veikia dar ir asmens laisvė, nuosavybės perkėlimas įvyksta ne prievarta, kaip buvo baudžiavos ar vergijos laikais, bet laisvo susitarimo keliu.Kyla klausimas, kokiomis ūkiškomis priemonėmis mūsų ūkio santvarkoje perkeliama nuosavybė nuo vieno asmens kitam asmeniui arba, kitais žodžiais, koks yra tas tarpasmeninio ekonominio susisiekimo įrankis, kurio ne- turėjo natūralinis ūkis, kai nebuvo darbo pasidalinimo ir kiekvienas pasigamindavo patsai viską, kas jam buvo reikalinga; koks yra tas įrankis, kurio neturės tariamai būsimoji komunistinė ūkio santvarka, jei tokia kada pasaulyje įsigalėtų, nes nebebus privatinės nuosavybės ir todėl nebus reikalo daiktų nuosavybės perkelti nuo vieno asmens kitam asmeniui; koks pagaliau yra tas įrankis, kuris ne visuomet buvo reikalingas vergijos ar baudžiavos laikais, nes tuomet nebuvo asmens laisvės ir todėl nuosavybė dažnai buvo perkeliama prievartos keliu. Šie klausimai nesunkiai išsprendžiami, jei tik imsime ieškoti tų ekonominių priemonių, kuriomis vieno asmens nuosavybė perkeliama kitam. Toji priemonė, tas įrankis, arba tarpininkas, yra ne kas kita kaip tik pinigai. Kapitalistinėje ūkio santvarkoje neišvengiamas yra tarpasmeninis ekonominis santykiavimas ir todėl toje santvarkoje būtinai yra reikalingi pinigai. Ūkininkaująs žmogus daiktus kilnoti erdvėje vartoja technines transporto priemones, o perkelti nuosavybę kitam asmeniui imasi tam tikros ūkiškos priemonės, kurios vadinasi pinigai

Be pinigų, mainų ar ekonominio santykiavimo tarpininku gali būti vadinamas ir pirklys. Pirklys ekonominiame žmonių susisiekime eina tartum geležinkelio mazgo stoties pareigas, nes jo asmenyje koncentruojasi pasiūla ir paklausa arba, kitais žodžiais, pirklys tarpininkauja pirkimui ir pardavimui. Turtų perkėlimo procese panašus vaidmuo ir pinigų, nes ir pinigams tarpininkaujant įsigyjama kitų reikalingų daiktų. Tuo būdu ir piniguose tam tikra prasme susiduria pasiūla ir paklausa. Todėl pinigai ir gali būti vadinami daiktiniais žmonių ekonominio susisusiekimo tarpininkais, kai pirklys bus asmeninis tokio susisiekimo tarpininkas. Tačiau tarp asmeninio ir daiktinio ekonominio susisiekimo tarpininko, kitaip sakant, tarp pirklio ir pinigų, be pačios prigimties skirtumų, yra dar ir funkcijų skirtumas, nes pirklys visuomet tarpininkauja dvišaliam turtų perkėlimui, o pinigai dažnai tarpininkauja ir vienašaliam turtų perkėlimui, pvz., kaip įvyksta mokesčių mokėjime. Visa, kas buvo pasakyta, rodo, kad pinigų funkcija mūsų ūkio organizme yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui.Nustačius pinigų funkciją, iškyla dar kitas klausimas, būtent, kurie konkretūs daiktai atlieka tarpasmeninio ekonominio tarpininkavimo funkcijas arba, kitais žodžiais,kurie konkretūs daiktai yra pinigai. Apskritai galima butų pasakyti, kad kiekvienas daiktas, kuris ne atsitiktinai, ne vieną kitą kartą, bet pastoviai, nuolatos eina ekonominio tarpininkavimo funkcijas, yra pinigai. Šiuo atveju tenka iškelti svarbą žodžių „pastoviai, nuolatos”, nes tik tokie daiktai telaikomi pinigais, kurių tiesioginė, pastovi, nuolatinė funkcija yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, nes šiaip atsitiktinai, vieną kitą kartą bet kuris daiktas gali eiti ekonominio tarpininko pareigas.Jei trumpai suglaustume visas išvadas, prie kurių prieita beieškant mokslinio pinigų apibrėžimo, tai tektų pasakyti, kad pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pi nigai. Tarpininkauti ekonominiam santykiavimui, be realių, konkrečių daiktų, gali ir nurašymai iš vienos banko sąskaitos ir įrašymai į kitą sąskaitą. Tokiu nurašinėjimu sukuriami pinigai, vadinamieji žiriniai pinigai, nėra joks konkretus daiktas, Žiriniai pinigai nesudaro savarankiškos pinigų rūšies, kuri būtų nepriklausoma nuo teisėtų krašto mokėjimo priemonių, bet yra tik tų teisėtų mokėjimo priemonių pasireiškimas bankų knygose. Tai pačiai pinigų rūšiai priklauso ir pinigu perlaidos.Žmonės kasdieniame gyvenime paprastai pinigais laiko tik konkrečius daiktus, todėl reikia patikrinti, ar duotasis pinigų apibrėžimas tinka tiems visiems konkretiems daiktams, kuriuos žmonės laiko pinigais, ir ar kartais tas apibrėžimas netiks ir tokiems daiktams, kurie apskritai nelaikomi pinigais. Konkretūs daiktai, kurie iš dalies pastoviai, iš dalies rečiau ar dažniau ir pagaliau iš dalies tik atsitiktinai eina pinigų funkcijas, yra: 1) monetos, 2) valstybiniai ir bankiniai popieriniai pinigai, 3) notos, 4) čekiai, 5) vekseliai, 6) procentiniai popieriai bei jų kuponai , 7) iždo orderiai ir 8)_ žyminiai ir pašto ženklai, banderolės ir kiti į juos panašūs daiktai, monetai, pinigai atsiskyrė ne tik nuo kitų daiktų, nuo prekių, bet ir nuo tos medžiagos, iš kurios jie yra pagaminti. Pinigas monetos pavidalu virsta savarankišku daiktu. Monetos, kurios atitinkamos valdžios įsakymu yra išimtos iš apyvartos, kurios sudaro tik muziejų eksponatus, arba susidėvėjusios pagal įstatymais nustatytas normas, nebėra pinigai.Senesnieji ir tai palyginti neskaitlingi teoretikai, v. substancialistai, ginčijo popierinių pinigų pilnas pinigines teises. Tie teoretikai visai teisingai manė, kad pinigas, tarpininkaudamas ekonominiam žmonių susisiekimui, turi būti ir vertės matas. Būdamas vertės matas, galvojo tie teoretikai, pinigas ir pats turi turėti verte, nes kitaip jis negalėtų būti vertės matas. Popieriniai pinigai, kaip medžiaga, neturi savyje tos vertės, kurią jie turi ekonominiame susisiekime, tad popieriniai pinigai nėra tikra žodio prasme pinigai. Popieriniai pinigai yra daugiausia tik pinigų surogatai, atseit pinigų pakaitalai. Netenka abejoti, kad kiekvienas pinigas turi turėti vertę, nes kitaip jis negalėtu tarpininkauti ekonominiam susisiekimui. Būtina tokio tarpininkavimo sąlyga yra kartu būti ir vertės matas. Tiesa, popieriniai pinigai neturi substancinės, atseit savo medžiagos, vertės, tačiau turi einamų funkcijų verte, kuri yra bet kurios vertės pagrindas. (Prie funkcijų vertės problemos teks vėliau plačiau sustoti.) Pagaliau ir biloninių monetų medžiaga neturi tos vertės, kurie įgyja ekonominiame gyvenime, tačiau biloniniams pinigams neginčijamos pinigų teisės.Panašiais sumetimais substancialistai laikė pinigų surogatais ir bankų notas. Notos, esančios tik dokumentai, kuriais galima reikalauti iš banko tam tikrų įstatymais nustatytų vertybių: monetų, brangiųjų metalų lydinių ar devizų.Mūsų laikais nebėra pasaulyje pilnaverčių monetų apyvartos, todėl tektų daryti išvadą, kad dabar pasaulis gyvena be tikrųjų pinigų ir verčiasi vien tik pinigų surogatais. Popieriniai pinigai ir notos mūsų laikais paprastai yra ne tik teisėtos, bet ir privalomos mokėjimo priemonės, kurių imti niekas negali atsisakyti. Monetos, popieriniai pinigai ir notos vadinasi kartais solutariniai pinigai, atseit tokie pinigai, kuriais galutinai apmokama skola. Pagaliau pilnavertės monetos ir popieriniai pinigai jokios įstaigos privalomai nebekeičiami į kitos rūšies pinigus,todėl jie vadinasi definityviniai arba galutinieji pinigai. Monetų, popierinių pinigų ir notų vienintelis tiesioginis uždavinys yra pastoviai tarpininkauti ekonominiam žmonių susisiekimui, todėl jie ir vadinasi gyvieji, arba grynieji, pinigai.Kiek kitokios rūšies pinigai yra čekiai ir vekseliai. Tiesa, ir jie pastoviai tarpininkauja žmonių ekonominiam susisiekimui, tačiau tas tarpininkavimas nėra jų vienintelis tiesioginisuždavinys, todėl nei čekiai, nei vekseliai nevadinami grynaisiais, arba gyvaisiais, pinigais. Čekis yra tam tikros juridinės formos įsakymas bankininkui išmokėti čekyje išrašytą sumą nurodytam asmeniui arba čekio padavėjui. Asmuo, duodąs įsakymą, turi turėti banke einamąją sąskaitą. Vekselis yra griežtos juridinės formos skolos dokumentas. Griežta juridinė vekselio forma palengvina skolos išieškojimą pagal vekselį. Vekselis skiriasi nuo kitų skolos dokumentų savo abstrakčia forma, kuri nereikalauja nurodyti skolos pagrindo. Čekiai ir vekseliai savo indosamentais, arba, kaip pas mus sakoma, irais ‘, pasidaro lengvai perkeliamais dokumentais. Grynai technišku požiūriu, čekis ir vekselis ne mažiau tinka mokėjimams, kaip notos ir popieriniai pinigai, tačiau jie skiriasi nuo notų ir popierinių pinigų tuo, kad jie yra vardiniai dokumentai2. Čekio ir vekselio veikimo sritis paprastai yra ribota tam tikrų paskirų asmenų, nes, kad imtų čekį ar vekselį teisėtų mokėjimo priemonių vietoje, reikia ne tik inoti pasirašiusius vekselyje asmenis, bet ir tais asmenimis pasitikėti. Pasitikėjimą turinčių asmenų pasirašyti čekiai ir vekseliai gali, iki jų terminui sueisiant, eiti iš rankų į rankas ir tuo būdu atstoti gyvuosius pinigus. Tačiau vekseliai ir čekiai yra individualūs dokumentai, kurie vieni kitų neatstoja, o grynieji, arba gyvieji, pinigai vieni kitus atstoja. Gyvieji pinigai perleidžiami be jokių įsirašymų, kai vekseliai ir čekiai tokiais atvejais turi būti indosuojami. Jei notų bankas nebepajėgtų kada iškeisti savo notų kitomis vertybėmis, tai notų laikytojai negali kreipti savo ieškinio į tuos asmenis, iš kurių buvo gavętas notas, o čekiu ir vekselių laikytojai kaip tik turi tas teises. Pagaliau vekseliu ir čekiu teisine prasme ne tiek mokama, kiek duodama mokėjimo sąskaita, būtent vekseliu ir čekiu, kaip pasakytų Romos teisininkai, vykdoma ne solutio, ne mokėjimas, bet datio in solutionem ar so-lutionis causa, davimas mokėjimo sąskaita arba iš priežasties mokėjimo. Skola, apmokėta vekseliu ar čekiu, tik tuomet bus likviduota, kai vekselis ir čekis bus realizuotas. Taip vekselis ir čekis tartum turi du veidus: 1) čekis yra įsakymas išmokėti nurodomą sumą, o vekselis yra skolos dokumentas; 2) čekis ir vekselis yra mokėjimo priemonės.

Vekseliai, čekiai, žiriniai atsiskaitymai, pinigų perlair dos vadinasi bankiniai, rašytiniai, čeki-niai, iriniai, privatiniai pinigai, o mo-; netos, notos, popieriniai pinigai yra gyvieji, grynieji, valiutiniai, solutariniai ir valstybiniai pinigai. Jau patsai toks didelis pavadini-, mų skaičius rodo, kad tų pinigų rūšių terminologija nėra dar galutinai nusistovėjusi.Pinigais mes laikome pastovius ekonominio žmonių susisiekimo tarpininkus. Procentiniai popieriai bei jų kuponai, ido orderiai, yminiai ir pašto enklai, banderolės ir kiti j juos panašūs dalykai tik atsitiktinai, tik ypatingais atvejais tėra vartojami kaip mokėjimo priemonė, todėl nėra pagrindo juos laikyti pinigais.Naujesnieji pinigų teoretikai nebenagrinėja ištisai visų pinigų funkcijų vienoje savo veikalų vietoje, bet tas visas problemas, kurios iškyla su pinigų funkcijomis, svarsto drauge su kitais, dažniausiai ne tiek pinigų teorijos, kiek pinigų politikos klausimais. Tais atvejais, kada griežtai neskiriamos pinigų teorijos ir pinigų politikos sritys, bet svarstomi atskiri pinigų politikos klausimai paskirų pinigų problemų šviesoje bus nuoseklu patiesti bendrus pamatus tolesniam pinigų teorijos bei pinigų politikos nagrinėjimui aiškiai nustatant tas visas funkcijas, kurias atlieka pinigai žmonių visuomenėje.Pagrindinė, galima sakyti, vienintelė pinigų funkcija, kaip aukščiau buvo nurodyta ‘, yra būti pastoviu tarpas-meninio ekonominio susisiekimo arba santykiavimo tarpininku. Jei vis dėlto kalbama ne apie vieną pinigų funkciją, bet apie keletą, tai tik dėl to, kad ta pagrindinė ekonominio tarpininkavimo funkcija tolesnės, gilesnės analizės suskaldoma dar į kelias funkcijas. Tokių, jei taip galima pasakyti, išvestinių pinigų funkcijų galima nurodyti 5, būtent: 1) mainų įrankis, 2) mokėjimo priemonė, 3) kapitalų judėjimo tarpininkas, 4) vertės matas ir B) taupymo priemonė. Pirmąsias tris pinigų funkcijas (mainų įrankis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpininkas) tenka laikyti pirmaeilėmis funkcijomis, dvi paskutiniosios funkcijos, atseit vertės matas ir taupymo priemonė, bus ne tiek savarankiškos pinigų funkcijos, kiek pirmųjų trijų pinigų funkcijų padariniai, arba, gal teisingiau, būtina pirmųjų trijų funkcijų veikimo sąlyga.Atrodo, kad mainai, arba reikalas palengvinti mainus, sukūrė pinigus. Todėl ir pinigai pirmiausia turbūt bus pasireiškę kaip mainų įrankis. Pagaliau ir dabartinėje ūkio santvarkoje pinigai daniausiai ekonominiame gyvenime vartojami kaip mainų įrankis. Ta prasme visai teisingai mainų įrankio funkcija laikoma svarbiausia pinigų funkcija, tačiau viena mainų įrankio funkcija dar neapima visos pinigų sąvokos, nes tarpasmeninio ekonominio susisiekimo funkcija yra kur kas platesnė sąvoka negu mainų įrankio sąvoka. Be mainų, į tarpasmeninį ekonominį susisiekimą dar įeina ne tik visi mokėjimai, bet ir įvairių formų kapitalų perkėlimai, nes tiek mokėdami, tiek kapitalus perkeldami, žmonės ekonomiškai santykiauja, ūkiškai susisiekia su kitais žmonėmis.Tuo būdu tik trys pinigų funkcijos, būtent mainų įrankis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpininkas, apima pilną tarpasmeninio ekonominio santykiavimo tarpininko sąvoką. Kitos dvi pinigų funkcijos, t. y. vertės matas ir taupymo priemonė, tiesiogiai į tarpasmeninio ekonominio susisiekimo tarpininko sąvoką neįeina, bet yra jos sąvokos realizavimo padariniai, yra būtinos ekonominio susisiekimo tarpininko veikimo sąlygos ‘.1. Pinigai — mainų įrankis. Mainydami mes paprastai duodame vieną daiktą už kitą. Kai į šį pa-prastą ūkišką procesą įsiterpia pinigai, tuomet atsiranda savo rūšies dvilypis veiksmas — pirkimas ir pardavimas, Tarpininkaudami mainams, pinigai teikia didelių patogumų ekonominiam gyvenimui. Tie visi patogumai juo labiau ryškėja, kai prisimename Afrikos tyrinėtojų aprašomus natūralinių mainų sunkumus, kai nebuvo galima rasti dviejų žmonių, kurie turėtų tokių daiktų, kurių vienas iš kito pageidautų, o jei pagaliau tokie žmonės ir būdavo surandami, tai jų turimi daiktai dar rečiau tebūdavo vienodos, lygios vertės.Paprasti mainai buvo ir dar pakenčiami primityviame natūraliniame ūky, kai kiekvienas gamino beveik viską, kas jo gyvenimui buvo reikalinga, tačiau juo labiau visuomenės ūkis vystėsi bei plėtojosi, juo labiau ūkiški santykiai komplikavosi, juo labiau ėmė įsigalėti privatinė nuosavybė ir darbo pasidalinimas, juo vis mažiau buvo įmanomi natūraliniai, arba tiesioginiai be pinigų tarpininkavimo, mainai.Pinigai, kai tik įėjo į ekonominio gyvenimo procesą, tuojau nutraukė varžančius tolesnę teigiamą ūkio raidą individualios gamybos ir individualaus vartojimo pančius. Pinigų ūkyje tuojau pradėta gaminti ne tas, kas sau pačiam reikalinga, bet kaip tik tas, kas kitų pageidaujama, kam galima rasti tinkamą rinką. Pinigai kūrė dirvą, kurioje galėjo tikslingai bei tvarkingai plėtotis gėrybių produkcijos procesas, nes kol kiekvienas gamino tik tai, kas jam pačiam reikalinga, tol negalima buvo kalbėti apie didesnį, planingą stambesnės gamybos išvystymą. Ta prasme pinigus, kurie atrišo gamybą nuo individualių gaminančio žmogaus reikalų, galima prilyginti transporto priemonėms, kurios atpalaidavo produkciją nuo gamybos vietos.Pinigai, kaip mainų įrankis, visuomenės ūkį teigiamai veikia dviem kryptim: gamybos specializacijos ir gamybos organizacijos. Specializacija leidžia kiekvienam gaminti ne tik tai, kas jam pačiam reikalinga, bet ir tai, kas labiau atitinka tiek paties gamintojo gabumus, tiek vietos gamybos sąlygas. Ne mažesnės reikšmės pinigai, kaip mainų įrankis, turi ir gamybos organizacijai. Mūsų dienų darbo gamyba remiasi ne tik turtų pasidalinimu, bet ir laisvu darbo sujungimu. Šiandieną tik su pinigų, kaip mainų įrankio, pagalba galima laisvai sujungti gamtą, kapitalą ir darbą vienam ilgam gamybos procesui, kurio pavienių stadijų darbo rezultatai dar nėra užbaigti, varto-jimui tinkami gaminiai. Su pinigų pagalba, laisvos sutarties keliu, galima sujungti vienam gamybos procesui tokias darbo jėgas, kurių seniau ir didžiausias despotas nebūtų pajėgęs sujungti.inoma, laisva sutartis dar nereiškia absoliutinės, visiškos asmens nepriklausomybės. Tiesa, mūsų kapitalistinė santvarka atleido žmogų nuo teisinės kitam žmogui priklausomybės, kokia buvo vergijos ar baudžiavos laikais, bet užtat kapitalistinė tvarka kur kas labiau pavergė paskirą žmogų visuomeninio gyvenimo ir darbo rinkos sąlygoms. Šiandieną nebeatitinka tikrenybės sena patar-lė, kad kiekvienas pats yra savo laimės kalvis, nes dabar, dažniausiai paskiro žmogaus, laimę kala visuomeninis gyvenimas ir darbo rinka. Seniau nuolat buvo skundžiamasi dėl darbo prievolės, dabar visur skundžiamasi dėl didelio nedarbo. Seniau visur buvo keliama aikštėn darbo prievolė, šiandien skelbiama teisė j darbą. Mūsų ūkio santvarkoje žmogus nebėra kito žmogaus siekimų įrankis, bet pats sau tikslas, žmogus yra juridiškai laisvas, tačiau ūkio srityje toji juridinė laisvė yra labai reliatyvi. Pagaliau paskutiniais laikais pradeda aiškėti, kad ir tos reliatyvios laisvės ribos kaskart labiau siaurėja, kad žmogus vis labiau pančiojamas, vis daugiau varžomas paties ūkio gyvenimo sąlygų .Pinigai, mainų įrankiai, patys būdami ūkio sąlygų padariniai, pradėjo pamažu vis labiau veikti tas pačias ūkio sąlygas, kol pagaliau ilgesnėje raidoje sukūrė tokias sąlygas, kuriomis pinigų, kaip mainų įrankio, vartojimas nebepriklauso nuo vieno ar kito asmens nuožiūros ar net ištisos visuomenės pasirinkimo, bet virto neišvengiamu paties gyvenimo būtinumu.Kapitalistinėje ūkio santvarkoje pinigai, kaip mainų įrankis, visų žmonių ieškomi, visų žmonių pageidaujami, nes visi žino, kad už pinigus galima gauti visų dalykų, kurie tik reikalingi gyvenimui. Pecuniam habens, habet omnetn rem, quam habere v uit — pinigų turįs turi kiekvieną daiktą, kurį tik nori turėti. Taip skelbdavo Romos

teisininkai. Tą Romos teisininkų posakį klasinė politinė ekonomija’ pavertė ekonomikos dėsniu. Deja, gyvenimo patyrimas parodė, kad tasai klasinės ekonomikos dėsnis, kaip ir nemaža kitų tos srovės dėsnių, nėra absoliuti tiesa, bet turi palyginti tik labai reliatyvią vertę. Juk dar visai netolimi tie pokariniai laikai kada u pinigus kai kuriuose kraštuose ne visuomet buvo galima gauti ir reikalingiausių dalykų. Tokiais atvejais grįžta natūralinių mainų laikai, kada prekes galima gauti tik už prekes. Kai šiandien visi kraštai ne tik muitais, bet ir įvairiais kontingentais bei licencijomis varžo prekių įvežimą, tai visai priešingai infliacijos laikais vien tik tam tikrais leidimais tebuvo galima išveti prekes iš krašto. Infliacijos laikais žmonės ieško ne pinigų, bet prekių, nes infliacija sugriauna pinigų verte, sunaikina jų pirkimo galią. Pinigai, nebetekę vertės bei ja pagrįstos pirkimo galios, nebėra žmonių pageidaujamas dalykas. Ir pinigų vertė, kaip ir visų kitų daiktų kaina, pareina nuo rinkos pasiūlos ir paklausos santykių.Valdžios ne kartą mėgina įvairiomis įstatyminėmis bei administracinėmis priemonėmis tvarkyti pinigų rinkos pasiūlos bei paklausos dėsnius. Mėginta nustatinėti pinigų kursai, prekių kainos, drausta laikyti ir vartoti užsienio mokėjimo priemones ar aukso lydinius. Tie visi ygiai tik tais atvejais teturi teigiamų padarinių, jei jie atitinka konkrečias gyvenimo sąlygas. Kiekvienai monetinei valdžios politikai tinka posakis: „Valdžia gali norėti, kas jai patinka, tačiau, jei valdžia nori, kad jos valia virstų gyvenimo tikrove, ji gali norėti tik to, ką leidžia rinka”. Jei valdžios pasirinktos priemonės neatitinka krašto ūkio sąlygų., tai jokios įstatyminės ar administracinės priemonės ne tik nieko nepajėgs nuveikti, bet dar ims trukdyti pinigų, kaip mainų įrankio, veikimą ir tuo, žinoma, kenkti teigiamai krašto ūkio raidaiPirmosios dvi pinigų funkcijos, mainų įrankio ir mokėjimo priemonė, yra labai artimai viena su kita susijusios, nes visais laikais mokėjimai buvo daromi kaip tik tais daiktais, kurie drauge yra ir mainų įrankiai. Jei mokėjimai vykdomi tais pačiais daiktais, kurie yra ir mainų tarpininkai, tai mokėtojas lengviau gali įsigyti mokėjimams reikalingų daiktų ir mokesčio gavėjas lengviau sunaudoja tuos daiktus bet kuriems savo reikalams tenkinti. Tais sumetimais visi mokėjimai dabar ir vykdomi tais daiktais, kurie yra ir mainų įrankiai, būtent pinigais. Jei kada mokėjimams ir nevartojami pinigai, tai paprastai tik tais atvejais, kada mokėjimai daromi laisvu noru. Taip daiktais duodamos dovanos, sudaromi testamento aktai, skiriamos dukterims dalys, arba kraičiai’. Jei įstatymai kartais numato privalomus mokėjimus ar patarnavimus, tai jie paprastai gali būti pakeisti gyvaisiais pinigais. Jei čia yra kokių išimčių, tai nebent karo metu daromos rekvizicijos, kurios dažniausiai nepakeičiamos pinigais.Šiaip visi mokesčiai renkami pinigais, nes tik pinigais tegalima teisingai idiniame kredito apibrėžime teisingai nurodoma pačios kredito operacijos eiga, bet ne paties kredito esmė.Juridinį kredito apibrėžimą suekonomino Bėm Baverkas (1851—1914) ‘, kuriam kreditas yra mainai dabarties gėrybių ateities gėrybėmis. Kadangi ateities gėrybės, atseit laukiamos gėrybės, paprastai maiau vertinamos negu dabarties, t. y. jau rankoje turimos gėrybės, tai tuo vertės skirtumu Bėm Baverkas ir pagrindžia savo žinomą. palūkanų teoriją. Bet ir Bėm Baverko teorija ne tiek apibrėžia kreditą, kiek duoda jo eigos aprašymą.Kai kreditas apibrėžiamas kaip reproduktyvinių gėrybių vartojimo perleidimas, tai tokiam apibrėžimui galima užmesti tai, kad jis praleidžia konsumentinj (vartojamąjį), atseit vien pragyvenimo reikalams imamą kreditą. Ta proga tenka nurodyti, kad ekonominis kredito teikimas, arba kreditas ūkiška prasme, tėra tik tais atvejais, kai kapitalas perleidiamas kitam asmeniui gamybos reikalams. Juk ir pačioje kapitalo sąvokoje jau glūdi tolesnės gamybos sąvoka . Sumetimai, kuriais teikiamas kreditas ne tolesnei gamybai, bet tiesioginiam vartojimui, yra aiškiai ne ekonominio pobūdžio, vis vien kad ir kas būtų tokio kredito ėmėjas. Vartojimo kreditą teikdamas, kreditorius gali vadovautis geraširdiškumu, palankumu, visuomenės gerove, patriotizmu arba net ir asmeninio pelno troškimu. Tie visi sumetimai vargu ar daug bendro turi su ūkišku-mo dėsniais. Bet kai neigiamas vartojamojo kredito ūkiš-kumo pagrindas, tai dar kartu neginčijama tokio kredito, bent tam tikrais atvejais, naudingumas bei reikalingumas.Pasiaiškinus dėl kapitalo ir kredito sąvokų, tenka sustoti prie pinigų reikšmės kapitalų mobilizacijai, kuri paprastai pasireiškia kredito operacijose. Pinigų, kaip kapitalų mobilizacijos tarpininko, svarba ryškiai pasirodo, jei palyginsime dabartinius kreditoriaus ir skolininko santykius su ta padėtimi, kurioje kreditorius ir skolininkas buvo natūralinio ūkio santvarkoje, kada nebuvo kapitalų mobilizacijos tarpininko. Natūralinio ūkio sąlygomis kreditoriui ne visuomet lengva surasti tokį žmogų, kuriam kaip tik būtų reikalinga skolintis tokių daiktų, kuriuos turi kreditorius. Jei pagaliau ir pasiseka kam paskolinti turimus daiktus, tai, priimdamas juos atgal, kreditorius turėtų žiūrėti, jei tie patys daiktai grąžinami, kad jie ne-būtų blogesnės būklės, kaip buvo paskolinti, arba, jei grąinami kiti, bet paskolintus daiktus atstojantieji daiktai, tai tektų susirūpinti, kad jie būtų lygios vertės kaip ir paskolintieji.Visai kitaip kapitalai yra perkeliami pinigams tarpininkaujant. Skolininkas, gavęs piniginį kapitalą, gali be jokio vargo jj sunaudoti bet kuriems tikslams, nes u pinigus normaliomis sąlygomis galima įsigyti visų medžiaginių gėrybių. Tas pinigų realizavimo lengvumas padeda ir kreditoriui rasti pinigų reikalingą skolininką. Pagaliau, ir atgaudamas paskolą, kreditorius normaliomis sąlygomis gauna tos pačios vertės gėrybes, ką buvo davęs, nes normaliomis sąlygomis pinigų vertė yra palyginti pastovi. Tais visais sumetimais mūsų ūkio santvarkoje, kai kapitalai mobilizuojami ta ar kita paskolos forma, tai tas vykdoma pinigams tarpininkaujant. Pinigai, tarpininkaudami kapitalams perkelti, atlieka tą patį vaidmenį kapitalų rinkoje, ką ir eidami mainų įrankio funkcijas prekių rinkoje.Pinigai nebegali tinkamai atlikti kapitalo mobilizacijos funkcijų, kai jų vertė svyruoja, kai jų kursas pasidaro nepastovus. Kai pinigų vertė svyruoja, tai nei kreditorius, nei skolininkas nežino, kokia gali būti reali tikroji paskolinto kapitalo vertė paskolos grąžinimo metu. Jau seniai pastebėta, kad pinigai, netekę vieną kartą pastovios vertės, pradėję svyruoti, paprastai rodo palinkimo kristi, vis labiau mažinti savo vertę ir todėl žmonės vengia skolinti savo pinigus, nebenori taupyti savo udarbius ar pajamas, nes paskolinę ar sudėję kredito įmonėse vienas vertybes, vėliau begauna mažesnės realios vertės gėrybes. Žmonės, bijodami savo piniginių gėrybių vertės mažėjimo, pradeda kratytis pinigų ir rūpinasi už juos įsigyti bet kurių, šiaip tiesiogiai jiems ir nereikalingų dalykų. O kur nėra taupymo, tenai negali būti ir kapitalo, kur nėra kapitalo, tenai neturi ko veikti ir kapitalų mobilizacijos tarpininkas, pinigai.Mainų įrankio, mokėjimo priemonės ir kapitalų mobilizacijos tarpininko funkcijos yra labai artimai viena su kita susietos. mogus skolina kitiems savo pinigus arba pats ima paskolas, nes žino, kad už pinigus gali įsigytiĮvairių dalykų ir atlikti visus mokėjimus. Savo ruožtu kapitalo tarpininko funkcija veikia mainų įrankio ir mokėjimo priemonės funkciją. Žmogus savo ūkiško veikimo rezultatus taupo, kapitalizuoja, nes žino, kad kapitalų rinkoje visuomet ras norinčių jo kapitalizuotas santaupas skolinti ir mokėti už jas palūkanas. Skolininkas pajėgia mokėti palūkanas, nes jis pelnosi vartodamas paskolintus pinigus mainams ir mokėjimams.

4. Pinigai — vertės matas. Mainų įrankis, mokėjimo priemonė ir kapitalų mobilizacijos tarpininkas — tai trys pirmaeilės pinigų, kaip pastovaus tarpasmeninio ekonominio susisiekimo tarpininko, funkcijos. Ketvirtoji pinigų funkcija, pinigai — vertės matas, kaip jau buvo minėta, yra tik logiškas pirmųjų trijų funkcijų rezultatas, nes vertės matavimas, kainos nustatymas yra tik būtina tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąlyga, tačiau pati tiesiogiai neįeina į tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąvoką. Kai vertė nustatoma, tai dar su niekuo ūkiškai nesantykiaujama.Prieš kalbėdami apie vertės mato funkciją, turime nors ir visai paviršutiniškai išsiaiškinti pačios vertės sąvoką l. Vertė nėra koks objektyvus, pačiame daikte glūdįs daikto privalumas. Vertė nėra daiktui pagaminti įdėto laiko ar pinigų kiekis. Vertė yra subjektyvi, paties žmogaus daiktui teikiama, jei taip galima pasakyti, grynai išorinė daikto savybė. Ji remiasi žmogaus santykiu su išoriniu pasauliu arba, konkrečiau — žmogaus santykiu su vertinamuoju daiktu. Vertė yra žmogaus nuomonė apie vertinamojo daikto naudingumą pačiam žmogui arba ištisai visuomenei. Bet kuris daiktas turės paskiram žmogui ar visai visuomenei vertės, jei jis galės patenkinti jų reikmes ir jei tam daiktui įsigyti reikalinga darbo. Daiktai ir labai naudingi, bet laisvai gaunami neribotu kiekiu, inoma, neturi ekonominės vertės.Jei daiktas gali patenkinti kurią nors žmogaus reikmę,vis vien, ar ta reikmė bus įsivaizduota ar tikra ‘, subjektyvi ar objektyvi, ir jeigu tuo pačiu metu to daikto įsigijimas yra susietas su darbu, tai tik tuomet galime kalbėti apie daikto vertę. Daikto naudingumas bus daugiau subjektyvus veiksnys, kai daiktui pasigaminti reikalingas darbo kiekis bus daugiau objektyvus vertės veiksnys. Tie abu veiksniai drauge nulemia daikto vertę.Juo daugiau įvairių daiktų dėl mainų patenka į rinką, juo didesnis atsiranda reikalas nustatyti tų daiktų vertę. Lengviausiai nustatoma tų įvairių įvairiausių daiktų vertė, jei išskiriama vienas ar keli daiktai ir nustatoma jų vertė palyginti su visais kitais daiktais. Žinodami to vieno daikto vertės santykį su kitais daiktais, lengvai galime nustatyti įvairių daiktų tarpusavio vertės santykius . Vienu kuriuo daiktu matuodami visus kitus daiktus, nustatome tų daiktų tarpusavio vertę. Tas daiktas, kuriuo matuojame visas prekes, vadinasi pinigai. Tas būdas, kuriuo nustatome daiktų vertę, vadinasi vertės matavimas; tas daiktas, kuriuo mes matuojame įvairių daiktų vertę, atseit pinigai, vadinasi vertės matas; vertės matu, arba pinigais, išreikšta daiktų vertė vadinasi kaina.Vertės matavimas yra tam tikrų dydžių lyginimas ta pačia prasme, kaip elgiamės ilgį, plotį ar svorį matuodami, nebent tik tas skirtumas, kad, ilgį ar svorį matuodami, mes darome išorinį objektyvų veiksmą, tačiau, matuodami daiktų vertę, tiesiogiai jokio išorinio žygio nedarome, tik sprendžiame daiktų tarpusavio vertės santykį. Kai mes nustatinėjame daiktų vertės santykius, mums nesvarbu, ar daiktai patenka į rinką jau turėdami kokį vidinį tarpusavio vertės santykį, ar tas vertės santykis yra tik prekių apyvartos rinkoje padarinys. Mums turi svarbos tas faktas, kad mes tik rinkoje nustatome daiktų tarpusavio vertės santykius .Daiktų tarpusavio vertės santykių nustatymas būtų lengvesnis žygis, jei žmogus gyventų izoliuotas nuo visuomenės ir ta visuomenė neveiktų visų jo vertės sprendimų. Kai žmonės gyvena vienodomis ūkiškomis bei visuomeninėmis sąlygomis, turi jei ne visai vienodas, tai palyginti artimas dvasines ir medžiagines reikmes, tai ne-labai jau skiriasi vieni nuo kitų ir jų vertės sprendimai. Dar labiau suvienodina paskirų žmonių daromus daiktų vertinimo sprendimus vienodas auklėjimas, vienodi įpročiai, vienodos pažiūros ‘. Tuo būdu pamažu susidaro visuomenėje tokie paskirų daiktų vertinimai, su kuriais pavienis mogus susiduria tartum su tam tikru objektyviu, nuo jo asmens nusistatymo nepriklausomu, visiems privalomu vertės sprendimu. Taigi iš pradžių savo kilme subjektyvus daiktų vertinimas pamažu virsta objektyviu, nuo paskiro žmogaus nebepriklausomu, pačios visuomenės nusistatymu.Vertės sprendimų suobjektyvėjimas ryškiai pasirodo pirkimo bei pardavimo procese, kai paklausos bei pasiūlos padarinius, atseit perkamų ir parduodamų daiktų vertę, nustato visuomeninis tų daiktų vertinimas. Net ir kiekviename konkrečiame pirkimo pardavimo akte daikto vertę nustato ne tik faktiški mainų dalyviai, atseit pirkėjas ir pardavėjas, bet ir visi galimi perkamojo daikto pirkėjai ir pardavėjai, nes niekas brangiau nemoka, negu gali kitur nusipirkti, ir niekas pigiau savo prekės neatiduoda, negu gali iš kitų pirkėjų gauti.Bendras visų ūkiškų gėrybių privalumas yra vertė, išreikšta pinigais, arba kaina, kuri įgalina mus tas gėrybes lyginti, matuoti ir vertinti. Todėl mes ir kalbame apie pinigus, kaip vertės matą, nes pinigais išreikšta vertė, atseit kaina, matuojame įvairias ūkiškas gėrybes.Ta prasme nustatyta pinigų, kaip vertės mato, sąvoka gali susilaukti ir faktiškai susilaukia kai kurių priekaištų. Pirmiausia šitokiai vertės mato sąvokai priekaištaujama, kad vertė, būdama grynai subjektyvus žmogaus sprendimas, negali būti matuojama, nes matuoti galima tik objektyvų, realų daiktą. Jau buvo nurodyta, kad vertė nėra jau taip grynai subjektyvus paskiro mogaus sprendimas, nes, be daiktui pagaminti reikalingo darbo veiksnio, dar ir pačios visuomenės nusistatymas suobjektyvina net ir šiaip subjektyvų paskirų asmenų sprendimą. Tačiau, kas šiuo atveju yra svarbiausia, vertė pasireiškia mainomųjų daiktų tarpusavio santykiais, kurie išreiškiami skaičiais. Tokie įvairių daiktų skaičiais išreikšti santykiai yra konkretus, objektyvus dalykas, kuris, kaip visi turintieji tam tikrą dydį dalykai, gali būti ir matuojami.Toliau gali būti prikišama, kad vertės matas turi būtipastovus, nes bet kuris matavimas nepastoviu matu neturi jokios — nei teorinės, nei praktinės — reikšmės. Tuo tarpu visos ūkiškos gėrybės, neišskiriant ir pinigų, neturi absoliučiai pastovios vertės. Čia tenka pasakyti, kad vertės mato funkcijos bus visiškai atliktos, jei pasiseka vien tam tikru laiku nustatyti vertės mato ir matuojamojo daikto vertės santykį. Tam tikro laiko vertės santykiui nustatyti nebūtinai jau yra reikalingas absoliučiai pastovus matas ‘. Pagaliau gali būti padarytas priekaištas, kad bet kuris matas turi turėti bent tuos privalumus, kuriuos matuoja kituose daiktuose. Taip, pvz., ilgio matas turi turėti bent ilgį, svorio matas — svorį, talpos matas — talpą. Lygiai taip pat ir vertės matas, pinigai, turi pats turėti vertę, nes, neturėdamas tos vertės, negali matuoti ir kitų daiktų vertės. Tuo tarpu popieriniai pinigai neturi patys jokios vertės, taigi, kokiu būdu jie gali būti vertės matai? Tenka sutikti, kad popieriniai pinigai neturi substancinės vertės, bet vertę jie, be abejo, turi, ir toji vertė yra jų einamųjų funkcijų vertė, būtent popieriniai pinigai yra mainų įrankis ir mokėjimo priemonė ir tos jų funkcijos teikia jiems vertę. Pagaliau nesunku prieiti prie išvados, kad visi daiktai, net ir tie, kuriems tariamai teikia vertę pati jų substancija, faktiškai semia savo vertę ne iš savo substancijos, bet iš tų funkcijų, kurias jie atlieka ‘. Tad ir popierinių pinigų funkcijos teikia jiems realią vertę, kuri padaro juos tinkamais vertės matais.Pinigų vertės mato funkcija, nors ir laikoma išvestine, antraeile pinigų funkcija 3, turi labai didelę reikšmę ūkio gyvenimui ir tai ypač šiais atvejais: 1) kai nustatomas kraštui reikalingas pinigų kiekis, nes nuo pinigų vertės pareina didesnė ar mažesnė pinigų paklausa ; 2) kai nustatomas paskiri asmens ūkiškas pajėgumas. Jei pinigais nebūtu galima mauoti daiktų vertės,

tai kiekviena kartą, norint nustatyti kokio nors asmens turtingumą, tektų išvardyti ne tik visus jam priklausomus daiktus, bet ir tu daiktu rūšis bei privalumus; 3) kai sudaroma paskiro ūkio ar paskiros įmonės pelno ir nuostoliu sąskaita ir pagal tokios sąskaitos duomenis nustatomas tolesnis tos Įmonės veikimo planas. Tikslus pelno ir nuostolių apskaičiavimas turi didelę svarbą ne tik paskiriems privatiniams ūkiams, bet ir visam tautos ūkiui. Pelningumas — tai pagrindinis mūsų ūkio santvarkos organizacijos pradmuo. Normaliomis sąlygomis įmonės nuostoliai rodo, kad įmonė blogai vedama arba ji yra visai nereikalinga tautos ūkiui. Įmonės pelningumas — tai geriausias įmonės esimo bei jos veikimo pateisinimas. Kapitalistiniame ūkyje, kuris remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalinimu, kapitalas ir darbas plaukia į tas vietas, kur galima pelningai dirbti. Pelningos kapitalui ir darbui yra kaip tik tos vietos, kur jie yra reikalingi. Todėl galų gale pinigai, kaip vertės matas, nurodo kapitalo ir darbo reikalingas vietas; 4) pinigų, kaip vertės mato, funkcijos reikšmė labai ryškiai pasirodo, kai reikia sudaryti prekybos, mokėjimų ir tautos ūkio balansus. Tuos visus balansus tik tuo atveju tegalima sudaryti, jei pinigais išreiškiama įvežamų ir išvežamų prekių, daromų ir gaunamų tarptautinių mokėjimų ir visos tautos turtų bei metinių pajamų vertė; S) tik su vertės mato pagalba galima palyginti įvairių metų krašto prekybos, mokėjimų ir ūkio balansus ir tuo būdu nustatyti tikrąjį krašto ūkio barometrą, kuris parodo, ar krašto ūkis kyla ar smunka ; 6) vertės matas parodo, už kokią sumą kurių prekių išvežama ir įvežama, ir tuo palengvina nustatyti tinkamas krašto ūkio politikos gaires ; 7) vertės matas, įgalindamas sudaryti prekybos balansą, palengvina nustatyti įvairių (kraštų tarpusavio ekonominę, kartu, žinoma, ir politinę priklausomybę.Visus nurodytus teigiamus pinigų, kaip vertės mato, privalumus bent kiek aptemdo reliatyvus to mato pasto jamas. Ta proga nurodoma, kad notų bankas gali turėti tik tiek aukso, kiek neišvengiamai reikalinga notų pastovumui laiduoti ir mokėjimų balanso saldui išlyginti. Šiandien nemaa ekonomistų yra susirūpinę ieškoti naujų monetinės politikos kelių, kurie leistų tautos ūkiui išeiti, jei jau ne visai be aukso, tai bent maesniais aukso ištekliais.Kapitalizmas, kurio siekimas yra kuo daugiausia pelnyti, kurio dvasia yra skaičiavimo dvasia, duoda ir pinigams taupyti ne tik naują krypti, bet ir naują prasmę. Kapitalizmas nurodė, kad ne tam reikia taupyti, kad pinigai gulėtų be darbo, laukdami pasislėpę „juodosios dienos”, bet tam, kad planingai, organizuotai paleisti darbą kurtų naujas ūkiškas gėrybes. Kapitalizmas ne tik ieško pelno, bet ir viską apskaičiuodamas sugeba surasti naujus to pelno šaltinius. Tezauruoti pinigai yra bent laikinai mirę tautos ūkiui; jie neduoda pelnų nei pačiam taupytojui, nei visuomenei. Visai kitaip yra, kai sutaupyti pinigai eina į ekonominį krašto kūrybos darbą, kai taupymo keliu jie virsta gimdančiais naujas vertybes kapitalais.Tačiau ir tas organizuotas kūrybinis taupymas turi savo teoriniu priešininkų, kurie visai teisingai nurodinėja, kad tikrasis bei svarbiausias ekonominės kūrybos akstinas yra prekių paklausa, arba kitais žodžiais, pinigais maitinamas prekių vartojimas. Taupymo priešininkai, paskelbę tą visai teisingą dėsnį, daro sunkiai pateisinamą ir krašto ūkiui žalingą išvadą, būtent, kad pinigų taupymas, kuris varžo asmeninį vartojimą, esą mažina prekių paklausą, ir kartu jau trukdo teigiamą krašto ūkio raidą. Tačiau taupymas ne tik nesiaurina vartojimo, bet dar jį tvarkydamas palaiko, ir tuo būdu virsta smarkiu ūkiškos gamybos veiksniu. Taupymo keliu sukurti kapitalai, per kredito įmones ar kuriuo kitu būdu paleisti į krašto gamybos darbą, duoda uždarbio ne tik darbininkų minioms, bet ir kitiems tuo ar kitu būdu dalyvaujantiems gamyboje žmonėms. Tie visi asmenys, suvartodami gautą uždarbį, kelia ūkiškų gėrybių paklausą, kuri veikia tolesnę prekių gamybą.Ekonominiu atvilgiu taupymas paskiram mogui vi-suomet yra naudingas dalykas’. Sutaupytų kapitalų naudojimas ne visuomet visuomenės atžvilgiu gali būti teigiamai vertinamas. Kai taupant sudaryti kapitalai tiek pakelia gamybos žmonių pajėgumą, tiek išvysto pačią ūkiškų gėrybių gamybą, kad pagamintos prekės prašoka dar galimas pinigais apmokėti žmonių reikmes, tuomet tokie kapitalai pasidaro bent mūsų gyvenamoje santvarkoje kenksmingais krašto veiksniais .Juo labiau įsigali pasaulyje kapitalizmo dvasia, juo labiau taupymo funkcija susilieja su kapitalų mobilizacijos funkcija, nes juo daugiau taupoma, juo labiau didėja mobilizacijai skiriami kapitalai. Kapitalistinė santvarka jungia labai artimais saitais taupymą ir kreditą. Kai tik kur pasirodo kapitalizmo rūmuose plyšiai, tuojau taupymas virsta tezauravimu, kuris vengia bet kurių kredito operacijų. Dabartinio ūkio sąlygomis tik mokanti taupyti tauta gali būti turtinga ir kartu kultūringa ir laisva, nes tik tenai, kur taupoma, atsiranda kapitalų, veikia pigus kreditas, didėja vartojimas, auga gamyba ir apskritai kyla ūkiška gerovė, kuri yra tautos kultūros, civilizacijos ir politinės galios pagrindas. Kiekvienas krašto pilietis turi būti giliai įsitikinęs, kad dabartinė ūkio santvarka, kuri remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalinimu, neįmanoma be finansinio kapitalo.Jei šiandien dar galutinai nenusistovėjo nei paties kapitalo esmės, nei jo kilmės teorijos, tai vis dėlto neabejotinai tų visų teorijų branduolį sudaro taupymo teorijos. Neabejotina, kad tarp taupmenų ir kapitalo esama labai artimų ryšių. Kur netaupoma, tenai ne tik nekuriama naujų kapitalų, bet ir griaunami seniau sudarytieji piniginiai turtai. Šį posakį geriausiai gali patvirtinti pokarinė JAV politika. Tauta, būdama galingiausia savo ūkio gamyba, turtingiausia savo žemės turtų, pradėjo skelbti žodžiu ir darbu, kad taupumas yra ekonominės depresijos priežastis. Taupumas stabdąs platesnius produkcijos užsimojimus, atseit silpninąs gamybą, pakertąs vartojimo pajėgumą.Tautos gerovė reikalaujanti didinti žmonių išlaidumą, nes jis pakeliąs žemės ūkio ir pramonės gaminių paklausą. Pagal tokias savo teorijas amerikiečiai kuria vartojimo kreditus, remia vis labiau įsibėgėjančius mainus.Tokių doktrinų ir jomis pagrįstos politikos padarinių neteko ilgai laukti. Greitu laiku kilusi iauri, istorijoje dar nebuvusi ūkiška Amerikos krizė yra, be abejo, tiesioginis padarinys tos savotiškos, griaunančios finansinius kapitalus ūkiškos politikos padarinys. Ne kas kitas, kaip tik asmuo, labai danai savo odiais ir ygiais skatinęs amerikiečių „išlaidumo politiką”, prezidentas Ruzveltas, pamatęs baisius tos politikos padarinius, stojo žodžiu ir darbu į kovą su taupumo priešais. Savo kalboje 1935 m. gegužės 23 d. kongrese prieš pasiūlytas infliacinio pobūdio tariamiems Didiojo karo dalyviams pensijas Ruzveltas visu griežtumu pasmerkė tvirtinimą, kad vien išlaidų padidinimas atgaivins krašto ūkį ir grąžins pražudytas prosperty iliuzijas, ir pavadino tokį tvirtinimą nepamatuota ir kenksminga tautos ir valstybės ūkiui ekonomine klaida. Liūdni patyrimai išmokė Ruzveltą tos tiesos, kurią nuo amžių, tartum susitarusios, skelbė senojo Europos pasaulio literatūra, politika, moralė, net ir pati tikyba.Tačiau, kad ir kokios būtų kilnios skelbiamos idėjos, jos niekuomet nepajėgs sukurti platesnių gyventojų sluoksnių, noro ir drąsos taupyti, jei tie žmonių sluoksniai neturės pasitikėjimo savo krašto pinigais ir savo krašto ūkiškomis institucijomis. Kur tokio pasitikėjimo nėra, tenai žmonės vengia taupyti savo krašto pinigus. Krašto taup-menys paverčiamos svetimo krašto pinigais, kurie laikomi užsienio kredito įmonėse. Toks elgesys yra tikras savo tautai ir valstybei nusikaltimas, aiškus ekonominis savo krašto išdavimas. Jei žmonės nebepasitiki jokio krašto pinigais ir kredito įmonėmis, arba jei įvairūs administraciniai ir teisiniai suvaržymai neduoda galimybės įsigyti svetimų kraštų pinigų, tuomet žmonės stengiasi paversti savo taupmenis įvairiais kilnojamaisiais ir nekilnojamaisiais turtais. Kai toks taupmenų keitimas daiktais pagauna plačiausius gyventojų sluoksnius, tuomet turi kilti prekių kainos, kristi pinigų perkamoji galia. Pakilusios prekių kainos didina importą, mažina eksportą, supasyvina prekybos ir mokėjimų balansus, kas sukelia ne tik grynai

monetinių, bet ir apskritai ekonominių viso krašto ūkio sukrėtimų. Svarbiausias kiekvieno krašto valiutos ramstis yra ne aukso atsarga, ne užsienio devizų fondai, pagaliau ir ne geras vekselių portfelis, bet savo krašto žmonių pasitikėjimas savo pinigais.Su pinigų taupymo funkcija artimai yra susieta kapitalų transporto funkcija. Žmogus taupydamas saugo pinigus laiko atvilgiu, tuo tarpu nešiodamas savo pinigus su savimi iš vienos vietos į kitą, žmogus saugo tuos pinigus erdvės atžvilgiu. Gyvieji pinigai, kaip kapitalų transporto priemonės, mūsų laikais nebeturi didesnės reikšmės. Tas funkcijas dabar atlieka ne gyvieji pinigai, bet bankinės perlaidos, įvairios rūšies kelionės čekiai’, kredito laiškai ir akredityvai.Išnagrinėję visas penkias pinigų funkcijas, kuriomis jie tarpininkauja tarpasmeniniam ekonominiam Žmonių susi-siekimui, galime pastebėti, kad pinigai savo visomis funkcijomis veikia ekonominį krašto gyvenimą. Tokia pinigų reikšmė ekonominiam gyvenimui davė pagrindo ieškoti piniguose visų kapitalistinio ūkio krizių priežasčių ir aiškinti konjunktūrinę ūkio raidą vien monetiniais veiksniais. Tuo būdu yra kilusi vadinamoji monetarinė krizių teorija.Vis vien, kaip mes vertintume pinigų veikimą ūkio gyvenimui, mes visuomet galime sau įsivaizduoti ir tokius pinigus, kurie vien tik tarpininkauja tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, tačiau nedaro jokios įtakos pačiam ūkio gyvenimui. Tokie vien protinės abstrakcijos būdu sukurti arba įsivaizduoti pinigai vadinasi ne-utralūs pinigai, kurie prekių pasiūlos ir paklausos rungtynėse pasilieka neutralūs, neveikią pasiūlos bei paklausos eigos. Ta prasme neutralūs pinigai ir apibrėžiami kaip pinigai, kurie neturi jokios savarankiškos įtakos produkcijos eigai, arba pinigai, kurie neturi savarankiškos įtakos produkcijai ir prekių kainoms. Pati neutralių pinigų sąvoka jau palyginti seniai buvo inoma ekonomistams, bet tai neutralių pinigų sąvokai bus davęs pavadinimą bei platesnį pamatavimą buvęs Vienos, o dabar Londono universiteto profesorius Hajekas. Nominalistinė Knapo pinigų teorijos srovė, kuri laiko pinigus valstybės padariniu, taip pat sieja pinigų teoriją su pinigų neutralumo klausimais.Jei kainos, kurios parodo mainomųjų prekių tarpusavio vertės santykius, taip stovės ir mūsų kapitalistinio ūkio santvarkoje, mano neutralių pinigų teorijos skelbėjai, kaip kad jos stovėtų natūralus, bepiniginio ūkio sąlygomis, tuomet pinigai ekonominio susisiekimo tarpininkai bus tikrai neutralūs. Jei pinigai sudaro bet kurių nukrypimų nuo natūralinių mainų prekių kainų santykių, tai jie jau nebėra neutralūs. Pinigų neutralumui laikyti reikėtų, kad nebūtų kuriama jokių naujų pinigų, kai nepagaminamanaujų prekių. Tokiu atveju pinigų pirkimo galia turėtu būti visada pastovi, ko ir nori modernios indeksinės valiutos šalininkai. Neutralūs pinigai ir indeksiniai pinigai yra dvi palyginti artimai susietos sąvokos, nors jos nėragriežtai identiškos. Neutralių pinigų teoretikai daro indek-sinei valiutai visus tuos pačius priekaištus, kuriuos daro jai ir senoji ortodoksinė pinigų mokykla . Indeksinės valiutos šalininkai prikiša (be abejonės, ir pagrįstai), neutralių pinigų teoretikams jų nerealumą. Tokia pinigų santvarka, kuri visai neveiktų ūkio gyvenimo, visuomet pasiliks idealas, kurio galima siekti, tačiau vargu ar kada galima tikrai pasiekti. Todėl negali būti neutralių pinigų sistemos, bet yra tik pinigų neutralumo problema.Pagaliau ir pati pinigų neutralumo problema gali būti svarstoma ir sprendžiama tik abstrakcijos keliu sukurtoje, nerealioje ūkio santvarkoje, kuri leistų pačiam ūkiui plėtotis aiškiai pastoviais etapais. Neutralių pinigų problema turi todėl ne tiek realinę, kiek grynai teoretinę reikšmę, nes neutralių pinigų problemoje tartum kokioje prizmėje šviesos spinduliai susikoncentruoja, lūžta ir naujomis spalvomis pasirodo visos modernios pinigų teorijos. Neutralių pinigų teorija susiduria su vargu ar nugalimomis sunkenybėmis kapitalų kūrybos problemoje. Piniginis kapitalas visa savo esme nėra pasyvus, nėra neutralus dalykas, bet labai aktyvus ūkio kūrybos veiksnys, kuris turi didelę įtaką ne tik pačiai krašto gamybai, bet ir tos gamybos kuriamų produktų kainoms. Neutralaus kapitalo sąvoka būtų logikos kalba contradictio in adjecto, arba populiariai, apskritimo kvadratūros problema. Kas norėtų neutralizuoti kapitalų veikimą prekių kainoms, tas turėtų ne tik įvesti į ūkio gyvenimą nuolatinę notų bankų intervenciją pinigų ir kapitalų rinkoje, bet, o tai svarbiau sia, įkinkyti ir visą valstybinį aparatą į krašto ūkio tvarkymo darbą. Kapitalų veikimo neutralizavimas, atrodo, jokiu būdu nebūtų ūkio pažangos veiksnys. Geriausiu atveju kapitalų neutralizavimas galėtų sukurti ūkio stagna-cijos būklę. Jei izoliacijos keliu ir protinės abstrakcijos priemonėmis mes ir galime įsivaizduoti pinigų neutralumo būklę, kuri tartum prizmėje spinduliai koncentruojamos visos pinigų teorijos problemos, tai tokia būklė bus vien tik idėjinis mūsų proto kūrinys, tuo tarpu konkretūs gyvenimo pinigai visomis savo funkcijomis, net visais savo pasireiškimais veikia ne tik žmonijos ūkį, bet ir visą pasaulio kultūros bei civilizacijos raidą.Jei natūralinis ūkis, kuris žino tik tiesioginius mainus ir gali apsieiti be konkrečių pinigų, tai mūsų kapitalistinis ūkis, kuris, kaip jau buvo kelis kartus minėta, remiasi darbo pasidalinimu, privatine nuosavybe ir laisvu kiekvieno asmens apsisprendimu, virto tiesiog nebeįmanomas be konkrečių pinigų. Kapitalistinei ūkio santvarkai pinigai yra ne tik naudingas, bet tiesiog ir būtinas dalykas, kuris lemia teigiamą ekonominę bei kultūrinę pasaulio raidą.Kiekvienas, kas sugeba skaityti mūsų ūkio, mūsų kultūros bei civilizacijos, mūsų politikos gyvenimo lapus, negalės nepastebėti, kad žmogus tik pinigų padedamas galėjo visapusiškai ir nuosekliai išvystyti darbo pasidalinimą bei darbo sujungimą, be kurių neįmanoma ta nuostabi XIX a. pasaulio ūkio, medžiaginės technikos bei dvasinės kultūros pažanga, kad tik piniginėmis priemonėmis galėjo žmogus, nevaržydamas asmens laisvės ir privatinės nuosavybės teisių, sukurti ir tobulai išvystyti tas galingas ne tik savo dydiu, bet ir savo technikos pajėgumu mūsų dienų gamybos įmones, kad tik pinigai įgalino žmogų suburti didžiausius kapitalus ir su jų pagalba nuveikti tokius kolosalius susisiekimo darbus, kaip Gothardo bei Simplono tuneliai, Sueco ar Panamos kanalai, kad, tik pinigais sumobilizavęs didelius turtus, žmogus pajėgė sukurti tokias žmonijos ūkio gerovei ir kultūros pažangai tarnaujančias įmones, kaip galingos elektros stotys, dujų fabrikai, vandentiekiai ir kanalizacijos, kad žmogus, tik pinigus vartodamas, pajėgia tikslingai apskaičiuoti ūkišką paskirų įmonių pajėgumą ir tuo būdu tikslingai sutvarkyti visą krašto gamybą, kuri, atitikdama realius, gyvybinius krašto reikalus, kurtų ekonominę krašto gerovę, kuri yra tautos kultūros bei civilizacijos, tautos nepriklausomybės bei jos politinės galios šaltinis.Pinigai taip yra suaugę, taip yra susieti su visa dabartine ūkio santvarka, su visais kultūros bei civilizacijos laimėjimais, kad jei jie kada ir bus pašalinti iš civilizuoto bei kultūringo pasaulio gyvenimo, tai tik drauge su mūsų ūkio santvarka, drauge su mūsų kultūros bei civilizacijos institucijomis. Pinigai, žengdami į kapus, nusineš su savim tuos, pinigais neįvertinamus žmonijos turtus ir jos kultūros bei civilizacijos pagrindus: asmens laisve ir privatinę nuosavybę.Kai nurodoma pinigų svarba ekonominei pasaulio gerovei, techninei civilizacijai bei dvasinei kultūrai, tai dar tuo nemanoma pateisinti visų, pinigais pagrįstų ūkio, civilizacijos bei kultūros reiškinių, neketinama paskelbti mūsų gyvenamos ūkio, kultūros bei civilizacijos santvarkos amžina, metafizine, absoliučia kategorija. Pažinę praeities žmonijos gyvenimo faktus, stebėdami dabarties žmonių žygius, galime lengvai įsitikinti, kad kiekviena ūkio santvarka, kiekviena kultūros bei civilizacijos institucija yra vien tik laikinas ilgos istorinės žmonijos raidos padarinys, yra, kaip sakoma, ne metafizinė, bet istorinė kategorija. Juk ne be reikalo Gėtės Mefistofelis sako: „Alles, was entsteht, ist wert, dab es zu Grunde geht”. (Visa, kas atsiranda, yra verta to, kad žūtų.) Arba mūsų dienų anarchistai vieno savo kūrėjo Bakunino (1814—1876) lūpomis sako: Paspyma-rb 3×0 3H3HHT crpoHTb. (Griauti tai reiškia statyti.)

Kas negyvena vien atitrauktomis idėjomis, bet moka stebėti ir vertinti konkrečius gyvenimo reiškinius, tas mato ir tamsiąsias mūsų ūkio ir mūsų civilizacijos sritis, kuriose nuolatos besikartodamos pasireiškia sunkios mediaginės ir dvasinės krizės, grasindamos griuvėsiais paversti visą mūsų civilizaciją ir kultūrą, tas negali užmerkti akių nelygiam ir neteisingam pasaulio turtų bei gėrybių paskirstymui ir tą paskirstymą lydinčiam milijonų žmonių nedarbui, kuris savo iauriais padariniais ne tik prilygsta, bet dar gal ir prašoka senovinę darbo prievartą.Jei mes, stebėdami gyvenimo faktus, negalime neigti didelės teigiamos ekonominės, kultūrinės ir politinės pinigų reikšmės, tai vis dėlto turime stengtis suprasti ir tas visas kovas, amžiais vedamas prieš pinigus, ir jais pagrįstą ūkio bei kultūros santvarką, rūpintis įsigilinti į visus mūsų ūkio bei kultūros institucijoms daromus priekaištus ir siūlomus sumanymus reformuoti ar net visai pašalinti mūsų ekonominę bei kultūrinę santvarką. Galbūt ir mes, bevartydami tų, paprastai nerealių žmonijos ateities gyvenimo sumanymų lapus, laikinai užmiršę žiaurios realybės faktus, pasinersime į tas svajones lyg į mūsų jaunųjų dienų pasakų pasaulį, ieškosime savo suvargusiai sielai, savo neramiai dvasiai nors trumpo poilsio bei ramaus sapno ir pagyvensime tą laimingą nuolatinių pramogų ir puotų gyvenimą, kur kietas darbas virs maloniu žaislu, kur ir patsai jūrų vanduo, jei tikėsime didžiuoju socializmo korifėjų Furjė, virs saldžiu limonadu, kur nematoma, monijai palanki likimo ranka patieks tiek gardiais valgiais kupinų lėkščių, kiek gamta bus pakvietusi į šį pasaulį svečių. Pagyvenę tais gražiais ateities žmonijos perspektyvų idealais, kuriuos nuolatos griauna konkrečios žiaurios realybės faktai, grįžę vėl į kasdienį gyvenimą, prisiminkime, kad tie visi gražūs žmonijos ateities sapnai vis dar priklauso tai idealų rūšiai, kuriai priklauso bent tuo tarpu lengviausiai įgyvendinama tarptautinė esperanto kalba, bet, deja, dar ir iki tos kalbos bent kiek platesniu mastu įgyvendinimo žmonija turbūt dar turi gerą gyvenimo galą.imų ir senųjų tradicijų. Gerokai didesnį dėmesį reikėtų skirti darbuotojams vetinti, kryptingai organizuoti karjerą ir kelti kvalifikaciją. Vadovaujant turėtų būti orientuojamasi į bendradarbiavimo, darbuotojų motyvavimo, atsakomybės didinimą. Turi būti derinamas pažangus Vakarų šalių patyrimas su Lietuvoje susiformavusiomis tradicijomis ir aplinka, nes tik tokiu būdu užtikrinamas personalo vadybos efektyvumas.Su šiomis problemomis susiduriame visuose lygiuose – tiek aukščiausiajame – valdymo, tiek vykdytojų lygyje. Pertvarkai svarbus visų kategorijų darbuotojų pasirengimas, nes tik sklandus visų lygių darbas garantuoja pertvarkos sėkmę.

1. PERSONALO ORGANIZAVIMO TURINYS IR ĮGYVENDINIMAS ĮMONĖJE1.1. Personalo organizavimo turinys

Personalo organizavimas traktuojamas labai įvairiai. Vieni autoriai įtraukia tik įmonėje atliekamus, kiti – ir kitų organizacijų atliekamus darbus, vieni nagrinėja statišką, kiti dinamišką sistemą. Siekiant kryptingai organizuoti darbą su personalu reikia:1. išskirti pagrindines darbo kryptis;2. nustatyti kiekvienos krypties darbo turinį.

1.2. Personalo organizavimas erdvės ir laiko požiūriu

Personalo organizavimo sistema – sudėtinga sistema, jai būdingi visi sudėtingų sistemų bruožai.1. Sudėtinga organizacinė struktūra. Galima išskirti posistemius pagal lygius, objektus, planavimo terminus.2. Sistemos tikslai yra bendri, nustatyti remiantis bendrais įmonės, personalo politikos tikslais.3. Personalo organizavimo sistema turi daug lygių, derinamas centralizuotas valdymas su atskirų posistemių autonomiškumu; joje, be vertikalių ryšių, jungiančių skirtingų lygių posistemius, yra ir horizontalių ryšių tarp vieno lygio posistemių.4. Būdingas kryptingumas ir sudėtingi ryšiai tarp atskirų posistemių ir su aplinka. Vieno posistemio parametrų pasikeitimas būtinai sukelia kitų posistemių ir visos sistemos keitimąsi.

1.2.1. Vidiniai ir išoriniai veiklos subjektai

Personalo vadybos subjektai gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius. Tai, ar pesonalo vadybos subjektai priskiriami vidiniams ar išoriniams, priklauso nuo nagrinėjamos sistemos. Jei nagrinėjama sistema yra įmonė, tai vidiniai veiklos subjektai yra gamyboje ar kitoje įmonės veikloje ir valdyme dalyvaujantys asmenys ir jų grupės. Galima skirti dvi veiklos subjektų klasifikavimo nuostatas. Personalo klasifikavimas pagal profesinę specializaciją yra įteisintas oficialiojoje statistinėje atskaitomybėje, skiriami darbininkai, tarp jų pagrindiniai ir pagalbiniai, vadovai specialistai ir kiti tarnautojai. Pagrindinai darbininkai tiesiogiai gamina pagrindinę įmonės produkciją ar aptarnauja klientus. Pagalbiniai darbininkai aptarnauja pagrindinius darbininkus. Vadovai valdomąjį procesą veikia ne tiesiogiai, bet per jam pavaldų kolektyvą. Specialistai yra profesionaliai parengti dirbti kitose (ne vadovavimo) srityse. Paprastai jų sprendimus galutinai patvirtina vadovai. Kiti tarnautojai techniškai aptarnauja vadovus ir specialistus.Ši klasifikacija remiasi darbuotojų darbo pasidalijimu apdorojant informaciją ir priimant sprendimus ir geriausiai atitinka personalo ugdymo sistemos tikslus. Be vidinių veiklos subjektų yra nemaža išorinių veiklos subjektų. Juos taip pat tikslinga skirstyti į dvi grupes:1. Veiklą reglamentuojantys ir prižiūrintys subjektai – tai Seimas, Vyriausybė, Sodra, Mokesčių inspekcija, teismai ir kiti. Jie leidžia įstatymus, reglamentuojančius aktus, seka, kaip įmonės jų laikosi;2. Tam tikras darbo su personalu funkcijas perimantys subjektai. Tai bazinė bendrojo ir profesinio mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistema. Ši sistema labai savarankiška ir aukšto lygio.Organizaciniu požiūriu darbo su personalu organizavime galime išskirti:1. Darbą įmonėse, koncernuose ir kitokio tipo susivienijimuose, kur kadrai parenkami, paskirstomi, formuojamas rezervas, darbuotojai nukreipiami mokytis, kelti kvalifikaciją, mokosi tiesiog darbo vietose.2. Bazinį rengimą aukštojo, aukštesniojo ir profesinio mokymo sistemoje.3. Perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą kvalifikacijos kėlimo sistemoje.Darbų ir darbe su valdymo kadrais dalyvaujančių organizacijų įvairovė turi įtakos sistemos organizavimui, nes tik suderinus jų tarpusavio veiklą pasiekiama gerų veiklos rezultatų.

1.2.2. Organizavimas laiko požiūriu

Visi personalo vadybos sistemos darbai, atsižvelgiant į terminus, gali būti suskirstyti į tris grupes:*pirmoji grupė- tai ilgalaikiai- starateginiai uždaviniai. Personalo rengimo ir kvalifikacijos kėlimo bazės plėtimas, remiantis numatoma gamybinės bazės plėtra arba ją aplenkiant;*antroji grupė- tai uždaviniai, kuriems spręsti reikia vidutinio ilgumo laikotarpio*trečioji grupė- tai uždaviniai, sprendžiami organizuojant konkretų personalo rengimą ir kvalifikacijos kėlimą, organizuojant jų pareiginį augimą- karjerą, priėmimą, atleidimč ir pan.

1.3 Darbo su personalu organizavimo formos1.3.1. Personalo tarnybos organizavimo tvarka

Personalo organizavimo uždaviniai gali būti:*metodiniai, kai teikiami patarimai, rekomendacijos, kaip reikai spręsti atskirus uždavinius;*organizaciniai, kai organizuojamas tam tikrų uždavinių sprendimas įvairiu lygiu;*vykdytojiški, kai atliekamos atskiros operacijos, procedūros.Formuojant personalo tarnybą laikomasi tokio eiliškumo.1. Numatomos svarbiausios darbų kryptys, sprendžiaimi uždaviniai ir nustatomi jų prioritetai.2. Nustatoma darbų apimtis.3. Nustatoma personalo skyriaus struktųra

1.3.2. Personalo tarnybos organizavimas mažoje įmonėje

Mažoje įmonėje personalo reikalais rūpinasi vienas ar keli žmonės. Dažniausiai susiduriama su dviem jų pozicijos valdymo organizacinėje struktūroje variantais.1. Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra aukščiausiajame valdymo lygyje.2. Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra pavaldus vienos svarbiausios funkcijos vadovui.

1.3.3. Personalo tarnybos organizavimas vidutinėje ir didelėje įmonėje

Vidutinėje ir didelėje įmonėje aiškiai skiriama personalo organizavimo funkcija, jai paprastai vadovauja personalo direktorius.Galimi tokie variantai.1. Personalo skyrius ir atskiriems darbams specializuoti darbuotojai dažniausiai randami vidutinėje įmonėje.2. Personalo tarnyba – tam tikriems darbams specializuoti skyriai, kuriuse yra specializuoti biurai ir atskiras procedūras atliekantys darbuotojai, kuriama stambiose įmonėse.

2. GRUPĖS IR KOMANDOS SAMPRATA

2.1. Grupės sąvoka

Grupė – tai žmonių bendrija, kurios narius jungia koks nors bendras požymis (bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri interesai, priklausymas tai pačiai organizacijai).Svarbiausias iš asmenybės tikslų poreikių – socialinis poreikis būti grupės nariu. Dažnai žmogus sutinka dirbti neidomų ar nemalonų darbą tik dėl to, kad atsidurtų idomesnėje ir malonesnėje socialinėje aplinkoje, nes jis tikisi ne tiek paties darbo atlyginimo už jį, o socialinių privalumų – kontaktų ir bendravimo su kolektyvu.Papildomas grupės nario apibūdinimas – noras praplėsti savo interesų ratą. Žmogus jaučia, jog tam natūraliausias kelias – dirbti ar bent bendrauti su kitais. Kartais tą jausmą sukelia susivienijimo jėgos pojūtis, tačiau dažniau žmogus suvokia, kad sėkmės galimybių padaugėja, kai daugelis siekia to paties tikslo.Grupinė dinamika – tai socialinis procesas, kai mažose grupėse bendradarbiauja individai. Socialinė žmonių grupė – tai vieningai veikiantys žmonės, kurie nuolat sąveikauja. Grupė – sąveikaujantys žmonės, laikantys save grupe, teigiantys, kad jie skiriasi nuo kitų grupių, o ypač nuo – pavienių darbuotojų. Tokia žmonių sąjunga turi bendrus siekius, kurie siejasi laiko ir erdvės atžvilgiu. Būtent tai ir daro žmonių grupę kažkuo daugiau negu paprastas individų sambūris.

2.2. Grupės tikslai

Bet kokia grupė visumoje arba atskiri jos nariai turi tam tikrus užsibrėžtus tikslus, kurie apsprendžia kitas grupės charakteristikas, jos padėtį klasifikacijoje.Jei grupės tikslas – užtikrinti savo narių socialinę sąveiką, tai ji – draugiška bendrija, primenanti klubą; jei jos tikslas – garantuoti darbą, pagerinti sąlygas ar apsaugoti nuo vadovų piknaudžiavimo, tai bus sąjunga, brolija ar susivienijimas pagal interesus. Jei grupės tikslai religiniai ar politiniai, tai bus religinis ar politinis susivienijimas, susijęs su bažnyčia ar valdžios struktūromis.Drbo grupių tikslas – atlikti pavestus ar pačių susigalvotus darbus, tačiau retai kada grupė turi užsibrėžusi vieną tiksla. Jų gali būti keletas, ir jie gali vienas kitą papildyti, arba vienas tikslas neturi trukdyti siekti kito. Pavyzdžiui vienas iš darbo grupės tikslų gali būti bebaigiančio savo gyvenimo ciklą produkto savybes ir taip pratesti jo buvimą rinkoje. Tačiau ta pati darbo grupė gali siekti ir materialinio arba moralinio apdovanojimo, paskatinimo iš vadovybės pusės, o taip pat pripažinimo tarp kitų kolegų. Taigi, šiuo atveju grupė siekia kelių tikslų, ir jie tarpusavyje nesikerta.Ne kiekviena grupė turi aiškiai apibrėžtus tikslus, labai dažnai jie būna niekur nenustayti ir nesuformuluoti. Neretai formuluoti tikslus ir nebūna reikalo, tiesiog svarbu, kad grupės nariai bendrus tikslus suvoktų ir pripažintų savyje.Be to, bendri grupės tikslai negali kirstis su individualiais atskirų grupės narių tikslais, todėl grupės nariai turi išsiaiškinti, ar kolektyvo tikslai atitinka jų individualius interesus. Kiekviename darbo kolektyve yra du tikslų lygiai, kuriuos vadovas privalo kuo glaudžiau susieti:1) tikslai, skirti darbo užduotims pasiekti, ir2) tikslai asmeniniams poreikiams patenkinti.

2.3 Grupių klasifikacija

2.3.2. Formalios ir neformalios grupės

Grupes galima klasifikuoti pagal įvairius kriterijus, tačiau labiausiai priimtinas yra skirstymas į formalias ir neformalias grupes.Formali grupė – tai grupė, kuri yra viešai identifikuojama ir turi nustaytus tikslus.Neformali grupė – tai grupė, susidaranti individų bendrų interesų pagrindu.Vienas pagrindų išskirtinų formalios grupės bruožų – trumpas jų funkcionavimo laikotarpis. Kai kurioms grupėms skirtas trumpas gyvavimo laikotarpis, nes jos formuojamos trumpalaikių užduočių įvykdymui. Tokios laikinos grupės pavyzdys – vieno kompanijos komiteto nariai, kuriems lieptą sudaryti kažkokią programą. Grupės nariai problemas svarsto susirinkimuose arba pasitarimuose.Organizacijoje taip pat būna ilgalaikės darbo grupės, kurių nariai sprendžia tam tikras problemas kaip savo pareigų dalį. Tokias grupes dažnai vadina komandomis, kurias nagrinėsime tolimesniuose skyriuose.Už formalių santykių kiekvienoje įmonėje slypi daug sudėtingesnė socialinių saveikų tarp nedidelių neformalių grupių sistema, kurios daro nemenką įtaką formalių grupių veiklos našumui ir produktyvumui.1 lentelėje pateikiami skirtumai tarp formalių ir neformalių grupių.

Palyginimo pagrindas Neformali grupė Formali grupėBndri tarpusavio santykiai Neoficialūs OficialūsPagrindinės koncepcijos Valdžia ir politika Teisės ir pareigosPagrindinis dėmesys skiriamas Žmogui PareigybeiLyderio valdžios šaltinis Atsiranda iš grupės Deleguojamas vadovybėsVadovaujamasi Normomis TaisyklėmisValdymo šaltiniai Sankcijos Apdovanojimai ir baudos

Komandinio darbo nauda

pasiekiama daugiau už izoliuotą asmenį derinamos žinios ir įgūdžiai sukuriamas bendradarbiavimo veiksmas geriausiai išnaudojami individo pranašumai abipusė parama mokymasis iškilus sunkioms problemoms bendra veikslų ir sprendimų nuosavybė padidintas individualus įnašas / nugalimas dominavimas sukuriamas verslo vystymo momentas

3.1.Komandų klasifikavimas

Organizacijoje komandos sukurtos komandos gali būti klasifikuojamos įvairiai, pagal skirtingus kriterijus, D. W. Johnson komandas klasifikuoja į tris tipus: problemų sprendimo komandas, speciales komandas ir save valdančias komandas. • Problemų sprendimo komandos – jas sudaro 5-12 asmenų, atstovaujančių įvairiems organizacijos padaliniams. Jie susitinka vieną du kartus per savaitę darbo kokybės, efektyvumo bei darbo sąlygų tobulinimo būdams aptarti.• Specialios komandos – jos rūpinasi darbo reformomis ir naujos technologijos kūrimu bei įdiegimu, palaiko ryšius su tiekėjais, užsakovais bei klientais, taip pat atlieka atskirų organizacijos funkcijų koordinatoriaus vaidmenį. Specialios komandos turėtų pagerinti bendradarbiavimą tarp padalinių ir vadovų, kai priimami visų lygių sprendimai, taip pat susikurti kokybės ir produktyvumo tobulinimo atmosferą organizacijoje. • Savivaldos komandos – tai 5-15 žmonių, gaminančių tam tikrą produktą ar teikiančių tam tikras paslaugas. Komandos nariai išmoksta atlikti visas užduotis, tad gali keistis tarpusavyje, atlikdami įvairius darbus. Komanda pati prisiima valdymo atsakomybę: žmonės patys reguliuoja darbo ir atostogų laiką, būtinų medžiagų tiekimą, užsakymus ar naują darbuotojų samdymą. Savivaldos komandos gali 30% padidinti darbo efektyvumą bei kokybę. Šis komandos tipas iš esmės keičia įprastinį darbo organizavimo būdą. Save valdančios komandos darbą kontroliuoja pačios. Taip sugriaunamos hierarchinės valdymo pakopos bei biurokratiniai barjerai tarp organizacijos padalinių. J.A.F.Stoner, R.E.Freeman ir D.R.Gilbret išskiria keletą komandų tipų: Komandavimo komanda – tai komanda, kurią sudaro vadovas ir darbuotojai, atsiskaitantys tam vadovui. Komitetas – tai formali organizacijos komanda, paprastai sudaroma ilgam, kad atliktų specifines organizacijos užduotis. Projekto komanda – tai laikina grupė, suformuota tik tam tikrai problemai išspręsti. Kokybės būrelis – kokybės būrelių komandos susitinka kas savaitę valandai aptarti darbo problemas, išsiaiškinti priežastis, pasitarti dėl sprendimų bei imtis koreguojamų veiksmų. Kai komanda užbaigia savo tyrimus ir suranda sprendimą, ji pateikia oficialų pasiūlimą gamyklos vadovybei ir personalui. 3.2.Komandos ir jų kūrimas

Organizacijos sukurtos tikintis kad jos leis įveikti bendrą darbą lydintį chaosą. Sukuriama struktūra, skeletas, kuris įgalina formuoti numatomus tarpusavio ryšius tarp individų, technologijų, darbo užduočių ir resursų. Ir kiekvieną kartą, kada iškyla būtinybė apjungti žmonių pastangas, teigiami jų veiklos rezultatai gali būti pasiekti tik betarpiškai taikant vienokią ar kitokią valdymo formą. Efektyvi komandos veikla apima kooperaciją tiek viduje, tiek ir tarp komandų. Bendrų veiksmų koordinavimas tarp organizaciją sudarančių grupių yra viena pagrindinių kompanijos vadovybės pareigų. Tokia veikla vadinama komandos kūrimu, kurio metu grupių nariai periodiškai analizuoja bendro darbo organizavimą, nustato trūkumus, kuriuos reikia eliminuoti, vysto naujas kooperacijos kryptis. Komandos kūrimo tikslas yra didinti grupės narių darbo produktyvumą. Aukštus rezultatus duodančios komandos vukdo nustatytas užduotis, moka spręsti problemas, jų nariai gauna pasitenkinimą iš tarpasmeninių santykių.

3.3.Komandos gyvavimo ciklas

Kelių bendrą darbo užduotį atliekančių darbuotojų pavertimo vieninga komanda procesas turi pereiti keletą etapų. Komandos gyvavimo ciklo koncepcija netvirtina, kad reali grupė privalo pereiti kiekvieną etapą, tačiau tuo pačiu tai yra pakankamai paplitęs bendro darbo evoliucijos procesų modelis. Paprastai išskiriami šie komandos vystymosi etapai:• Formavimas. Komandos nariai keičiasi informacija, susipažysta ir įvertina vienas kitą, formuluoja grupės užduotis. Vyrauja mandagumo aura, grupės narių tarpusavio santykiai išsiskiria atsargumu.• Sumaištis. Grupės nariai konkuruoja dėl aukštesnio statuso, santykinės įtakos, diskutuoja apie vystymosi kryptis. Grupė patiria išorinį spaudimą, tarp jos narių susiklosto gana įtempti santykiai.• Norminimas. Grupė pradeda kartu judėti link bendrų tikslų, nustatoma konkuruojančių jėgų pusiausvyra, nustatomos grupinės normos, apibūdinančios narių elgesį, komandos narių bendradarbiavimas tampa vis efektyvesnis.• Darbo atlikimas. Grupė pereina į brandos stadiją, ji pajėgi išspręsti pačias sudėtingiausias užduotis, kiekvienas narys atlieka keletą funkcinių vaidmenų.• Išformavimas. Ankščiau ar vėliau išformuojamos pačios sėkmingiausios grupės, komitetai ar projektinės komandos, intensyvūs jų narių socialiniai santykiai palaipsniui silpnėja ir nutrūksta.

3.4.Pagrindinės efektyvaus komandinio darbo sąlygos

PALANKI APLINKA. Palaikančios komandų kūrimą išorinės aplinkos formavimas reiškia, kad vadovybė teikia visokeriopą pagalbą darbo grupėms formuluojant bendrus tikslus, išskiria bendram darbui reikalingą laiką ir demonstruoja tikėjimą komandos narių sugebėjimais. Toks dėmesys žymiai palengvina pirmuosius jos narių žingsnius judant link komandinio darbo, padeda bendradarbiauti.

3.5.Komandos sutelktumas

Komandos solidarumas arba sutelktumas – tai solidarumo laipsnis ir teigiami jausmai, kuriuos individai puoselėja savo komandos atžvilgiu. Komandos solidarumas arba sutelktumas, yra labai svarbus rodiklis, rodantis, kokią įtaką komanda gali daryti savo kiekvienam nariui. Kuo labiau sutelkta komanda, kuo stipriau nariai jaučiasi priklausą jai – tuo jos įtaka didesnė. Jei komandos nariai jaučia stiprų ryšį su savo komanda, jie nebus linkę pažeidinėti jos normų.

3.6.Grupinio darbo organizavimo nauda

• Pasiekiama daugiau už izoliuotą asmenį• Derinamos žinios ir įgūdžiai• Sukuriamas bendradarbiavimo veiksmas• Abipusė parama ir mokymasis iškilus sunkioms problemoms• Bendra veiklų ir sprendimų nuosavybė•Sukuriamas verslo vystymosi nuosavybė

Išvados

• Svarbiausias iš asmenybės tikslų ir poreikių – socialinis poreikis būti grupės nariu.• Pagrindinės efektyvaus komandinio darbo sąlygos yra palaikanti aplinka, kvalifikacija ir aiškus atliekamų vaidmenų suvokimas.• Kiekviena komanda būtinai yra grupė, bet ne kiekviena grupė yra komanda.

Literatūra

Algimantas Sakalas. Personalo vadyba. Vilnius: Margi raštai, 1998.B. Vijeikienė, J. Vijeikis. Komandinio darbo pagrindai.-Vilnius:Rosma, 2000.Internetas – www.cv.online.lt