Įvaikinimas

ĮVAIKINIMAS

REFERATAS

TURINYS

Įvadas..............................3
1.Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai ...................4
2. Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai keliami įvaikintojams..........6
3.Tarptautinio įvaikinimo sąlygos ir tvarka................7
3.1 Būtinos sąlygos pradėti įvaikinimo procesą...............7
3.2 Papildomos sąlygos........................10
4.Įvaikinimo pripažinimas ir įvaikinimo paslaptis..............11
Išvados..............................12 Literatūros sąrašas.........................13

ĮVADAS

Įvaikinimo problema yra aktuali visame pasaulyje.
Šeima – tai pagrindinė visuomenės ląstelė, kuriai turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba. Vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas pilnoje šeimoje, jausdamas meilę, laimę, ir supratimą. Vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo.
Lietuvos Reespublikos Konstitucijoje sakoma, kad vaikas turi teisė augti savo šeimoje, tačiau dėl objektyvių aplinkybių kartais vaikai netenka savo šeimos aplinkos ar dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti, tuomet vaikams turi būti suteiktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba), institucinė priežiūra ar įvaikinimas.
Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtu saugus, pripažįstamas daugelyje pasaulio šalių ir tai leidžia įvaikinimo santykiams vystytis tarptautiniu mastu.
Šio darbo tikslas: išsiaiškinti reikalavimus, kurie yra keliami tarptautiniam įvaikinimui? Aptarti tarptautinio įvaikinimo sąlygas bei tvarką. Išnagrinėti reikalavimus, kurie yra keeliami įvaikintojams.

1. Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai

Vaiko teisių konvencijoje (Žin.,1995, Nr.60-1501) sakoma, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei. Ko

onvencijoje akcentuota ir tai, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas meilę, laimę, ir supratimą. Vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma, kad vaikas turi teisė augti savo šeimoje, tačiau dėl objektyvių aplinkybių kartais vaikai netenka savo šeimos aplinkos ar dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti, tuomet vaikams turi būti suteiktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba šeimoje), institucinė priežiūra ar įvaikinimas. Vaikams reikia suteikti galimybę gyventi šeimoje, augti meilės, supratimo, sėkmes atmosferoje. Vaikų poreikis augti šeimoje pripažįstamas daugelyje pasaulio šalių ir tai leidžia įvaikinimo santykiams vystytis tarptautiniu mastu. Tarptautinio įvaikinimo pranašumas yra tik tuomet, kaai vaiko negalima perduoti globai ar įvaikinti toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs, šeima jam randama kitoje valstybėje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) trečioji knyga skirta šeimos teisei, o šios knygos penktojoje dalyje įtvirtintos normos, apibrėžiančios įvaikinimo institutą, kuriame yra įrašytos normos, reglamentuojančios tarptautinį įvaikinimą.
CK 3.224 str. reglamentuoja įvaikinimo galimybę užsienio valstybės piliečiui. Laikantis šioje normoje išdėstyto reikalavimo, užsienio valstybės piliečiui, įvaikinančiam vaiką, taikomos šio kodekso 3.209 – 3.221 str. nustatytos taisyklės. Taigi remiantis šia nukreipiančiąja LR CK norma užsienio piliečių, dalyvaujančių įvaikinimo pr
rocese Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu greta specialiųjų galioja ir bendrosios nuostatos, taikomos visiems įvaikinimo atvejams.
Įvaikinamasis yra vaikas, kuris laikinai ar visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti. Vaikas laikomas likusiu be tėvų globos,esant šioms aplinkybėms:
1. Jeigu našlaitis, kurio tėvai, arba turėtas vienas iš tėvų yra miręs;
2. Kai tėvai nežinomi, bet ieškomi;
3. Kai vaikas įstatymo nustatyta tvarka paimtas iš tėvų;
4. Kai tėvai paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais ar neveiksniais;
5. Kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo;
6. Kai tėvai vaiku nesirūpina, jo neprižiūri, neauklėja arba daro vaikui neigiama įtaką ;
7. Kai vaiko fiziniam bei psichiniam saugumui iškyla pavojus.
Vaikas, kuris netekės savo šeimos esant išvardintom aplinkybėm tampa įvaikinamuoju ir įrašomas į galimu įvaikinti vaikų sąrašą.
CK 3.209 straipsnis įvardija, kokius vaikus leidžiama įvaikinti. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų sąrašą, išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. Tiek lietuviams ir užsieniečiams, norintiems įsivaikinti, visų pirma imperatyviai reikalaujama, kad įvaikinamas būtų tik vaikas, įtrauktas į įvaikinamų vaikų sąrašą. Net, jeigu norimas įvaikinti vaikas ir yra įtrauktas į sąrašą, užsienietis galės įsivaikinti tik jei per šešis mėnesius nuo vaiko įtraukimo į galimų įvaikinti sąrašą nebuvo Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti minėtąjį va
aiką. Taigi 3.209 straipsnis, antrosios dalies nuostata ne tik suteikia teisę įvaikinti tik tam tikrus vaikus, bet ir suteikia pirmenybę Lietuvos Respublikos piliečiams įsivaikinti Lietuvoje vaiką užsieniečių atžvilgiu. CK nustato, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus. Dažniausiai įtėviai nori įsivaikinti kuo mažesnį kūdikį, nes tai leistų išvengti kai kurių socialinių problemų, kurios gali kilti norint nuslėpti nuo aplinkinių, kad kūdikis nėra biologinis įtėvių vaikas. Nepaneigiama tai, kad įsivaikindami žmonės dažniausiai slepia šį faktą nuo visuomenės ir pristato kūdikį kaip gimusį jiems patiems. Taip daroma paties vaiko interesais, nes tuo dažniausiai stengiamasi apsaugoti vaiką nuo galimų patyčių, nepripažinimo ir nepageidaujamo įvaikinimo fakto atskleidimo. Asmenims, pasiryžusiems priimti svetimą biologiškai ir genetiškai vaiką į savo šeimą ir suteikti jam visateisio šeimos nario statusą, galima būtų ir reikėtų suteikti teisę į visišką saugumą ir konfidencialumą, o šios kategorijos tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejasi su galimybe įsivaikinti kuo mažesnį kūdikį. Tačiau į tai, kad CK nustato minimalią trijų mėnesių amžiaus, nuo kurio galimas įvaikinimas, ribą, galima pažvelgti ir ne tik iš įvaikinančių tėvų pozicijos. Matyt, tokia nuostata buvo sąlygota pagrindinio įvaikinimo principo, bylojančio, kad įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. Tikimasi, kad per pirmuosius kūdikio mėnesius tikrieji tėvai dar gali atsiimti kūdikį. Pareikšti norą jį auginti, ir reziumuojama, ka
ad trijų mėnesių tarpas yra pakankamas tėvams apsispręsti.

Paminėtina ir CK 3.209 str. 6 dalies nuostata, įtvirtinanti dar vieną išimtį iš bendrosios taisyklės, kad brolius ir seseris būtina įvaikinti kartu – numatyta, jog vaikai gali būti išskirti, kai dėl įvairių aplinkybių broliai ir seserys jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimą kartu. Minėtos išimties prasme svarbu įsitikinti, kad nėra galimybių tokius vaikus apgyvendinti kartu. Įvaikinti brolius ir seseris, ypač jei jų yra keli, yra labai problemiška, tačiau išimtis gali būti leistina iš vienos šeimos įvaikinant ne mažiau kaip du vaikus. Dėl būtinumo kartu įvaikinti brolius ir seseris ne visada ir ne visiškai atitinka tai, kas būtų geriausia vaiko interesams apginti, įvaikinimo instituto paskirtis turi būti galimybės augti visavertėje šeimoje suteikimas kaip įmanoma didesniam vaikų skaičiui. Deja, statistika rodo, jog du vaikai toje pačioje šeimoje įvaikinami žymiai rečiau negu vienas vaikas. Įdomu yra tai, kad užsienio piliečiams įvaikinant kraujo brolius ar seseris Lietuvoje dažnai kyla žymiai mažiau problemų, negu su Lietuvos piliečiais, kurie nori įsivaikinti. Tai sąlygoja tas faktas, kad užsieniečiai yra labiau nei lietuviai linkę įsivaikinti daugiau nei vieną vaiką ir dažniausiai sutinka neišskirti brolių ir seserų. Savaime aišku, kad kai tarp brolių ir seserų jau yra susiformavęs emocinis ryšys, todėl būtu nežmoniška juos atskirti prieš jų valią. Tačiau kaipgi turėtų būti elgiamasi, kai brolis ir sesuo yra dar kūdikiai arba tokie maži, kad nesuvokia savo kraujo ryšio?

Tačiau tam, kad kuo didesniam skaičiui vaikų būtu suteikiama galimybe augti šeimose, ir dėl kitų CK nereglamentuotų priežasčių perspektyvu būtų numatyti galimybę išimtiniais atvejais leisti įvaikinti seseris ir brolius, juos atskiriant. Šie klausimai butų pavedami spręsti teismui, padedant psichologams. Teismai turėtų atsižvelgti į vaikų sąmoningumo lygį ir kiekvienu konkrečiu atveju išnagrinėti visas aplinkybes bei priimti sprendimą, geriausiai atitinkanti vaiko interesus.

2. Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai, keliami įvaikintojams

Nacionaliniai įstatymai teisę įvaikinti sieja su pilietybe – LR piliečiams suteikiama pirmenybė prieš kitus įvaikintojus, jeigu norima įvaikinti tą patį vaiką. Pažymėtina, kad CK nustato reikalavimus, taikomus įvaikinantiems asmenims. Jie taikomi ir Lietuvos piliečiams, ir užsieniečiams. Bendriausiais laikomi reikalavimai,
 Įvaikinti gali pilnamečiai abiejų lyčių asmenys;
 Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai;
 Būtinybė būti įrašytam į asmenų, norinčių įsivaikinti, apskaitą;
 Nustatytas yra maksimalus amžius, iki kurio dar galima įvaikinti, – penkiasdešimt metų.
Tačiau dėl maksimalaus amžiaus CK nuostata yra gana lanksti, pripažįstanti teismui teisę išimtiniais atvejais leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. Galimybę išplėsti įvaikinančių asmenų amžiaus ribą galėtų paaiškinti CK nuostata, jog asmenys turi būti tinkamai pasirengę įvaikinti. Tai reiškia, kad, jeigu teismas mano, kad vyresni nei penkiasdešimties metų asmenys yra tinkamai pasirengę įvaikinti, amžiaus riba gali būti padidinama. Šią nuostatą sąlygoja objektyvios sąlygos -asmuo, kuriam daugiau nei penkiasdešimt metų, dažnai yra geriau socialiai subrendęs ir materialiai apsirūpinęs, turi didelę gyvenimo patirtį, todėl vaiko auklėjimo pareigas gali atlikti labiausiai tenkindamas vaiko interesus.
CK nustato, kad teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais ši teisė suteikiama nesusituokusiems asmenims ar vienam iš sutuoktinių. CK reglamentuoja, kokiems asmenims teikiama pirmenybė vaikinti. Jeigu tą pati vaiką nori įvaikinti keli įvaikintojai, pagal vieną iš sąlygų pirmenybės teisę turi sutuoktiniai. To paties vaiko negali įvaikinti nesusituokę asmenys. Įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas apibendrinimo apžvalga leidžia teigti, kad dauguma užsieniečių, siekiančių įvaikinti Lietuvos piliečius, yra asmenys, gyvenantys santuokoje. Labai reti atvejai, kai įvaikina pavieniai asmenys. Per dvejų su puse metų laikotarpį Vilniaus apygardos teismas leido įvaikinti užsieniečiams, kurie įvaikinimo metu nebuvo susituokę, tik dvidešimt vaikų Lietuvos piliečių.
Asmenų, norinčių įsivaikinti, apskaitą, tvarko valstybinė įvaikinimo institucija. Vaiko teisių apsaugos tarnybos sudaro asmenų, pageidaujančių įvaikinti, ir vaikų, galimų įvaikinti, sąrašus. Šios apskaitos tikslas – kontroliuoti įvaikinimą. Valstybė, saugodama vaikystę, tėvystę ir motinystę bei šeimą, turi sukurti tokią apsaugos sistemą, kuri neleistų su šiais procesais susijusiems asmenims gauti nepateisinamos finansinės naudos. Vykdydama apskaitą, valstybė padeda teisėtai suinteresuotiems asmenims surasti vieniems kitus, suteikia kvalifikuotą pagalbą ir padeda atsisakyti privataus tarpininkavimo.
Pagal CK 3.210 straipsnio ketvirtąją dalį neleidžiama įsivaikinti asmenims, jeigu jie teismo yra pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais. Draudžia įsivaikinti asmenims, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, taip pat tuo atveju, jei tie asmenys praeityje globojo vaikus ar buvo rūpintojai ir globa ar rūpyba buvo panaikinta dėl jų kaltės.

3.Tarptautinio įvaikinimo sąlygos ir tvarka

Esmines tarptautinio įvaikinimo sąlygas ir procedūras nustato Vaiko teisių konvencija. Reikalavimus, taikomus tarptautiniam įvaikinimui, galima sąlyginai suskirstyti į būtinų ir papildomų įvaikinimo sąlygų reikalavimus ir įvaikinimo procedūrų reikalavimus.

3.1 Būtinosios sąlygos pradėti įvaikinimo procesą yra:
1) Įvaikintojo noras įsivaikinti konkretų vaiką;
2) Vaiko tėvų ar šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų rašytinis sutikimas įvaikinti;
3) Įvaikinamo vyresnio nei dešimties metų vaiko sutikimas būti įvaikintam;
4) Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti;
5) Vaiko globos ir rūpybos institucijos išvados;
6) Įvaikintojo ir įvaikinamojo sveikatos būklės pažymos.
Visi dokumentai, reglamentuojantys tarptautinį įvaikinimą, imperatyviai reikalauja, kad asmenys, valstybinės ar kitos institucijos, kurių sutikimas įvaikinant yra būtinas, pradėdamos įvaikinimo procedūrą, turėtų galimybę gauti teisininkų konsultacijas ir informaciją apie sutikimo įvaikinti pasekmes.
Vaiko teisių konvencija (Žin.,1995, Nr.60-1501), įpareigoja valstybes, kurios pripažįsta įvaikinimo sistemą, rūpintis, kad vaikai būtų įvaikinami, jei tai leistina dėl vaiko statuso, tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų atžvilgiu ir jei suinteresuoti asmenys, atitinkamai pasikonsultavę, duotų sąmoningą sutikima įvaikinti. CK reglamentuoja, kad būtinas vaiko tėvu rašytinis sutikimas. Pabrėžtina, kad labai svarbu, jog teismai patikrintų, ar sutikimas duotas sąmoningai, ar nebuvo poveikio jį davusių asmenų valiai, ar jie iš tiesų suprato įvaikinimo pasekmes. Lietuvoje sutikimas dažniausiai būna išankstinis, kai nenurodomas konkretus įvaikintojas. Tokie sutikimai duodami rūpybos ar globos institucijose, nes faktiškai čia pradedama rūpintis vaiku, kuris neteko savo šeimos aplinkos ar jos net nebuvo turėjęs. Būtent šis sutikimas ir yra pagrindas steigti vaikui globą, rūpybą ar įtraukti į galimų įvaikinti sąrašą. Motinos sutikimas įvaikinti jos vaiką, jei šis yra reikalingas, turi būti pateiktas tik po vaiko gimimo. Tai yra labai svarbi įvaikinimo teisėtumo sąlyga, nes vienišos motinos dažnai atsisako auginti vaiką ir sutinka jį atiduoti įvaikinti dar šiam negimus ar netrukus po gimimo. Teismai, vertindami tėvų sutikimus, ypač vienišų motinų, turėtų atsižvelgti į tai, jog jos patiria spaudimą jau gimdymo namuose. Toks spaudimas dažnai daromas materialiniais sumetimais teigiant, kad vaikui geriau augti normalioje šeimoje, turtingesnėje šalyje.
CK reglamentuoja, jog tėvai savo duotą sutikimą įvaikinti gali atšaukti, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Taigi išankstinis tėvų sutikimas įvaikinti yra siejamas ne su terminu, bet su sąlyga – atšaukimu. Tėvai turi teisę atšaukti sutikimą įvaikinti, nenurodydamas motyvų. Bet jeigu nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tas valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustatyta, kad tėvai atšaukimu siekia materialinės naudos, sutikimo atšaukimas yra teismo nepatvirtinamas. Atšaukimo pareiškimas pateikiamas valstybinei įvaikinimo institucijai ir nagrinėjamas to teismo, kuris patvirtino sutikimą įvaikinti. Gauto prašymo įvaikinti tą vaiką nagrinėjimas sustabdomas, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.
Tačiau tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu norimo įvaikinti vaiko tėvai yra mirę, nežinomi, jeigu jiems neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jie pripažinti neveiksniais ar paskelbti mirusiais. Kadangi įvaikinimo santykiai negali susiformuoti be valios pasireiškimo, o dažnai tėvų globos netenka ką tik gimęs kūdikis, tai nėra galimybės gauti tėvų sutikimą įvaikinti. Tokiais atvejais būtinas su vaiku susijusių asmenų (globėjų, rūpintojų, šeimynos tėvų), valdžios ir kitų institucijų sutikimas pradėti įvaikinimo procedūrą. Pagal prasmę tokie sutikimai pakeičia biologinių tėvų sutikimus, todėl turi būti rašytiniai, nurodant, kad aiškios įvaikinimo pasekmės, įstatymiškai šiems subjektams nenumatyta sutikimo įvaikinti atšaukimo teisė. Toks sutikimas turi platesnę reikšmę nei biologinių tėvų, nes, remdamiesi visa reikalinga ir patikima informacija apie vaiką, šie įvaikinimo procesuose dalyvaujantys subjektai turi pasakyti, ar konkrečiam vaikui, atsižvelgiant į jo interesus, reikia parinkti priežiūros būdą.
Paminėtina, kad CK nustato, jog teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti vaiką užsieniečiams be šeimos, šeimynos, šeimynos tėvų, globėjo, rūpintojo sutikimo.
Įvaikinamo vyresnio nei dešimties metų vaiko sutikimas būti įvaikintam. Atliekant tarptautinį įvaikinimą turi būti atsižvelgta į vaiko brandumą, amžių ir, paisant šių kategorijų, turi būti užtikrinta, kad vaikas turėtų galimybę gauti teisininko konsultaciją ir būtų tinkamai informuotas dėl įvaikinimo ir dėl savo sutikimo būti įvaikintam (kai toks sutikimas reikalingus) pasekmių. Taigi turi būti atsižvelgta į vaiko norą ir nuomonę. Turi būti gautas raštiškas sąmoningas sutikimas būti įvaikintam. Jis negali būti išgautas prievartos būdu ar siekiant gauti neteisėtos finansinės naudos. Teismai vaiko brandumą nustato įrodymais, numatytais CPK. Dešimties metų amžiaus vaikas jau turi savo nuomonę, gali raikšti norus, todėl, atsižvelgdamas į įvaikinamojo interesus, CK nustato, jog jeigu yra įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas, kuris duodamas teismui ir be kurio įvaikinimas negalimas. Taip pat nustatyta, kad įvaikinant dešimties metų neturinti vaiką, jei šis sugeba išreikšti savo nuomonę, teisme turi būti išklausytas vaiko noras, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į šį norą, jei jis neprieštarauja savo paties interesams.
Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti. Kalbant apie sąlygas, kurios yra svarbios tarptautiniam įvaikinimui, paminėtinas reikalavimas, jog jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, yra būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti. Tokio sutikimo nereikalaudama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis paskelbtas nežinia kur esančiu ar pripažintas neveiksniu.
Vaiko globos ir rūpybos institucijos išvados, kad įvaikinimas yra vaiko interesais, o įvaikintojas įvykdė visus reikalavimus ir ištirtos visos aplinkybės, kad jis galėtų tapti įtėviu. Kompetentingos valstybės institucijos turi nustatyti, kad įtėviai yra tinkamai pasirengė auklėti vaiką, taip pat jos turi pasirūpinti, kad būsimiesiems įtėviams, jai yra poreikis, būtų suteikta teisinė konsultacija. Šis reikalavimas CK suformuluotas kaip pasirengimo įvaikinti patikrinimas. Jo turinį sudaro: nustatymas, ar nėra įstatymuose numatytų kliūčių įvaikinti; įtėvių būdo, gyvenimo sąlygų ištyrimas; informacijos apie būsimųjų įtėvių sveikatos būklę, surinkimas ir išvados, ar tie asmenys yra pasirengę įvaikinti, pateikimas. Visus šiuos faktus išsiaiškina valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai. Būsimiesiems įtėviams, ketinantiems įvaikinti vaiką užsienyje, išvadą, ar nėra įstatymų numatytų kliūčių įvaikinti ir ar busimieji įtėviai yra tinkamai pasirengę įvaikinti, nutartimi patvirtina Vilniaus apygardos teismas.

3.2 Papildomos sąlygos yra:
 Turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima vaiką įkurdinti gimtinėje, ir tik po to nuspręsta, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus. Pirmąją sąlygą lemia principas, kad užsieniečiai negali įsivaikinti vaiko, jei jį nori įsivaikinti Lietuvos pilietis. Šio principo įgyvendinimas vyksta remiantis įvaikinimo apskaita. Per įvaikinamų vaikų apskaitą galima patikrinti, ar vaikas buvo realiai pasiūlytas įvaikinti Lietuvoje, ir galima objektyviai patikrinti, ar negautas Lietuvos piliečių pageidavimas įvaikinti. Pagal tarptautinius dokumentus teismui yra privaloma patikrinti, ar negautas Lietuvos Respublikos piliečių prašymas įvaikinti, nes tarptautinis įvaikinimas yra tik vaiko priežiūros jo gimtojoje šalyje alternatyva. CK jau nustato, kad įvaikinimas užsieniečiams tampa galimas, jei per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nėra Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką. Tuo tarpu anksčiau įstatymų leidėjas nebuvo nustatęs jokio termino, o praktiškai buvo nusistovėjęs vieno-dviejų mėnesių terminas.
 Turi būti įsitikinta, kad vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į įtėvių šalį ir joje nuolat gyventi.
 Turi būti nustatyta, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą.
Šioms sąlygoms nustatyti teisinį pagrindą sukuria Vaiko teisių konvencijos (Žin.,1995, Nr.60-1501), 21 straipsnis, numatantis, kad įvaikinant į užsienį vaikui turi būti suteikiamos tokios pat garantijos ir laikomasi tokių pat normų, kaip ir įvaikinant šalyje. Vaikui kitoje šalyje tūri būti suteikiamas legalus statusas, kas lemia būtinybę išsiaiškinti, ar vaikui bus išduotas oficialus leidimas nuolat gyventi toje šalyje, be to, užsienio valstybė turi pripažinti įvaikinimo faktą ir visas iš jo kylančias teisinos pasekmes – įvaikio ir įtėvių teises ir pareigas. Dėl to Lietuvos teismai, nagrinėdami vaikų, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, įvaikinimo bylas, taiko Lietuvos teisę, tačiau privalo atsižvelgti ir į įvaikintojo šalies teisę, kad įvaikinimo faktas būtų pripažįstamas ir įvaikintojo šalyje. Toks pripažinimas yra labai svarbus, norint įvaikiui užtikrinti garantijas. Juk įvaikinimo pripažinimas tolygus ryšių tarp įtėvių ir vaiko pripažinimui, įtėvių atsakomybės pripažinimui, suteikimui vaikui tų teisių ir garantijų, kurios lygios teisėms ir garantijoms, atsirandančioms įvaikinus tojo šalyje.

Tarptautiniam įvaikinimui taikomi specialūs procedūriniai reikalavimai.
CK užsieniečių įvaikinimui netaiko CK 3.222 straipsnio- “Vaiko perkėlimas į šeimą iki įvaikinimo”. Šis straipsnis reglamentuoja, kad būsimiesiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva teismas iki įvaikinimo gali nustatyti bandomąjį laikotarpį nuo šešių iki dvylikos mėnesių ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Šis laikas gali būti skiriamas atsižvelgiant į būsimųjų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, jų bendravimo trukmę ir kitas aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps šeimoje.
4. Įvaikinimo pripažinimas ir įvaikinimo paslaptis

Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės bei turtinės teisės ir pareigos. Įtėviams bei jų giminaičiams, įvaikiams, palikuonims sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo. Įvaikinimo pripažinimas reiškia teisėtų tėvų, t. y. vaiko ryšių tarp vaiko ir įtėvių, pripažinimą, įtėvių atsakomybės už vaiką, bei ankstesniųjų juridinių vaiko ir jo tėvų santykių nutraukimą.
Įvaikinimo konfidencialumo principas reiškia, kad įvaikinimo byla yra nagrinėjama uždarame teismo posėdyje ir kad be įtėvių sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystes, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą. Vaikui nuo keturiolikos metų, taip pat vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar tretiesiems asmenims teismo, nagrinėjusiu įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ji reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos arba kitų svarbių priežasčių. Įvaikinimo paslapties konfidencialumą lemia būtinybė apsaugoti vaiko interesus, sudaryti jam tokias gyvenimo sąlygas ir sukurti tokį teisinį ir visuomeninį statusą, kokį jis galėtų turėti, jei gyventų su biologiniais tėvais. Įvaikinimo paslapties neliečiamumą lemia įstatymų numatyta galimybė teismo sprendimu vaikui suteikti įtėvių pavardę, pakeisti vardą, bet jei vaikas gali reikšti savo nuomonę, jos turi būti paisoma. Išskirtinę įvaikinimo paslapties reikšmę suponuoja ir tai, jog ji ginama, pačiomis griežčiausiomis baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis. Už paslapties atskleidimą numatyta net baudžiamoji atsakomybė.

IŠVADOS
Reikalavimai taikomi įvaikinantiems asmenims:
 Reikalavimai keliami įvaikinamo vaiko amžiui.CK nustato, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus.
 Įvaikinti gali pilnamečiai abiejų lyčių asmenys.
 Nustatytas ir maksimalus amžius, iki kurio dar galima įvaikinti, – penkiasdešimt metų.
 Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais ši teisė suteikiama nesusituokusiems asmenims ar vienam iš sutuoktinių.
 Užsienietis, kuris nori įsivaikinti, turi būti įrašytas į asmenų, norinčių įsivaikinti, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.
Būtinosios sąlygos pradėti įvaikinimo procesą yra:
 Įvaikintojo noras įsivaikinti konkretų vaiką.
 Vaiko tėvų ar šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų rašytinis sutikimas įvaikinti.
 Įvaikinamo vyresnio nei dešimties metų vaiko sutikimas būti įvaikintam.
 Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti.
 Vaiko globos ir rūpybos institucijos išvados, kad įvaikinimas yra vaiko interesais, o įvaikintojas įvykdė visus reikalavimus ir ištirtos visos aplinkybės, kad jis galėtų tapti įtėviu.
Tarptautiniam įvaikinimui yra keliamos papildomos sąlygos:
 Turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima vaiką įkurdinti gimtinėje, ir tik po to nuspręsta, kad tarptautinis įvaikinimas labiausia atitinka vaiko interesus.
 Turi būti įsitikinta, kad vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į įtėvių šalį ir joje nuolat gyventi.
 Turi būti nustatyta, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą.

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (LR piliečių priimta 1992m.,spalio 25 d., referendume.-Vilnius 1996).
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, (Oficialus tekstas parengtas ir išleistas 2002m., kovo 20d.) Žin., 2002, Nr. 12-269.
3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Žin., 2002, Nr. 36-1340, (2002.04.06 galioja nuo 2003.01.01).
4. Vaiko teisių konvencija. Žin.,1995, Nr. 60 -1501.
5. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas. Žin.,1998, Nr.35-933, (priimtas 1998.07.01, negalioja nuo 2001 07 01).
6. “Dėl įvaikinimo apskaitos, Lietuvos Respublikoje patvirtinimo/Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.1344. Žin„ 1995, Nr. 86-1946.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas ” Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas”. 1999 m. gruodžio 31 d.

Leave a Comment