finansų teisės konspektai

FINANSŲ TEISĖS KONSPEKTAI

I. FINANSŲ TEISĖ, KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖ ŠAKA.
I.1.Valstybės finansų veikla. Tai kompetentingų valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmai, susiję su piniginių fondų kaupimu, jų naudojimu ir finansinių paslaugų teikimo reglamentavimu. Finansų teisės buvimą lemia tai, kad valstybė savo veikloje naudoja tokius ekonominius svertus, kaip finansai, ir vykdo finansinę veiklą. Požymiai: 1) kolektyviniai poreikiai (reikalauja didelių piniginių išteklių, kuriuo kaupt ir naudot gali tik valstybė); 2) pagrindinis objektas yra piniginiai ištekliai, sukaupti valstybės ir savivaldybių pinigų fonduose. Pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgauna prrivačių fondų formavimas ir todėl valstybė reglamentuoja jų kaupimo ir naudojimo procesus; 3) pagrindas valstybės finansų veiklai vykdyti yra nacionalinės pajamos, kurio periodiškai yra perskirstomos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų; 4) valstybės finansų veiklą vykdo ne tik pati valstybė, per savo institucijas, bet ir savivaldybės. Finansų veiklos objektas – 1)visuomenės grynosios pajamos; 2)finansinės paslaugos. Finansų veiklos uždaviniai: 1) per finansinę veiklą siekiama sukaupti pakankamus piniginius išteklius, kurie būtini valstybės funkcionavimui; 2) per finansų veiklą valstybė siekia tikslingai naudoti savo piniginius išteklius, atsižvelgiant į valstybės veiklos prrioritetus konkrečiu laikotarpiu; 3) valstybė, vykdydama finansinę veiklą, siekia kontroliuoti piniginių fondų kaupimą ir panaudojimą; 4) per finansinę veiklą valstybė reglamentuoti ir prižiūrėti tų privačių organizacijų veiklą, kurios teikia finansines paslaugas.
I.2.Valstybės finansinės veiklos metodai Pagal finansinės veiklos sritis: 1)pinigų kaupimo (surinkimo) metodas –

įstatymu nustatyti būdai, kuriais valstybė susirenka sau reikalingas pinigines lėšas piniginiuose fonduose. Priklauso 2 metodai: a)privalomų įmokų metodas, kai juridiniai ir fiziniai asmenys besąlygiškai privalo perleisti dalį savo lėšų valstybei (mokesčiai; valstybinės ir vietinės rinkliavos; finansinė ir kitos baudos; turto konfiskacija; rinkliavos už specialias paslaugas; ir pan.). pagrindinis ypatumas yra tai, kad subjektai, kuriems nustatytos privalomos įmokos, privalo jas besąlygiškai jas vykdyti; b)laisvanoriškas lėšų perdavimo metodas (pinigų skolinimas valstybei ir savivaldybėms; savanoriškai darant įmokas į pinigų fondą; dovanojant lėšas; paliekant valstybei paveldėjimo būdu. Ūkio subjektai ir gyventojai laisvanoriškai sprendžia klausimą ar jie nori remti valstybę, ar ne); 2)piniginių fondų panaudojimo metodas – priklauso 3 metodai: a)finansavimo (biudžetinis) metodas (valstybė perduoda savo lėšas subjektams negrąžintinumo ir neatlygintinumo pagrindais. Taikomas tik viešiesiems juridiniams asmenims); b)kreditavimo metodas (vvalstybės lėšų skolinimas kitiems subjektams grąžintinumo ir atlygintinumo pagrindais ir valstybės garantijos teikimas kitų subjektų paimtoms paskoloms. Taikomas tik jei paskolas kitiems subjektams teikia Lietuvos Bankas ir jei garantijas kitų subjektų paskoloms teikia finansų ministras); c)finansavimosi metodas (viešieji juridiniai asmenys padengia visas savo veiklos išlaidas iš gaunamų pajamų. Taikomas valstybės ir savivaldybių įmonių veikloje ir kuomet biudžetinės įstaigos vykdo specialias programas arba turi teisę į nebiudžetines lėšas); 3)finansų kontrolės ir priežiūros metodas – priklauso tie būdai, kuriais valstybė tikrina piniginių findų sudarymo ir
r naudojimo teisėtumą bei finansinių paslaugų teikimo teisėtumą: a)tikrinimai; b)revizijos; c)ataskaitų išklausymas; d)konsultavimas; e)poveikio priemonių taikymas; 4)finansinių paslaugų reglamentavimo metodas – tai tie įstatymo nustatyti būdai, kuriais valstybė reglamentuoja finansų įstaigų ir įmonių veiklą: a)finansinių paslaugų teikimo licencijavimas; b)finansinių įstaigų ir įmonių veiklos normatyvų nustatymas.
I.3.Finansų veiklos formos – kompetentingų institucijų veiklos išraiška. Pagal pobūdį skiriamos: 1. Teisinės – turinį sudaro kompetentingų institucijų veikla, susijusi su finansų teisės normų sukūrimu ir tokių normų taikymu. Pagrindinis rezultatas yra finansinis teisinis aktas, t.y. kompetetingos institucijos priimtas sprendimas, kuris arba sukuria finansų teisės normą, arba sukelia finansinį teisinį santykį. Pagal teisines savybes finansiniai teisiniai aktai skirstomi į: a)norminius (reguliuoja vienarūšius santykius ir įtvirtina finansų teisės normas. Priklauso visi finansiniai įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio teismo sprendimai, finansų ministro įsakymai, Lietuvos Banko valdybos nutarimai.); b)individualius (priimami konkrečiu atveju, taikomi konkrečiam subjektui ir sukelia konkretų finansinį teisinį santykį, pvz.: Lietuvos Banko valdybos nutarimas skirti poveikio priemones komerciniam bankui, ir pan.). Finansinių aktų ypatumas – jie ne tik sukuria finansų teisės normas, bet ir nustato finansines užduotis konkrečiam subjektui. 2. Neteisinės – kompetetingų institucijų veiksmai, kurie nesukelia jokių teisinių pasekmių, tačiau sudaro sąlygas teisinių formų realizavimui. Priskiriama: a)informacijos skelbimai apie finansinius įstatymus; b)seminarų organizavimas mokesčių mokėtojams ir inspektoriams; c)kasos operacijų vykdymas; ir pan.
I.4.Finansų teisės dalykas ir są
ąvoka. Finansų teisės dalykas(plačiąja prasme) – visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansų veiklą. Finansiniams santykiams būdingi požymiai: 1)per šiuos santykius yra skirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų, gyventojų; 2)visus finansinius santykius vienija bendras tikslas sukaupt piniginius išteklius, kurių reikia valstybės funkcionavimui; 3)finansiniai santykiai visada atsiranda valstybės iniciatyva, kuri organizuoja visą finansinę veiklą; 4)finansinių santykių atsiradimą sąlygoja valstybės poreikis gauti pinigines lėšas, kurios sudaro valstybės finansų pagrindą; 5)pagal savo pobūdį finansiniai santykiai laikomi piniginiais santykiais, t.y. pagrindinis objektas yra pinigai ir kitos vertybės, kurios turi piniginę vertę. Pagal atsiradimo sritį: 1)valstybės pajamų gavimo iš atitinkamų šaltinių santykiai; 2)finansiniai santykiai susiję su pinigų paskirstymu tarp institucijų, įgyvendinančių valstybės funkcijas; 3)valstybės piniginių fondų panaudojimo santykiai; 4)finansinių paslaugų reglamentavimo santykiai; 5)finansų kontrolės ir priežiūros santykiai. Finansų teisė – sistema visuotinai privalomo elgesio taisyklių, kurios reglamentuoja valstybės piniginių fondų kaupimą ir panaudojimą bei finansinių paslaugų teikimą.
I.5.Finansų teisės normų požymiai ir sąvoka. Finansų teisės norma – valstybės nustatyta ir saugoma finansinių santykių dalyvių elgesio taisyklė. Požymiai: 1)visos FT normos turi bendrą tikslą užtikrint valstybei reikalingų lėšų surinkimą; 2)FT normos išreiškia jas priėmusių institucijų interesus konkrečių periodu; 3)FT normos turi ribotą taikymo sritį, t.y. taikomos tik valstybės finansų veikloje; 4)FT normos reikalingus įgalinimus suteikia tik valstybei ir ją at
tstovaujančioms institucijoms; 5)FT normos yra griežtai imperatyvaus pobūdžio; 6)pažeidus FT normas pirmiausia yra taikomos finansinės sankcijos, t.y. baudos ir delspinigiai. Tikslas yra ne nubausti pažeidėjus, bet užtikrint valstybės lėšų surinkimą.
I.6.Finansų teisės normų rūšys. I.Pagal funcijas: 1)specializuotos (paskirtis yra įtvirtint finansų teisės kategorijas ir finansinių santykių reglamentavimo principus. Priklauso visos įstatyminės sąvokos); 2)reguliacinės (įtvirtina finansų teisės subjektų teises ir pareigas surenkant ir naudojant valstybės pinigines lėšas); 3)apsauginės (įtvirtina poveikio priemones subjektams, kurie pažeidžia finansinius įstatymus). II.Pagal adresatus: 1)finansų teisės normos, kurios nustato valstybės ir savivaldybių finansinius įgalinimus. Susijusios su biudžeto formavimu bei tikslinių fondų sudarymu); 2)normos, kurios adresuotos įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios ir valdymo institucijoms; 3)normos, kurios adresuotos teismams – administraciniam teismui; 4)normos, kurios adresuotos Lietuvos Bankui. Sąlygoja tai, kad Lietuvos Bankas yra vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už kreditinę veiklą, ir komercinė struktūra, užsiimanti paskolų teikimu; 5)normos, kurios adresuotos finansų kontrolės institucijoms, nustato jų teisinę padėtį; 6)normos., kurios reglamentuoja pasyvių subjektų teisine padėtį. III.Pagal turinį: 1)materialinės (įtvirtina valstybės pinigų fondų sistemą bei jų paskirstymo tarp fondų principus, t.p.įtvirtina finansų teisės subjektų teises ir pereigas); 2)procesinės (reglamentuoja pinigų fondų sudarymo ir panaudojimo procedūrą).
I.7.Finansiniai institutai ir finansų teisės sistema. Finansų teisė nekodifikuota. Institutai – grupė finansų teisės normų, kurios reguliuoja vienarūšius finansinius teisinius santykius. Institutai formuojami ne įstatymų pagrindu, o pagal teisinio reguliavimo sritis. Sistema (10 institutų): 1)finansų valdymo institutas (normos, kurios įtvirtina valstybės finansų politikos kryptis ir nustato valstybės, savivaldybių, jų institucijų kompetenciją); 2)finansų kontrolės institutas(normos, kurios įtvirtina finansų kontrolės institucijų sitemą ir reguliuja jų veiklą); 3)biudžetinės teisės institutas (visos normos, kurios tvirtina LR biudžeto sistemą, biudžeto pajamų ir išlaidų rūšis bei reguliuja biudžetinį procesą); 4)mokesčių teisės institutas (normos, kurios įtvirtina valstybės mokesčių sistemą ir reglamentuoja mokesčių surinkimą); 5)valstybės skolos institutas (normos, kurios reglamentuoja valstybės skolinimosi užsienyje ir Lietuvoje teisines formas ir tvarką, paimtų paskolų naudojimą); 6)tikslinių pinigų fondų institutas (normos, kurios reguliuoja nebiudžetinių fondų sistemą, jų sudarymo ir naudojimo tvarką (pvz.:SODRA)); 7)valstybės išlaidų ir finansavimo institutas (normos, kurios reglamentuoja valstybės ir Savivaldybių išlaidų sistemą, jų apmokėjimą formas ir tvarką, taip pat reguliuoja valstybinių įmonių finansinę veiklą ir nebiudžetinių lėšų naudojimo tvarką); 8)bankininkystės valstybinio reguliavimo institutas(normos, kurios įtvirtina LR kredito sistemą, nustato kredito veiklos licenzijavimo tvarką, kredito įstaigų veiklos sąlygas ir jų veiklos priežiūrą); 9)draudimo valstybinio reguliavimo institutas (normos, kurios nustato draudimo įmonių sistemą, reglamentuoja draudimo veiklos licenzijavimą, nustato draudimo įmonių veiklos sąlygas ir draudimo įmonių priežiūrą); 10)pinigų apyvartos ir mokėjimo institutas (normos, kurios reglamentuoja pinigų sistemą, reguliuoja mokėjimų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarką bei nustato užsienio valiutos LR režimą).
I.8.Finansų teisės šaltiniai – kompetentingų institucijų priimtas norminis aktas, kurio normos reguliuja visuomeninius teisinius santykius privalomųjų nurodymų davimo pagrindu. Taip pat naudojamas ir precedentas (mokestinių ginčų komisija turi teisę naudotis savo ankstesniais sprendimais) bei paprotys (susijęs su finansinių teisinių aktų priėmimu). Pagal reguliuojamų santykių apimtį: 1)bendrieji šaltiniai (reguliuoja ne tik finansinius santykius, bet ir santykius, esančius kitų teisės šakų dalyku – Konstitucija, BK, ATPK, Akcinių bendrovių įst., Draudimo įst., Komercinių bankų įst., kt.); 2)specialieji šaltiniai (reguliuoja išimtinai finansinius santykius – Biudžeto sandaros įst., Valstybės skolos įst., visi mokesčių įstatymai, kt.). Finansų teisės šaltinių ypatumai: 1)pirmą vietą užima finansinis planinis aktas – teisės aktas, kuris nustato konkrečias finansines užduotis konkrečiam laikotarpiui (kamset įstatymas dėl valstybės biudžeto patvirtinimo, ir pan.); 2)rengiant ir priimant finansų teisės šaltinius išskirtines teises turi specialios finansų institucijos, t.y.Finansų ministerija, Lietuvos Bankas, Muitinės departamentas, Valstybinė Mokesčių inspekcija, Draudimo priežiūros tarnyba. Joks finansinis teisinis aktas negali būt priimtas be finansų ministro sutikimo; 3)finansų teisėje gana didelę įtaką turi laikinieji norminiai aktai, t.y.aktai priimami konkrečiam laikotarpiui; 4)finansų teisės šaltiniai nėra kodifikuoti, t.y.kodifikacija vykdoma pagal institutus Kaip FT šaltinis yra tik tos tarptautinės finansinės teisinės sutartys 1)kurias ratifikuoja Seimas ir kuruios įsigalioja LR. Šiai dienai yra 29 sutartys. 2)Vyriausybės pasirašytos sutartys. Tai sutartys dėl laisvos prekybos ir dėl muitų taikymo.
II. FINANSINIAI TEISINIAI SANTYKIAI IR FINANSŲ TEISĖ SUBJEKTAI.
II.1. Finansinių teisinių santykių (fts) požymiai ir sąvoka. Finansiniai teisiniai santykiai – tai FT normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys surenkant ir naudojant valstybės piniginius išteklius bei nustatant finansinių paslaugų teikimo pagrindus. Požymiai: 1)finansiniais teisiniais santykiais yra realizuojamos FT normos, o tuo pačiu ir valstybės finansų politika; 2)finansinių santykių atsiradimas ir egzistavimas neįmanomas be valstybės dalyvavimo ir todėl valstybė yra privalomas visų finansinių santykių subjektas. Valstybė finansiniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti tiek tiesiogiai, tiek per įgaliotas institucijas; 3)santykių dalyvių teisės ir pareigos yra reglamentuojamos finansiniuose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose; 4)finansinių teisinių santykių turinį sudaro juridinių ir fizinių asmenų pareiga vykdyti pinigines prievoles valstybei ir valstybės teisė gauti pajamas; 5)tinkamas finansinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų vykdymas yra užtikrinamas ekonominėmis sankcijomis; 6)visi ginčai, kylantis iš finansinių teisinių santykių, yra nagrinėjami administracine tvarka.
II.2. Finansinių teisinių santykių rūšys. Pagal intitutus: kiekvienam institute yra atskiri santykiai. Pagal subjektų sudėtį: 1)santykiai, kurie atsiranda tarp valstybės ir savivaldybių, paskirstant finansinę kompetenciją ir pajamas tarp valstybės ir savivaldybių; 2)tarp valstybės ir juridinių bei fizinių asmenų. Susiję su lėšų skolinimu valstybei; 3)tarp valdžios ir valdymo institucijų iš vienos pusės, ir finansų institucijų iš kitos; 4)tarp finansų institucijų (Lietuvos Banko ir Finansų ministerijos, ir kt.); 5)tarp finansų institucijų ir juridinių bei fizinių asmenų. Pagal tikslus: 1)organizaciniai (tikslas suformuoti valstybės piniginių fondų sistemą ir įtvirtinti valstybės finansus tvarkančias institucijas); 2)valstybės pajamų kaupimo santykiai – tikslas nustatyti valstybės pajamų surinkimo procesą; 3)valstybės išlaidų apmokėjimo – tikslas reglamentuoti valstybės programų ir funkcijų apmokėjimą; 4)finansų kontrolės ir poveikio priemonių taikymo santykiai – tikslas įtvirtinti finansų drausmės užtikrinimo priemones; 5)finansinių paslaugų teikimo pagrindų nustatymo santykiai.
II.3. Finansinių teisinių santykių objektai – vertybės, dėl kurių kyla finansiniai teisiniai santykiai: 1)pinigai (mokėjimo priemonės, kurios išreikštos arba piniginiais ištekliais, arba įrašais kredito įstaigų sąskaitose. Objektai-tiek grynieji, tiek negrynieji pinigai. Gali būt litai ir užsienio valiuta. Grynieji pinigai yra objektu, jei jie atitinka nustatytus mokumo požymius); 2)valstybės pinigų fondai (skirstomi pagal centralizacijos lygį: a)centralizuotus – kuriais disponuoja valstybinės valdžios ar savivaldybių valdymo institucijos ir naudojami visos valstybės ar savivaldybių poreikiams tenkint (valstybės ar savivaldybių biudžetai; valst.soc.draudimo fondai; valst.privalomojo sveikatos draudimo fondai; ir pan.); b)decentralizuoti (pinigų fondai, kuriais disponuoja konkrečios biudžetinės įstaigos ar valstybinės įmonės (valstybinių ir savivaldybių įmonių finansai; biudžetinių įstaigų nebiudžetinės lėšos)); 3)piniginės prievolės (visos prievolės, kuriomis yra kaupiamos valstybės pajamos: a)mokesčiai; b)įvairios rinkliavos; c)turto konfiskacija; d)valstybei padarytos žalos kompensavimas; ir pan.); 4)finansinės paslaugos (bet kuri veikla, susijusi su pinigų tvarkymu: a)indėlių priėmimas; b)paskolų teikimas; c)pinigų pervedimas; d)draudimo paslaugos; ir pan.) 5)mokėjimo priemonės (dokumentai, kurių pagalba vykdomi atsiskaitymai negrynaisiais pinigais: a)mokėjimo nurodymas (mokėtojo parengtas dokumentas, kuriuo jis įpareigoja banką nurašyti pinigus iš jo sąskaitos ir pervesti juos į pinigų gavėjo sąskaitą); b)debeto pavedimas (dokumentas, kuriuo gavėjas paveda mokėtojo bankui nurašyt lėšas iš mokėtojo sąskaitos ir pervesti jas į gavėjo sąskaitą); c)inkasinis pavedimas (gavėjo išrašytas dokumentas mokėtojo bankui nurašyti mokėtojo lėšas neginčo tvarka); d)čekiai (dokumentas, kuriuo pavedama bankui sumokėti konkrečią pinigų sumą čekį pateikusiam arba jame įrašytam asmeniui); e)vekselis (dokumentas, kuriuo asmuo pats įsipareigoja sumokėti pinigus vekselyje nurodytam asmeniui arba padeda tai padaryti trečiajam asmeniui); 6)fondinės vertybės (akcijos ir obligacijos); 7)taurieji metalai ir brangakmeniai (tampa objektu, jei jie nėra juvelyrinių dirbinių pavidale).
II.4. Finansų teisės subjektai – juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie turi galimybę tapti finansinių teisinių santykių dalyviu. Pagal teisių ir pareigų apimtį skirstomi į: 1)visuomeniniai teritoriniai junginiai (valstybė ir savivaldybės. Jų dalyvavimas santykiuose labai ribotas. Dalyvauja biudžeto, tikslinių fondų sudarymo, valstybės skolos santykiuose); 2)kolektyviniai (visos valdžios ir valdymo institucijos; visos teisminės institucijos; visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys. Subjektu gali būt ne tik pats kolektyvinis subjektas, bet ir jo filialas). 3)individualūs subjektai (visi LR gyventojai bei užsieniečiai, gyvenantys LR ilgiau nei 183 d. Finansų teisėje užsieniečiai yra prilyginami LR piliečiams). Pagal įgalinimo pobūdį: 1)aktyvieji (priklauso tie, kurie turi valdingus finansinius įgalinimus ir turi teisę duoti privalomus nurodymus: a)valstybė ir savivaldybės; b)institucijos, kurios atstovauja valstybei ir savivaldybėms); 2)pasyvieji (visi likę yra pasyvieji. Visi piliečiai.)
II.5. Insitucijos, įgyvendinančios valstybės finansinę veiklą. Finansų veikloje dalyvauja visos institucijos, pradedant Seimu. Visas finansų veiklos organizavimas grindžiamas nuostata, kad bendrą vadovavimą finansų veikloje vykdo Seimas. Jis: 1)formuoja nacionalinę finansų politiką; 2)priima finansinius įstatymus; 3)formuoja institucijų, atsakingų už finansų politikos įgyvendinimą, sistemą; 4)tvirtina valstybės biudžetą; 5)esant reikalui Seimas turi teisę keist ir priimt papildomą biudžetą; 6)vykdo nuolatinę finansinių įstatymų įgyvendinimo kontrolę; 7)ratifikuoja tarptautines finansines sutartis. Seime sudarytas Finansų ir biudžeto komitetas. Jis: 1)svarsto valstybės biudžeto projektą; 2)svarsto SODROS biudžetą; 3)kitų piniginių fondų biudžetų ar samatų projektus; 4)teikia Seimui išvadą dėl valstybės biudžeto projekto; 5)atlieka nuolatinę biudžeto vykdymo kontrolę; 6)teikia Seimui išvadą dėl valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos; 7)savo iniciatyva gali rengt finansinių įstatymų projektus; 8)svarsto Seimo ir Vyriausybės narių parengtus finansinių įstatymų projektus; 9)jam pavesta vykdyti parlamentinę Lietuvos Banko ir Finansų ministerijos veiklos kontrolę. Įgyvendinant finansų veiklą dalyvauja ir kiti Seimo komitetai. Svarbiausi – Teisėtvarkos, Ekonomikos ir Užsienio reikalų. Vyriausybė: 1)organizuoja valsrtybės biudžeto vykdymą; 2)koordinuoja jai pavaldžių institucijų finansinę veiklą; 3)steigia finansų institucijas prie Finansų ministerijos; 4)jai pavesta LR vardu skolintis lėšas užsienyje ir Lietuvoje; 5)įstatymų numatytais atvejais ji priima sprendimus dėl LR skolinio įsipareigojimo. Finansų ministerija: 1)įgyvendina valstybės politiką finansų srityje; 2)rengia valstybės biudžeto projektą; 3)organizuoja valstybės biudžeto vykdymą per LR registruotas kredito įstaigas; 4)kaupia valstybės iždo sąskaitoje valstybės piniginių fondų išteklius; įstatymų nustatyta tvarka išduoda pinigų fondų išteklius jų naudotojams; 6)rengia valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos projektą; 7)atstovauja Vyriausybei valdant valstybės skolą; 8)prižiūri ir koordinuoja Mokesčių inspekcijos, muitinės ir Draudimo priežiūros tarnybos veiklą; 9)rengia finansų įstatymų projektus. Valstybinė mokesčių inspekcija: 1)tvarko mokesčių mokėtojų apskaitą; 2)kontroliuoja mokesčių apskaičiavimą ir mokėjimą; 3)išieško ne ginčo tvarka nesumokėtus mokesčius ir su mokesčiais susijusias sumas; 4)įgyvendina savivaldybių Tarybų sprendimus dėl mokesčių lengvatų; 5)paskirsto surinktas lėšas tarp valstybės ir savivaldybių piniginių fondų; 6)turi teisę leist teisės aktus mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 7)turi teisę teikt paaiškinimus mokesčių mokėtojams dėl mokesčių paskaičiavimo ir mokėjimo. Muitinės departamentas: 1)suderinęs su Finansų ministerija steigia likviduoja ir reorganizuoja teritorines muitines ir muitinės postus; 2)vadovauja teritorinėms muitinėms ir derina jų veiklą; 3)jam pavesta kontroliuoti muitinės įstaigų darbą; 4)organizuoja ir kontroliuoja muito ir kitų eksporto ir importo mokesčių surinkimą (PVM, akcizas, cukraus mok., prekių apyvartos mok.); 5)jai pavesta teikt informaciją apie muitinės veiklą reglamentuojančius teisės aktus; 6)privalo įgyvendint kovos su kontrabanda priemones. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos: 1)priima sprendimus dėl draudimo įmonių steigimo; 2)išduoda licenzijas draudimo veiklai; 3)išduoda leidimus atskiroms draudimo rūšims vykdyti; 4)išduoda leidimus draudimo įmonių filialams steigti; 5)nustato draudimo įmonių veiklos sąlygas; 6)leidžia teisės aktus, reglamentuojančius draudimo įmonių veiklą; 7)vykdo draudimo įmonių veiklos priežiūrą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM(pakeitė Mokesčių policiją): 1)turi vykdyti veiklą tikslu užtikrint LR finansų sistemos apsaugą nuo nusikalstamo poveikio; 2)jai pavesta tirti nusikaltimus ir kitus teisės pažeidimus finansų srityje; 3)pavesta vykdyti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją; 4)pavesta organizuoti revizijų vykdymą finansų bylose. Lietuvos Bankas(būdinga tai, kad jis vykdo finansų valdymo funkciją. Iš kitos pusės- jis veikia kaip kredito įstaiga, siekianti pelno iš savo veiklos ir būtent todėl Lietuvos Bankas nėra valstybės išlaikomas, bet visas savo veiklos išlaidas padengia iš gaunamų pajamų. Tuo pačiu, LR valstybė neatsako už Lietuvos Banko prievoles, ir atvirkščiai): 1)jam priklauso išimtinė teisė leist į apyvartą ir iš jos išimt nacionalinius pinigus; 2)Lietuvos Bankas formuoja ir vykdo nacionalinę pinigų politiką; 3)skelbia oficialų nacionalinės valiutos kursą, taip pat informaciją apie LR aukso ir užsienio valiutos atsargas; 4)jam pavesta nustatyti nacionalinės valiutos kurso reguliavimo sistemą; 5)jam pevesta valdyti, naudotis ir disponuoti LR užsienio valiutos ir aukso atsargomis; 6)Lietuvos Bankas yra kaupiamos LR vardu pasiskolintos paskolos; 7)Lietuvos Bankas išduoda kredito veiklos licenzijas; 8)Lietuvos Bankas nustato kredito įstaigų veiklos sąlygas; 9)Lietuvos Bankas vykdo kredito įstaigų veiklos priežiūrą; 10)Lietuvos Bankas organizuoja ir valdo tarpbankinę lėšų perdavimo sistemą.
III. LIETUVOS BIUDŽETO SANDARA IR VALSTYBINĖ BIUDŽETO SISTEMA.
III.1. Biudžeto sąvoka ir reikšmė. Materialine prasme: Biudžetas – valstybės ar valstybės teritorinio administracinio vieneto centralizuotas pinigų fondas, kuris naudojamas valstybės ar teritorinio vieneto poreikiams tenkinti. Ekonomine prasme: tai visuma ekonominių santykių, susijusių su biudžetinių fondų kaupimu ir naudojimu. Teisine prasme: tai finansinis planinis teisinis aktas, įtvirtinantis valstybės, jos teritorinio administracinio vieneto pajamų ir išlaidų planą atitinkamam laikotarpiui. Biudžeto(teisine prasme) požymiai: 1)universalus finansinis planinis aktas, kuris apima visas valstybės ar teritorinio vieneto veiklos sritis. Skirtingai nuo biudžeto, kiti planiniai aktai turi siaurą tikslinę paskirtį; 2)biudžtas turi prioritetą prieš kitus finansų aktus, kurie sudaromi biudžeto pagrindu; 3)biudžetui būdinga tai, kad pagal savo teisinę galią jis prilygsta įstatymui, kurio tinkamas vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta. Biudžeto funkcijos: 1)administracinė – visa valstybės ar savivaldybių veikla turi būti vykdoma griežtai laikantis patvirtinto biudžeto; 2)ūkinė(ekonominė)-biudžetuose numatytos lėšos turi užtikrinti valstybės ar savivaldybių funkcijų įgyvendinimą.

III.2. Biudžetinių santykių reguliavimo teisinis mechanizmas. Savo turiniu mechanizmas apima biudžetinę teisę, kaip FT normų visumą, ir biudžetinius teisinius santykius. Biudžetinė teisė – visuma FT normų, kurios reguliuoja santykius, atsirandančius funkcionuojant nacionalinio biudžeto sistemai. Biudžetinės teisės dalyką sudaro: 1)sant, susiję su L R biudžetinės sandaros ir biudžeto sistemos nustatymu; 2)santykiai, susiję su biudžeto pajamų ir išlaidų struktūros nustatymu; 3)santykiai, susiję su biudžeto išlaidų ar pajamų paskirstymu tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų; 4)santykiai, susiję su biudžeto proceso organizavimu ir vykdymu; 5)santykiai, susiję su valstybės ir savivaldybių biudžetinės kompetencijos nustatymu. Biudžetinių santykių ypatumai: 1)biudžetiniai-teisiniai santykiai funkcionuoja tik biudžetinės veiklos srityje; 2)visi ginčai, kylantys iš biudžetinių santykių sprendžiami išimtinai administracine tvarka; 3)visada riboti laike; 4)biudžetinių-teisinių santykių subjektais negali būti piliečiai ir kiti individualūs asmenys; 5)biudžetiniuose-teisiniuose santykiuose valdingus įgaliojimus visada turi tik subjektai, kurie atstovauja valstybei ar savivaldybei. Biudžetas sudaromas 3 m., tvirtinamas 1 m. Pagrindinis biudžetinės teisės šaltinis – 1)biudžeto sandaros įstatymas 2)svarbią reikšmę turi kiekvienais metais priimamas įstatymas dėl biudžeto patvirtinimo kitiems metams.
III.3. LR biudžeto sandara ir sistema. Biudžeto sandara – nacionalinio biudžeto sistemos organizavimas. Struktūrinę biudžeto sandarą sudaro:a)pati valstybės biudžeto sistema; b)biudetinės sistemos sudarymo principai. Kiekvienos valstybės nacionalinio biudžeto sistema priklauso nuo valstybinės santvarkos ypatumų ir valstybinio teritorinio administracinio susiskirstymo. LR biudžetą sudaro savarankiški valstybės ir savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžetas.-suprantamas kaip valstybės mastu centralizuotas pinigų fondas, kurio lėšos naudojamos bendravalstybiniams poreikiams finansuoti ir savivaldybėms dotuoti. Savivaldybių biudžetai.-savivaldybės mastu centralizuotas pinigų fondas, kuruio lėšos naudojamos vietos programoms įgyvendinti ir savivaldybės įstaigoms išlaikyti. Principai: 1)biudžeto sistemos vieningumo– valstybės ir savivaldybių biudžetai yra sudaromi pagal vieningus teisės aktus, pagal vieningą biudžetinę atskaitomybę ir pagal vieningą biudžetinę klasifikaciją; 2)biudžeto sistemos grandžių savarankiškumo–tiek valstybė, tiek savivaldybės sudaro savo biudžetus nepriklausomai viena nuo kitos, turi savarankiškas pajamas ir išlaidas. Didelę dalį savivaldybės išlaidų apmoka valstybė per dotacijas ir subsidijas.
III.4. Biudžeto pajamos ir asignavimai. Biudžeto pajamos – piniginiai ištekliai, kurie kaupiami valstybės ar savivaldybės biudžete ir yra naudojami valstybės ar savivaldybės išlaidoms apmokėti. Pagal teisinį režimą visos biudžeto pajamos yra viešosios nuosavybės objektas, kuriuo disponuoja įgaliotos valstybės ar savivaldybės institucijos. Pagal reikšmę, formuojant biudžetą, biudžeto pajamos skirstomos į: 1)privalomas; 2)papildomas. 1-įstatymu priskiriamos konkrečiam biudžetui, jas galima iš anksto planuoti (pvz. mokesčiai, privalomos įmokos, pasiskolintos lėšos); 2-biudžeto pajamos, kurios iš anksto nėra planuojamos, bet yra gaunamos metų bėgyje, vykdant atitinkamą papildomą finansinę veiklą (baudos, ekonominės sankcijos ir t.t.). Pagal gavimo šaltinį: 1)gaunamos iš privačios nuosavybės (mokesčiai, mokami gyventojų, privačių įmonių); 2)gaunamos iš valstybės ar savivaldybių nuosavybės (pajamos už valstybės turto privatizavimą, nuomą, palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą ir pan.). Pagal teritorinį kaupimo principą: 1)valstybės biudžeto pajamos (sukaupiamos valstybės biudžete); 2)savivaldybės biudžeto pajamos (sukaupiamos savivaldybės biudžete). Pagal gavimo būdus(formas): 1)priskirtąsias pajamas – įstatymo nustatytu dydžiu automatiškai įskaitomos į valstybės biudžetą ar į savivaldybės biudžetą; 2)reguliuojamas pajamas – kasmet gali būti perpaskirstomos tarp savivaldybių biudžetų, siekiant išvengti savivaldybių biudžetų deficito; 3)skolintas pajamas – kurias valstybė ar savivaldybė skolinasi laikinai iš vidaus ir užsienio kreditorių. Svarbiausias vaidmuo tenka priskirtosioms pajamoms. Valstybės priskirtosios pajamos: 1)PVM; 2)akcizo mokesčio dalis, išskyrus akcizą, pervedamą į Kelių priežiūros programą; 3)muitų mokestis; 4)juridinių asmenų pelno mokestis; 5)konsulinis mokestis; 6)mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 7)naftos ir dujų mokestis; 8)iš užsienio gaunama negrąžinama finansinė parama; 9)pajamos, gautos realizavus valstybės turtą pagal Privatizavimo įst.; 10)dividendai už valstybės akcijas; ir pan.. Prie savivaldybių priskirtų pajamų: 1) įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis; 2)žemės mokestis; 3)pajamos už parduota savivaldybių turtą; 4)dividendai už savivaldybių akcijas; 5)paveldimo turto mokestis; 6)vietinės rinkliavos. Biudžeto asignavimai – valstybės biudžete ar savivaldybės biudžete nustatyta pinigų suma, kuri turi būti naudojama valstybės ar savivaldybės funkcijoms vykdyti ir programoms apmokėti. Išlaidos – panaudota asignavimų suma. Tikslas – biudžeto išlaidos turi pilnai atitikti biudžeto pajamas. Asignavimų dydis tiesiogiai priklauso nuo biudžeto pajamų. Pagrindinė išlaidų sritis – valstybės skolos apmokėjimas. Valstybės biudžeto asignavimai naudojami: 1)respublikinėms švietimo, sveikatos apsaugos ir sporto programoms finansuoti; 2)socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti; 3).aplinkos apsaugai; 4)krašto pasaugos išlaidos; 5)išoriniai valstybės ryšiai; 6)valstybės skolos išlaidos. Savivaldybių biudžetų asignavimai naudojami: vietinėms programoms vykdyti ir vietos institucijoms išlaikyti.
III.5. Biudžetinis reguliavimas. Pagal įst. Saviv. biudž. t. b. tvirtinami be deficito.Biudžetinio reguliavimo mechanizmas – biudžeto pajamų perpaskirstymas tarp savivaldybių biudžetų, siekiant subalansuoti savivaldybių pajamas ir išlaidas. Pagrindas biudžetiniam reguliavimui vykdyti – prognozuojamos savivaldybių išlaidos, pagal kurį nustatomas skirtumas tarp savivaldybės biudžeto išlaidų ir priskirtųjų pajamų. Biudžetinio reguliavimo metodai: 1)gyventojų pajamų mokesčio įskaitymo į savivaldybių biudžetus normatyvų nustatymo metodas. Esmė: Seimas kiekvienais metais nustato kiek procentų surinkto atitinkamoje savivaldybėje pajamų mokesčio bus įskaitomi į tos savivaldybės biudžetą; 2)dotacijų metodas. Esmė: visos savivaldybės turi teisę gauti iš valstybės biudžeto Seimo nustatytą negražintiną paramą. Pagal pobūdį skiriama: a)bendroji dotacija- turi teisę gauti tos savivaldybės, kurių prognozuojamos pajamos vienam gyventojui yra mažesnės nei visų savivaldybių prognozuojamos pajamos vienam gyventojui, taip pat tos savivaldybės, kurios turi didesnių išlaidų dėl objektyvių veiksnių; b)tikslinė dotacija- skiriamos toms savivaldybėms, kurios dalyvauja valstybės investicijų programoje, taip pat toms savivaldybėms, kurios įgyvendina įstatymų nustatytas programas. Yra skiriamos savivaldybėms perduotų valstybės funkcijų finansavimui; 3)beprocentinių paskolų teikimas iš valstybės biudžeto – gali gauti tik tos savivaldybės, kurios turi laikiną pajamų trūkumą ir tam trūkumui padengti nepakanka biudžeto apyvartos lėšų. Tokiu atveju yra sudaroma sutartis tarp savivaldybės mero ir Finansų ministerijos dėl paskolos suteikimo. Negali gauti tos savivaldybės, kurios nepatvirtino savo biudžeto.
III.6. Biudžetinė kompetencija – visuma valstybės ar savivaldybių įgalinimų, susijusių su dalyvavimu biudžeto sistemos sudaryme ir funkcionavime. Pagal pobūdį biudžetinė kompetencija: 1)materialinė; 2)procesinė. Pagal subjektus: 1)Valstybės. Priklauso: a)išimtinė teisė nustatyti valstybės biudžeto sistemą ir jos sudarymo principus; b)išimtinė teisė reguliuoti biudžeto santykius; c)išimtinė teisė nustatyti biudžetinę klasifikaciją; d)išimtinė teisė nustatyti biudžeto pajamų sistemą ir pajamų paskirstymo tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų principus; e)teisė nustatyti savivaldybių biudžetinę kompetenciją; f)teisė į savarnkišką biudžetą, jo sudarymą, vykdymą ir vykdymo kontrolę; g)išimtinė teisė nustatyti valstybės biudžeto deficito dydį ir numatyti priemones deficitui mažinti; h)turi teisę gauti iš savivaldybių biudžetų papildomas pajamas, jei dėl savivaldybių priimtų sprendimų sumažėjo valstybės pajamos. 2)Savivaldybių. Priklauso: a)kiekviena savivaldybė turi teisę į savarankišką biudžetą, jo sudarymą ir vykdymą; b)turi teisę gauti iš valstybės biudžeto finansinę paramą savo programų įgyvendinimui; c)turi teisę savarankiškai nustatyti vietines rinkliavas; d)teisę gauti papildomas lėšas iš valstybės biudžeto, jei dėl centrinės valdžios sprendimų sumažėjo savivaldybių pajamos ar padidėjo išlaidos; e)turi teisę pagal savo poreikius naudoti vykdant biudžetą gautas papildomas pajamas
IV. BIUDŽETO PROCESAS.
IV.1. Biudžetinio proceso samprata ir struktūra. Biudžeto procesas – kompetentingų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veikla, sudarant bei vykdant valstybės ar savivaldybių biudžetą. Laiko požiūriu biudžeto procesas trunka apie 2.5 metų, o pats biudžetas galioja 1 metus (biudžetiniu laikotarpiu nuo 01 01d 00 val. – 12 31d 24 val.). Toks biudžeto galiojimas yra vadinamas biudžetiniu periodu arba biudžetiniais metais. Pagal LR įstatymus biudžetinis periodas sutampa su kalendoriniais metais. Savivaldybės biudžetinis periodas gali būti ir 10 mėn. Biudžetinio proceso struktūrą sudaro šios stadijos: 1)biudžeto formavimas ( a)biudžeto projekto sudarymas; b)projekto svarstymas Vyriausybėje; c)projekto svarstymas Seime; d)biudžeto tvirtinimas); 2)biudžeto vykdymas ( a)biudžeto pajamų surinkimas; b)biudžeto išlaidų apmokėjimas; c)biudžeto vykdymo priežiūra; d)biudžeto vykdymo vertinimas; e)biudžeto uždarymas).
IV.2. Biudžetinio proceso principai: I. Bazinių duomenų naudojimas biudžeto sudaryme. Tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetai sudaromi vadovaujantis įstatymuose numatytais baziniais duomenimis. Valstybės biudžeto atžvilgiu baziniai duomenys: a)įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie nustato valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas; b)Vyriausybės programa; c)LR ūkio plėtojimosi prognozės; d)Vyriausybės strateginiai veiklos planai; e)nacionalinio biudžeto prognozė; f)ministerijų, departamentų ir kiti centrinių žinybų veiklos programos ir išlaidų sąmatos. Savivaldybių biudžetų atžvilgiu baziniai duomenys: a)teisės aktai, kurie įtvirtina savivaldybių biudžetų pajamas ir išlaidas; b)savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų nustatymo metodikos įstatymai; c)Seimo patvirtinti savivaldybių biudžetų finansiniai rodikliai; d)savivaldybių ekonominio vystymosi prognozės; e)savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklos programos. II. Biudžeto sudarymo programinio metodo principas. Biudžetai yra sudaromi vadovaujantis atitinkamų institucijų planais. Tokie planai sudaromi atsižvelgiant į Vyriausybės strateginius planus. Juos svarsto Finansų ministerija bei Strateginio planavimo komitetas. III. Kompetencijos padalijimo tarp valdžios ir valdymo institucijų principas. Pagrindiniai biudžetinės kompetencijos įgalinimai yra suteikti Seimui ir savivaldybių Taryboms, o Vyriausybė ir savivaldybių vykdomosios institucijos tiktai vykdo valdžios priimtus biudžeto teisės aktus.. IV. Biudžeto patvirtinimo terminų nustatymo principas. Pagal Konstituciją valstybės biudžetas turi būti patvirtintas iki naujų biudžetinių metų pradžios, tačiau pagal Biudžeto sandaros įstatymą valstybės biudžetas turi būti patvirtintas ne vėliau kaip 14 kalendorinių dienų iki naujų biudžetinių metų pradžios. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti per 2 mėn nuo valstybės biudžeto patvirtinimo. Jei biudžetai laiku nepatvirtinami, tai jų kiekvieno mėnesio išlaidos negali viršyti 1/12 praėjusių metų biudžeto išlaidų. V.Biudžeto pilnumo principas. Biudžete turi būti numatytos visos atitinkamu periodu planuojamos gauti pajamos ir visos atitinkamu periodu planuojamos išlaidos. Toms išlaidoms, kurios nebuvo planuotos sudarant biudžetą, apmokėti yra naudojamos Vyriausybės arba mero rezervo lėšos. VI. Biudžeto realumo principas. Sudarant biudžetą turi būti numatomos tik realiai planuojamos gauti pajamos ir tas pajamas atitinkančios išlaidos. Bet kuris biudžetas turi būti sudaromas be deficito. VII. Biudžeto proceso viešumo principas. Biudžetas visada svarstomas atviruose Seimo ar Tarybų posėdžiuose. Patvirtintas biudžetas skelbiamas masinėse informavimo priemonėse. Taip pat viešai skelbiama ir apie biudžeto vykdymą. VIII. Biudžeto tvirtinimo teisinės formos nustatymo principas. Valstybės biudžetas yra tvirtinamas įstatymu, o savivaldybių biudžetai tvirtinami Tarybų sprendimais, kurie priimami pagal savivaldybių Tarybų reglamentus. IX. Teisės aktų, turinčių įtakos biudžeto būklei, priėmimo ribojimas. Visi įstatymai, kiti teisės aktai dėl kurių gali sumažėti biudžeto pajamos ar padidėti išlaidos turi būti priimami iki biudžeto patvirtinimo. X. Biudžeto rodiklių klasifikacijos principas. Biudžeto rodikliai yra klasifikuojami į tam tikrą sistemą vadovaujantis finansų ministro tvirtinamo biudžeto klasifikacija. Biudžeto pajamų 3 grupės: 1)einamosios pajamos; 2)pajamos iš kapitalo; 3)dotacijos.
IV.3.Einamųjų metų biudžeto sudarymas. Tai yra pirminė biudžetinio proceso stadija, kurios rezultate yra sudaromas einamųjų metų biudžeto projektas. Projekto sudarymas prasideda nuo biudžeto iniciatyvos teisės pasireiškimo. Tokią teisę turi Vyriausybė, kuri priima nutarimą dėl einamųjų metų biudžeto rengimo plano patvirtinimo. 1. Vyriausybė nustato sąrašą duomenų, kurie yra būtini biudžeto projektui sudaryti. 2. Vyriausybė nustato) duomenų pateikimo Finansų ministerijai terminus ir tvarką. Priėmus nutarimą – antras etapas – biudžeto prognozė. Ją rengia Finansų ministerija, atsižvelgdama į duomenis, kuriuos jai pateikia kitos ministerijos ir centrinės žinybos. Rengiant projektą yra atsižvelgiama į socialinio draudimo biudžeto prognozę, į privalomojo sveikatos draudimo biudžeto prognozę ir į įplaukų į privatizavimo fondą prognozę. 3. Parengtą prognozę ministerija pateikia svarstyti Vyriausybei. 4. Vyriausybė, išnagrinėjusi prognozę, teikia ją susipažinti Seimui. Po to Vyriausybė tvirtina prognozę. Kuomet prognozė patvirtinama, Finansų ministerija pradeda rengti biudžeto projektą. Projektas yra rengiamas pagal ministerijų ir kitų centrinių žinybų veiklos programas ir ministerijų bei kitų centrinių žinybų paraiškas dėl lėšų poreikio jų vykdomoms programoms finansuoti. Finansų ministerija parengia projektą ir teikia jį svarstyti Strateginio planavimo komitetui, po to jis yra taisomas pagal komiteto pastabas ir teikiamas svarstyti Vyriausybei. Vyriausybė priima nutarimą dėl einamųjų metų biudžeto projekto. Toks nutarimas 2 rūšių: 1)pritart projektui ir teikt tvirtint Seimui; 2)nepritaria projektui ir grąžina Finansų ministerijai. Jei Vyriausybė pritaria projektui, tai prieš teikdama projektą Seimui ji turi pateikt projektą Savivaldybių Asociacijai.
IV.4. Einamųjų metų VB-to tvirtinimas. Biudžetą tvirtina Seimas. Pagal Konstituciją valstybės biudžeto projektas turi būti pateiktas Seimui svarstyti ne vėliau kaip likus 75d iki biudžetinių metų pradžios. Biudžeto tvirtinimas yra reglamentuotas ir Seimo Statuto 27 skirsnyje. Pagal Statutą Vyriausybė privalo pateikt biudžeto projektą Seimui ne vėliau kaip spalio 17d. Kartu su projektu Seimui teikiamas aiškinamasis raštas, taip pat duomenys apie valstybės skolą, apie planuojamas imti paskolas, socialinio draudimo biudžeto projektas, privalomojo sveikatos draudimo biudžeto projektas, privatizavimo fondo sąmatos projektas. Gavęs biudžeto projektą Seimo sekretoriatas per 3 dienas privalo perduoti projekto kopiją Seimo frakcijoms, komitetams, Seimo Valdybos nariams ir valstybės kontrolieriui. Artimiausiame Seimo posėdyje yra išklausomas Vyriausybės pranešimas apie biudžeto projektą (pranešimą daro finansų ministras).seimo nariai supažindinami su pagrindiniais biudžeto rodikliais. Biudžeto projektas yra svarstomas Seimo frakcijose ir komitetuose tam skiriant ne mažiau kaip 15d. Seimo komitetai nagrinėja projektą pagal savo kompetenciją ir iki lapkričio 10d. pateikia savo išvadas ir pasiūlymus Biudžeto ir finansų komitetui. Valstybės kontrolierius savo išvadą Biudžeto ir finansų komitetui turi pateikti iki lapkričio 19d. Biudžeto ir finansų komitetas, gavęs kitų komitetų išvadas, parengia galutinę išvadą dėl biudžeto projekto. Iki lapkričio 25d. biudžetas turi būti apsvarstytas Seimo posėdyje ir ten jau yra svarstomas ir biudžeto projektas, ir valstybės kontrolieriaus išvada, ir Biudžeto ir finansų komiteto išvada. Taip pat tokiame posėdyje yra svarstomos ir kitų komitetų ir frakcijų išvados, jei jos buvo atmestos Biudžeto ir finansų komitete. Ne vėliau kaip per 15d. nuo pirmojo svarstymo skiriamas antrasis svarstymas, kuriame svarstomas Vyriausybės pataisytas projektas ir balsuojama dėl biudžeto priėmimo dienos paskyrimo. Iki biudžeto tvirtinimo leidžiama teikt siūlymus dėl biudžeto pakeitimo. Jei antrajame svarstyme buvo pareikštos esminės pastabos dėl biudžeto projekto, projektas grąžinamas Vyriausybei pataisyti per ne vėliau kaip 10 dienų. Vyriausybei pataisius projektą yra grįžtama prie antrojo svarstymo. Tvirtinant biudžetą yra balsuojama dėl biudžeto pataisų, kurių Vyriausybė neįtraukė į biudžeto projektą. Tokios pataiso yra priimamos tik tada jei už jas balsavo ne mažiau 0.5 visų Seimo narių. Prabalsavus dėl pataisų yra balsuojama dėl viso biudžeto ir yra laikomas patvirtintu, jei už jį balsavo daugiau nei 0.5 Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Jei biudžeto nepatvirtina, tai ne anksčiau kaip per 5 dienas Vyriausybė pateikia Seimui svarstyti pataisytą biudžeto projektą. Biudžetas niekados negali būti priimtas ar svarstomas skubos ar ypatingos skubos tvarka. Biudžetas yra tvirtinamas pagal: 1)bendrą pajamų sumą ir jų paskirstymą pagal pajamų rūšis; 2)bendrą biudžeto asignavimų sumą ir asignavimų paskirstymą pagal išlaidų rūšis ir pagal ministerijas bei kitas žinybas; 3)tvirtinamą biudžeto apyvartos lėšų sumą; 4)valstybės ir savivaldybių skolinimosi limitus, taip pat yra tvirtinamos dotacijos savivaldybėms; 5)valstybės garantijų limitus. Metų bėgyje Seimas turi teisę keist patvirtintą biudžetą ir jis yra keičiamas tokia pat tvarka, kokia buvo priimtas. Keičiant biudžetą gali būti nesilaikoma biudžeto tvirtinimo terminų. Balsuojant dėl pakeitimo užtenka paprastosios balsų daugumos, bet jei pakeitimams prieštarauja Vyriausybė – tuomet reikia ne mažiau kaip 0.5 visų Seimo narių.
IV.5 Biudžeto vykdymas. Suprantamas kaip biudžete numatytų pajamų gavimas iš nustatytų šaltinių ir biudžete patvirtintų išlaidų apmokėjimas. Ypatingą vietą vykdant biudžetą užima Finansų ministerija, kuri: 1)atlieka valstybės iždo f-jas; 2)valdo valstybės biudžeto išteklius; 3)kaupia biudžeto lėšas valstybės biudžeto sąskaitoje; 4)išduoda lėšas iš valstybės iždo sąskaitos biudžeto asignavimų valdytojams. Kadangi biudžetas susideda iš pajamų ir išlaidų, tai ir jo vykdymas skirstomas į: 1)biudžeto pajamų dalies vykdymą; 2)išlaidų dalies vykdymą. Vykdant pajamų dalį pagrindinis vaidmuo tenka Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri: 1)priima mokesčius ir kitas įmokas į valstybės iždo sąskaitą; 2)paskirsto surinktas lėšas tarp valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir pinigų fondų; 3)ne ginčo tvarka išieško nesumokėtus mokesčius bei kitas įmokas. Visos įmonės bei privatūs juridiniai asmenys privalo patys apskaičiuoti mokesčius ir kitas įmokas ir jas persiųsti į atitinkamos teritorinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą. Biudžetinės įstaigos, mokslo ir studijų institucijos perveda į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą pajamas, gaunamas už suteiktas paslaugas. Įmokas iš gyventojų surenka ir perveda į Mokesčių inspekcijos sąskaitą kredito įstaigos. Lėšas, kurios priklauso valstybės biudžetui mokesčių inspekcija perveda į biudžeto sąskaitą kasdieną. Savivaldybių biudžetui priklausančios pajamos yra pervedamos į savivaldybių biudžetų sąskaitas terminais, suderintais su merais ir Valdybom. I einamųjų metų biudžeto pajamas yra įskaitomos visos įmokos, jei pavedimas dėl tokių lėšų sumokėjimo buvo duotas iki 12 31d įskaitytinai. Surinktos lėšos turi būti paskirstytos tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų iki sekančių metų 01 10d. Viršplaninės biudžeto pajamos, taip pat netekę paskirties biudžeto asignavimai gali būti naudojami valstybės skolai apmokėti, o viršplaninės savivaldybių pajamos ir netekę paskirties savivaldybių biudžetų asignavimai yra naudojami savivaldybės Tarybos sprendimu. Biudžeto išlaidų dalies vykdymas prasideda nuo išlaidų sąmatos sudarymo. Sąmata yra sudaroma pagal ministerijų ir kitų biudžete numatytų žinybų pateiktas paraiškas. Tokia sąmata turi būti sudaryta per 10d nuo Biudžeto įstatymo įsigaliojimo. Sąmatą rengia Finansų ministerija, o tvirtina Vyriausybė. Patvirtinus sąmatą`, biudžete įtvirtintų įstaigų vadovai įgyja teisę gauti asignavimus iš biudžeto. Biudžeto asignavimų valdytojai (tie vadovai): 1)turi teisę naudoti asignavimus savo įstaigos veiklai ir programoms finansuoti; 2)paskirstyti asignavimus pavaldžioms įstaigoms; 3)turi teisę biudžetiniais metais keisti biudžeto asignavimų pradinę paskirtį laikydamiesi įstatymuose numatytų reikalavimų; 4)turi teisę tvirtinti savo ir pavaldžių įstaigų išlaidų sąmatas. Skirtus biudžeto asignavimus valdytojai turi teisę naudoti tik iki 12 31d. Metams pasibaigus nepanaudoti asignavimai turi būti grąžinti į biudžetą iki 01 10d. Jei metų bėgyje nėra vykdoma biudžeto pajamų dalis, lėšų trūkumas padengiamas iš biudžeto apyvartos lėšų. Jei tų lėšų nepakanka, programos finansuojamos Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Išlaidoms, kurių nebuvo įmanoma numatyti sudarant biudžetą, pamokėti yra naudojamos Vyriausybės rezervo ir mero rezervo lėšos. Rezervai negali sudaryti daugiau kaip 1% atitinkamo biudžeto asignavimų. Lėšos iš rezervų yra skiriamos Vyriausybės nutarimu arba mero sprendimu. Prioritetai: 1)švietimo programos; 2)pasirengimas narystei ES ir NATO; 3)ūkio programos; 4)žemės ūkio programos; ir pan.
IV.6 B-to vykdymo atskaitomybė ir kontrolė. Biudžeto vykdymo teisėtumui užtikrinti yra vedama atskaitomybė ir vykdoma kontrolė. Biudžeto atskaitomybę vykdo Finansų ministerija, teritorinės mokesčių inspekcijos, teritorinės muitinės, biudžeto asignavimų valdytojai. Visa atskaitomybė yra vedama pagal biudžeto pajamas ir išlaidas, todėl teritorinės mokesčių inspekcijos ir teritorinės muitinės privalo teikti Finansų ministerijai ir savivaldybių administracijoms duomenis apie surinktas atitinkamo biudžeto pajamas už kiekvieną mėnesį iki sekančio mėnesio 3d. Asignavimų valdytojai teikia duomenis apie padarytas išlaidas Finansų ministerijai ir savivaldybių administracijoms šių institucijų nustatytais terminais. Teikiant ataskaitas išskiriamos: 1)darbo užmokesčio išlaidos; 2)nepaprastosios išlaidos; 3)išlaidos pagal pavaldžias įstaigas. Gautų duomenų pagrindu finansų misterija ne vėliau kaip per 15d privalo sudaryti valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą pagal pajamas ir išlaidas ir ją paskelbti Internete. Taip pat finansų ministerija sudaro pusės metų valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą, kurią svarsto Seimas ir Vyriausybė. Metų pabaigoje yra sudaroma metinė valstybės biudžeto vykdymo apyskaita. Metinę valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą Finansų ministerija teikia svarstyti Vyriausybei, o tokią apyskaitą tvirtina Seimas. Tvirtinama pagal: 1)bendrą gautų pajamų sumą ir jų paskirstymą pagal pajamų rūšis; 2)bendrą asignavimų sumą ir jų paskirstymą pagal asignavimų valdytojus; 3)valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšų sumą. Kartu su metine apyskaita Seimui yra teikiama aiškinamasis raštas, valstybės biudžeto vykdymo rezultatų ataskaita, ataskaita apie valstybės skolą, savivaldybių biudžetų vykdymo suvestinė apyskaita. Šių dokumentų Seimas netvirtina. Vyriausybė valstybės biudžeto vykdymo apyskaitą privalo teikt Seimo Pirmininkui iki einamųjų metų kovo 31d. Ne vėliau kaip per 6 mėn Seimui savo išvadą pribalo pateikt Valstybės kontrolierius. Gavus Valstybės kontrolieriaus išvadą, artimiausiame Seimo posėdyje yra išklausomas Vyriausybės pranešimas apie valstybės biudžeto įvykdymą. Po to apyskaitos projektas yra svarstomas Seimo komitetuose ir frakcijose ir tokiam svarstymui yra skiriama ne mažiau kaip 2 sav. Ne vėliau 11 20d biudžeto vykdymo apyskaita, Valstybės kontrolieriaus išvada ir seimo komitetų išvados turi būti apsvarstytos Seimo posėdyje ir balsuojama dėl Seimo nutarimo patvirtinti apyskaitų priėmimą. Jei Seimas nepatvirtina apyskaitų, gali būti pasekmės: 1)gali būti sprendžiamas klausimas dėl pajamų ar išlaidų teisėtumo atkūrimo; 2)gali būti sprendžiamas klausimas dėl nepasitikėjimo Ministru Pirmininku; 3)gali būti sprendžiamas klausimas dėl nepasitikėjimo visa Vyriausybe; 4) gali būti sprendžiamas klausimas dėl nepasitikėjimo konkrečiu ministru. Metinę savivaldybės biudžeto apyskaitą rengia savivaldybės administracija, tvirtina Taryba pagal savivaldybės reglamentą. Biudžeto kontrolė vykdoma tikslu užtikrint biudžeto pajamų surinkimą ir biudžeto išlaidų apmokėjimo teisėtumą. Faktiškai biudžeto kontrolę vykdo visos valdžios ir valdymo institucijos, o kaip speciali biudžeto kontrolės institucija yra Valstybės kontrolierius, savivaldybių kontrolieriai arba savivaldybių Kontrolės Tarnybos ir vidaus audito tarnybos. Biudžeto kontrolės metu yra tikrinama ar ūkio subjektai laiku atsiskaito su biudžetu, ar biudžeto lėšos yra naudojamos pagal patvirtintas programas ir teisės aktų reikalavimus, ar biudžeto lėšos naudojamos pačiu efektyviausiu būdu, ar teisingai ir laiku yra vedama finansinė atskaitomybė. Biudžeto kontrolės pareigūnai, kontroliuodami biudžeto vykdymą, turi teisę daryt revizijas ir tikrinimus; duot privalomus nurodymus; kelti klausimus dėl asmenų, kaltų neracionaliu biudžeto lėšų panaudojimu, patraukimo atsakomybėn; siūlyt apriboti biudžeto finansavimą; išieškot ne pagal paskirtį panaudotas biudžeto lėšas.
V. VALSTYBĖS SKOLINIMOSI TEISINIS REGULIAVIMAS.
V.1 Valstybės skolinimosi esmė. Šalia privalomųjų įmokų gavimo, valstybės pajamos yra gaunamos skolinantis laikinai laisvas kitų subjektų lėšas. Įgyvendinant tokį skolinimąsi atsiranda valstybės skolinimosi teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja valstybės skolos institutas. Valstybės skolinimosi tikslai: 1)siekiama padengti nuosavų lėšų trūkumą; 2)siekiama gauti lėšų, reikalingų valstybės investicijoms; 3)siekiama subalansuoti pinigų fondų pajamas ir išlaidas; 4)siekiama padidinti įmonių ir kitų subjektų apyvartines lėšas; 5)siekiama gauti lėšų, kurių reikia valstybės skolos aptarnavimui. Ypatumai: 1)valstybė tokiuose santykiuose dalyvauja kaip skolininkas, t.y.valstybė skolinasi lėšas iš subjektų, kurie vadinami valstybės kreditoriais ir pagal teisinę padėtį valstybės kreditoriai gali būti vidaus ir išorės kreditoriai. Prie vidaus kreditorių priskiriama: LR juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie skolina lėšas valstybei pagal paskolos sutartis ar kitus skolos dokumentus. Prie užsienio kreditorių priskiriama: užsienio valstybės, tarptautinės finansinės organizacijos, užsienio bankai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie skolina lėšas LR valstybei pagal paskolos sutartis ar kitus dokumentus; 2)valstybė, nors ir būdama skolininku, turi ypatingus įgaliojimus (pati nustato skolos terminus, sąlygas, formas); 3)valstybės imamos paskolos nėra užtikrinamos nei turimu, nei numatomu sukurti ateityje turtu, nei aukso atsargomis, nei užsienio valiutos rezervu, todėl valstybės paskolos turi būti grąžinamos tik uš valstybės pajamų; 4)valstybės paskolos imamos pinigais, bet dabar vis plačiau naudojamasi prekiniais kreditais. Išimtinai valstybė gali skolintis ir auksu; 5)valstybės pasiskolintos lėšos netampa valstybės nuosavybe, t.y.tokios lėšos lieka kreditoriaus nuosavybe.
V. 2 Valstybės skolinimosi principai. 1) Valstybės skolos limitavimo principas. Pagal įstatymus valstybė gali skolintis lėšas neviršydama metinių skolinimosi limitų ir tokius limitus kasmet nustato Seimas. Seimas kiekvienais metais tvirtina grynąjį limitą (bendrą skolinimosi sumą, atėmus grąžintinas paskolas), valstybės teikiamų garantijų limitą, trumpalaikių paskolų limitą ir ilgalaikių paskolų limitą; 2) Laisvanoriškumo principas. Valstybės kreditoriai laisvanoriškai sprendžia klausimą dėl lėšų skolinimo valstybei, tai pat jie laisvai pasirenka skolinimo terminus ir skolinimo formą(???). išimtinais atvejais yra taikomas priverstinis skolinimas valstybei (santaupų atkūrimo įšaldymas ir kompensacijos už grąžinamą turtą mokėjimo atidėjimas); 3) Atlygintinumo principas. Valstybė įsipareigoja mokėti kreditoriams išmokas pinigais arba kitu turtu. Palūkanos yra mokamos periodiškai nustatytais terminais arba vienu kartu; 4) Grąžintinumo principas. Pasibaigus paskolos terminui valstybė įsipareigoja grąžint kreditoriui paskolą ir sumokėt palūkanas. Išimtinais atvejais paimta paskola gali būt grąžinama ir anksčiau termino (lėšos investuotos į Vyriausybės taupymo lakštus – šiuo atveju prarandamos palūkanos); 5) Terminuotumo principas. Valstybė ima paskolas konkrečiai apibrėžtam terminui, kuriam pasibaigus paskola turi būti besąlygiškai grąžinama. Pagal terminus paskola trumpalaikė ir ilgalaikė. Trumpalaikės imamos iki 1 metų ir dažniausiai biudžeto deficitui padengti. Ilgalaikės imamos ilgiau nei 1 metams ir tokios paskolos imamos investiciniams projektams įgyvendinti. 6) Paskolų ėmimo prioritetinių krypčių nustatymo principas. Pagrindinės kryptys yra: a)valstybės rezervo sudarymas; b)vidutinio ir smulkaus verslo plėtojimas; c)investicinių projektų įgyvendinimas; 7) Paskolų naudojimo nuolatinės priežiūros principas. Subjektai, naudojantys valstybės vardu ar su valstybės garantija gautas paskolas privalo atsiskaityti Finansų ministerijai apie paskolos naudojimą, grąžinimą bei teikt Finansų ministerijai savo veiklos audito išvadas. Finansų ministerija atsiskaito apie valstybės skolos būklę Vyriausybei, o ši – Seimui. Be to, paskolų naudojimą prižiūri ir Valstybės Kontrolė. Tais atvejais, kai paskolos naudojamos ne pagal paskirtį, Finansų ministerija gali taikyt poveikio priemones iš kurių griežčiausia – bankroto bylos iškėlimas; 8) Valstybės skolinių įsipareigojimų apskaitos principas. Finansų ministerija privalo sudaryti valstybės skolinio įsipareigojimo registrus: 1)valstybės vardu gaunamų užsienio paskolų registrą; 2)užsienio paskolų su valstybės garantija registrą; 3)valstybės gaunamų vidaus paskolų registrą; 4)vidaus paskolų su valstybės garantija registrą; 5)Vyriausybės vertybinių popierių registrą; 6) Vyriausybės vertybinių popierių, išleistų užsienio valiuta, registrą; ir t.t. Į tokius registrus įtraukiamos visos naujai gaunamos paskolos ir yra išbraukiamos visos grąžintos paskolos, taip pat paskolos dėl kurių išduotos garantijos neteko galios, ir t.t.
V.3 Valstybės skola ir jos valdymas. Įgyvendinant valstybės skolinimąsi formuojasi valstybės skola. Valstybės skola – valstybės įsiskolinimo suma pagal nepadengtus skolinius įsipareigojimus ir neišmokėtas palūkanas tiek nacionaline, tiek užsienio valiuta. Teisine prasme valstybės skola – LR įsiskolinimai vidaus ir užsienio kreditoriams pagal paskolos sutartis ir kitus dokumentus. Skiriama bendra ir einamoji valstybės skola: 1)bendra (kapitalinė) valstybės skola reiškia visą valstybės įsiskolinimų sumą; 2)einamoji skola apima einamaisiais metais gautas paskolas atėmus einamaisiais metais grąžintas skolas, einamaisiais metais suteiktas paskolas su valstybės garantija atėmus einamaisiais metais grąžintas paskolas su valstybės garantija, taip pat einamaisiais metais paimtas trumpalaikes paskolas ir einamaisiais metais grąžintiną ilgalaikės paskolos dalį ir palūkanas. Pagal prigimtį skiriama: 1)vidaus skola – LR įsiskolinimai vidaus ir užsienio kreditoriams nacionaline valiuta; 2)užsienio skola – LR įsiskolinimai užsienio valiuta. Pagal “Valstybės skolos įstatymą”, LR valstybės skolą valdo Vyriausybė. Jai atstovauja Finansų ministerija, kuri turi teisę: 1)imt paskolas Lietuvoje ir tarptautinėse rinkose; 2)teikt valstybės garantijas už juridinių asmenų imamas paskolas; 3)vykdyt operacijas su Vyriausybės vertybiniais popieriais; 4)nurašo beviltiškas valstybės paskolas; 5)kontroliuoja paskolų naudojimą ir grąžinimą. Valdant skolą dalyvauja: 1)Lietuvos Bankas – a)organizuoja Vyriausybės vertybinių popierių aukcionus; b)atidaro specialias sąskaitas valstybės paimtoms paskoloms; 2)Valstybinė paskolų komisija – a)teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl paskolų ėmimo; b)teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl valstybės garantijų suteikimo; c)teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl paskolų pertvarkymo, perkėlimo, kapitalizavimo ir bankroto bylos iškėlimo.
V.4 Paskolų valstybės vardu ėmimas ir naudojimas. Sprendimą imt paskolą valstybės vardu priima Seimas arba Vyriausybė. Seimas priima sprendimą imt paskolą, kuri didesnė nei 40 mln.Lt, su sąlyga, kad ji imama užsienyje. Visais kitais atvejais sprendimą priima Vyriausybė. Valstybės paskolos ėmimas yra įforminamas paskolos sutartimi, kurią pasirašo finansų ministras arba jo pasiūlytas tarnautojas. Tais atvejais, kai paskola imama užsienyje, prieš pasirašant sutartį turi būti gauta teisingumo ministro išvada. Visos valstybės paskolos gali būti perskolintos savivaldybėms, juridiniams asmenims, valstybės pinigų fondams, išskyrus biudžetines įstaigas. Kai paskolą nori gauti juridinis asmuo, jis privalo Finansų ministerijai pateikt paraiška, investicinį projektą, juridinio asmens steigimo dokumentų kopijas, praėjusių metų finansinę atskaitomybę, finansų veiklos audito išvadą, kitus dokumentus. Kai dėl paskolos kreipiasi savivaldybė, tai ji privalo dar pateikt paskolos sutarties projektą. Kai dėl paskolos kreipiasi valstybės pinigų fondai, jie privalo pateikt dokumentus, kurie patvirtina paskolos poreikį, taip pat patvirtintų fondų sugebėjimą grąžint paskolą, taip pat paskolos sąlygų projektą. Visus dokumentus registruoja Finansų ministerija ir per 2 sav privalo pateikt savo išvadą Valstybinei paskolų komisijai. Ši, išnagrinėjusi Finansų ministerijos išvadą, teikia siūlymą dėl paskolos suteikimo ar nesuteikimo Vyriausybei. Vyriausybė priima nutarimą, kuriame turi būti nurodytas paskolos gavėjas, suma, valiuta, laikotarpis, tikslas, palūkanų norma. Kai Vyriausybė priima nutarimą finansų ministras pasirašo sutartį su paskolos gavėju. Tam tikrais atvejais finansų ministras prieš pasirašydamas sutartį gali reikalaut turto įkeitimo ar kitų paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių.
V.5. Valstybės garantijų teikimas.(Nuo 2004m.žadama išvis atsisakyti valstybės garantijų). Valstybės garantija – LR įsipareigojimas grąžint visą skolininko skolą, jei skolininkas negrąžino paskolos arba nevykdo kitų įsipareigojimų. Sprendimą dėl valstybės garantijos priima Seimas, jei paskolos suma ne mažesnė nei 40 mln.Lt, o kai paskola mažesnė nei 40 mln.Lt – sprendimą priima Vyriausybė. Dėl garantijos suteikimo turi teisę kreiptis savivaldybės, juridiniai asmenys, valstybės pinigų fondai. Dėl garantijos negali kreiptis biudžetinės įstaigos ir savivaldybių pinigų fondai. Kreipiantis dėl valstybės garantijos Finansų ministerijai yra pateikiami tie patys dokumentai, kaip ir dėl paskolos ėmimo. Valstybės garantija gali būti suteikiama tuo atveju, jei: 1) juridiniai asmenys, norintys gauti valstybės garantiją dėl gaunamos paskolos, nėra skolingi Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui; 2) juridiniai asmenys, norintys gauti valstybės garantiją dėl gaunamos paskolos, nėra skolingi Valstybinio socialinio draudimo fondui; 3) juridiniai asmenys, norintys gauti valstybės garantiją dėl gaunamos paskolos, nebuvo ir nėra paskelbti nemokiais; 4)įsipareigoja ne mažiau kaip 25% investicinio projekto vertės finansuoti savo lėšomis. Garantija yra teikiama tik 80% imamos paskolos. Vienintelė išimtis yra kai juridinis asmuo ima paskolą iš tarptautinės organizacijos – tuomet garantuojama 100% paskolos. Kai dėl garantijos kreipiasi savivaldybė, ji gali gauti garantija tada, kai jos investicinis projektas yra įtrauktas į valstybės investicijų programą ir savivaldybės biudžete turi būti numatytos lėšos paskolos grąžinimui. Visas paraiškas registruoja Finansų ministerija, nagrinėja 2sav ir teikia siūlymus Valstybinei paskolų komisijai. Ši savo išvadą teikia Vyriausybei, kuri priima nutarimą. Jame turi būti nurodytas kreditorius, paskolos dalis, kuriai teikiama garantija, paskolos paskirtis, metinė palūkanų norma, vienkartinę įmoka už garantiją. Vienkartinės įmokos dydį nustato Vyriausybė (paprastai ~3%), Paskolų komisijos siūlymu. Tokia įmoka nėra imama iš savivaldybių ir valstybės pinigų fondų. Kuomet Vyriausybė priima nutarimą dėl garantijos, finansų ministras pasirašo garantijos raštą. Toks raštas gali būti pasirašytas paskolos sudarymo metu arba po paskolos sutarties sudarymo. Jei kreditorius pageidauja, prieš pasirašant raštą turi būt gauta teisingumo ministro išvada dėl paskolos sutarties teisėtumo.
V.6. Valstybės skolininkų veiklos priežiūra ir atsakomybės priemonių taikymas. Valstybės vardu paimtų paskolų ir paskolų su valstybės garantija naudojimo sąlygos yra nustatomos sutartyje arba garantiniame rašte. Tokių sąlygų laikymąsi prižiūri Finansų ministerija, Valstybės Kontrolė ir Turto bankas. Iki pilno atsiskaitymo už paskolą visi skolininkai, be raštiško Finansų ministerijos ar Turto banko leidimo, neturi teisės: 1)reorganizuot įmonės; 2)mažint įmonės įstatinio kapitalo

Leave a Comment