Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir Lietuvos konstitucinė teisė

Turinys

ĮVADAS 3
1. Žmogaus teisės ir laisvės 4
2. Tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus teisėje ypatybės 4
3. Apie Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją 5
4. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir Lietuvos konstitucinė teisė 5
4.1. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lyginimas 8
4.2. Konstitucinio Teismo išvados dėl konkrečių Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos straipsnių atitikimo LR Konstitucijai 10
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16Įvadas
Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos konstitucinės teisės santykis yra aktuali šių dienų problema, nes Lietuva yra viena iš narių kandidačių, ketinančių 2004 m. įstoti į Europos Sąąjungą.

Lietuvos Respublika 1993 m. gegužės 14 d. tapo Europos Tarybos nare, tą pačią dieną ji pasirašė Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją. Lietuva, tapusi Tarybos nare, jautė būtinybę prisijungti prie Konvencijos. Šis valstybės veiksmas turėjo ne tik politinę, bet ir teisinę reikšmę. Lietuva dar nebūdama Europos Tarybos nare, rengdama savo įstatymus atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Todėl mano tikslas – panagrinėti Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos santykį.

Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos essminė vertybė. Jos yra ne vien teisinė, bet ir pilietinė, politinė, dorovinė kategorija. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta žmogaus teisių koncepcija grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisės – svarbi teisinė vertybė, kurią valstybės valdžios in

nstitucijos ir pareigūnai turi gerbti bei saugoti.

Šio darbo uždaviniai: atskleisti žmogaus teisių ir laisvių Konstitucijoje įtvirtinimo prasmę; išsiaiškinti ratifikuotų tarptautinių sutarčių taikymo ypatybes Lietuvoje; aptarti Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją ir išsiaiškinti kiek ji prieštarauja ar ne Lietuvos konstitucinei teisei.

Rašydama šį darbą rėmiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, LR tarptautinių sutarčių įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos tekstais bei moksline teisės literatūra ir jos analize.1. Žmogaus teisės ir laisvės
Vienu sakiniu pasakyti, kas sudaro žmogaus teisių ir laisvių juridinę esmę, iš esmės neįmanoma. Tai parodo ir nevisai aiškus Konstitucijos (18str.) sakinys:“ Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Šios teisės ir laisvės nėra apibrėžtos. Jų įtvirtinimo Konstitucijoje prasmė – suteikti žmogui teisinės (tiek teisminės, tiek neteisminės) savigynos priemones. Žmogus, reemdamasis tam tikrą teisę ar laisvę įtvirtinančia Konstitucijos nuostata, gali apginti save ir savo teises bei laisves. Žmogaus teisių ir laisvių, kaip tam tikro konstitucionalizuoto būvio principų įtvirtinimo Konstitucijoje prasmė – ne tik apriboti valstybinę bendruomenę ir jos kuriamą valstybę, bet ir nustatyti atitinkamas valstybės veiklos kryptis, pvz.: užtikrinti žmogaus gyvybę ar nuosavybę.2. Tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus teisėje ypatybės
` Tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir vykdymas šalies viduje yra sudėtingas procesas, todėl būtina, kad jis būtų apibrėžtas įstatymais. 1999 m. birželio 22 d. buvo priimtas Li
ietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas. Esminę reikšmę šiame įstatyme turi 11 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių privalomumo principą:
1. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.
2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
3. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinei sutarčiai vykdyti reikia priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatyta tvarka pateikia Seimui atitinkamo įstatymo projektą arba priima atitinkamą Vyriausybės nutarimą, ar pagal kompetenciją užtikrina kito teisės akto priėmimą.
Šio straipsnio 2 nuostata vertinama labai pozityviai, nes ji suteikia viršenybę ratifikuotoms tarptautinėms sutartims tuo atveju, jei jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. 3 dalies nuostata galėtų būti aiškinama kaip reikalaujanti beveik kiekvienos tarptautinės sutarties transformavimo į nacionalinę teisės sistemą priimant atitinkamą įstatymą. Tai nėra labai teigiamai vertinama, nes vidaus įstatymai turėtų būti svarbesni nei ratifikuotų sutarčių. Dažnas jų kaitaliojimas gali iššaukti nepasitenkinimą.3. Apie Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją
Europos Tarybos priimta 1950m. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir įsigaliojusi 1953m. šiuo metu galioja iš dalies pakeista protokolu Nr. 11 ir yra svarbus žmogaus teises reglamentuojantis dokumentas savo efektyviu apsaugos mechanizmu išsiskiriantis iš kitų tokio pobūdžio tarptautinių dokumentų. Konvenciją Li
ietuva ratifikavo 1995m. balandžio 27d., ji įsigaliojo tų pačių metų birželio 20 d. Šiuo metu Konvenciją papildo 12 protokolų, iš kurių dvyliktasis dar nėra įsigaliojęs. Jis yra skirtas diskriminacijos uždraudimui. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos jurisprudenciją sudaro ne tik konkrečios teisės normos, įrašytos į Konvencijos ir jos protokolų straipsnius, bet ir Europos Žmogaus teisių teismo sprendimuose suformuluoti precedentai.
Nors Konvencija buvo rengiama atsižvelgiant į 1948m. JTO Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Konvencijoje dominuoja pilietinės ir politinės teisės.4. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija ir Lietuvos konstitucinė teisė
Teisės doktrinoje ypač daug ginčų kyla dėl Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos santykio su kitais konstitucinės teisės šaltiniais. Kai kurie autoriai neabejoja tarptautinės teisės prioritetu vidaus teisės atžvilgiu žmogaus teisių srityje. Nežiūrint Konvencijos vaidmens valstybių teisės šaltinių sistemoje įvairovės, ji neabejotinai visur vaidina svarbų vaidmenį, įtakodama visų valstybių, ratifikavusių šią konvenciją, konstitucinius žmogaus teisių institutus.

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija yra svarbi Lietuvos teisės sudedamoji dalis (2000m. gegužės 8d. nutarime ir kt.). Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime pažymėjo, kad „Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir kaip Lietuvos teisės aiškinimui, ir taikymui“. Konstitucinis Teismas nagrinėdamas, ar tam tikra Lietuvos įstatymų nu
uostata atitinka Konstituciją, nagrinėja Konvencijos tekstą, taip pat ir Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudenciją.

Konvencijos pirmame skyriuje yra apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės, kurias, sutinkamai su jos 1 ir 57 straipsniais, ją ratifikavusi valstybė turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta: “Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje.” Taigi kiekviena valstybė, ratifikavusi Konvenciją, turi veiksmingai įgyvendinti Konvencijos (arba jos protokolų, kuriuos ši valstybė yra ratifikavusi) nuostatas, kad visiškai įvykdytų savo įsipareigojimus pagal ją.

Šis bendras reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su tarptautinės teisės ir šalių vidaus (nacionalinės) teisės santykiu bendrai bei atsižvelgiant į atskiras problemas, konkrečiai – į žmogaus teisių ir laisvių problemą. Šiuo metu Europoje bene labiausiai paplitusi vadinamoji paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių sutarčių, taigi ir Konvencijos, realizavimo būdas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo tikslo požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu. Kaip tik dėl to labai svarbu įvertinti ir nustatyti Konvencijos ir Konstitucijos santykį.

Konstitucijos II skirsnyje (“Žmogus ir valstybė”), taip pat preambulėje, III, IV ir XIII skirsniuose yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje.

Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija). Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos, kas yra numatyta jos 13 straipsnyje, sudarančiame Konvencijos nuostatų įgyvendinimo kiekvienos valstybės vidaus teisinėje sistemoje pagrindą. Šiame straipsnyje skelbiama: “Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šios Konvencijos, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys.” Vadinasi, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, ta.ip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas. Šios nuostatos turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose.

Tolygus su įstatymais Konvencijos taikymas Lietuvos Respublikos vidaus teisėje ir jos nuostatų įstatyminė galia dar neužtikrina, kad visais atvejais Konvencijos nuostatos bus veiksmingai įgyvendinamos, nes Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: “Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai.” Nors ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančia tarptautinės sutarties – Konvencijos, bet ji reikalauja, kad tarptautinės sutarties nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, nes jei prieštarautų, būtų problemiška įgyvendinti Konvenciją Lietuvos Respublikos vidaus teisėje.4.1. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lyginimas
Vertinant Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių turinį būtina atsižvelgti į lyginamosios konstitucinės teisės ir tarptautinės teisės suderinimo metodologinius pagrindus. Konvencijos nuostatos galėtų būti pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, jeigu:

1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį teisių ir laisvių sąrašą, o Konvencija nustatytų kokias nors kitas teises ir laisves;

2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžtų šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę;

3) Kokia nors Konvencijos nuostata negalėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisės sistemoje dėl to, kad ji nesutampa su kokia nors Konstitucijos nuostata.

1) Remiantis Konstitucijos ir Konvencijos bendrąja analize galima teigti, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tai patvirtina ir Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad “žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”. Joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo.

Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai. Pažodinis teisės normų aiškinimas, jeigu taikomas kaip vienintelis aiškinimo būdas, yra nepriimtinas, nes aiškinant teisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu. Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, ar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo prasme. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią (šiuo atveju – Konvencija ir jos protokolai). Čia lemiamą reikšmę turi Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis, nustatanti Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių inkorporavimo, taigi ir jų taikymo tolygiai su įstatymais, principą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Taigi Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja.

2) Konstitucinis Teismas, atlikęs tekstų bendrąją analizę, pažymėjo, jog jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinanti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę. Vertinant Konstitucijos ir Konvencijos normų sąveiką ir šių normų tarpusavio sąveikos interpretavimo ribas negalima neatsižvelgti į Konstitucijos 6 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kad “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas”. Konstitucinis Teismas pabrėžia, jog Konstitucijos vieningumas pirmiausia reiškia tai, kad konstitucinės nuostatos yra susijusios ne tik formaliai, pagal Konstitucijos normų išdėstymo struktūrą, bet ir pagal jų turinį. Šis normų vieningumas reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro prasmingą Konstitucijos visumą. Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių. Akivaizdu, kad interpretuojant konkrečios konstitucinės nuostatos turinį daugeliu atvejų negalima jo aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų. Ypač svarbu į tai atsižvelgti tais atvejais, kai kalbama apie Konstitucijos skirsnius “Žmogus ir valstybė”, “Visuomenė ir valstybė”, “Tautos .ūkis ir darbas” bei kitus, kuriuose yra įtvirtintos konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemonės.

4.2. Konstitucinio Teismo išvados dėl konkrečių Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos straipsnių atitikimo LR Konstitucijai (3)

Konstitucinis Teismas pažymi, kad atsakyti į klausimą dėl konkrečių Konvencijos nuostatų suderinamumo su konkrečiais Konstitucijos straipsniais galima tik išanalizavus šias konkrečias normas:

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konvencijos 4 straipsnio antrojoje dalyje skelbiama, kad “niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą”, o trečiojoje šio straipsnio dalyje išaiškinama, koks darbas nelaikomas priverstiniu ar privalomu. Numatyta, kad tai toks darbas, “kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas”, ir darbas “lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu”. Tuo tarpu pagal Konstitucijos 48 straipsnio penktosios dalies nuostatą “priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas”. Kiekviena kriminalinė bausmė, numatyta Baudžiamajame kodekse, gali turėti tokį elementą, kaip nuteistojo pareigą dirbti. Šį principą realizuoja pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmė (Baudžiamojo kodekso 29 straipsnis). Konvencijoje suformuluota taisyklė leidžia numatyti pareigą dirbti tik asmeniui, iš kurio atimta laisvė arba kuris lygtinai atleistas nuo kalinimo. Konstitucijos 48 straipsnio ir Konvencijos 4 straipsnio bei jo taikymo praktikos lyginamoji analizė leidžia padaryti išvadą, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio trečiosios dalies “a” punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konvencijos 5 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad “kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis . turi būti skubiai pristatomas teisėjui”. Tuo tarpu Konstitucijos 20 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad “nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą”. Šių dviejų taisyklių palyginimas leidžia daryti prielaidą, kad Konvencijoje numatyta platesnė garantija, nes teismui turi būti pristatomas kiekvienas baudžiamojo proceso tvarka sulaikytas asmuo, o pagal Konstituciją – tik nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo. Šiuo atveju būtų galima teigti, kad ši konstitucinė taisyklė yra speciali norma, o Konstitucijos 20 straipsnio antrojoje dalyje numatyta bendra norma, skelbianti, kad “niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas”, tačiau tokią išvadą gali pateikti tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas pabrėžia, jog tokios abejonės nėra pakankamas pagrindas teigti, kad Konvencija prieštarauja Konstitucijai. Šios išvados konstatuojamosios dalies įvade jau buvo pažymėta, kad tai, jog Konstitucija neįtvirtina kokių nors žmogaus teisių, laisvių ar jų garantijų arba jas kiek kitaip formuluoja, dar nereiškia, kad tokios teisės, laisvės ar jų įgyvendinimo priemonės apskritai negali būti garantuojamos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Jos gali būti ir paprastai yra numatytos kituose teisės aktuose ir yra įgyvendinamos juos taikant. Atskirai imant, tai taip pat gali būti užtikrinta Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies pagrindu taikant Konvenciją. Konvencijos nuostatos negalėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu jos pagal turinį prieštarautų Konstitucijai. Pirmiausia, palyginęs “skubaus pristatymo teisėjui” (Konvencijos 5 straipsnio trečioji dalis) ir “per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą” (Konstitucijos 20 straipsnio trečioji dalis) sąvokas, Konstitucinis Teismas pažymi, kad jos iš esmės neprieštarauja viena kitai.. Antra, lyginant Konstitucijos 20 straipsnio trečiąją dalį ir Konvencijos 5 straipsnio trečiąją dalį, daroma prielaida, kad “Konvencijoje numatyta platesnė procesinė garantija, nes teismui turi būti pristatomas kiekvienas baudžiamojo proceso tvarka sulaikytas asmuo, o pagal Konstituciją – tik nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo.” Konstitucinis Teismas pažymi, jog Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies nuostatos esminė paskirtis yra garantuoti, kad toks asmuo būtų pristatomas teismui per 48 valandas, o tai yra ne kas kita, kaip skubaus pristatymo garantija. Trečia, nors iš tikrųjų Konvencijos 5 straipsnio ketvirtojoje dalyje reikalaujama, kad teisėjas įvertintų sulaikymo teisėtumą, o pagal Konstitucijos 20 straipsnio trečiąją dalį teismas turi įvertinti sulaikymo pagrįstumą, ir šis skirtumas, pareiškėjo nuomone, yra esminis, šios nuostatos, vertinamos ne pažodiškai, o prasmiškai, neprieštarauja viena kitai. Tiek pagal Konstituciją, tiek pagal Konvenciją teismas turi įvertinti ir sulaikymo teisėtumą, ir jo pagrįstumą. Atsižvelgiant į visa tai darytina išvada, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konvencijos 9 straipsnio antrojoje dalyje numatoma galimybė apriboti asmens “laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą”, tuo tarpu Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje skelbiama, kad gali būti ribojama “žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą”. Ir Konvencijoje, ir Konstitucijoje asmens laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą išskirta į dvi savarankiškas laisves, todėl galima teigti, kad Konvencijoje nenumatyta galimybė riboti asmens laisvę išpažinti religiją arba tikėjimą. Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konvencijos 9 ar kitame jos straipsnyje nėra išskirti dviejų savarankiškų laisvių – asmens laisvės išpažinti bei laisvės skelbti religiją ar tikėjimą. Konvencijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: “Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.” Tuo šis Konvencijos tekstas skiriasi ne tik nuo Konstitucijos 26 straipsnio, bet ir nuo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnio pirmosios dalies tekstų, kuriuose yra žodis “išpažinti”. Taigi tiek tarptautinės teisės aktai, tiek Konstitucija, pripažindami žmogui religijos laisvę, vartoja skirtingą terminiją šiai laisvei apibūdinti. Atsižvelgiant į tai visiškai nėra pagrindo manyti, kad Konstitucijos 26 straipsnyje yra numatyta galimybė apriboti žmogaus laisvę išpažinti religiją ar tikėjimą. Priešingai, Konstitucijos 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas bendras principas: “Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma”, o antrojoje dalyje įtvirtinta: “Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.” Šiuo atveju galioja bendras teisės principas: lex non cogit ad impossibilia – įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma. Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje, frazėje “žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu” esantis žodis “išpažinti” interpretuotinas kaip atitinkantis savo prasme Konvencijos žodžius “savo religiją”. Atsižvelgiant į visa tai darytina išvada, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio a.titikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konvencija draudžia tik vadinamąją negatyvią diskriminaciją, o Konstitucija – ir “negatyvią”, ir “pozityvią” (privilegijų teikimą). Konstitucinis Teismas pažymi, kad vadinamoji pozityvi diskriminacija negali būti traktuojama kaip privilegijų teikimas. Konstitucijoje tik yra nustatytos kai kurios visuotinai pripažintos specialios tam tikrai žmonių grupei būdingos teisės, būtent tautinių mažumų narių teisės, kurios įtvirtintos Konstitucijos 37 ir 45 straipsniuose. Konstitucijoje taip pat nustatyta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, teikia joms paramą, numato lengvatas dirbančioms motinoms (39 straipsnis) ir kt. Toks požiūris į specialias žmogaus teises būdingas ir Konvencijos taikymo praktikai. Žmogaus teisių varžymas dėl jo lyties, rasės, tautybės ir pan. ir yra ne kas kita, kaip diskriminavimas, kurį draudžia tiek Konvencija, tiek Konstitucija. Konstitucinis Teismas pažymi, jog tik pažodžiui lyginant Konstitucijos 29 straipsnio antrosios dalies ir Konvencijos 14 straipsnio tekstus galima teigti, kad Konvencija numato platesnes nediskriminacijos garantijas, nes draudžia diskriminuoti dar ir dėl odos spalvos, priklausymo nacionalinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. Kompleksiškai lyginant Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas dėl nediskriminacijos darytina išvada, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad “kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kokios nors valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą”. Tuo tarpu Konstitucijos 32 straipsnio pirmojoje dalyje skelbiama, kad “pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos”. Įstatymų leidėjas vartoja sąvokas “asmuo”, “žmogus”, “pilietis”. Straipsnių, kuriuose vartojamos šios sąvokos, analizė leidžia teigti, kad jos nėra sinonimai ir turi tam tikrą teisinę prasmę. Pavyzdžiui, sąvokos “žmogus” ir “asmuo” vartojamos Konstitucijos 22, 24, 25 ir 26 straipsniuose, kuriuose yra numatytos universalios žmogaus (ir valstybės piliečio, ir užsieniečio, ir asmens be pilietybės) teisės ar laisvės. Tuo tarpu sąvoka “pilietis” vartojama tik tuose straipsniuose, kuriuose numatytos specifinės, siejamos su asmens ir Lietuvos valstybės santykiu (tai yra pilietybe), teisės (pavyzdžiui, Konstitucijos 3 straipsnio antrojoje dalyje, 32 straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje dalyse, 33 straipsnyje ir kt.). Visu tuo grindžiama pareiškėjo abejonė, ar Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis pagal apimtį neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio pirmajai daliai. Konstitucinis Teismas pažymi, jog Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio norma “kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kokios nors valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą” susideda iš dviejų dalių, kurios sąlygoja viena kitą. Viena iš jų reiškia teisę laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, kita – tai, kad ši teisė garantuojama tik teisėtai esantiems valstybėje asmenims. Tokie asmenys gali būti piliečiai, taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Konstitucijos 32 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: “Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.” Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė. Vertinant visa tai darytina išvada, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šios Konstitucinio Teismo išvados. yra galutinės ir neskundžiamos.

Išvados

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos konstitucinės teisės prieštaravimų beveik nėra, kadangi, kaip jau minėjau anksčiau, Lietuva net neratifikavusi Konvencijos, ja rėmėsi priimdama įstatymus. Tačiau vis tik kai kur Konvencijos normos kiek kitaip interpretuoja vieną ar kitą Konstitucijos įtvirtintą nuostatą. Konvencija yra keičiama priimant papildomus protokolus, o kaip jie bus inkorporuojami, ar reikės juos ratifikuoti ir papildomai priimti konstitucinio įstatymo pataisas. Jeigu Lietuva, kurio nors papildomo protokolo neratifikuos, tai turėsime lyg ir du Konvencijos variantus.

Europos žmogaus teisių konvencija ir jos pagrindu sukurtas Europos Žmogaus teisių teismas išlaikė penkiasdešimties metų išbandymą ir įrodė savo efektyvumą. Per trumpą aštuonerių metų laikotarpį, praėjusių po Lietuvos prisijungimo prie Europos žmogaus teisių konvencijos 1995m., išbandymą žmogaus teisių apsaugos srityje išlaikė ir Lietuvos teisės sistema. Kartu reikėtų pabrėžti, kad Konvencija, būdama kertiniu šiuolaikinės Europos teisinės sistemos elementu, taip pat yra ir Europos Sąjungos teisės dalis. Europos Sąjungos sutarties 6 str. nustatyta, kad Konvencijos garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės laikomos Bendrijos teisės bendrųjų principų sudedamąja dalimi. Reikia tikėtis, kad Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą sukurs dar platesnę bazę žmogaus teisių, ypač ekonominių ir socialinių, įgyvendinimui Lietuvos teisės sistemoje ir praktikoje.

Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencija – svarbus Lietuvos konstitucinės teisės šaltinis. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs Konvenciją reikšmingu konstitucinės teisės šaltiniu, padedančiu spręsti sudėtingas teisės aktų konstitucingumo aiškinimo problemas; Konstitucijos ir Konvencijos sąveika suvokiama kaip procesas, verčiantis Konstitucinį Teismą besikeičiančiame tikrovės kontekste ieškoti naujų argumentų norint pagrįsti konkrečius sprendimus, kuriais laiduojama Konstitucijoje įtvirtintų bendražmogiškųjų vertybių apsauga.

Literatūra

NORMINĖ LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: LR piliečių priimta 1992m. spalio 25d. referendumu. Vilnius: Teisinės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos, 1996.
2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija //www3.lrs.lt
3. LR tarptautinių sutarčių įstatymas // Žin., 1999. Nr. 60-1948.
SPECIALIOJI LITERATŪRA
4. Jočienė D. Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: Eugrima, 2000.
5. Lietuvos konstitucinė teisė ( T. Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt). Vilnius: LTU, 2001.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Išvada: Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai Vilnius, 1995 m. sausio 24 d.// www.lrkt.lt/dokumentai/1995/i5l0124a.htm
7. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: TĮC., 2003.
8. Vadapalas V. Europos žmogaus teisių konvencija ir Lietuvos teisės sistema. 2000. //www.etd.lt/Publikacijos/konvencija.pdf.

Leave a Comment