Lietuvos pinigų istorinė raida

Turinys

ĮVADAS 3 psl.
1. Pirmykščiai lietuvių pinigai 4 psl.
2. Pirmieji metaliniai lietuvių pinigai 6 psl.
3. Laisvosios Lietuvos pinigai 8 psl.
4. Pavergtos Lietuvos pinigai 13 psl.
5. Nepriklausomos Lietuvos pinigai 14 psl.
6. Sovietinė okupacija 17 psl.
7.Nepriklausomybės atkūrimas 17 psl.
IŠVADOS 20 psl.
LITERATŪRA 21 psl.Įvadas
Ko gero nebėra tokios žmogaus veiklos sferos, kur būtų apsieinama be pinigų. Pinigais yra mokama už prekes, paslaugas, įgyjamas turtas, jie yra taupomi. Šias laikais pinigais išmatuojamos visų kitų prekių vertės. Yra skiriama gana daug pinigų formų – grynieji pinigai, terminuoti indėliai, taupomieji indėliai, vyriausybės vertybiniai popieriai ir kiti. Šiame kursiniame darbe mes nagrinėsime tik grynųjų Lietuvos pinigų isstorinę raidą ( monetų ir popierinių pinigų ).

Monetų kilmės laikas yra nustatomas pagal:
 Iškasenų radinius (iškasenos rodo, su kokio laiko monetomis žemėje gulėjo rastos monetos);
 Monetų ženklus (reikia atsižvelgti į tai, kokio laikmečio ženklai, pavadinimai yra iškalti monetose);
 Monetų metrologinius duomenis.

Svarbiausias šio kursinio darbo uždavinys: apžvelgti Lietuvos pinigų istorinę raidą. Kad būtų lengviau orientuotis mes suskirstėme nagrinėjamą laikmetį pagal tai, kas valdė Lietuvą tuo laikotarpiu.
Rašant šį darbą naudojomės moksline ekonomikos literatūra, jos analize, istorine literatūra.1. Pirmykščiai lietuvių pinigai
Lietuviai, pirmiau negu pradėjo gaminti savus pinigus, jaau senovėje sugebėjo vartoti svetimas monetas. Tos svetimos vartojamos monetos buvo įvairios, priklausomai nuo politinių ir prekybinių ryšių su kitomis tautomis. Spėjama, kad gintaro prekyba galėjo prasidėti anksčiau nei romėnai įsigalėjo pasaulyje, galbūt prieš antrąjį mūsų eros šimtmetį. Manoma, kad gi

intaro prekybą galėjo pradėti graikai. Lietuvos senovinius prekybos santykius su graikais tarsi patvirtina ir senosios graikų monetos, randamos įvairių Lietuvos vietų iškasenose.

Lietuvoje rasta Romos imperijos ir Romos respublikos monetų. Keli rasti respublikos „denarai“ turi palyginti aiškias raides „Lit“. Kai kurie tyrinėtojai teigė, kad tai galėtų būti stabmeldiškos Lietuvos pinigai, tačiau labiau tikėtina, kad tos raidės – tai sutrumpintas Lucius Itius, nes taip buvo vadinamas vienas respublikos laikų Romos pinigų kalyklos viršininkas. Be Romos monetų, nerandama jokių kitų II ir III a. monetų, tad tenka manyti, kad tais laikais Lietuvoje vyravo Romos pinigai.

Romos pinigai

Ketvirtuoju amžiumi prasideda tamsus Lietuvos pinigų istorijos periodas, kuris baigiasi aštuntuoju amžiumi. Gali būti, kad pinigais vartota kapoti sidabro gabalai, kurie įsigalėję virto vėlesniais laikais metaline kapų sistema; taaip pat manoma, kad pinigų funkciją galėjo atlikti žvėrių kailiai, kurių buvo gausu Lietuvoje, o Pietų Rytų kraštuose itin pageidaujami. Jie vėliau sukūrė kailių grivinų sistemą. Šią hipotezę patvirtina Lietuvos aktyvi prekyba su arabais IX ir X amžiuje. Už gaunamus kailius arabai mokėjo Rytų kraštų liuksuso prekėmis, brangiaisiais metalais, ypač sidabro monetomis. Lietuva ne tik dėl savo įvairios ir turtingos gyvūnijos, bet ir dėl geografinės padėties ties jūra ir tarp dviejų slavų prekybos centrų, Naugardo ir Kijevo, užėmė arabų prekyboje sv

varbią vietą.

X a. be arabų monetų pasirodo Bizantijos, vokiečių ir skandinavų pinigai. Pasibaigus arabų prekybos periodui, Lietuvos užsienio prekyba sumažėjo, o vidaus prekyba vyko natūrinių mainų pavidalu. Gali būti, kad tuo metu lietuviams kaip ir slavams pinigai buvo žvėrių kailiai. Arabų prekyba kiekvienai kailių rūšiai suteikė palyginti pastovią vertę ir savotišką techninį vardą. Toks techninis kailių valiutos terminas buvo grivina. Grivinos Lietuvoje buvo kailinės ir metalinės. Metalinės grivinos buvo ne tik rinkės ar lazdelės, bet ir ant grandinėlės ar virvutės suvarstytos monetos.2. Pirmieji metaliniai lietuvių pinigai
Kai ėmė stiprėti Lietuvos ūkis ir pradėjo didėti pinigų paklausa, griviną pakeičia tam tikro svorio sidabro lazdelės. Smulkesniems mokėjimams tokios lazdelės buvo kapojamos mažesniais gabalais. Kai padidėjo mainų skaičius, tai vis dažniau reikėjo kapoti ir pačias grivinas. Šis kapojimas duoda naują vardą grivinoms – kapa. Vėlesniais laikais, kai Lietuvoje įsigalėjo rusų kultūros įtaka, oficialiuose dokumentuose pradedama šalia žodžio „kapa“ vartoti ir rusų rublį. Pirmą kartą Lietuvos aktuose jis minimas 1337m. Vytauto ir Jogailos rūmai sąskaitybą vedė kapomis arba rubliais. Šios senovinės kapos nebuvo tokios monetos kaip šiandien, tai buvo tik sidabro gabalai. Kapa buvo pailgas, trimis briaunomis, laivelio pavidalo sidabro gabalas. Perskelta kapa sudaro du trikampės formos gabalus. Kapos ilgis buvo 12cm, o plotis – 2cm, sv
voris – vidutiniškai 180 g. Kapos neturėjo sidabro kokybės žymėjimų, tad metalo kokybei nustatyti buvo prakertami kapos kraštai ir pagal metalo kietumą bei spalvą sprendžiama apie metalo grynumą ir pinigo vertę. Kapos buvo kalamos iš gryno sidabro arba tokio mišinio, kuris turėjo 80 – 85% gryno sidabro, todėl ir pačios kapos buvo laikomos gryno sidabro pinigais.

Kapos didžiausio įsigalėjimo laikai – tai Algirdo, Kęstučio ir Vytauto laikai. Kapa savo forma, svoriu ir grynojo metalo kiekio pastovumu buvo labai tinkamas piniginis vienetas stambesniajai, ypač tarptautinei prekybai. Kapos įsigalėjo ne tik nukariautuose kraštuose, bet ir kitose valstybėse, su kuriomis tuo metu Lietuva prekiavo. Vytauto Didžiojo itin remiama prekyba su vokiečiais į Lietuvą atnešė čekų grašius. Manoma, kad pirmieji grašiai Lietuvoje pasirodė dar Algirdo ar Kęstučio laikais. Jie labai paplito visame krašte. Grašis buvo smulkesnis piniginis vienetas nei kapa, todėl jį imta vartoti netgi dažniau. Vadinasi, kapa vidaus apyvartai buvo per stambus pinigas. Apskaičiuota, kad kapa buvo verta 57 čekų grašių, tačiau manoma, kad paprastumo dėlei ji buvo prilyginta 60 grašių.

Kai pradėjo didėti ekonominė ir politinė Lenkijos įtaka Lietuvai, buvo pradėti naudoti ir lenkų pinigai. Lenkų pinigai neprigijo Lietuvoje, nes jų grynojo sidabro kiekis nebuvo pastovus ir todėl jų vertė nuolatos kito. Tačiau kapos pradėtos naudoti Lenkijoje. Jos pateko ten dviem būdais: Jo
ogaila, turėdamas Lenkijoje didelių išlaidų, visą Lietuvos žemėse gaunamą pelną gabendavo kapomis į Lenkiją; lietuviai apmokėdavo visas gabenamas iš Lenkijos prekes savo kapomis.

3. Pirmosios Lietuvos monetos

Monetų atsiradimą Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, lėmė ekonominiai veiksniai – poreikis smulkioms monetoms prekių apyvartai vykdyti, visuotiniam sidabrinės mokesčiui surinkti. Kita vertus, jų kalimui buvo būtinos prielaidos – susiformavusi vidaus rinka, pakankamas valstybės ekonominis potencialas, leidęs ne tik atlaikyti iš visos Europos suplūdusių riterių puolimą, bet ir įsivežti iš užsienio pakankamą kiekį sidabro monetoms kalti.
Seniausios (XIV a.) Lietuvos monetos greičiausiai buvo smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys, antroje pusėje – Gedimino stulpai. Kairiajame ieties šone yra iškaltas mažas kryžiukas, kuris dažniausiai viena savo kryžine siekia ieties kraštą. Manoma, kad ietis pateko į monetas kaip ginklo atvaizdas, kaip kovų už tėvynės laisvę simbolis. Kryžiukai, iškalti šalia tautinio ženklo – ieties, reiškia krikščionybės simbolį. Jei interpretacijos teisingos, tai pinigėliai turėjo būti nukalti po Lietuvos krikšto (1386m.). Tačiau yra manančių, kad šie kryžiukai gali reikšti ir kryžiuočių ginklą – durklą. Be ieties ir kryžiuko, toje pat monetos pusėje stovi ir mažutė V raidė. Ji interpretuojama skirtingai: vieni teigia, kad ji simbolizuoja Vytautą, kiti – Vilnių, pinigų kalimo vietą. Pasitaiko šios rūšies monetų ir be raidžių. Antroji pinigėlių pusė turi ženklus, vadinamus Gedimino stulpais. Vien pinigėlių stulpų formos įvairumas bei nusistovėjimas duoda pagrindo manyti, kad pinigėliai galėjo atsirasti XIV amžia.us pabaigoje, nes vėlesniais laikais Gedimino stulpai nebetenka tų visų nevienodumų, įgauną vienodą, aiškią, beveik šiandieninę formą. Vadinasi, galima teigti, kad pinigėliai atsirado 1378 – 1396 metais. Taip pat nebeaišku, kas kaldino šias monetas: Vytautas ar Jogaila. Pinigėlių svoris turėjo būti 0,30 g, nors rastos monetos sveria ir mažiau, tačiau jos nusidėvėjo apyvartoje ir nutrupėjo gulėdamos žemėje. Monetų medžiaga buvo sidabro ir vario mišinys, kuris turėjo gryno sidabro 0,15 g. Dešimt pinigėlių sudarydavo vieną čekų grašį. Tačiau lig šiol neišsiaiškinta, kokiu vardu to meto žmonės vadino pirmąsias Lietuvos monetas.

Kiek vėlesnio kilimo negu pinigėliai laikomos tos monetos, kurių vienoje pusėje yra tas pats ieties smaigalys, o kitoje – rusiškas žodis <печат> ( pečat ). Šį žodį randame senuose lietuvių ir rusų dokumentuose ir reiškia tą patį ką dabar „Lietuvos Respublikos vardu“. Jos buvo kalamos tuo metu, kai rusų įtaka buvo įsigalėjusi Kunigaikščio rūmuose. Monetos „pečat“ buvo apie penkis kartus stambesnės už pinigėlius, nes jos buvo gryno sidabro ir svėrė 0,70 – 0,78 g. Jos buvo vadinamos pusgrašiais, nes vieną grašį sudarė dvi „pečat“ monetos.

1844 m. Kaune buvo rastas puodelis pilnas monetų, kurios dar nebuvo žinomos. Tų monetų vienoje pusėje buvo į dešinę jojantis raitelis su pakeltu kardu, kitoje – Gedimino stulpus ir raidę K, kuri gali reikšti vietos pavadinimą ar asmens vardą. Šių monetų svoris buvo 0.39 g., gryno sidabro turėjo 0.29g., todėl yra du kartus brangesnės už pinigėlius. Už vieną raidės K monetą buvo duodami du pinigėliai; už vieną čekų grašį – 5 raidės K monetos.

Dar vėlesnės kilmės negu raidės K monetos laikomi tie pinigai, kurių vienoje pusėje yra iškaltas Vytis, antroje – Vyties skydas su dviem kryžiais. Tos monetos kartais turi ne dabartinį Vytį, bet raitelį su ietimi, jojantį į kairę. Toks raitelis pasirodo ir vėlesniuose Vytauto antspauduose. Šis raitelis vėliau pasirodo antspauduose, tai manoma, jog ir “raitelio” monetos yra vėlesnio kilimo. Visai naujas tokių monetų požymis – skydo kryžiai. Kaip lietuviai šias monetas vadino, nieko nežinome. Naugardo metraščiai mini Lietuvos grašius, tad galima manyti, kad tos monetos buvo vadinamos grašiais. Monetų įrašai yra labai neaiškūs, nusidėvėję, tačiau neabejotinai rusiški.Lenkijoje tokių monetų nerasta, tad tos kryžių monetos bus kaltos Vytauto , kuris valdė plačias rusų žemes, vartojo savo raštinėje rusų kalbą ir todėl galėjo dėti ir savo monetose įrašus rusų kalba. Vidutiniškai jos sveria 0.495 g., gryno sidabro turi 0.379g. tos monetos turėjo būti apie 21/2 karto brangesnės už pinigėlius. Manoma, kad kryžių monetos yra paskutinieji Vytauto užsakymu kalti pinigai.

Vytauto laikais ekonominis krašto gyvenimas buvo tiek pažengęs, kad gausiai kalamos monetos nebepatenkina pinigų paklausos, todėl Lietuvoje atsirado ir nemaža svetimų monetų.Be čekų grašių, dar buvo vartojami ir rusų bei totorių pinigai. Totorių monetos buvo pažymimos Gedimino stulpais, kurie suteikdavo totorių monetoms pinigų galios Lietuvoje. Patys totoriai nėra antspaudavę savo monetų Gedimino stulpais, tad tuos stulpus lietuviai uždėdavo patys. Svetimos monetos pažymėtos krašto suverenumo ženklais, vadinamos kontrasignuotomis. Tokios monetos atsiranda krašte ko gero 1386 m.

Vytauto laikų mūsų monetos gausiai paplito ne tik Lietuvos žemėse, bet ir svetimuose kraštuose, sprendžiant pagal tų kraštų iškasenas. Plačiausiai po pasaulį buvo paplitę raidės V pinigėliai.

4. Laisvosios Lietuvos pinigai

Vytautui mirus, pradėjo silpnėti Lietuvos ūkiškas pajėgumas., todėl menkėjo ir monetinė santvarka. Čekų grašis taip paplito po visą kraštą, kad žmonės pradėjo jį naudoti kaip seniau kapas. Pinigų kalyklos užsidarė, nes pakako Vytauto kaldintų ir iš čekų atėjusių monetų. Tiktai XV a. pabaigoje, po 60 metų pertraukos, pradėti kalti, kaip ir Vytauto laikais, savi denariukai ar pinigėliai. Naujai atidaryta pinigų kalykla dirbo didžiojo Kunigaikščio Aleksandro viešpatav.imo metu (1492 – 1506). Tuo metu pirmą kartą Lietuvos monetose šalia Vyčio pasirodo ir lenkų erelis. Monetos, kaldintos Aleksandro laikais, buvo žymimos raide A, o tai ,be abejo, turėjo reikšti vardą Aleksandras. Jos buvo dviejų rūšių: denariukai, vadinami pinigėliais, ir grašiai. Dešimt denariukų sudarydavo vieną grašį, kuris turėjo gryno sidabro 0,85g.

Aleksandro įpėdinis Zigmantas, pramintas Senuoju (1506 – 1548), uždarė Vilniaus pinigų kalyklą. Spėjama, kad Zigmantui atrodė, jog Lietuvoje jau yra pakankamai pinigų, be to, vis gausiau į Lietuvą pradėjo plaukti lenkų pinigai. Oficialaus lenkų pinigų kurso nebuvo, todėl prekybiniuose santykiuose tarp lietuvių ir lenkų kildavo nuolatiniai ginčai. Būtent dėl šių ginčų 1508 metais monetų kalykla atidaroma. Joje gaminami pusgrašiai t.y. 5 denarų monetos, kuriuose pirmąkart buvo iškalta monetos leidimo data. Tačiau 1529 metais sustabdoma Vilniaus kalykla ir atidaroma nauja pinigų kalykla Tykocine, kuri pradėjo gaminti lenkiško tipo Lietuvos monetas. Vilniaus kalykla buvo uždaryta 6 metus. 1535 metais ji atidaroma, o Tykocine nustota kalti lietuviškas monetas. Šiuo metu čia kaldinami jau grašiai, kurie buvo panašūs į Europoje nuo 1300m. plačiai vartotus Prahos grašius. Tačiau 1536 metais Vilniaus kalykla vėl sustabdoma ir stovi uždaryta iki pat 1545 metų, kada paskutinis Gediminaitis Lietuvos soste, Žygimantas Augustas, įsako ją atidaryti. Be to, jis įsteigia naują kalyklą Vilniuje aukso monetoms gaminti. Tai buvo moderni monetų kalykla, kurioje dirbo geriausi Vakarų Europos meistrai. Vilniaus kalykla veikė iki pat 1570 metų. Monetos, kurios buvo gaminamos Žygimanto Augusto laikais, buvo palyginti įvairios. Smulkiausia tuo metu moneta buvo pusdenaris, arba mažesnysis denariukas. Pusdenariai buvo gaminami ne tiek paties krašto ūkio reikalams, kiek lenkiškiem pinigams keisti. Be to, kalta denarai ir dvidenariai. Žygimanto Augusto laikais buvo paskleista labai daug grašių, kurių sidabro svoris ir kartu vertė ne visais metais buvo vienoda.

Sidabriniai pusdenariai, denarai, dvidenariai, pusgrašiai, grašiai

Be lietuviško tipo monetų, kaltos ir lenkiškos, kurios buvo skirtos ne tik Didžiojo Kunigaikščio mokėjimams Lenkijoje, bet ir tam, kad atsiteistų lenkų kariuomenei, kovojančiai Lietuvos frontuose. Žygimanto Augusto laikais trijų grašių moneta, vadinta parteinu arba didka, buvo labai nepastovios vertės. Dažniausiai partreinai turėjo 2,43g. gryno sidabro. Be partreinų, kalti ketvirtokai, keturių grašių monetos. Ketvirtokus lietuviai kaldino tam, kad galėtų lengvai, be nuostolių atsilyginti su lenkais, nes ketvirtokas savo verte prilygdavo lenkų penkių grašių monetai.

Apie 1564 metus pradėta kalti taleriai ir pustaleriai. Taleriai gryno sidabro turėjo tik 20,46 g ir todėl tik privalomu kursu buvo laikomi lygiais 30 grašių, nes 30 grašių turėjo turėti 26,04 g sidabro. Žmonės talerius vadino ne tik auksinais, bet ir puskapėmis. Taleriai buvo paplitę užsienyje ir net įgavo naują vardą – Barteles, lietuviškai „barzdočius“, nes juose buvo iškaltas barzdoto Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto atvaizdas.

Lietuvos aukso monetų kalykla gamino dukatus, portugalus ir pusportugalius. Portugalai buvo 10 dukatų moneta, kurią kaldino pirmasis Portugalijos karalius Jonas III. Lietuvių dukatai turėjo 3,50 g3 . Vienoje dukato pusėje buvo didžiojo kunigaikščio atvaizdas, antroje – Vytis su Gedimino stulpais. Dukatai ir portugalai savo išvaizda buvo lietuviškiausi to meto pinigai.

Žygimanto Augusto valdymo metais, kaip ir Vytauto laikais, buvo pasirodžiusios kontrasignuotos monetos, vadinamos užsienio monetomis, kurios buvo žymimos Gedimino stulpais.

Žygimanto Augusto sidabrinės monetos – pusdenariai, denarai, dvidenariai, pusgrašiai, grašiai, dvigrašiai, trigrašiai, keturgrašiai, šešiagrašiai, pustaleriai (15 grašių), taleriai (30 grašių) –buvo tokio aukšto meninio lygio, jog tapo pavyzdžiu kitoms Vakarų Europos šalims. Įdomu tai, kad be kitų naujovių, Žygimantas August.as nukalė pirmąją auksinę lietuvišką monetą (1547 m. dukatas), 1562 m. pirmąkart nukalė ir stambią auksinę monetą – portugalą (10 dukatų), pirmasis pradėjo monetose vaizduoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio (savo) portretą (1545 m. grašis). Jo pusgrašiuose pirmąkart pavaizduoti kalyklos valdytojo heraldiniai ženklai (1562 m. LDK žemės iždininko Gabrieliaus Tarlos). Žygimanto Augusto monetose sukurta visa galerija jo portretų, kuriuos vainikuoja 1565 m. talerių ypatingai meniškas senstančio valdovo atvaizdas.

Iki Liublino unijos (1579m.) lietuviškieji pinigai buvo brangesni už lenkiškuosius – 60 lietuviškų grašių prilygo 75 lenkiškiesiems grašiams. Po Liublino unijos kalamos ne savarankiškos, skirtingos nuo kitų kraštų, bet bendros su Lenkija piniginės sistemos monetos. Steponas Batoras (1533 – 1586) 1579 metais atidarė Vilniaus kalyklą. Jo laikų pinigai savo išvaizda ir savo metalo turiniu labai skyrėsi nuo senųjų Lietuvos monetų. Pinigus puošė nebe Vytis su Gedimino stulpais, o lietuvių Vytis ir lenkų erelis. Tais pačiais Batoro laikais pasirodo ir šilingo moneta. Šilingas prilygo 1/3 grašio ir turėjo gryno sidabro 0,20 g. Be šilingo kalti grašiai, parteinai, šeštokai ir auksiniai. Partreinis turėjo 9 šilingus. Auksinas turėjo 24,37 g sidabro ir oficialiai buvo lygus 35 grašiams. Be sidabro monetų Stepono Batoro laikais kalti ir aukso dukatai. Lietuvos kalykla veikė iki pat Stepono Batoro mirties (1586m).

Zigmuntas Vaza uždarė Vilniaus kalyklą ir ji neveikė trejus metus. Tačiau pelno sumetimais jis paleido į darbą pinigų kalyklą, kuri veikė be ilgesnių pertraukų ištisus 38 metus, iki 1627 metų. Zigmunto Vazos laikais gaminta net 9 rūšių monetos. Visos jos buvo smulkios, nes tokias gaminti buvo pelningiau. Aukso monetos kaip ir seniau: dukatai, portugalai ir pusportugaliai. Zigmunto Vazos laikais pradėta sistemingai bloginti sidabro monetas. Tai susiję su vokiečiu Jakobsonu, kuris brangiai išsinuomavo Lietuvos pinigų kalyklą ir, norėdamas atgauti investicijas, pradėjo bloginti monetas. 1623 m. už vieną auksiną, kainavusį 35 grašius, reikėjo mokėti 75, o 1627 m. – jau net 90 grašių. Visuomenė privertė karalių uždaryti kalyklą, o Jakobsoną išvaryti iš krašto.

Vazos laikais kaltų pinigų tarpe reikia paminėti dvidenarius, kurių lenkai neturėjo, todėl jie laikytini lietuviškais pinigais. Galimas dalykas, kad lietuviai savo skirtingomis monetomis norėjo pažymėti savo pinigų savarankiškumą. Tais pačiais Vazos laikais pasirodo dar vienas naujas pinigas – lenkų kilmės pusantrinis. Nei dvidenariai, nei pusantriniai Lietuvoje neprigijo.

Vladislovo IV laikais pinigų kalykla stovėjo uždaryta. Ją atidarė tik 1650 metais Jonas Kazimieras. Buvo pradėti gaminti dar blogesni pinigai nei Vazos laikais. Jie tik ardė krašto ūkį. Todėl buvo pradėta rūpintis kalyklos uždarymu, kas buvo padaryta 1653 m. Tuo tarpu Lietuvai prasidėjo sunkūs laikai: 1655m. švedai užplūsta Lietuvą, 1658m. rusai užima Vilnių. Vieni ir kiti plėšė kraštą. Kai bendromis su lenkais pastangomis buvo išvaryti švedai, buvo pamatyta, kokioje padėtyje atsidūrė Lietuva: nusiaubtas ir dar rusų okupuotas kraštas nepajėgė mokėti jokių mokesčių, o nesumokėtų kariuomenei algų buvo milijonai. Kaip tik tuo metu pasirodė Titas Livijus Boratonis. Jis siūlėsi Lietuvai gaminti pinigus. Vyriausybė jo pasiūlymą priėmė. Netoli Brastos vis dar tebebuvo rusai, todėl Boratonis savo įmonę įkūrė Varšuvos apylinkėse. Čia 1600 – 1661 metais buvo pagaminti šilingai, vadinami boratinkomis. Naujiems pinigams pasirodžius, šalyje kilo nepasitenkinimo banga. Kariuomenė reikalavo steigti lietuvišką pinigų kalyklą ir lietuviškais pinigais grąžinti jai priklausančią skolą. Valdžia pradėjo gaminti naujus pinigus. Nauja pinigų kalykla atidaryta Olyvoje, ties Dancigu. Kai rusai buvo išvaryti iš kauni, ši kalykla buvo perkelta į jį. Kadangi Boratinis vis vien gamino savo pinigus, tai buvo nuspręsta uždaryti Vilniaus kalyklą 1666m. Šįkart ji buvo uždaryta ilgiems amžiams, nes lig šiol nepradėjo veikti.
.

Jono Kazimiero laikais kalta visos monetų rūšys, tačiau daugiausia gaminta varinių šilingų. Kai kurios monetos turėjo karaliaus inicialus I.C.R., kurie turėjo reikšti Joanes Casimirus Rex. Tenka pastebėti, kad Jono Kazimiero laikais kalti šeštokai vienoje pusėje turėjo karaliaus atvaizdą, o antroje – vien tik Vytį, be lenkų erelio. Andrius Timpfas (atėjūnas kaip ir Boratinis) pradėjo kėsintis į auksiną. Jo paleisti auksinai turėjo labai mažai sidabro ir buvo vadinami timpomis. Augusto šalininkai buvo įkūrę gardine kalyklą, kur gamino blogus partreinus ir šeštokus, papuoštus Augusto atvaizdais. Tai buvo paskutiniosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės savarankiškos monetos. Jau nuo XVII amžiaus pradėjusi reikštis pinigų anarchija, visai įsigalėjo XVIII a. Tų laikų karaliai ir apskritai valdantieji sluoksniai liovėsi rūpintis krašto ūkio reikalais ir pradėjo žiūrėti vien asmeninės naudos.

Prūsų karalius Frydrichas II įsakė padirbinėti lietuviškas monetas. Kad nebūtų galima jų atpažinti, jos buvo žymimos ta pačia data kaip ir tos pačios rūšies Respublikos monetos – 1753m. Kiek tokių falsifikuotų monetų buvo paleista Respublikoje į apyvartą sunku nuspėti, nes neturima aiškių duomenų. Tačiau ir šiais sunkiais laikais atsirado ekonomistų, kurie suprato, kad iš apyvartos reikia išimti senas monetas ir išleisti naujas. Tik praėjus dvejiems metams, kai buvo įvesti nauji pinigai (1798m.), Seimas galėjo įsitikinti, kad žmonės nelabai nori vartoti naujas monetas ir todėl jos plūdo į užsienį. 1775m. buvo uždrausta išvežti pinigus į užsienį. Kadangi nebuvo sienų apsaugos, tai ir šis uždraudimas liko tik tuščiais žodžiais.

1794m. iždas leidžia 4% paskolos lakštus, kurių išpirkimo terminas nebuvo nustatytas. 1794m. birželio 8d. kariuomenių vadas generolas Kosciuška, įsakė leisti popierinius pinigus, kuriais buvo išperkami valstybės paskolos lakštai. Tačiau 1794m spalio 10d. Respublika praranda nepriklausomybę ir drauge su ja pirmuosius savo popierinius pinigus. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo 1795m. Lietuva atiteko Rusijai ir iki 1825m. joje dar cirkuliavo senieji pinigai bei rubliai, vėliau – tik rubliai.

5. Pavergtos Lietuvos pinigai

Senieji Lietuvos pinigai dar kurį laiką laikėsi vartojime, kol buvo pakeisti naujais, jau okupantų gamintais pinigais.

1810m. įgyvendinama sidabro valiuta, kurios vienetas buvo sidabro rublis. 1812m. prancūzų karas sutrukdo pradėtą pinigų reformą ir priverčia labai stambiomis sumomis leisti asignacijas. Asignacijos virsta savarankiška nuo jokio metalo nepriklausoma mokėjimo priemone. Taip šalia viena kitos atsiranda sidabrinė ir popierinė valiuta. 1817m. asignacijų rublis tebuvo vertas tik 25 ir 1/6 metalinių kapeikų. Tačiau žmonės nepasitikėjo asignacijomis, todėl valdžia nutarė paleisti kitos rūšies popierinius pinigus. 1840m. atidaroma depozitų kasa, kuri ėmė į depozitą auksą bei sidabrą ir už juos duodavo popierinius pinigus, vadinamus depozitiniais bilietais. Depozitiniai bilietai kiekvienu pareikalavimu buvo keičiami į sidabro monetas. Žmonės greitai pradėjo vartoti šiuos bilietus ir retai juos keisdavo į monetas. Prasidėjęs Krymo karas pareikalavo labai didelės depozitinių pinigų emisijos ir todėl jų kursas pradėjo kristi. Šis kritimas seikė 10%, o tai palyginus yra nedaug.

Finansų ministeris Vitė (1893 – 1903) sustabdė užsienio spekuliaciją depozitiniais rubliais ir tuomet juos stabilizavo. 1895m. nustatomas faktiškasis depozitinių rublių kursas: vienas aukso rublis lygus 1 ½ depozitinio rublio. 1897m. vienu trečdaliu numušama auksinio rublio vertė ir taip sulyginamas depozitinis ir auksinis rublis, padaroma aukso rublio devalvacija. Kai 1915m. rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, rublis vis dar buvo vertas 83 kapeikų.

Lietuvos žemes užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša savus pinigus – markes. Kai tik buvo aptvarkyta militarinė krašto administracija, vokiečiai tuojau pradeda traukti iš žmonių rusų rublius, keisdami juos į markes. 1916m. balandžio 17d. .prie Ostbank für Handel und Gewerbe vadinamąją Darlehenskasse Ost – Rytų paslolų kasą, kuri leido popierinius pinigus, iš pradžių – ostrublius, vėliau – ostmarkes. Darlehenskasse leidžiami popieriniai pinigai buvo paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Rytų okupuotuose kraštuose ir vienas rublis buvo prilygintas 2 vokiečių markėms ir 1 rusų rubliui.

6. Nepriklausomos Lietuvos pinigai

XX a. pirmoje pusėje, po didžiojo karo (1914 – 1918) Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Keturis pirmuosius nepriklausomybės metus Lietuva neturėjo savarankiškų pinigų, bet buvo vartojami vokiečių okupacijos metais išleisti ar vėliau leidžiami popieriniai pinigai. Nuo 1918m. vasario 16d., t.y. nuo nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva turėjo keturias pinigų rūšis: rusų rublius, vokiečių markes, ostpinigius ir savuosius litus. Be to, pokariniais metais buvo gana plačiai paplitę po kraštą JAV doleriai.

Iki lito įvedimo 1922 m. Lietuvoje mokėjimams naudoti banknotų ir monetų pavyzdžiai.

Rusų rubliai. Jų buvo net keturios rūšys. Žmonės labiausiai vertino caro rublius. Laikinoji vyriausybė jau 1919m. vasario 4d. išleido įsakymą, suvaržantį rusų rublio vartojimą Lietuvos žemėse. Šis įsakymas vėliau tapo įstatymu, kuris paskelbtas 1919m. balandžio 4d. Buvo uždrausta įvežti į Lietuvą ir vartoti valstybės įstaigose, bankuose ir prekyboje popierinius pinigus, vadinamus „karenkomis“. Tačiau tas pats įstatymas sako, kad valstybės įstaigos, Finansų ministerijai leidus, gali imti Rusijos caro ir dūmos popierinius pinigus Finansų ministerijos nustatytu kursu.

Vokiečių markė. Vokiečiai visą laikė stengėsi kuo mažiau paleisti savo markių okupuotuose kraštuose. Lietuvos žmonės labiau pasitikėjo tikrosiomis vokiečių markėmis negu juridiškai niekuo nelaiduotais ir labai menkai apdraustais ostpinigiais.

Ostpinigiai. Ostpinigių įsigalėjimas nepriklausomoje Lietuvoje yra artimai susietas su vokiečių duotomis Lietuvai paskolomis.

Litai. Nors nacionalinės valiutos įvedimo klausimas buvo svarstytas 1919 m., Steigiamasis Seimas tik 1922 m. rugpjūčio 3 d. priėmė Piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu pagrįstos valiutos – lito – įvedimą. Taigi ketvirtoji mūsų pinigų rūšis yra ir šiandieną egzistuojantys litai. Pats lito įstatymas yra trumpas, turi tiktai 5 straipsnius:
1. Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0,150462 g gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.
2. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų, prekybos ir pramonės ministeris.
3. Esamieji apyvartoje Lietuvos mokamieji ženklai – ostmarkės, ostrubliai, taip pat kursuojančios Lietuvoje vokiečių valstybės markės keičiami į litus per 3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir pramonės ministerio kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu.
4. Įvedus litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai, įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsikaitymai daromi litais. Anksčiau sudaryti ostmarkėmis, ostrubliais arba kitais piniginiais vienetais dokumentai ir aktai, vienai pusei reikalaujant, pildomi litais įmokėjimo termino dienos kursu; kitų pinigų dienos kursui nustatyti finansų, prekybos ir pramonės ministeris leidžia instrukcijas.
5. Šį įstatymą vykdo finansų, prekybos ir pramonės ministeris.

Taip krašte pradėjo cirkuliuoti savi pinigai – litai (lito pavadinimas sudarytas iš trijų Lietuvos vardo svetimomis kalbomis raidžių pridėjus lietuvišką galūnę –as; autorius – Seimo ekonominės komisijos sekretorius V. Vaidotas).
Lietuvos piniginio vieneto, gimusio 1922m. rugpjūčio 3d. įgyvendinimas buvo pavestas Lietuvos bankui, kurio įstatymas Seimo priimtas 1922m. rugpjūčio 11d. Tų pačių metų rugsėjo 27d. įvyko steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas. Rugpjūčio 29 d. pasirašyta sutartis dėl litų gamybos su A. Hasės (A. Haase) spaustuve Prahoje. Spalio 2d. pirmasis nepriklausomos Lietuvos notų bankas pirmą kartą atidarė savo kasos langus.
Prieš pasi.rodant nuolatiniams banknotams, spausdintiems A. Hasės spaustuvėje, buvo skubiai (per 3 savaites) atspausdinti laikinieji pinigai. Jie pagaminti Berlyno Oto Elsnerio (Otto Elsner) spaustuvėje ir pažymėti 1922 m. rugsėjo mėn. 10 d. data.

Litas buvo stabili valiuta, jo kursas augo. Palyginimui galime pateikti lito ir JAV dolerio kurso kitimą, nes po Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau JAV doleris išliko stabilus. Taigi iki 1934m. litas buvo lygus 0,1 JAV dolerio. 1937m. lito vertė ėmė augti. Nuo 1937m. iki 1940m. pabaigos lito kursas nusistovėjo: 1 JAV doleris buvo perkamas nuo 5,88Lt iki 5,92Lt, o dolerio pardavimo kainos svyravo nuo 5,90Lt iki 6,06Lt. Tokia lito vertė buvo iki sovietų okupacijos.
Kraštas nukentėjo nuo puolančios vertės svetimų pinigų, tačiau gavo ir naudos. Lietuvos vyriausybė, neturėdama savos pinigų spaustuvės, įprato taupiai šeimininkauti žmonių pinigais. Be to, turint užsienio valiutą, buvo galima nesivaržant pirkti užsienyje.

Popieriniai centai bei 1 ir 2 litų banknotai, atspausdinti prastame popieriuje, greitai susidėvėjo. Buvo būtina juos keisti. Tada atėjo eilė monetoms. Lietuvoje buvo priimti du monetų įstatymai, numatę aukso, sidabro, bronzos monetų išleidimą. Monetų įstatymą Seimas priėmė 1924 m. birželio 20 d. Šis įstatymas suteikė Valstybės iždui išskirtinę teisę kaldinti ir leisti į apyvartą metalinius pinigus. Lietuvos Respublikos pirmosios monetos nukaldintos 1925 m. Didžiojoje Britanijoje: Londone – sidabrinės, Birmingeme – bronzinės. 1935 m. buvo pradėta tartis dėl savos monetų kalyklos steigimo, nes apyvartoje ėmė stigti smulkiųjų monetų ir buvo būtina papildyti jų atsargas. Nedidelė, bet moderni kalykla buvo įrengta Kaune, “Spindulio” bendrovės patalpose. 1936 m. birželio 3 d. paskelbtas antras Monetų įstatymas. Maždaug tuo pat metu darbą pradėjo Kauno monetų kalykla. Ji veikė 1936-1939 metais. Ruošinius monetų kaldinimui teikė ir spaudus gamino Belgijos Monetų rūmai Briuselyje. Buvo kaldinamos 1, 2, 5 centų bronzinės ir 1, 5, 10 litų sidabrinės monetos. 1938 m. nukaldinta pati dailiausia lietuviška moneta – 20 metų nepriklausomos Lietuvos jubiliejinė 10 litų vertės sidabrinė moneta, kurią tik išleistą apyvarton “išgaudė savi ir užsienių kolekcionieriai, o taip pat jautresni prisiminimams valdininkai, kariai, netgi ūkininkai”. 2 litų monetos Kaune nebuvo pradėtos kaldinti, nes Finansų ministras vis netvirtino monetos averso. Buvo paruošti du spaudai: su Vyčiu ir Gedimino stulpais. Visos Lietuvos Respublikos monetos kaldintos pagal Juozo Zikaro (1881-1944) sukurtus modelius..6. Sovietinė okupacija
Lietuvos Respublikos laikais “Spindulio” bendrovėje be monetų kalyklos veikė didžiausia visame krašte spaustuvė, kurioje buvo rengiamasi spausdinti Lietuvos banknotus, bet sovietinė 1940 metų okupacija tiems darbams pastojo kelią, o nuo 1941 m. kovo 25 d. litas panaikintas (TSRS valstybinio banko pirmininko 1941 m. vasario 18 d. įsakymu buvo sudaryta lietuviškų litų sunaikinimo komisija, kuri 1941 m. balandžio 1-30 d. buvusio Lietuvos banko centrinio šildymo krosnyse sunaikino visus saugyklose laikytus litų banknotus) ir jo vartojimas griežtai uždraustas. Taip ilgiems dešimtmečiams vėl nutrūko Lietuvos valstybingumo, o kartu ir lietuviškų pinigų raida.

Pinigai šalia savo pagrindinės funkcijos – valstybės ekonomikos pagrindo – reprezentuoja tautą, atspindi jos valstybingumą, kultūros lygį. Todėl kurti XX a. pirmos pusės lietuviškus pinigus buvo pakviesti gabiausi dailininkai. Lyginant litus su kitais to meto valstybių banknotais ar monetomis, jie ne tik nenusileidžia, bet kartais net lenkia juos meniškumu, tinkamu simbolikos parinkimu, saikingu ornamentikos panaudojimu.

8. Nepriklausomybės atkūrimas

Dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, 1989 m. gegužės 18 d., LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą ,,Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų”, kuriame numatyta ir sava pinigų bei kredito sistema. 1989 m. gruodžio 14 d. paskelbtas litų ir centų projektų rengimo konkursas. Litams spausdinti buvo pasirinkta Prancūzijos kompanija “Francois Charles Oberthur”.
Deja, sutartis su šia kompanija buvo nutraukta. 1990 m. kovo 1 d. įsteigus Lietuvos banką ir kovo 11 d. atkūrus Nepriklausomybę, pradėta aktyviau rengtis įvesti savus pinigus. Vyriausybės komisijos posėdyje buvo nutarta litus spausdinti JAV firmoje “US Banknote Corporation”. Į JAV išsiųsti pataisyti litų banknotų projektai.1991 m. spalio mėn. į Lietuvą atgabentos pirmos išspausdintų litų siuntos.
Esant sudėtingai ekonominei situacijai, Lietuvos bankas, siekdamas apginti Lietuvos prekių rinką nuo nuvertėjančių rublių srauto, 1991 m. vasarą išleido į apyvartą bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes. Iš Kauno ,,Spindulio” spaustuvėje pagamintų bendrųjų talonų bandinių lakštų matyti, kad buvo rengiamasi juos pavadinti obligacijomis.
1991m. lapkričio 17d. buvo sudarytas Lito komitetas, kurio sudėtis, keičiantis vyriausybėms, keitėsi. Lito komitetas stengėsi kuo greičiau įvesti savo tvirtą valiutą – litą. 1992 m. gegužės 1 d. į apyvartą išleidžiami rublių piniginių ženklų pakaitalai – talonai, kurie jau cirkuliavo kartu su rubliais. Greta 1992 m. 1, 10, 50, 100, 200, 500 talonų į apyvartą buvo išleisti ir 1991 m. laidos bendrieji talonai. Jų projektus sukūrė dailininkai G. Jonaitis, R. Miknevičius, J. Tolvaišis, R. Valantinas.

Vienas rublis buvo prilygintas vienam talonui. 1992 m. rugsėjo 16 d. Lito komitetas nutarė 1992 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikoje įvesti laikinuosius pinigus talonus, o rublius išimti iš apyvartos. Teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje tapo talonas – nacionalinis piniginis vienetas.Skirtingų nominalų talonų aversuose pavaizduoti augalai, o reversuose – gyvūnai.

1993m. birželio 25d. į apyvartą buvo išleisti Lietuvos nacionaliniai pinigai, kurių vienetas yra litas, o viena šimtoji dalis – centas. Nuo 1993m. liepos 20d. pinigai – talonai nustojo galioję. Nustatyta, kad vienas litas lygus 100 talonų. Apyvartoje liko tik litai, kaip teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė.

Vaizduojami dailininkų sukurti pinigų eskizai, projektai, modeliai, gamybos klišės, plokštės, šiuolaikiniai banknotai, apyvartinės ir proginės monetos.

Po Nepriklausomybės atkūrimo pirmosios lietuviškos apyvartinės monetos (10, 20, 50 ct ir 1, 2, 5 Lt) buvo nukaldintos Anglijos Birmingemo kalykloje. 1992 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos monetų kalykla pradėjo kalti apyvartines 1, 2, 5 centų monetas.
Pirmoji proginė Lietuvos monetų kalyklos 10 Lt moneta išleista 1993. m. liepos mėn. ir skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 60-osioms metinėms (autorius – P. Garška).
Lietuvos pinigų sistema turi daugiau panašumų į EPS sistemą nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. 1994 m. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas ir litas susietas su JAV doleriu valiutų valdybos forma. Tuo tarpu Europos centrinis bankas ir euro zona buvo kuriami visiškai priešingo modelio – klasikinio centrinio banko (tiksliau, Deutsche Bundesbank) – pagrindu.
2002 m. vasario 2 d. litas fiksuotu kursu susietas su euru (3,4528 lito už 1 eurą). Susiejus litą su euru, litas ir toliau išliks nacionaline valiuta. Oficialus fiksuotas lito ir euro kursas, kuris įsigaliojo 2002 m. vasario 2 d., apskaičiuotas taip: Europos centrinio banko 2002 m. vasario 1 d. paskelbtas JAV dolerio ir euro rinkos santykis padaugintas iš 4.
Lito kurso pastovumas buvo naudingas vidutiniajam gyventojų sluoksniui, turinčiam pastovias pajamas (valdininkijai, tarnautojams). O daugumai valstiečių ir kitiems smulkiesiems gamintojams jis nebuvo palankus. Esant pastoviam valiutos kursui tarsi lengviau įsivežti žaliavų, medžiagų ir įrengimų. Bet anais laikais rinka tais dalykais buvo persotinta, ir svarbiausias dalykas buvo parduoti savo produktus.

Išvados

Pinigai atsiranda tam tikroje ekonominio išsivystymo stadijoje plėtojantis mainams. Iki tol pinigų vietą užėmė įveikios prekės, kurios priklausė nuo tautos ekonominių gyvenimo sąlygų. Lietuvoje tos prekės buvo gintaras, kailiai, medus. Plėtojantis prekių mainams nebeužteko tokių pinigų, lietuviai pradėjo vartoti svetimas monetas – romėnų, graikų, arabų. Savos monetos pirmą kartą pasirodė XIV a. Monetų atsiradimą Lietuvoje sąlygojo ekonominiai veiksniai – reikėjo smulkių monetų prekių apyvartai, visuotiniam sidabrinės mokesčiui surinkti. Kita vertus, jų kalimui buvo būtinos sąlygos – susiformavusi vidaus rinka, pakankamas valstybės ekonominis potencialas.

Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje 618 – 907m., o Lietuvoje pasirodė 1794m., visiškai jais imta pasitikėti tik po pirmojo pasaulinio karo.

Dažnas pinigų ir jų kurso kitimas rodo nestabilią Lietuvos ekonomiką.LITERATŪRA
1. Jurgutis V. Pinigai. Vilnius: Mintis, 1996
2. Lukoševičius V., Stankevičius R. Teorinė ekonomika. I dalis. Vilnius: VPU, 2003
3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001
4. Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915 – 1944. Vilnius: Viltis, 1992
5. Lietuvos pinigų sugrįžimas. Vilnius: Utenos spaustuvė, 1993
6. Lietuvos banko muziejus [ žiūrėta 2003-11-15 ] //www.lbank.lt//
7. [ žiūrėta 2003 – 11 – 17 ] //www.muziejai.lt//
8. [ žiūrėta 2003 –11 -17 ] //www.mitai.tinklalapis.lt//
9. [ žiūrėta 2003 – 11 – 15] //www.travel – lithuania.com//
10. [ žiūrėta 2003 – 11 – 21] //www.ls1919.coolfreepages.com//
11. [ žiūrėta 2003- 11-21] //www.lb.lt//
12. //www.lb.lt/lt/muziejus/renginiai_atkurtos.html
13. //www.lb.lt/lt/muziejus/renginiai_litas.html
14. //ls1919.coolfreepages.com/GeVask/html/ukis1919-1928.html#Litas

Leave a Comment