EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS PAGRINDAI

Pokario integracijos Europoje istorija

Istorinės prielaidos sąlygojusios Europos Anglies ir plieno, Europos ekonominės ir Europos Bendrijų sukūrimą:
ü II –ojo Pasaulinio karo pamokos, kurios parodė prie kokių baisių pasekmių gali privesti susiskaldymas. Populiarios pacifistinės idėjos, vyravo pacifistiniai, federalistiniai judėjimai. Šalininkai palaikė idėjas, kad taika gali būti užtikrinta per visuomeninį bendradarbiavimą.
ü Grėsmė iš komunistinės Tarybų Sąjungos, santykių aštrėjimas tarp Rytų ir Vakarų. 1948 m. „Briuselio paktas“ tarp Beneliukso šalių ir Prancūzijos, kuris numatė priemones bendros gynybos sistemos formavime. Jo pagrindu buvo steigiama NATO, VES.
ü Integracijos proceso prielaidos: 19947 m. JAV prezidentas pareiškė, kad rems demokratines Europos valstybes. Tai atsispindėjo Maršalo plane, kuris rėmėsi daugiašaliais mechanizmais, t.y. šalys norėdamos gauti pagalbą turėjo glaudžiai bendradarbiauti. 1948 m. 16 valstybių įsteigė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją (EEBO). Buvo siūloma ir Rytų valstybėms, bet jos to atsisakė. Vėliau ši organizacija neišvystė savo veiklos, bet jos pagrindu buvo įsteigta Ekonominio bendradarbiavimo vystymosi organizacija (OECD), kuri funkcionuoja ir dabar, ir yra pasaulinio pobūdžio organizacija.
ü Ekonominės prielaidos ir materialios bazės kūrimas – didėjanti prekybos apyvarta, korporacijų steigimas, būtinybė harmonizuoti ekonominius sttandartus, derinti politiką prekybos srityse, nes valstybės tik bendradarbiaudamos galėjo nugalėti kontrabandą.

Impulsas ES sukūrimui buvo 1946 m. Ciuriche pasakyta Čerčilio kalba. Jis buvo Europos vienijimosi šalininkas, norėjęs sukurti kažką panašaus į JAV.
Kertinis pirmosios bendrijos akmuo buvo 1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Šu

umano deklaracija (Šumano planas): ”Prancūzija yra pasirengusi vykdyti bendrą politiką su Vokietija plieno ir anglių pramonės srityje. Ši deklaracija davė postūmį dėl bendrijos šioje srityje steigimo.
1951 m. pasirašyta sutartis dėl anglių ir plieno, kuris įsigaliojo 1952 m. Šią sutartį pasirašė Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas. Jos tikslas – sukurti bendrą rinką anglių ir plieno srityje.
Buvo pasiūlyta sukurti vieningą ES (Pleveno planas) dėl gamybos. Buvo pasirašyta EB steigimo gamybos sutartis, tačiau Prancūzijai nepasirašius ji neįsigaliojo.
1955 m. konferencijoje, kuri vyko Italijoje, buvo nuspręsta ir toliau eiti ekonominės integracijos keliu. Buvo nuspręsta steigti bendro pobūdžio bendriją ir specialią bendriją atomo energijos sritį.
1957 m. pasirašytas sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos steigimo ir tą pačią dieną pasirašyta sutartis dėl Europos atominės energijos steigimo.
Europos ekonominės bendrijos (Romos sutartis) įsigaliojo 19958 m. Šias abi bendrijas įsteigė tos pačios valstybės.
Bendrijų struktūrą buvo panaši. 1965 m. minėtos valstybės pasirašė sujungimo sutartį, kuri numatė vieningą valstybės institucinę sistemą, bet jų nesujungė į vieną.
Valstybių narių skaičių didėjimas EB:
1. 1973 m. – D. Britanija, Airija, Danija.
2. 1981 m. – Graikija.
3. 1986 m. – Ispanija, Portugalija.
4. 19995 m. – Austrija, Suomija, Švedija.
5. 2004 m. – Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Slovėnija, Malta, Čekija, Serbija.

Sutartys:
1. Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis (EAPB). Jis pasirašyta 1951 04 18 Paryžiuje, įsigaliojo 1952 07 25. Buvo numatytas sutarties galiojimo terminas, t.y. 50 m. nuo įsigaliojimo dienos. Tačiau jai pasibaigus, ji automatiškai buvo pratęsta. Ji buvo pirmasis Eu

uropos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityse buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – vyriausiajai valdybai. Sutartimi įsteigtos dar 3 pagrindinės institucijos: taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovė, parlamentinė asamblėja (vėliau virtusi Europos parlamentu) – konsultacine institucija, o teisingumo teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. Šios bendrijos įsteigimas padidino anglių gavybą ir plieno gamybą, tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų šakų. Dėl to integracija buvo plečiama ir įkurtos dar dvi bendrijos.
2. 1957 m. buvo įsteigtos dar 2 bendrijos – Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energetikos bendrija (EAEB). Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros komisijos, t.y. EAPB vyriausios valdybos atitikmuo ir ministrų tarybos. Tuo tarpu EAPB asamblėjos ir teisingumo teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujom bendrijom. Vėliau buvo nutarta sujungti visų 3 bendrijų institucines struktūras. Nors kiekvienos bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė J.A. statusą ir tam tikrą autonomiją. Todėl svarbiausi dokumentai pasirašomi ne vienos EB, bet kurios nors atskiros bendrijos ar vi
isų 3 bendrijų vardu.
3. Romos sutartis – tai EEB steigimo sutartis. 1957 03 25 Romoje ją pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, VFR. Tą pačią dieną pasirašyta ir Euroatom bendrijos steigimo sutartis. Todėl kartais šios dvi sutartys vadinamos Romos sutartimis. Tačiau kai sutarties terminas vartojamas vienaskaitoje, turima omeny EEB steigimo sutartį. Šios sutartys įsigaliojo 1958 01 01. Romos sutarties ištakos siekia 1952 -1953 m., kai tuometinis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Johanas Wilemas Bejenas pateikė pasiūlymus dėl bendros Europos rinkos. EEB steigimo sutarties preambulėje numatyta, kad šalys apsisprendžia „padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai“, kad „svarbiausias jų siekis norint gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas„ ir kad jos kviečia kitas Europos tautas pritariančias jų idealams paremti jų pastangas“. Ši sutartis numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas ir nustatė jos įgyvendinimo etapus, t.y. pereinamuosius laikotarpius. Buvo numatyta bendra prekybos politika, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, TA suderinimas ir ekonominės politikos derinimas. Pagal Romos sutartį įsteigtos pagrindinės institucijos: asamblėja, taryba, komisija, teisingumo teismas. Romos sutartis ne kartą buvo keista ir papildyta. Ją pataisė ir papildė suvestinis Europos aktas, Mastrichto ir Amsterdamo sutartys. Mastrichto sutartis pakeitė ir pačios EEB pavadinimą. Nuo 1993 11 01 EEB vadinama EB. Buvo pakeistas ir oficialus Romos sutarties pavadinimas. Ji oficialiai vadinama EB steigimo su
utartimi.
4. Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartis (EAEB). Euroatomas – tai EAEB viena iš 3 EB. Ji numatė sudaryti „sąlygas, būtinas atominiai pramonei skubiai kurti ir plėtoti, sekant ankstesnių bendrijų (buvo įkurtos analogiškos institucijos: komisija ir taryba, o asamblėja ir teisingumo teismas buvo bendros institucijos visom bendrijom. Euroatomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euroatomo tikslas turėjo užtikrinti visiems bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos reikalingos atominei energetikai plėtoti ir atominių medžiagų tiekimą. Euroatomui pavesta kontroliuoti Civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. atominio ginklo neplatinimo sutartis – Euroatomas atsako už būtinas saugumo priemones bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančiom šalims. Euroatomo steigimo sutartimi įkurtas jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro 9 atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. Ilgą laiką Euroatomas dėmesį skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais ypač po Čarnobilio katastrofos jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančias Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euroatomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominėse energetikos.
5. Sujungimo sutartis – tai EB bendros tarybos r komisijos įsteigimo sutartis, kuri pasirašyta 1965 04 08 Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir VFR atstovai. Sutartis įsigaliojo 1967 07 29. Siekiant koordinuoti anksčiau minėtų bendrijų veiklą šia sutartimi numatyta, kad jos turės vieną tarybą ir vieną komisiją. Buvo numatytas bendras bendrijų biudžetas ir bendri institucijų finansavimo būdai.

Integracijos sąvoka ir forma

Integracija pradžioje buvo naudojama techniniuose moksluose, o visuomeniniuose moksluose tik nuo XX a. Europos integracija – tai Europos valstybių ekonominio ir politinio jungimosi procesas. Europos ekonominė integracija – tai valstybių apjungimas ūkio srityje ūkio tikslams, sukurti ūkiniam bendrumui. Integracija – tarptautinis žodis, lot. INTEGRATIO – atnaujinimas atstatymas; integracija suprantama kaip valstybių bendradarbiavimas pagal suderintą tarpvalstybinę politiką.

Mastrichto ir Amsterdamo sutartys

EB iki 1993 m., kol įsigaliojo Mastrichto sutartis apibūdino 3 bendrijas. Po Mastrichto sutarties reiškė konkrečiai tik vieną bendriją, t.t. EB.
EEB viena iš 3 bendrijų.
ES – tai ES sutartimi (Mastrichto) įsteigta sąjunga. Ši sutartis pasirašyta Mastrichte 1992 02 07 ir įsigaliojo 1993 11 01. ES – tai sudėtingas junginys, organizacija, reiškiantis naują integracijos laipsnį, remiasi 3 bendrijomis.

1 RAMSTISEAPBEBEUROATOM (EA) 2 RAMSTISBUSPBendros užsienio ir saugumo politikos nuostatos) 3 RAMSTISBTVRS(Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse)POLICIJOS IR TEISMŲ BENDRADARBIAVIMAS B/B

1ramsčio visos 3 bendrijos nebuvo apjungtos į vieną sutartį, liko visos steigimo sutartys su pakeitimais, vadinamos 1 ramsčiu.
2 ramstis sudaro atskirą sutarčių dalį.
3 ramstis – iš šio ramsčio eilė nuostatų susijusių su migracija, vizų klausimais, prieglobsčio politika, teisine pagalba c/b, taip pat policijos ir teismų bendradarbiavimo b/b, Amsterdamo sutartimi perduotos į EB, ES teisė plačiąja prasme – tai visa teisė: 1 ramsčio – 2 ramsčio – 3 ramsčio.
ES sutartis numatė tokius tikslus:
1. skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir piniginę sąjungą;
2. tvirtinti sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje;
3. stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą;
4. plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
5. išlaikyti teisinės sistemos vientisumą.

ES sutartis nesukūrė naujos sąjungos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius). Tai yra viršvalstybiškumo principais grindžiamos EB ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu bendras užsienio ir saugumo politikos bei bendradarbiavimo vidaus reikalų ir teisingumo srityse nuostatas.
ES sutartyse pirmą kartą paminėta ES pilietybė. ES pilietybė – teisinis ryšys tarp valstybės narės ir piliečio. ES pilietis yra kiekvienas pilietis turintis valstybės narės pilietybę. Pati ES nesuteikia pilietybės ir neturi teisės tikrinti ar yra ryšys tarp valstybės ir jos piliečių. Kartu išlieka nacionalinė pilietybė, o ES pilietybė tik ją papildo.
ES piliečio teisės:
1. laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje teisė;
2. teisė į diplomatinę gynybą;
3. teisė kreiptis į ombudsmeną (pareigūnas, nagrinėjantis ES piliečių, institucijų skundus, prašymus dėl administracinių veiksmų);
4. teisė dalyvauti vietos rinkimuose;
5. teisė kreiptis į Europos Parlamentą su peticija;
6. teisė dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.

Amsterdamo sutartis pasirašyta Amsterdame 1997 10 02, įsigaliojo 1999 05 01. Šią sutartį pasirašė 15 narių valstybių iki paskutinės plėtros. Šia sutartimi įvestos naujos pagrindinės nuostatos:
1. prieglobsčio, vizų, imigracijų ir išorinių sienų kontrolės klausimai, priskirti bendrijos kompetencijai, kaip asmenų judėjimo laisvės dalis;
2. Šengeno sutartis inkorporuota į Europos teisinę sistemą;
3. numatyta sustiprinti policijos ir muitinių teisinį bendradarbiavimą baudžiamųjų reikalų srityje, patikslintos Europos operatyvinės funkcijos;
4. daugiau dėmesio skirta nuostatoms dėl užimtumo ir socialinės politikos koordinavimo;
5. numatytos nuostatos didinančios bendrosios užsienio ir saugumo politikos vykdymo nuoseklumą;
6. išplėstos Europos Parlamento teisės ES TA leidybos procese.

ES teisinė sistema ir teisės šaltiniai

ES teisės sistema kuriama EB steigiamųjų sutarčių pagrindu, aki valstybės narės pardavė dalį savo suverenių teisių. Savo ypatingos teisinės tvarkos būvimas yra vienas skiriamųjų EB tarptautinių organizacijų bruožų.
EB sukūrė savo pačios teisinę sistemą, kuri tapo valstybių narių teisinės sistemos dalimi. Teismas privalo jos laikytis.
Pagrindiniai šaltiniai:
1. TN, kurios yra steigimo sutartyse ir aktuose, kurie jas papildo, pakeičia ar yra priedas (pirminė EB teisė, ją kūrė valstybės narės);
2. visuma TN, kurios sukurtos EB institucijų aktais, sprendimais (antrinė išplėstinė teisė);
3. TN, kurios yra tarptautinėse sutartyse, kurias sudaro bendrija su 3-siomis šalimis ir valstybių narių sutartys su 3-siomis šalimis;
4. bendrieji teisės principai;
5. Europos Teisingumo teismo (ETT) jurisprudencija.

Pirminė teisė

Jai priskiriamos steigimo sutartys (EAP, EEB, EURATOM), šias sutartis papildančios sutartys, kurios papildo ar pakeičia šias steigiamąsias sutartis, eilė sutarčių prijungimo priimant naujas valstybes nares.
Pirminės teisės šaltiniams būdingi požymiai:
1. kad įsigaliotų šie TA būtina, kad jie būtų sudaryti ir ratifikuoti pagal visų valstybių narių reikalavimus. Šiuos TA kaip ir sutartis sudaro valstybės narės;
2. tai aukščiausią galią turintys TA bendrijų sistemoje;
3. jų negalima ginčyti ETT, kuris gali jas aiškinti, jų teisėtumą;
4. jos gali būti pakeistos tik sutartyse nustatyta tvarka (institucijos pačios negali modifikuoti sutarčių; būtina lakytis visų valstybių narių reikalavimų).

KONSTITUCINĖS SUTARTYS:
1. Paryžiaus sutartis – pirmasis Europos integraciją įteisinantis doc. 1951 m.
2. Romos sutartis – EEB steigimo sutartis, 1957 m.
3. Europos atominės energijos bendrijos sutartis (EAEB), 1957 m.
4. Sujungimo sutartis – EB Tarybos ir Komisijos įsteigimo sutartis, kuri suformavo vienodus EB institucijų sistemos pagrindus, pasirašyta 1965 m., įsigaliojo 1967 m.
5. Suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB steigimo sutarčių priežiūros rezultatas, pasirašyta 1986 m., įsigaliojo1987 m.
6. Mastrichto sutartis – tai ES sutartis, kuri sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius), pasirašyta 1992 m., įsigaliojo 1993 m.
7. Amsterdamo sutartis – dėl ES sutarties, EB steigimo sutarčių it kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų, pasirašyta 199 m., įsigaliojo 1999 m.

Antrinė teisė

Tai EB kuriama teisė. Tai TA, kurie priimami bendrijos institucijų ir kurie remiasi bendrijų sutarčių nuostatomis.
Antrinės teisės aktų rūšys:
1. reglamentai – tai norminio pobūdžio TA, visuotinai taikom, neapibrėžtas konkretus asmenų ratas, taikomi tiesiogiai, nereikia į nacionalinę teisę įterpiančių TA. Jie privalomi visa savo apimtimi, valstybės narės negali taikyti tik dalies reglamento nuostatų. Jie skelbiami oficialiame leidinyje „OFFICIAL JOURNAL“. Jie įsigalioja nuo tos dienos, kuri nurodyta, arba jei diena nenurodoma, po 20 d. po paskelbimo.
2. direktyvos – jos privalomos tik tikslo, rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu. Valstybės narės turi teisę pasirinkti kokiais būdais šį tikslą įgyvendinti. Dažniausiai jose būna nustatytas terminas. Jos adresuojamos valstybėms narėms, kurios turi imtis nacionalinių įgyvendinimo priemonių.
3. sprendimai – juos gali priimti Taryba, Taryba su Parlamentu, Komisija ir Europos centrinis bankas. Sprendimai gali būti adresuojami tiek valstybėms narėms, tiek piliečiams. Jie panašūs į administracinius TA. Konkretus adresatas ir skiria sprendimą nuo reglamento. Sprendimai nuo reglamentų skiriasi tuo, kad jie suformuoja ne tik tikslą, bet ir priemonę kaip tai padaryti. Nustatomi reikalavimai sprendimų vykdymui.
4. rekomendacijos – jos išreiškia ne tik tam tikros institucijos požiūrį, bet ir patarimus, kaip elgtis. Tai neprivalomasis TA. Ja dažniausiai priima Komisija, rečiau Taryba.
5. nuomonės – jas viena institucija teikia kitai, jos taip pat gali būti adresuojamos valstybėms narėms.

Reglamentai, direktyvos ir sprendimai yra visuotinai privalomi, o nuomonės ir rekomendacijos – rekomendacinio pobūdžio. Rekomendacijų ir nuomonių funkcijos yra EB TA taikymo suvienodinimas.

Tiesioginis ES teisės taikymas

Tai vienas iš pagrindinių ES teisės principų, pagal kurį ES nuostatos gali turėti teisinių padarinių valstybėse narėse, netaikant jokių papildomų įgyvendinimo priemonių.
Nacionalinė ES valstybių administracija turi užtikrinti jų galiojimą. Palyginti su kitomis tarptautinėmis teisės formomis tiesioginis galiojimas kartu su viršenybės principu yra esminiai ES teisės skiriamieji ypatumai.
ES teisė ima išsyk veikti nacionalinėje teisėje ir tampa neatskiriama jos dalimi. Tiesioginis taikymas garantuoja vienodą ES TA taikymą visose valstybėse narėse. Asmenys bei valstybės narės tampa ES teisės subjektais. Tiesioginis taikymas didina asmenų teisinę apsaugą, jų garantijas, nes užtikrina galimybę kreiptis į nacionalinius teismus tais klausimais, kuriuos reglamentuoja ES teisė.

ES teisės viršenybė

Europos šalių integracijos į ES procese didelis dėmesys jos teisės sistemos derinimui su EB teisėm. Tačiau šis procesas neapsiriboja vien atskirų EB TN perėmimu, jų įgyvendinimu nacionalinėje teisėje.
Šaliai tapus RS nare EB teisė taip pat taps ir jos teisės sistemos dalimi. Todėl tenka perimti ne tik pačias TN, bet ir jų veikimo ir taikymo principus.
EB teisė pasižymi tam tikru savitumu, kurį nulemia jos teisės šaltinių, TN kuriančių institucijų bei TN priėmimų procedūrų specifika, taip pat pačių TN veikimo ir taikymo specifiniai principai.
Vienas iš pagrindinių EB teisės principų – jos viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principas išvystytas EBTT.
EB ir jų pagrindu įsteigta ES pagal savo pobūdį yra neturinti precedento viršnacionalinė organizacija, todėl ir jos sukurta teisės sistema iš esmės skiriasi tiek nuo nacionalinės teisės sistemos, tiek nuo universaliųjų tarptautinių organizacijų, kuriamos teisės sistemos, tiek nuo tarptautinės teisės sistemos.
Kaip pripažinta teisininkų bei ETT išplėtotoje praktikoje bei atsižvelgiant į charakteristiką, kurią šiai sistemai suteikė steigiamosios sutartys, ES teisę sudaro „SUI GENERIS“ teisės sistema, t.y. savarankiška teisės sistema, turinti tik jai būdingų savybių. Svarbūs EB ypatumai teisės yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse.
Viršenybė vienas iš pagrindinių ES teisės principų, pagal kurį, jei iškyla prieštaravimas tarp ES teisės ir nacionalinės teisės, galioja ES teisė. Viršenybės principas taikomas nuosekliai visai ES teisei, t.y. tiek pirminiai, tiek antriniai teisei. ES teisei viršenybė tenka nepriklausomai nuo to, kuris TA nacionalinis ar ES buvo priimtas vėliau.
Viršenybės principas (pirmenybės principas) įtvirtino ir išplėtojo ETT, konstatavęs, kad nacionalinės teisės nuostatos negali paneigti teisės sistemos, kylančios iš EB steigimo sutarties. Šis principinis teiginys grindžiamas argumentais:
1. steigimo sutartys ir jų pagrindu kuriama teisės sistema yra savarankiškas ypatingo pobūdžio teisės šaltinis;
2. visos valstybės narės priima šią sistemą abipusiškumo pagrindu;
3. nacionalinis suverenitetas yra ribojamas dėl dalies galių perleidimo bendrijai;
4. prieštaraujančios vienašališkos nacionalinės priemonės keltų pavojų vienodam Europos teisės taikymui ir jos integralumui.

ETT nustatė, kad ES teisė visoje teritorijoje turi būti taikoma vienodai. Kai ETT nusprendžia, kad nacionalinės TA prieštarauja ES teisei, jis išsyk netenka galios. Jį draudžiama toliau taikyti ir valstybės narės privalo tokį įst. panaikinti ar pakeisti. ES teisės negali paneigti jokios nacionalinės teisės priemonės, pvz., rėmimasis Konstitucine teise.
ES teisės teisėtumas ir galiojimas gali būti aiškinami tik pačios ES teisės priemonėmis ir tik pačios ES kontekste. Tačiau viršenybės principas nėra absoliutus. Viršenybę ES teisė turi tik tose srityse, kurios yra bendrijų reglamentavimo srityse.
Viršenybės principas nereiškia, kad nacionalinės TA automatiškai tampa negaliojantys. Valstybės narės pačios turi panaikinti ar pakeisti prieštaraujančius TA. Taip pat svarbus vaidmuo tenka nacionaliniams teismams , netaikant prieštaraujančių TA.
Viršenybės principas turi įtakos TA leidybos srityse, t.y. užkerta kelią su bendrijų nesuderinamų TA naujų priėmimų.

Viršenybės principas Lietuvos teisės sistemoje

1995 0612 buvo pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis įsigaliojusi 1998 02 01. Šios sutarties preambulėje buvo deklaruotas Lietuvos siekis tapti ES valstybe nare. Šia sutartimi prasidėjo Lietuvos integracijos procesas, buvo pradėti spręsti Konstitucinio pobūdžio klausimai. Atsižvelgiant į LR K 138 str. 3 d. ir Konstitucinio teismo praktiką, galima konstatuoti, kad Lietuva pasirinko monistinę tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio doktriną be to LR tarptautinių sutarčių įst. 11 str. 2 d. įtvirtina ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybę tiek sutarties įsigaliojimo, tiek ir po priimtų įst. atžvilgiu.

ES institucijos

1. Europos viršūnių taryba – tai ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas turintis aukščiausią politinės ES vadovybės statusą. Šios institucijos funkcijos – sprendžiant pačius svarbiausius klausimus – priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus susitarimus dokumentais, nubrėžia pagrindine kitų institucijų veiklos gaires. Sudėtis: faktiniai valstybių lyderiai, komisijos, pirmininkas ir vienas jo pavaduotojų, svečio teisėmis – Europos Parlamento pirmininkas. Kadencijos laikas – susitikimai vyksta 2 kartus per metus. Darbo vieta – ES pirmininkaujančioje šalyje.
2. Europos Taryba – tai pagrindinė ES institucija, vykdanti ES įst. leidimo funkciją. Funkcijos tikslai: tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų TA priėmimo, taip pat Taryba užtikrina bendrą ES veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą, bendros užsienio ir saugumo politikos bei teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Sudėtis: kiekvienos valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo valstybės narės atstovauja skirtingų sričių ministrai. Kadencijos: susitikimai vyksta kas mėnesį. Darbo vieta – Briuselis, išskyrus balandį, birželį ir spalį – kuomet susitikimų vieta tampa Europos centras – Liuksemburgas.
3. Europos Komisija – tai pagrindinė ES institucija, atliekanti vykdomosios valdžios funkcijas ir atsakinga už E politikos įgyvendinimą. Funkcijos, tikslai: inicijuoja ES politika ir atstovauja bendrus ES interesus, taip pat prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą, taip pat įgyvendina ES politiką ir veda tarptautinės prekybos ir bendradarbiavimo derybas. Sudėtis: Komisijos nariai vadovauja 25 generaliniams direktoriams ir 10-čaii tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Komisijos laikas – 5 m. Darbo vieta – Briuselis.
4. Europos Parlamentas – tai pagrindinė ES institucija, susidedanti iš ES valstybių piliečių išrinktų atstovų, kurių pagrindinis tikslas atstovauti ES piliečių interesus. Funkcijos, tikslai: remdamasis 4 institucijų priėmimo procedūromis dalyvauja įst. leidimo srityje, taip pat tvirtina ir kontroliuoja biudžetą bei kontroliuoja vykdomąją valdžią. Sudėtis: parlamento nariai renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimaisi iš 25 valstybių narių piliečių. Kadencija – 5 m. Darbo vieta – Liuksemburgas (sekretoriatas), Strasbūras (kasmėnesiniai sesijų posėdžiai), Briuselis (papildomi plenariniai posėdžiai, parlamento komiteto posėdžiai.
5. Europos Teisingumo teismas – tai pagrindinė ES institucija, aiškinanti ES TA ir sprendžianti ginčus dėl ES sutarčių vykdymo ir laikymosi. Funkcijos, tikslai: užtikrinti, kad bendrijos TA interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų EB įsteigimo sutartims. Sudėtis: tesiėjai skiriami bendru valstybių narių susitarimu, taip pat generaliniai advokatai. Kadencija – 6 m., kas 3 m. pusė teisėjų skiriama iš naujo. Darbo vieta – Liuksemburgas.
6. Audito Rūmai – tai pagrindinė ES institucija, prižiūrinti ES lėšų panaudojimą. Sudėtis: iš visų valstybių narių po vieną narį. Funkcijos, tikslai: kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansų veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas, kontroliuoti rengiant naują ES biudžeto projektą, TA projektus, nustatant ES politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus. Kadencija – 6 m. Darbo vieta – Liuksemburgas.
7. Europos centrinis bankas – tai institucija, atsakinga už ES bendros pinigų politikos vykdymą. Funkcijos, tikslai: palaikyti bendrą ES piniginio vieneto – euro stabilumą, vykdyti ES politiką, garantuoti kainų stabilumą. Sudėtis: valdytojų taryba (visi nacionalinių, centrinių bankų valdytojai ir valdybos nariai), valdyba (banko pirmininkas, jo pavaduotojas ir 4 nariai), bendroji taryba (pirmininkas ir jo pavaduotojas ir ES nacionalinių, centrinių bankų valdybų pirmininkai). Kadencija – 8 m. Darbo vieta – Frankfurtas prie Maino.
8. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas – tai ES konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti svarbiausioms interesų grupėms ir teikianti konsultacijas kitoms ES institucijoms. Funkcijos, tikslai: ES lygmeniu atstovauti svarbiausioms interesų grupėms (darbdaviams, profesinėms sąjungoms ir pan.) ir teikti konsultacijas pagrindinėms sprendimus priimančioms institucijoms. Sudėtis: komiteto nariai atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių. Kadencija – 4 m. Darbo vieta – Briuselis.
9. Europos investicinis bankas – tai autonomiška ES finansinė institucija, finansuojanti ilgalaikius kapitalo investavimo projektus, siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą ir integraciją. Funkcijos, tikslai: rūpinasi ES plėtojimu ir integracija, finansuoja investicinius projektus, teikia kreditus mažiau išsivysčiusiems regionams plėtoti. Sudėtis: valdytojų taryba ( sudaro po vieną ES valstybės narės atstovą) ir direktorių taryba (banko pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir valstybių atstovai). Kadencija – 5 m. Darbo vieta – Liuksemburgas.
10. Pirmosios instancijos teismas – tai ES institucija, įkurta siekiant sumažinti darbo apimtį Europos Tarybos teisme. Funkcijos, tikslai: nagrinėja ginčus tarp komisijos ir asmenų, tarp verslo įmonių, taip pat ginčus su komisija 1952 m. įsigaliojusią EAPB steigimo sutartį, taip pat sprendžia administracinius nesutarimus tarp bendrijos ir jos įstaigų darbuotojų. Sudėtis: iš 15 teisėjų. Kadencija – 6 m. Darbo vieta – Liuksemburgas.
11. Regionų komitetas – tai konsultacinė ES institucija, turinti užtikrinti regioninius ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui. Funkcijos, tikslai: atsako už informacijos, konsultacijos ir rekomendacijos teikimą kitoms ES institucijoms (švietimo ir jaunimo veikla, kultūra, sveikatos apsauga, ekonominiai ir socialiniai klausimai), išsakant vietos ir regionų valdžios nuomonę dėl ES siūlymų informuojant savo piliečius apie Europos integracijos procesus. Sudėtis: valstybių narių atstovai, atstovaujantys regionų interesus. Šitam komitetui vadovauja prezidiumas. Kadencija – 4 m. Darbo vieta – Briuselis.
12. Ombudsmenas – tai Europos Parlamento skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis nagrinėti skundu dėl ES institucijų veiksmų. Funkcijos, tikslai: priima ES piliečių arba kiekvieno F.A. ar J.A. skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose ar įstaigose; atlieka tyrimus dėl tokių skundų. Sudėtis: Europos Parlamento skiriamas pareigūnas. Kadencija – 5 m. Darbo vieta – Strasbūras.

ES institucijos

Europos Komisija (EK) – tai vykdančioji ES institucija. Komisijos ir komisarų kadencijos laikas – 5 m. Paprastai EK susitinka kartą per savaitę, tačiau kartais priklausomai nuo situacijos gali būti šaukiamos ir specialios sesijos. Susitikimų metu kiekvienas komisaras pristato savo srities klausimą. Sprendimas priimamas balsų dauguma. Priimtas sprendimas tampa EK politika, tuomet sprendimą remia visi komisijos nariai.
Komisijos pirmininką bendru susitarimu renka valstybių narių vyriausybės. Naujo komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritarti Europos Parlamentas (EP). Komisijos pirmininko vieta laikoma viena svarbiausių pozicijų ES, todėl pirmininko paskyrimo neretai vyksta ginčai, o pati procedūra dažnai užtrunka. EK nariu tampa visų ES valstybių narių atstovai (LT – D. Grybauskaitė). Patvirtintus EK narius, EP neturi teisės atšaukti vieną ar kelis jos narius. Tačiau EP gali pareikšti nepasitikėjimą EK. Tokiu atveju EK privalo atsistatydinti. Komisijos narius gali atstovauti Europos Teisingumo teismas (ETT).
EK sudaro 25 generaliniai direktoratai ir 10 tarybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Generaliniams direktoriams vadovauja valstybių narių deleguojami komisarai (kaip ministras Vyriausybei). Komisarai atsakingi EK pirmininkui.
EK atlieka 3 pagrindines funkcijas:
1. įstatymų inicijavimo funkcija; dėl Romos sutartyje numatytos teisės inicijuoti įstatymus EK turi teisę siūlyti naujus TA Siūlymą apsprendžia EK supratimas to, kas yra tuo metu reikalaujama sąjungai ir jos piliečiams. Siūlymai liečia tokius svarbiausias ES sritis, kaip prekyba, industrija, soc. politika, žemės ūkis, aplinkos apsauga, regioninis vystymas ir pan. EK pateikus siūlymą Tarybai bei EP prasideda konsultacijos bei bendras darbas. EK pritarus Taryba gali daryti korektyvas siūlyme, remiantis kvalifikuotos balsų daugumos balsavimu (jei EK nesutinka tuomet reikia vienbalsio Tarybos narių balsavimo). EP nuomonė siūlymo atveju yra svarbi, todėl EK turi į ją atsižvelgti.
2. ES sutarčių vykdymo priežiūra. EK prižiūri ES sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą. EK pagrindinis uždavinys – užtikrinti nustatytų ES tikslų pasiekimų. EK gali imtis teisinių priemonių prieš tas valstybes nares ar atstovus, kurie pažeidžia ES teisę; gali perduoti bylą ETT. EK matydama pažeidimus konkurencijos srityje turi teisę vetuoti nacionalinių vyriausybių skiriamas subsidijas industrijos atstovams. Gali skirti pinigines baudas viešojo ir privataus sektoriaus atstovams.
3. ES politikos įgyvendinimas. EK įgyvendina sąjungos politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas. Viena iš EK vykdomosios valdžios funkcijų yra ES biudžeto įgyvendinimo vykdymas bei struktūrinių fondų priežiūra, kurių pagrindinis tikslas – mažinti ekonominius skirtumus tarp ekonomiškai pažengusių ir skurdesnių sąjungos regionų.
EK dalys: EK galių ribas aiškiai apibrėžta. Įst. leidybos teisė priklauso Tarybai bei EP.
EK turi teisę inicijuoti įst., tačiau ji nepriima svarbiausių sprendimų ES politikos ir principų srityse.
Europos Taryba (ET) – tai ES sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES TA. Sudėtis – ET sudaro kiekvienos valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai, priklausomai nuo darbotvarkių klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai. Dėl šios priežasties ET vadinama ministrų taryba.
Pagrindinės funkcijos:
1. užtikrinti valstybių narių ekonominės politikos koordinavimą;
2. sprendimų priėmimas;
3. įgaliojimų suteikimas komisijai įgyvendinti ET priimtus TA.
4. įgyvendina savo sprendimus, sudarydama komitetus ir komisijas.
Sprendimų priėmimas – priklausomai nuo svarstomos politinės srities ET priima sprendimus trejopai: vienbalsiai, paprasta dauguma, kvalifikuota dauguma. Vieningas sprendimo priėmimas svarstant dalį klausimų susijusių su ES pirmuoju ramsčiu (mokesčių, pramonės, kultūros, regionų ir struktūrinių fondų klausimai) beveik visus klausimus susijusius su antruoju ramsčiu (bendruoju užsienio ir saugumo politikos) ir visus klausimus susijusius su trečiuoju ramsčiu (bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse).
Kvalifikuotos balsų daugumos balsavimas laikomas dauguma pirmuoju ramsčiu, priimami sprendimai: žemės ūkio, energetikos, transporto, vartotojų teisės ir pan.
Paprastos daugumos balsavimas taikomas retai, sprendžiant procedūrinius tarybos posėdžių klausimus.
Pirmininkavimas – remiantis rotacijos principu Tarybai pirmininkauja ta valstybė narė, kuri tuo metu pirmininkauja Europos Viršūnių tarybai (EVT). Kas puse metų keičiasi pirmininkaujanti šalis. Tarybos posėdžiams pirmininkauja atitinkamos srities ministras.
Europos Parlamentas (EP) – valstybių narių piliečių išrenkamas parlamentas, atlieka demokratinę visos ES veiklos kontrolę. EP atlieka 3 svarbias funkcijas:
1. įst. leidžiamosios valdžios funkcija: EP skirtingai nuo nacionalinių parlamentų turi ribotas galias įst. leidimo srityje. Sutinkamai su 1957 m. Romos sutartyje numatytais nuostatais EK teikia siūlymus, o Taryba pasitarusi su EP priima sprendimus. EP savo įst. leidžiamąją valdžią vykdo remdamasi keturiomis įst. priėmimo procedūromis, priklausomai nuo to, koks klausimas sprendžiamas:
a. paprastas pasitarimas (vienas svarstymas). EP teikia savo nuomonę prieš Tarybai priimant įst. projektą. Paprasto pasitarimo procedūra taikoma, pvz., nustatant žemės ūkio produktų kainas;
b. bendradarbiavimo procedūra (svarstymai). Jei Taryba priėmė sprendimą neatsižvelgdama į EP nuomonę, pareikštą per 1-ąjį svarstymą, 2-ojo svarstymo metu EP gali atmesti pasiūlymą. Taryba gali atmesti EP poziciją tik vienbalsiams balsams visiems Tarybos nariams. Todėl siekiant išvengti projektų grąžinimo, Taryba turi taikyti derinimo su EP procedūrą. Bendradarbiavimo procedūra taikoma daugeliu atvejų, tarp jų ir Europos regioninės plėtros fondo, mokslo tyrimų, aplinkos apsaugos bendradarbiavimo bei plėtros srityse.
c. bendro sprendimo priėmimo procedūra (3 svarstymai), jeigu ET neatsižvelgia į EP nuomonę ir EP atmeta pasiūlymą per 2-ąjį svarstymą, sprendimas negali būti priimamas. Siekiant surasti kompromisą prieš 3-ąjį svarstymą EP šaukiamas Sutaikymo komitetas į kurį įeina EP, ET ir EK nariai. Jei susitarimas nepasiekiamas EP gali galutinai atmesti pasiūlymą. Bendro sprendimo procedūra taikoma laisvo darbo jėgos judėjimo, vidaus rinkos kūrimo, mokslo tyrimų bei technologijų vystymo, aplinkos apsaugos, vartotojų gynimo, švietimo, kultūros ir sveikatos srityse;
d. pritariamoji nuomonė – tai būtina sąlyga sprendžiant naujų valstybių priėmimo klausimą, pasirašant asociacijos sutartį su 3-osiomis šalimis bei tarptautines sutartis. Ji būtina priimant vienodą EP rinkimų procedūrą, nustatant ES piliečių gyvenamosios vietos teises, nustatant struktūrinių bei sanglaudos fondų organizacijos tikslus, taip pat apibrėžiant Centrinio Europos banko (CEB) uždavinius, įgaliojimus.
2. biudžeto valdžia. EP tvirtina ir kontroliuoja biudžetą. Komisijos parengto išankstinio biudžeto projekto pagrindu ET sudaro projektą ir pateikia jį EP pirmajam svarstymui EP biudžeto komitetas ir atskiros specializuotos komisijos svarsto biudžeto projektą ir rengia papildymus, siūlymus, keitimus.
3. vykdomosios valdžios kontrolė – ji vykdoma per šias EP teises:
a. skirti EK pirmininką ir jos narius, tvirtinti komisijos sudėtį, reikšti nepasitikėjimą ir net atstatydinti komisiją;
b. pirmininkavimo pradžioje išklausyti ir susipažinti su ET pirmininko parengta savo šalies programa, o pirmininkavimo pabaigoje – ataskaita už pasiektus rezultatus;
c. pristatyti kiekvieno Europos viršūnių tarybos (EVT) pradžioje EP poziciją pagrindiniais svarstytinais klausimais;
d. gauti EVT susitikimų pirmininkaujančios valstybės ataskaitą apie metinius pasiekimus;
e. svarstyti užsienio politikos ir saugumo klausimus;
f. kart su EVT pirmininkaujančia šalimi reguliariai aptarti bendrą užsienio ir saugumo politikos esmines problemas bei pagrindines kryptis;
g. gauti iš tarybos informaciją, susijusią su bendradarbiavimu, teisingumo bei vidaus reikalų srityse, teikiant tarybai savo rekomendacijas, aptarti rezultatus;
h. plėtoti bendradarbiavimą su Afrikos, Karibų bei Ramioji vandenyno šalimis.

EP yra 20 nuolatinių komitetų:
1. užsienio reikalų saugumo bei gynybos politikos komitetas;
2. žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas;
3. biudžeto komitetas;
4. ekonomikos monetarinės ir pramonės politikos komitetas;
5. mokslo tyrimo, technologijų vystymo bei energetikos komitetas;
6. ekonominių ryšių su užsieniu komitetas;
7. piliečių užimtumo bei soc. reikalų komitetas;
8. regioninės politikos komitetas;
9. transporto ir turizmo komitetas;
10. aplinkos apsaugos, sveikatos ir vartotojų gynimo komitetas;
11. kultūros, jaunimo, švietimo bei žiniasklaidos komitetas;
12. plėtros ir bendradarbiavimo komitetas;
13. viešosios laisvės ir vidaus reikalų komitetas;
14. institucijų komitetas;
15. biudžeto kontrolės komitetas;
16. žvejybos komitetas;
17. reglamentų, įgaliojimų bei imuniteto kontrolės komitetas;
18. moterų teisių komitetas;
19. peticijų komitetas.

Darbo organizavimas EP. Šiuo metu EP yra išsiskaidęs po kelis miestus. Plenarinės sesijos vyksta Strasbūre, sekretoriatas – Liuksemburge, ? posėdžiai vyksta Briuselyje. EP neturi nuolatinės buveinės. Plenarinės sesijos vyksta kiekvieną mėnesį po vieną savaitę. 2 savaitės skiriamos darbui komitetuose. EP nariai atstovauja ne savo valstybes, o piliečius, todėl jie pasiskirsto pagal partijas. Stambiausios partijos šiuo metu yra Europos Socialistų ir Europos liaudies partijos. EP nariai išrenka savo vadovybę: pirmininką, 14 jo pavaduotojų, pirmininko konferenciją (pirmininkas ir politinių partijų pirmininkai), biurą (pirmininkas ir jo pavaduotojai), aptarnaujantį personalą – sekretoriatą.
Audito Rūmai (AR) – tai institucija, atliekanti ES finansų valdymo kontrolę. Jo narius 6 m. kadencijai skiria ET pasikonsultavusi su EP. Nariams keliami 3 reikalavimai:
1. kvalifikacija;
2. nepriklausomybė;
3. jokios kitos pašalinės veiklos.

Europos ekonomikos ir soc. reikalų komitetas Žr. prieš tai tema.
Regionų komitetas Žr. prieš tai tema.
Europos investicijų bankas (EIB) – tai autonomiška ES finansinė institucija, finansuojanti daugiausia ilgalaikio kapitalo investavimo projektus, siekiant užtikrinti subalansuotą ES plėtrą, sanglaudą ir integraciją.
Savo veiklą bankas pradėjo 1958 m. Įstatinį kapitalą formuoja visos ES valstybės narės.
Bankui vadovauja valdytojų taryba, kurią sudaro po vieną kiekvienos valstybės ES atstovų (paprastai – finansų ministrai). Jį 5 m. skiria direktorių taryba, kurią sudaro banko pirmininkas, 7 jo pavaduotojai ir valstybių narių atstovai. EIB yra pelno nesiekianti institucija. Banko veiklos principas – sukaupti įvairių investuotojų lėšas konkretiems projektams. Dažniausiai jis finansuoja pusę projekto. Paskolos teikiamos 7-12 m., ilgalaikiams projektams iki 20 m. Kreiptis dėl paskolos gali kiekviena vyriausybė, savivaldybė, atskira bendrovė.
Ombudsmenas – tai EP skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis nagrinėti skundus dėl ES institucijų veiksmų. Ombudsmeno pareigybė įsteigta pagal EB steigimo sutartį, kurios 195 str. nurodyta, kad EP skiria ombudsmeną, kuris yra įgaliotas priimti ES piliečių arba kiekvieno F.A. ar J.A. skundus dėl netinkamo administravimo atvejo ES institucijose ar įstaigose (išskyrus ETT ir pirmosios instancijos teismui priklausančius atvejus).
Ombudsmenas skiriamas 5 m. kadencijai, kaip ir EP. Ombudsmeno veiklą reglamentuoja taisyklės, kurias tvirtina EP prieš tai sužinojęs komisijos nuomonę ir gavęs tarybos kvalifikuotos daugumos pritarimą.
Ombudsmeną nušalinti gali tik ETT. Pradėti tyrimą ombudsmenas gali gavęs skundą ar savo paties iniciatyva. Didelę dalį skundų ombudsmenas perduoda EP nariai, gavę juos iš savo rinkėjų. Ombudsmenas neturi įgaliojimų skirti nuobaudas ar sankcijas. Savo tyrimų išvadas jis perduoda EP ar atitinkamai institucija. Kasmet jis pateikia EP apie tyrimo rezultatus išsamią atskaitą.
Europos Viršūnių taryba (EVT) – tai ES institucija – tai valstybių ir (ar) valstybių vadovų susitikimas. Paprastai reguliarūs EVT susitikimai rengiami kas pusmetį ES pirmininkaujančioje šalyje, t.y. birželio ir gruodžio mėn. ir trunka 2 dienas.
Neeiliniai susitikimai rengiami pagal atskirą susitikimą. EVT sprendžia pačius svarbiausius klausimus: priima politinius sprendimus, tvirtina parengtus nutarimus ir doc., nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires. EVT visus sprendimus priima bendru susitarimu, todėl į darbotvarkę paprastai įtraukiami tie klausimai dėl kurių nuomonės yra iš anksto suderintos arba jos labai artimos kompromisui. Nepavykus sutarti kokiu nors klausimu jis paprastai atidedamas, o kitoms institucijoms nurodoma ieškoti visoms valstybėms priimtino sprendimo.
Europos Teisingumo teismas (ETT). ETT – tai ES institucija, aiškinanti EB TA ir nagrinėjanti teisminius ginčus. ETT įsteigtas 1952 m. įsigaliojus anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarčiai. Pagrindinis teismo uždavinys – užtikrinti, kad EB TA interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų EB steigimo sutartims. ETT nagrinėja ginčus tarp valstybių narių, tarp ES ir valstybių narių, tarp institucijų, tarp asmenų įskaitant J.A. ETT įtvirtina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia nacionaliniai teismai, tačiau pastarieji į jos jurisdikciją neįeina. Į teismo jurisdikciją įeina tik tos bylos, kurios priskiriamos ES teisei. ETT sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Pagal 1992 m. Mastrichto sutartį teismas gali priteisti baudas toms valstybėms narėms, kurios nevykdo jos sprendimų. ETT sudaro teisėjai ir generaliniai advokatai. Teisėjai ir advokatai skiriami 6 m. laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas 3 m. pusė teisėjų skiriama iš naujo. ETT vadovauja pirmininkas renkamas iš savų teisėjų tarpo. Pirmininkas vadovauja teismo posėdžiams. ETT paprastai bylas svarsto 6 kolegijos, kurias sudaro teismo pirmininkas ir 2-4 teisėjai. Retais atvejais nagrinėjant svarbias bylas į posėdį susirenka visi teisėjai.
Kolegijų pasiskirstymas ir nagrinėjami klausimai:
1. sutarčių įsipareigojimų nevykdymas (komisija prieš valstybes nares ar valstybė prieš valstybę narę);
2. veiksmai atnešantys žalą (prieš ES institucijas ir tarnautojus);
3. įsipareigojimų nevykdymas (prieš EP, ET, EK);
4. ES teisės interpretavimas ar teisėtumas (kai kreipiasi nacionaliniai teismai);
5. skundai prieš pirmos instancijos teismo sprendimus (ETT kaip apeliacinė instancija).

Dėl nuolat didėjančio bylų skaičiaus (ETT per visą veikimo laikotarpį išnagrinėjo apie 10 tūkst. Bylų) bei poreikio nagrinėti tik esmines bylas ETT padėti buvo įsteigtas pirmosios instancijos teismas. Jis įsteigtas 1989 m. įsigaliojus suvestiniam Europos aktui. Šio teismo kompetencijai perduotos mažiau reikšmingos bylos.
Bendrųjų reikalų taryba (BRT) – tai tokios sudėties ES taryba, kuri neoficialiai laikoma aukštesnio rango taryba, visos ES veiklos koordinatore. BRT vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję su keletu veiklos sričių tarp kurių patenka ir bendros užsienio ir saugumo politikos klausimai. BRT paprastai atsako ir už EVT darbotvarkės parengimą.

Bendrieji teisės principai (priskiriami prie šaltinių)

Tai vienas iš ES teisės šaltinių. Savo aiškinimuose ETT naudojasi teisės principais, kylančiais iš valstybių narių teisinės aplinkos ir juose vyraujančių teisės koncepcijų bei sąvokų. Nėra vieningai sutarta dėl baigtinio tokių principų sąrašo, tačiau paminėti tie, kuriuos viena ra kita proga yra nurodęs ir taikęs ETT.
Bendrieji teisės principai gali būti suskirstyti į 4 kategorijas:
1. bendrieji principai kildinami iš bendrijos teisės prigimties:
a. lygybės principas. Šis principas draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais, nebent toks skirtingas elgesys gali būti objektyviai pateisinamas. Šis principas draudžia bet kokią diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės;
b. solidarumo principas – tai principas, nustatantis, kad jei valstybės narės naudojasi narystės teikiamasi pranašumais, jos turi laikytis ir narystės taisyklių.
2. tie, kurie yra būdingi vienos ar kelių valstybių narių teisinei sistemai:
a. teisinis tikrumas – jis gali būti apibūdintas, kaip valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad TN bus be vargo nustatomos tų, kuriems jos yra taikomos ir šie pagrįstai gali numatyti jų buvimą, aiškinimą bei taikymo būdą;
b. teisėti lūkesčiai – ši sąvoka labai artima teisinio tikrumo principui. Šis principas reiškia, kad tuomet, kai teisinė sistema įtikina asmenį, kad jis pasieks tam tikrą rezultatą, jei veiks vadovaudamasis normomis. Šie lūkesčiai turi būti apsaugoti. Šis principas paimtas iš Vokietijos administracinės teisės;
c. proporcingumo principas – jis reiškia, kad valdžios institucijos privalo išlaikyti tinkamą proporcingumą, tarp tikslų, kuriuos reikia pasiekti ir priemonių, kurias jos gali panaudoti siekdamos tų tikslų.
3. pagrindinės žmogaus teisės – iš pradžių žmogaus teisių sritis buvo laikoma visiškai svetima teisinei tvarkai, kuri grindžiama griežtais ekonominiais pagrindais, tačiau pamažu ETT pripažino, kad taikant bendrijos teisę reikia laikytis atitinkamų pagrindinių teisių, nors niekada specialiai jis tuo tikslu nesikreipė į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Dabar ETT ne tik yra pripažinęs Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK), kaip pagrindinį teisiškai saugomą žmogaus teisių šaltinį, bet ir nustatęs, kad „EB negali pritarti priemonėms, kurios neatitinka pripažintų žmogaus teisių“.
4. bendrieji tarptautinės teisės principai (procesinės teisės) – šis principas reiškia tai, kad asmeniui privalo būti garantuotos procesinės teisės, t.y., kad atsakovas turi teisę į bešališką nagrinėjimą ir bendruosius teisingumo principus. Šis principas taip pat reiškia, kad atitinkama šalis turi teisę būti aiškiai ir deramai informuota apie ginčus dėl kurių pradėtas teisminis procesas.

Laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas

Muitų sąjungos įkūrimas pagal EB sutarties 9 str. EB turi būti grindžiama muitų sąjunga apimančia visą prekybą prekėmis. Ši muitų sąjunga turi 2 aspektus:
1. vidinį – tarp valstybių narių eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms uždraudžiami muitų mokesčiai, taip pat ir kiti mokėjimai turintys tokį patį poveikį;
2. išorinį – tai prekybiniuose santykiuose su 3-osiomis šalimis nustatomi bendri muitų tarifai.
EB sutartyje numatyta nustatyti bendrus muitų tarifus, vadinamus „bendrais išoriniais tarifais“ (EB sutarties 18-29 str.).
Tikslas – užtikrinti, kad visose valstybėse narėse prekės importuojamos į EB iš 3-ūjų šalių būtų traktuojamos vienodai ir taip sudaromos vienodos sąlygos visoms prekėms esančioms apyvartoje bendrijos teritorijoje.
ES veikia laisvo judėjimo principas – tai prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo laisvas judėjimas. Šios 4 laisvės vadinamos ES materialine teise.
1957 m. Romos sutartimi (EB sutartis) buvo padėtas pagrindas vieningai rinkai ir sudaryto muitų sąjunga. Muitų sąjunga sudaro erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių ir bendra muitų ir prekybos politika 3-ųjų valstybių atžvilgiu.
Galima skirti 2 muitų sąjungos aspektus:
1. vidinis – kai panaikinami muitai ir kiti apribojimai tarp valstybių;
2. išorinis – santykiuose su 3-osiomis valstybėmis nustatomi bendri muitų tarifai (3-osios valstybės yra ne valstybės narės).
Vidinis aspektas reiškia, kad valstybės narės negali nustatyti tarp savęs jokių muitų, prekės kilmės nenurodo, nėra importo, eksporto mokesčio.
Laivas prekių judėjimas (fiskalinis prekybos barjeras. EB sutarties 25 str. numato, kad valstybės narės negali nustatyti tarp savęs jokių naujų muitų, jokių rinkliavų, turinčių lygiavertį poveikį.
Muitų objektas yra prekė. Prekėmis turi būti laikomi produktai, kurie gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu.
Pinigai ES nėra prekė. Tik tuo atveju, kai pinigai išimti iš apyvartos. Narkotikai, psichotropinės medžiagos, ginklai, kultūros vertybės, vaistai turi ypatingą judėjimo ir kontrolės režimą, t.y. šios prekės gali būti tikrinamos pasienyje. Vaistai ir narkotikai gali būti įvežami tik gydymo tikslams. Kitoms prekėms kontrolė netaikoma. Pagal EB sutarties 25 str. įtvirtintos rinkliavos, turinčios lygiavertį muitų poveikį. Nėra tokio apibrėžimo kas tai per mokesčiai. ETT nustatė, kad bet kokia piniginė rinkliava, kad ir kokia maža ji būtų, nepaisant jos paskirties ir taikymo būdo, jei ji nustatoma remiantis tuo, kad prekės buvo pergabentos per sieną ir kuri nėra muitų mokestis.

Rinkliavas turinčias lygiavertį poveikį kaip muitai reikia skirti nuo vidaus apmokestinimo priemonių. Pačios vidaus apmokestinimo priemonės valstybėms narėms draudžiamos, jei:
1. tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoja kitos valstybės prekes palyginus su nacionalinėmis prekėmis;
2. vidaus apmokestinimo prekėmis siekiama suteikti netiesioginę apsaugą nacionalinėms prekėms.
Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai apmokestinimas nustatomas atsižvelgiant į prekės kilmę, jos kilmės šalį.
Netiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai mokesčiai nustatomi vadovaujantis kitais prekės kilmės kriterijais.
Tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija gali būti taikoma tik panašioms prekėms, vienodomis savybėmis ir atitinkančios vienodus poreikius.
Pagrindiniai skirtumai tarp rinkliavų turinčių tokį pat poveikį ir vidaus apmokestinimo priemonių (EB sut. 25-90 str.):
1. taikomos rinkliavos dėl to, kad prekės kerta valstybės sieną. Rinkliava turinti tokį pat poveikį kaip ir muitai yra vienašališkas;
2. rinkliavos turinčios tokį pat poveikį kaip ir muitai yra visiškai uždraustos. Vidinės apmokestinimo priemonės draudžiamos tik esant EB sut. 90 str. nustatytoms sąlygoms (jei diskriminuoja importuojamas prekes ar suteikia pranašumą vietinėms);
3. EB sut. 25 str. gali būti taikomas net ir tuo atveju, jei nacionalinio produkto nėra (negaminamas), o įvežamai prekei nustatomas muito mokestis. EB sut. 90 str. reikalauja palyginimo tarp importo eksporto ir vietinės gamybos prekių (kad nebūtų diskriminacijos).

Principo dėl laisvo asmenų judėjimo pradmenų randama EB sut. 3 (c) (d) str., kuriame sakom, kad bendrijos veikla apima:
1. vidaus rinką, kurios išskirtinis bruožas – panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių;
2. priemonės dėl asmenų įvažiavimo ir judėjimo vidaus rinkoje.
Mastrichto sutartyje įvesta Europos pilietybės sąvoka. EB sutarties 8 a (1) str. nustato, kad kiekvienas sąjungos pilietis turi teisę laisvai keliauti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, pagal apribojimus ir sąlygas nustatytas EB sutartimi. Minėti EB sutarties str. nustato pagrindus laisvam asmenų judėjimui, o pagrindinės nuostatos įtvirtintos šiuose EB sutarties str.: 48-51 str. – dėl laisvės įsikurti; 59-99 str. – dėl laisvės teikti ir gauti paslaugas.
Dirbantysis – tai bet kuris faktiškai ar realiai dirbantis net jei ir dirba ne visą darbo dieną ar atlyginimo tarifas yra žemesnis nei minimumas garantuotas užmokestis arba net jei atlyginimas iš viso nemokamas.
Darbuotojų teisės sąlygojamos laisvu asmenų judėjimu.
ETT laisvą dirbančiųjų judėjimą pripažino kaip vieną iš svarbiausių žmogaus teisių, atspindinčioje šioje sąvokoje jo soc. reikšmę. Teismas išplėtojo šios teisės soc. padarinius. Pagrindinė norma reguliuojanti laisvą asmenų judėjimą yra EB sut. 48 str.:
1. darbuotojų judėjimo laisvė bendrijoje turi būti užtikrinta iki pereinamojo laikotarpio pabaigos;
2. diskriminacijos pilietybės pagrindu tarp valstybių narių dirbančiųjų, darbo užmokesčio, įsidarbinimo ir kt. darbo sąlygomis panaikinimo;
3. atsižvelgiant į apribojimus grindžiamus visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais ji turi apimti teisę:
a. priimti pateiktus pasiūlymus dėl įsidarbinimo;
b. tam tikslui laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
c. apsistoti valstybėje narėje, įsidarbinti remiantis įst.;
d. įsidarbinus pasilikti valstybės narės teritorijoje pagal tam nustatytas sąlygas.
Šios teisės taikomos dirbantiesiems ir jų šeimų nariams, kurių teisės kyla išimtinai dėl jų ryšio su dirbančiuoju. Šeimų nariai įtraukti dėl to, kad asmenys, turintys teisę laisvai keliauti visoje ES teritorijoje mažai naudotųsi šia teise be savo šeimos narių.
Įsidarbinimo galimybės ir sąlygos. EB reglamentas reguliuojantis įsidarbinimo galimybes ir sąlygas (EB sut. 48 (2) (3) (a) (b) str.) buvo priimtas įgyvendinimo tikslu. Jį sudaro kelios dalys. Aktuali dalis yra pirmoji (įsidarbinimas ir dirbančiųjų šeimos), ją sudaro 3 titulai:
1. teisė įsidarbinti reguliuoja asmens teisę į įsidarbinimo prieinamumą, detalizuoja svarbiausią sut. Normą dėl ne diskriminacijos tarp skirtingų valstybių narių piliečių įsidarbinimo.
Darbo vietos yra vienodai atviros visų valstybių narių piliečiams. Valstybė narė neturi teisės atvirai ar užslėptu būdu diskriminuoti ne savo piliečius, taip pat neturi teisės skaičiais ar procentais riboti kitų valstybių narių piliečių įsidarbinimą bei kokiai veiklai. Tačiau valstybės narės turi teisę nustatyti sąlygas susijusias su kalbos mokėjimu, kuris reikalingas dėl užimamų pareigų pobūdžio
2. įsidarbinimas ir lygybė. Asmens teisė į lygybę apima ne tik su įsidarbinimu susijusius dalykus, bet ir į soc. garantijas, tokias kaip aprūpinimas gyvenamuoju plotu ir kt. Šios teisės suteikiamos dirbantiesiems, kai kurios taikomos ir jų šeimoms:
a. dirbantysis, kuris yra valstybės narės pilietis kitos valstybės narės teritorijoje jo pilietybės pagrindu negali būti traktuojamas skirtingai nei pastarosios valstybės pilietis, dėl bet kokių įsidarbinimo, darbo ir darbo užmokesčio sąlygų;
b. jam turi būti taikomos tos pačios soc. ir mokesčių lengvatos kaip ir dirbantiems tos valstybės piliečiams;
c. turi teisę į mokymo ir perkvalifikavimo sąlygas, kaip ir tos valstybės piliečiai;
d. bet kokia kolektyvinės ar individualios sutarties nuostata reguliuojanti teisę įsidarbinti, darbo užmokestį ir kt. yra niekinė ir negaliojanti tiek, kiek ji nustato ar leidžia diskriminacines sąlygas dirbantiesiems – kitų valstybių narių piliečiams.
3. Dirbančiųjų šeimos. Dirbančiojo šeimos nariai tai:
a. Dirbančiojo sutuoktinis ir jo vaikai iki 21 m. ar išlaikytinis;
b. Išlaikomi giminaičiai pagal dirbančiojo ar jo sutuoktinio aukštutinę giminystės liniją.
Kad dirbantysis kitos valstybės narės pilietis galėtų atsivešti savo šeimą, jis turi turėti galimybę aprūpinti juos tokiu gyvenamuoju plotu, kuris laikomas normaliu tos valstybės narės piliečiams, atitinkamame regione.
Teisė pasilikti. Ši teisė galima 3 atvejais:
1. išėjus į pensiją, jei dirbo ne savo pilietybės valstybėje narėje paskutinius 12 mėn.; gyveno paskutinius 36 mėn. po to išėjo į pensiją;
2. dėl nedarbingumo, kai gyveno ne savo pilietybės valstybėje narėje paskutinius 24 mėn. ir nustojo dirbti dėl nuolatinio nedarbingumo, neleidžiančių dirbti;
3. jei dirbantysis išgyvenęs ir dirbęs ne savo pilietybės valstybėje narėje 36 mėn. įsidarbina kitoje valstybėje narėje, bet lieka gyventi pirmojoje valstybėje.
Dirbančiojo šeima jam mirus ir toliau gali gyventi valstybėje, kurioje velionis dirbo, jei iki jo mirties buvo įgyta teisė nuolat gyventi valstybėje.
Laisvas kitų asmenų (nedirbančių) judėjimas. Asmenys, kurie dėl įvairių priežasčių nebūdami ekonomiškai aktyvūs nori įgyvendinti savo teisę į laisvą judėjimą ir įgyvendinti bet kurioje ES valstybėje turi panašias teises, kaip ir dirbantieji. Jų atžvilgiu buvo priimtos 3 direktyvos: dėl studentų, išėjusių į pensiją asmenų ir dėl ekonomiškai neaktyvių asmenų. Studentams, jų sutuoktiniams bei išlaikomiems asmenims turi būti suteiktas leidimas studijų metu gyventi kitoje valstybėje. Studentų, kurie yra ES piliečiai, šeimų nariai turi teisę įsidarbinti samdomais darbuotojais ar vykdyti savarankišką darbinę veiklą toje valstybėje narėje, kurioje jie gyvena. Pagal kitas 2 direktyvas leidimas apsigyventi 5 m. laikotarpiui išduodamas į pensiją išėjusiems asmenims bei ekonomiškai neaktyviems asmenims ir jų sutuoktiniams, šeimos nariams bei išlaikytiniams tuo atveju, jei jie turi pakankamai išteklių gyventi nesamdomi tos valstybės sos. apsaugos sistema.
Išimtys dėl laisvo asmenų judėjimo. EB sutarties 48 str. numato 2 išimtis asmenų judėjimo laisvei:
1. riboja šią laisvę visuomeniniu interesu, visuomeninio saugumo ir sveikatos pagrindais. Taikomas samdomų, savanoriškai dirbančių asmenų, paslaugų gavėjų ir jų šeimos nariams. Tai nėra susiję su ekonominiais motyvais. Negali būti grindžiama vien faktu, kad teistas, kad pasibaigė paso galiojimas. Dėl pateisinamo susijusio su visuomenės sveikata, sveikatos apsauga, numatoma, kad tos ligos ir būsenos, kurios numatytos sutartyje gali būti pateisinamos pagrindas asmenį išsiųsti;
2. nustato apribojimus įsidarbinti valstybinėje tarnyboje. ETT pareiškė, kad šis 48 str. netaikomas visoms valstybinės tarnybos pareigybėms, o apima tik tam tikras veiklas, susijusias su oficialios valdžios įgyvendinimu, todėl ši veikla gali būti padaryta neprieinama kitų valstybių piliečiams.
Išimtys dėl valstybės tarnybos taikomos tik išimtinais atvejais ir tam tikrose srityse. Tokios sritys nėra: darbas valstybinėse sveikatos ir apsaugos tarnybose, dėstymas valstybinėse švietimo institucijose, tyrinėjimai valstybės institucijose nė kariniais tikslais, darbas valstybinėse institucijose vykdančiose prekybos sektoriaus priežiūrą. Ši nuostata į sutartį įtraukta tam , kad valstybių narių valstybinėje tarnyboje būtų apsaugotos tam tikros svarbiausios pareigybės.

Įsikūrimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas

Teisė įsikurti ir teisė teikti paslaugas visoje ES sudaro sąlygas – optimaliai paskirstyti gamybos veiksnius. Šios teisės garantuoja, kad integruota vidaus rinka funkcionuotų, įmonės turi turėti galimybę laisvai vykdyti savo veiklą, steigti dukterines kompanijas ir filialus bet kurioje ES valstybėje narėje ar tiesiogiai teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje.
Teisė įsikurti – įsikūrimas kitoje valstybėje narėje ekonominiais tikslais ir tapimas nuolatine tos valstybės ekonominės infrastruktūros dalimi.
Teisės teikti paslaugas – apima vienos valstybės narės piliečio paslaugų teikimą asmenims kitoje ar kitose valstybėse narėse, kai šios paslaugos teikiamos laikinai.
Pagrindinis skirtumas tarp pastarųjų dviejų teisių yra teisė teikti paslaugas laikinai.
Išimtys įsikūrimo teisei taikomos. EB sut. 52 ir 59 str. Jei užsieniečiai norėdami pasinaudoti savo teisėmis numatytomis nurodytuose straipsniuose neatitinka numatytų sąlygų profesinėje srityje, kuria norėtų užsiimti, tai jiems gali būti taikomos išimtys. Šios sąlygos įtvirtintos TA ir susikirstytos į kategorijas:
1. švietimas ir mokymas, kad tinkamai pasirengtų darbui;
2. profesinio elgesio taisyklės.
Diplomų pripažinimas ir reikalavimai profesiniai kvalifikacijai:
1. jei norinčio dirbti asmens studijos yra trumpesnės 1 m. nei reikalauja darbo vietos valstybė, reikia pateikti profesinės patirties įrodymą. Taip negali tęsti ilgiau nei trūkstamas laikas, išimtinais atvejais – ne ilgiau nei 4 m.;
2. darbo vietos valstybė galu pareikalauti adaptacijos periodo neviršijančio 3 m., jei studijų ir stažavimosi dalykai iš esmės skiriasi nuo darbo vietos valstybės;
3. vietoje adaptacijos periodo asmuo gali rinktis kvalifikacinį testą, bet dėl profesijos specifiškumo valstybė pati gali nustatyti ar adaptacijos periodą ar kvalifikacinį testą. Šie reikalavimai negali būti taikomi vienu metu.
Laisvas kapitalo judėjimas

Esminės nuostatos reguliuojančios laivą kapitalo judėjimą įtvirtintos EB sut. 73 B-73G str. 73B str. įtvirtina tai, kas turėtų užtikrinti laisvą kapitalo bei mokėjimų judėjimą ne tik tarp valstybių narių, bet ir tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. EB 73 D str. nustatyti pagrindai, kuriais remdamosi valstybės narės gali riboti laisvo kapitalo judėjimą tarp jų pačių. Valstybės narės pagal savo mokesčių įst. gali nevienodai traktuoti „mokesčių mokėtojus“, kurie nėra to paties lygio ryšium su jų gyvenamąją vieta ar ryšius su vieta, kur investuotas jų kapitalas.
Valstybei narei leidžiama priimti naujus mokesčių įst. ribojančius laisvą kapitalo judėjimą toje vietovėje negyvenantiems asmenims, kurie investuoja savo kapitalą toje valstybėje ar ten gyvenantiems asmenims, kurie nori investuoto savo kapitalą kitoje valstybėje.
EB sut. 73 D (1) (b) str. įtvirtintas bendresnis pagrindas valstybėms narėms riboti laisvą kapitalo judėjimą bendrijoje. Valstybės narės turi teisę: „imtis visų reikiamų priemonių užkirsti kelią nacionalinių įst. ir taisyklių pažeidimams, ypač apmokestinimo ir pagrįstos finansinių institucijų priežiūros srityse arba nustatyti procedūras dėl kapitalo judėjimo deklaravimo ryšium su valdymo ar statistikos informacija arba imtis priemonių pateisinamų valstybės politikos ar visuomenės saugumo pagrindais“.
Nepaisant EB sut. 73 b str. egzistuojančio panašumo tarp laisvo kapitalo judėjimo EB viduje ir laisvo kapitalo judėjimo už EB ribų akivaizdu, kad pastarajam principui taikoma kur kas daugiau apribojimų ir šiuo metu jis dar negali turėti tiesioginio poveikio nacionalinėje valstybių narių teisėje.
EB sut. 73 c str. nurodytos priemonės, kurios riboja kapiško judėjimą į 3 valstybes ir iš jų: tiesioginės investicijos (įkaitant investicijas į nekilnojamąjį turtą), įsikūrimo laisvė, finansinių paslaugų teikimas ar vertybinių popierių įsileidimas į kapitalo rinkas.
APIBENDRINIMAS: tebeegzistuojanti valstybių galimybė taikyti apribojimus kapitalo judėjimui dar kartą parodo, kad įvairių valstybių ekonominės politikos nevienodumas trukdo besąlygiškam įsipareigojimui liberalizuoti kapitalo judėjimą. Šiuo požiūriu bendrijos kompetencijos ekonominės politikos nustatymo srityse atsiradimas yra esminis pasiekti rinkos integraciją, kuri ne vien tik apsiribotų laisvu kapitalo judėjimu, bet apimtų tokius dalykus, kaip mokesčių derinimas (kol valstybės narės vykdo nevienodą mokesčių politiką kapitalo judėjime vyrauja motyvai skatinami interesų, kurie paprastai neatitinka išteklių efektyvaus paskirstymo bendroje rinkoje kriterijams), finansinių paslaugų rinkų liberalizavimas, kurios ir pačios daro įtaką ir yra veikiamos susiformavusios kapitalo rinkų struktūros.

ES konkurencijos teisė

ES konkurencijos teisės tikslai yra:
1. integracija – jis reiškia kiekvienos valstybės narės ekonomikos atvirėjimo viena kitos atžvilgiu procesą. Integracija skiriama šalinti kliūtis laisvai prekybai. Ji nereiškia, kad skirtingų valstybių narių ūkio sistemos turi tapti vienodos. Ji reiškia, kad nacionalinės sistemos turi tapti atviros rinkai visoje EB teritorijoje, o ne tik tarp valstybių sienų. Konkurencijos teisės tikslas integracijos prasme yra tas, kad įmonėms neleistų sudaryti kliūčių laisvai prekybai. Konkurencijos taisyklės draudžia įmonėms trukdyt integraciją, pvz., įvairūs įmonių susitarimai neprekiauti viena kitos teritorijoje, tai liečia stambaus kapitalo įmones.
2. teisingumas ir sąžiningumas. EK identifikavo 3 šio tikslo prasmes:
a. galimybių lygybę;
b. smulkių ir vidutinių įmonių apsaugą;
c. vartojimo plačiąja prasme progresas.
EK politika, siekiant galimybių lygybės, matoma iš jos požiūrio į 3 dalykus:
a. valstybės pagalba;
b. santykiai tarp valstybinio ir privataus ekonomikos sektoriaus;
c. vienodas teisės aktų taikymas ne EB įmonėms veikiančioms EB teritorijoje.
EK stengiasi užtikrinti, kad nacionalinės vyriausybės neglobotų savo šalies įmonių, neteiktų privilegijų konkuruojančioms įmonėms iš kitų valstybių, kurios tokios pagalbos negauna. Taip tarp valstybių narių suprantamas sąžiningumas ir teisingumas.
Dėl valstybinių ir privačių įmonių EK stengiasi užtikrinti, kad valstybinės įmonės negautų privilegijų lyginant su jų konkurentais iš tos pačios šalies ar iš kitos. EK reikalauja valstybės ir valstybinių įmonių finansavimo skaidrumo, kad būtų galima patikrinti ar su savo konkurentais, t.y. privačiomis įmonėmis konkuruoja lygiais pagrindais. Taip suprantamas sąžiningumas ir teisingumas tarp valstybinių ir nevalstybinių įmonių.
Dėl smulkių ir vidutinių įmonių apsaugos EK laiko būtina remti ir gauti jas siekiant įtvirtinti teisingumą tarp skirtingų sąlygų rinkoje. Rinkos struktūra – nevienalytė. Vartojimą plačiąja prasme reikia suprasti kaip vartotojų, naudotojų ir dirbančiųjų interesų apsaugą.
Konkurencijos politika teisine prasme yra tokia, kad komisija negali duoti sutikimo konkurenciją ribojančiam susitarimui, nebent jei bus nustatyta, kad toks susitarimas yra naudingas vartotojams.
3. efektyvumas – kai konkurencija funkcionuoja tinkamai ji gali atlikti 3 funkcijas padedančias ekonominiai veiklai plėtoti:
a. išteklių paskirstymo funkcija – skatinamas gamybos veiksnių išnaudojimas, kad didinti įmonių produktyvumą ir geriau tenkinti vartotojų poreikius;
b. skatinimo funkcija – tai įmonių skatinimas geriau dirbti už konkurentus;
c. inovacinė funkcija – tai naujų produktų įdiegimo į rinką skatinimas.

Konkurenciją ribojantys susitarimai

Pagal EB sut. 85 (2) str. visi susitarimai draudžiami pagal šį str. automatiškai yra negaliojantys. EB sut. 85 (1) str. numato 3 būtinus teisės pažeidimo elementus:
1. susitarimai tarp įmonių, įmonių asociacijų sprendimai ir tarpusavyje suderinta veikla;
2. susitarimai galintys turėti įtakos prekybai tarp valstybių narių;
3. susitarimai, kurių tikslas ar poveikis yra susijęs su konkurencijos bendroje rinkoje panaikinamu, apribojimu ar iškraipymu.

Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi

Piktnaudžiavimo samprata – reiškia objektyvų suvokimą apie dominuojančią padėtį, užimančios įmonės elgesį, kai dėl tokios įmonės egzistavimo sumažėja konkurencijos lygis.
Piktnaudžiavimas skirstomas į:
· išnaudotojiškas. Nesąžiningų sąlygų vartotojams nustatymas.
· antikonkurencinis. Kitų įmonių galimybių konkuruoti su dominuojančia įmone panaikinimą ar mažinimą.
Dominavimas – prekės ir geografinė rinka reiškia esamą įmonės ekonominę galią, kuri suteikdama tai įmonei veikti plačiu mastu nepriklausomai nuo konkurentų ir vartotojų trukdo rinkoje palaikyti veiksmingą konkurenciją.

Susijungimo kontrolė

Iki reglamento dėl susijungimo kontrolės priėmimo EK galėjo tikrinti susijungimus ir įgijimus tik tuo atveju, jei šie reiškė EB sut. 85-86 str. pažeidimus.
Kai įmonė jau prieš tai buvusi dominuojančia susijungia su savo konkurentu, pats susijungimo faktas padidina dominavimo lygį toje rinkoje ir taip pat automatiškai nulemia žalingą poveikį konkurencijai.
Koncentracija apima tiek susijungimus, tiek įsigijimus ir išreiškia atsargų požiūrį į bendras įmones.

EK teisės, užtikrinančios konkurencijos taisyklių laikymąsi

Šias teises užtikrina EB reglamentas. Nustato EK įgaliojimus, susijusius tiek su tyrimu, su baudimu, suteikia teisę teikti individualias išimtis. EK turi teisę:
· daryti kratą;
· teisę gauti informaciją, jei jos nepateikia, komisija gali įsakyti ją pateikti;
· teisę tikrinti įmonės finansines ataskaitas, verslo dokumentus, paimti jų kopijas, paprašyti paaiškinimo.
Komisija veikdama pagal savo sprendimą neprivalo gauti įmonės sutikimo. Ji gali priimti laikiną ir preliminarų sprendimus. Komisijos veikla gali būti peržiūrėta pirmos instancijos teismo, o po to apeliacine tvarka apskųsta ETT.

ES darbo teisė

TA reglamentuojantys darbuotojų sveikatą ir saugumą. EB direktyva 80/1107 dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, dėl cheminių, fizinių ir biologinių medžiagų poveikio darbe pradėjo pavojingų rizikos veiksmų klasifikacijos procesą, t.y. nustatė taisykles dėl max. leistino poveikio bei sveikatos priežiūros, sukūrė apsaugos sveikatos priemonių sistemą įvykus nelaimei (avarijai). Direktyva buvo periodiškai keičiama ir pildoma. Kitomis direktyvomis buvo nustatytos pareigos dėl įrenginių eksploatavimo saugumo standartų. Įtvirtintos privalomos priemonės dėl visuomenės įspėjimo rimtų avarijų metu pramonės objektuose, buvo nustatyti triukšmo standartai darbo vietoje. Šioje srityje taip pat buvo priimta EB direktyva dėl priemonių darbuotojų saugumo ir sveikatos darbe gerinimui. Ji nustato tam tikras bendro pobūdžio taisykles darbuotojų apsaugai jų pagrindinėse darbo vietose.
TA įtvirtinantys lyčių nediskriminavimo principą. EB sut. 199 str. numato: „kiekviena valstybė narė turi užtikrinti ir remti principą už vienodą darbą tiek vyrai, tiek moterys gautų vienodą atlyginimą“. Šiame straipsnyje atlyginimas reiškia įprastą pagrindinį ar minimalų tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš savo darbdavio už darbą. Vienodas atlyginimas dėl lyčių diskriminacijos reiškia, kad už tą patį darbą turi būti skaičiuojamas pagal tą patį matavimo vienetą. Atlyginimas grindžiamas laiko tarifais už tą patį darbą turi būti vienodas. Direktyva dėl lygybės apima galimybę įsidarbinti, lygias galimybes į profesinį mokymą, nediskriminavimą atleidžiant iš darbo ir t.t. Direktyva dėl nėštumo ir motinystės numato teisę į darbo pertraukas dėl nėštumo dėl to neprarandant atlyginimo, bet negarantuoja teisės dėl atlyginimo dekretinių atostogų metu.
Savarankiškai dirbančių asmenų lygybė. Valstybės narės įsipareigoja pašalinti bet kokias diskriminacines priemones savarankiškai dirbantiems asmenims, įskaitant ūkininkus ir laisvųjų profesijų atstovus. Šios direktyvos nuostatos įtvirtina pareigą sutuoktiniams kartu steigiant įmonę nenustatyti sunkesnės tvarkos nei ta, kuri taikoma kitiems asmenims, taip pat pareigą leisti savarankiškai dirbančių asmenų, kurie vykdo verslą savarankiškai prisijungti prie įnašais grindžiamos soc. apsaugos schemos.

Bendra informacija apie įsidarbinimą ES

Įsidarbinimo ES institucijose principai. Pareigūnai nuolatiniam darbui ES institucijose atrenkami atviro konkurso būdu, t.y. oficialiai skelbiamas konkursas, organizuojama atranka, konkursą laimėje kandidatai įrašomi į rezervo sąrašą. Visas įdarbinimo procesas trunka beveik 1 m. Įsidarbinti ES institucijose gali tik ES piliečiai, kurie atitinka keliamus reikalavimus, nepaisant lyties, amžiaus, tautybės, rasės, religijos ar seksualinės orientacijos. Nors įdarbinimas ES institucijose remiasi principu įdarbinti geriausius kandidatus, tačiau paisoma ir geografinio balanso principo, t.y. siekiama išvengti vienos ar kelių šalių narių piliečių dominavimo ES institucijų pareigų tarpe, išlaikyti kultūrinę bei kalbų įvairovę.
ES institucijose šiuo metu egzistuoja 4 pagrindinės nuolatinių pareigybių kategorijos:
A kategorija – administratorius. Šis kategorijos pareigūnai dirba administravimo, valdymo, teisės, finansų bei ekonomikos srityse. Pareigūnams būtinas aukštasis išsilavinimas. Šios pareigybės prasideda nuo žemiausio A8 lygio, kuriam nereikalinga jokia darbo patirtis, iki aukščiausio A1 lygio. A kategorijos pareigūnai sudaro daugiau kaip pusę viso nuolatinio personalo. Jai dažniausiai priskiriami vertėjai.
B kategorija – padėjėjai. Jie padeda A lygio pareigūnams, rengia susitikimus, vizitus, vaidiną svarbų vaidmenį vidiniame ES institucijų valdyme (biudžetiniai, finansiniai ir personalo reikalai). B kategorijos pareigūnams keliami mažesni reikalavimai bei dalykiniai reikalavimai. Šios kategorijos pareigybės skirstomos į lygius nuo B 5 iki B 1.
C kategorija – kanceliarijos, sekretoriato darbuotojai. Šios kategorijos pareigūnai dirba aukštesnių pareigūnų sekretoriais, rengia doc., prižiūri susirašinėjimą. Šio lygio pareigūnams užtenka vidurinio išsilavinimo. Pareigybės skirstomos į lygius nuo C 5 iki C 1.
D kategorija – kurjeriai, vairuotojai. Šios kategorijos pareigūnams užtenka pagrindinio išsilavinimo. Pareigybės – nuo D 4 iki D 1.
Greta nuolatinio darbo ES institucijose egzistuoja ir laikino darbo galimybės. ES institucijos bei įvairios ES agentūros siūlo ribotą kiekį laikinų kontraktų specialistams įvairiose srityse. Laikino įsidarbinimo procedūros skiriasi nuo nuolatinio įsidarbinimo. Nereikia dalyvauti atvirame konkurse, trumpesnis įsidarbinimo laikas. Laikinas darbas gali tęstis iki 3 m. su galimybe pratęsti dar 1 m. ES institucijose įdarbinami pagalbiniai darbuotojai, kurie užtikrina ES institucijų specifinius požymius. Su pagalbiniais darbuotojais sudaromi visų kategorijų kontraktai, tačiau dažniausiai jie apima C kategorijos pareigybes Jie nedalyvauja konkursuose, tačiau pateikia savo CV ir užpildo kandidatų formas, kurių pagrindu jie atrenkami darbui ES institucijose. Tokie darbuotojai dirba iki 1 m., tačiau turi galimybę pratęsti iki 3 m.
Atviri konkursai organizuojami darbui ir į specializuotas ES agentūras. Dar viena įsidarbinimo ES institucijose galimybė yra deleguoti nacionaliniai ekspertai. Valstybės narės ekspertus deleguoja laikinam darbui ES institucijose. Min. delegavimo laikas 3 mėn., max. – 3 m., po 3 m. – dar 1 m. Deleguotais nacionaliniais ekspertais naudojais tada, aki ribotam laikui reikalingas kurios nors srities specialistas, kurių nėra tarp nuolatinių darbuotojų. Nacionaliniai ekspertai gali būti deleguojami antrą kartą, tačiau ne anksčiau nei po 5 m. Šiems ekspertams darbo užmokestis mokamas nacionalinio darbdavio, ES kompensuoja papildomos išlaidos mokėdama dienpinigius.

Konkursų į ES institucijas eiga

Nuolatiniam darbui į ES institucijas rengiami atviri konkursai. Konkurso eigą galima suskirstyti į 3 etapus:
· konkurso paskelbimas, kandidatų registracija. Konkursas oficialiai paskelbiamas „EB oficialiame leidinyje“. Kartu skelbimas patalpinamas Europos personalo atrankos tarnybos tinklapyje, kurie organizuoja konkursus į ES institucijas, išskyrus aukščiausias pareigybes. Skelbime nurodomi kandidatams keliami reikalavimai pilietybė, išsilavinimas, profesinė patirtis, užsienio kalbų žinojimas, taip pat nurodomi konkurso etapai ir registracijos sąlygos, nurodomas laikas, kuriuo galima registruotis, paprastai taikomas registracijos elektroniniu paštu būdas.
· kandidatų atranka. A kategorija – aukštesnes pareigas. B ir C kategorijoms pareigoms užimti konkursai vyksta 3etapas. Po kiekvieno etapo į sekantį etapą patenka geriausius rezultatus surinkę kandidatai:
a. pirminės atrankos testas – pasirinktinai – anglų, vokiečių ar prancūzų kalba testas, pasirenkant vieną iš 4 pasiūlytų atsakymų variantų. Jis susideda iš 3 dalių:
1. specializuotų žinių testas (finansai, teisė, ekonomika viešasis administravimas), tikrinamas konkrečiai pareigybei reikalingas specializuotų tyrimų turėjimas;
2. bendrųjų ES žinių testas: tikrinamos žinios apie ES, jos istoriją, institucijas, jų galias;
3. testas bei matematinių duomenų supratimas.
· kandidatų įdarbinimas.

ES viešųjų pirkimų teisė

Pagrindinės 4 ES direktyvos, reglamentuojančios viešųjų pirkimų taisykles dėl viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo EST 1992 06 18 direktyva 92/50/EEB. EST 1993 06 14 direktyva 93/36/EEB dėl viešojo tiekimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo. 1993 06 14 direktyva 93/37/EEB dėl viešųjų darbų rangos sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo. 1992 02 25 direktyva 92/13/EEB dėl vandens energetikos transporto ir telekomunikacijų sudarymo sutarčių koordinavimo. Šiose direktyvose nurodytos priemonės yra įdiegtos LR viešųjų pirkimų įst. (VŽ. 1996 m. Nr. 84-2000).
Viešieji pirkimai – tai perkančios organizacijos, paprastai valstybės institucijos ar valstybės įmonės atliekamas prekių paslaugų ar darbų pirkimas, kurio tikslas sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį.
Viešojo pirkimo sutartis – tai dėl ekonominės naudos sudaryta rašytinė sutartis tarp vienos perkančiosios organizacijos ir vieno ar daugiau tiekėjų, kurio dalykas – paslaugos, prekės ar darbai. Lietuvoje viešųjų pirkimų kontrolę vykdo viešųjų pirkimų tarnyba, kuri koordinuoja ir prižiūri viešųjų pirkimų, kuri kontroliuoja, kaip laikomasi su viešaisiais pirkimais susijusių TA.

Viešųjų pirkimų principai

Pirkimo tikslas – vadovaujantis viešųjų pirkimų principais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią racionaliai naudojant tam skirtas lėšas įsigyti prekiaujančiai organizacijai reikalingų prekių, paslaugų ar rangos darbų.
Viešųjų prekių konkursai atliekami laikantis principų:
· lygiateisiškumo;
· skaidrumo;
· nediskriminavimo.
Norint, kad viešieji pirkimai vyktų sąžiningai, ES teisė turi būti suderinta su kiekvienos valstybės narės nacionaline teise bei teisės laikymasis turi užtikrinti valstybės skirtos institucijos, kurios turi numatyti priemonę ir metodus, kurių dėka užtikrintų teisėtvarką.

Viešųjų pirkimų sistemoje dalyvaujantys subjektai

Perkančios organizacijos, kurios yra valstybės regioninės ar vietos institucijos.
Tiekėjas – tai bet kuris ūkio subjektas – F.A, J.A., viešasis J.A. ar tokių asmenų grupė – galintys pasiūlyti ar siūlantys prekes, paslaugas ar darbą. Pasiūlymą pateikęs tiekėjas vadinamas dalyviu, o siekiantis būti pakviestas dalyvauti ribotame konkurse ar derybose – kandidatu.
Viešųjų pirkimų tarnyba koordinuoja viešųjų pirkimų veiklą, kontroliuoja, kaip laikomasis su viešaisiais pirkimais susijusių TA. Ši tarnyba atlieka tokias funkcijas:
· inicijuoja TA priėmimą ir rengimą susijusių su viešaisiais pirkimais;
· analizuoja ir vertina pirkimų sistemą, rengia pasiūlymus kaip ją tobulinti;
· renka, kaupia ir analizuoja informaciją apie numatomus ir atliekamus pirkimus;
· rengia apmokymus ir konsultacijas;
· sprendžiant pirkimo klausimus palaiko ryšiu su atitinkamomis užsienio valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis;
· nustato skelbiamos informacijos privalomuosius reikalavimus;
· tvirtina pirkimo vertės apskaičiavimo, kainodaros nustatymo metodikas;
· rengia ir teikia EK jos nustatytais terminais bei formom statistikos prekių paslaugų bei rangos darbų metines ataskaitas pirkimo ir kitą jos prašomą informaciją;
· pateikia EB oficialių leidinių tarnybos specialiam leidiniui skelbti perkančiųjų organizacijų skelbimus bei užtikrina kitos informacijos apie viešuosius pirkimus skelbimą.

Viešojo pirkimo organizacija

Perkančioji organizacija pirkimui organizuoti ir atlikti privalo sudaryti viešojo pirkimo komisiją, nustatyti užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotis vykdyti. Komisija dirba pagal jos sudariusios organizacijos patvirtintą darbo reglamentą. Už komisijos veiksmus atsako ją sudariusi organizacija. Viešojo pirkimo komisija susideda iš nemažiau kaip 3 F.A.
Kita perkančioji organizacija, kuriai suteiktas pirkimų įgaliojimas. Perkančioji organizacija pirkimams organizuoti ir pirkimo procedūroms iki pirkimo sutarties sudarymo atlikti gali įgalioti kitą perkančią organizaciją. Tam ji privalo įgaliotajai organizacijai nustatyti užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotims įvykdyti.

Viešųjų pirkimų tipai

1. Viešųjų prekių (tiekimo) pirkimas – tai prekių, žaliavų, gaminių, įrenginių, statinių ir kt. įvairaus pavidalo daiktų pirkimai; nuoma, lizingas, pirkimas išsimokėtinai, taip pat perkamų prekių montavimo, diegimo ir kt. jų parengimo naudoti paslaugos.
2. Viešasis paslaugų pirkimas – priežiūros ir remonto paslaugos, kompiuterių ir susijusios apskaitos, audito, architektūros, reklamos leidybos, mokslo tyrimų ir kt. paslaugos; vandens, geležinkelių transporto teisinės paslaugos ir kt.
3. Viešasis darbų pirkimas – tam tikrų statybos darbų rezultatų visuma, galinti savarankiškai atlikti ekonominę ir techninę funkciją.
Vienas svarbiausių ES aspektų yra tai, kad visi konkursai, kurių visuma yra didesnė už ES numatytus slenksčius, privalo būti paskelbti ES oficialiame leidinyje bei TED (tenders electronis daily) duomenų bazėje.

Viešųjų pirkimų būdai

1. Atviras konkursas. Dalyvių skaičius atvirame konkurse neribojamas. Perkančioji organizacija vertina visų tiekėjų, atitinkančių kvalifikacijos reikalavimus, pasiūlymus, kurie atitinka pirkimo dokumentuose numatytus reikalavimus. Atviras konkursas laikomas įvykusiu, jeigu yra bent vienos pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus atitinkantis pasiūlymas. Pasiūlymų pateikimo terminas yra ne trumpesnis kaip 52 d. nuo skelbimo išsiuntimo iš VP tarnybos dienos.
2. Ribotas konkursas. Perkančioji organizacija ribotą konkursą vykdo etapais:
a. TA nustatyta tvarka skelbia apie pirkimą remdamasi paskelbtais kvalifikaciniais kriterijais atrenka tuos kandidatus, kurie bus kviečiami pateikti pasiūlymus;
b. vadovaujamasi pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis, nagrinėja, vertina ir palygina pakviestų dalyvių pateiktus pasiūlymus
Ribotame konkurse tarp PO ir tiekėjų yra draudžiamos. Pasiūlymų pateikimo terminas yra 40 d. nuo kvietimų pateikti pasiūlymus išsiuntimo dienos. Šis terminas gali būti prailgintas, bet negali būti sutrumpintas.
3. Derybinė procedūra. Prekiaujančioji organizacija su visais ar atrinktais tiekėjais derasi dėl pirkimo sąlygų. Ši procedūra naudojama išskirtiniais atvejais:
a. po nesėkmingo atviro ir konkurso procedūrų;
b. esant išskirtinėms aplinkybėms, kada galimas tik vienas tiekėjas;
c. skubos atveju;
d. išimtiniu atveju, kai dėl perkamų paslaugų ar darbų pobūdžio ir su tuo susijusios rizikos perkančioji organizacija be papildomos informacijos apie tiekėjus ir jų galimybes negali iš anksto prognozuoti bendrą kainą ir nustatyti pakankamai tikslių pirkimo sąlygų geriausiam pasiūlymui išrinkti – jeigu yra perkami darbai, reikalingi tyrimai, eksperimentas ar mokslo sričiai plėtoti, jeigu šiais darbais nesiekiama ekonominės naudos.

Leave a Comment