EUROPOS SĄJUNGOS MOKESČIŲ SISTEMA

TURINYS

Įvadas 3
1 Mokesčių sistemos 4
2 Europos šalių mokesčių sistemos 4
2.1 Prancūzijos mokesčių sistema 4
2.2 Vokietijos mokesčių sistema 6
2.3 Didžiosios Britanijos mokesčių sistema 8
2.4 Italijos mokesčių sistema 9
2.5 Austrijos mokesčių sistema 12
2.6 Suomijos mokesčių sistema 15
2.7 Belgijos mokesčių sistema 16
2.8 Lietuvos mokesčių sistema 17
Išvados 19
Literatūra 20

ĮVADAS

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis.
Anksčiau vientisos mokesčių sistemos nebuvo. Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus Europos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas.
Mokesčių klausimas tapo aktualus 15-16 a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs diidelių išlaidų karalių rūmams, valstybiniam aparatui ir kariuomenei išlaikyti. Monarchai nepajėgė padengti šių išlaidų. Siekiant jas padengti, buvo ieškoma naujų valstybės pajamų šaltinių ir mėginama juos teoriškai pagrįsti.
18 a. buvo pradėta mąstyti apie mokesčių visuotinumo ir proporcingumo idėjas ir kaip įvairius mokesčius sujungti į mokesčių sistemą. Tuo metu bajorija ir dvasininkija praktiškai mokesčių nemokėjo, buržuazija nuo jų dažniausiai išsisukdavo, taigi mokesčius tekdavo mokėti valstiečiams. Jie mokėjo rentą ir vykdė įvairias feodalines prievoles, bažnyčiai mokėdavo dešimtinę, mokesčius karaliui. Ekonomistai pastebėjo, kad tokia mookesčių politika neskatino valstiečių nei geriau dirbti, nei plėtoti savo veiklą, ir siūlė įvairius apmokestinimo projektus. Taip pradėjo formuotis mokesčių teorijos pagrindai.
Mokesčiai yra įstatyminiu pagrindu besiremiantys privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą (valstybės ar savivaldybių). Mokesčiai yra valstybės pa

ajamos, kurios užtikrina valstybės išlaidų, numatytų biudžete, finansavimą gaunamos mokesčių, rinkliavų ar skolų pavidalu, taip pat – iš valstybinių įmonių. Mokesčiai ir rinkliavos surenkami iš privataus sektoriaus ir vyriausybė jų atžvilgiu neturi grąžinimo įsipareigojimų. Mokesčiai yra priverstiniai, būtini mokėjimai valstybei.
Teoriškai valstybės mokesčių sistema turi būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Kiekvienoje šalyje mokesčių sistema kuriama ir vystoma atsižvelgiant į tą įtaką, kurią daro politiniai ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Taigi, sunku rasti idealią optimalią mokesčių sistemą. Tačiau samprotavimai apie tai, kaip kas yra mokesčių sistema, vis dėlto turi įtakos pasirenkant ir darant sprendimus valstybės mokesčių sistemoje. Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų, tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui.

Pabandysime aptarti keleto Euuropos Sąjungos šalių mokesčių sistemas ir jas palyginti.

MOKESČIŲ SISTEMOS

Mokesčių sistemos skiriasi savo struktūra, mokesčių ėmimo būdais, tarifais, apmokestinimo bazėmis, mokesčių lengvatomis ir kt. Tačiau bendri mokesčių sistemų bruožai yra tokie:
 Valstybės mokestinių pajamų didinimo būdų paieška;
 Dažniausiai mokesčių sistemos kuriamos remiantis tokiais ekonomikos teorijos principais kaip lygybė, teisingumas ir apmokestinimo efektyvumas.

Išsivysčiusiose užsienio šalyse pagrindiniai mokesčiai yra tokie: fizinių ir juridinių asmenų pajamų (pelno) mokestis, apyvartos mokestis, įnašai į socialinio draudimo fondą, vartojimo bei turto mokesčiai. Bendras mokesčių sistemos grafikas yra 1 priede.

EUROPOS ŠALIŲ MO

OKESČIŲ SISTEMOS

2.1 . Prancūzijos mokesčių sistema

Prancūzijos mokesčių sistema valdoma centralizuotai, visus mokesčius nustato ir reguliuoja Nacionalinė Asamblėja (parlamentas). Mokesčiai atskiriami į centrinį ir vietinį biudžetus. Į vietinius biudžetus patenka trečdalis šalies mokestinių išteklių. Centrinio biudžeto pajamas mokesčiai sudaro 90 proc., o vietinių – apie 40 proc. visos pajamų sumos. Vietiniuose biudžetuose dominuoja įmonių bei šeimos mokesčiai.
1. Gyventojų pajamų mokestis. Mokamas už metines pajamas ir deklaruojamas finansinių metų pradžioje. Centriniame biudžete jis sudaro ne daugiau 18 proc. Mokamas nuo pajamų, gautų šalyje ir užsienyje. Visos pajamos skirstomos į kategorijas: darbo, nuomos, procentinės, turto perdavimo pajamos, pajamos iš pramoninės ir prekybinės veiklos, nepriklausančios akcinėms bendrovėms, žemės ūkio pajamos, nekomercinės pajamos. Kiekvienai kategorijai taikomas skirtingas pajamų nustatymo būdas. Pajamų mokesčio tarifas yra progresinis – nuo 0 iki 56,8 proc. Pajamų mokestis gali būti 25 proc. sumažintas dėl ikimokyklinio amžiaus vaikų, pagalbos reikalaujantiems asmenims, grąžinamų kredito palūkanų, išlaidų gyvybės draudimui, akcijų pirkimui. Nuo 1990 metų fizinių asmenų pajamų mokestis papildytas socialinių atskaitymų mokesčiu – 1,1 proc. nuo kilnojamo ir nekilnojamo turto ir 1 proc. nuo depozitų procentinių pinigų.
2. Akcinių bendrovių pelno mokestis. Mokestis sudaro apie 10 proc. mokestinių biudžeto pajamų ir turi tendenciją mažėti. Mokestis mokamas iš grynojo pelno, jis apmokestinamas dviem būdais: 42 proc. tarifu dividendams skirtas pelnas ir 39 proc. tarifu – bendrovės plėtojimui skirtas pelnas. Naujai įsteigtoms akcinėms bendrovėms 5 metus taikomi lengvatiniai tarifai. Įmonės, pa

atyrusios nuostolį, taip pat moka mokesčius, kurie apskaičiuojami nuo prekių apyvartos.
3. PVM sudaro 45 proc. visų biudžeto mokestinių pajamų. Pagrindinis tarifas yra 20,6 proc. pridėtinės vertės. 5,5 proc. tarifas taikomas daugumai maisto prekių, žemės ūkio produkcijai, knygoms, medikamentams, kai kurioms paslaugoms. Nuo PVM atleidžiamas medicininis aptarnavimas, švietimo veikla, laisvųjų profesijų veikla, visų rūšių draudimas, kazino, loterijų pajamos, eksportas. Lengvatomis naudojasi investuojančios įmonės. Greta PVM mokami netiesioginiai mokesčiai , kurių vieni imami į centrinį, kiti – į vietinius biudžetus. Papildomai apmokestinami alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai, degtukai, žiebtuvėliai, brangiųjų metalų gaminiai, cukrus, ir konditerijos gaminiai, alus ir mineralinis vanduo, kai kurios automobilių rūšys, skraidymo aparatai, elektros energija, televizijos reklama.
4. Turto mokestis. Apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Mokesčio tarifas progresinis. Kai kurios turto rūšys – turtas, naudojamas profesinėje veikloje, meno bei kolekcionavimo daiktai ir pan. – visai ar iš dalies atleidžiami nuo mokesčių. Pajamų ir turto mokesčių bendra suma negali viršyti 85 proc. asmens gautų pajamų. Turto perdavimas taip pat apmokestinamas. Mokesčio tarifas priklauso nuo to, kiek laiko savininkas valdė parduodamą turtą: 42 proc. tarifu apmokestinamos pajamos iš parduoto turto, kai pardavėjas turtą valdė ilgiau kaip dvejus metus ir 15 proc. tarifu – jei turtą valdė mažiau kaip dvejus metus. Šitaip mėginama skatinti įmones kaupti kapitalą, o ne pardavinėti savo turtą.
5. Kiti mokesčiai. Tai registracijos rinkliava ir herbinis mokestis, mu
uitai, įmokos socialiniam draudimui, profesinio mokymo mokestis ir gyvenamųjų namų statybos mokestis – atitinkamai 0,5 ir 0,65 proc. metinio darbo užmokesčio fondo. Dar mokamas profesinės veiklos vietinis mokestis – apie 20 proc. nuo juridinių ir fizinių asmenų pelno. Mokestį moka asmenys, pastoviai užsiimantys profesine veikla, neatlyginama darbo užmokesčiu.

2.2. Vokietijos mokesčių sistema

Vokietijos mokesčių sistema apima beveik visas visuomenės veiklos sritis. Išskirtinis šios mokesčių sistemos bruožas – griežtas įvairių valdžios lygių kompetencijos ribojimas ir labai detalus mokesčių mokėjimo mechanizmas. Mokesčių pasiskirstymas tarp įvairių valdžios lygių – 2 priede. Biudžeto pajamose mokestinės įplaukos sudaro apie 80 proc. Federacijos ir vietiniai biudžetai yra deficitiniai. Deficito dydis – 2,6-3 proc. BVP . Pagal valdymo lygius Vokietijos mokesčius galima suskirstyti į federalinius, žemių, municipalinių bendruomenių, bažnyčių. Federaliniai mokesčiai neperskirstomi. Kai mokesčius ima įvairių lygių valdžios organai, tiksliai nustatoma, kuri dalis kam tenka. Mokesčiai paskirstomi maždaug taip: federacijai tenka 42 proc., žemėms – 41 proc., bendruomenėms. – 12 proc. visų surenkamų mokesčių. Likusi dalis skiriama vadinamajam išlyginimo fondui ir ES rinkliavai.
Vokietijoje imama apie 50 rūšių įvairių mokesčių ir taikoma 99 tarifai. Be pajamų, verslo, turto, korporacinio mokesčio, PVM, vokiečiai privalo mokėti šunų, pasilinksminimo įstaigų, žvejybos, apšvietimo prietaisų, bažnyčių ir kitus mokesčius.
1. Pajamų mokestis sudaro beveik 40 proc. visų mokesčių įplaukų. Mokestį moka fiziniai asmenys iš darbo užmokesčio, kapitalo pajamos, depozitų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių procentinių pajamų, nuomos pajamų, honoraro ir pan. Mokesčio tarifas nustatomas pagal proporcinę – progresinę 19-53 proc. skalę. Kapitalo pajamų mokestį moka fiziniai asmenys, gaunantys dividendus (tarifas – 25 proc.). Procentinės pajamos apmokestinamos 10 proc. tarifu.
2. Korporacinis mokestis. Tai pelno mokestis, kurį moka juridiniai asmenys. Atskirai apmokestinamas nepaskirstytas pelnas 50 proc., o dividendams – 36 proc. tarifu. Daug lengvatų juridiniams asmenims. Jos dažniausiai susijusios su investicijų skatinimu, aplinkos apsauga, tam tikrų regionų plėtojimu. Korporaciniai mokesčiai sudaro tik 4,5 proc. visų mokesčių įplaukų.
3. Verslo mokestis susideda iš kapitalo ir pajamų mokesčio. Mokesčius moka verslo įmonės, užsiimančios bet kokios rūšies veikla, išskyrus žemės ūkį, miškininkystės ir individualią darbinę veiklą. Nuo mokesčių atleisti ir laisvųjų profesijų žmonės. Taikomi du tarifai – 5 proc. nuo pajamų ir 0,2 proc. nuo kapitalo dydžio. Verslo mokestis sudaro tik 5,5 proc. visų mokesčių įplaukų ir yra labai svarbus bendruomenių biudžetų pajamų šaltinis.
4. Žemės ir turto mokestis sudaro nedidelę bendrosios mokesčių sumos dalį – žemės – 1,4 proc. ir turto – 1 proc. žemės mokestį ima bendruomenės, žemės mokesčio objektas – žemės ir miškų ūkio įmonės, žemės sklypai, priklausantys kompanijoms ir privatiesiems asmenims, taip pat žemės sklypuose esantys statiniai. Žemės mokesčio tarifas priklauso nuo žemės ploto paskirties ir svyruoja nuo 0,26 iki 0,6 proc. Siekiant skatinti gyvenamųjų namų statybą, savininkams leidžiama 10 metų nuo namo pastatymo nemokėti šio mokesčio.
Turto mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys: fiziniai – 1 proc., o juridiniai – 0,6 proc. grynojo turto vertės. Šiam mokesčiui taikomas neapmokestinamas minimumas. Įmonių turto mokestis labai kritikuojamas vokiečių, nes jis apmokestinamas trimis – verslo, turto ir žemės – mokesčiais. Be to, turto mokestis neišskaitomas iš apmokestinamojo turto ir įmonė privalo jį mokėti net ir tada, kai patiria nuostolių. Paveldimo ir dovanojamo turto mokestis imamas iš fizinių asmenų ir priklauso nuo giminystės ryšių ir turto vertės.
5. Vartojimo mokesčiai. Tai PVM, akcizai . PVM sudaro gana didelę biudžeto pajamų dalį – 28 proc. Vokietijoje taikomas PVM bazinis tarifas (15proc.) ir lengvatinis (7proc.) – maisto prekėms, visuomeniniam transportui, informacijos priemonės, meno dirbiniams. PVM nemoka žemės ir miškų ūkio įmonės, neapmokestinamos eksportuojamos prekės.
Įvairios prekės apmokestinamos akcizais, vienų prekių (naftos ir jos produktų, cukraus, arbatos, kavos, spirito ir jo gaminių, druskos ir kt.) grupės akcizai imami į federacijos biudžetą, kitos (daugiausia alaus) – į žemių biudžetus, trečių (kai kurių alkoholinių gėrimų, už šunis ir kt.) – į vietos biudžetus .
6. Kiti mokesčiai – tai bažnyčios, šunų, kazino ir lošimo namų, antrų namų mokesčiai. Bažnyčios mokestį moka kiekvienas bažnyčios bendruomenės narys. Jei žmogus išvyksta į kitą miestą ir ima lankyti kitą bažnyčią, mokestį vis tiek reikia mokėt. Bažnyčios mokesčio tarifas – 8-9 proc. metinio pajamų mokesčio sumos. Mokestį renka mokesčių inspekcijos.
Šunų mokestis yra vietinis, jo pajamos tenka bendruomenėms. Dideli mokesčiai mokami už antrą įsigytą šunį arba pirmą kovinį, keliantį grėsmę aplinkiniams. Mokesčio nemoka aklieji, kurie laiko šunis-vedlius, taip pat – miškininkystės organų, gelbėjimo stočių darbuotojai, kalėjimų prižiūrėtojai.
Kazino ir lošimo namų mokestis apskaičiuojamas pagal gaunamas pajamas (kasdienį laimėjimo balansą). Mokesčio tarifas – 80 proc. išloštos sumos.
Antrų namų mokestis dažniausiai mokamas turistiniuose regionuose ir atitenka bendruomenėms. Mokestį moka turintys kelis namus ir juos nuomojantys asmenys.

2.3. Didžiosios Britanijos mokesčių sistema

Kaip ir kitose šalyse, Anglijoje mokesčiai imami į valstybės (pajamų, korporacinis, naftos, palikimo, PVM, akcizas, herbinis) ir į vietinius biudžetus (tik nuosavybės (turto)). Mokesčiai sudaro apie 90 proc. valstybinio biudžeto pajamų.
1. Gyventojų pajamų mokestis sudaro apie 64 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokestinių išteklių. Mokestis imamas nuo bendrųjų pajamų, kurios paskirstytos į 6 tipus pagal pajamų šaltinį (darbo užmokestis ir pensijos, pajamos iš vertybinių popierių, žemės nuosavybės pajamos ir pan.). Kiekvienas britas turi teisę į neapmokestinamą pajamų sumą, į vadinamąją asmeninę nuolaidą (3005 svarų sterlingų). Asmeninės pajamos, viršijančios asmeninę nuolaidą, apmokestinamos 25 proc. tarifu. Jei pajamų suma viršija 20 700 svarų sterlingų, taikomas 40 proc. mokesčio tarifas. D. Britanijoje gyventojų pajamų mokesčio nereikia mokėti nuo vedyboms išleistų pinigų sumos, kredito butui įsigyti, pajamų iš privačių pensijų fondų, be to, atsižvelgiama į šeimyninę padėtį ir pan.
2. Korporacinis pajamų mokestis sudaro apie 19 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokesčių išteklių. Mokesčio tarifas yra 35 proc. Jei apmokestinamosios pajamos (pelnas) nesiekia 200 000 svarų sterlingų, taikomas lengvatinis 25 proc. mokesčio tarifas. Išmokėdama dividendus, įmonė iš anksto turi mokėti pelno mokestį.
Naftos gavybos ir perdirbimo įmonės vietoj pelno mokesčio moka naftos mokestį, kuris sudaro 50 proc. pajamų.
3. Kapitalo prieaugio mokestis mokamas iš pelno, gauto pardavus turtą (butą, automobilį, vertybinius popierius, įrengimus ir kita). Mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys. Taikomas 30 proc. tarifas nuo gautų pajamų.
4. Palikimo mokestis. Už paveldėtą turtą, neviršijantį 150 000 svarų sterlingų, mokesčio mokėti nereikia. Kai suma didesnė, reikia mokėti 40 proc. nuo palikimo sumos. Šiam mokesčiui taikomos nuolaidos, kurios mokestį sumažina net iki 20-80 proc.: mokestis neimamas, kai palikimo dovanotojas gyvena ne mažiau kaip septynerius metus po testamento surašymo ar turto dovanojimo datos.
5. Turto mokestis mokamas į vietinių valdžios organų biudžetus. Mokesčių tarifai atskirose grafystėse ir miestuose skiriasi ir dažnai priklauso nuo finansinių išteklių poreikio. Be to, mokesčio tarifą lemia apmokestinimo objektas.
Vietiniai valdžios organai turi teisę rinkti įvairias mokestines rinkliavas. Į grafysčių ir miestų biudžetus skiriama nuo 70 iki 90 proc. federalinių mokestinių išteklių.
6. Vartojimo mokesčiai (PVM, akcizai). PVM valstybės biudžete sudaro apie 17 proc. standartinis mokesčio tarifas – 17,5 proc. PVM neapmokestinami maisto produktai, knygos, vaistai, importo ir eksporto prekės, gyvenamųjų namų statyba, transporto paslaugos, gyventojų naudojamas kuras ir energija, vanduo ir kanalizacija, vaikų drabužiai, pašto ir finansinės paslaugos, draudimas, ritualinės paslaugos.
Akcizų mokestis uždedamas alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, transporto priemonėms, degalams. Šis tarifas svyruoja nuo 10 iki 30 proc.
7. Kiti mokesčiai. Tai herbinis, muitų, socialinio draudimo, kelių, „bendruomenės pajaus“ (community charge) ir kiti mokesčiai. Kelių mokestį sudaro metinis mokestis už automobilius ir jų techninę priežiūrą. „Bendruomenės pajaus“ mokestis yra specifinis mokestis, skirtas policijai, mokymo sistemai bei miestų švarai palaikyti (300-500 svarų sterlingų per metus); jį moka Anglijos piliečiai.

2.4. Italijos mokesčių sistema

Dabar veikianti Italijos mokesčių sistema susiformavo prieš 20 metų. Didžiausi mokesčių sistemos pokyčiai įvyko tada, kai Italija įstojo į ES bei Vakarų Europos bendrąją rinką. Susiklostė tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistema, turinti tik Italijai bendrų bruožų. Italijos mokesčių sistemai būdinga aiški struktūra (tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), apmokestinimo ir lėšų ėmimo į biudžetą taisyklės.

Tiesioginiai mokesčiai

1. Fizinių asmenų pajamų mokestis. Pajamų mokestį moka privatūs asmenys iš savo pajamų. Fizinių asmenų pajamos skirstomos į 5 kategorijas, nuo kurių priklauso apmokestinimo tvarka: 1) žemės nuosavybės, nekilnojamo turto ir statinių; 2) kapitalo; 3) samdomų darbuotojų ir laisvųjų profesijų asmenų; 4) verslo; 5) kitos (vienkartinės atsitiktinės paslaugos, žemės, meno kūrinių perpardavimas ir kt.) pajamos.

Žemės ir kito turto pajamos apmokestinamos kadastriniu metodu . Apmokestinama tik tinkanti ūkinei veiklai žemė. Apmokestinamas nekilnojamas turtas yra miesto namai, kurortiniai statiniai ir pan., savininko naudojami gyvenimui ar nuomojami. Jei pastatas nenaudojamas pagal paskirtį arba nenaudojamas ne dėl savininko kaltės, kadastrinis tarifas sumažinamas iki 70 proc., o jei namas tankiai apgyvendintame rajone (daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų) ir nenaudojamas, tarifas padidinamas iki 300 proc. tarifas dar padidinamas 30 proc., kai savininkas kitoje vietoje turi antrą namą.
Daugeliu atveju kapitalo pajamų (tai procentai už paskolas, už bankų sąskaitose esančius depozitus, obligacijų ir kitų vertybinių popierių pajamos, loterijų laimėjimai ir kt.) mokestis apskaičiuojamas ir imamas bendras (nepriklauso nuo pajamų dydžio). Šitokia mokesčių mokėjimo tvarka gausiai kritikuojama Vokietijoje, nes taip nesilaikoma konstitucijos ir socialinio teisingumo. Atskiroms pajamų rūšims taikomi skirtingi tarifų dydžiai.
Samdomų darbuotojų ir laisvųjų profesijų asmenų pajamų (tai darbo užmokestis, įvairūs skatinimai ir kompensacijos pinigine ir natūralia forma, komandiruočių išmokos, nedarbingumo ir nedarbo išmokos, pensijos) mokestis sudaro didžiausią fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos dalį – apie 80 proc. Laisvųjų profesijų asmenų pajamos įstatymuose nėra tiksliai apibrėžtos, ir tai yra viena iš finansinės drausmės pažeidimo priežasčių.
Verslo pajamos gaunamos iš asmenų, kurie dažniausiai valdo individualias komercines įmones, t.y. iš smulkaus verslo. Pelnas šiose įmonėse skaičiuojamas kaip ir korporacijose, išskyrus šeimos įmones ir smulkias įmones, kurių metinės pajamos neviršija 780 mln. lirų per metus.

Anksčiau nurodytos suminės pajamos deklaruojamos bei koreguojamos leidžiamais įstatymais. Gauta pajamų suma apmokestinama progresiniu tarifu nuo 10 iki 50 proc.

Apskaičiuota mokesčių suma gali būti sumažinta individualiomis lengvatomis, susijusiomis su šeimine padėtimi, metinių pajamų apimtimi, transporto išlaidomis (samdomiems darbuotojams, pensininkams) padengti. Kuo didesnė šeima, tuo mažiau mokama mokesčių, ir dar priklauso nuo to, ar žmona dirba, ar išlaikoma, ar augina vaikus tik vienas sutuoktinis.

2. Juridinių asmenų pajamų mokestį moka pramoninės, komercinės ir kreditinės-finansinės Italijos teritorijoje veikiančios kompanijos, ir jų užsienyje įkurti filialai. Mokestį moka ir smulkios įmonės, organizuotos partnerystės ir korporaciniais principais. Apmokestinama iš grynųjų kompanijos pajamų. Iš kompanijos pelno galima sudaryti kai kuriuos neapmokestinamus lėšų fondus. Kompanijos gali sudaryti kredito nuostolių kompensavimo fondą, iki tol, kol pasiekiama 5 proc. visos kredito apimties. Nuostolio atveju, jo suma galima sumažinti kitų metų pelną; jei pelno nepakanka nuostoliui padengti, nuostolį galima nukelti iki 5 metų.

Kompanijų pajamų mokesčio mokėjimui taikomos kai kurios lengvatos. Kad Italijos pietuose esančiuose atsilikusiuose rajonuose skatinti investicijas, naujos įmonės 10 metų atleidžiamos nuo pajamų mokesčių. Nuo mokesčio atleidžiamos pajamos, gautos diegiant naujus pajėgumus, numatomas per trejus metus investuoti pelnas, gautas pardavus pagrindinį kapitalą. Reinvestuojamas turtas įskaitomas į specialų neapmokestinamą rezervinį fondą.

Juridinių asmenų pajamų mokesčio tarifas – 36 proc.; finansinių ir holdingo kompanijų pajamos, gaunamos daugiausia iš vertybinių popierių, apmokestinamos iki 7,5 proc. tarifais. Mišraus kapitalo (valstybės dalis viršija 50 proc.) kompanijų pajamoms taikomas 6,25 proc. tarifas.

3. Vietinis pajamų mokestis – vietinių valdžios organų lėšų formavimo šaltinis, bet šio mokesčio dydį nustato centrinė valdžia, jis renkamas į valstybės biudžetą, iš kurio vėliau visas grąžinamas į vietinius valdžios organus. Mokestį moka visi privatūs asmenys ir korporacijos. Mokestis mokamas tik iš tų pajamų, kurios nebuvo apmokestinamos ankščiau išvardytais mokesčiais.

Vietinės pajamos apmokestinamos vienodu 16,2 proc. mokesčiu. Šios pajamos gali būti sumažintos 50 proc. užsiimantiems žemės ūkio veikla, kai įmonės metinės pajamos yra nuo 6 iki 12 mln. lirų. Amatininkai, mažmeninė prekybos, viešbučių paslaugas teikiančios bei maisto produktus valstybinėms įstaigoms tiekiančios įmonės apmokestinimas pajamas gali sumažinti iki 30 proc.

Mokesčiai Italijos vietinių valdžios organų biudžetuose sudaro apie 25 proc. Kitą dalį (apie 76 proc.) vietinių biudžetų sudaro vyriausybės perskirstytos lėšos priklausomai nuo regiono poreikių (nedarbo, socialiai remtinųjų skaičiaus, ir pan.).

4. Paveldimo ir dovanojamo turto mokestis mokamas į vietinius biudžetus. Jis mokamas, kai turtas keičia savininką dėl dviejų priežasčių: mirties ir dovanojimo. Mokestis mokamas nuo paveldimo ar gaunamo turto rinko vertės, jų tarifai vienodi. Tarifas susideda iš dviejų progresijų: viena sudaryta atsižvelgiant į bendrą turto vertę, kita – į giminystės laipsnį (1 lentelė. Paveldimo ir dovanojamo turto tarifų skalės Italijos sąlygomis). Antruoju atveju sutuoktiniai, tėvai ir vaikai mokesčio nemoka, jie apmokestinami pagal pirmąją tarifinę progresiją. Dvigubo apmokestinimo formulė nesikeičia nuo 1973-1974 metų mokesčių reformos, tačiau tarifų skalė tapo liberalesnė. Minimalus 3 proc. tarifas taikomas nuo 120 mln. lirų paveldimo turto vertės, kiti šios skalės tarifai sumažėjo dukart.

Netiesioginiai mokesčiai
1. PVM. PVM pakeitė apyvartos mokestį ir daugelį akcizų. PVM sudaro apie 67 proc. visų netiesioginių mokesčių. PVM neapmokestinamos operacijos, kurios nedidina nacionalinio produkto, o tik jį perskirsto. Tai akcijų, obligacijų, žemės, veikiančių įmonių pirkimas ir pardavimas, kreditų teikimas, įmonių susiliejimas ir pan. PVM neapmokestinamos ir eksportuojamos prekės bei paslaugos. PVM mokėtojai atsiskaito su valstybe už praėjusį mėnesį, taikant ataskaitą. Jei rezultatas neigiamas, vėlesniais metais šį mokestį galima mažinti. PVM tarifai yra diferencijuoti: lengvatinis – 4 proc., pagrindinis – 9 proc., ir du padidinti – 19 ir 38 proc. lengvatinis taikomas pirmo būtinumo prekėms (duonai, pienui ir kt., laikraščiams, žurnalams). Pagrindiniu apmokestinamos pramoninės prekės, 19 proc. tarifu – spiritiniai gėrimai ir produktai, parduodami restoranuose, taip pat benzinas ir naftos produktai, o 38 proc. tarifas taikomas prabangos daiktams (kailiniams, juvelyriniams dirbiniams, sportiniams automobiliams ir kt.)
2. Specialūs akcizai. Įvedus PVM, specialūs akcizai išliko elektros energijai, degtukams, bananams, statybos medžiagoms, cukrui, alkoholinams gėrimams, tabako gaminams, naftai ir jos produktams.
3. Herbinis mokestis imamas iš valstybės parduodamą specialų herbinį popierių arba herbinius ženklus, kurie reikalingi apiforminti įvariems komerciniams dokumentams (ilgalaikiams įsipareigojimams, kvitams, čekiams, sąsakaitoms – faktūroms, ir kt.). Visos notarų operacijos irgi apmokestinamos herbiniu mokesčiu. Mokestis priklauso nuo dokumento rūšies ir sandorio sumos.
4. Registravimo mokestis imamas tais atvejais, kai sandoris turi būti užregistruotas tam tikrose valstybės knygose (kontraktai, susiję su lizingu, ipoteka, nuoma, dovanojimu, teismo sprendimais, nuosavybės perleidimu ir pan.). Registravimo mokesčio objekto, dokumente nurodyta pinigų suma, tarifas svyruoja nuo 0,5 iki 8 proc.
5. Koncesinis mokestis daugeliu atvejų yra kaip registravimo mokesčio papildymas. Šiuo mokesčiu apmokestinamos dalykinės operacijos, kurioms reikalingas valstybės sutikimas, leidimas ar licencija. Specialiose instrukcijose nurodoma daugiau nei 120 apmokestinamų dokumentų. Mokesčio dydis nurodomas kiekvienai dokumentų rūšiai.

2.5. Austrijos mokesčių sistema

Austrijos, kaip ir daugelio Vakarų Europos šalių, mokesčių sistema yra sudėtinga. Didžiąją dalį mokesčių renka federalinė (centrinė) valdžia, vėliau surinktas lėšas perskirsto, o vietiniai mokesčiai sudaro nežymią bendrų krašto mokestinių išteklių dalį. Mokesčius moka fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie yra skirstomi į:
o Neribotos atsakomybės mokėtojus (pastoviai gyvena Austrijoje, kompanijų juridiniai adresai ir valdymo organai taip pat Austrijoje, apmokestinamos šalyje ir užsienyje gautos pajamos);
o Ribotos atsakomybės mokėtojus (privatūs asmenys, gyvenantys užsienyje, ir neturinčias Austrijoje valdymo organų bei juridinio adreso korporacijos, apmokestinamos Austrijoje gaunamos pajamos).

1. Pajamų mokestis. Jis mokamas už pajamas, gaunamas iš: žemės ir miškų ūkio veiklos; teikiamų profesionalių ir kitų paslaugų; pramoninės ir komercinės veiklos, samdomo darbo; investicijų bei kapitalo padidėjimo, nuosavybės nuomos ir kitų šaltinių. Priklausomai nuo pajamų dydžio taikomi penki mokesčio tarifai. Mokesčių įstatymuose numatyti ir kitokie mokesčio tarifai. 20 proc. tarifu apmokestinamos rašytojų, lektorių, menininkų ir pan. honorarai ar autoriniai atlyginimai, konsultacinių paslaugų pajamos, kompanijų stebėjimo tarybų atlyginimai ir kt. Atskirai įstatymuose reglamentuojamos kapitalo vertės padidėjimo pajamos tiek firmoms, tiek privatiems asmenims. Gautos pajamos, taikant įvairias sąlygas, apmokestinamos arba ne. Neribotos atsakomybės mokesčių mokėtojų tam tikros kapitalo pajamos apmokestinamos 25 proc. arba 10 proc. tarifu, kai pajamos gaunamos Austrijoje arba išmokamos Austrijos banko.

Teisę į mokesčio lengvatą turi vienintelis pajamų gavėjas šeimoje, jeigu pajamos neviršija tam tikros pinigų sumos, auginant vaikus.
2. Korporacinis mokestis. Mokesčio objektas – metinės kompanijų pajamos. Mokesčio tarifas – 30 proc. apmokestinamųjų pajamų. Dividendai neapmokestinami. Didindamos veiklos sąnaudas (tai gali būti steigėjų papildomos investicijos, subsidijos , negrąžinama pagalba, notaro rinkliavos, investicijų mokestis ir kt.), kompanijos mažina apmokestinamąsias pajamas. Iš pajamų prieš apmokestinimą gali būti suformuoti rezerviniai fondai:
o Samdomų darbuotojų išeitinių pašalpų fondas;
o Pensijų fondas;
o Investicinis fondas.

Išeitinių pašalpų maksimalus rezervas sudaro 50 proc. išeitinės pašalpos sumos. Darbdavys gali savo darbuotojams nustatyti pensijas ir savo įsipareigojimų atšaukti negali. Pensijos dydis negali būti didesnis nei 80 proc. darbo užmokesčio, mokėto prieš išeinant į pensiją. Žemės ir miškų ūkio, komercinės kompanijos, kai kurios paslaugų sferos įmonės gali sudaryti neapmokestinamąjį investicinį fondą. Į šį fondą galima skirti 10 proc. pelno, jeigu kompanija finansiniais metais nepasinaudojo investiciniu mokestiniu kreditu.

3. Verslo mokestis. Juo apmokestinami visi ūkiu užsiimantys subjektai nepriklausomai nuo jų juridinio statuso, išskyrus bendras įmones, įkurtas kaip bendrijas be juridinio statuso. Mokestis susideda iš dviejų dalių: pelno ir darbo užmokesčio mokesčių. Apmokestinamasis pelno mokesčio tarifas priklauso nuo pelno apimties ir vidutiniškai sudaro 13 proc. Šio mokesčio suma gali būti užskaityta mokant pajamų ir korporacinį mokestį. Gavus ne pelną, o nuostolį, jis gali būti perkeliamas septyneriems metams.

Darbo užmokesčio tarifus nustato municipaliniai organai, kurių teritorijoje veikia kompanija. Šie tarifai negali viršyti 2 proc. viso darbo užmokesčio, išmokamo kiekvieną mėnesį samdomiems kompanijos darbuotojams.
4. Turto bei nuosavybės mokestis. Neribotos turtinės atsakomybės mokėtojai moka visos nuosavybės, esančios šalyje ir užsienyje, mokestį, o ribotos – tik už Austrijos ribų esančios nuosavybės mokestį. Mokestis mokamas fizinių ir juridinių asmenų. Pramonės ir komercinių įmonių turto vertė nustatoma pagal jų dabartinę (rinkos) kainą, vertybinių popierių – pagal jų rinkos kainą, nekilnojamo turto vertę apskaičiuoja mokesčių administratoriai.
Mokesčio tarifas yra 1 proc. nuo 10 proc. sumažintos nustatytos turto vertės. Nekilnojamo turto tarifas – 0,8 proc. jo vertės, neužstatyti žemės plotai, kurių vertė didesnė kaip 200 000 Austrijos šilingų, apmokestinami 1 proc. tarifu.
Neribotos turtinės atsakomybės šeimos nariai apmokestinami nuosavybės mokesčiu kaip vienas asmuo. Ribotos turtinės atsakomybės fiziniams asmenims bendra šeimos nuosavybė neskaičiuojama ir neapmokestinamas minimumas netaikomas, o AB ir UAB nuosavybės mokestį moka nuo 1 iki 0,5 mln. Austrijos šilingų turto vertės.
5. PVM apmokestinamas visų stadijų prekių ir paslaugų realizavimas, taip pat pačių sunaudojimas ir importas. Atsiskaitymo laikotarpis yra kalendoriniai metai, tačiau kas mėnesį būtini avansiniai mokėjimai už praėjusį mėnesį ir dar papildoma tarpinė deklaracija.
Austrijoje taikomi trys pagrindiniai PVM tarifai: standartinis 20 proc.; 10 proc. tarifas taikomas nuomojant nekilnojamą turtą, išskyrus garažus ir parkingus, realizuojant maisto produktus, kai kurie kultūros, mokslo srityje sudaromi sandoriai. 32 proc. tarifu apmokestinamas transporto prekių pardavimas.
PVM mokestis netaikomas finansinėms operacijoms, eksportuojamiems produktams, žemės pardavimui, vidinei apyvartai tam tikromis organizacinėmis sąlygomis.
6. Kiti mokesčiai. Austrijoje imami akcizai, rinkliavos perleidžiant nuosavybę, herbinė ir notarų rinkliava, teismų rinkliavos, dar imamas palikimo ir dovanojimo mokestis. Mokesčio tarifas priklauso nuo palikimo (dovanojimo) vertės ir giminystės ryšių.

2.6. Suomijos mokesčių sistema

1. Įmonių pelno mokestis. Juo apmokestinama visos įmonės pajamos ir kapitalo prieaugis. Mokesčio tarifas – 28 proc. paskirstyto ir nepaskirstyto apmokestinamojo pelno. Darbdavių išmokamos sumos draudimui, socialiniams fondams neapmokestinamos – atitinkamai 23 ir nuo 4 iki 6,5 proc. apmokestinamos bazės. Dividendai, gauti iš suomių kompanijų, apmokestinami, tik gali būti taikomas avansinis mokėjimas per ataskaitinius metus.

2. Komunalinis pajamų mokestis mokamas iš įmonių metinio pelno nuo 14 iki 18 proc.

3. Bažnyčios mokestis mokamas iš įmonių pelno, taikant 1 proc. tarifą.

4. Fizinių asmenų pajamų mokestis. Fiziniai asmenys moka valstybinius ir vietinius mokesčius nuo pajamų, gautų šalyje ir užsienyje. Fiziniai asmenys moka 1-2 proc. mokestį bažnyčiai; įmokos į socialinius fondus – 1,9 proc.; viršijus tam tikrą pajamų sumą, mokamas 3,35 proc. nuo viršijamų pajamų, įmokos į pensijų fondą – 4,3 proc.; įmokos į užimtumo fondą – 1,5 proc.
Valstybinio pajamų mokesčio tarifai yra progresiniai ir diferencijuoti nuo 7 iki 39 proc. priklausomai nuo pajamų dydžio. Ne Suomijos gyventojai, gaunantys pajamas iš Suomijos pajamų šaltinių, moka 28 proc. dividendų mokestį už honorarus, procentų pajamas, darbo užmokestį ir pensiją.

Neapmokestinamos kapitalo prieaugio, nuomos, dividendų, procentų pajamos, draudimo įmokos, įmokos profsąjunginėms organizacijoms, bendros verslo išlaidos ir pan.

5. Turto mokestis. Turtas apmokestinamas 0,9 proc. tarifu, jei jo grynoji vertė didesnė už 1,1 mln. Suomijos markių. Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio dydis priklauso nuo giminystės ryšių: artimi giminaičiai moka 10-16 proc. mokestį, negiminės – nuo 30 iki 48 proc. mokestį. Pelnas, gautas pardavus akcijas arba nekilnojamą turtą, apmokestinamas kaip pajamos iš kapitalo prieaugio.

6. Vartojimo mokesčiai. PVM moka gamybinės ir komercinės įmonės, viešbučiai, restoranai. Standartinis mokesčio tarifas – 22 proc. prekių ir paslaugų pardavimo kainos; mažesni tarifai taikomi svarbios socialinės reikšmės prekėms ir paslaugoms. Eksporto prekės neapmokestinamos. Akcizo mokestis nustatytas kurui, elektros energijai, alkoholiui, tabako gaminiams ir kt.
7. Kiti mokesčiai. Tai socialinio draudimo (23 proc. metinio darbo užmokesčio fondo), žyminis ir kiti mokesčiai.

Nustatyta daug apmokestinimo lengvatų mažoms ir vidutinėms įmonėms, ypač jei jos įsteigtos vadinamojoje „išvystymo“ zonoje. Įmonės, gaminančios produkciją eksportui, gauna valstybines subsidijas. Visų privalomų sumokėti į biudžetą mokesčių suma negali viršyti 70 proc. valstybinio pajamų mokesčio; jei viršija, mažinamas valstybinio mokesčio tarifas.
2.7. Belgijos mokesčių sistema

1. Korporacinis mokestis. Jei kompanija ar asociacija yra juridinis asmuo ir yra registruota Belgijoje arba užsienyje, jos pagrindinė įstaiga yra Belgijoje ir vykdo pelningą veiklą, ji yra apmokestinama. Mokesčiai mokami iš juridinio asmens grynųjų paskirstytų ar nepaskirstytų pajamų. Apmokestinamoji bazė (pajamos) padidinama papildoma pajamų suma, gauta įmonei veikiant užsienio šalyse, kuriose mokesčiai mažesni nei Belgijoje. Belgijos korporacijos, gavusios pajamų iš įmonių likvidavimo, apmokestinimui skiria 5 proc.

Korporacinio mokesčio tarifas progresinis; taikomi 30, 38, 43, 45 proc. tarifai. Iki 1 mln. Belgijos frankų pelnas apmokestinamas 30 proc. tarifu, o daugiau kaip 3,6 mln. Belgijos frankų – jau 45 proc. tarifu.

Įmonių, turinčių fizinio asmens teises, pajamų mokesčio bazė yra grynosios pajamos. Pajamos iš kapitalo prieaugio neįtraukiamos. Mokesčio tarifas progresinis, maksimalus jo dydis – 45 proc.

2. Akcinio kapitalo mokestis. Įsigydama ir didindama akcinį kapitalą, kompanija moka 0,5 proc. įsigytų akcijų vertės mokestį. Jei kompanija superka savo akcijas ir jei šių akcijų pirkimo suma viršija atitinkamą kompanijos kapitalo dydį, ji apmokestinama 43 proc. pajamų mokesčio tarifu.

3. Personalinis pajamų mokestis. Mokestis privalomas, jis mokamas iš visų gyventojo gautų pajamų šaltinių. Mokesčio tarifas progresinis, svyruoja nuo 25 iki 55 proc. Fiziniai asmenys dar moka municipalinį mokestį (6-10 proc. nuo bazinio tarifo) ir papildomus 3 proc. krizinius įnašus. Personalinis mokestis žymiai mažesnis, jei šeima turi tris išlaikytinius.

4. Turto mokestis. Tai vietinis mokestis. Minimalus turto mokesčio tarifas – 0,5 proc. objekto vertės. Pajamos, gautos iš nekilnojamo turto realizavimo (pardavimo, keitimo), apmokestinamos 21,5 proc. tarifu. Apmokestinamos turto pardavimo ir įsigijimo kainos skirtumas. Perkant nekilnojamą turtą, mokesčio tarifas – 12,5 proc. įsigyto turto vertės. Įstatinio kapitalo registravimas apmokestinamas 1 proc. dydžio mokesčiu. Paveldint ar dovanojant turtą, tiesioginiai įpėdiniai moka nuo 3 iki 30 proc. mokestį, o kitos asmenų grupės – nuo 20 iki 80 proc. turto vertės.

5. Vartojimo mokesčiai. Standartinis PVM mokestis – 21 proc. gyvenamųjų namų statybai taikomas 12 proc. o pirmojo būtinumo prekėms – 6 proc. tarifas. 25 proc. tarifu apmokestinami brangakmeniai, vaizdo aparatūra, televizoriai, automobiliai ir kitos prabangos prekės. PVM neapmokestinama bankinės, draudimo ir kitos finansinės paslaugos, švietimo bei valstybinės mokestinės paslaugos.

Belgijoje akcizo mokestis taikomas cukrui, vynui, stipriems alkoholiniams gėrimams, aliejui, kavai, tabako gaminiams ir kt.

6. Kiti mokesčiai. Tai socialinio draudimo, žyminis ir kiti mokesčiai. Belgijos vyriausybė skatina užsienio investuotojų veiklos plėtojimą savo šalyje. Jiems netaikomi finansiniai bei valiutiniai apribojimai, kapitalas ir pelnas gali būti lengvai repatrijuoti. Sudaromos lengvatinės sąlygos investuotojams, vykdantiems investicinę veiklą vadinamosiose „vystymo zonose“, kur didelis nedarbas. Jie gali būti atleidžiami dešimčiai metų nuo kai kurių mokesčių. Lengvatos numatytos vadinamiesiems koordinacijos centrams – mažoms ir vidutinėms šalies bei užsienio įmonėms, dirbančioms mokslinio tyrimo, informacijos, reklamos srityse.

2.8. Lietuvos mokesčių sistema

Lietuvoje imami mokesčiai neišskiriami į atskirą sistemą, o vadinami kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu.
1. Pajamų mokestis. Skiriamos fizinių asmenų ir gyventojų pajamos. Mokesčio objektas yra gyventojo ar fizinio asmens pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Fiziniams asmenims taikomi 7 (nuo 5 iki 35 proc.), o gyventojams – 2 (15 ir 33 proc.) mokesčio tarifai.
2. Pelno mokestis. Mokestį moka juridiniai asmenys Lietuvoje ir užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienyje. Mokesčio objektas – apmokestinamasis pelnas ir pajamos. Pelno mokesčio tarifai yra proporciniai. 13 proc. mokesčio tarifas taikomas juridinių asmenų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 000 litų. 10 proc. tarifas taikomas užsienio įmonių pajamoms, kurių šaltinis Lietuvoje ir jos gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvoje. 15 proc. mokestis mokamas Lietuvos įmonių nuolatinių buveinių iš apmokestinamojo pelno ir pajamų iš paskirstyto pelno.
3. PVM. Jį moka LR ar užsienio asmuo (apmokestinamieji asmenys), Apmokestinamasis asmuo gali būti tik tas, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą . PVM mokamas iš metinių pajamų per pastaruosius metus. PVM tarifai – 5 proc. (keleivinės paslaugos, spaudiniai, medikamentai, turizmo veikla, švieži maisto produktai), 18 proc. (prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, importuojamos prekės), 9 proc. (statybų sritis, teritorijų tvarkymas).

4. Akcizai. Juos moka apmokestinamųjų prekių sandėlių savininkai ir šių prekių importuotojai ir asmenys, pagaminę, įsigiję ar importavę tokias prekes. Akcizais Lietuvoje apmokestinama etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas, kuras.
5. Muitai. Muito mokesčio subjektai – juridiniai ir fiziniai asmenys, o objektai – per LR sieną įvežamos ar išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ar eksporto muitų atleidžiamas prekes. Neapmokestinamos nedidelės siuntos, vedybų atveju importuojami daiktai, užsienio ir Lietuvos valiuta bei vertybiniai popieriai ir daugelis kitų prekių. Yra 5 muitų rūšys: bendrieji (jais siekiama reguliuoti užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą), specialieji (atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų šalių ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu), antidempingo (importuojamoms prekėms, kurių kainos eksportuojančioje šalyje yra didesnės nei Lietuvoje prašomos ir patiriama materialinė žala, kyla grėsmė Lietuvos pramonei), kompensaciniai (importuojamoms prekėms, kurių gamybai ar eksportui naudota užsienio šalių subsidija ir gali būti padaryta žala Lietuvos interesams), protekciniai (importuojamoms prekėms, kurių gamybą norima plėsti vietoje).

6. Kiti mokesčiai. Tai transporto priemonių (dalis akcizo, gauto už realizuotą benziną, dyzelinius .degalus, mokestis už naudojimąsi keliais), rinkliavos ir konsulinis (už leidimus verstis licencijuojama veikla), paveldimo turto, įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto, prekyviečių mokestis, žemės ir jos nuomos mokesčiai, mokestis už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą, įmokos į garantinį fondą, azartinių lošimų, prekių apyvartos, cukraus ir baltojo cukraus virškvočio mokesčiai, mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą.

IŠVADOS

Išsivysčiusiose užsienio šalyse mokesčių mokėtojų ir valstybės mokestiniai santykiai palyginti korektiški, dažniausiai mokesčiai mokami, vadovaujantis pareigos jausmu. Tai labiausiai priklauso nuo santykinai stabilios šalies ekonomikos ir mokesčių sistemos, įstatymų leidėjų ir vykdytojų interesų gerbimo, palankių sąlygų mokestinei prievolei atlikti sukūrimo ir kitų veiksnių.
Mokesčių įstatymai, kad ir kokie griežti ir nelankstūs būtų, numato tam tikras apmokestinimo alternatyvas bei lengvatas.
Mokesčiai ir rinkliavos – pagrindinis centrinės ir vietinės valdžių funkcijų finansavimo šaltinis.

LITERATŪRA

1. Buškevičiūtė E. (2003). Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija.
2. Levišauskienė K. (2003). Valstybės finansai. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla.
3. Marcijonas A., Sudavičius B. (2003). Mokesčių teisė. Vilnius: Leidykla Teisinės informacijos centras.
4. Stačiokas R., Rimas J. (2004). Mokesčiai: teorija ir praktika: monografija. Kaunas: Technologija

Leave a Comment