ETIKOS PROBLEMOS VERSLE IR GYVENIME

TURINYS

1. Įvadas
2. Papildoma literatūra
3. Verslo etikos turinys, jos apibrėžimas, sunkumai
4. Verslo sėkmės sąlygos
5. Pervarta ir peripetija versle
5.1. Proaktyvumas
5.2. Reaktyvumas
6. Išvados
7. Naudota literatūra

ĮVADAS

Etikos problemos versle ir gyvenime yra aktuali tema kiekvienam žmogui. Be etinio išprusimo žmoguje tvyro aklatis, žmogaus dvasia skęsta tamsumoje, o tas tamsumas neišvengiamai sukelia maudulį, skurdą, pagiežą, ir galiausiai gyvenimas baigiasi apgailėtinai.

PAPILDOMA LITERATŪRA:

1. Anzenbacher A. „Etikos įvadas“. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992m.;
2. Maliauskis A. „Etika“. – Kaunas, Vytauto Didžiojo Universitetas, 1935m.;
3. Šveiceris A. „Kultūra ir etika“. – Vilnius: Mintis, 1989m.

Verslo etikos turinys, jos apibrėžimas, sunkumai

Koks yra verslo etikos, kaip dėstomojo dalyko, turinys, irr ar ji pajėgi veikti bent universitetų klausytojų moralinę sąmonę?

JAV universitetų profesoriai – verslo etikos mokovai ir rašytojai – teikia tokį šio dalyko apibrėžimą:

Verslo etika apima moralės principus ir standartus, kurie daro įtaką elgsenai verslo pasaulyje ir ją nukreipia.

Jau pats dalyko apibrėžimas rodo: turime reikalą ne su etika, o su moralės reikalais.Taigi dalyko verslo etika pavadinime turėtų būti žodis moralė; pats disciplinos pavadinimas tada taptų verslo moralė. Bet termino etika skambesys paslaptingai kilnus, paperkantis, todėl jis beatodairiškai ir vartojamas. Žodžiu, jau pavadinime veerslo etika esama šiek tiek blefo.

Negana to, verslo etikos profesoriai atsižada bet kokios atsakomybės mokytinių atžvilgiu:
• peržvelgdami moralės filosofijas ir sprendimų formavimo procesus, „nesiūlome nei jokios filosofijos kaip geriausios, nei etiškiausių veiksenų“;
• mūsų knyga „nepadarys jūsų etiškesnių ir neišmokys vertinti kitų asmenų ve

eiksenos etiškumo“;
• nebus „moralizuojama teigiant, kas konkrečiomis situacijomis yra gera ar bloga“.
Ir iš tikro verslo etikos vadovėliai pateikia daugybę probleminių situacijų, aprašo ir analizuoja įvairiausius pikantiškus nutikimus, išdėsto vertingus ir mažiau reikšmingus samprotavimus, empirinius svarstymus.

Čia tinka pabrėžti, kad etikai empirinis principas, metodas, mokymas netinka. Empirinio mokymo tikslas – faktinis žinojimas, o etikos mokymo tikslas – etinė intuicija (tiesos suvokimas be įrodymų).

Etinė intuicija – tai gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, dorybinga ir ydinga, prasminga ir beprasmiška išankstinis suvokimas.

Apie 1995 metus JAV tarp verslo etikos profesorių kilo diskusija ir net polemika (ginčas) dėl verslo etikos turinio, o būtent:
a) ar verslo etika turi apimti verslo sėkmės sąlygas ir priemones?
b) Verslo etikai reikia teorinio pagrindo, be kurio nėra tikrumo ir veiksmingumo, tad kas gi galėtų būti toks pagrindas?
Buvo pareikšta nuomonė, kaad jei verslo etika apeina verslo sėkmės reikalus, tai ji išvirsta i mažavertę eklektinę rašliavą ar tuščią moralizuojantį mokymą.
Manytina, kad diskutuoti neverta. Jeigu anksčiau ETIKA buvo apibrėžta kaip gyvenimo mokslas ir menas, tai pagal analogiją verslo etika (tiksliau ir teisingiau dalykas vadintinas etika versle) yra verslo mokslas ir menas, kur verslo sėkmės momentą apeiti neleistina.
Buvo taip pat išsakyta mintis, kad I. Kanto moralinis mokymas gali būti verslo etikos teorinis pagrindas. Žinoma, galėti tai gali. I. Kanto kategorinio imperatyvumo pagrindu Prūsijos mo
onarchija ugdė drausmingumą, darbščią, tvarkingą ir klusnią vokiečių tautą; galiausiai iš čia išaugo ir vokiškasis militarizmas.
Bloga dar, kad iškyla pagrįstos priešpriešos:
1. I. Kanto moralės filosofija yra ištisai dogmatinė ir neturi etinio turinio. Šitaip teigia ne koks etikos komentatorius, o galbūt žymiausias dabarties Amerikos filosofas, etikas ir pedagogas Džonas Mortimeris Adleris.
2. Asmens elgseną, anot I. Kanto turi lemti kategorinis imperatyvumas: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotinio įstatymų leidimo principas“. Šalia jo tuoj pat kartojama garsioji „auksinė“ taisyklė: Do as you would be done by [elkis taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavim].
Išoriškai ši taisyklė įspūdinga, bet jei į ją įsigilinama, jos liepimas – tuščias, nes neatsakoma į lemiamą klausimą:
Ką privalai daryti savo labui, savo visiškai gerovei ir laimei sulig žmogaus pašauktim?
Jei nežinomas atsakymas į šį klausimą (o jis nežinomas), tai:
Ką tu gali žinoti, kaip elgtis su kitais, jei net nežinai, kas tau tikrai gera?
Amerikietiškoji verslo etika, jei ji nenukreipia mokytinio į Superego, dorybę, gėrį, tapsmą asmenybe, pagaliau, anot F. Nyčės, į valią galiai, praranda didumą vertės ir nepasiekia užsibrėžtų tikslų.
Pakantus ir inteligentiškas A. Šveiceris apie I. Kanto etiką piktokai parašė:

„Taigi Kanto filosofijoje stulbinantis neapgalvotumas susipina su didžiausiu giliamintiškumu. Joje galingai iškyla absoliučiai naujų tiesų. Tačiau jų efektyvumas tėra tik pusinis. Užčiuopiama etinės pareigos absoliutybė, be

et jos turinys neatskleidžiamas“.

Pagaliau tą išgirstąją „aukso“ taisyklę, kuri teikiama kaip išmintingos elgsenos etalonas, kaip „moralės moralė“, reikia ryžtigai nuvainikuoti

Užduokime tokį klausimą: ko ypač nemėgsta, net nekenčia machinatorius, kručas, aferistas, sukčiautojas, nesąžiningas biurokratas?

Tiktų toks atsakymas: nors yra daugybė nemėgstamų dalykų, reikia išskirti itin nemėgstamą – tai atsakomybė. Atsakomybės purtomasi, baidomasi, kratomasi, vangstomasi, nuo jos bėgama, išsisukinėjama. Patogiai nuosekliai „aukso“ taisyklę taikantis nenaudėlis ar moralinis nuosproga išvedžios: neprivalau reikalauti atsakomybės iš kitų , nes aš pats jos neturiu ir nekenčiu. Čia dar pasitelkiamas „blaivus“ protas ir remiamasi tolerancija, liberalizmu, formulėmis „neskaičiuok svetimų pinigų“, „nesikišk į kito reikalus“. Taip tarsi natūraliai, savaimingai ir nepastebimai klostosi socialinė sistema, kurioje vieningai tylomis kratomasi ir atsikratoma atsakomybės už savo priedermes, prievoles, darbų pasekmes. Profesinių grupių tarpusavio santykiuose nusistovi principas „tu neliesk manęs, aš – tavęs“. O grupių viduje įsigali taisyklė „visi už vieną“.

Buvo bandoma formuluoti naują verslo etikos apibrėžimą, kuris apimtų verslo sėkmės dalyką ir verslininko asmenybės elevaciją.Tokius užmojus atitiktų apibrėžimas:

Verslo etika yra pažinimo sritis ir taikomoji disciplina, nagrinėjanti verslo sėkmės, produktyvumo, socialinio prasmingumo ir verslininko asmenybės ugdymo prielaidas moralės bei aukštesniu lygmeniu.

Šiame apibrėžime aukštesnis už moralę lygmuo reiškia, kad tikras verslininkas privalo būti opozicijoje visuomenei, valdžios struktūroms, kai šios yra atžangios ir reiškia amoralius užmojus. Tokių žmonių nestinga da

ažnoje visuomenėje ar vadžios struktūroje. Tai besaikės, beprasmės, dykinančios socialinės išmokos, ištaigos užmojai, parakultūrinių institutų penyba, saviroda ir veiklumo imitacija, lėšų švaistymas iškilmėms ir ceremonijoms.
Tačiau kaip apibrėžti, kas yra tikras verslininkas? Tokį apibrėžimą įmanoma suformuluoti analogiškai tikro mokslininko apibrėžai, kurią E. Fromas taikė Z. Froidui:

Tikras verslininkas yra nesivaikanti prabangos, šlovės, populiarumo, kitų

žmonių pajungimo asmenubė, kuriai vidinis tobulumas yra aukščiausias siekis, o atmoka yra žmonių gerovė.

Iš pateikto naujo verslo etikos apibrėžimo galima tvirtinti, kad ir verslo etikos pagrindas yra klasikinė etika, nukreipta į asmenybės ugdymą; ir tik jos anstatas yra sėkmė, produktyvumas, įprasminimas visuomenėje.

Sėkmė – amerikietiškos kultūros ilgalaikė šerdinė sąvoka. Tipiškas JAV pilietis be apylankų prisipažįsta: „Mes besąlygiškai garbiname sėkmę“. Sėkmė vakarietiškoje kultūroje, ypač anglosaksų, suprantama vienareikšmiškai – kaip praturtėjimas.

Nėra ypatingo reikalo gilintis į praturtėjimo vertybes, kurios kaip priemonė turi pamatinę etinę vertę – leidžia ištrūkti iš nelaisvės, pavergimo, išnaudojimo, priespaudos, bėdos, skurdo ir yra būtina gyvenimo pilnatvės sąlyga.

Naujame verslo etikos apibrėžime dar yra sąvoka produktyvumas, suponuojantis antrąjį verslo reikalavimą. Produktyvumas reikalauja materialinės, o tuo labiau dvasinės kultūrinės veiklos rezultato. Tikriausioji žmogaus pašauktis ir jo būties prasmė yra dvasinės kultūros kūryba, ir verslas čia ne kliūtis, o pagalbininkas.
Kokie reikalautini verslo rezultatai, nusako apibrėžime esanti trečioji – socialinės prasmės – sąvoka.
Socialiai prasminga yra tai, kas orientuota į gėrį kaip gyvenimo teigimą ir žmoniškųjų galių išskleidimą, kas didina visuomenės visuotinę gerovę ir žmogaus evoliucinę pažangą.
Na, o evoliucinė žmogaus pažanga – tai visapusiško biologinio veiksmingumo augimas, reiškiantis vis didesnę aplinkos kontrolę ir nepriklausomybę nuo jos.

Verslo sėkmės sąlygos

Dauguma reikalavimų kaliami verslininko asmenybei: jo sąmonei, supračiui, protui, mąstymui, dvasiai, įžvalgai, charakteriui. Konkrečių reikalaujamų savybių, gebėjimų, galių sąrašas nutįstų iki begalybės, todėl verta apsistoti tik ties bendriausiais ar netradiciniais temos momentais.
Asmeniui, kuris savąjį gyvenimą numato susieti su verslu, siūlomas toks „pavyzdinis“ gyvenimo planas iš penkių tarpsnių:
1. Mokymo tarpsnis. Šis tarpsnis turi trukti nuo 17 iki 27 metų, ir čia privalu įgyti apie 80 proc. būtino pasirengimo. Mokytis būtina, nors išsilavinimas nėra verslo sėkmės garantija. Reikalingas ir specialus pažinimas, bet ne mažiau svarbu ugdyti ir tobulinti savo asmenybę. Sėkmės žmonės skiriasi nuo kitų valia ir ambicija tobulintis.
2. Vadybos tarpsnis. Nuo 27 iki 35 metų privalu išmokti vadovauti, valdyti žmones, imtis lyderio vaidmens. Bet vadovu neįmanoma tapti be autoriteto, autoriteto sąlygos – kompetencija, atsakingumas, tvirtumas ir kūrybingumas.
Nuomonė – menkas dalykas; nuomonę turi ar gali turėti paskutinis vargeta; reikia ne nuomonės, o įsitikinimo. Bet įsitikinimas krypsta prie užsispyrimo – vieno iš kvailumo požymių, kuris toliau gali išvirsti į fantaziją. Visada privalu orientuotis į taurų saiko jausmą, kuris dažniausiai yra Aristotelio vidurio ar F. Nyčės „pustonių“ menas.
Autoritetas esti racionalus arba iracionalus. Racionalus autoritetas suderinamas su humanistine etika, pakenčia kritiką ir remiasi valdžią turinčių asmenų bei pavaldinių lygybe. Iracionalus autoritetas kyla iš totalitarinės ir autoritarinės etikos, nepakenčia kritikos, remiasi jėga, prievarta, persekiojimais ir teroru.
Mokantis vadybos meno, gali tekti keisti darbo vietas, įmones, papildomai studijuoti komunikaciją ir vadybos teoriją, mokytis iš klaidų ir kančių gyvoje veikloje. Bet dar svarbiau – tinkamo charakterio išsiugdymas ir etinė dvasia.
3. Rizikos tarpsnis. Čia amžiaus ribos – nuo 36 iki 45 metų. Šiuo gyvenimo laiku pasiekiama gebėjimų viršūnė, dar stiprios vitalinės jėgos.
Verslas sulipęs su rizika, kuri organiškai būdinga rinkai ir gyvenimui apskritai. Rinka – tai toks pat chaotiškas ir sykiu sistemingas darinys kaip gamta. Yra gamtos dėsniai, yra ir rinkos dėsniai, tik kebliau, ošie ir anie dėsniai yra tikimybinio pobūdžio, o tai reiškia, kad procesai bendriems dėsniams paklūsta, bet atskirybėse yra neprognozuojami. Iš čia ir randasi rizika – ryžtas veikti, kai yra nesėkmės tikimybė.

Humanistinė etika pateisina riziką išsilaisvinimo, nepriklausomybės, gėrio idealo labui, tačiau rizikuoti pagrindiniais pragyvenimo dalykais, pavyzdžiui, vieninteliu būstu, neleistina.

4. Gerovės tarpsnis. Jei verslas pasisekė, tai šis tarpsnis turėtų trukti nuo 45 iki 55 metų. Čia „nuimamas derlius“, sukaupiamas turtas, kapitalas, atsargos, rezervai. Bet pagrečiui sėkmei didėja ir kvailybės pagundos, bunka budrumas, keroja puikybė, mąžta atsakomybės jausena. Čia turi gelbėti aukščiausio lygio etinis išprusimas.

5. Saugumo tarpsnis. Po 55 metų ateina laikas, kai rizika nebepateisinama ir tenka orientuotis į ateities patogumus ir finansinį stabilumą.

Verslo sėkmės priešybė yra žlugimas, arba bankrotas, bet šio žodžio kilmė yra juokinga.

Žlungama versle dėl stygiaus. Tačiau kuopinis daiktavardis stygius turi daugybę pavidalų. Štai kokie stygiaus pavidalai žlugdo verslą ir verslininkus:

1. Pasirengimo. Žlunga prastai parengti, netinkamai mokyti individai. Formalus išsilavinimas, garsių universitetų diplomai niekaip nepagelbės, jei nėra tvirto pažinimo ir išugdyto tinkamo charakterio.

2. Sąmonės sutelkimo į tikslą. Verslo tikslų kaitaliojimas, puldinėjimas nuo vienų užmojų prie kitų veda į prapultį. Mąstymą reikia nuolat kreipti į tiksliai apibrėžtą tikslą. Tikslo fiksacija versle yra privaloma.

3. Drausmės ir savivaržos. Jei siekiame sėkmės, reikia valdyti tingulį, įgeidžius ir prisiversti tvarkyti nemalonius reikalus. Drausmė, tvarkingumas, savęs ribojimas – vertingos instrumentinės charakterio savybės. Tačiau jas visas apima bendresnė atsakingumo savybė, kuri įtraukta į elevacinio chrakterio aprašą.

4. Veikimo. Neretai parengiamas detalus verslo planas ar veiklos projektas, bet veikti nepradedama. Užuot veikus, vėl imamasi planuoti, ieškoti naujų idėjų, kitokių galimybių.

5. Išorinio adresuotumo. Verslas sukasi apie pirkėją, vartotoją, klientą, užsakovą, todėl privalu orientuotis į jo reikmes, poreikius, net į jo norus, kaprizus, užgaidas, o ne į savo mielus pomėgius, polinkius, interesus.

6. Kibumo. Pasiekti tikslą pirmuoju bandymu retai net genijui pavyksta. Sėkmės geidimas iškart, nedelsiant – ydinga nuostata, trukdanti gyventi tikroviškai ir kūrybingai.

7. Savikliovos. Reikia savųjų įsitikinimų, pažiūrų, nusistatymo, ryžto. Kliautis giminių, draugų, pažįstamų nuomonėmis, manymais, patarimais netinka.

8. Vadybos gebėjimų. Dirbant samdomu vykdytoju, platesnio mąstymo nereikia. Kai kurie individai apsisprendžia: liksiu vykdytoju visą gyvenimą, nes nemėgstu kvaršinti galvos, vadovauti nesugebu ir sugebėti nenoriu. Veržlesni žmonės siekia tapti vadovais.

9. Novatoriškumo. Kai įstengiama tik mėgdžioti kitus ir nesuformuojama stipri ir savita verslo kultūra, sėkmė būna retas svečias.

10. Dvasinės asmenybės galios. Dvasinei galiai didinti reikia gyvybinės energijos. Tinkama mityba ir sveikas miegas, sportas ir kitokios saikingos fizinės apkrovos didina žmogaus gyvybinę energiją, bet daug svarbesnis ir didesnis gyvybinės energijos šaltinis yra dvasinė kultūra, konkrečiau – menas.

Vėl pažymėtina, kad svarbiausi reikalavimai keliami būtent verslininko charakteriui. Tačiau universitetai, net geriausios verslo mokyklos tam neskiria jokio dėmesio arba jo skiria mažai. Priežastis viena: etinis mokymas silpnas; tiesiog nėra tinkamo, tobulo charakterio ugdymo koncepcijos, glausto ir tiksliai suformuluoto jo aprašo.

Lietuvoje verslą žlugdo ne tik stygiai, bet ir „pertekliai“. Jie irgi įvairūs:
a) gausybė verslą reguliuojančių ir mokesčius nustatančių įstatymų, kuriuos aiškinti dažnas gali pagal skonį ar įgeidį;
b) korupcija, pusšimtis valdiškų inspekcijų – verslo žlugdytojų armija;
c) griozdiška, vangi teisėtvarkos sistema;
d) apstas demokralizuotų asmenų, nevengiančių net nusikaltimų.

Pervarta ir peripetija versle

Pagal pasaulio sąrangos dialektinį supratimą, nieko nėra užbaigto ir nekintamo. Visi objektai kinta: randasi, vystosi, menksta ir išnyksta. Jei nėra kitimo, – nėra apie ką plačiau ir samprotauti. Platonas skelbė: kas radosi, tas turi išnykti. Taigi vyksta pokyčiai, pervartos, kurių jokia jėga negali sulaikyti.

Pervarta, kaip sąvoka, reiškia pasikeitimą, permainą, perversmą. Pervartos sinonimu yra graikų kilmės žodis peripetija, reiškiantis staigius pasikeitimus, netikėtas komplikacijas, sudėtingas netikėtas aplinkybes.

Nuolat kintanti verslo aplinka – neišvengiama realybė. Kinta paklausa, pasiūla, kainos, pinigų ir vertybinių popierių kursai, technologijos, įstatymai, pažinimas, mada, žmogus, visuomenės organizacija ir jos sąmonė.

Žinoma, verslo permainos veikia vieno subjekto naudai ir kito nenaudai. Derlius – nederlius, konfliktas – paliaubos, pakilimas – smukimas, atradimas – praradimas tarpusavyje susiję naudos ryšiais.

Kiekviena asmenybė, o verslininkas be išlygų, bet kokių permainų atžvilgiu turi užimti proaktyvią poziciją.

Proaktyvumas – apynaujė sąvoka vadyboje, jos dar nėra žodynuose. Ši sąvoka reiškai daugiau nei aktyvumas , veiklumas ar iniciatyvumas.

Proaktyvumas yra mąstymo būdas, svarbiausia valios ir įpročio nuostata.

Pagal šią savybę žmonės skirstomi į proaktyvius ir reaktyvius. O priklausomai nuo žmonių proaktyvios ar reaktyvios esti įmonės, šeimos, partijos, institucijos, net tautos.Taip pat yra proaktyvi ir reaktyvi kultūros.

Proaktyvaus žmogaus elgseną lemia ne aplinkybės, sąlygos, socialinė padėtis, ne kitų žmonių poelgiai, o jų pačių vidinė vertybinė orientacija, kuri valdo mąstymą, emocijas ir jausmus. Proaktyvų žmogų irgi veikia neigiami išoriniai veiksniai – fiziniai, socialiniai, psichiniai. Bet jo sąmoningas atsakas grindžiamas savo pozicija, kurią brandžiam asmeniui lemia metamotyvai, kaip aukščiausiosios vertybės, išplaukiančios iš humanistinės etikos kategorijų: gėrio, dorybės, pagarbos gyvybei.

Daug dažniau dabartinėje aplinkoje pasitaiko reaktyvus žmogaus tipas. Tokį žmogų valdo ne vertybės, o sąlygos, impulsai, aplinkybės, kitų vertinimai, stichinės emocijos ir nepastovūs jausmai. Reaktyvus žmogus dažniausiai yra epigonas ( gr. epigonos – vėliau gimęs ) – tai žlibakiškas, nekūrybingas garbintojas, aklas autoritetų mokymų sekėjas.

Reaktyvumas daugiausia kyla iš etinio mokymo stygiaus ar prastumo: žmogaus sąmonėje neįtvirtintos etinės vertybės, jų hierarchija; jos gali būti apskritai nežinomos, tad žmogus nemato ir nesuvokia skirtumo tarp gėrio ir blogio, doros ir dorybės, moralės ir etikos, proto ir intelekto, jo emocijos ir jausmai lieka nesukultūrinti, mąstymas neišlavintas, dialektika – svetima.

Permainos reaktyvų žmogų žlugdo, kelia baugulį ir paniką, žadina glumą ir verčia reaguoti pasitraukimu, nusileidimu, rezignacija ( tokių polinkių visuma vadinama defetizmu ). Toks žmogus verslui netinka, jį reikia perugdyti.

Įžvelgti permainas – didis dalykas, padaryti iš jų išvadas – dar reikšmingiau, įvaldyti jas ir paversti sąjungininku ir aktyvu – genialumo pradžia.

IŠVADOS

Etika – vienas iš tų dalykų, kurio mokantis atkakliai ir sąmoningai, einama tikru keliu į gyvenimo pilnatvę. Etika yra žmogaus mokslas ir mokslas žmogui.

Etikos tikslas – ne paaiškinti moralę, praplėsti pažinimą ar suteikti daugiau moksliškumo. Etikos tikslas daug didesnis: išugdyti žmogų asmenybe ir pakylėti iki egzistencijos.

NAUDOTA LITERATŪRA

Gediminas Beržinskas „Etika gyvenime ir versle“ pažinimas ir taikymas
Vilniaus universiteto leidykla 2002m.

Leave a Comment