Nafta

1415 0

Geologijos ir geografijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, fizinių mokslų srities geologijos krypties habilituota daktarė, naftos geologijos sektoriaus vadovė. Gimė 1946 m. Kaišiadoryse. Naftos ir dujų telkinių paieškos ir žvalgybos specialybę įsigijo 1971 m. Maskvos naftos chemijos ir dujų pramonės Gubkino vardo institute. Tame pačiame institute apgynė geologijos-mineralogijos mokslų kandidato disertaciją (1983), o 2002 Vilniaus universitete – habilitacinį darbą. Paskelbusi virš 50 mokslinių straipsnių naftos geologijos ir jos cheminės sudėties tyrimų srityje yra vienos monografijos ir penkių kolektyvinių monografijų autorė ir bendraautorė.

Lietuviška nafta yra geros kokybės, slūgso laabai negiliai, klimatinės sąlygos ir naftos perdirbimo galimybės naftos verslą Lietuvoje daro labai patrauklų. Todėl palyginus nedidelėje teritorijoje dirba net keturios naftos kompanijos, jau išgavusios iš žemės gelmių apie 2,5 mln. tonų naftos. Pranešime supažindinama su prognoziniais naftos ir dujų ištekliais Lietuvos sausumoje ir jai priklausančioje Baltijos jūros ekonominėje zonoje bei problemomis iškylančiomis naftos paieškų, žvalgybos ir gavybos procese bei siūlomi jų sprendimo būdai. Analizuojama Respublikos įstatyminė bazė ir jos įtaka naftos verslo plėtrai Lietuvoje. Konstatuojama, kad Lietuvoje iki šiolei nėra naacionalinių ekspertų grupės, kuri galėtų vykdyti naftos išteklių naudojimo kontrolę. Tos funkcijos yra išbarstytos po atskiras ministerijas ir žinybas. Nors ir pavėluotai, bet tokia nacionalinių interesų gynimo kontrolės sistema, su teisiniu pagrindu tas funkcijas realiai vykdyti privalo būti sukurta. Respublika tu

uri būti pajėgi suteikti tinkamą išsilavinimą ir remti naftos geologijos ir aplinkosaugos mokslinius tyrimus, jeigu nori išlaikyti nacionalinę šių išteklių priežiūrą, turėti ne tik naudą iš atrastų naftos telkinių, bet ir užtikrinti, kad visa tai niekada nepavirs kokia nors nelaime valstybei. Galimas žemės gelmių užterštumas nafta yra labai opi problema ateities kartoms.

LIETUVOS NAFTA

Mūsų šalyje naftą išgauna keturios privačios naftos gavybos ir paieškos bendrovės – AB „Geonafta“, UAB „Minijos nafta“, UAB „Genčių nafta“ ir UAB „Manifoldas“. Visos jos veikia Klaipėdos apskrityje. 2000 m. tarptautinio konkurso keliu privatizuotai „Geonaftai“ priklauso po 50% „Minijos naftos“, „Genčių naftos“ ir „Manifoldo“ akcijų paketai. Šiuo metu AB „Geonafta“ naftos gamybą vykdo Kretingos, Nausodžio ir Girkalių telkiniuose.

Būtent Klaipėdos regione jau prieš 30 metų vidutiniškai dviejų kilometrų gylyje buvo surasti naftingi teelkiniai. Tačiau pramoninu būdu eksploatuoti juos pradėta tik prieš kelerius metus. Aišku, išgaunant tiek nedaug naftos, šalies poreikiai nėra patenkinami, tačiau keli šimtai žmonių turi darbo, o šalies biudžetui mokami milijoniniai mokesčiai.

Mokslininkai, prognozuojantys, kokie yra lietuviškos naftos ištekliai, nėra vieningi. Pagal geologinius apskaičiavimus lietuviškos naftos atsargos sausumoje gali būti 55 mln. tonų, o jūros šelfe nuo 36 iki 72 mln. tonų. Tačiau šiuo metu išžvalgyti ir naudingųjų iškasenų registre nurodyti pramoniniai naftos ištekliai Lietuvoje siekia viso labo 5 mln. tonų. Tačiau tai tik te

eoriniai apskaičiavimai. Pradėjus eksploatuoti išžvalgytus naftos telkinius, iš jų galima išgauti tik 25–35 % prognozuotų geologinių naftos išteklių. 2001 m. Lietuvoje išgauta 579 tūkst. kubinių metrų naftos. Per pirmąjį šių metų pusmetį 233,3 tūkst. kubinių metrų, arba 20% daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį, kai buvo išgauta 194,6 tūkst. kubinių metrų naftos.

Pasak „Geonaftos“ gamybos direktoriaus Kęstučio Ivanausko, lietuviška nafta nėra nei labai gera, nei labai bloga. Joje yra iki 50% šviesiųjų frakcijų, tai yra iš tonos naftos galima pagaminti 500 kg šviesiųjų naftos produktų. Tačiau Klaipėdos apskrityje išgaunamoje naftoje yra labai mažai sieros – 0,1–0,15 %. Rusiškoje naftoje jos yra kur kas daugiau – iki 1,5%.

Vienintelė, kuri gręžia gręžinius

„Geonafta“ vienintelė iš lietuviškų naftos gavybos bendrovių gręžia ir išbando gręžinius, teikia transporto, gręžinių remonto, matavimo paslaugas kitoms juodąjį auksą išgaunančioms bendrovėms. Kadangi Lietuvoje giluminiams gręžiniams išgręžti nėra gaminama nei grąžtų, nei kitos reikalingos įrangos, visus gręžimui reikalingus įrenginius ir daugelį medžiagų tenka įsigyti užsienyje. Dėl šios priežasties labai išauga gręžinių kaina. Ji svyruoja nuo 3 mln. iki 6 mln. Lt.

Nafta Lietuvoje aptinkama 1850–2000 metrų gylyje. K. Ivanausko teigimu, norint pasiekti naftinguosius klodus ir paruošti gręžinį gavybai, tenka dirbti du mėnesius po 24 valandas per parą.

Prieš trejus metus „Geonafta“, kaip gręžimo rangovas, išgręžė pirmąjį horizontalųjį gręžinį. Prieš produktyvųjį sluoksnį grąžtas pasukamas į šoną ir palaipsniui pereinama pr

rie horizontalaus gręžimo naftingame sluoksnyje. Iš tokio gręžinio išgaunama daugiau naftos ir nereikia gręžti papildomų vertikalių gręžinių.

Telkinių ieškoma ir sprogdinant

Tinkamos struktūros naftai susikaupti po žeme aptinkamos seisminės žvalgybos būdu. Žemės paviršiuje sprogdinami tam tikro galingumo užtaisai arba naudojami virpesių generatoriai, iš kurių sklindančios į gelmes virpesių bangos atsimuša nuo žemės sluoksnių ir grįžta atgal į paviršių. Atspindžiai (seisminės bangos) fiksuojami žemės paviršiuje specialiais prietaisais ir tokiu būdu surandamos vietos, kuriose teoriškai galėtų būti randama naftos. Tačiau norint įsitikinti, ar aptiktoje struktūroje tikrai yra naftos, tenka gręžti gręžinius. O tai susiję su didelėmis išlaidomis.

Dėl šios priežasties K. Ivanauskas naftos paieškos darbus palygino su važiavimu automobiliu užsidengus visus langus ir orientuojantis tik pagal prietaisus. Tačiau pasaulyje nesugalvota geresnio būdo už seisminę žvalgybą potencialioms naftai kauptis struktūroms surasti. O ar surastose struktūrose tikrai yra naftos telkinių, paaiškėja tik išgręžus gręžinius. Visi dešimt šiuo metu Lietuvoje eksploatuojami naftos telkiniai atrasti dar iki 1992 m. Visos vėlesnės paieškos baigėsi nesėkmingai – nepavyko aptikti nė vieno naujo naftos telkinio.

Jūroje paieška nevyksta

Naftos Lietuvoje išgaunama nuo 1990 m. „Geonafta“ nuo to laiko jau išgavo 390 tūkst. tonų juodojo aukso. Naftininkų duomenimis, sausumoje nafta dar gali būti išgaunama 6–10 metų. Besibaigiant juodojo aukso ištekliams žemyne, naftininkų žvilgsniai krypsta į jūrą.

Tačiau kol nėra specialių įstatymų ir ki

itų juridinių dokumentų, tol nė viena kompanija Lietuvos šelfe naftos negalės ieškoti ir išgauti. Pasak K. Ivanausko, visi paruošiamieji darbai šia linkme apsiriboja tik geologinės informacijos rinkimu, jos studijavimu ir kaupimu.

Žemės gelmėse po Baltijos jūra ties Lietuva yra struktūrų, kuriose galėtų kauptis nafta. Tai nustatyta seisminės žvalgybos būdu dar iki 1990 metų. Tačiau nuo to laiko Lietuvos šelfe jokie naftos paieškos ir žvalgybos darbai nebeatliekami.

Nafta šildoma kūrenant dujas

Gelmėse esančioje naftoje yra ištirpusių dujų. Naftai pakilus į viršų dujos išsiskiria ir jas tenka deginti. Dėl nedidelio dujų kiekio bei dėl nepastovaus debito pramoniniu būdu jas naudoti ekonomiškai nenaudinga. Tačiau šiemet „Geonafta“ iš naftos išsiskiriančias dujas pritaikė ir elektros energijai gaminti, ir naftos kokybei gerinti. Kretingos naftos telkinyje išbandytas dujomis kūrenamas katilas, šildantis išgaunamą naftą.

Prasidėjus žiemos šalčiams, iš gręžinių išgauta nafta žemės paviršiuje atšąla. Todėl nuo jos sunkiau atsiskiria kartu išgaunamas vanduo, nafta tampa ne tokia kokybiška kaip vasarą. „Dabar išsiurbtą naftą pašildome iki 250C, todėl lengviau atskirti vandenį, ir gauname geresnę naftą“, – teigė K. Ivanauskas.

Šildymo įrenginiui kūrenti pakanka iš naftos išsiskiriančių dujų. Naujam įrenginiui pasiteisinus Kretingos naftos verslovėje, ketinama tokius dujų katilus statyti ir kitose „Geonaftos“ verslovėse.

Elektra verslovės poreikiams

Naftos šildymo katilas – jau antrasis bendrovėje įdiegtas dujų pritaikymo būdas. Nuo 2001 m. lapkričio Nausodžio naftos telkinyje dujomis gaminama elektra, kurios visiškai pakanka šios naftos verslovės poreikiams.

„Pastačius 22 kWh galingumo dujų generatorių, mums nebereikia pirkti elektros ir taip per metus sutaupome apie 15 tūkst. litų“, – sakė gamybos direktorius.

„Geonafta“, stabiliai ir pelningai dirbanti kompanija, aktyviai plečia savo veiklą, investuoja į naujų naftos telkinių paieškas, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio giminingomis įmonėmis ir turi tvirtas ateities perspektyvas.

Po atliktos rekonstrukcijos ir modernizacijos, AB “KLAIPĖDOS NAFTA” eksploatuojamas naftos produktų krovos terminalas tapo vienu iš pačių moderniausių Europoje, lygiaverčiu konkurentu Pabaltijo terminalams.

Bendrovė teikia šias paslaugas:

 Perpila naftos produktus (mazutą, dyzelinį kurą, benziną, aviacinį kurą ir kt.) iš geležinkelio cisternų į tanklaivius ir priima naftos produktus iš tanklaivių į geležinkelio cisternas

 Laikinai saugo (kaupia) naftos produktus

 Nustato naftos produktų kokybės parametrus

 Į naftos produktus įveda cheminius priedus, paruošia įvairių naftos produktų mišinius

 Priima naftos produktais užterštą vandenį iš laivų

 Aprūpina laivus kuru ir vandeniu

 Švartuoja laivus

Terminalo techniniai duomenys:

 Galingumas – 7,1 mln. tonų naftos produktų per metus

 Naftos produktai saugomi 30 talpyklų

 Bendra saugyklų talpa – 350 000 m³

 Saugyklų talpa – 5 000 m³, 10 000 m³, 20 000m³

 Dvi prieplaukos – 14 m gylio

 Pakraunami iki 100 000 tonų talpos tanklaiviai, kurių grimzlė – iki 12,5 m

 Pakrovimo galingumas – 4 000 m³/h

 Dviejų geležinkelio estakadų keturiuose keliuose iš karto galima iškrauti (pakrauti) 124 vagonus cisternas

Pauosčio geležinkelio stotyje, aptarnaujančioje naftos terminalą, iškrovimo (pakrovimo) vienu metu gali laukti 500 vagonų cisternų.

Kad jūros vartai vertųsi plačiau

Šiandieninę Lietuvos ir JAV akcinę bendrovę “Klaipėdos nafta” sunku net lyginti su toje pat vietoje prieš rekonstrukciją veikusiu Klaipėdos naftos terminalu. Tačiau tokio palyginimo neturėtume vengti, norėdami geriau suvokti, kokį turtą ir galimybes turime savo šalyje.

1959 m. pastatytas Klaipėdos naftos terminalas buvo pritaikytas darbui tik su lengvaisiais mazutais. Prabėgus trims darbo dešimtmečiams senoji technologija atrodė beviltiškai atsilikusi, išaugo šviesių naftos produktų – benzino, dyzelinio kuro, vakuuminio gazolio paklausa. Bet terminale nebuvo tinkamos darbui su šviesiais naftos produktais įrangos. Net “Mažeikių naftos” poreikį Klaipėdos terminalas neįstengė patenkinti, tad dyzelinį kurą ir benziną mažeikiečiai veždavo per Ventspilio uostą.

1989 m. gautas leidimas pradėti Naftos terminalo rekonstrukciją. Šiam tikslui buvo išskirta 800 tūkst. t mazuto, kurį klaipėdiečiai turėjo nupirkti ir parduoti Vakarų pirkėjams. Iš Lietuvos pramonės ir statybos banko Klaipėdos naftos terminalas pasiskolino 35 mln. rublių, už kuriuos ir nupirko minėtą mazuto kiekį. Pardavus pasisekė uždirbti 95 mln. JAV dolerių ir atiduoti skolą. Pagal Tarybų Sąjungoje tuo metu galiojusią tvarką visa ta suma turėjo būti pervesta į sąskaitą “Vnešekonombanke”, kuriame tebėra ligi šiol. Atgauti pinigus nepasisekė. Tiesa, būta įvairių pasiūlymų, pvz., Rusija sutiktų atiduoti 14 mln. dolerių, bet apie likusius tektų pamiršti. Todėl Seimas, Vyriausybė, taip pat ir Prezidentūra buvo vieningos nuomonės, kad reikia laukti geresnių laikų, tikintis įšaldytas lėšas atgauti ateityje.

Tais pačiais 1989 m. kreiptasi į Danijos firmą “Knut & Sorensson”, kad ši pateiktų priešprojektinius pasiūlymus dėl vietos terminalo rekonstrukcijai parinkimo. Nagrinėtos keturios vietovės – tarp pirmos ir antros Melnragės, Karklėje, Kopūstų kaime ir dabar esančio terminalo vietoje. Įdomu tai, kad visai nesvarstytas Būtingės variantas. Žalieji čia įžvelgia įvairias klastas, todėl “Klaipėdos naftos” generalinis direktorius Martinas Gusiatinas linkęs paaiškinti, kad šia tema nebūtų spekuliuojama. Vyriausybė labai aiškiai buvo apibrėžusi situaciją: Būtingėje terminalas negali būti statomas ir pramonės ten nenumatoma plėtoti, nes tai kurortinė zona – Šventoji, Palanga. Todėl Būtingės variantas ir nebuvo svarstomas.

Išnagrinėjus keturis minėtus variantus buvo pasirinkti du: dabar esama vieta arba Karklė. Tačiau dėl Karklės užprotestavo Klaipėdos rajono valdžia, akcijas ėmė rengti žalieji. Šiuo metu buvusieji rajono vadovai jau lyg ir linkę sutikti, kad dėl savo kategoriškos nuostatos, galimas daiktas, suklydo. Išsikėlus pasieniečiams liko tuščias plotas, kurį buvo galima sutvarkyti, lėšų gauti ir kitiems gerbūvio dalykams. Žodžiu, buvo pasirinktas dabartinis terminalo išplėtimo variantas. Pasak generalinio direktoriaus, šis pasirinkimas nėra prastas – vietos pakanka, priešgaisrinės ir ekologinės problemos, statant naująjį terminalą, išspręstos. Dar daugiau: tai, ką baigia statyti klaipėdiečiai, pranoksta Olandijos, Belgijos naftos terminalų apsaugines priemones. Tokių modernių terminalų Europoje ne tiek jau daug. Lietuvos žalieji, statybos inspekcijos, priešgaisrinės apsaugos tarnybos darbuotojai, atrodo, išspaudė viską, ką tik galėjo. O kainavo, suprantama, “Klaipėdos naftai”. Dabar generalinis direktorius ir norėtų, kad žaliųjų lyderiai atvyktų, bet jiems, sprendžiant iš visko, šis objektas jau nebeįdomus.

Kaip pamename, iki rekonstrukcijos terminalas perkraudavo tik lengvuosius mazutus. Šių naftos produktų sąstingio temperatūra +5oC. Kitais žodžiais, esant tokiai temperatūrai mazutas tampa klampus kaip sviestas. Norint, kad suskystėtų, tenka šildyti. Šiuo metu lengvųjų mazutų paklausa gana menka ir ” Klaipėdos naftos” perkraunamų produktų sąraše lengvieji mazutai sudaro tik dešimtadalį viso kiekio. Taigi terminalas rekonstruotas laiku, antraip su sena technologija dabar nebūtų turėjęs darbo.

Šiuo metu daugiau dirbama su mazutu, kurio sąstingio temperatūra gali būti +35oC. Reikia naudoti daug įkaitinto garo, norint tą mazutą įšildyti, suskystinti ir išpilti iš cisternų. Šildant garu į mazutą patekdavo nemažai vandens – iki 5 proc. Klientams tai negalėjo patikti, nes vandens kiekis mazute normuojamas (pagal seniau galiojusius reikalavimus buvo leidžiama iki 2 proc., dabar – 1 proc. vandens). Reikėjo naujos technologijos, naujų rezervuarų.

Jei anksčiau turėta 100 tūkst. t talpos (20 rezervuarų po 5 tūkst. t), tai dabar – apie 400 tūkst. t. Pastatyta 12 rezervuarų po 20 tūkst. t – mazutui ir dyzeliniam kurui, 4 po 10 tūkst. t – dyzeliniam kurui. Nuo Naujųjų metų per šiuos rezervuarus bus pradėtas eksportuoti ir Mažeikių benzinas. Šiuo metu statomi 4 rezervuarai po 5 tūkst. t. bus pastatyti dar 4 po 30 tūkst. t.

Statomos naujos modernios estakados, kokių nėra ne tik Latvijoje ar Estijoje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Todėl mūsų artimiausių kaimynų – latvių ir estų – technologai, mechanikai yra gana dažni “Klaipėdos naftos” svečiai. Galimybė pasidalyti patirtimi visiems naudinga, nors pažangiausią technologiją įdiegusiam ir atrodo, kad jis daro paslaugą kaimynui.

Lankantis “Klaipėdos naftoje” žvilgsnis krypsta į dvi 10,5 m gylio prieplaukas, prie kurių gali švartuotis iki 30 tūkst. t talpos tanklaiviai. Šiuo požiūriu Talino ir Ventspilio uostų naftos terminalai pranašesni, nes ten gali švartuotis 100, net iki 110 tūkst. t, talpos tanklaiviai.

Lietuvos nafta ir dujos, jų panaudojimo galimybės

Nafta, palyginti su kitais gamtoje randamais organiniais junginiais, yra sudėtingiausia daugiakomponentė (joje vienu metu yra skystų, kietų ir dujinių sudėtinių dalių) sistema, sudaryta iš angliavandenilių, azoto ir deguonies junginių. Be to, naftoje randama mažiausiai 40 rūšių mikroelementų, kurių koncentracija maždaug prilygsta litosferos klarkui (skaičius, reiškiantis elemento paplitimą Žemės plutoje). Anksčiau manyta, kad naftoje yra visų teoriškai galimų angliavandenilių izomerų – molekulių, kurios susideda iš tokio pat skaičiaus vienodų atomų, bet turi skirtingą struktūrą ir savybes. Tyrimai, atlikti Amerikos, Rusijos ir Prancūzijos naftos institutuose, įrodė, kad naftoje gali būti šimtai ir net tūkstančiai cheminių junginių ir jų izomerų, tačiau jie sudaro tik nedidelį teoriškai galimų izomerų kiekį. Pvz., angliavandenilio C13H28 galimų izomerų yra 802, angliavandenilio C14H20 – jau net 1858.

Tankis, klampumas, optinis aktyvumas, benzino ir šviesiųjų frakcijų, taip pat kietų parafinų ir sieros kiekis – tai pagrindiniai naftos fiziniai ir cheminiai parametrai, pagal kuriuos galima spręsti ne tik apie naftos kokybę, bet ir apie naftos telkinių formavimosi ypatybes, jos kilmę bei dabartines naftos slūgsojimo sąlygas. Naftos tankis gali kisti nuo 760 iki 1000 kg/m3, bet vadinamosios normalios, nepakitusios naftos tankis kinta kur kas mažesniu diapozonu, – nuo 800 iki 870 kg/m3. Kuo ilgesnį geologinį laikotarpį naftos sankaupos egzistuoja gamtoje, tuo didesnė tikimybė, kad pirminė naftos cheminė sudėtis, veikiant fiziniams, cheminiams ir biologiniams procesams, yra pasikeitusi. Šių procesų poveikis didėja arba mažėja, tai priklauso nuo tektoninio teritorijos stabilumo. Pvz., mažėjant telkinių slūgsojimo gyliui, nafta vis aktyviau yra veikiama oksidacijos ir bakterijų ardomojo poveikio procesų ir pagaliau gali būti visiškai suardyta. Teritorijai grimztant, paprastai didėja temperatūra ir slėgis, ir tai nulemia naftos krekingą, dėl to nafta tampa lengvesnė, joje nuolatos gausėja dujinių angliavandenilių. Naftos krekingo galutinėje stadijoje atsiranda dujinių angliavandenilių (daugiausia metano) ir pirobitumo. Temperatūros riba, iki kurios gali egzistuoti naftos telkiniai, yra laikoma 150oC, nors kiekviename naftingame baseine ši riba gali šiek tiek skirtis. Vakarų Kanadoje ši temperatūros riba yra 93-104oC, Norvegijoje – 150oC, Kalifornijoje – 175-204oC.

Naftos telkinių išsidėstymas Lietuvos teritorijoje parodytas 1 pav. Pagal naftos pagrindinių uolienų, kolektorių, naftosparų bei naftos telkinių paplitimą Lietuvoje skiriami kambro, ordoviko ir silūro naftingieji kompleksai. Be to, šiek tiek naftos prietakų gauta ir iš devono bei išdūlėjusio kristalinio pamato nuogulų. Kambro naftingasis kompleksas yra pagrindinis Lietuvos teritorijoje, su juo susijusi didžioji dalis aptiktų naftos telkinių. Šis naftingasis kompleksas yra sudarytas iš smiltainio sluoksnių, kurie yra atskirti argilito ir molio tarpsluoksnių, o jų storis kinta nuo 100 m Vidurio Lietuvoje iki 300 m – akvatorijoje. Kambro uolienų kraigas nugrimzdęs nuo -1400 m Vidurio Lietuvoje iki -2500 m akvatorijoje. Dauguma kambro uolienose esančių naftos telkinių yra išsidėstę siaurose 3–5 km, rečiau platesnėse juostose tektoninių pakopų pakeltose prielūžinėse zonose. Svarbiausios iš jų – Gargždų ir Telšių naftos susikaupimo zonos.

Ordoviko naftingąjį kompleksą sudaro karbonatinės seklaus šelfo nuogulos, kurių storis yra nuo 50 iki 60 m Vidurio Lietuvoje ir iki 200 m šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. Ordoviko uolienų kraigas slūgso nuo -500 m iki -1050 m sausumoje ir iki -2300 m Baltijos jūros akvatorijoje. Surasta tik viena naftos sankaupa Kybartų plote.

Silūro naftingasis kompleksas vienas storiausių Baltijos įduboje, drauge ir Lietuvoje. Uolienų storis kinta nuo 300 m Vidurio Letuvoje iki 900 m Baltijos jūros akvatorijoje. Ta pačia kryptimi didėja ir jo kraigo absoliutiniai gyliai, nuo 500 m iki 1200 metrų. Gerų kolektorinių savybių uolienos paplitusios Vidurio Lietuvoje.

Lietuvos nafta, slūgsanti kambro, ordoviko ir silūro nuogulose, yra labai įvairi savo fiziniais ir cheminiais parametrais. Naftos tankis, vienas iš bendriausių fizinių parametrų, kinta nuo 810 iki 889 kg/m3. Naftos tankis mažėja, didėjant naftos slūgsojimo gyliui. Benzinų kiekis Lietuvos naftoje pakankamai didelis ir svyruoja nuo 8 iki 34 procentų. Visų telkinių naftai būdingas padidėjęs kietų parafinų kiekis, kuris vidutiniškai sudaro 2-3 procentus. Padidėjusį kietų parafinų kiekį paprastai turi paleozojaus nuogulose slūgsanti nafta, taip pat telkiniai, išsidėstę dideliame gylyje, aukštesnėje temperatūroje. Dervų ir asfaltenų e

. . .

Join the Conversation

×
×