Turinys
Įvadas 3Objektyvumas ir universalumas 4Senjorų ir valstiečių teisių abipusiškumas 5Kolektyvinis teismas 6Vientisumas ir augimas 8Išvados 10Naudota literatūra 11ĮvadasPanašiai kaip senjoro – vasalo santykių ir priklausomos žemėvaldos feodalinė teisė, taip ir senjoro – valstiečio santykių ir žemės ūkio gamybos dvaro teisė irgi susiformavo kaip teisinė sistema. Šios dvi sistemos buvo glaudžiai susijusios. Abi buvo susijusios su prekybos teisės, miestų teisės ir karališkosios (bendrosios) teisės sistemomis, kurios atsirado tuo pačiu metu. Savo ruožtu visos šios pasaulietinės teisės sistemos buvo glaudžiai susijusios su kanonų teisės sistema. Visos buvo bendro struktūrinio proceso – Vakarų teisės tradicijos – sudedamosios dalys.Dvaro ekonomika Europoje pradėjo vyrauti XI a. Ankstesnėje epochoje, po to, kai germanų gentys apsigyveno Vakarų Europoje, nė vienas žemės ūkio ekonominių santykių tipas nebuvo vyraujantis. Valstiečiai buvo laisvi ta prasme, kad nedirbdavo kokio nors aukštesnę padėtį užimančio asmens žemės ir prie jo nebūdavo pririšti asmeninės tarnybos saitais. Kita vertus, to meto Europos žemės ūkyje buvo plačiai paplitusi vergija. Daugelis vergų buvo arba germanų genčių į nelaisvę paimtų ir paverstų vergais žmonių palikuonys, arba patys pateko į nelaisvę viename iš karų, kurie Europoje iki XI a. vyko beveik nuolat. Kiti buvo vėlyvosios Romos imperijos vergų palikuonys. Daug vergų tarnaudavo šeimininkų namuose, bet dauguma dirbdavo laukuose.VIII, IX ir X a. atsiradus senjoritoms ir ypač vasalitetui susijus su lenu, vis svarbesnė tampa valstiečių – nei laisvųjų, nei vergų – klasė. Šitie valstiečiai, dažnai vadinami servais, turėjo kelis skiriamuosius bruožus:1. jie nebuvo šeimininko nuosavybė ir negalėjo būti perkami ar parduodami;2. jie negalėjo sudaryti teisėta santuoką;3. jie patys apsirūpindavo maistu ir drabužiais;4. jie turėjo tam tikras teises į gyvenamąjį būstą, žemę ir turtą;
5. jie buvo pririšti prie žemės, t.y. negalėjo jos palikti be šeimininko leidimo ir perleidžiant žemę būdavo perduodami kartu su ja;6. iš jų būdavo reikalaujama eiti sunku lažą senjoro domene;7. iš jų būdavo reikalaujama įvairių duoklių – natūra ar pinigais – senjorui už žemę, kuria jie naudojosi;8. servų žemės naudojimo ir tvarkymo teisės buvo griežtai apribotos, o po jų mirties žemė likdavo senjoro nuosavybe.VIII, IX ir X a. vis daugiau visų rūšių valstiečių – laisvųjų valstiečių, vergų, kolonų ir kitokių – prievarta, laisva valia arba pusiau laisva valia pereidavo į senjorų dvarus ir tapdavo servais. Servai atlikdavo lažą ir kitas pareigas senjoro dvare, o senjoras įgyvendindavo ekonomines, fiskalines, policines ir teismines teises servų atžvilgiu jų turimuose žemės sklypuose.Kaip XI ir XII a., ir ypač 1050-1150 m., feodalinis paprotys buvo transformuotas į feodalinės teisės sistemą, taip – apytikriai tuo pačiu metu – dvaro paprotys buvo transformuotas į dvaro teisės sistemą. Kaip ir feodalinė teisė, dvaro teisė tuo metu pasikeitė, ir esmingai išaugo jos normų objektyvumas bei universalumas. Valstiečių ir senjorų santykiuose irgi atsirado abipusiškumo elementas, nors jis buvo ne toks akivaizdus kaip feodalinėje teisėje, nes senjoro – valstiečio santykiuose nebūta ištikimybės ir tarnybos priesaikos; nebuvo ir koncepcijos, kad senjoras ir valstietis turėtų sudaryti sutartį, įtvirtinančią jų ryšį iki gyvos galvos. Valstiečiai kolektyviai spaudė senjorus, siekdami išsireikalauti palankesnes darbo sąlygas. Išsikovotos geresnės sąlygos būdavo įtvirtinamos kaip nuolaidos, abipusiškai grindžiamos ištikimybės sąlyga. Be to, dvaro teisę vykdydavo dvaro narių susirinkimas, apimdavęs ir servus, kurie dalyvaudavo sprendžiant ginčus teisme, pirmininkaujant senjoro pareigūnui, valdytojui. Galiausiai XI ir XII a. dvaro teisė, kaip ir feodalinė teisė, tapo vientisa sąvokų ir procedūrų sistema, pasižyminčia sugebėjimu laipsniškai augti iš kartos į kartą, šimtmetis po šimtmečio.Dvaro teisės atsiradimas XI ir XII a. buvo tiesiogiai susijęs su klasių kova. Dvaro teisė visų pirma reguliavo turtingųjų ir vargšų, valdančiųjų ir valdomųjų, „administracijos“ ir „darbo“ santykius. Tai nereiškia, kad dvaro… teisė valstiečiams buvo paprasčiausiai primesta; priešingai, jie patys nestokojo stiprių svertų, galinčių apsaugoti jų klasinius interesus.Popiežių revoliuciją vykdžiausi bažnyčia laikėsi politikos, kuri buvo palanki valstiečiams. Servams ji suteikdavo galimybę išsilaisvinti, juos priimdama į dvasininkų luomą. Rengdama Pirmąjį kryžiaus žygį, bažnyčia pasiūlė servams laisvę, juos ragindama dalyvauti Šventajame kare. Be to, bažnyčia, stambiausias Europoje žemvaldys, dažnai prisiviliodavo valstiečius iš kitų dvarų, pasiūlydama palankesnes gyvenimo ir darbo sąlygas. Bėgimas į bažnyčiai priklausančius dvarus – teisėtas ar neteisėtas – valstiečius skatindavo bėgti ir į kitus, patrauklesnius, dvarus arba į miestus, o dėl to senjorai norom nenorom turėdavo nusileisti valstiečių reikalavimams.Europoje servai XI ir XII a. pirmą kartą pasijuto tokie tvirti, kad rizikuodavo neteisėtai pabėgti iš savo senjoro pas kitus senjorus, siūlydavusius geresnes darbo sąlygas. Be šių įvykių, ekonominė servo padėtis 1050-1250 m. palaipsniui gerėjo ir palaipsniui buvo apibrėžtos jo pamatinės juridinės teisės. Faktiškai maištai ir išlaisvinimas vyko kaip tik servų pamatinių juridinių teisių vardan.Objektyvumas ir universalumasAnkstesniais šimtmečiais servų prievolės ir kiti įsipareigojimai galėjo būti patys įvairiausi, ir juos palyginti nedaug ribojo paprotinės teisės normos. Svarbiausios darbo prievolės buvo tokios: sėja senjoro domene (valstietis galėjo būti įpareigotas sėti savo grūdus), savaitinis lažas (t.y. įpareigojimas tam tikrą skaičių savaitės dienų dirbti senjoro domene), talka (papildomos prievolės, teoriškai savanoriškos ir paprastai atliekamos per šienapjūtę ar rūgiapjūtę0, transporto prievolės (maisto ir kitų reikmenų pristatymas į senjoro namus ir jų išvežimas), miško kirtimas, mėšlavežis, kelių taisymas. Senjoras galėdavo skirti ir kitus darbus. Be darbo prievolių, būta įvairių finansinių ir kito pobūdžio įsipareigojimų. Vadinamasis pagalvės mokestis, nors ir buvo nedidelis, bet ryškiai įsimolino žemą valstiečio padėtį. Be to, visus buvo įmanoma paprastoji žemės renta. Senjoras skirdavo įvairius nuolatinius arba vienkartinius mokesčius, bendrai vadinamus „tallage“. Mirus servui, senjorui turėjo būti atiduodamas geriausias galvijas ir kitoks turtas. Būta daugybės kitokių duoklių, mokesčių ir prievolių, ir jos buvo labai nevienodos priklausomai nuo vietos ir laiko; bet jos visada primindavo vergovę. Servas negalėjo tuoktis be senjoro leidimo; be to, savavališkai jis negalėjo išvykti iš dvaro. Jei servas mirdavo, neturėdamas paveldėtojų, jo žemė atitekdavo senjorui.XI-XII a. įsitvirtino požiūris, kad reikia nustatyti aiškias ribas ir toms prievolių rūšims, kurias gali skirti senjoras, ir prievolių skaičiui. Pavyzdžiui, savaitinis lažas buvo apribotas tam tikru didžiausiu darbo dienų per savaitę skaičiumi arba pakeistas piniginiu mokesčiu. Reikalavimas, kad norėdamas susituokti servas turi gauti senjoro leidimą, visur buvo pakeistas piniginiu mokesčiu, jei servo sutuoktinė buvo kilusi iš senjorui nepriklausančio domeno, arba kompozicija, jei jo sutuoktinė buvo kilusi iš jo senjoro domeno. O popiežius Adrijonas IV, pats žemakilmis, išleido įsaką, kad servo santuoka laikoma galiojančia ir nenutraukiama, net jeigu jai nepritaria senjoras.Senjorų ir valstiečių teisių abipusiškumasIki XII a. visi Vakarų krikščioniškojo pasaulio valstiečiai, įskaitant servus, turėjo įstatymo saugomas teises. Viena iš tokių teisių buvo teisė turėti savo senjoro žemę, laikantis tam tikrų sąlygų, ir teisė į senjoro apsaugą bei globą. Visi valstiečiai turėjo paprotines teises naudotis bendruomeninėmis kaimo žemėmis, įskaitant ganyklas, pievas ir miškus. O daugelyje Europos sričių didelė dalis valstiečių turėjo faktines nuosavybės teises į laisvą valstiečių žemę; šios teisės išliko iš ankstesnių laikų.Teisė – netgi servo teisė – turėti senjoro žemę buvo labai svarbi. Dvaras būdavo padalytas į dvi dalis: senjoro domeną, kurį valdydavo jo ūkvedžiai ir įdirbdavo valstiečiai, ir pačių valstiečių sklypus, kuriuos jie įdirbdavo tuo metu, kai iš jų nebūdavo reikalaujama dirbti senjoro domene. Svarbus šios sandaros ekonominis padarinys buvo tas, jog ji „skatino tai, kad dalis gamybos augimo vaisių atitektų pačiam gamintojui“. Negana to, ji teisiškai pagrįsdavo valstiečių polinkį savo ekonominius interesus atskirti nuo savo senjoro ekonominių interesų ir siekti savo interesų įgyvendinimo.Be teisės į žemės valdą, valstiečiai dar turėjo teises, susijusias su renta, mokesčiais, prievolėmis ir kitais įsipareigojimais savo senjorams. Paprastai šitų prievolių didinti nebuvo galima; buvo tariama, kad jos nustatytos papročio. Ginčus dėl jų pobūdžio ir apimties derėjo spręsti remiantis teise. Priešingai senjoro – vasalo santykiui, senjorų ir valstiečių (įskaitant servus) teisių bei pareigų abipusiškumas buvo pasiekiamas ne individualiomis ištikimybės priesaikomis ar kitokio pobūdžio susitarimais; nežiūrint to, buvo laikomasi įsitikinimo, kad valstiečių ištikimybę garantuoja senjoro nusiteikimas laikytis nuolaidų, kurias anksčiau dovanojo jis pats arba jo pirmtakai, iškilus reikalui daryti naujas nuolaidas ir apskritai su valstiečiais elgtis teisingai.Kai senjorai kėsindavosi į valstiečių teises, laisvieji žmonės, apeidami tiesioginį dvaro senjorą, galėdavo kreiptis į jo feodalinį senjorą ar į karaliaus valdžią.Servų teisinės apsaugos priemonės buvo ribotesnės, nes jie paprastai neturėjo teisės kreiptis į kokį nors kitą teismą ir buvo priversti tenkintis senjoro teismu. Tačiau juos galėjo ginti dvaro teismas. Jie turėjo ir kitų būdų spausti savo senjorą, siekdami išsaugoti ir pagerinti palankias darbo sąlygas. Jie galėjo pateikti senjorui kolektyvinius reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą duoti jiems laisvę. Toks išlaisvinimas buvo vis dažnesnis reiškinys, nors valstiečiu kartais tekdavo už jį daug sumokėti. Būdavo ir taip, kad valstiečiai savo reikalavimus paremdavo streiku. Paskutinė priemonė buvo pabėgimas į kitą dvarą.Kad pasipriešintų tokiam spaudimui, senjorai dažnai susitardavo padėti vienas kitam pagauti pabėgusius servus. Tačiau, galimas daiktas, jie dažniau varžydavosi tarpusavyje, viliodami servus iš kaimyninių domenų.XIV ir XV a. valstiečių bėgimas iš dvarų įgijo katastrofinius mastus. Dėl šios priežasties buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos valstiečiai būdavo įkalinami, jiems būdavo išdeginama žymė kaktoje ir taikomos kitos griežtos bausmės už atsisakymą tarnauti feodalui. XV a. anglų įstatymai asmenims, priklausantiems dvarui, draudė mokytis amato; jokiam asmeniui, neturėjusiam žemės, kasmet duodavusios 20 svarų pajamų, nebuvo leidžiama savo sūnų mokyti amato. Tačiau šios priemonės neduodavo jokių rezultatų; dvarų sistema Anglijoje sužlugo, kaip, beje, ir kitose Europos šalyse, nes valstiečiai bėgdavo iš dvarų. Ankstesnis abipusiškumas nunyko.Kolektyvinis teismasKaip ir kituose Vakarų politiniuose junginiuose Vakarų teisės tradicijos formavimosi epochoje, dvare formalus valdymas buvo glaudžiai susijęs su teismu; t.y. įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji veikla buvo labai susilietusi su teismine veikla ir vykdoma institucijos, kuri vadinosi teismu. Tai, kad ši institucija buvo vadinama „teismu“, o ne „įstatymų leidžiamąją valdžia“ ar „vykdomąja valdžia“, nereiškė, kad įstatymų kūrimas bei vykdymas nebuvo traktuojamas kaip svarbi valdžios funkcija. Dvaro teismai, kaip ir popiežiaus teismas, kareliškieji, senjoro, miestų ir pirklių teismai, turėjo didelę įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją galią. „Teisingumas buvo svarbiausias politinės valdžios modusas“. Centralizuotas valstybinis aparatas egzistavo bažnyčioje, kuri vis dėlto buvo valdoma popiežiaus kurijos; tiek per popiežiaus kuriją, tiek per bažnyčios susirinkimus bažnyčia, kurdama naujus įstatymus, tikrai atsinaujindavo. Panašiai skleidėsi ir karaliaus valdžia. Tiesą sakant, ir patys dvaro teismai ne tik nagrinėdavo ir spręsdavo ginčus, bet ir vykdydavo įstatymus, remdamiesi stipriu administraciniu aparatu, o laikas nuo laiko priimdami ir naujus įstatymus. Skirtumas tarp XII ir XX a. valstybinės valdžios koncepcijų pasireiškia ne tuo, kad anuo metu nebūta įstatymų leidžiamosios funkcijos, o dabar ji yra, bet tuo, kad, pirma, anuo metu tos dvi funkcijos buvo susiliejusios ir kad, antra, anuo metu įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji funkcijos buvo pavaldžios teisminei funkcijai. Pats įstatymų kūrimas anuo metu buvo traktuojamas kaip samprotavimo ir atradimo procesas. Įstatymai buvo laikomi teisingais arba neteisingais, atitinkančiais teisingumą arba ne, ir todėl jų kūrimas ir vykdymas nebuvo griežtai atskiriamas nuo jų taikymo ginčytinais atvejais.Dvaro valdytojas, paprastai atstovavęs senjorui visuose dvaro valdymo reikaluose, dažniausiai pirmininkaudavo dvaro teismui. Kiti dvaro pareigūnai – prievaizdas (viso ūkio prižiūrėtojas), lauksargis (senjoro pasėlių prižiūrėtojas), girininkas (senjoro miško sergėtojas), mokesčių rinkėjas ir kiti – irgi dalyvaudavo dvaro teismo procesuose, dažnai kaip kaltintojai tų asmenų, kurie pažeidė senjoro prerogatyvas.Pats teismas buvo sudarytas iš visų dvaro narių, pradedant senjoru ir valdytoju, baigiant vargingiausiu servu. Visi būdavo teisėjai. Iš tikrųjų visi privalėjo dalyvauti teisme ir teisti, o kaip šios prievolės dalį reikėjo mokėti mokestį senjorui.. Apie balsavimo būdus dvaro teisme žinoma mažai. Nebūdavo daroma skirtumo tarp laisvųjų ir servų nei teisės ir pareigos teisti, nei jiems, kaip besiginčijančioms šalims, taikomos procedūros atžvilgiu.Kad dvaro teismas vyktų, buvo reikalingas sklandus visų dvaro narių bendradarbiavimas. Vyraujant atvirų laukų sistemai, ariamoji žemė paprastai būdavo dalijama į ilgus, siaurus rėžius, priklausiusius daugeliui pavienių valstiečių šeimų. Kad įdirbant gretimus rėžius, priklausiusius skirtingiems nuomininkams, būtų racionaliai panaudojami gyvuliai ir kad būtų išvengta vaidų pasirenkant laiką sėjai ir pjūčiai, valstiečiams reikėdavo susitarti dėl darbo būdų. Bendra ganyklų, pievų ir miško nuosavybė irgi reikėjo susitarti dėl jų naudojimo. Be to, sėjomainos sistema leisdavo ariamąją žemę periodiškai paversti ganykla, kurioje ganydavosi ir kurią patręšdavo visi dvaro gyvuliai. Taigi pati atvirų laukų sistema reikalavo sklandaus visų dvaro narių bendradarbiavimo.Bendradarbiavimą tvarkant šiuos ir kitus reikalus palaikančios normos ir procedūros buvo traktuojamos kaip dvaro papročiai. Jei nukentėjo ariamieji jaučiai, jei ariamoji žemė liko nepatręšta, jei asmuo neatėjo į javapjūtės talką, tada pagal dvaro paprotį pažeidėjas galėjo būti paduotas į dvaro teismą. Panašiai jei vienas asmuo primušdavo arba apšmeiždavo kitą, nesumokėdavo už nusipirktas prekes, sulaužydavo pažadą kitam asmeniui pastatyti daržinę, apkalbėdavo kitą asmenį, tada nukentėjęs asmuo galėdavo skųstis dvaro teismui.Taigi pats dvaro ekonomikos bendruomeninės savitvarkos sudėtingumas lėmė… tai, kad atsirasdavo įvairiausių civilinių ir baudžiamųjų kazusų, kuriuos turėdavo spręsti dvaro teismai. Be to, būdavo skiriamos baudos už dvaro žemės ribų pažeidimą, už dvaro javų vagystę, už darbo prievolių nevykdymą ar už mokesčių nemokėjimą.Visus šiuos klausimus spręsdavo dvaro teismas, balsuojant visiems dvaro nariams. Galima manyti, jog senjoro ir jo pareigūnų galia buvo tokia didelė, kad pakreipdavo sprendimą jų naudai. Kartais atsitikdavo taip, kad valstiečiai laimingai atsiteisdavo žemę, kurią senjoras būdavo išnuomojęs kitiems asmenims. Be bylų, kuriose būdavo tiesiogiai paliečiamos senjoro nuosavybės teisės, būdavo daug tokių bylų, kuriose dvaro teismas visos dvariškių bendruomenės, apklausos ar prisiekusiųjų teismo nuosprendžiu teisiškai apgindavo nuo ūkvedžio ar kitų dvaro pareigūnų.Dvaro teismas ne tik priimdavo sprendimus dėl ginčytinų klausimų ir skirdavo baudas už pažeidimus, bet ir leisdavo potvarkius bei normas, kuriomis remiantis būdavo tvarkoma dvaro ekonomika. XI ir XII a. šie potvarkiai ir normos, atrodo, buvo nerašytos.Vientisumas ir augimasNors dvaro teisėje buvo daug tarpusavyje susijusių bruožų, dėl kurių ši teisė tapo vientisa normų ir procedūrų sistema, tačiau ji stokojo loginio vientisumo, sąmoningumo bei principingumo, būdingo kanonų teisei ir, žinoma, romėnų teisei, dėstomai universitetuose. Dvaro teisė buvo paprotinė teisė, t.y. didžia dalimi ji buvo nerašyta (tiksliau sakant, neįtvirtinta įstatymu). Dvaro teisė buvo toli gražu ne tokia racionali ir sisteminga; ji buvo daug fragmentiškesnė ir palaidesnė. Tai atsispindėjo tas faktas, kad tuo metu nebūta mokslinių veikalų, skirtų dvaro teisei. Atrodo, kad jos raida profesionalūs teisininkai beveik nesidomėjo.Palyginti menkas dvaro teisės išsivystymo lygis buvo susijęs ir su a aplinkybe, kad kai kuriuos jai būdingus bruožus ji perėmė iš kitų su ja susiliesdavusių teisės sistemų. Pavyzdžiui, kai dvaro teismas nagrinėdavo bylas, susijusias su šmeižtu, paprastai jis taikydavo – gal ir šiurkštokai, neraštingai – kanonų teisę; kai būdavo nagrinėjamos bylos dėl įžeidimo veiksmu, vagystės arba žemės ar kilnojamojo turto nuosavybės pažeidimo, dvaro teisė paprastai pamėgdžiodavo tos vietovės, hercogystės ar kunigaikštystės, kuriai priklausė dvaro teritorija, deliktų teisę ir baudžiamąją teisę; nustatinėdavo normas, reguliuojančias valstiečių žemėvaldos teises ir pareigas, dvaro teisė daug sąvokų perimdavo iš feodalinės teisės. Dvaro teismuose taikomas procedūras labai įtakodavo vietinė teisė. Trumpai tariant, iš dvaro teismų nebuvo galima tikėtis naujovių tose teisės srityse, kurias lygia greta tobulino kitos teisinės sistemos.Egzistavo tam tikri skiriamieji dvaro teisės bruožai, kurie įgijo racionalias teisines formuluotes, remiantis tam tikrais principais ir sąvokomis. XI ir XII a. pirmą kartą buvo suformuluota teisinė baudžiavos koncepcija. Servais buvo vadinami glebae adscriptae („asmenys, pririšti prie žemės“). Tai reiškė, kad žemę jie galėjo palikti tik tam tikromis sąlygomis. Be to, tai reiškė, kad nuvaryti nuo žemės juos irgi buvo galima tik tam tikromis sąlygomis. Nuo to laiko servų priklausomybė buvo apibrėžta teisiškai, o tai reiškė, kad baudžiava tapo teisių ir pareigų, o ne įpročių, savivalės ar sandorių objektu. Viena vertus, senjoras gavo teisę į tokius dalykus, kuriuos anksčiau buvo galima nuginčyti. Kita vertus, servo pareigos, teisiškai suklasifikuotos remiantis konkrečių darbo prievolių, natūrinių rentų ir paprotinių duoklių kategorijomis, buvo užfiksuotos, ir senjoras negalėjo jų padidinti ar pakeisti, nepažeisdamas teisės.Negana to, servui buvo duota galimybė išsipirkti laisvę; jis galėjo tapti laisvu žmogumi, pasinaudodamas teisine išlaisvinimo iš baudžiavos procedūra. Paprastai šią procedūrą sudarydavo simbolinė ceremonija arba raštas, išduodamas su ta sąlyga, kad nedelsiant bus sumokėta tam tikra pinigų suma arba bus priimtas nuolatinis įsipareigojimas – saistantis ir servo įpėdinius – mokėti tam tikras pinigų sumas arba teikti tam tikras paslaugas.Tai nereiškia, kad servas nebeturėdavo skustis ir būti engiamas. Tai reiškia tik tai, kad jis gaudavo tam tikras teises tam tikros teisinės sistemos ribose.IšvadosLaikui bėgant keitėsi ir servų gyvenimas. Jie tapo ne tokie priklausomi nuo savo šeimininkų, turėjo balsavimo teisę, galėjo susituokti, turėti savo žemės. Jų teisės tapo mažiau apribotos.Naudota literatūra:
1. Harold J.Berman „Teisė ir revoliucija“2. Internetas www.google.lt