DRAUDIMO VEIKLĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS

KLAIPĖDOS KOLEGIJA
PEDAGOGIKOS FAKULT
NEAKIVAIZDINIS SKYRIUS

„DRAUDIMO VEIKLĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS

AKTAI. ES DRAUDIMO YPATUMAI“

Darbo vadovas:
K. Šlušnys

KLAIPĖDA

2004

TURINYS

PEDAGOGIKOS FAKULT 1
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. DRAUDIMO TEISĖ 5
1.1 Draudimo veiklą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai 5
1.2 Įstatymai 5
1.3 Poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys draudimo teisės santykius 7
1.4 Draudimo taisyklės. 8
2. DRAUDIMO FORMOS 8
3. DRAUDIMO SUTARTYS 11
3.1 Sąvoka ir teisinė prigimtis 11
3.2 Šalys. Šalių teisės ir pareigos 13
3.3 Kiti draudimo sutarties dalyviai 14
3.4 Draudimo sutarties sudėtinės dalys 14
3.5 Draudimo įmoka (premija) 15
3.6 Draudiminis įvykis 15
3.7 Draudimo išmoka 16
IŠVADOS 16
NAUDOTA LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos periodais labai didelę reikšmę turi baimės jausmas, siekimas būti saugiu pačiam, apsaugoti savo artimuosius, savo turtą. Plačiai žinomo amerikiečio A. Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saaugumui. Jau nuo labai senų laikų žmonės savo saugumo padidinimui, galimų rizikų sumažinimui ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas. Gilinantis į ilgą draudimo veiklos istoriją, galima rasti labai daug įdomaus ir tuo pačiu stebėtis mūsų protėvių supratingumu, įžvalgumu ir išmintimi.
Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vokietijoje išleistoje A. Manes draudimui skirtoje kapitalinėje knygoje, rašoma, kad „draudimas yra žmogaus proto pergalė prieš žiaurias gyvenimo jėgas. Mąstančios logikos laimėjimas prieš aloginius šio gyvenimo reiškinius“. Šioje knygoje pabrėžiama, kad kuo mažesnė yra visuomenės kultūra, tuo maažiau ji suvokia ją supančius pavojus, ir dėl to nepakankamai įvertina draudimo suteikiamas galimybes. Tad galima teigti, kad draudimo išsivystymas ir visuomenės kultūra yra tarpusavyje susiję.
Šiandien apie šalies išsivystymo lygį daug pasako jos draudimo rinka. Draudimo situacijai įvertinti dažniausiai yra na

audojami draudimo tankio, t.y. draudimo įmokų sumos, tenkančios vienam šalies gyventojui, ir draudimo prasiskverbimo, t.y. šalies mastu surinktos draudimo įmokų sumos dalis nacionaliniame produkte, rodikliai. Pagal šiuos rodiklius Lietuva atsilieka ne tik nuo pažangios ekonomikos išsivysčiusių šalių, bet ir nuo kaimyninių Baltijos valstybių. Turbūt mūsų šalies laukia dar palyginti ilgas laikotarpis, kol pagal draudimo rodiklius priartėsime prie Vakarų kraštų lygio. Tačiau draudimo veiklos suaktyvėjimas, jo svarbos geresnis supratimas yra pakankamai žymus.
Draudimas turi labai didelę ir įvairiapusę reikšmę. Pirmiausia netikrumo dėl ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą jis leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugos jausmu. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poreikis. Nuo šio poreikio patenkinimo atskirais atvejais, sakysime, įvykus nelaimingam atsitikimui, priklauso ne tik nuo neelaimės ištiktojo, bet ir aplinkinių likimas. Draudimas teikia ne tik saugumo jausmą dėl galimų nelaimių, bet gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma. Jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimą galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, prisitaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina šalies vidaus vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Jei nebūtų draudimo, daugumos projektų tektų atsisakyti, vargu ar bankai ry
yžtųsi juos kredituoti. Draudimo sąlyga yra tvarkingi įrengimai, apsaugos priemonės, technologinė drausmė.

1. DRAUDIMO TEISĖ

1.1 Draudimo veiklą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai

Draudimo teisiniai santykiai reguliuojami įvairiais teisiniais norminiais aktais. Ypatingą vietą šių santykių reguliavime užima įstatymai. Draudimas yra vienas iš civilinės teisės institutų, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apibrėžia pagrindines draudimo teisės normas. Pagal Civilinio kodekso normas priimami specialieji įstatymai, reglamentuojantys draudimo teisinius santykius. Šių įstatymų pagrindu nustatytos kompetencijos ribose valstybinio valdymo organai – Vyriausybė, Finansų ministerija – priima poįstatyminius, draudimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

1.2 Įstatymai

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau tekste – CK). Pagrindinės draudimo teisės normos įtvirtintos CK 38 skirsnio 462 – 466 straipsniuose. Šios CK normos apibrėžia draudimo sutarčių sudarymo pagrindus. CK 463 str. nustato, kad draudimas gali būti vykdomas privaloma ir savarankiška formomis. Draudimo objektai nustatyti CK 464 str.

Draudimo teisiniai santykiai labai artimai susiję su kitais civilinės teisės institutais. Pavyzdžiui, CK 483 straipsnis, numatantis bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus, nustato, kad žalą, atsiradusią įstatymų ar draudimo sutarties pagrindu, atlygina draudimo įmonė arba draudimo įmonė kartu su žalą padariusiu asmeniu. CK 506 str. reguliuoja žalos atlyginimo santykius reorganizavus juridinį asmenį, privalantį atlyginti žalą, kai ji atsiranda dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo. Šiais atvejais nukentėjusiajam priklausantys mokėjimai kapitalizuojami pagal draudimo taisykles ir sumokami draudimo įmonei. Pastaroji įpareigojama išmokėti nukentėjusiajam atitinkamas iš

šmokas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas ( toliau tekste DĮ ), priimtas 1996 m. liepos 10 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ tų pačių metų liepos 31 dieną, įsigaliojo 1996 m. rugpjūčio 1 d. DĮ 69 str. veikiančioms draudimo įmonėms nustatė pereinamąjį laikotarpį veiklos pertvarkymui ir įstatų pakeitimui. Įstato normos (40 str. 2 d.) dėl minimalaus kapitalo įsigaliojimas atidėtas ne gyvybės draudimą vykdančioms įmonėms – 1,5 metų; gyvybės draudimo įmonėms – 2 metus; kreditų draudimą vykdančioms įmonėms – 3 metus.

DĮ yra didelės apimties. Jį sudaro 69 straipsniai. Pirmajame įstatymo skirsnyje įstatymų leidėjas aiškiai atribojo valstybinio socialinio draudimo ir privataus draudimo santykius, nustatė DĮ prioritetą kitų įstatymų atžvilgiu, reguliuojant draudimo teisinius santykius. Įstatymo 1 str. 3 d. nustato subjektų ratą, kuriems taikomas šis įstatymas (draudimo įmonės ir tarpininkai), o taip pat jų tarpusavio santykiai bei santykiai su kitais ūkio subjektais.

Vienas iš įstatymų tikslų – apibrėžti pagrindinius draudimo veiklos reguliavimo principus. Pažymėtina, kad įstatyme, remiantis ES direktyvomis, aiškiai atskirtos dvi draudimo šakos – gyvybės ir ne gyvybės draudimas, nustatytos draudimo grupės, priskirtinos vienai ar kitai draudimo šakai. Išskyrus kai kurias išlygas, draudimo įmonės, vykdančios ne gyvybės draudimą, neturi teisės vykdyti gyvybės draudimo grupių draudimo,

Antrajame DĮ skirsnyje kalbama apie draudimo sutartį, jos sudėtines dalis, sutarties šalių teises ir pareigas, sutarties terminus ir t.t.

DĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja draudimo įmonių veiklą, jų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką. Šiame skirsnyje nustatomi dr
raudimo brokerių veiklos pagrindai, reikalavimai draudimo licencijai bei atitinkamos draudimo rūšies vykdymo leidimui gauti.

Ketvirtasis įstatymo skirsnis skirtas draudimo įmonių finansams: įstatinio kapitalo minimumo, draudimo techninių atidėjimų, draudimo įmokų mokumo, lėšų investavimo, draudimo įmokų apmokestinimo klausimams spręsti.

Valstybinė draudimo veiklos priežiūra – jos institucija ir tikslai, priežiūros tarnybos struktūra ir funkcijos – aptarti DĮ 5 skirsnyje.

Kiti įstatymai, reguliuojantys draudimo arba su juo susijusius santykius. Daugeliu atveju draudimas vykdomas savanoriška forma, t.y. remiantis privataus susitarimo tarp draudimo įmonės (draudiko) ir draudėjo pagrindu. Tačiau pasaulinėje praktikoje yra nusistovėjusi tendencija svarbius visuomenei ir valstybei draudimo teisinius santykius reguliuoti valstybės mastu. Tuo siekiama apsaugoti ūkio subjektų (firmų ir juridinių asmenų) turtinius interesus nuo didelių materialinių – finansinių netekčių. Kaip pavyzdį galima paminėti 1993 m. spalio 7 d. priimtą LR žmonių saugos darbe įstatymą.

Kai kurie draudimo teisiniai santykiai reguliuojami ir tarptautiniais susitarimais. Čia pažymėtinas transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas. Šios draudimo rūšies esmė ta, kad draudėjas, turėdamas draudimo liudijimą (polisą), nuostolius, kuriuos sukėlė jo transporto priemonė kitiems asmenims, atlygina ne pats, o draudimo įmonė. Pažymėtina, kad transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimą privalomu pripažino valstybės – ES narės.

Ateityje vis svarbesnę reikšmę įgaus įvairių profesijų civilinės atsakomybės draudimo rūšys.

1.3 Poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys draudimo teisės santykius

Poįstatyminiai draudimo teisiniams aktams priskirtini draudimo
teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai, finansų ministro įsakymai, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimai.

Vienas svarbiausių LR Vyriausybės teisinių aktų draudimo srityje yra 1996 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 1105 – „Dėl draudimo reikalų tarybos prie Finansų ministerijos įsteigimo bei jos nuostatų patvirtinimo“. Šiuo nutarimu Vyriausybė patvirtino Priežiūros tarnybos nuostatus ir šios tarnybos išlaikymo tvarką. Priežiūros tarnybos nuostatuose apibrėžta jos uždaviniai, funkcijos ir teisės; valdymo struktūra; darbuotojų pareigos ir atsakomybė. DĮ 62 str. pagrindu Vyriausybė šiuo nutarimu nustatė Priežiūros tarnybos išlaikymo tvarką, apibrėždama, kad ji finansuojama iš draudimo įmonių gautų įmokų atskaitymų..

1.4 Draudimo taisyklės.

Viena iš sudėtinių ir bene svarbiausių draudimo sutarties dalių yra draudimo rūšies taisyklės. Taisykles paprastai rengia ir pateikia Priežiūros tarnybai tvirtinti draudimo įmonės. Draudimo įstatymas, be to, numato teisę Priežiūros tarnybai (DĮ 9str.) nustatyti bendrąsias draudimo rūšies sąlygas, kuriomis privaloma vadovautis rengiant atitinkamos rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisykles, pasak DĮ 9 str., nustato Lietuvos įstatymai. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra atsiradusi dviejų įstatymų normų kolizija, kadangi Lietuvos Respublikos CK 466 str. pagrindu privalomojo draudimo taisykles turi teisę tvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausybė. Įstatymų leidėjas šiuo atveju turėtų pataisyti įstatymus, aiškiai apibrėždamas, kam deleguojama ši teisė.

Priežiūros tarnybos patvirtintų atitinkamo savanoriško draudimo rūšies taisyklių pagrindu draudimo įmonė turi teisę sudarinėti tos draudimo rūšies sutartis. Visi taisyklių pakeitimai ar papildymai kiekvieną kartą turi būti pateikti tvirtinti Priežiūros tarnybai. DĮ 9 str. 3 d. pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) sutartys, draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu numatančios papildomas sąlygas, neaptartas draudimo taisyklėse. To paties straipsnio 4 d. nustato, kad šioms papildomoms sąlygoms pasikartojus daugiau kaip tris kartus, įmonė privalo jas pakeisti laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos, t.y. gauti tam Priežiūros tarnybos leidimą.

2. DRAUDIMO FORMOS

Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių sudarymo pagrindai etc., sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Kitaip sakant, yra reikalingas sistemiškas išrūšiavimas arba sugrupavimas susijusių ir priklausomų vienarūšių draudimo srities sąvokų, kurias būtų galima santykinai atriboti nuo kitų, priskirtinų kitoms grupėms – klasifikacijos grandims.
Pagal klasifikavimo pagrindu pasirinktą kriterijų arba požymį, draudimas gali būti taip įvairiai skirstomas, kad norint detaliai aptarti visas egzistuojančias draudimo klasifikacijas bei skiriamuosius tų klasifikacijų grandžių požymius, kai kuriuos skirtingose šalyse populiaresnius draudimo skirstymus ir kiek plačiau aptarsime Lietuvos Respublikos draudimo klasifikacijas.
Vienas labiausiai paplitusių ir, ko gero, labiausiai apibendrintas yra draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudikai sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna Įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia. Kai kuriose šalyse, pvz., Rusijos Federacijoje, privalomuoju draudimu taip pat yra vadinami viešosios teisės normų reguliuojami draudimo teisiniai santykiai, betarpiškai įstatymo pagrindu atsirandantys tarp draudėjų ir valstybės (pvz., privalomasis keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų). Valstybės suinteresuotumas kištis į draudimo rinkos veikimą kyla iš bendro suvokimo, Jog draudimas – tiek gyvybės, tiek ne gyvybės – rizikos kaštų išskleidimo būdu duoda visuomenei naudos. Tai logiškai perša išvadą, jog tam tikros draudimo rūšys turi būti privalomos, o bendresne prasme tai suformuoja nuostatą – vienose valstybėse populiaresnę, negu kitose – kad privalomasis draudimas nėra viena iš veiklos sričių, o veikiau tai – socialinės apsaugos, kuria valstybė maksimaliai suinteresuota, išplėtimas į privatų sektorių.
Daugelyje šalių yra naudojamas draudimo skirstymas į šakas ir grupes pagal draudimo rizikos rūšį.
Pagal draudimo santykių organizavimo formą yra skirstomos grupinio ir individualaus draudimo rūšys.
Draudimas taip pat būna skirstomas pagal tai, į kieno interesų apsaugą jis yra orientuotas: atskiro žmogaus ir šeimos socialinių bei turtinių interesų ar verslo struktūrų interesų. Pirmajai grupei priskiriami gyvybės draudimas, sveikatos draudimas, individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų draudimas, asmens civilinės atsakomybės.

Draudimas taip pat būna skirstomas pagal tai, į kieno interesų apsaugą jis yra orientuotas: atskiro žmogaus ir šeimos socialinių bei turtinių interesų ar verslo struktūra interesų. Pirmajai grupei priskiriami gyvybės draudimas, sveikatos draudimas, individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų turto draudimas, asmens civilinės atsakomybės draudimas ir panašiai. JAV yra išskiriamos šios draudimo rūšys, skirtos verslo struktūroms:
– nuo visų rizikų1(draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių nelaimių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo);
– jūrų draudimas:
– civilinės atsakomybės draudimas;
– finansinių nuostolių draudimas (draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo);
Pagal draudimo įmonės (draudiko) įsipareigojimų pobūdį užsienio šalių autorių darbuose yra atskirai kalbama apie nuostolių draudimą ir suminį draudimą. Pirmuoju atveju draudikas įsipareigoja atlyginti draudėjo dėl draudiminių įvykių ateityje patirsimus nuostolius, kurių dydis draudimo sutartį įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, išmokėti iš anksto sutartas pinigų sumas draudėjams ar jų paskirtiems asmenims (pvz., draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, gyvybės draudimas).
Vakarų Europos draudimo teisinėje literatūroje neretai sutinkamas draudimo skirstymas į asmens ir ne asmens draudimo rūšis pagal draudimo rizikos priklausomybę su asmens, kaip kūniškos būtybės, gyvybe, sveikata, darbingumu (asmens draudimas) arba su kitais objektais (ne asmens draudimas). Beje, visuomet yra pabrėžiama, kad ne asmens draudimas gali būti vykdomas tik kaip nuostolių draudimas, kitaip negu asmens draudimo rūšys, kurios gali būti vykdomos tiek grynai suminio draudimo forma, pvz., sveikatos draudimas (kitaip dar vadinamas draudimu ligos atveju), tiek ir mišria forma, pvz., gyvybės draudimas, be kita ko, numatantis draudiko pareigą atlyginti apdraustojo laidojimo išlaidas.
Lietuvos Respublikos draudimo 5statymo 4 str. nusako, kad draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis. LR civilinio kodekso 463 str. nurodoma, kad draudimas gali būti vykdomas privaloma ir savanoriška formomis. Apibūdindamas šių skirtingų draudimo formų esmę, Įstatymų leidėjas nurodė, jog savanoriškasis draudimas yra vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) susitarimu, patvirtintu sutartimi (LR DĮ 4 str. 3 d. ir CK 463 str. 3 d.). Privalomojo draudimo rūšis, pagrindines nuostatas, o taip pat draudimo rūšies taisykles reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai (LR DĮ 4 str. 2d., 9 str. 1 d. ir CK 463 str. 2 d.). CK 466 straipsnyje dar nurodoma, kad privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Draudimo sutarties šalių valia ir skirtingi draudimo sutarties sudarymo pagrindai yra, ko gero, svarbiausieji kriterijai, apribojant savanoriškąjį draudimą nuo privalomojo. Draudikai ir draudėjai yra atitinkamų įstatymų įpareigojami sudaryti privalomojo draudimo sutartis pagal privalomojo draudimo rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisyklės yra bendros visoms privalomąjį draudimą vykdančioms draudimo įmonėms, o taip pat ir asmenims, kurie pagal savo ypatumus ar veiklos pobūdį atitinka kriterijus privalančiųjų sudaryti atitinkamos rūšies draudimo sutartis. Privalomojo draudimo atveju, kitaip negu savanoriškojo, draudimo sutarties šalys neturi teisės tarpusavio susitarimu siaurinti draudiminės apsaugos ribų, nustatytų privalomojo draudimo rūšies taisyklėse. Savanoriškojo draudimo sutartys yra sudaromos pagal draudimo rūšies taisykles laisva valia tiek draudiko, tiek draudėjo, nusprendusio, kad draudimas jam yra priimtinas ir pageidaujamas būdas asmeninei, ūkinei ar komercinei rizikai valdyti.
Draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį yra reikšmingas ne tik grynai teoriniu – moksliniu, bet praktiniu požiūriu. Draudimas atlieka ypatingą ir savarankišką vaidmenį visuomenės reprodukcijos procesų aptarnavime, todėl, pasinaudodama, galima sakyti, unikaliais draudimo ypatumais ir pripažindama tam tikras draudimo rūšis privalomomis, valstybė tuo pačiu gali perkelti į privatų sektorių dalį visuomenės socialinės apsaugos funkcijų.

3. DRAUDIMO SUTARTYS
3.1 Sąvoka ir teisinė prigimtis

LR civilinio kodekso 462 str. „Draudimo sutarties sąvoka“ 1 d. ir LR draudimo įstatymo 6 str. 2 d. pateikiamas toks apibrėžimas: draudimo sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas). O draudikas įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį.

Išsamesniam draudimo sutarties, kaip vieno svarbiausių draudimo teisinių institutų, suvokimui panagrinėsime šią sąvoką smulkiau.

Dvišalis sandoris. Draudimo sutartis yra dvišalis sandoris. Įstatymų leidėjas šio sandorio šalis vadina draudėju ir draudiku. Veikla, kuria vienas ūkio subjektas sudaro rezervus savo paties galimiems nuostoliams padengti, nėra vadintina draudimu teisine prasme. Tokia veikla yra atliekama ne draudimo sutarties pagrindu.

Kai kalbame apie draudimo sutartį, pažymėtina, kad dažniausiai draudėjas pareiškia savo ketinimus sudaryti sutartį, o draudikas šį ketinimą priima. Ketinimas ir jo priėmimas savo esme turi atitikti vienas kitą, kitaip tariant, sutarti. Draudėjo ketinimas sudaryti draudimo sutartį gali būti pareiškiamas bet kokiu būdu, išskyrus tuos atvejus, kai atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse numatytas prašymo pateikimas raštu. Šiems atvejams įstatymų leidėjas įsipareigoja draudiką nustatyti, kokios formos ir turinio raštišką prašymą turi pateikti draudėjas. Draudėjo raštiškas ketinimas sudaryti draudimo sutartį yra išskiriamas todėl, kad vėliau jis gali tapti juridinę galią turinčiu dokumentu. Sudarius draudimo sutartį pagal raštu pateiktą prašymą, pastarasis yra laikomas sudėtine sutarties dalimi. Draudimo sutarties esmės nekeičia tai, ar draudėjas pareiškė ketinimą sudaryti draudimo sutartį savo iniciatyva, ar įpareigotas įstatymo. Draudėjo pareiškiamas ketinimas leidžia atriboti draudimo sutartį, kaip dvišalį sandorį, nuo draudiminių teisinių santykių, kurie atsiranda betarpiškai įstatymo pagrindu (pvz., nuo socialinio draudimo santykių).

Draudimo sutarties, kaip dvišalio sandorio, esmės nekeičia tai, kad įstatymų leidėjas draudimo sutarties be draudėjo ir draudiko mini dar ir kitą „asmenį“. Kadangi tas kitas „asmuo“ įgyja tam tikras teises ne savo valia, o tik dėl to, kad draudėjas ir draudikas tarpusavio sutarimu suteikė jam tokią galimybę, įstatymas leidžia nustatyti draudimo sutartimi tuos atvejus ir tokią tvarką, kuria draudėjas turi teisę paskirti bei pakeisti asmenis, turinčius teisę gauti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį.

Prievolės rūšis. Draudimo sutartis yra priskiriama prievolinės teisės reguliavimo sričiai, kadangi draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas nustatytu laiku mokėtų draudimo įmokas, o draudėjas, savo ruožtu, atsitikus draudiminiam įvykiui, turi teisę reikalauti, kad draudimo įmonė mokėtų draudimo išmoką. Prievolinės teisės normos, reglamentuojančios bendruosius prievolių nuostatus (LR CK 165 – 252 str.) yra taikytinos draudimo sutartiniams santykiams, tačiau su vienu apribojimu: LR draudimo įstatymas Nr. I – 1456, priimto 1996 liepos 10 d., 1 str. 5d. įtvirtina šio įstatymo viršenybę kitų LR įstatymų atžvilgiu, reguliuojant santykius, susijusius su draudimu.

Dvišalė sutartis. LR draudimo įstatymo 6str. 2 d. ir LR CK 462 str. 1 d. pateikiamas apibrėžimas leidžia draudimo sutartį vertinti kaip sukuriančią dvišales pareigas. Draudėjo pareiga yra pakankamai akivaizdi ir aiški – jis privalo nustatytu laiku mokėti draudimines įmokas. O štai dėl draudiko pareigos kyla tam tirų abejonių, Skaitant Draudimo įstatymo ir Civilinio kodekso suformuluotą draudimo sutarties sąvoką, susidaro įspūdis, kad draudimo įmonei pareiga atsiranda tik atsitikus draudiminiam įvykiui: pvz., sudegus apdraustam turtui. Vertindami draudimo sutarties šalių sutartines teises ir pareigas tik kaip dvišales pinigines prievoles, prieisime išvadą, kad draudimo sutartis yra priskirtina sąlyginių sandorių kategorijai, t.y., sudarytų su atidedamąja sąlyga. Draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką ir taip pat draudėjo teisė to reikalauti yra priklausomi nuo draudiminio įvykio, t.y. aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks, ar neįvyks. Tarkime, draudimo sutarties galiojimo metu draudiminis įvykis taip ir neatsitiko, Kas tada? Ar galime tokiu atveju teigti, kad draudėjas tiktai įvykdė savo pareigą – sumokėjo draudimo įmokas – ir jokių teisių neįgijo, o draudikas savo ruožtu, pasinaudojo teise gauti draudimo įmokas, tačiau jokių įsipareigojimų neturėjo?

3.2 Šalys. Šalių teisės ir pareigos

Draudimo įmonė. Draudimo apsaugą suteikia draudimo įmonė, kurią LR draudimo įstatymo 2 str. 3p. dar vadina draudiku ir pateikia tokį apibrėžimą: „draudikas – įmonė, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudimo sutartyje ar šio įstatymo numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.“

Lietuvoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti LR įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės – akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės.

Draudėjas. Fizinis arba juridinis asmuo. Jo teisė įvykus draudiminiam įvykiui, reikalauti draudimo užmokesčio. Pareiga – kurią turi vykdyti pats, laiku mokėti draudimo įmokas.

3.3 Kiti draudimo sutarties dalyviai

Apdraustasis. Pagal LR draudimo įstatymo 2 str. 4p. apdraustasis – tai draudėjo nurodytas ir draudimo sutartyje įvardintas fizinis asmuo, kuriam po įvykusio draudiminio įvykio, draudimo įmonė privalo mokėti draudimo išmoką.

Naudos gavėjas. Pagal Draudimo Įstatymo 2 str. 5 p. naudos gavėjas – draudimo sutartyje draudėjo valia nurodytas asmuo, kuris įgyja teisę į draudimo išmoką po apdraustojo mirties. Nauda, vykdant draudimo sutartį, pasireiškia draudimo išmokos pavidalu, todėl Draudimo įstatymo 15 str. 5 d. ir LR CK 602¹ str.1 d. minimas išmokų gavėjas, matyt, yra ne kas kitas, o naudos gavėjas.

Tretysis asmuo.

Draudimo tarpininkas.

3.4 Draudimo sutarties sudėtinės dalys

Draudimo rūšies taisyklės – pagal atskirą draudimo grupę draudimo0 įmonės nustatytos draudimo rūšies sąlygos, pagal kurias draudimo įmonė, turėdama Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos leidimą, vykdo savanoriškąjį draudimą.

Pagal Draudimo įstatymo 9 str. 2 d. draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyta:
1. draudėjo prašymo sudaryti draudimo sutartį forma ir turinys;
2. draudiminiai įvykiai;
3. nedraudiminiai įvykiai, kurių atveju draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų;
4. draudimo objektai;
5. draudimo sumų, draudimo įmokų apskaičiavimo tvarka ir mokėjimo pagrindai bei atsakomybė ir pasekmės dėl jų nesilaikymo;
6. draudimo sutarties galiojimo terminai;
7. keleriopo draudimo ar draudimo padidintomis sumomis sąlygos;
8. ikisutartinės draudėjo ir draudimo įmonės teisės ir pareigos;
9. draudėjo ir draudimo įmonės teisės ir pareigos draudimo sutarties galiojimo metu;
10. žalos nustatymo tvarka;
11. draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;
12. draudimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos;
13. piniginė kompensacija už draudimo sutarties nutraukimą Draudimo įstatymo numatytais atvejais;
14. netesybos už draudimo rūšies taisyklių pažeidimus;
15. ginčų tarp draudėjo ir draudimo įmonės sprendimo tvarka;
16. kitos draudimo sąlygos, kurias numato Priežiūros tarnybos valdyba.

3.5 Draudimo įmoka (premija)

Pagal LR draudimo įstatymo 2 str. 10 p. premijos sąvoka nurodyta kartu su jos lietuviškuoju atitikmeniu – draudimo įmoka – ir apibrėžta taip: „draudimo įmoka – draudimo sutartyje ar šiuo įstatymu nustatyti draudėjui privalomi mokėjimai už draudiminę apsaugą“.

3.6 Draudiminis įvykis

Viena iš svarbiausių draudimo teisėje yra draudiminio įvykio sąvoka, kuri Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme apibrėžta taip:

„Draudiminis įvykis – draudimo sutartyje ar šio įstatymo nustatytas atsitikimas, kuriam įvykus, draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas, tretysis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką“.

3.7 Draudimo išmoka

Įvykus draudiminiam įvykiui arba taip tą įvykį traktuojant, draudiminę išmoką galima gauti arba negauti, nes LR įstatymų leidėjas suteikė visas teises spręsti ar išmokėti ar ne draudimo įmonei. Beje, mokant draudimines išmokas PVM neskaičiuojamas.

IŠVADOS

Draudimo sutartis – dvišalė sutartis, kuria draudėjas įsipareigoja mokėti draudimo įmokas, o draudimo įmonė įsipareigoja suteikti draudiminę apsaugą

Lietuvėlei dar daug DIDELIŲ žingsnių reiks padėt, kol bus kas nors panašaus į ES šalių patyrimą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Mikelėnas B. „Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai.“ Vilnius,1995
2. Maksimaitienė E., Maksimaitis V. „Draudimas Lietuvoje“. Vilnius,1997.
3. Čepinskis J., Raškinis D., Stankevičius R., Šernius A. „Draudimas“ Kaunas,1999

Leave a Comment