TURINYSĮVADAS 31. DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖ 42. DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS 52.1. Pareiga atlyginti žalą 52.2. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės 52.3. Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą 62.4. Atsakomybė už daiktais, esančiais asmens žinioje, padarytą žalą 62.5. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą 62.6. Valstybės ir savivaldybės atsakomybė už jų institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą 72.7. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių iki 14 metų veiksmais 82.8. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų veiksmais 82.9. Atsakomybė už žalą, padarytą neveiksnių ar riboto veiksnumo asmenų veiksmais 92.10. Atsakomybė už žalą, padarytą fizinio asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės 92.11. Atsakomybė už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo 102.12. Atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos kokybės produkcijos (paslaugų) 112.13. Atsakomybė už žalą, padarytą klaidinančia reklama 12IŠVADOS 13LITERATŪROS SĄRAŠAS 14ĮVADASKiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą.1. DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖDeliktinės atsakomybės ypatumai:• Prievolės (atsakomybės) atsiradimo pagrindas – civilinis deliktas;• Kitokie negu sutartinės atsakomybės senaties terminai;• DCA negalima apdrausti;• DCA visada yra būtina žala – kontinentinėje teisėje, o bendrojoje teisėje yra išimtis – kompensuojami nominalūs nuostoliai, atliekantys ne pagrindinę kompensacinę funkciją, o auklėjamąją (kaimyno žąsis „atliko reikalus“ kaimyno darže – jokių nuostolių, bet nemandagu, neprižiūrėjai žąsies – mokėk svarą);• DCA pasireiškia tik nuostolių atlyginimu (priklausomai nuo teisės sistemos gali būti baudiniai ir nominalūs nuostoliai);• Skiriasi DCA dydis ir jo nustatymo principai – DCA atveju negalima susitarti dėl CA netaikymo ar nustatyti jos dydį (esminis skirtumas, jis yra visose valstybėse;
• Siauras pažeistų teisių gynimo būdų ratas: šalia deliktinės atsakomybės negali būti taikomi bet kokie (dėl kurių gali susitarti sutarties šalys) būdai, o tik tie ir tokiu būdu, kurie numatyti įstatyme (pvz. restitucija).2. DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS2.1. Pareiga atlyginti žalą„Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos“ , – tai vadinamoji Generalinio delikto doktrina. Ji reiškia, kad bet koks žalos padarymas yra laikomas deliktu, jeigu asmuo neįrodo aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė nėra galima. Generalinio delikto doktrina buvo įtvirtinta ir 1964m. Civiliniame kodekse.Kiekvienas asmuo turi bendrą pareigą kiekvienam šalia esančiajam elgtis atsargiai. Tai vadinamoji „Rūpestingumo pareiga“. Tačiau šios pareigos pobūdis, turinys, laipsnis nėra vienodi, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių, kaip asmens atliekamo darbo, kvalifikacijos ir t.t. Tarkim, asmuo, kuris dirba su aplinkiniams galinčiomis pavojų sukelti medžiagomis, privalo rūpintis labiau negu tie, kurie tokiomis sąlygomis nedirba.Pareiga atlyginti padarytą žalą yra tiesiogiai susijusi su deliktine atsakomybe, nes deliktinė civilinė atsakomybė yra tokia turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais (išskyrus tam tikrus atvejus, kai deliktinė atsakomybė gali atsirasti dėl žalos, susijusios su tokiais santykiais. Pvz., atsakomybė, atsiradusi dėl netinkamos kokybės produktų ir paslaugų). Toliau panagrinėsime atskiras deliktinės atsakomybės rūšis.2.2. Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltėsŽala, kuri yra padaroma samdomų darbuotojų, turi būti atlyginta remiantis bendrosiomis civilinės atsakomybės sąlygomis (žalai, neteisėtiems veiksmams, kaltei ir priežastiniam ryšiui) bei specialiosiomis sąlygomis. Šiuo atveju priežastinis ryšys yra svarbus, nes būtina jį nustatyti tarp darbuotojo veiksmų ir žalingų pasekmių, padarytų nukentėjusiajam. Samdančiojo asmens priežastinis ryšys su žala yra netiesioginis. Taip pat svarbu nustatyti, ar tarp samdančiojo ir darbuotojo yra darbo santykiai. Specialiosios sąlygos yra dvi: darbo pagal sutartį faktas (turi būti sudaryta darbo sutartis, pagal kurią darbdavys įsipareigoja užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, o darbuotojas privalo atlikti tam tikrą darbą) ir žalos padarymas, einant darbines pareigas (kai darbuotojas veikia pagal jam paskirtas pareigas ar net atlieka su darbo sutartimi nesulygtą darbą. Kitas atvejis – kai darbuotojas veikia be samdančiojo žinios, tačiau jo interesais).Už padarytą žalą tiesiogiai atsako samdantysis darbuotoją, o po to jis išsireikalauja atlyginti nuostolius regreso tvarka iš sau pavaldaus asmens, kuris ir padarė minėtą žalą. Jeigu regresiniai reikalavimai kyla iš darbo sutarties, darbuotojas atsako tokiomis sąlygomis, kurios nustatytos Darbo kodekse ir kt. darbo įstatymuose. O jeigu sudaryta civilinė samdymo sutartis, darbuotojas atsako pagal sutarties sąlygas arba bendrąsias sutarčių teisės nuostatas.2.3. Atsakomybė už kitų asmenų padarytą žaląCiviliniame kodekse yra numatytos dvi žalos atlyginimo prievolės:1. Dėl žalos atlyginimo, padarytos duodant nurodymą ir jį vykdant;2. Dėl žalos, padarytos atstovo ir atstovaujamojo veiksmais.Šios deliktinės atsakomybės rūšies veiksmų neteisėtumą lemia nurodymai, o tiksliau, jų pobūdis. Priešingų teisei nurodymų davimas ir vykdymas yra neteisėti veiksmai. Nurodymų davėjo (atstovaujamojo) kaltė yra per mažas rūpestingumas ir atsargumas. Už neteisėtų veiksmų įvykdymą nurodymą davęs ir jį vykdęs asmuo atsako solidariai. Išimtinis atvejis, jei nurodymas buvo teisėtas, tačiau įvykdytas priešingu teisei būdu, tuomet atstovaujamasis gali įrodyti, kad jo kaltės čia nėra (LR CK 6.279str. 4d.). Taip pat gali būti atsakoma solidariai, o po to nurodymus davęs asmuo gali prisiteisti visą išmokėtą žalą.2.4. Atsakomybė už daiktais, esančiais asmens žinioje, padarytą žaląŠi atsakomybės rūšis apima statinių savininko (valdytojo) ir žalos, kurią padaro jo gyvūnai, atsakomybę. Šios atsakomybės ištakos siekia net romėnų teisę, kurioje jau buvo nustatyta namo šeimininko atsakomybė. Ji buvo laikoma kvazideliktine prievole. Kiekvienas asmuo turėjo teisę pareikšti actio popularis namo savininkui, jeigu prie jo pastato buvo kas nors blogai padaryta ar pakabinta. Žala padaroma asmeniui priklausančio pastato, statinio, konstrukcijos ar kitokio panašaus objekto sugriuvimu. Taip pat žala gali būti padaryta gyvūnų, nesvarbu, ar jie priklauso asmeniui nuosavybės ar valdymo teise, ar jis juos prižiūri nuolat, ar laikinai. Taip pat asmuo atsako už savo gyvūnus net ir tuo atveju, kai jie padaro žalą pabėgę. Jei asmens žinioje yra laukiniai gyvūnai, kuriuos jis prisijaukino ir laiko verslo, pramogų ar pomėgių tikslais, jis taip pat atsako už padarytą žalą be kaltės.LR CK 6.266str. ir 6.267str. aptariamos ir konkretinamos specialiosios normos, nustatančios savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę.2.5. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žaląDidesnio pavojaus šaltiniu laikoma veikla, kuri gali sukelti aplinkiniams asmenims didesnį negu įprasta pavojų. Tokia veikla gali būti pavojinga dėl naudojamų priemonių, įrankių ar daiktų (tarkim, gaminamos ar naudojamos kažkokios nuodingos, cheminės ar sprogstamosios medžiagos). Taip pat ji galima dėl to, kad asmuo negali visiškai valdyti tam tikrų procesų (pvz., vairuodamas transporto priemones). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės. Atsakomybės be kaltės pagrindas yra rizikos teorija: asmuo vykdo tokią veiklą, kurios negali visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis saugumo taisyklių tokiu atveju yra neesminis, kadangi ir elgiantis saugiai, išliks realus žalos pavojus. Be to, tokia veikla negali būti uždrausta, kadangi ji yra labai naudinga visuomenei. Šiuolaikiška rizikos teorijos kryptis – „Kišenės“ doktrina, taikoma JAV: asmuo, verčiantis tam tikra pavojinga, bet tikrai pelninga veikla, iš gaunamo pelno turi atlyginti visuomenei padaryta žalą. Kadangi tokio asmens „gili kišenė“, jis privalo pasirūpinti savo rizikingos veiklos garantijomis, t.y., apdrausti savo atsakomybę. Rusijoje plėtojamos dvi teorijos: objekto ir veiklos. Pagal objekto teoriją, didesnio pavojaus šaltinis yra materialaus pasaulio daiktai, kurių asmuo negali visiškai kontroliuoti. Veiklos teorijoje didesnio pavojaus šaltinis yra tam tikros rūšies veikla, susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę suvaldyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju žalą atlygina tie asmenys. Jeigu dėl valdymo netekimo kaltas ir pats valdytojas, tai visi asmenys atsako solidariai. Valdytojas, atlyginęs žalą, regreso tvarka gali išsireikalauti iš kitų asmenų, veikusių neteisėtai, sumokėtas sumas.Jei žala padaroma trečiajam asmeniui dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai2.6. Valstybės ir savivaldybės atsakomybė už jų institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žaląŽalą gali padaryti ne tik privatus asmuo, bet ir kiti teisės subjektai – valstybė, savivaldybė, jų institucijos ir tarnautojai. Žalą dėl šių teisės subjektų kaltės turi atlyginti valstybė ar savivaldybė iš savo biudžeto, nepriklausomai nuo institucijos ar tarnautojo kaltės. Turi būti atlyginta tiesiogiai padaryta žala, išlaidos, negautos pajamos. Atlyginama ir turtinė, ir neturtinė žala, pastarosios atlyginimą nustato Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis. Žala, padaryta neteisėtais valdžios aktais, tiesiogiai atlyginama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Žala, padaryta asmeniui procesine institucijų veikla arba pareigūnų veiksmais, valstybės atlyginama specialiomis įstatymo numatytomis sąlygomis. Atlyginimą gali sudaryti paprastas darbo užmokestis, pašalpos, pensijos ar kitos darbo pašalpos, baudos, teismo išlaidos, turto konfiskavimu padaryta žala ir pan. Gali būti atsisakyta atlyginti žalą, jei asmuo ikiteisminio tyrimo metu ir teismo metu save apkalbėjo ar kitaip kliudė nustatyti tiesą. Teismų praktikoje suformuluota tokia taisyklė, kad toks elgesys vertinamas ne kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, o kaip prisidėjimas prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo., jeigu tai susiję su teisėsaugos institucijų neteisėtais veiksmais. Žala, padaryta nagrinėjant civilinę bylą, atlyginama bendraisiais pagrindais.Valstybė, atlyginusi ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros ar teismo pareigūno tyčiniais veiksmais padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisę. Valstybės regreso teisė numatyta Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 5 str.2.7. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių iki 14 metų veiksmaisAtsakyti gali tik tie asmenys, kurie sugeba valdyti savo veiksmus ir teisingai įvertinti galimą pasekmių kilimą. Kadangi yra nustatyta, kad tik sulaukęs 14 metų asmuo gali atsakyti už savo veiksmus teisiškai, iki tol, kol jis sulauks tokio amžiaus, už jį atsako jo tėvai ar paskirti globėjai (LR CK 6.275str.). Jie atsako tada, kai yra nustatoma jų kaltė dėl tokio neteisėto nepilnamečio elgesio. Tėvų ir globėjų kaltė suprantama kaip vaikų ar įvaikių priežiūra, neatsakingas požiūris į auklėjimą ir pan. Padarytą žalą turi atlyginti abu tėvai, nesvarbu, jeigu vaikas gyvena tik su vienu iš jų.Jei nepilnametis padaro nusikalstamą veiką tuo metu, kai jis randasi mokymo, auklėjimo, globos ar rūpybos įstaigose, jos atsako ir privalo atlyginti padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.Šios deliktinės atsakomybės rūšies priežastinis ryšys yra ypatingas, nes tam, kad atsirastų atsakomybė, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nepilnamečio veiksmų ir žalingų pasekmių. Taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp tėvų ar globėjų ir ir atsiradusios žalos.2.8. Atsakomybė už žalą, padarytą nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų veiksmaisAsmuo nuo 14 iki 18 metų laikomas iš dalies veiksniu, todėl jis yra tiesioginis skolininkas, tačiau dažniausiai tokio amžiaus nepilnametis neturi pajamų ar turto atlyginti padarytą žalą, todėl jo tėvams, rūpintojams ar kitoms įstaigoms nustatoma papildoma (subsidiari) atsakomybė. Papildomi skolininkai atsako ta dalimi, kuria negali atsakyti nepilnametis. Tokia jų pareiga baigiasi, kai žalą padaręs asmuo sulaukia pilnametystės arba kai įgyja turto arba lėšų, kurių pilnai užtenka padengti padarytai žalai. Jei žala padaroma kelių nepilnamečių bendrai, tai jie atsako solidariai. O jų tėvai (globėjai, atitinkamos įstaigos) papildomai atsako dalinės atsakomybės tvarka pagal nustatytą kaltės laipsnį.2.9. Atsakomybė už žalą, padarytą neveiksnių ar riboto veiksnumo asmenų veiksmaisTokie asmenys, kurie yra pripažinti neveiksniais, negali būti civilinių teisinių santykių subjektai, todėl ir negali atsakyti civilinės atsakomybės tvarka. Šie asmenys turi būti prižiūrimi, ir jeigu jie vis tiek padaro priešingą teisei vieklą, už tai turi atsakyti juos prižiūrėję asmenys ar įstaigos kaip netinkamai savo pareigą vykdantieji. Atsakomybės pagrindus ir tvarką nustato LR CK 6.278str.Atsakomybė taikoma esant minėtai kaltei. Kadangi globėjo ar atitinkamos įstaigos atsakomybės pagrindas yra jų pačių kaltė, tai žalos atlyginimo prievolė negali pasibaigti netgi neveiksniam asmeniui pagijus ir pripažintam veiksniu. Jeigu globėjas ar prižiūrinti įstaiga sugeba įrodyti, kad ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių, tai tada jie yra atleidžiami nuo civilinės atsakomybės. Tam tikrais atvejais civilinė atsakomybė gali būti perkeliama nuo prižiūrinčio asmens ar globėjo ant pačio neveiksnaus asmens (LR CK 6.278str. 3d.).Civilinė atsakomybė neatsiras, jeigu nebus nustatytas priežastinis ryšys tarp neveiksnaus asmens veikos ir kilusių pasekmių bei priežastinis ryšys tarp priežiūrą vykdančių asmenų ar įstaigų veiksmų ir kilusių pasekmių.Kartais asmens veiksnumas gali būti apribojamas. Tai yra asmens veiksnumo susiaurinimas tam tikrose srityse, siekiant apginti jo turtinius interesus. Tačiau dalies veiksnumo netekimas nedaro įtakos asmens veiksnumui deliktinės atsakomybės atžvilgiu. Asmenys, kurie yra pripažįstami ribotai veiksnūs dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, atsako remiantis bendrais pagrindais. O kadangi rūpintojas neprivalo šio asmens prižiūrėti, jam (rūpintojui) prievolė atlyginti padarytą žalą neatsiranda.2.10. Atsakomybė už žalą, padarytą fizinio asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmėsСivilinėje teisėje, veiksnus fizinis asmuo, kuris padaro žalą tokios būklės, kai nesupranta savo veiksmų reikšmės ar negali jų valdyti, už ją neatsako (baudžiamojoje teisėje tokia padėtis apibrėžiama kaip nepakaltinamumo būklė). Yra numatytos tokios situacijos išimtys:1. Yra nustatyta, kad jei asmuo padaro žalą pavartojęs alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jis vis tiek turi suprasti ir numatyti galimas priešingas teisei pasekmes, todėl nuo atsakomybės negali būti atleidžiamas ir privalo atlyginti savo veismais padarytą žalą.2. Pagal LR CK 6.268str. 2 dalyje nurodytas sąlygas (žala padaryta asmens gyvybei ar sveikatai; nukentėjusiojo turtinė padėtis yra sunki, ir kt.), asmuo visiškai ar iš dalies turi atlyginti žalą, jeigu ji padaryta ypač svarbiam objektui.3. Žalos atlyginimas gali būti perkeliamas asmenims, kurie gyvena su savo veiksmų negalinčiu suprasti asmeniu ir jį prižiūri, jeigu jie nesistengė pripažinti asmenį neveiksniu ir taip tikėjosi, kad už žalą nereikės atsakyti niekam.Tėvai, globėjai, rūpintojai ar atitinkamos institucijos regreso teisės neturi, nes neveiksnūs asmenys nėra visateisiai deliktinių teisinių santykių subjektai.2.11. Atsakomybė už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimoŽmogaus gyvybė ir sveikata yra laikomos absoliučiomis vertybėmis, todėl bet koks pažeidimas yra neteisėtas. Žala, padaryta asmeniui dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, yra atlyginama pagal specialias taisykles. Bendrosios žalos atlyginimo taisyklės, numatytos CK, taikomos tada, kai nėra specialiųjų, pvz, kai asmuo nėra apdraustas socialiniu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. Jei jis apdaraustas, žala pirmiau atlyginama pagal specialiuosius įstatymus.Žala gali būti dvejopa: fizinė ir psichinė. Fiziškas sužalojimas pasireiškia kūno vientisumo pažeidimu (organų netekimas), kūno neliečiamumo pažeidimu (injekcija, sumušimas ar sužalojimas), gyvybės atėmimu. Psichinė žala pasireiškia dvasiniu sukrėtimu, įtampa, nemiga, sąmonės netekimu, šoku ir kitaip.Nuostoliai (tai žala, įvertinta pinigais) gali būti teigiami ir neigiami. Teigiami – tai išlaidos dėl nukentėjusiojo sužalojimo ar gyvybės atėmimo. Neigiami – tai negautos pajamos, kurios būtų buvusios, jei asmuo nebūtų sužalotas.Sužalotas asmuo praranda darbingumą, kuris gali būti paprastas ir profesinis. Paprastas darbingumas tai galimybė dirbti tokį darbą, kuris nereikalauja specialių įgūdžių. Profesinis darbingumas susijęs su darbu, kuriam atlikti jau reikia tam tikrų įgūdžių. Darbingumas pagal savo trukmę yra skirstomas į laikiną nedarbingumą (nustatomas taikant specialias žinias) ir invalidumą (nustatomas Valstybės socialinės ekspertizės komisija). Laikinasis nedarbingumas trunka iki tada, kai asmuo pasveiksta, arba kol jam nustatomas invalidumas. O invalidumas būna terminuotas ir neterminuotas. Asmens darbingumo netekimas yra nurodomas procentais, pvz., jei nukentėjusysis neteko 60 procentų darbingumo, tai reiškia, kad jis negavo tiek pat (60proc.) pajamų, kurias būtų gavęs.Fizinio asmens mirties atveju nuostoliai yra laidojimo išlaidos ir išlaikymo netekimas. Išlaikymas yra ta mirusiojo asmens pajamų dalis, kuri buvo skirta tam tikriems asmenims išlaikyti, ir ji šiuo atveju yra priteisiama. Laidojimo išlaidas reguliuoja teismas, ir nustato, ar jos visos, ar tik jų dalis gali būti priteisiama. Pastarasis atvejis yra neretas, kadangi kartais laidotuvių išlaidos neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Pvz., teismų praktika pripažįsta protingomis vidutinio brangumo paminklo statymo išlaidas, o išlaidos alkoholiniams gėrimams per gedulingus pietus neatlyginamos, kadangi nustatytos kaip nebūtinos. Žalos atlyginimo dydis gali kisti dėl vaiko gimimo po maitintojo mirties (LR CK 6.284str. 3d.) arba dėl fizinio asmens darbingumo pasikeitimo (LR CK 6.286, 6.287str.).Priežastinis ryšys yra dvejopas: jis turi būti nustatytas tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių (sveikatos sužalojimo arba mirties) ir tarp šių pasekmių ir žalos (negautų pajamų ar patirtų išlaidų).Socialinių draudimo įstaigų regreso teisė yra galima, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.2.12. Atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos kokybės produkcijos (paslaugų)Jeigu dėl pirktos prekės netinkamos kokybės vartotojo sveikatai, gyvybei ar turtui padaroma žala, tai šalių santykiai kvalifikuojami kaip deliktiniai. Šios prevolės šalys yra gamintojas, pateikęs netinkamos kokybės prekę ir vartotojas, nukentėjęs nuo netinkamos kokybės prekės ir turintis teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą. Gamintojas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, taip pat kartu ir pardavėjas. Vartotojas gali būti tiek pirkėjas, nusipirkęs netinkamą prekę, tiek ir pašalinis asmuo, kuris nukentėjo (pvz., nuo nekokybiško televizoriaus užsidegė ne tik savininko butas, bet ir kaimynų gyvenamoji patalpa). Taip pat reikia apibrėžti ir netinkamos kokybės produkto sampratą: produktas yra netinkamos kokybės, jeigu jis neatitinka saugumo reikalavimų, kurių normaliomis sąlygomis gali tikėtis vartotojas. Produkto kokybė nustatoma atsižvelgiant į tai, ar produktą galima naudoti pagal paskirtį, ar nurodytos jo savybės ir galiojimo laikas, taip pat į kt. sąlygas. Svarbiausia, kad produktas būtų toks, kad įprastinėmis nustatytomis vartojimo sąlygomis nedarytų žalos gyvybei, sveikatai ar turtui. Gamintojas tam tikromis sąlygomis yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu įrodo šias sąlygas:1. Produkciją į apyvartą išleido ne jis.2. Išleidimo į apyvartą metu daiktas buvo dar tinkamos kokybės.3. Produktas buvo bandomasis ir nebuvo skirtas pardavimui. 4. Žala atsirado dėl kito į pagrindinį produktą įkomponuoto produkto, kurio gamintojas nenumatė.2.13. Atsakomybė už žalą, padarytą klaidinančia reklamaŠio specialaus delikto atveju žala padaroma nesąžiningai skleidžiant atitinkamą informaciją apie prekę, kuri suklaidina pirkėjus ir paskatina juos pirkti. Klaidinanti reklama – tai bet kokios formos ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, kuri daro neigiamą įtaką vartotojams ir rinkos dalyviams ir skatina pirkti prekę, kurios vartotojai tikriausiai normaliomis sąlygomis nepirktų, taip padaroma žala. Ar informacija tikrai yra klaidinanti, sprendžiama pagal šiuos kriterijus: ar informacija yra teisinga; ar informacija visapusiška; ar jos pateikimo aplinkybės neiškraipo duomenų teisingumo ir visapusiškumo. Žala gali būti padaroma neteisėtais veiksmais, kai tiesiogiai pateikiami visiškai neteisingi duomenys, ar netinkamai lyginami kelių gamintojų gaminiai ar paslaugos, ir neveikimu, kai specialiai pateikiami ne visi duomenys, o tik tokie, kurie turi nulemti pirkėjo apsisprendimą pirkti prekę. Priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Turi būti nustatyta, ar priežastinis ryšys buvo būtent tarp apsisprendimo pirkti prekes ir reklamos.Yra numatyti specialūs asmenų teisų gynimo būdai: uždraudimas toliau skleisti klaidinančią reklamą; uždraudimas skleisti parengtą, bet dar nepradėtą skleisti reklamą; įpareigojimas viešai paneigti klaidinančią reklamą.Pastaba. Apžvelgėme civilinės sutartinės ir deliktinės atsakomybės atskiras rūšis. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šios rūšys yra apžvelgtos remiantis Civilinės teisės vadovėliu (autorius: Ambrasienė D. ir kiti), kituose literatūros šaltiniuose papildomai yra išskiriama civilinė atsakomybė už tam tikros profesijos asmenų (tokių, kaip advokatų, gydytojų, architektų ir auditorių) padarytą žalą, taip pat plačiau aptariama minėtoji viešoji civilinė atsakomybė (kitaip – valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą valstybės institucijų ir tarnautojų veiksmais). Deja, atsižvelgiant į darbo apimties reikalavimus, apžvelgimas nėra labai išsamus, minimi tik pagrindiniai aspektai.IŠVADOSCivilinė atsakomybė yra dviejų rūšių – sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šalis jau iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Šiuo atveju civilinės teisės apžeidimas pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 str.). CK 6.245 straipsnio 4 dalis nustato, kad deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Tačiau įstatymai gali numatyti, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais. Pavyzdžiui, deliktinę atsakomybę galima taikyti, kai šalis sieja vežimo, dovanojimo sutartis ir kt. Pažymėtina, jog yra dvi civilinės atsakomybės formos – nuostolių atlyginimas ir netesybos. Sutartinė civilinė atsakomybė gali pasireikšti tiek nuostolių atlyginimu, tiek netesybomis, o deliktinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių (žalos) atlyginimu. Deliktinė atsakomybė nuo sutartinės civilinės atsakomybės skiriasi ir kitais požymiais. Pavyzdžiui, taikomi skirtingi ir ieškinio senaties terminai. Pagal CK 1.125 straipsnį, ieškiniams dėl netesybų išieškojimo yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. LR Konstitucija // Valstybės žinios, 1996, Nr.33-10142. LR CK // Valstybės žinios, 2000, Nr.74-22623. LR CPK // Valstybės žinios, 2002, Nr.36-13404. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios, 2002, Nr.56-22285. Viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios, 1999, Nr.60-1945; Nr. 123-55576. LR CK(nebegaliojantis) // Valstybės žinios, 1964, Nr.18-1487. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997m. sausio 16d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai ar atėmus gyvybę“ 26 ir 27 punktai. Teismų praktika, 1996. Nr. 5-68. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002m. gruodžio 12d. nutartis Nr. 3K-7-1156/2002, Ž. Semenejeva v 553 GNSB9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001m. kovo 27d. nutartis J. Ragelis v Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-155/2001, Teismų praktika. Nr.1610. Ambrasienė D. ir kiti Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004.11. Vitkevičius P. ir kiti Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta, 199712. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia, 1995.13. LR CK komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 200114. LR CK komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003.15. Lietuvos teismų praktika. Civilinė teisė ir civilinis procesas 1991 01 17 – 2000 06 16, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 200016. Vasarienė D. Civilinė teisė (paskaitų ciklas). Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002.17. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2004.18. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, Norkūnas A. // Jurisprudencijoja, 2002, t. 28(20)19. Neturtinės žalos atlyginimo klausimuai naujame Civiliniame Kodekse, Rudzinskas A. //Jurisprudencija, 2002, t. 28(20).20. Гражданское правою Часть 2., Толстой Ю. К. Москва, Проспект, 1998.21. Norkūnas A., Civilinės atsakomybės paskaitų ciklas, www.mru.lt