Darbo teisės referatas

TURINYS

Įvadas 3
1. Darbo teisės sąvoka 4
2. Teisiniai darbo santykiai 5
2.1 Teisinių darbo santykių sąvoka 5
2.2 Teisinių darbo santykių subjektai 5
2.3 Teisinių darbo santykių turinys 6
2.4 Teisinių darbo santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigmo pagrindai 7
3. Darbo teisės objektas 7
4. Darbo teisės subjektai 7
4.1 Darbo teisės subjektų klasifikacija 8
4.2 Darbuotojas kaip darbo teisės subjektas 8
4.3 Darbdaviai 10
4.4 Darbuotojų kolektyvas 11
Išvados 12
Literatūra 13ĮVADAS
Kiekvienas žmogus teisę supranta skirtingai. Viniems teisė – tai jų padėtis visuomenėje, jų teisės ir pareigos, kiti teisę sieja su visuomenėje galiojančiais įstatymais, tretiems teisė – tai apsauga nuo nusikalstamų kėslų.
Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras maaterialines ir nematerialines gėrybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.
Tokios apimties visuomeniniai santykiai darbo sferoje negali būti teisiškai nereguliuojami. Ši funkcija teisės sistemoje pavesta savarankiškai šakai – darbo teisei.

Darbo tikslas – atskleisti darbo teisės sąvoką, santykius, objektą ir subjektą.

Darbo uždaviniai:
1. Apibūdinti darbo teisę.
2. Atskleisti darbo teisės santykius.
3. Nustatyti darbo teisės objektus ir subjektus.

1. DARBO TEISĖS SĄVOKA
Darbo teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius dirbant arba labai gllaudžiai susijusius su darbu. Pati sąvoka „darbas“ nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apskritai apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Darbas – tai ne tik fizinių, biologinių žmogaus gebėjimų panaudojimas. Būdamas tikslingas ir tinkamas, jis yra ir

r intelektinė veikla.
Į darbo procesą įeina keli elementai; tik juos visus sujungus ir tikslingai panaudojus vyksta darbas. Šie elementai yra:
1) tikslinga žmogaus veikla – tikslingas fizinių, dvasinių, protinių žmogaus gebėjimų realizavimas;
2) darbo objektas – dalykai, kuriuos žmogus daro dibdamas;
3) darbo priemonės, kuriomis žmogus veikia darbo objektą.
Darbo teisė, kaip atskira teisės šaka, susiformavo labai vėlai. Dar nuo romėnų laikų manyta, kad atskiros darbo teisės šakos nėra, o darbo santykius reguliuoja civilinės ar komercinės teisės normos; darbo sutartis laikyta viena iš civilinių teisinių sutarčių.
20a., po pramoninių revoliucijų Vakarų Europoje ir JAV susiformavus gausiam gyventojų sluoksniui, kuris neturėjo gamybos priemonių ir kurio pragyvenimo šaltinis buvo darbo jėga, atsirado poreikis ir galimybė formuotis naujai, darbo teisės šakai. Tokia būtinybė atsirado dėl to, kad darbo jėga yra labai savita prekė – ji neeatskiriama nuo žmogaus asmenybės. Negalima taikyti tų pačių teisės normų, kai parduodami ar perduodami naudotis materialūs dalykai ir kai – darbo jėga. Todėl susiformavo nauja teisės šaka, kurios pagrindinis uždavinys – nustatyti tokias darbo jėgos panaudojimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendravimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas. To reikėjo dėl objektyvių ekonominių ir socialinių sąlygų: labai pagausėjo ir sustiprėjo samdomų darbuotojų sluoksnis visuomenėje, pagerėjo jų organizuotumas ir padidėjo poreikis ieškoti politinių ir socialinių priemonių palaikyti socialinę visuomenės rimtį, jėgų pu
usiausvyrą ir skatinti pažangą.

Darbo teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio ir kitus glaudžiai su jais susijusius visuomeninius santykius.

4. TEISINIAI DARBO SANTYKIAI
Teisiniai santykiai – tai teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai.
Teisės normos reguliuoja ne visus tam tikro visuomeninio santykio subjektų elgesio aktus, o tik reikšmingus valstybei. Taigi teisinė forma suteikiama ne visam visuomeniniam santykiui, o tik tam tikroms jo apraiškos formoms. Teisiniai santykiai yra specifinė teisės normų įgyvendinimo forma. Dauguma teisės normų gali būti įgyvendinamos tik teisiniais santykiais. Jie reiškiasi kaip konkrečių subjektų subjektinių teisių ir teisinių pareigų tarpusavio ryšys.
Atitinkamos teisės šakos teisinių santykių struktūrą lemia jos reguliavimo objektas, kitaip sakant, jos reguliuojamų visuomeninių santykių sistema. Kadangi pagrindinis darbo t.eisės reguliavimo objektas yra visuomeniniai darbo santykiai, tai juos išreiškiantys teisiniai darbo santykiai užima pagrindinę vietą sistemoje teisinių santykių, susidariusių šios teisės šakos veikimo srityje. Darbo teisės mokslas tiria ne vien darbo, bet ir nemažai kitų teisinių santykių.2.1 Teisinių darbo santykių sąvoka
Kai kurie autoriai siūlo darbo santykiais vadinti visus visuomeninius santykius, regulioujamus darbo teisės, ir skirstyti juos į dvi grupes: individualius ir kolektyvinius.
Specifiniai teisinių darbo santykių požymiai yra tokie:
1) Jie paprastai atsiranda darbo sutarties pagrindu.
2) Jų subjektai gali būti tik darbuotojai ir darbdaviai.
3) Darbuotojų, kaip teisinių darbo santykių subjektų, teisinių pareigų turinį sudaro da

arbinė jų veikla.
4) Atlikdami savo darbines pareigas, darbuotojai privalo paklusti vidaus darbo tvarkai.
Teisinius darbo santykius galima apibrėžti taip: tai santykiai, kurie atsiranda darbo sutarties pagrindu ir kurių vienas subjektas (darbuotojas) atlieka tam tikrą darbo funkciją laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o kitas subjektas (darbdavys) suteikia jam darbą, sulygtą pagal darbo sutartį, garantuoja darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvine sutartimi iš šalių susitarimu ir moka darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę.2.2 Teisinių darbo santykių subjektai
Vienas teisinių darbo santykių subjektas visada yra individas, žmogus, priklausomai nuo atliekamos darbo funkcijos darbo teisėje vadinamas darbininku arba tarnautoju.
Teisinių santykių subjektai gali būti tik asmenys, turintys darbinį teisnumą. Skirtingai nuo civilinės teisės, pagal kurią fizinis asmuogali būti teisnus nebūdamas veiksnus, darbo ir kai kurių su juo susijusių teisinių santykių atveju teisnumas ir veiksnumas atsiranda kartu. Taip yra todėl, kad darbas yra asmeninė valinga žmogaus veikla, negalima atlikti per atstovą.
Darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda, kai asmeniui sukanka tam tikras amžius ir kai jis be žalos savo sveikatai ir visuomenei gali pradėti dirbti. Pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 4 straipsnį, bendrasis darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda sulaukus 16 metų, o nepilnamečius nuo 14 iki 16 metų galima priimti į darbą jeigu tai netrugdys jiems lankyti mokyklą, ir tik mo
okyklos ir vieno iš tėvų raštiku sutikimu.
Kadangi darbinis teisnumas ir veiksnumas yra ne tik asmenų gebėjimas turėti darbo teisių ir pareigų, bet ir jo gebėjimas savo veiksmais juos įgyvendinti, jie gali būti pripažinti tik tiems 14 (13) metų turintiems asmenims, kurie yra psichiški sveiki, t.y. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.
Darbinis teisnumas gali būti ribojamas tik įstatyme numatytais atvejais ir tvarka. Tokia teisė suteikta teismui ir šis savo nuosprendžiu gali uždrausti eiti tam tikras pareigas arba verstis tam tikra veikla nuo 1 iki 5 metų. Neleidžiama tiesiogiai ar netiesiogiai riboti teisių arba teikti pirmenybę priimant į darbą dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.
Lietuvoje darbinį teisnumą turi ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir asmenys be pilietybės bei užsieniečiai. Jų darbinį teisnumą gali riboti tik specialieji norminiai aktai.
Kitas teisinių darbo santykių subjektas yra darbdavys. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija arba fizinis asmuo. Įmonės, įstaigos, organizacijos darbinis teisnumas atsiranda nuo jų įsteigimo ir pasibaigia nutraukus jų veiklą. Įmonės, įstaigos, organizacijos darbinis teisnumas yra specialusis. Jo turinį apibrėžia bendrieji norminiai teisės aktai, šių įmonių, įstaigų, organizacijų įstatai arba nuostatai, taip pat teisės aktai.
Fiziniai asmenys taip pat gali samdyti darbuotojus atlikti tam tikras funkcijas, pvz., tvarkyti namus, padėti ūkyje ir pan.2.3 Teisinių darbo santykių turinys
Darbo ir kitų teisinių santykių turiniu priimta laikyti teisiškai reikšmingą jų subjektų elgesį. Teisinių santykių turinys yra subjektinėmis teisėmis ir pareigomis reglamentuotasjų subjektų elgesys. Todėl abstrakčių teisinių darbo santykių turinį galima atskleisti tik apibrėžiant jų subjektų teises ir pareigas. Visas teisinių darbo santykių subjektų pareigas sąlygiškai galima skirstyti į tokias dvi grupes:
1) Darbdavio pareigos suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, sudaryti darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarime numatytas darbo sąlygas ir mokėti jam darbo užmokestį pagal sulygto darbo kiekį ir kokybę;
2) Darbuotojo pareigos dirbti darbą pagal tam tikrą specialybę, kvalifikaciją ar pareigas ir laikytis vidaus darbo tvarkos.
2.4 Teisinių darbo santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai
Konkretaus teisinio santykio, taip pat darbo teisinio santykio atsiradimo pagrindas visada yra tam tikras juridinis faktas. Paprastai teisiniai darbo santykiai atsiranda iš juridinio fakto, vadinamo darbo sutartimi. Tuo pasireiškia darbo savanoriškumo principas darbo teisėje.
Priimant į pareigas, susijusias su tvarkomųjų funkcijų atlikimu, teisiniai darbo santykiai taip pat atsiranda tik kai skiriamas į jas asmuo sutinka jas eiti. Siaurai suprantami teisiniai darbo santykiai atsiranda arba iš dvišalio teisinio akto – darbo sutarties, arba iš juridinės sudėties, kurios būtinas komponentas visada yra įsidarbinančio asmens sutikimas eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą. Tačiau, suprantant plačiai, darbo santykiai yra visi darbo teisės reguliuojami santykiai.
3. DARBO TEISĖS OBJEKTAS

Darbo teisės objektu laikomas pats darbas. Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras materialines ir nematerialines gėrybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų viauomenės narių.
4. DARBO TEISĖS SUBJEKTAI
Darbo teisės subjektas – tai darbo įstatymų reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviai, kurie gali turėti darbo teises ir pareigas ir jas įgyvendinti. Galėjimas būti teisinių santykių dalyviu įvairiose šalyse suprantamas skirtingai, tačiau yra bendrųjų teisinio santykio dalyvio požymių, pripažįstamų visose šalyse, – tai teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas – tai galėjimas turėti tam tikrų teisių ir pareigų. Veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais tų teisių ir pareigų įgyti.
Subjektinė teisė – tai konkreti teisė, kurią turia asmuo, atsiradus tam tikram juridiniam faktui.
Įmonė, kaip subjektas, neegzistuoja, bet yra tam tikrų fizinių asmenų, galinčių pasirašyti su darbuotojais darbo sutartis. Darbdaviu laikomi visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai, savininkai, atstovai. Darbdavys yra įmonininkas- fizinis ar juridinis asmuo – ar jo atstovas, taip pat keli fiziniai asmenys, susijungę į grupę.4.1 Darbo teisės subjektų klasifikacija
Klasifikacija grindžiama interesų principu – grupuojama priklausomai nuo jėgų pusiausvyros, interesų gynimo būdo:
1. Individualūs darbuotojai ir darbdaviai
2. Kolektyviniai subjektai:
a) Atstovaujantys darbuotojams
b) Atstovaujantys darbdaviams
3. Mišrūs4.2 Darbuotojas kaip darbo teisės subjektas
Darbuotojas turi teisinį statusą, apimantį:
1. teisnumą;
2. veiksnumą;
3. subjektines teises ir pareigas;
4. teisių ir pareigų garantijas;
5. atsakomybę.
Teisinis statusas – tai faktinė subjekto būklė, priklausanti nuo tam tikrų aplinkybių, įvairių subjektų statusas skirtingas, todėl skiriamas:
1. Bendrasis teisinis statusas. Taikomas visiems asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį. Jis apima teisę gauti darbo užmokestį, teisę į poilsį ir t.t. Bendrasis teisinis statusas nediferencijuojamas.
2. Specialusis teisinis statusas. Tai diferencijavimas, pvz., pagal pilietybės principą, į piliečius, nuolat gyvenančius Lietuvos užsieniečius ir asmenis be pilietybės. Nuo to, ar asmuo turi Lietuvos Respublikos pilietybę, priklauso tai, ar jis gali būti teisėjas, valdininkas, be to, norintis dirbti Lietuvoje užsinietis turi turėti licensiją ir specialią vizą.
3. Individualusis teisinis statusas. Tai konkretaus darbuotojo faktinė teisinė būklė. Darbo sutartyje galima susitarti dėl įvairių teisių ir pareigų.
Kiekvienos teisės šakos subjektai turi teisnumo ir veiksnumo specifiką. Darbo teisėje ši specifika pasireiškia tokiais požymiais:
1. Darbuotojų teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo tam tikro amžiaus. Ribotas darbinis teisnumas ir veiksnumas – nuo 14 metų, išimtis – nuo 13 metų, bendrasis – nuo 16 metų, o dirbti tam tikrus darbus, numatytus tame pačiame nutarime – tik nuo 18 metų amžiaus.
2. Darbinis teisinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda vienu metu.
3. Darbo teisių ir pareigų negalima įgyvendinti per atstovą, nebent darbdavys ar jo įgaliotas asmuo sutiktų kitaip.
4. Netinkamo subjekto problema. Civilinėje teisėje sandoris, sudarytas su neveiksniu asmeniu, pripažįstamas niekiniu. Darbo teisėje sudarytą su asmeniu, kuris negali būti subjektas, sutartį yra galimybė nutraukti, jei ji prieštarauja įstatymui ir negalima pašalinti priežasčių. Asmuo vis tiek gali reikalauti išmokėti jam išeitinę pašalpą ar kompensaciją ir taikyti kitas garantijas, pagal įstatymą taikytinas nutraukus darbo sutartį.
Darbuotojas turi šias pagrindines teises:
1. sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį Darbo kodekso (DK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka;
2. gauti darbo sutartyje sulygtą darbą;
3. gauti darbo vietą, atitinkančias saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat patikimą informaciją apie saugos darbo vietoje reikalavimus;
4. laiku ir atsižvelgiant į jo kvalifikaciją, darbo sudėtingumą, atliekamo darbo kiekį ir kokybę, gauti teisingą darbo užmokestį;
5. teisę į poilsį, priklausantį nuo normalios darbo laiko trukmės, sutrumpintą darbo laiką tam tikrų profesijų ir kategorijų darbuotojams, suteikiant nedarbo savaitines ir švenčių dienas, kasmetines mokamas atostogas
6. įgyti reikiamą profesinį parengimą ir galimybę kelti savo kvalifikaciją;
7. jungtis į asociacijas, įskaitant teisę kurti profesines sąjungas ir dalyvauti jų veikloje ginant savo darbines teises, laisves ir teisėtus interesus;
8. per savo atstovus dalyvauti kolektyvinėse derybose ir sudarant kolektyvines sutartis, gauti informaciją apie kolektyvinės sutarties vykdymo eigą;
9. ginti savo darbines teises, laisves ir teisėtus interesus visais įstatymo nedraudžiamais būdais;
10. teisę į valstybinio socialinio draudimo aprūpinimą įstatymo numatytais atvejais;
11. teisę į jam padarytos materialinės žalos, atsiradusias vykdant darbines pareigas, atlyginimą ir moralinės žalos kompensavimą įstatymų nustatyta tvarka;
12. įstatymų numatyta tvarka spręsti individualius ir kolektyvinius ginčus, įskaitant teisę į streiką.

Darbuotojas kaip darbo sutarties šalis turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Darbuotojas privalo:
1. sąžiningai vykdyti darbo sutartyje jam numatytus savo darbinius įsipareigojimus;
2. laikytis darbovietės darbo tvarkos taisyklių ir darbo drausmės reikalavimų;
3. vykdyti nustatytas dabo normas;
4. laikytis saugos ir sveikatos darbe reikalavimų ir užtikrinti saugų darbą;
5. rūpintis darbdavio ir kitų darbuotojų turtu;
6. nedelsiant pra.nešti darbdaviui arba tiesioginiam vadovui apie atsiradusią situaciją, sukeliančią grėsmę žmonių gyvybei ir sveikatai, darbdavio turto saugumui.4.3 Darbdaviai
Pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą, darbdavys – tai visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų savininkai, jų vadovai, išrinkti, paskirti ar kitokia tvarka įgiję įgaliojimus pagal atitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir individualių įmonių, įstatymus įmonės vardu sudaryti, keisti ir nutraukti darbo sutartį, taip pat atlikti kitokius veiksmus įgyvendinant darbo įstatymų nuostatas. Atstovas sudarinėja sandorius atstovaujamojo vardu, teisių ir pareigų atsiranda atstovaujamajam. Iš tikrųjų darbdaviu reikėtų laikyti ne atstovą, o pačią įmonę, įstaigą ar organizaciją.
Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas tam tikrai komercinei ūkinei veiklai arba veiklai, kuria siekiama naudos jos steigėjams, vykdyti.
Įstaiga yra ne pelno siekiantis ūkio subjektas, vykdantis įstatymų nustatutas valstybės ir savivaldybės funkcijas, ar ne pelno siekiantis ūkio subjektas, veikiantis socialinio, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitose panašiose srityse, kurio tikslas teikti paslaugas visuomenės nariams ir tenkinti tam tikrus viešuosius interesus.
Organizacija yra bet koks kitas susivienijimas, skirtas jį sudariusių asmenų poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Konstiticijai ir Lietuvos Respublikos įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti.
Kita organizacinė strūktūra gali būti įmonių, įstaigų ar organizacijų savarankiški padaliniai, filialai, atstovybės, kurie nėra laikomi juridiniais asmenimis.
Darbdaviai turi šias pagrindines teises:
1. įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka su darbuotojais sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį;
2. dalyvauti kolektyvinėse derybose ir sudaryti kolektyvines sutartis;
3. skatinti darbuotojus už sąžiningą darbą;
4. reikalauti, kad darbuotojai tinkamai vykdytų jiems pavestas pareigas, rūpestingai tausotų darbdavio ir kitų darbuotojų turtą, laikytųsi darbo tvarkos taisyklių;
5. įstatymų nustatyta tvarka traukti darbuotojus drausminėn ir materialinėn atsakomybėn;
6. leisti lokalinius norminius aktus;
7. steigti darbdavių susivienijimus atstovaujant ir ginant savo interesus ir stoti į juos;
8. vykdyti kitą įstatymuose numatytą ir leistiną veiklą.
Dardavys privalo:
1. laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, lokalinių norminių aktų, kolektyvinės sutarties ir darbo sutarčių sąlygų;
2. suteikti darbuotojams darbo sutartyje sulygtą darbą;
3. užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, atitinkančias nustatytus reikalavimus;
4. laiku ir teisingai mokėti darbuotojams priklausantį darbo užmokestį;
5. aprūpinti darbuotojus būtinais įrengimais, instrumentais, technine dokumentacija ir kitomis priemonėmis, kurių reikia atlikti jiems darbo pareigas;
6. įgyvendinti darbuotojų įstatymų nustatytą privalomąjį socialinį draudimą;
7. atlyginti darbuotojams padarytą žalą, susijusią su darbo pareigų atlikimu.4.4 Darbuotojų kolektyvas
Darbo teisės subjektas yra ir darbuotojų kolektyvas. Darbuotojų kolektyvą sudaro visi darbuotojai, darbo santykiais susiję su darbdaviu. Darbo kolektyvo nariai, tai fiziniai asmenys, turintys darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantys pagal darbo sutartis ir gaunantys darbo užmokestį už atliktą darbą. Darbuotojų kolektyvui yra suteiktos tam tikros teisės ir patikėtas tam tikrų funkcijų įgyvendinimas, apibrėžta jo vadovaujančių organų struktūra. Darbuotojų kolektyvo aukščiausiasis organas yra šio kolektyvo visuotinis susirinkimas, kuris įgyvendina kolektyvo įgaliojimus. Darbuotojų kolektyvas dabar yra įmonės kolektyvinės sutarties, kuri piimama darbuotojų susirinkimo pritarimu, šalis. Darbuotojų susirinkimas renka savo atstovus į sudaromą darbo ginčų komisiją, be tam tikros įmonės darbuotojų dalies pritarimo negalima skelbti streiko ir kt.

IŠVADOS

1. Darbo teisės paskirtis – reguliuoti ne paties darbo proceso technologiją, bet socialinius jo organizavimo ir taikymo ryšius, nes darbo teisės dalykas yra ne pats darbas, o tik jo visuomeninė forma, santykiai tarp žmonių, dalyvaujančių darbo veikloje.
2. Darbo santykiai – tai santykiai, grindžiami darbuotojo ir darbdavio susitarimo pagrindu, įpareigojantys darbuotoją asmeniškai už užmokestį atlikti sulygtą darbo funkciją, paklusti darbovietės vidaus tvarkos taisyklėms, o darbdavį įpareigojantys sudaryti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, darbo ir kolektyvinėje sutartyse. Darbo santykiai, sureguliuoti darbo teisės normomis, tampa darbo teisiniais santykiais.
3. Darbo kodeksas pateikia tokią teisės subjektų klasifikaciją: darbuotojas, darbdavys ir darbuotojų kolektyvas. Darbo teisės subjektai darbo santykiuose vaidina nevienodą vaidmenį. Svarbiausieji darbo teisės subjektai yra individualaus darbo santykio šalys – darbuotojas ir darbdavys.
Darbo teisės objektas laikomas pats darbas. Tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas. Darbas taip pat atlieka auklėjamąjį vaidmenį, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti.

LITERATŪRA

1. Čiočys P. Teisės pagrindai. – V., 2002
2. Tiažkijus V., Petravičius R., Bužinskas G. Darbo teisė. – V., 1999

Leave a Comment