Darbo laiko trukmės nustatymas

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

VIEŠOJO SAUGUMO FAKULTETAS

VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS KATEDRA

DARBO LAIKO TRUKMĖS NUSTATYMAS

RAŠTO DARBAS

Tikrino: ........

........

(parašas)

Vertinimas:......

Kaunas, 2015

TURINYS

ĮVADAS 3

1.DARBO LAIKO SĄVOKA 4

2. DARBO LAIKO RŪŠYS 7

2.1. Normalus darbo laikas 7

2.2. Apribotas darbo laikas 7

2.3.Išimtinis (maksimalus) darbo laikas 10

3. DARBO LAIKO RĖŽIMAS 12

3.1. Darbuotojų darbo laiko apskaita 14

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

Įvadas

Darbas – neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Jis padeda išgyventi, kurti gerovę, realizuoti save, savo idėjas ir mintis. Dirbantis asmuo visuomet buvo suinteresuotas dirbti kuo mažiau ir kuo trumpiau už kuo didesnį darbo užmokestį, o darbdavys – priešingai, siekė, kad būtų dirbama kuo il lgiau už kuo mažesnį atlyginimą. Tokios priešpriešos buvo viena pagrindinių priežasčių darbo teisės vystymuisi ir plėtrai, nes iki tol, labai ilgą laiką, darbo trukmė ir sąlygos nebuvo griežtai ribojamos. 1994 metais Tarptautinė darbo organizacija (TDO) priėmė konvenciją Nr. 47 – dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę, ir taip įgyvendino seną darbuotojų siekį sumažinti darbo laiko trukmę. Šią konvenciją ratifikavo ir Lietuva. Teisinė reglamentacijabūtina norint teisingai įvertinti priklausomą darbo matą ir nustatyti jo trukmę užtikrinant darbuotojui poilsio laiką skirtą prarastoms jėgoms atgauti. Da arbo laiko trukmė, darbo pobūdis, fizinis bei protininis krūvis – tai bene svarbiausi kriterijai norint sudaryti geriausią bei priimtiniausią darbo laiko rėžimą, kuris butų tinkamas tiek darbdaviui, tiek darbuotojui.

Temos aktualumas: išmanyti pagrindines darbo laiko trukmės nuostatas yra ne tik naudinga, bet ir sv

varbu tiek darbdaviui, tiek ir darbuotojui. Kiekvienas darbdavys privalo žinoti, kaip yra reguliuojamas darbo laikas, siekdamas užtikrinti normalų ir kiek įmanoma našesnį įmonės, įstaigos ar organizacijos darbą, nepažeisdamas darbuotojo teisės į darbą, bei užtikrindamas sveikas ir saugias darbo sąlygas. O darbuotojui yra svarbu žinoti savo garantijas darbo santykiuose, kiek tai yra susiję su darbuotojo teisėmis į darbą, teisingą atlygįuž išdirbtą darbo laiką bei sveikas ir saugias darbo sąlygas.

Darbo tikslas – išanalizuoti darbo laiko trukmės nustatymą.

Siekiant darbo tikslo iškeliami tokie darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti darbo laiko sąvoką;

2. Išanalizuoti ir palyginti atskiras darbo laiko rūšis;

3. Išnagrinėti darbo laiko rėžimą ir jos rūšis.

Tyrimo metodai– norminių teisės aktų ir teismų praktikos analizė, mokslinės literatūros analizė.

Darbo struktūra: Darbas susideda iš 3 dalių. Pirmoje darbo dalyje aptariama darbo laiko sąvoka. Antroje šio darbo dalyje išskiariamos darbo la aiko rūšys ir jos nagrinėjamos. Trečioje rašomo darbo dalyje nagrinėjamas darbo laiko rėžimas ir nustatomos darbo laiko rėžimo rūšys.

1. Darbo laiko sąvoka

Kalbant apie darbo laiką, visu pirma kyla klausimas, kas yra darbo laikas ir kas įeina į šią sąvoką. Daugumoje Lietuvos teisinės literatūros šaltinių darbo laikas apibrėžiamas kaip laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą bei kiti jam prilyginami laikotarpiai. Būtent tokia darbo laiko sąvoka yra pateikiama Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 142 straipsnyje. Remiantis šiuo straipsniu galime daryti išvadą, jog darbo laiku yr

ra laikomas ne tik laikotarpis, kai darbuotojas faktiškai atlieka darbo sutartyje sulygtą darbo funkciją. Prie darbo laiko priskiriami laikotarpiai, per kuriuos darbuotojas pagal darbo sutartį, įstatymus ar kitus teisės aktus privalėtų dirbti tam tikrądarbą arba eiti tam tikras pareigas, tačiau faktiškai to nedaro tik būdamas darbdavio žinioje, ir kitus laikotarpius, kai darbuotojas darbo funkcijų atlikti neprivalo, bet dėl glaudaus ryšio su tomis funkcijomis arba dėl savo garantinio pobūdžio tie laikotarpiai yra prilyginami darbo laikui.

Darbo laiko trukmė – viena iš darbo sutarties sąlygų, daranti įtaką darbuotojo poilsio laikui (laisvalaikiui) ir tiesiogiai susijusi su darbo užmokesčio skaičiavimu, todėl darbo laiko teisinis reguliavimas yra svarbus darbuotojų ir darbdavių derybų objektas. Darbo teisės kaip savarankiškos teisės šakos formavimosi pradžia siejama su darbo laiko reguliavimo teisinėmis priemonėmis pradžia, o ir pirmoji Tarptautinės darbo organizacijos konvencija 1919 m. buvo skirta darbo laiko trukmei reguliuoti.

Šiuo metu darbo ir poilsio laikas reguliuojamas TDO konvencijomis, Europos Sąjungos norminiais aktais,DK 13 ir 14 sk. nuostatomis bei įstatymo lydimaisiais norminiais aktais.

Teisine prasme yra svarbus tas laiko tarpas, kai darbuotojas atlieka tam tikrą veiklą darbdavio naudai pagal iš anksto darbo sutartyje sulygtas sąlygas. Darbo teisė reguliuoja laikotarpius, kurie yra svarbūs darbo funkcijai pagal darbo sutartį atlikti bei darbuotojų saugai ir sveikatai už- tikrinti. Norint žinoti, kokie la

aikotarpiai yra susiję su darbuotojo darbo funkcijų atlikimu ir yra reguliuojami darbo teisės, o kurie – ne, svarbu žinoti to darbuotojo darbo laiko struktūrą. Darbo laiko struktūra – tai jo vidinė sandara. Kiekvieno darbuotojo darbo laiko trukmė skaičiuojama, atsižvelgiant į darbo laiko struktūros elementus.

Kiek kitaip darbo laiko sąvoka yra apibrėžiama Europos Sąjungos teisės aktuose. Pavyzdžiui, direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnyje pateikiama platesnė darbo laiko sąvoka. Šiame teisės akte darbo laikas apibrėžiamas kaip bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas.

Siekiant geriau suprasti, kas yra darbo laikas, reikia susipažinti su Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 143 straipsnyje pateikiama darbo laiko struktūra, tai yra kokie laikotarpiai įeina į darbo laiką ir kokie nepriskiriami. Visų pirma prie darbo laiko priskiriamas faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose. Šis laikas yra suprantamas kaip laikotarpis, per kurį darbuotojas tiesiogiai dirbo savo darbą, tačiau iš šio laikotarpio nėra išskiriamas laikas, kurį darbuotojas sugaišo darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms parengti bei sutvarkyti.

Kitas laikotarpis, įeinantis į darbo laiką, yra tarnybinėskomandiruotės bei tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas. Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekse išdėstytas nuostatas komandiruotę būtų galima apibūdinti kaip darbuotojų siuntimą darbdavio nurodymu ir darbdavio nustatytu terminu atlikti tarnybinę užduotį ne nuolatinėje darbo vietoje.

Dar vienas laikotarpis – laikas, reikalingas da

arbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti. Šis laikotarpis nėra išskiriamas į atskirą kategoriją, kadangi jis yra glaudžiai susijęs su faktiškai dirbtu laiku. Šis laikotarpis yra svarbus tuo, kad jis suteikia darbuotojams garantijas, jog darbdavys negalėtų reikalauti iš darbuotojo atlikti parengiamuosius bei tvarkymo darbus ne darbo metu, o į darbo laiką būtų įskaitomas tik tas laikas, per kurį darbuotojas atliko darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas.

Ne ką mažiau svarbus laikotarpis, įeinantis į darbolaiką, yra pertraukos darbe, kurios pagal norminius teisės aktus yra įskaitomos į darbo laiką. Negalima apsiriboti vien tik Lietuvos Respublikos Darbo kodekse numatytomis pertraukomis, kurios yra įskaitomos į darbo laiką, kadangi tokias pat pertraukas gali reglamentuoti ir kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimai, kiti norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys ir panašiai. Remiantis Vyriausybės nutarimu „Dėl papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos patvirtinimo“ yra išskiriamos papildomos ir specialios pertraukos, kurių pagrindinis tikslas – išsaugoti darbuotojų darbingumą, gerinti darbo našumą ir kokybę, apsaugoti darbuotojus nuo nuovargio ar pervargimo, kad būtų išvengta profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe, mažėtų galimas nepalankių sveikatai veiksnių poveikis.

Penktas laikotarpis, įskaitomas į darbo laiką – privalomų medicininių apžiūrų laikas. Privaloma medicinos apžiūra laikoma tik su darbu susijęs medicininis patikrinimas. Į darbo laiką įskaitytini privalomi sveikatos patikrinimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 265 straipsnyje. Privalomi sveikatos patikrinimai yra atliekami darbo laiku.

Kitas laikotarpis, įeinantis į darbo laiką, yra stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose. Stažuote ir kvalifikacijos kėlimu pripažintas toks profesinių įgūdžių, gebėjimų tobulinimas ar naujų darbui reikalingu savybių įgijimas, kuris yra vykdomas tik darbdavio siuntimu ir darbuotojo sutikimu. Taip pat reikėtų paminėti, jog savarankiškas darbuotojų mokymasis nėra įskaitomas į darbo laiką.

Dar vienas laikotarpis – nušalinimo nuo darbo laikas,jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. Šis laikotarpis į darbo laiką įskaitomas tik išimtinais atvejais, kuomet nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos – būti darbo vietoje, laikytis darbo rėžimo bei vidaus darbo tvarko taisyklių.

Priešpaskutinis laikotarpis, įeinantis į darbo laiką – prastovos laikas, kuris yra visuomet įskaitomas į darbo laiką. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso komentare yra numatyta, jog atsižvelgiant į tai, dėl kieno kaltės paskelbta prastova, gali skirtis darbo užmokestis, kompensacijų darbuotojoms dydis, tačiau darbo laiko apskaita šiuo atveju nesikeičia.

Paskutinis laikotarpis – kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai. Atsižvelgiant į šią nuostatą, į darbo laiką gali būti priskiriami ir kituose teisės aktuose nustatyti laikotarpiai.

Į darbo laikąneįeina: 1) pravaikšta; 2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu; 3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos; 4) nedarbingumo laikas; 5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdienis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos; 6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Šie sąrašai nėra baigtiniai. Įstatymuose ir įstatymų lydimuosiuose norminiuose teisės aktuose gali būti nustatyti ir kiti laikotarpiai, kurie neįskaitomi į darbo laiką, tačiau jie negali keisti įsakmių Lietuvos Respublikos Darbo kodekso nuostatų.

2. Darbo laiko rūšys

Siekiant, kad darbuotojai turėtų galimybę suderinti darbą bei šeimyninį gyvenimą, yra nustatoma skirtinga darbo laiko trukmė. Taip yra prisitaikoma prie darbuotojų poreikių ir sukuriama geresnė darbo atmosfera, kuri lemia didesnį darbo našumą.

Pagal darbo laiko trukmę, kuri yra nustatyta norminiuose teisės aktuose bei darbo sutartyse darbo laikas yra skirstomas į:

1) normalų darbo laiką;

2) apribotą darbo laiką;

3) išimtinį (maksimalų) darbo laiką.

2.1. Normalus darbo laikas

Normali darbo laiko trukmė suprantama kaip valandų skaičius, kurį įprastinėmis darbo sąlygomis turi dirbti darbuotojas, kuriam dėl sveikatos apsaugos nėra taikomi specialūs darbo laiko apribojimai. Atsižvelgiantį tai Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Tokia darbo trukmė per savaitę Lietuvoje atsirado po to, kai 1994 metais ji ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę“. Kiekviena valstybė narė, kuri yra ratifikavusi šią konvencija, pritarė keturiasdešimties valandų darbo savaitės principui. Taigi, normali darbo laiko trukmė turi būti taikoma nepaisant darbo sutarties rūšies, darbo dienų per savaitę skaičiaus, darbo laiko apskaitos rūšies.

Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 144 straipsnio 2 dalį normali kasdienio darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų. Šios nuostatos privalo laikytis visų rūšių įmonės, įstaigos bei organizacijos, nepriklausomai kokia jų nuosavybėsforma. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso komentare nurodoma, jog įmonėse, kuriose dėl gamybos pobūdžio ar kitų sąlygų nėra įmanoma penkių darbo dienų savaitė, yra nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena.

2.2. Apribotas darbo laikas

Tai yra įsakmiai įstatyme nustatoma darbo laiko norma, siekiant papildomos kai kurių kategorijų darbuotojų apsaugos, susiklosčius ypatingoms subjektyvioms priežastims. Tai išimtys iš normalaus darbo laiko normos, kuriomis nustatomas trumpesnis už normalų darbo laikas. Apribotas darbo laikas yra dviejų rūšių: sutrumpintas ir ne visas. Sutrumpintas darbo laikas – tai norminiais teisės aktais nustatytas trumpesnis už normalų darbo laikas, kurį privalu nustatyti tam tikrų kategorijų darbuotojams, atsižvelgiant į jų darbo pobūdį ar psichofizines savybes. Sutrumpintas darbo laikas yra trumpesnis nei normalus, tačiau už jį mokama kaip už normalų darbo laiką. Tai diferenciacinė norma, kuria siekiama kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas arba suteikti lengvatas ypatingų kategorijų asmenims.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 145 straipsnyje įtvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės pagrindais, toks darbo laikas gali būti skirstomas į keturias grupes:

1. Dėl darbuotojo amžiaus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnio 7 dalimi, jauniems asmenims iki 18 metų yra nustatomas sutrumpintas darbo laikas:

1) paaugliams, tai yra asmenims, kuriems yra ne mažiau kaip 16 ir ne daugiau kaip 18 metų, yra nustatomas toks darbo laikas – ne daugiau kaip 8 valandos per parą kartu su kasdiene pamokų trukme ir ne daugiau kaip 40 valandųper savaitę kartu su pamokų trukme per savaitę;

2) vaikams, tai yra asmenims nuo 14 iki 16 metų, dirbantiems lengvus darbus – iki 2 valandų per dieną mokslo metų laiku ir 12 valandų per savaitę, jeigu dirbama trimestro arba semestro metu, tačiau ne tada, kai mokykloje vyksta pamokos, arba 7 valandos per dieną ir 35 valandos per savaitę, kai dirbama ne mažiau kaip savaitę ne mokslo metų laiku. Šis darbo laikas gali būti pailgintas iki 8 valandų per dieną ir 40 valandų per savaitę vaikams, kuriems sukako 15 metų.

2. Dėl kenksmingų darbo sąlygų. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas nurodo, kad asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingųdydžių neįmanoma, darbo laikas atsižvelgiant į konkrečią darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip 36 valandos per savaitę. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas trumpesnis nei 36 valandų per savaitę darbo laikas. Sutrumpintas darbo laikas dėl kenksmingų darbo sąlygų nustatomas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu „Dėl Sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo.“ Šiame nutarime nurodoma, kad darbo laiką privaloma trumpinti, kol techninėmis ar kitomis priemonėmis iki leistinų dydžių, nustatytų atitinkamuose teisės aktuose, sumažinami sveikatai kenksmingų darbo aplinkos veiksnių dydžiai. Darbo laiko trumpinimas turi būti tik laikina priemonė, kurios taikymo terminas nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje.

3. Dėl darbo režimo. Šiai asmenų kategorijai darbo laikas sutrumpinamas dėl darbo pobūdžio ir jo ryšio su darbo kokybe bei didesnės atsakomybės. Toks darbo laikas yra nustatomas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ .

4. Dėl ypatingo darbo pobūdžio. Šiai grupei priskiriamas darbuotojų darbas naktį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 154 straipsnio 1 dalimi, į nakties laiką įskaitomas laikas nuo 22 valandos iki 6 valandos ryto, o asmenys laikomi dirbančiais naktį, jeigu į jų išdirbtą darbo laiką įeina bent 3 darbo valandos dirbtos būtent tuo laiku, kuris įskaitomas į nakties laiką. Darbo laikas naktį yra trumpinamas vienavalanda, o netrumpinamas tik tuo atveju, kai nepertraukiama gamyba ir kai darbuotojas yra priimamas dirbti naktį. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 154 straipsnio 3 dalis numato, jog dirbti naktį draudžiama skirti asmenis iki 18 metų, taip pat darbuotojus, kuriems dirbti naktį neleidžia sveikatos priežiūros įstaigos išvada.

Ne visas darbo laikas – šalių susitarimu nustatytas arba norminiais teisės aktais nustatytų kategorijų darbuotojams leidžiamas pasirinkti trumpesnis už normalų darbo laikas, kurį darbuotojui prašant darbdavys privalo nustatyti. Ne visas darbo laikas yra trumpesnis už normalų, bet už jį mokama proporcingai dirbtam laikui. Ši darbo trukmės rūšis yra numatoma Europos Tarybos direktyvoje Nr. 97/81/EB „Dėl bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną”. Atitinkamai su šia direktyva yra suderintas ir Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas. Lietuvos Respublikos Darbokodekso 146 str. ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas:

1) darbuotojo ir darbdavio susitarimu; 2) darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal sveikatos įstaigos išvadą; 3) pareikalavus nėščiai moteriai, neseniai pagimdžiusiai moteriai, krūtimi maitinančiai moteriai, darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, bei darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų; 4) darbuotojo iki aštuoniolikos metų reikalavimu; 5) neįgaliojo reikalavimu pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotą išvadą; 6) darbuotojo, slaugančio sergantį šeimos narį, reikalavimu pagal sveikatos įstaigos išvadą.

Vadovaujantis Vyriausybėės nutarimu „Dėl su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusių sąlygų aprašo patvirtinimo“, ne visas darbo laikas gali būti nustatytas, kai darbuotojas priimamas į darbą (sudarant darbo sutartį), taip pat vėliau (pakeičiant darbo sutartį). Ne viso darbo laiko sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje. Asmenims iki aštuoniolikos metų sutrumpintas darbo laikas yra absoliutus. Tai reiškia, kad jie negali vienu metu dirbti daugiau negu vienoje darbovietėje, jei bendra darbo trukmė viršija sutrumpintą darbo laiko trukmę.

2.3. Išimtinis (maksimalus) darbo laikas

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas nustato ne tik maksimalią savaitės darbo trukmę esant viršvalandžiams, bet šio norminio teisės akto 152 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbuotojas per 2 dienas iš eilės negalidirbti daugiau nei 4 valandų viršvalandinio darbo, o per metus bendra viršvalandžių suma negali viršyti 120 valandų. Kolektyvinėje sutartyje darbdavys ir įmonės darbuotojų kolektyvas bei jų atstovai gali susitarti ir dėl kitokios metinės viršvalandinių darbų trukmės, tačiau viršvalandinių darbų trukmė negali būti didesnė nei šimtas aštuoniasdešimt valandų per metus. Tuo tarpu Ispanija yra specifiška šalis darbo laiko atžvilgiu, kadangi šioje šalyje viršvalandžiai per metus negali viršyti 80 valandų .

Neretai darbuotojams dėl įvairių priežasčių tenka darbuotis keliuose darbuose. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 114 bei 119 straipsniai reglamentuoja darbuotojų papildomų darbų atlikimo tvarką. Tokie papildomi darbai arba pareigos gali būti atliekami darbuotojo pagrindinėje darbovietėje, taip pat kitoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje.Tuo atveju, kai taip dirbama kitoje įmonėje, o ne pagrindiniame darbe, tokie darbai įvardijami kaip antraeilės pareigos.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalis nustato, kad darbuotojai gali dirbti keliose darbovietėse, o taip pat vienoje darbovietėje kelis skirtingus darbus. Anksčiau minėtas Lietuvos Respublikos Darbo kodekso straipsnis neriboja papildomų darbų ar antraeilių pareigų skaičiaus, tačiau nustato, kad darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 valandų. Šiais atvejais darbo laikas nelaikomas viršvalandiniu darbu ir apskaitomas atskirai, išskyrus, kai susitarime dėl papildomo darbo nurodoma, kad jis bus atliekamas pagrindinio darbo metu .

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsniu, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę, budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Budėti darbuotoją darbdavys gali pavesti tik ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus skubiai sprendžiami neatidėliotini klausimai. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį budėjimo ir faktiškai dirbto darbo laikas yra sumuojamas. Tuo atveju, kai dirbama po darbo, darbas bei budėjimas privalo būti organizuojami taip, kad bendra darbo laiko ir budėjimo trukmė neviršytų 8 valandų. Budėjimo trukmė įmonėje poilsio ir švenčių dienomis, taip pat namuose negali viršyti 8 valandų per parą. Jeigu budėjimo laikas viršija8 valandas, tokiu atveju viršytas laikas yra pripažįstamas viršvalandžiais.

Budėjimas įmonėje yra prilyginamas darbo laikui, o tuo tarpu budėjimas namuose prilygsta mažiau kaip pusei darbo laiko. Budėdamas namuose darbuotojas visada privalo laikytis nustatyto režimo, būti pasiekiamas fiziškai ir ryšio priemonėmis. Jeigu budėjimo laikas įmonėje ar namuose viršija 40 valandų savaitinio darbo trukmę, 8 valandų kasdienio darbo trukmę, sutrumpinto ar na viso darbo laiko trukmę ar esant suminei darbo laiko apskaitai, darbo laiko trukmę per apskaitinį laikotarpį darbuotojui turi būti kompensuojama per artimiausią mėnesį suteikiant poilsio laiką, prilygintą už budėjimą įskaitytam į darbo laiką laikui, darbuotojo pageidavimu pridedant prie kasmetinių atostogų arba sumokant kaip už viršvalandinį darbą.

Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant darbuotojodarbo sutartyje nustatytą darbo laiko trukmę. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami. Darbdavys gali skirti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, nustatytais Lietuvos Respublikos Darbo kodekse ar kolektyvinėje sutartyje. Dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama skirti: jaunesniems kaip 18 metų asmenims; asmenims, kurie mokosi bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose nenutraukdami darbo – mokymosi dienomis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų bei kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais. Kai kurių kategorijų darbuotojus (nėščias moteris, darbuotojus turinčius įsipareigojimų šeimoje, neįgaliuosius) galima skirti dirbti viršvalandinius darbus tik jiems sutikus ir jeigu to jiems nedraudžiama pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą.

Nustatyta, kad darbuotojo viršvalandinis darbas per 2 dienas iš eilės neturi viršyti 4 valandų ir 120 valandų per metus. Darbdavys privalo žymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose kiekvieno darbuotojo dirbtus viršvalandžius. Viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse.

3. Darbo laiko režimas

Darbo (ir poilsio) laiko režimas – tai darbo ir poilsio laiko trukmės išdėstymas tam tikru kalendoriniu laikotarpiu. Darbo režimas – tai darbuotojo darbo laiko planas įvairiais apskaitos laikotarpiais: dienos, savaitės, mėnesio, kito apskaitinio laikotarpio.Atsižvelgiant į darbo laiko režimą, nustatoma darbuotojo darbo laiko pradžia, pertraukos ir pabaiga. Įmonėje darbdavys gali nustatyti vienodą režimą visiems darbuotojams arba skirtingus režimus atskiriems padaliniams, taip pat ir individualų režimą konkrečiam darbuotojui.

Darbo laikas turi būti paskirstytas taip, kad užtikrintų galimybę visiems darbuotojams turėti pakankamai laiko poilsiui. „Poilsis“ išreiškiamas laiko vienetais, t. y. dienomis, valandomis ir (arba) jų dalimis.

Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdienio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Paprastai darbuotojams nustatoma penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis – šeštadieniu ir sekmadieniu, o įmonėse, kuriose dėl gamybos pobūdžio ar kitų sąlygų penkių darbo dienų savaitė neįmanoma, nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena – sekmadieniu. Išimtys gali būti nustatomos miesto transporte, sveikatos priežiūros įstaigose, energijos tiekimo įmonėse, teatruose, muziejuose ir pan., įmonėse ir organizacijose, kuriose negalima sustabdyti darbo dėl techninių gamybossąlygų arba dėl to, kad reikia nuolat nepertraukiamai aptarnauti gyventojus, taip pat budėtojams bei kitiems darbuotojams, kuriems gali būti nustatoma suminė darbo laiko apskaita

Bendruosius įmonės darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Individualius darbo grafikus administracija sudaro remdamasi bendraisiais grafikais, todėl jų su darbuotojų atstovais derinti nebūtina. Administracija, sudarydama grafikus, turi numatyti tokį darbo ir poilsio režimą, kad būtų sudarytos sąlygos, skatinančios darbuotojus laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.

Pagal darbo laiko paskirstymą režimus galima skirstyti į padienį (pamainos), savaitės, suminį, lankstų (suskaidytą), budėjimo. Dažniausiai įmonėse nustatomas dienos arba savaitės darbo laiko režimas.

Kasdienis 8 val.: P A T K P Š S
8:00- 12:00 13:00- 17:00 8:00- 12:00 13:00- 17:00 8:00- 12:00 13:00- 17:00 8:00- 12:00 13:00- 17:00 8:00- 12:00 13:00- 17:00 P P =40
Savaitės P A T K P Š S
8:00- 12:00 12:30- 16:45 8:00- 12:00 12:30- 16:45 8:00- 12:00 12:30- 16:45 8:00- 12:00 12:30- 16:45 8:00- 12:00 12:30- 15:30 P P =40

Suskaidytas režimas reiškia, kad per darbo dieną darbuotojo darbo laikas suskaidomas į dalis, tarp kurių yra ilgesnė nei 2 valandų pertrauka (pvz., autobusų vairuotojų – rytinis reisas ir vakarinis reisas). Pamaininis darbas – tai bet koks darbo pamainomis organizavimo būdas, pagal kurį darbuotojai pakeičia vieni kitus tose pačiose darbo vietose pagal tam tikrą modelį, įskaitant ir rotacijos modelį, kai darbas gali būti nepertraukiamas arba nutraukiamas, ir kuris sudaro būtinybę darbuotojams dirbti skirtingu laiku per tam tikrą dienų ar savaičių laikotarpį.

Budėjimas. Ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus skubiai sprendžiami neatidėliotini klausimai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė, ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintasbudėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už virš- valandinį darbą. Budėti įmonėje arba namuose negalima skirti asmenų iki aštuoniolikos metų. Nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys ir krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaiką iki trejų metų, bei darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, neįgalųjį slaugantys asmenys, neįgalieji, jeigu jiems nedraudžia Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada, budėti įmonėje arba namuose gali būti skiriami tik jiems sutikus.

Už darbą ypatingu darbo režimu yra nustatytos papildomos poilsio laiko garantijos. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl kasmetinių papildomų atostogų trukmės,suteikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ 1.3 punktą už ypatingą darbų pobūdį suteikiamos 2 papildomos kalendorinės atostogų dienos tiems darbuotojams, kurių darbas (ne mažiau kaip pusė viso darbo laiko per metus, už kuriuos suteikiamos atostogos) atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu ar yra kilnojamojo pobūdžio.

3.1. Darbuotojų darbo laiko apskaita

Dažnai sakoma, kad pasitikėjimas tarp vadovo ir pavaldinių lemia sėkmingą įmonės darbą. Tinkamai vykdoma darbo laiko apskaita – tai galingas įrankis fiksuoti ir optimizuoti darbo sąnaudas bei užtikrinti efektyvų žmogiškųjų išteklių naudojimą Jūsų įmonėje.

Kiekvieno darbuotojo dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Šis žiniaraštis yra faktinis darbuotojo darbo laiko atspindys, kuriame užrašoma visa darbuotojo dirbto laiko trukmė ir neatvykimo į darbą atvejai (liga, pravaikšta ir pan.) kiekvieną dieną. Į darbo laiko apskaitos žiniaraštį sura- šomi visų įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojų vardai, pavardės, jų pareigos ir nustatytas darbo valandų skaičius per mėnesį. Darbo laikas žymimas valandomis, o neatvykimo į darbą atvejams taikomas sutartinis žymėjimas (pvz., K – komandiruotė, L – liga ir t. t.).

Darbuotojams, kurie pagal atliekamą darbo funkciją savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarko savo nuožiūra, darbo laiko apskaitos taisykles nustato darbdavys, suderinęs su darbuotojų atstovais. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkostaisyklėse.

IŠVADOS

1. Darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą bei kiti jam prilyginami laikotarpiai.

2. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato maksimalią leistiną darbo trukmę – 40 valandų per savaitę pagal bendrąją taisyklę, taip pat maksimalią leistiną darbo trukmę asmenims, dirbantiems sutrumpintą ar ne visą darbo laiką bei dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą.

3. Kiekvienas darbdavys privalo žinoti, kaip yra reguliuojamas darbo laikas, siekdamas užtikrinti normalų ir kiek įmanoma našesnį įmonės, įstaigos ar organizacijos darbą, nepažeisdamas darbuotojo teisės į darbą, bei užtikrindamas sveikas ir saugias darbo sąlygas.

4. Darbuotojas turi teisę į įstatymus atitinkančią darbo laiko trukmębei, vadovaujantis įstatymų normomis, taikomas darbo laiko lengvatas.

5. Darbuotojui svarbu žinoti savo garantijas darbo santykiuose, kiek tai yra susiję su darbuotojo teisėmis į darbą, teisingą atlygį už išdirbtą darbo laiką bei sveikas ir saugias darbo sąlygas.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio mėn. 04 d. įstatymu Nr. IX – 926 // Žin., 2002, Nr. 64-2569 Aktuali  2015-01-01

2. Vyriausybės nutarimas 2003m. vasario 3 d. Nr.160 „Dėl papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos patvirtinimo“.

3. Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. birželio 23 d. nutarimas „Dėl Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ratifikavimo“ // Žin., 1994. Nr. 49-913.

4. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, patvirtintas 2003 m. liepos 1 d. Nr. IX-1672 // Žin., 2003, Nr. 70-3170.

5. 2006 m. birželio 9 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl Sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr.568. // Žin., 2006, Nr.67- 2460.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 497 „Dėl kasmetinių papildomų atostogų trukmės suteikimosąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ // Žin., 2003. Nr. 39-1787.

2004 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusių sąlygų aprašo patvirtinimo“ // Žin., 2004, Nr.173-6406.

7. 2003 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ Nr. 1195 // Žin. 2003, Nr.93-4205.

8. 1997 m. gruodžio 15d. Europos Tarybos direktyva Nr. 97/81/EB „Dėl bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga, Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras ir Europos profesinių sąjungų konfederacija“. 9. 2004 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės nutarimas„Dėl su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusių sąlygų aprašo patvirtinimo“ // Žin., 2004, Nr.173-6406.

10. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Antras tomas. Individualūs darbo santykiai. – Vilnius: Justitia, 2004.

11. Darbo teisė. Vadovėlis, Teisinės informacijos centras, 2008. Darbo teisė, Mykolo Romerio universitetas, Vadovėlis // Vilnius, 2008.

12. Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. Darbo teisė. – Vilnius: Mintis, 1990.

13. Darbo sąlygos. http://www.eurodarbai.lt/ispanija/darbo-salygos, 2015-03-16.

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio mėn. 04 d. įstatymu Nr. IX – 926 // Žin., 2002, Nr. 64-2569.

Darbo teisė, Mykolo Romerio universitetas, Vadovėlis // Vilnius, 2008. Psl. 182.

Vyriausybės nutarimas 2003m. vasario 3 d. Nr.160 „Dėl papildomų ir specialių pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkos patvirtinimo“.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Antras tomas. Individualūs darbo santykiai. – Vilnius: Justitia, 2004. P. 170.

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio mėn. 04 d. įstatymu Nr. IX – 926 // Žin., 2002, Nr. 64-2569.

Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. birželio 23 d. nutarimas „Dėl Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ratifikavimo“ //Valstybės žinios, 1994. Nr. 49-913.

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, patvirtintas 2003 m. liepos 1 d. Nr. IX-1672 // Žin., 2003, Nr. 70- 3170.

2006 m. birželio 9 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl Sutrumpintodarbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr.568. // Žin., 2006, Nr.67-2460.

2003 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ Nr. 1195 // Žin. 2003, Nr.93-4205.

1997 m. gruodžio 15 d. Europos Tarybos direktyva Nr. 97/81/EB „Dėl bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonėsir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC)“ // OL L 14, 1998 01 20. P. 9. OL L 14, 1998 01 20. P. 9.

2004 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusių sąlygų aprašo patvirtinimo“ // Žin., 2004, Nr.173-6406.

Darbo sąlygos.  ,2015-03-16.

Lietuvos Respublikos Darbo kodekso komentaras III // Vilnius, Justitia, 2003. Psl. 288.

Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. Darbo teisė. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 136.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 497 „Dėl kasmetinių papildomų atostogų trukmės suteikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“ // Valstybės žinios, 2003. Nr. 39-1787.

Leave a Comment