Logistika ekspedijavimas kroviniu transportas

Elektrėnų profesinio mokymo centras

Elektrėnų profesinio mokymo centras

Referatas

L-12 Edita Breikštienė

Mokytojas Vitalijus Tichomirovas

2012 m.

Elektrėnai

Turinys

1- Krovinių ekspedijavimo esmė;

2- Vadybos teorijos raida;

3- Transporto logistikos reikšmė ir uždaviniai;

4- Aprūpinimo logistios sąvokosapibrėžimas;

5- Rinkodaros prigimtis, turinys ir sudėtis, sandelių logidtikos koncepcija.

Krovinių ekspedijavimo esmė

Apie krovinių pervežimus kalbame labai daug ir ilgai, o dažnai dar ir nuobodžiai. Puikiai suprantame, kas yra krovinių gabenimas ir pervežimas – sunkvežimis nuvažiuoja į reikalingą sandelį pasikrauna krovinį, susitvarko dokumentus ir važiuoja į `numatytą tašką. Jei nepilnai pakrautas, pakeliui paima dar kitus dalinius krovinius. Viskas čia labai aišku ir paprasta.

Kai išgirstame sakant „ ekspedijavimas ” iš karto suklūstame. Kas dar per ekspedicijų organizavimas? Į šiaurės ašigalį važiuoja, ar į Pietų. O gal tai kalba eina apie kelių vilkikių važiavimą vienoje eilėje, kurias matome automagistralėje Vilnius – Klaipėda? Deja, nei tas, nei kitas. Krovinių ekspedijavimas yra paslauga, kurią teikia ekspedijavimo arba dar vadinamos logistikos bendrovės. Paslaugos esmę sudaro keli momentai :

Maršruto sudarymas ir vežėja paieška;

Dokumentų įforminimas – muitinės tarpininkavimas, draudimas, visi kiti reikalingi dokumentai;

Krovinio vietos stebėjimas realiu laiku.

Ekspedijavimo paslaugos tiekėjai rūpinasi krovinio pristatymu iki jūsų durų, nors patys gali ir neturėti nė vieno vilkikio. Jie veikia kaip tarpininkai tarp vežėjo ir kliento, beimuitinės ir kliento. Tokiu būdu klientui nereikia rūpintis teisingų dokumentų pildymu, važinėti į muitinę ir bala žino kur, norint atsivežti 2-3 tonų svorio krovinį iš kurio nors Europos uosto. Visais dokumentais, leidimais, draudimais ir organizaciniais reikalais rūpinasi ekspedijavimo specialistai. Už tai jie pasiima savo komisinį mokestį arba fiksuotą paslaugos mokestį. Aišku, yra nemažai kompanijų, turinčių ir savo nuosavų vilkikių parką, kurios teikia krovinių ekspedijavimo paslaugas. Tai pelningas verslas, be to labai reikalingas, nes pagrindiniai užsakovai yra paprastos įmonės, nelabai turinčios laiko ir noro gilintis į vežėjų reikalus, tvarką teisinius niuansus. Paliekant visus šiuos rūpesčius profesionalams susitaupo ne tik pinigų (nes surandamas optimalius maršrutas ), bet ir daugybė nervų. Kaip ir visose kitose srityse profesionali paslauga yra kur kas priimtinesnis variantas, nei viską organizuotispačiam.

Tiksliau pasakius krovinių ekspedijavimo esmė – informacijos apie krovinius bei transporto priemonės valdymas ir efektyviausio maršruto klientui parinkimas. Mūsų darbo tikslas – teikiamų transporto paslaugų kokybė : greitas krovinių pristatymas su minimaliausiais kaštais klientui. Darbe naudojami terminai :

Krovinių ekspedijavimas – krovinių gabenimo organizavimas, atliekant su tuo susijusius veiksmus, numatytus krovinių ekspedijavimo sutartyje.

Ekspeditorius – juridinis asmuo, sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį. Tai ūkio subjektas, kurio užduotis yra pristatyti tam tikrą krovinį į nurodytą vietą. Ekspeditorius yra asmuo tarpininkaujantis tarp transporto paslaugos užsakovo ir vežėjų.

Tarptautinių žodžių žodynas ekspeditorių apibūdina kaip asmenį, kuris ką nors

išsiuntinėja pvz.: prekes, periodinius leidinius, korespondenciją. Anglų – anglų

kalbų žodynas ekspeditorių įvardija (angl. freight forwarder) – kaip asmenį,

atstovą ar įmonę, kuris siuntinėjo užsakymu priima krovinį ir perduoda vežėjui

pervežimui.

Krovinių ekspedicija – krovinių vežimo dokumentų įforminimas, vežimo sąlygų paaiškinimas, vežimo mokesčių apskaičiavimas, vežimo sutarčių su įvairių transporto rūšių įmonių administracijomis sudarymas, krovinių išsiuntimas, krovinių gabenimo kontrolė, atsiskaitymas su krovinių siuntėjais, gavėjais, savininkais, transporto įmonių administracija už suteiktas paslaugas, kitų šalių transporto firmų frachto agentų funkcijųvaldymas.

Ekspedicijos ir logistikos paslaugos – apima bet kokias su krovinių vežimų susijusias paslaugas (nepriklausomai nuo to ar vežama vienmodaliniu ar multimodaliniu transportu), krovinių konsolidavimą, sandėliavimą, paruošimą išsiuntimui, pakavimą ar distribuciją taip pat ir papildomas bei konsultacines paslaugas, kurios apima bet neapriboja muitinės ir mokesčių klausimais, prekių deklaravimu, prekių draudimu ir mokėjimų ar dokumentų susijusių su prekėmis surinkimu ar įgijimu. Ekspedicijos paslaugos taip pat apima logistines paslaugas įskaitant ir informacinių technologijų susijusių su vežimu, prekių paruošimu, išsiuntimu ir sandėliavimu bei to fakto tiekimo grandinės valdymu.

Gramatiškai šiuos terminius galima atskirti – ekspedicija lingvistiškai aiškinant tai yra vienkartinis veiksmas, krovinio dėl kurio pervežimo ir kitų su pervežimu susijusiųpaslaugų teikimo ar organizavimo susitaria vienkartinis įvykdymas. Tuo tarpu ekspedijavimo terminas lingvistinis aiškinimas reikštų ilgalaikį, pastovų tam tikrų paslaugų vykdymą, procesą. Krovinių ekspedicijos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Taigi ekspedijavimo sutartimi galima būtų laikyti neterminuotą, ekspedicijos kai yra susitariama pavyzdžiui dėl tam tikros įmonės atskirų krovinių ekspedicijos tam tikram laikotarpiui. Sutartimi gali būti laikoma ir ekspeditorius užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakavo (užsakavo kliento).

Ekspedicijos sąvoka.

Ekspedijuoti [ lot. expedire – ruošti, atlikti, sutvarkyti ] pagal paskirtį išsiuntinėti gaminius, prekes, korespondenciją. Tarptautiniame žodžių žodyne šalia kitų ekspedicijos reikšmių ekspedicija [ lot. expeditio – išdėstymas, žygis ] apibūdinama kaip siuntimas, skirstymas gavėjams, vartotojams arba įmonės, įstaigos (gamyklos, spaustuvės, pašto, kontoros) skyrius, skirstantis produkciją, prekes gavėjams, priimantis ir išsiuntinėjantis korespondenciją, oficialius raštus.

Ekspedicinis aptarnavimas – tai pagabinių operacijų susijusių su vežimais vykdymas. Jas turėtų atlikti krovinio siuntėjas arba gavėjas. Tokios operacijos tai – krovinio vežimo organizavimas, priėmimas arba perdavimas siuntėjo arba gavėjo ar transporto terminale; krovinio saugojimas, sandėliavimas; vežimo bei draudimo sutvarkymas ir kitų operacijų susijusių su krovinių vežimo nuo siuntėjo iki gavėjo tiekimas, ypač svarbus ekspeditoriaus vaidmuo vežant krovinius multimodainiu transportu.

Transporto rūšiesparinkimas priklauso:

Nuo infrastuktūros;

Transportavimo rūšies tinkamumo kroviniui gabenti;

Taip pat nuo gabenimo kaštų – nuo kūrų gali priklausyti ir prekės kaina rinkoje; brangiausius krovinius galima gabenti ir brangesniu transportu t.y. jų gabenimo kaštai gali būti didesni, kai tuo tarpu mažesnės vertės krovinių gabenimo kaštai gali lemti jų realizavimą rinkoje.

Krovinių ekspedijavimas yra labai išvystytas, nes konkurencija Lietuvoje labai didelė. Daugybė vežėjų ir logistikos įmonių tai siūlo kaip pagrindinę paslaugą, todėl pats pervežimas iš taško A į tašką B, aplankant ir tašką C yra tik vienas darbelis visoje „pakuotėje”.

Vadybos teorijos raida

Valdymas ir organizacijos – savo istorinių laikų ir socialinėssantvarkos bei vietos produktai. Tai vadybos teorijos raidą įmanoma suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.

Žmogiškųjų santykių vadybos teorijos atstovai sako, kad valdymas yra veikla, kurią kuria žmonės, ji nukreipta i žmones ir tarp žmonių. Todėl tikslus ir detalius darbo pasidalijimas, pareigų ir teisių nustatymas nereikalingas ir net kenksmingas. Tai apriboja žmonių iniciatyvą ir sudaro priežastis konfliktams. Svarbiausioji vadovo funkcija – paskatinti pavaldinius (ir materialiai, ir moraliai) darbui.

Mokslinio valdymo teorija: vadybos kryptis, siekusi moksliškai nustatyti geriausius bet kurios užduoties metodus, taip pat parinkti, apmokyti ir motyvuoti darbininkus. Frederickas W. Tayloras (1856- 1915) grindžia savo filosofiją keturiais pagrindiniais principais:

tikro vadybos mokslo sukūrimas taip, kad būtų galima nustatyti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą.

darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais, tai yra taip, kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas už užduotį, kuriai jis labiausiai tinka.

mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas.

glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbininkų.

Klasikinės organizacijos teorija: įvardinti principus ir įgūdžius, lemiančius valdymo efektyvumą. Henris Fayolis (1841- 1923) paprastai yra vertinamas kaip klasikinis vadybos mokyklos įkūrėjas. Jis ne tik pirmas tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmas tai susistemino. Faylio 14 valdymo principų:

Darbo pasidalijimas. Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau atlieka savo darbą.

Valdžia. Vadovaituri duoto nurodymus, kaip atlikti užduotis.

Drausmė. Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas.

Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik iš vieno asmens.

Krypties vienovė. Toms organizacijos operacijoms, kurių tikslas tas pats, turi vadovauti tas pats vadovas pagal vieną planą.

Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus.

Atlyginimas. Už atlikta darbą turi būti atlyginama teisingai ir darbdaviams, ir darbuotojams.

Centralizacija. Vadovai atsakingi už visą darbą, tačiau turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės savo darbus tinkamai atlikti.

Hierarchija. Valdžios linija organizacijoje – šiandien dažnai žymima tvarkingais keturkampiais ir linijoms organizacinėse struktūroje- visada įmonėje „brėžiama” iš viršaus į apačią nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.

Tvarka. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje reikiamu laiku.

Teisingumas. Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavadiniams.

Personalo stabilumas. Didelė darbuotojų kaita trukto organizacijai sėkmingai dirbti.

Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, net jei kartais gali pasitaikyti ir klaidų.

Esprit de Corps (kolektyvo dvasia). Komandos dvasios stiprumas teikia organizacijai vieningumo.

Bihevioristinė teorija: ( organizacija ir žmonės) tai grupė vadybos mokslininkų, turinčių sociologijos, psichologijos ir kitų šioms disciplinoms giminingų sričių išsilavinimą ir savo įvairiapuses žinias panaudojančių tam, kad geriau suprastų ir efektyviau valdytų žmones organizacijoje. Žmonių santykiai, tai kaip vadovas elgiasi su kitais darbuotojais ar naujai priimtaisiais. Šiomis dienomis konkurencinėje aplinkoje pastebima, kaip yra pritaikytos santykių teorijos. Todėl keičiantis dabartinei pasaulio ekonomikai, dauguma kompanijų nusprendžia sumažinti vadovų ir darbininkų skaičių. Norėdami sušvelninti galimas problemas po mažinimo, vadovai priėmė visuotinės kokybės valdymo programa. Siekiant padėti tiems, kuriuos reikės atleisti, buvo teikiamos išsamios konsultavimo ir perkėlimo paslaugos. Bihevioristai į vadybos ir organizacijos mokslą įvedė du naujus aspektus:

Pirma, jie pateikė dar įmantresnį pažiūrį į žmones bei jų siekius.

Antra, bihevioristai taikė mokslinius metodus tirti žmonių elgesįorganizacijoje kaip nedalomoje visumoje.

Sisteminis požiūris: į organizaciją kaip dosnią ir kryptingą sistemą, susidedančią iš tarpusavyje susijusių dalių. Pagal šį požiūrį, vadovai laiko savo organizaciją vieninga visuma ir kartu kitos, didesnės, išorinės aplinkos dalimi. Sistemų teorija teigia, kad bet kurio organizacijos segmento veikla tam tikru laipsniu veikia visų organizacijos segmentų veiklą. Į vadybos kalbą skverbiasi daug bendrosios sistemų teorijos sąvokų, todėl vadovams privaloma susipažinti su sistemų teorijos žodynu, kad galėtų suvokti šiuolaikinius laimėjimus. Žodynas:

POSISTEMĖS: dalys, kurios sudaro sistemos visumą.

SINERGIJA: situacija, kai visuma didesnė už dalis.

ATVIRA SISTEMA: sąveikaujanti su savo aplinka.

UŽDARA SISTEMA: nesąveikaujanti su savo aplinka.

SISTEMOS: skiriančios kiekvieną sistemą nuo josaplinkos. Ji nelanksti uždaroje sistemoje ir laksti – atviroje.

SRAUTAI: tokie komponentai kaip informacija, medžiagos ir energija, kurios įeina į sistemą ir išeina iš jos.

GRĮŽTAMASIS RYŠYS: kontrolės sistemos dalis, kurioje veiksmų rezultatai sugrįžta atskiriam asmeniui ir įgalina jį nagrinėti bei taisyti darbo procedūras.

Naujoji valdymo mokykla. Ši mokykla pradėjo naudoti tiksliuosius mokslus ir skaičiavimo techniką. Ji vystosi dviem kryptim. Pirmajai priklauso matematikos metodų naudojimas geriausiems sprendimams išrinkti ir pagrįsti; antra kryptis nagrinėja valdymą sisteminiu požiūriu. Dabar jas bandoma sujungti, sprendžiant optimalų strategijų modeliavimo problemas, panaudojant situacijų modelius ir kt.

Pagrindinis mokyklos bruožas yra tai, jog žodiniai išvedžiojimai ir aprašomoji analizė yra pakeičiama matematinių modelių analize. Didelis šios mokyklos įnašas – sistemos teorijos panaudojimas valdymui. Organizacija dažnai vaizduojama plokščia schema, kuri parodo ryšius tarp žmonių ir padalinių. Sistemų teorija padėjo geriau suprasti ir pamatyti organizacijos vientisumą.

Taigi sistemų teorija nustato ribas, kurių neperžengdami mes galime planuoti veiksmus ir numatyti tiesiogines, ir tolesnes perspektyvos pasekmes. Todėl vadovaudamiesi šiuo sisteminiu požiūriu, vadovai gali lengviau palaikyti pusiausvyrą.

Transporto logistikos reikšmė

ir uždaviniai

Ekonomikos globalizacijos procesą lemia intensyvi šalių ekonomikos plėtra, naujų rinkų užsiėmimas, informaciniųtechnologijų galimybės. Konkuruojant globaliose ir sparčiai kintančiose rinkoje, pranašumą įgyja tie, kas sugeba reikiamu laiku į reikiamą vietą pristatyti produktus, palaikydami kuo aukštesnį aptarnavimo lygį, kuo mažesnėmis bendrosiomis išlaidomis. Todėl kiekvienos įmonės veikloje logistika turėtų užimti svarbią vietą. Pagrindinė logistikos užduotis įmonėje – nukreipti įvairių specialistų profesinę veiklą, į kuo geresnį klientų aptarnavimą ir kuo didesnio pelno gavimą

Logistikos veiklą įmonėje organizuoja ir įgyvendina įmonės atskirų padalinių darbuotojai arba logistikos skyriai. Kiekvieną logistikos veiklos sritį siekiama valdyti ne atskirai, o koordinuotai. Versle negali būti svarbiausių, dominuojančių veiklos sričių. Jos visos yra svarbios ir papildo viena kita. Ir jei nors vienos veiklos sričiai skiriama mažiau dėmesio, jei ji ignoruojama, tai gali turėti neigiamų pasekmiųvisam verslui.

Logistika yra praktinis verslo instrumentas, leidžiantis siekti įmonės strateginių, taktinių tikslų, daryti įtaką verslo strategijai, sukurti naujų įmonės konkurencijų pranašumų rinkoje.

Lėšos, išleidžiamos logistikai, sudaro santykiniai didelę visų išlaidų dalį. Įvairiose įmonėse jos yra skirtingos ir sudaro apie 35%. Logistikos procesai turi didelę įtaką produkto kainai ir paprastai sudaro nuo 8 iki 50% jo vertės. Logistikos pagrindinę pridėtinę vertę sukuria transportavimas, sandėliavimas, vartotojų aptarnavimas, produktų paskirstymas. Manoma, kad logistika – tai veikla, sudaranti galimybę mažinti išlaidas. Dabartinės logistikos raidos tendencijos pasaulyje yra panašios. Skirtumas tik tas, kad vieni regionai toliau pažangia, o kiti taiko jau sukurtus logistikos grandinės, diegimo ir tobulinimo būdus. Pasak „Baltic Logistic System Vilnius”, teikiančios smulkių siuntų gabenimo paslaugas „Bizpak ” pardavimo ir rinkodaros direktoriaus G. Bingelio, ES šalyse jau susiformavęs požiūris, kad siekiant maksimalaus kompanijos veiklos efektyvumo logistikos paslaugos turi būti patikėtos šios skirties profesionalams. Lietuvoje sparčiai diegiamas 3PL modelis, t.y. trečiųjų šalių logistikos modelis, kai naudojamasis išorinių logistikos bendrovių, kurios paprasčiau, pigiau atlieka šios funkcijos, paslaugomis.

Kiekviena įmonė turi daugybę tikslų, suformuotų visai įminei arba pavienėms jos veiklos sritims. Ypač svarbūs pagrindiniai įmonės tikslai, su kuriais yra glaudžiai susiję ir pagrindiniai logistikos tikslai. Logistikos tikslai yra sudėtinė įmonės tikslų sistemos dalis.Pagrindinis logistikos tikslas – veiklos veiksmingumas, arba optimizavimas. Logistikos procesai iš esmės skirti mažinti išlaidas. Mažinant išlaidas optimizuojama prekės kaina, didėja jos konkurencingumas, atitinkamai gaunama daugiau pelno.

Logistikos proceso tikslas – susieti gamybą su vartojimu. Todėl kitas svarbus logistikos tikslas – mažiausiomis išlaidomis pristatyti reikiamą tinkamos kokybės prekę, reikiamą jos kiekį, tiksliai laiku į numatytą vietą. Logistikos tikslas taip pat yra planuoti bei koordinuoti visas veiklos sritis, mažiausia kaina užtikrinančias aukšto aptarnavimo lygį ir kokybę.

Logistikos uždavinius lemia logistikos tikslai ir funkcijos. Logistikos specialistų uždavinys yra tiekti vartotojams prekes ir teikti paslaugas veiksmingiausiu, priklausomai nuo poreikių ir paklausos, būdu. Kai kurie autoriai yra suformulavę šešis logistikos uždavinius, vadinamąsiasšešias logistikos taisykles, nusakančias materialiųjų srautų nuoseklumą:

Krovinys – reikiama prekė;

Kokybė – reikiamos kokybės;

Kiekis – reikiamas kiekis;

Laikas – pristatyta reikiamu laiku;

Vieta – pristatyta į reikiama vietą;

Išlaidos – atlikta su mažiausiomis išlaidomis.

Logistikos uždaviniai gali būti įvairaus masto -tiek vietinio pobūdžio, tiek globaliniai.

Projekto logistika

Įvairūs produktų (krovinių) tiekėjai gali būti toli vienas nuo kito, tačiau turėti bendrų tikslų vienoje vietoje -pavyzdžiui elektrinės, užtvankos, žaliavų valymo įrenginių statymo vietoje. Projekto logistikos srityje itin svarbūs transportavimo ir krovos darbai. Be to/ derinant produkcijos pagaminimo, perėmimo, išsiuntimo ir pristatymo į statybos aikštelę terminus visi projekto dalyviai turi nuolat keistis informacija.

Miesto logistika

Miesto logistikos atsiradimą tikriausiai lėmė neigiamos pasekmės, kurios atsiranda miestuose daugėjant tarnybinio, individualaus ir visuomeninio transporto. Siekiant apsaugoti miesto centrą nuo triukšmo, oro teršalų ir didėjančios nelaimingų atsitikimų rizikos, miestuose įrengiamos riboto eismo ir pėsčiųjų zonos. Taip mažinami eismo srautai. Transporto sistemos atstovai negalėjo nereaguoti į tokią tendenciją. Remiantis naująja miesto logistikos koncepcija, ūkio transportui miestuose bandoma teikti prioritetą.

Norint įgyvendinti šią koncepciją, būtina bendradarbiauti visiems jos kūrėjams: logistikos paslaugų teikėjams, jų partneriams, kurie iki šiol savarankiškaiteikė įmonėms paslaugas, taip pat saugyklas turinčioms įmonėms, organizavusioms geresnę prekių priėmimo sistemą ir sugebančioms trumpinti prastovas, taip pat ir savivaldybėms, kurios įvairiais potvarkiais gali valdyti miesto eismo (ir individualaus transporto) srautus.

Ekspedicinėms įmonėms tikslinga jungtis (pvz., sudarius sutartį į keletą kooperacinių grupių), siekiant tiekti prekes iš krovinių paskirstymo centro į miesto centrą. Tokios koncepcijos įgyvendinimo pavyzdys Fraiburge prie Breisgau turėtų atskleisti šio proceso pranašumus:

12 ekspedicinių firmų ir AB ,, Vokietijos geležinkeliai” susijungia į 4 kooperacines grupes, siekdamos tiekti prekes miesto centrui.

Koncepcijos įgyvendinimo pradžia -1993 m. spalio mėnuo.

Galimi kooperacijos rezultatai:

Pvz,, daugelyje Vokietijos miestų, tokių kaip Štutgartas, Ulmas, Augsburgas, Miunchenas, Berlynas, Brėmenas,Frankfurtas, Kaselis ir kiti, ekspedicinės firmos jungiasi, siekdamos realizuoti panašias kooperacijos koncepcijas, Visur vienodai vykti šis procesas negali, nes reikia atsižvelgti į vietos sąlygas: pvz., vienur prekes reikia tiekti didmeninės prekybos centrams, kitur -pėsčiųjų zonose esančioms parduotuvėms.

Regioninė logistika

Tai atskirų gamybos įmonių produkcijos, pvz., atsarginių dalių ir pan., regioninio paskirstymo logistikos sistemos.

Nacionalinė logistika

Nacionalinės logistikos koncepcijoje kalbama apie tam tikros šalies teritorijos siuntų surinkimo ir paskirstymo sistemas, laiduojančias klientams, kad siuntos bus pristatytos laiku. Tai gali būti ir produktų ar paslaugų sistemos, pvz., kurjerių paslaugų tarnybos. Šiuo atveju transportas dažnai valdomas iš centro.

Euro logistika

Skirstymo sistemosturi apimti Europos Sąjungos šalių teritorijas. Kuriant tam tikrų transportavimo ruožų struktūrinius planus, iškyla didelių sunkumų, nes vežant siuntas dažnai reikia derinti įvairių rūšių transportą arba atsižvelgti į įvairių šalių eismo apribojimus (pvz./ ribotą krovininių automobilių eismo laiką).

Daugelis nacionalinių kurjerių tarnybų siūlo savo paslaugas ne vien savo šalyje, bet ir ES teritorijoje. Šie paslaugų tinklai (sistemos) yra logistikos paslaugų teikėjų sistemos. Jomis gali pasinaudoti įvairūs siuntėjai. Suderinus paslaugų teikimo procesą, galima sumažinti siuntimo kaštus.

Globalinė logistika

Globalinę logistikos koncepciją siūlo vadinamieji ,,integruotojai”. Sąvoka ,,integravimas” reiškia visų transporto grandžių segmentų derinimą. ,,Integruotojas”’ kontroliuoja, kaip atliekamos visos užduotys, ir gali nuolat stebėti siuntų judėjimą. Taigi vienoje verslo įmonėje bendrai veiklai gali būti susitelkę: vietos susisiekimo įmonė, krovos įmonė, tolimojo susisiekimo įmonė, oro krovinių vežėjai, muitinės agentai. Vežimai reguliuojami iš centro per atstovus įvairiuose žemynuose, kurie garantuoja laikytis vežimų terminų.

Aprūpinimo logistikos sąvokos

apibrėžimas

Aprūpinimo logistika kai kuriuose literatūros šaltiniuose yra dar vadinama pirkimo logistika, įgijimo logistika, tiekimo logistika arba tiesiog aprūpinimo logistika. Tai termino pasirinkimo klausimas, tačiau visais atvejais kalbamaapie tą pačią veiklos sritį. Aprūpinimo logistikos tikslas – įmonės poreikių patenkinimas materialiaisiais ištekliais. Aprūpinimo logistika – tai veikla, susijusi su įmonės aprūpinimu materialiaisiais ištekliais vidaus ir užsienio rinkose, reikalingais gamybos programai vykdyti ir eksploatacinėms reikmėms, pasiteikus logistikos priemones.

Materialieji ištekliai įmonėje dažnai įvardinami medžiagų ūkiu. Rinkodaroje jie vadinami gamybinio naudojimo prekėmis. R. Kulvykaitė „Gaminio marketingas ” (2001) gamybinio naudojimo prekes apibrėžia taip: „Gamybinio naudojimo prekės – tai prekės, skirtos įmonėms ir organizacijoms, kurios jas naudos savo tolesnėje veikloje “. Kai kurios prekės gali būti kartu ir gamybinio, ir asmeninio naudojimo, pvz., vaisiai gali būti suvalgomi (asmeninis naudojimas), o įmonė iš jų gali gaminti džemą (gamybinis naudojimas). R. Kulvykaitė minėtojeknygoje gamybinio naudojimo prekes pagal jų dalyvavimo tolesnėje įmonės veikloje, pobūdį ir vertę suskirstė į :

Žaliavas ir medžiagas;

Detales ir surinkimo mazgus;

Pagrindines gamybos priemones;

Pagalbines gamybos priemones;

Priežiūros medžiagas.

Žaliavos – tai nepakeisti arba nežymiai perdirbti gamtos ištekliai, pvz., medvilnė, akmens anglis ir pan.

Medžiagos – tai gamyboje apdorotos žaliavos, kurios tolesniame gamybos procese tampa gaminio sudedamąją dalimi. Jos galutiniame produkte pakeičia savo materialiąją formą ir gali jame „išnykti”, pvz., klijai, siūlai…

Detalės ir surinkimo mazgai – gamybos procese taip pat tampa galutinio produkto sudedamąją dalimi, tačiau skirtingai nei medžiagos jie nekeičia savo formos, pvz., mikroschemos, guoliai.

Pagrindinės gamybos priemonės – tai ilgalaikio naudojimo prekės, tiesiogiai dalyvaujančios kitų produktų gamybos procese. Jos netampa galutinio produkto sudedamąją dalimi, o savo vertę į galutinį produktą perkelia dalimis per keletą metų, pvz.: šlifavimo staklės, mezgimo mašinos ir pan.

Pagalbinės gamybos priemonės – tai mažos vertės gamybos priemonės: įrankiai, gamybos ir ūkio inventorius.

Priežiūros medžiagos – tao medžiagos, kurios netampa galutinio gaminio sudedamąją dalimi. Jos reikalingos normalioms gamybos ar veiklos sąlygoms užtikrinti, pvz., valymo priemonės, tepalai.

Materialiuosius išteklius reikalingus įmonės veiklai, gamybos įmonė gali pasigaminti pati ar pirkti iš kitų įmonių. Pagrindiniai klausimai, kuriossprendžia aprūpinimo logistika yra šie: ką pirkti, iš ko pirkti, kokiomis sąlygomis pirkti, kaip su gamyba ir su pardavimu, kaip susieti įmonės veiklą su tiekėjais ir kt. Pagrindiniai

aprūpinimo uždaviniai yra:

Nustatyti materialiųjų išteklių poreikį;

Tirti tiekimo rinką;

Pasirinkti tinkamus tiekėjus;

Organizuoti pirkimą;

Kontroliuoti tiekimą;

Koordinuoti ir nuolat palaikyti ryšį su gamintojais, pardavėjais ir tiekėjais.

Gamybinio naudojimo prekių pirkėjas yra įmonės. Gana retai jos perka pavieniai asmenys. Gamybinio naudojimo prekių pasirinkimas ir pirkimas reikalauja daugiau profesionalumo negu asmeninio vartojimo prekių. Neretai pirkėjai apie perkamų prekių savybes žino ne mažiau už jos pardavėją. Sprendimas pirkti gamybinio naudojimo prekes priimamas laikantis tam tikru proceso nuoseklumu. Įvairiose versloįmonėse gali būti atliekami įvairūs pirkimai. Ž. Židonis „Verslo logistika” (2002) įvardija šias pagrindines pirkimo rūšis:

Komplektuojamųjų dalių pirkimas;

Žaliavų pirkimas;

Pagalbinių įrengimų pirkimas;

Gamybos įrengimų pirkimas;

Gamybos atsargų pirkimas;

Paslaugų pirkimas ir kt.

Įmonės pirkimo poreikis turi būti nustatytas kiek įmanoma tiksliau, pvz., nustatant medžiagų poreikį, reikia atsižvelgti į: medžiagų poreikio rūšis; poreikio nustatymo būdus. Medžiagų poreikio rūšys yra:

Pirminis (žaliavos, atskiros surinkimo dalys ir kt)

Antrinis (atskiros konstrukcinės dalys ir kt.)

Tretinis (pagalbinės, greitai susidėvinčios medžiagos ir kt.)

Poreikio nustatymo būdai:

pagrindinis poreikio nustatymas ( susijęs su gamybos planavimu). Jo pagrindą sudaro gamybos programa ir produktai bei jų sunaudojimo normos;

naudojimų medžiagų poreikio nustatymas. Šis būdas taikomas medžiagoms, kurių naudojimas patiria svyravimus, pvz., dėl broko, dėl netikslios prognozės r kt. poreikis nustatomas įvertinus jų reikšmę per praėjusį laiką, įmonės patirtį ir kitas sąlygas.

Būsimų laikotarpių materialiųjų srautų apimtys nustatomos, taikant įvairius prognozavimo metodus. Pirmiausiai, surenkami duomenys apie praėjusio laiko tarpo (mėnesiu, metų) į įmonės sandėlį patekusių medžiaginių srautų apimtis. Pagal šių apimčių vidurkį galima nustatyti srauto kitimo tendencijas artimiausiu laikotarpiu. Nustačius poreikį analizuojama, ar reikiamus išteklius (ar jų dalį) pasigaminti patiems,ar pirkti iš kitų įmonių. Renkantis variantą reikėtų remtis tokiais kriterijais ir atsakyti į klausimus:

ar pristatomi kitos įmonės gaminai bus tokios pat kokybės kaip ir savo gamybos;

ar tai bus įvykdoma laiku;

kiek tai kainuos.

Aprūpinimo išlaidos. Į jas įeina:

produktų pristatymo išlaidos, kurios sudaro produktų užsakymo ir gabenimo išlaidos;

sandėliavimo išlaidos, kurias sudaro pastovios ir kintamos išlaidos;

kainų nuolaidos (taikomos perkant dideliais kiekiais).

Pristatomų partijų dydis. Logistikai labai didelę reikšmę turi pristatomų partijų dydžiai. Partijų dydžio matavimo vienetais gali būti: transporto priemonių skaičius, pakuočių skaičius, kt. (pvz.: sandėliavimo poreikių įvairūs matavimo vienetai).

Aprūpinimo terminas nustatomas atsižvelgiant į turimas atsargasir tiekimo trukmę. Aprūpinimo trukmę sudaro laikotarpis nuo užsakymo priėmimo iki prekės pristatymo į kliento sandėlį. Jį sudaro:

užsakymo paruošimo laikas;

pristatymo trukmė;

priėmimo į sandėlį trukmė;

laikas, sugaištas prekės kontrolei; (prekės kiekiui ir kokybei tikrinti).

Optimalus tiekimo partijos dydis (užsakymo dydis) – tai toks prekių kiekis, kurio pristatymo ir sandėliavimo išlaidų suma yra mažiausia. Laibai svarbu apspręsti dėl optimalaus tiekimo partijos dydžio.

Pasirinkus tiekėją, reikia su juo sudaryti tiekimo sutarti. Sutartyje reikėtų apibrėžti svarbiausias teikimo sąlygas, būtent:

produkcijos technines charakteristikos ir sąlygas;

tiekimo apimtį;

reikalavimus pakuotei;

pristatymo vietą;

kainą;

mokėjimo sąlygas;

draudimo sąlygas;

garantijas;

baudas;

papildomas sąlygas.

Aprūpinimo procesas yra baigtas, kada į sandėlį atgabenamos prekės ir įforminamas prekių priėmimas. Gaunamas prekes priima sandėlio darbuotojai. Jie patikrina gautų prekių kiekį ir iš dalies kokybę. Priėmus prekes, sutartyje vykdymo kontrolės dokumentuose daromi reikiami įrašai.

Rinkodaros prigimtis, turinys ir sudėtis,

sandėlių logistikos koncepcija

Įdėmiai pažvelgus į praėjusio šimtmečio Lietuvos krautuvininkų, karčemų ar

po kaimus prekes vežiojusių prekeivių veiklą nesunkiai pastebime šiandieninio

marketingoveiklos elementų. Jau tada prekės buvo vežamos ten ir tada, kur ir kada

buvo tikimasi jas parduoti, o raštu, triukšmu bei balsu pardavėjų skleidžiami garsai ir

skelbimai reiškė ano meto reklamines priemones, siekiant pirkėjų dėmesio. Norom

nenoriom pastebi, kad praktinė marketingo pusė savo išraiškos formas pradėjo įgyti

gerokai anksčiau už teorinį jo suvokimą ir aiškinimą. Ir tai nėra pavyzdžio neturintis

atvejis. Panašiai atsitiko ir su garo mašina, kuri vos ne visą šimtmetį jau buvo

naudojama, kol mokslininkai sukūrė jos veikimo teoriją. Medicina prasidėjo nuo

žmogaus kūno aprašymo ir tik vėliau imta gilintis į ligų kilmę, jas sukeliančias

priežastis. Šie paprasti ir gyvenimiški pavyzdžiai rodo, kad marketingo, kaip ir kai

kurių kitų reiškiniųištakos, glūdi gerokai tolimesnėje praeityje lyginant su tuo laiku,

kai buvo sukurta jo teorija ir parašyti pirmieji marketingo vadovėliai.

Marketingas yra plačiai paplitęs kasdieniniame gyvenime ir dažniausiai

suprantamas kaip verslo įmonių veiklos būdas. Marketingo tematika jau yra parašyta

šimtai ir gal būt tūkstančiai vadovėlių, jį studijuoja ne tik verslo vadybos, bet ir kitų

specialybių studentai.

Marketingą naudoja anaiptol ne vien verslo įmonės ir organizacijos. Jį

pasitelkia taip pat ir visuomeninės, politinės, valstybės valdymo ir net religinės

organizacijos ir institucijos norėdamos sužadinti sau pageidautiną žmonių reakciją.

Pavyzdžiui, valstybės valdžia kuria ir įgyvendina aplinkos apsaugos, kovos su

nusikalstamumu ar nuosavybės apsaugos įstatyminę bazę ir apie tai informaciją

skleidžia ją dominančiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose. Tokiu būdu ji vykdo

savo šalies populiarinimo ir įvaizdžio gerinimo darbą siekdama užsienio investicijų

skatinimo arba šalies prestižo gerinimo tikslų.

Daugelis žmonių marketinge dalyvauja ir patiria jo poveikį kaip prekių ir

paslaugų pirkėjai ir vartotojai ar visuomeninio gyvenimo dalyviai pasirinkdami

sprendimus ką ir kur pirkti, už ką balsuoti, kur ir kaip atostogauti ir pan. Dėl to

marketingo žinios yra naudingos ir reikalingos ne tik tiems, kurie jį vykdo, bet ir

tiems, kurie patiria ir priima jo poveikį. Kai marketingo žinios nukreipiamos visuomenės ar šalies ekonominės problemomsspręsti, laikoma, kad tai makromarketingas. Makromarketingas – tai rinkos ūkio tvarkymo veikla siekiant prekių ir paslaugų srautą iš gamintojų nukreipti vartotojams taip, kad geriausia būtu tenkinama paklausa ir įgyvendinami šalies bei visuomenės tikslai. Kai marketingo žinios sutelkiamos pelno ar nesiekiančių pelno organizacijų tikslams pasiekti, laikoma, kad yra sprendžiamos mikromarketingo problemos. Tai organizacijos tikslų įgyvendinimo veikla numatant vartotojų ar klientų reikmes ir nukreipiant jas tenkinančių prekių bei paslaugų srautą iš gamintojų vartotojams ar klientams.

Kaip jau buvo minėta, šiuolaikinė logistika suvokiama kaip praktinis verslo vadybos instrumentas, įgalinantis siekti įmonės strateginių, taktinių bei operatyvių tikslų, integruotai ir racionaliai kaštų bei prekių ir paslaugų kokybės požiūriu sprendžiant materialinių išteklių transportavimo,transformavimo bei aptarnavimo pagal vartotojo poreikius uždavinius.

Kiekybiškai ir kokybiškai pagrįsti sprendimus, eliminuoti iš sistemos nereikalingas grandis leidžia tokių logistikos komponentų įvertinimas:

ekonominio -sprendžiant, kas ir kiek turėtų būti įtraukta į logistikos sistemą ir joje transformuota;

techninio – apibrėžiant, kokiu būdu, arba su kokiomis priemonėmis bus užtikrinti srautai bei transformacija logistikos sistemoje;

informacinio – nustatant, kaip bus planuojami, organizuojami ir kontroliuojami atitinkami srautai.

Siekiant pašalinti neatitikimus tarp visos sistemos ir atskirų jos grandinių ar posistemių interesų, tikslų, uždavinių ir rodiklių, būtina:

logiškai ir racionaliai išdėstyti prioritetus valdomoje sistemoje;

išaiškinti logistikos sistemos elementų priklausomybę vienas nuo kito ir nuo išorės veiksnių.

Į visa tai reikia atsižvelgti, rengiant įmonės logistikos koncepciją. Taigi, pirmiausia yra apibrėžiama: kokios prekės ar medžiagos kur, kada ir kokiais kiekiais yra reikalingos bei kaip jos turi būti naudojamos. Atsižvelgiant į tai, nustatoma, iš kur ir kokiu būdu jos turi būti pristatytos (atgabentos); kur, kaip ir kuriam laikui susandėliuotos bei kokios tam būtinos lėšos.

Planuojant logistikos kaštus, būtina remtis pageidaujamu klientų aptarnavimo lygiu, bet tuo pačiu įvertinti vartotojų aptarnavimo kokybės ir su tuo susijusių kaštų balansą. Įmonė praktiškai yra pajėgi pasiekti bet kokį serviso lygį logistikoje, jeigu ji disponuoja pakankamais ištekliais.Dabartiniu metu ribojantį vaidmenį vaidina daugiau ekonominiai, o ne technologiniai veiksniai. Pvz., šiai dienai pilnai išsprendžiamas uždavinys išdėstyti būtinas atsargas, maksimaliai priartinant jas prie stambiausių klientų arba nuolatinėje parengty laikyti savo automobilių parką. Esant tokiam logistikos pasirengimo darbui laipsniui, tiekėjas, išsiaiškinęs konkrečius kliento poreikius, gali pateikti gatavą produkciją ar medžiagas per keletą valandų ar net minučių. Tai kraštutinės serviso formos, kurios brangiai kainuoja.

Tarkim, tam tikru momentu reikiamos prekės neturėjimas gali atsiliepti įmonei baudomis, pardavimų ir pelno mokėjimų, klientų praradimu ar net sąlygoti jos uždarymą. Atvirkščiai, poros dienų tiekimų sandėliavimas atsargoms papildyti sutrikimai tik minimaliai gali sutrikdyti įmonės darbą ir beveik neatsiliepti jos veiklos rezultatams. Daugeliu atvejųfirmos logistikos sistemos darbo sutrikimai įmonės veiklos rezultatus įtakoja tiek, kiek klientai teikia reikšmės aptarnavimo kokybei. Kuo didesnius nuostolius gali patirti vartotojai dėl aptarnavimo trūkumų, tuo įmonės veikloje didesnis prioritetas teikiamas logistikai.

Optimalaus klientų aptarnavimo lygio pasirinkimą sąlygoja sąnaudų didinimo dinamika. Išaiškinta, kad pradedant nuo 70 % ir aukščiau aptarnavimo sąnaudos auga pagal eksponentę, priklausomai nuo aptarnavimo lygio, o aptarnavimo lygiui siekiant 90 ir daugiau %, servisas tampa nebenaudingu. Specialistai paskaičiavo, kad aptarnavimo lygį pakėlus nuo 95 iki 97% ekonominis efektas padidėja 2%, o išlaidos išauga 14 %.

Pažymėtina, kad racionali logistikos strategija retai kada yra orientuojama į maksimaliai pasiekiamą klientų aptarnavimo lygį. Paprastai siekiama užtikrinti bazinį servisą, t.y. tokį aptarnavimą, kurį galima suteikti visiems vartotojams. Tačiau klausimas, kokia paslaugų apimtimi apriboti bazinį serviso lygį, nėra labai lengvas. Iš esmės atsakymas priklauso nuo firmos marketinginės strategijos. Jeigu firma savo kompetenciją logistikoje vertina kaip diferenciacijos priemonę, tai jai svarbu pasiekti aukštą bazinį aptarnavimo lygį. Tuomet kompanijos vadovai turi laikytis nuolatinio tobulėjimo logistikoje politikos. Jeigu pagrindiniu konkurencijos veiksniu išlieka kaina, tai mažai tikėtina, kad firma sugebės ir norės kelti logistikos lygį, nes tokiomis sąlygomis jai bus svarbiau išlaikyti atitinkamą sąnaudų lygį.

Bazinio serviso lygio nustatymas – tai rimtų kompromisų ir turimų išteklių bei galimybių, leidžiančių daryti atitinkamąpoveikį vartotojų elgesiui, vartotojų perkamosios galios ir jų indėlio į firmos pelną analizės rezultatas. Tarkim, kai kuriems produktams skiriamas didesnis dėmesys, negu kitiems dėl tos reikšmės, kurią jiems teikia vartotojai, ir dėl jų pardavimų įtakos įmonės pelnui. Baziniam serviso lygiui reikia kelti realius reikalavimus, išeinant iš vartotojų lūkesčių ir pageidavimų. Dažnai kompanijos susiduria su tuo, kad jų klientai pasižymi skirtinga perkamąja galia, o kai kurie iš jų kelia unikalius reikalavimus.

Vadybininkai turi suvokti, kad vartotojai nėra vienodi, ir jiems teikiamas paslaugas reikia susieti su jų pageidavimais, tiek jų pirkimo galimybėmis. Būtina pabrėžti, kad kompanijos negali laisvai keisti ar pažeidinėti savo bazinių serverio planų, apribodami jų vykdymą tik išrinktųjų klientų ratu. Bazinis aptarnavimo lygis – tai minimalus logistinio palaikymo lygis, kurisužtikrinamas visiems vartotojams. Pasirinkimą čia lemia ne tai, kad reikėtų sumažinti serverio lygį mažiausiai pelningiems vartotojams. Klausimas keliamas kitu kampu: ar reikia apskritai turėti reikalų su tokiais vartotojais. Tačiau jeigu užsakymas priimtas, tai firma privalo klientą aptarnauti užsibrėžtų baziniu lygiu.

Paprastai firmos gana optimistiškai vertina savo galimybes aptarnauti vartotojus vidutiniu, arba baziniu lygiu. Tačiau jeigu kompanija nusistato sau nerealiai aukštą tikslinį serviso lygį, tai nesugebėjimas nuolat jo laikytis, gali sukelti ţymiai rimtesnių problemų tiek pagrindinėje veikloje, tiek ir santykiuose su klientais, negu tiesiog neišvengiamas “kartelės” nuleidimas. Tobulai organizuota logistika teikia naudą vartotojui tik tuo atveju, kai prisiimti įsipareigojimai yra realūs, patikimi ir iš tiesų visuomet vykdomi. Vartotojai lauks pažadėtojo aptarnavimo lygio bet kuriuo atveju ir bet kuriomis aplinkybėmis. Dėl nerealiai aukštų bendrųjų aptarnavimo normatyvų, kuriuos kompanija sau nusistato, ji, nesugebėjusi patenkinti specifinių jų reikalavimų, gali tiesiog prarasti perspektyvius klientus.

Kita vertus, atskirais atvejais yra galima ir pilnai pateisinama pasiūlyti atskiriems klientams aukštesnį serviso lygį, suteikus paslaugas, kurios užtikrina didesnį prekės naudingumą ir tuo pačiu sukuriančias didesnę pridedamąją vertę. Tokio aukšto lygio servisas gali būti taikomas tik tiems vartotojams, kuriems jis iš tikrųjų reikalingas, kurie gali jį atitinkamai įvertinti. Kompensacija uţ tokias papildomas paslaugas gali būti aukštesnė kaina (virš nustatytų tarifų) arba susitarimai dėl bendro versloar jo mastų išplėtimo. Todėl tokio užsakymo vykdymas dažniausiai remiasi dalykiniais susitarimais tarp tiekėjų ir išskirtinių klientų.

Kone visose šakose egzistuoja bent po vieną firmą, kuri remiasi logistika kaip pagrindine vartotojų lojalumo užkariavimo strategija. Tokios kompanijos nukreipia turimus išteklius į aukšto bazinio aptarnavimo lygio, kurį konkurentams pasiekti labai sudėtinga, užtikrinimą. Tai formuoja tokį konkurencijos logistikoje tipą,kurį galima nusakyti: “pasivyk mane, jeigu sugebi”, ir kuris sąlygoja bendrą vartotojų lūkesčių augimą.

6