Darbo ir poilsio laikas

DARBO IR POILSIO LAIKAS

Darbo ir poilsio laikas yra atskiras darbo teisės institutas, kurį sudaro du poinstitučiai – darbo laikas ir poilsio laikas.

Istoriškai darbo laiko trukmė buvo vienas iš akstinų, gerokai paskatinusių darbo teisės išsivystymą. Kiekvieno darbdavio interesas, kad už tą patį darbo užmokestį darbas būtų atliekamas kuo ilgiau, o darbuotojas suinteresuotas priešingai, kad darbas truktų kuo trumpiau.

Ilgą laiką darbo trukmė nebuvo ribojama.Tik XIX a. pabaigoje, sena darbuotojų svajonė mažinti darbo laiko trukmę pasiekė teigiamų rezultatų ir po to, kai TD DO 1935 metais priėmė konvenciją Nr. 47 Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę, ratifikavo ir Lietuva.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str., įtvirtindamas teisę į poilsį, kartu preziumavo ir darbo laiko trukmės teisinę reglamentaciją, kuri buvo realizuota Žmonių saugos darbe įstatyme.

Dirbant pagal darbo sutartį ir norint teisingai įtvirtinti reikiamą darbo matą ir apriboti jo trukmę užtikrinant darbuotojui poilsio laiką sugaištoms jėgoms atstatyti, būtina darbo laiko teisinė reglamentacija.

Taigi, Lietuvoje normalus darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Maksimalus darbo laikas (kartu su u viršvalandžiais) per 7 dienas neturi viršyti 48 valandų. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų. Išimtys gali būti nustatytos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kolektyvinėmis sutartimis.

Teisę į poilsį, kaip vieną pagrindinių žmogaus teisių, nustato daugelis teisės aktų, galiojančių Lietuvoje: tarptautinės deklaracijos ir

r konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucija, darbo įstatymai.
Šiame savo darbe bandysiu plačiau paanalizuoti dirbo ir poilsio laiką, jų rūšis bei tvarką.
1. DARBO LAIKO SĄVOKA IR STRUKTŪRA
Darbo laikas – tai kalendorinio laiko dalis, kurios metu darbuotojas, laikydamasis vidaus darbo tvarkos, darbo grafiko ar darbo sutarties sąlygų, privalo vykdyti savo darbines pareigas.
Darbo laikas gali būti suprantamas dvejopai:
1) tai teisinių darbo santykių turinio dalis. Teisiniai darbo santykiai yra tęstiniai. Darbo laikas, kaip ir darbo užmokestis, materialioji atsakomybė ir kita, yra sudedamasis teisinių darbo santykių elementas;
2) tai darbo normos kriterijus, darbo užmokesčio matas ir kt.
Į darbo laiką įskaitomas ne tik faktiškas darbo funkcijų vykdymas, bet ir kitokie laikotarpiai, pagal įstatymą prilyginami darbo laikui. Sutinkamai su įstatymu kai kurios pertraukos įskaitomos į darbo laiką, pvz., pertraukos duodamos moterims, turinčioms vaikų, ji iems maitinti (ŽSDĮ 63 str.), taip pat pertraukos, duodamos priklausomai nuo darbo sąlygų, atsižvelgiant į jų kenksmingumą.
Pagal DK 143 str.į darbo laiką įeina:
1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas namuose;
2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas;
3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti;
4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką;
5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;
6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;
7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;
8) prastovos laikas;
9) kiti norminių aktų nustatyti laikotarpiai.
Į darbo laiką neįeina:
1) pravaikšta;
2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;
3) valstybinių, visuomeninių ar pi
iliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;
4) nedarbingumo laikas;
5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;
6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Kolektyvinėse ar darbo sutartyse gali būti numatytos ir kitos pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką.

Darbo stažas skaičiuojamas visą laiką, kol yra darbo santykiai, o socialinio draudimo stažas – kol mokamos socialinio draudimo įmokos.
2. DARBO LAIKO RŪŠYS IR TRUKMĖ

Laikotarpiai, įtraukiami į darbo laiko rūšis, gali būti normuojami įvairiai. Teisinis darbo laiko reguliavimas priklauso nuo subjektų, darbo sąlygų ir kitų aplinkybių.
Darbo laiko norma – darbo diena (pamaina) ir darbo savaitė.

Darbo diena – laiko trukmė skaičiuojama valandomis ir minutėmis, kurią darbuotojai privalo dirbti per parą. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Darbo dieną reikia skirti nuo darbo pamainos.

Darbo pamaina – darbo laiko trukmė, kurią darbuotojai turi dirbti per parą pagal darbo grafiką arba vidaus tvarkos taisykles. Darbo pamaina paprastai vadinamas darbas tam tikrą paros dalį (dieninė, vakarinė, naktinė pamainos). Atskiroms darbuotojų kategorijoms darbo pamainos trukmė gali sutapti su kasdieninio darbo trukme.

Darbo savaitė – įstatymų nustatyta bendra laiko norma per kalendorinę savaitę.

Pagal darbo laiko trukmę ir darbuotojo teisinę padėtį darbo laikas skirstomas į: normalų; sutrumpintą; ne vi
isą darbo laiką; budėjimą įmonėje ar namuose; viršvalandinį darbą, nenormuotą ir suskaidytą darbo laiką.
2.1 Normalus darbo laikas.

Lietuvoje normalus darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Maksimalus darbo laikas (kartu su viršvalandžiais) per 7 dienas neturi viršyti 48 valandų.

Kitaip negu valandomis per savaitę laiką skirstyti leidžiama tik tada, kai darbo laiko apskaita yra suminė t.y. kai 40 valandų savaitinė darbo laiko trukmė skaičiuojama vidutiniškai per tam tikrą laiką. Tačiau tokiu atveju negali būti dirbama vidutiniškai daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną (pamainą), o apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.

Išimtiniais atvejais tam tikrų kategorijų (gydymo, socialinės globos, vaikų auklėjimo įstaigų bei energetikos ir ryšių specializuotų tarnybų, taip pat avarijų, gaisrų likvidavimo specializuotų tarnybų) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo (pamainos) trukmė per parą gali būti ilgesnė nei nurodyta anksčiau. Tokiu atveju vidutinė savaitės darbo trukmė neturi viršyti 48 valandų, o poilsio tarp pamainų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 24 valandos. Darbų, kuriems taikomi šie darbo ir poilsio režimai, sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė da
arbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos patvirtinimo“.

Darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ir daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.
2.2 Sutrumpintas darbo laikas.

Tai toks darbo laikas, kurio trukmė nustatoma trumpesnė už normalią, atsižvelgiant į darbo sąlygas ir dirbančio asmens fiziologines savybes. Sutrumpintą darbo trukmę nustato DK 145 str.:

1) asmenims iki 18 metų – pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas;

2) asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip 36 valandos per savaitę;

3) asmenims, dirbantiems naktį.

Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Darbo laiką būtina sutrumpinti neatsižvelgiant į tai, nustatyta 5 ar 6 darbo dienų savaitė. Švenčių dienų išvakarėse visų kategorijų darbuotojams darbo laikas sutrumpinamas viena valanda. Esant 6 darbo dienų savaitei, poilsio dienų išvakarėse darbo laikas sutrumpinamas iki 5 valandų.
2.3 Ne visas darbo laikas.

Sutrumpintas ir ne visas darbo laikas panašūs tuo, kad abiem atvejais darbo laikas yra trumpesnis už normalų, o skiriasi tokiais aspektais:

1) ne visas darbo laikas nustatomas šalių susitarimu, o sutrumpintas – tik įstatyme numatytais atvejais;

2) nustatant ne visą darbo laiką, netaikoma darbo užmokesčio garantija, nes mokama pagal dirbtą darbo laiką.
Ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas DK 146 str.:
1) darbuotojo ir darbdavio susitarimu;
2) darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal medicinos įstaigos išvadą;
3) pareikalavus nėščiai moteriai, neseniai pagimdžiusiai moteriai (motinos pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginančios vaiką, kol jam sukaks vieneri metai, toliau Kodekse – neseniai pagimdžiusios moterys), krūtimi maitinančiai moteriai (motinos pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad augina ir maitina vaiką iki vienerių metų, toliau Kodekse – krūtimi maitinanti moteris), darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, bei darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų;
4) darbuotojo iki 18 metų reikalavimu;
5) invalido reikalavimu pagal sveikatos priežiūros išvadą;
6) darbuotojo, slaugančio sergantį šeimos narį, reikalavimu pagal medicinos įstaigos išvadą.
Jeigu kitaip nenustatyta sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje, susitarus, ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną (pamainą) arba darant ir viena, ir kita. Ne visas darbo laikas darbo dieną gali būti suskaidomas dalimis. Kitas sąlygas, susijusias su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme, nustato Vyriausybė.
Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis nesukelia apribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą darbo teisės tikslais, skiriant į aukštesnes pareigas, keliant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo darbo teisių. Darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atitinkamam darbui.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtinta Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarka. Darbuotojui susitarus su darbdaviu, gali būti nustatytas ne visas darbo laikas – ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė. Ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė gali būti nustatyta, kai darbuotojas priimamas į darbą (sudarant neterminuotą ar terminuotą darbo sutartį), taip pat vėliau (pakeičiant darbo sutartį).
Susitariant dėl ne viso darbo laiko, gali būti numatyta:
٠ sutrumpinti tam tikru valandų skaičiumi darbo (pamainos) laiką, kai kurias arba visas savaitės darbo dienas;
٠ sumažinti savaitės darbo dienų skaičių, paliekant normalios trukmės darbo dieną (pamainą);
٠ sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę.

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 1999 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 254 nustatyta informacijos apie darbuotojus, arba dirbančius ne visą darbo dieną, kai jų darbo tukmė trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), arba dirbančius ne visą darbo savaitę, kai jų darbo trukmė trumpesnė negu 3 darbo dienos per savaitę, pateikimo Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tvarka. Nustačius ne visą darbo laiko trukmę, kai darbo trukmė trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), arba dirbant ne visą darbo savaitę darbo trukmė trumpesnė negu 3 darbo dienos per savaitę, darbdavys privalo apie tai pranešti Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniams skyriams pagal tipinę pranešimo formą.
2.4 Budėjimas įmonėje ir budėjimas namuose.
Ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojui sutikus – ne dažniau kaip kartą per savaitę, budėti įmonėje ar namuose, pasibaigus darbo dienai arba poilsio ar švenčių dienomis.

Budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos pamainos trukme, kai budimai darbo dienai (pamainai) pasibaigus, negali viršyti 10 valandų per parą, (o ypatingais atvejais, nurodytais anksčiau, negali būti ilgesnė kaip 12 valandų per parą) darbo dienos trukmės. Budėjimo trukmė poilsio ir švenčių dienomis , taip pat namuose, negali viršyti 8 valandų per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o namuose – ne mažiau kaip trečdaliui darbo laiko.

Įmonėje budintis darbuotojas atsako už bendrą tvarką ir, esant reikalui, operatyviai sprendžia neatidėliotinus klausimus. Budinčio įmonėje darbuotojo negalima skirti sargu, pašto siuntų priėmėju ir pan. Budint namuose negalima iš jų pasišalinti.

Už budėjimą per artimiausias 10 dienų suteikiamas laisvalaikis tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėse ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose).

Budėti įmonėse ar namuose negalima skirti nėščių moterų ir asmenų iki 18 metų, invalidų. Moterys turinčios vaikų iki 14 metų, taip pat invalidus slaugantys asmenys budėjimui įmonėse arba namuose gali būti skiriami tik jiems sutikus.
2.5 Viršvalandiniai darbai.

Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo trukmę (t.y. viršijant normalią darbo laiko trukmę, sutrumpintą, ne visą darbo laiką ar viršijant nustatytą darbo valandų skaičių per apskaitos laikotarpį esant suminei darbo laiko apskaitai).

Už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesio algos).

Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami. Tik išskirtiniais atvejais darbdavys gali skirti viršvalandinius darbus, kurie nustatyti Darbo kodekso 151 str. Jie leidžiami šiais išskirtiniais atvejais:

1) kai dirbami darbai, būtini krašto apsaugai, ir siekiant užkirsti kelią nelaimėms bei pavojams;

2) kai dirbami visuomenei būtini darbai, šalinamos atsitiktinės arba staiga atsiradusios aplinkybės dėl avarijų , gaivališkų nelaimių;

3) kai būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties turimomis techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per darbo valandų skaičių, jeigu nutraukus pradėtą darbą gali sugesti medžiagos ar įrenginiai;

4) kai dirbami mechanizmų arba įrenginių remonto ir atstatymo darbai, dėl jų gedimo didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą;

5) kai darbo tęsti neatvyksta pamainininkas, jeigu dėl to gali sutrikti darbo procesas; šiais atvejais administracija turi nedelsdama, ne vėliau kaip po pusės pamainos, pakeisti pamainininką kitu darbuotoju;

6) pakrovimo ir iškrovimo operacijoms ir su jomis susijusiems transporto darbams atlikti, kai būtina ištuštinti transporto įmonių sandėlius, taip pat transporto priemonėms pakrauti ir iškrauti, kad kroviniai nesusikauptų išsiuntimo bei paskirties punktuose ir būtų išvengta transporto priemonių prastovos.

Kitais, šiame įstatyme neišvardytais atvejais darbdavys gali organizuoti viršvalandinius darbus kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ir gavęs raštišką darbuotojo sutikimą.

Dirbantiems labai kenksmingomis sąlygomis darbuotojams draudžiama nustatyti viršvalandinius darbus. Dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama: jaunesniems nei 18 metų asmenims; asmenims kurie mokosi bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose nenutraukdami darbo – mokymosi dienomis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų bei kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais.

Moterims turinčioms vaikų nuo 3 iki 14metų, vaikų invalidų iki 16m., ir invalidus galima skirti dirbti tik jiems sutikus, be to, invalidus tik su sąlyga, jeigu tokio darbo jiems nedraudžia invalidumą nustatančios komisijos.

Maksimali viršvalandinių darbų trukmė yra 120 valandų per metus ir 4 valandos per dvi darbo dienas iš eilės.

Nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo 22 valandos iki 6 valandos. Naktiniu laikomas darbas, kai trys darbo valandos tenka nakčiai.

Dirbti naktį draudžiama skirti asmenis iki 18 metų, taip pat darbuotojus, kuriems dirbti naktį neleidžia sveikatos priežiūros išvada. Daugiau naktinio darbo draudimų reglamentuojama DK 154 str.

Kai darbdavys pažeidžia viršvalandinių darbų skyrimo arba jų įforminimo taisykles, tokie darbai laikomi neteisėtais, o asmenys, kalti dėl jų naudojimo, turi būti traukiami drausminėn atsakomybėn. Tačiau tai, kad viršvalandiniai darbai buvo skiriami neteisėtai, nekeičia darbuotojo, dirbusio tuos darbus, teisinės padėties. Tiek už teisėtus, tiek už neteisėtus viršvalandinius darbus, atliktus darbdavio nurodymu arba jam žinant, turi būti mokama daugiau, kaip numatyta įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje.
2.6 Nenormuotas darbo laikas
Nenormuotas darbo laikas – darbas virš nustatytos darbo laiko trukmės. Prireikus, kad pasirengtų ir baigtų dirbti tam tikrų kategorijų darbuotojai turi dirbti ilgesnį, nei nustatyta, darbo laiką. LR žmonių saugos darbe įstatymo 48 str. II d. nuostata, kad viršvalandiniu darbu nelaikomas darbdavių arba jų įgaliotųjų asmenų ir kitų įstatymuose numatytų darbuotojų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Tokių asmenų pareigų, profesijų sąrašas nurodomas kolektyvinėse sutartyse, vidaus darbo tvarkos taisyklėse. Institucijos vadovo sprendimu (įsakymu, potvarkiu) jiems gali būti pavesta dirbti ilgiau. Už darbą ilgiau, negu nustatyta darbo trukmė, kompensuojama įstatymų nustatyta tvarka. Už darbą ilgiau, negu nustatytą darbo laiką, kompensuojama įstatymų nustatyta tvarka. Niekur nėra pasakyta, kompensuojama kaip už viršvalandžius ar kaip už normalų darbo laiką. Taip pat įstatymuose numatyta, kas laikytinas darbdavio įgaliotuoju asmeniu.
2.7 Suskaidytas darbo laikas
Tai darbo laikas su ilgesne nei 2 valandų pertrauka. Suskaidyta darbo diena gali būti praktikuojama organizacijose, susijusiose su gyventojų aptarnavimu (komunalinės tarnybos, prekybos, visuomeninio maitinimo, buitinio aptarnavimo ir k.t. įmonės).

Toks darbo režimas nustatomas darbuotojo sutikimu ir gali būti papildomai apmokamas.
3. DARBO LAIKO REŽIMAS

Darbo laiko režimas – tai darbo laiko paskirstymas paros ar kito kalendorinio periodo ribose. Nustatant darbo laiko režimą, sprendžiami darbo dienų per savaitę skaičiaus klausimai, pamainų kaitos trukmė ir tvarka, darbo pradžios ir pabaigos laikas, pertraukų laikas ir jų trukmė.
Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos ar organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo grafikus tvirtina administracija suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (Kodekso 19 str.) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
Darbo laiko apskaita – tai atvykimo į darbą ir kiekvieno darbuotojo dirbto laiko fiksavimas kaip darbuotojų atliekamos nustatytos darbo normos trukmės būtina kontrolės priemonė.
Darbuotojų dirbtas laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Šiuo metu dar galioja 1997 m. gruodžio 22 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymas Nr. 103 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių patvirtinimo“.
Pagal Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymą, gali būti taikomos suminės, savaitinės, padienės ir lankstusis darbo laiko apskaitos režimas. Darbo režimas nustatomas grafikuose ar vidaus darbo tvarkos taisyklėse, tvirtinamose darbuotojų kolektyvų kolektyvinėse sutartyse nustatyta tvarka.
Padienė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbuotojas kasdieną dirba vienodą valandų skaičių, o neišdirbta visa darbo diena kitos darbo dienos sąskaita nekompensuojama.
Savaitinė darbo laiko apskaita taikoma, kai darbo laiko norma paskirstoma per savaitę. Darbuotojams nustatoma penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis. Įmonėse, kuriose dėl gamybos pobūdžio ar kitų sąlygų penkių dienų savaitė neįmanoma, nustatoma šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena.
Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku . Darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi. Draudžiama darbuotoją skirti dirbti dvi pamainas iš eilės. Darbuotojai, auginantys vaiką iki 14 metų, jeigu yra galimybė, turi pirmumo teisę pasirinkti darbo pamainą.
Pamainų grafikai sudaromi apskaitiniam laikotarpiui, juose numatomas pamainų skaičius per parą, darbuotojų grupių kaitos pagal pamainas tvarka, pamainų pradžia, pabaiga ir trukmė, pertaukų pavalgyti ir pailsėti laikas, poilsio dienos.
Suminė darbo laiko apskaita reiškia, kad darbo laiko norma turi būti įvykdyta per ilgesnį nei viena darbo savaitė laiko tarpą.
Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Kodekso 19 str.), galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukmė neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama vidutiniškai daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną (pamainą). Kai suminiu darbo laiko apskaitiniu laikotarpiu viršijamas konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
Darbai ir sąlygos kuriomis gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita:
1) darbuose, kai yra pertraukiamas darbo dienos režimas, ir darbuose, kai dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar savaitės darbo laiko trukmės;
2) darbuose, kuriuos dirbant gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė ir kai kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė (DK 144 str.4d. );
3) darbuose, kurie yra įrašyti į Vyriausybės tvirtinamą sezoninių darbų sąrašą (DK 112 str.);
4) nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ar nepertraukiamai veikiančiuose įmonių cechuose, baruose;
5) ekonominės veiklos sričių, kurių darbo ir poilsio ypatumus nustato Vyriausybė (DK 148 str.), įmonėse.
Suminės darbo apskaitos laiko režimas netaikomas:
1) asmenims iki 18 metų (DK 145 str. 1 d. 1 punktas, 277 str.);
2) darbuotojams, kurie šalių susitarimu dirba ne visą darbo laiką (DK 146 str. 1d. 1 punktas);
3) darbuotojams, kuriems, jų reikalavimu, pagal įstatymą turi būti nustatytas ne visas darbo laikas – ne visa darbo diena ar ne visa darbo savaitė (DK 146 str. 1 d. 2,3,4,5 ir 6 punktai).
Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms moterims, darbuotojams, kurie vieni augina vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų, ir invalidams suminės darbo laiko apskaitos darbo laiko režimas gali būti taikomas jiems sutikus.
Lankstusis darbo režimas įvedamas tik darbdaviui susitarus su darbuotoju. Jo esmė yra ta, kad darbuotojas pats nustato darbo pradžią, trukmę ir pabaigą, bet per tam tikrą laiką jis turi išdirbti nustatytą valandų skaičių. Šis darbo režimas palankus kai kurioms darbuotojų kategorijoms (nėščioms moterims, motinoms turinčioms mažamečių vaikų, invalidams).
Taikant lankstųjį režimą, būtina tiksli dirbto laiko apskaita, kad būtų griežtai laikomasi nustatytų darbo grafikų ir užkertamas kelias galimiems darbo drausmės pažeidimams.
4. POILSIO LAIKAS IR JO RŪŠYS
Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvinėje ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Teisę į poilsį, kaip vieną pagrindinių žmogaus teisių, nustato daugelis aktų, galiojančių Lietuvoje: tarptautinės deklaracijos ir konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucija, darbo įstatymai.
Poilsio laikas – būtent tas laikotarpis, kai darbuotojas neturi atlikti darbo funkcijų, kai jo veiksmų nereguliuoja darbdavys.
Poilsio laiku įstatymas nepripažįsta laiko tarpų, kurie pagal įstatymą yra laikomi darbo laiku, nors darbo funkcijos nevykdomos ir darbas neatliekamas (prastova arba nušalinimas nelaikoma poilsio laiku), išskyrus papildomas ir specialias pertraukas, kurios įskaitomos į darbo laiką. Tokiais atvejais darbuotojas vis tiek yra darbdavio dispozicijoje.
DK 157 straipsnis reglamentuoja šias poilsio laiko rūšis:
1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti;
2) papildomos ir specialios pertraukos pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku;
3) paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų);
4) savaitės nepertraukiamasis poilsis;
5) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).
4.1 Pertrauka pailsėti ir pavalgyti
Darbuotojams pailsėti ir pavalgyti suteikiama ne trumpesnė kaip pusės valandos ir ne ilgesnė kaip dviejų valandų pertrauka, kurios metu jie turi teisę palikti darbo vietą ir pertrauką naudoti savo nuožiūra. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti suteikiama ne vėliau kaip po 4 valandų darbo. Pertraukos pavalgyti ir pailsėti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis. Ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką.
Esant šešių dienų darbo savaitei, poilsio ir švenčių dienų išvakarėse gali būti dirbama be pertraukos pailsėti ir pavalgyti tik tada, kai tos darbo dienos trukmė neviršija šešių valandų.
Darbdavys privalo pasirūpinti, kad darbuotojams būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pailsėti ir pavalgyti.
Kai darbe dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku. Tokių darbų sąrašas ir pavalgymo tvarka bei vieta nustatoma darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafikuose, kolektyvinėse darbo sutartyse.
4.2 Papildomos ir specialios pertraukos
Atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbuotojams darbo laiku suteikiamos papildomos pertraukos pailsėti. Papildomų ir specialiųjų pertraukų tikslas – išsaugoti darbuotojų darbingumą, gerinti darbo našumą ir kokybę, apsaugoti darbuotojus nuo nuovargio ir pervargimo, kad būtų išvengta profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe, mažėtų galimas nepalankių sveikatai veiksnių poveikis.
Papildomos ir specialios pertraukos įskaitomos į darbo laiką. Jų trukmė ir poilsio vieta, atsižvelgiant į konkrečias darbo sąlygas, nustatomi kolektyvinėse sutartyse bei darbo tvarkos taisyklėse.
Papildoma pertrauka, tai darbuotojams pailsėti skirtas laikas, kurio trukmę nustato įstatymai, kiti teisės aktai ir kuris numatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse. Pagal DK 159 str. papildomos pertraukos suteikiamos jaunesniems kaip 18 metų darbuotojams, kurių darbo laiko trukmė yra ilgesnė nei keturios valandos, privalo būti suteikiama mažiausiai trisdešimties minučių papildoma pertrauka pailsėti darbo metu. Ji įskaitoma į darbo laiką.
Specialioji pertrauka privalo būti suteikta dirbant lauke arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip – 10ْC, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą arba darbą veikiant kitiems nepalankiems sveikatai veiksniams. Kai darbuotoją veikia bent vienas darbo aplinkos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose, specialios pertraukos ne trumpesnės kaip 10 minučių suteikiamos pagal profesinės rizikos vertinimo, atlikto vadovaujantis Profesinės rizikos vertinimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 86/307 (Žin., 2002, Nr. 69 – 2852), rezultatus. Jeigu profesinės rizikos rezultatai rodo, kad dirbama nepriimtinos rizikos sąlygomis, kol bus pašalinta tokia rizika, darbdavys, kurio pareiga sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais (ar darbdaviui atstovaujantis asmuo), vadovaudamasis LR darbo kodekso 147 straipsnio 1 dalimi, nustato šiems darbuotojams specialias pertraukas.
Specialiųjų pertraukų veiksmingumas turi būti įvertinamas, prireikus gali būti keičiami pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vietos šių pertraukų metu, taip pat specialių pertraukų metu taikomos priemonės.
Darbuotojams kurių darbo dienos laiko trukmė gali būti 24 valandų ir kurių darbų sąrašą tvirtina vyriausybė (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 str. 4 d.), taip pat dirbantiems ekonominės veiklos sričių įmonėse, kuriose pagal DK 148 straipsnį darbo ir poilsio ypatumus nustato Vyriausybė, gali būti suteikiamos papildomos ar specialios pertraukos, jeigu darbo organizavimas įmonėje leidžia jas suteikti (pertraukų metu darbą tesia kiti darbuotojai, kurioms pertraukos suteikiamos kitu metu) ir jeigu šios pertraukos nekliudo darbo ir paslaugų teikimo tęstinumui. Tokiems darbuotojams papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė ir poilsio vieta, atsižvelgiant į konkrečias darbo sąlygas, numatomi kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse.
4.3 Paros nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų
Kasdieninis nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų) negali trukti trumpiau kaip vienuoliką valandų iš eilės.
Kasdieninio nepertraukiamojo poilsio laikas darbuotojams iki šešiolikos metų privalo būti ne trumpesnis kaip keturiolika valandų, o asmenims nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų – ne trumpesnis kaip dvylika valandų ir apimti laiką nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos.
4.4 Savaitės nepertraukiamasis poilsis
Savaitės nepertraukiamasis poilsis turi būti ne trumpesnis kaip trisdešimt penkios valandos. Bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant penkių darbo dienų savaitei – šeštadienis ir sekmadienis, išskyrus Darbo kodekso 161 str. 2,3,4 dalyse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytus atvejus.
Įmonėms ir organizacijoms, kuriose bendrą poilsio dieną negalima nutraukti darbo dėl to, kad reikia aptarnauti gyventojus (miesto transportas, sveikatos priežiūros įstaigos, energijos tiekimo įmonės, teatrai ir kt.), poilsio dienas nustato savivaldybės vykdomoji institucija. Abi poilsio dienos turi būti suteikiamos iš eilės.
Įmonėse ir organizacijose, kuriose negalima sustabdyti darbo dėl techninių gamybos sąlygų arba dėl to, kad reikia nuolat nepertraukiamai aptarnauti gyventojus, taip pat kitose nepertraukiamos gamybos įmonėse poilsio dienos suteikiamos kitomis savaitės dienomis iš eilės kiekvienai darbuotojų grupei pagal darbo (pamainų) grafikus. Jie sudaromi ir tvirtinami Darbo kodekse nustatyta tvarka. Abi poilsio dienos suteikiamos iš eilės.
Skirti dirbti poilsio dienomis draudžiama , išskyrus darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), darbus, būtinus gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotinus remonto ir krovos darbus. Nėščias moteris, neseniai pagimdžiusias ir krūtimi maitinančias moteris, darbuotojus auginančius vaiką iki trejų metų, bei darbuotojus, vienus auginančius vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų, asmenis iki aštuoniolikos metų dirbti poilsio dienomis galima skirti tik jiems sutikus. Asmenims iki aštuoniolikos metų turi būti suteikiamos ne mažiau kaip dvi poilsio dienos per savaitę.
4.5 Švenčių dienos
Įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama šiomis darbo dienomis:
1) sausio 1 – ąją – Naujųjų metų dieną;
2) vasario 16 – ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną;
3) kovo 11 – ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną;
4) sekmadienį ir pirmadienį – krikščionių Velykų (pagal vakarietiškąją tradiciją) dienomis;
5) gegužės 1 – ąją – tarptautinę darbo dieną;
6) pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną;
7) birželio 24 – ąją – Rasos ir Joninių dieną;
8) liepos 6 – ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną;
9) rugpjūčio 15 – ąją – Žolinę (Švč. Mergelės Marijos ėjimo į dangų dieną);
10) lapkričio 1 – ąją – Visų Šventųjų dieną;
11) gruodžio 25 –ąją ir 26 – ąją – Kalėdų dienomis.
Skirti dirbti švenčių dienomis draudžiama, išskyrus tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), darbus, būtinus gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotinus remonto ir krovos darbus. Nėščias moteris, neseniai pagimdžiusias ir krūtimi maitinančias moteris, darbuotojus auginančius vaiką iki trejų metų, bei darbuotojus, vienus auginančius vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų, asmenis iki aštuoniolikos metų dirbti švenčių dienomis galima skirti tik jiems sutikus.
4.6 Kasmetinis poilsio laikas – atostogos
Atostogos paprastai asocijuojasi su poilsiu, laisvu laiku ir sudaro svarbiausią ir didžiausią poilsio laiko dalį. Jų paskirtis gana įvairi, tačiau visi dirbantieji pagal darbo sutartį arba narystės pagrindais nepriklausomai nuo darbo vietos, įmonės organizacinės teisinės formos ir nuosavybės rūšies turi konstitucinę teisę į atostogas.
Atostogos yra: kasmetinės ir tikslinės.
4.6.1 Kasmetinės atostogos
Kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos. Tokia garantija yra įteisinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnyje, kuris numato, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Konstitucijoje įtvirtintos teisės yra būtina darbuotojų organizmo funkcijų atkūrimo ir visaverčio gyvenimo sąlyga. Ši konstitucinė nuostata atitinka svarbiausius tarptautinių teisės aktų (Europos socialinės chartijos, Tarptautinės Darbo organizacijos 132 konvencijos reikalavimus, kuriais siekiama garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į poilsį.
Kasmetinės atostogos pagal DK 165 str. 2 d. yra: minimalios, pailgintos ir papildomos.
Kasmetinės minimalios atostogos. Pagal DK 166 str. kasmetinių minimalių atostogų trukmė – dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos.
Kasmetinės trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos:
1) darbuotojams iki aštuoniolikos metų;
2) darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų;
3) invalidams;
4) kitiems įstatymų nustatytiems asmenims.
Dirbantiems ne visą darbo laiką kasmetinės atostogos netrumpinamos.
Kasmetinės pailgintos atostogos. Pailgintos iki 58 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa pei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Valstybė 1992 m. gegužės 15d. nutarimu NR. 354 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) (pridedama), patvirtino darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas kategorijų sąrašą ir nustatė jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai. Šiuo metu patvirtintos nuostatos netaikomos valstybės tarnautojams.
Kasmetinės papildomos atostogos. Kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė 2003 – 04 – 22 nutarimu Nr. 497, kurių privalu laikytis ne tik biudžetinėse, viešosiose įstaigose, tiek valstybinėse, savivaldybių, įmonėse bei akcinėse bendrovėse ir kitose organizacijose, kuriose dirba samdomi darbuotojai. Nustatyta, kad kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų, – darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos leistinus ribinius dydžius (kiekius), kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, – iki 5 kalendorinių dienų, skaičiuojamų priklausomai nuo to, kiek iš viso valandų jie dirbo tokioje aplinkoje tais metais, už kuriuos suteikiamos atostogos, t.y. tuo atveju, kai tokioje aplinkoje dirbta nuo 80 iki 100 procentų darbo laiko, suteikiamos 5 kalendorinės dienos, nuo 60 iki 80 procentų – 4 kalendorinės dienos, iki 20 procentų – 1 kalendorinė diena. Taip pat nustatyta, kad kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos už ilgalaikį nepertraukiamą darbą toje darbovietėje – darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, 3 kalendorinės dienos , už kiekvienų paskesnių 5 metų darbo stažą toje darbovietėje – 1 kalendorinė diena. Už įpatingą darbų pobūdį – darbuotojams, kurių darbas (ne mažiau kaip pusė viso darbo laiko per metus, už kuriuos suteikiamos atostogos) atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu ir kilnojamo pobūdžio, ir dėl to jiems kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos, suteikiamos 2 kalendorinių dienų papildomos atostogos.
Kasmetinės papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti suteikiamos kartu arba atskirai.
4.6.2 Tikslinės atostogos
Tikslinės atostogos yra:
1) nėštumo ir gimdymo;
2) atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai;
3) mokymosi;
4) kūrybinės;
5) valstybinėms ir visuomeninėms pareigoms atlikti;
6) nemokamos.
Jų suteikimo tvarką, sąlygas, trukmę bei apmokėjimo klausimus reglamentuoja DK, Valstybės tarnybos įstatymas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Valstybinis pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas bei kiti teisės aktai.
Nėštumo ir gimdymo atostogos. Moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos – septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – septyniasdešimt kalendorinių dienų). Šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos moteriai visos, nepaisant faktiškai iki gimdymo panaudotų dienų skaičiaus.
Nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa. Gimus vaikui išmokama 5 MGL dydžio vienkartinė pašalpa.
Darbuotojams, įvaikinusiems naujagimius ar paskirtiems jų globėjais, suteikiamos atostogos už laiką nuo įvaikinimo ar globos nustatymo dienos, kol kūdikiui sueis septyniasdešimt dienų.
Atostogos vaikui prižiūrėti. Motinos pageidavimu jai suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai ir mokama 0,75 MGL dydžio kas mėnesį už kiekvieną iki trejų metų vaiką.. Šeimos pasirinkimu šios atostogos gali būti suteikiamos vaiko tėvui, senelei arba seneliui, kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti ir pakaitomis.
Per šį laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama.
Mokymosi atostogos. Mokymosi atostogų trukmę nustato DK 181 straipsnis. Darbuotojams suteikiamos mokymosi atostogos stojamiesiems egzaminams į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas pasirengti ir laikyti – po tris dienas kiekvienam egzaminui.
Darbuotojams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ar nustatyta tvarka įregistruotose aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos:
1) eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti – po tris dienas kiekvienam egzaminui;
2) įskaitoms pasirengti ir laikyti – po dvi dienas kiekvienai įskaitai;
3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi – tiek dienų, kiek nustatyta mokymosi planuose ir tvarkaraščiuose;
4) diplominiam (bakalauro, magistro) darbui baigti ir ginti – trisdešimt kalendorinių dienų;
5) valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti – po šešias dienas kiekvienam egzaminui.
Į mokymosi atostogų laiką neįskaitomas kelionėje sugaištas laikas.
Skiriant mokymosi atostogas (ir kitais atvejais), reikia vadovautis DK 26 str. 3 dalies nuostata, jog dienomis skaičiuojamas terminas yra skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Kūrybinės atostogos. Kūrybinės atostogos suteikiamos disertacijai užbaigti, vadovėliams rašyti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kūrybinių atostogų trukmę, suteikimo ir apmokėjimo tvarką reglamentuoja įstatymai, darbo ir kolektyvinė sutartis.
Atleidimas nuo darbo valstybinėms pareigoms atlikti. DK 183 straipsnyje nurodyta, jog darbuotojai atleidžiami nuo darbo: įgyvendinti rinkimų teisę; atlikti Seimo nario pareigas; pakviesti į kvotos, parengtinio tardymo organus, į prokuratūrą ir teismą liudytoju, nukentėjusiuoju, specialistu, vertėju ar kviestiniu, visuomeniniu kaltintoju, visuomeniniu gynėju, visuomeninės organizacijos arba darbuotojų kolektyvo atstovu; vykdyti Valstybės kontrolės užduotis; atlikti donoro pareigas ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Darbuotojams, atleistiems nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms pareigoms atlikti, darbo užmokestį, ne mažesnį už vidutinį, moka arba kompensuoja ta įstaiga ar organizacija, kurios įpareigojimus jie vykdo, jeigu ko kita nenustato įstatymas.
Įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkami darbuotojai atleidžiami nuo darbo iki 6 darbo dienų per metus kvalifikacijai kelti, dalyvauti profesinės sąjungos renginiuose ir kt. Atleidimo nuo darbo ir apmokėjimo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje.
Nemokamos atostogos. Nuo 2003–01–01 įsigaliojus DK, sugriežtėjo nemokamų atostogų suteikimo sąlygos. Pagal ankstesnį Atostogų įstatymą dažnai darbuotojai būdavo verčiami sutikti „savo noru“ išeiti nemokamų atostogų nesant darbo, tuo metu darbdaviai išvengdavo prastovų įforminimo ir prievolės mokėti darbuotojams minimalų užmokestį.
Remiantis DK 184 straipsniu darbuotojui reikalaujant nemokamos atostogos suteikiamos:
1) darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų – iki keturiolikos kalendorinių dienų;
2) darbuotojams, auginantiems vaiką invalidą iki 16 metų – iki 30 kalendorinių dienų;
3) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros , kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai – tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti 3 mėnesių;
4) invalidui – iki 30 kalendorinių dienų per metus;
5) darbuotojui, vienam slaugančiam invalidą, kuriam invalidumą nustatančios komisijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, – iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;
6) darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga;
7) santuokai sudaryti – ne mažiau kaip 3 kalendorinės dienos;
8) mirusio šeimos nario laidotuvėms – ne mažiau kaip 3 kalendorinės dienos.
Nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.
IŠVADOS
Darbo ir poilsio laikas yra atskiras darbo teisės institutas, kurį sudaro du poinstitučiai – darbo laikas ir poilsio laikas.
Darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai.
Kasdieninė laiko trukmė Lietuvoje neturi viršyti 8 darbo valandų. Išimtys gali būti nustatytos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kolektyvinėmis sutartimis.
Darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi arba daugiau sutarčių, darbo dienos trukmė(su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.
Darbuotojų dirbtas laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Šiuo metu dar galioja 1997 m. gruodžio 22 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymas Nr. 103 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių patvirtinimo“.
Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas, kurio metu darbuotojas nėra darbdavio dispozicijoje ir neprivalo dirbti jam pavesto darbo konkrečioje darbovietėje, gali jį panaudoti savo nuožiūra ir interesais bei atstatyti darbingumą. Teisiškai nėra svarbu, ką darbuotojas realiai veikė poilsio metu – viena ar kita forma ilsėjosi, dirbo sode, namuose ar panašiai. Svarbu, kad jis nevykdė darbo funkcijų konkrečioje darbovietėje ir galėjo poilsio laiką panaudoti savo nuožiūra.
Kasdieninis nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų) negali trukti trumpiau kaip vienuolika valandų iš eilės.
Kasmetinis poilsio laikas – atostogos. Atostogos paprastai asocijuojasi su poilsiu, laisvu laiku ir sudaro svarbiausią ir didžiausią poilsio laiko dalį. Jų paskirtis gana įvairi, tačiau visi dirbantieji pagal darbo sutartį arba narystės pagrindais nepriklausomai nuo darbo vietos, įmonės organizacinės teisinės formos ir nuosavybės rūšies turi konstitucinę teisę į atostogas.
Kasmetinių bei tikslinių atostogų trukmę, suteikimo bei apmokėjimo sąlygas reglamentuoja nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs DK bei kiti ankstesni, taip pat naujai priimti teisės aktai.

Leave a Comment