DAIKTINIŲ IR RAŠYTINIŲ ĮRODYMŲ ATRIBOJIMAS

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. Įrodymų sąvoka, klasifikavimas..........................4-5.
2. Daiktų samprata, požymiai.............................6.
3. Dokumentų samprata, požymiai, rūšys .....................7-8.
4. Daiktinių ir rašytinių įrodymų atribojimas...................9-11.

IŠVADOS..............................12.

LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................13.

ĮVADAS

Demokratinė teisinė visuomenė privalo patikimai ginti konstitucines piliečių teises ir laisves, apsaugoti juos nuo smurto, savivalės, ar bet kokių nusikalstamų veikų, kėslų. Kovos su nusikalstamumu sėkmė priklauso nuo teisėsaugos institucijų darbo su įrodymais. Toks darbas gali būti efektyvus, tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymų, bei nepažeidžiant kitų teisės aktų. Kūrybiškai ir efektyviai taikyti įstatymą gali tik asmuo turintis pakankamai teorinių žinių. Daugelis praktinių klaidų, daromos ikkiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, būtent dėl teorijos reikalavimų ignoravimo.
Mano manymu, norint išanalizuoti šią temą neužtenka atsakyti į klausimą „ kaip atribojami daiktiniai ir rašytiniai įrodymai ?„. Būtina atsakyti į tokius klausimus : Kas yra įrodymai? Kokia jų samprata baudžiamajame procese? Kas yra daiktiniai įrodymai ? Kas yra dokumentiniai įrodymai?
Atsakant į šiuos klausimus manau svarbu būtų paanalizuoti šių įrodymų požymius, jų rūšis.
Analizuojant šią temą naudojausi lyginamuoju metodu, t.y. lyginau daiktinius ir rašytinius įrodymus.
Be to, reikėtu paminėti, kad referate įrodomoji informacija ir įrodymai yrra laikomi įrodymais.

1. Įrodymai.
2003 m. gegužės 1d., įsigaliojusiame LR BPK 20 straipsnyje yra pateikta įrodymų samprata ir įrodymų kriterijai baudžiamajame procese:
1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys.
2. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
3. Įrodymais ga

ali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
4. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.
5. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kaip matyti iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jų savybės (principai):
– leistinumas principas ;
– sąsajumas, liečiamumas principas;
Įrodymų leistinumas rado jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių (LR BK 20 str.1d.,4d.)
Kalbant apie leistinumo kriterijus, reikia kalbėti apie įrodymų gavimo priemones. Vienintelė teisėta įrodymų gavimo priemonė yra teisiškai reglamentuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmai. ( Šaukimas į apklausą liudytojui, nukentėjusiojo, įtariamojo apklausa, objektų tyrimas ir t.t.)

Įrodymų liečiamumas- tai jų turinio ir įrrodinėjimo dalyko (įrodinėtinų byloje aplinkybių) arba kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą ištirti, ryšys (20 str.3d.)

Liečiamumo, arba kitaip vadinamo sąsajumo principas reiškia, kad įrodymais gali būti laikomi tik tie duomenys, kuriais įrodinėjama bent viena bylai reikšminga aplinkybė. Tai veikos padarymo aplinkybės, kaltę įrodančios ar paneigiančios aplinkybės, taip pat tos , į kurias turi būti atsižvelgta skiriant bausmę ar taikant poveikio priemones ir t.t. Prie įrodymų reikia priskirti ir tuos duomenis, kurie leidžia patvirtinti ar paneigti ir tarpinius faktus, versijas.
Reikia nepamiršti paminėti, kad ikiteisminio ty
yrimo metu yra įrodomoji informacija, o ne įrodymai, nes tik teisminio nagrinėjimo metu, teisėjas ikiteisminio tyrimo metu surinkta įrodomąja informaciją pripažįsta įrodymais arba ne.
Tiek įrodomoji informacija, tiek įrodymai klasifikuojami tais pačiais pagrindais ir tvarka.
Įrodymų kvalifikacija – tai jų suskirstymas į grupes, įrodymų teorijos, ikiteisminio tyrimo ir teismo praktikos tikslais pagal jų objektyvius požymius, atsižvelgiant į atsiradimo specifiką ir taip pat , pagal jų surinkimo, įvertinimo, patikrinimo, įvertinimo formų ir būdų įvairumą.
Įrodymai klasifikuojami:
I. Pagal informacijos atspindėjimo būdą:
1. Asmeniniai – tokia informacija, kuri užsifiksavusi ir išlikusi žmonių sąmonėje. Žmogus ją perduoda žodžiu arba raštu.
2. Daiktiniai – įrodymai, kurie perduoda informaciją, atsispindėjusią ir išlikusia materialiuose objektuose.
II. Pagal informacijos šaltinio pirmumą:
1. Pirminiai – įrodymai, kai tiriamąjį faktą perdavęs asmuo tiesiogiai jį suvokė savo jutimo organais arba egzistuoja tiesioginis įvykio atspindys materialiuose objektuose.
2. Išvestiniai – įrodymai, gaunami iš kito informacijos šaltinio. Pvz. , asmens parodymai, kuris ne pats matė, o jam pasakojo; parodymų, kurie dingsta, fiksavimas ant materialaus objekto, dokumento nuorašas.
Išvestinių įrodymų reikšmė ta, kad pagal juos gali būti išaiškinti bei patikrinti pirminiai įrodymai.
III. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis:
1. Tiesioginis – toks įrodymas, kuris pats be tarpinių grandžių nustato įrodinėjimo dalyką arba bent vieną iš jo elementų.
2. Netiesioginis – įrodymas, kuris per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo da
alyką ar jo elementą.
IV. Pagal įrodymo santykį su kaltinimo versija :
Kaltinantys – pagrindžia kaltinimo turinį: nustato faktus, kurie patvirtina nusikaltimo įvykį, pasekmes, kaltininko kaltumą, o taip pat aplinkybes, didinančias jo kaltę ir atsakomybę.
Teisinantys – visiškai ar iš dalies paneigia kaltinimą, kaltinimus daro abejotinus, parodo kaltinamojo nekaltumą ar kaltę lengvinančia aplinkybes.

2. Daiktinių įrodymų samprata, požymiai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 91 straipsnyje yra apibrėžiama daiktų, turinčių reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką, sąvoka baudžiamajame procese. Taigi daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti. Daiktai kaip įrodymais gali būti ne tik tradicinę, daikto sampratą atitinkantys objektai, bet ir mikropluošteliai, kitokie mikroobjektai, daiktų liekanos.
Ikiteisminio tyrimo stadijoje daiktai dar nelaikomi įrodymais. Specifiniais įrodymais daiktai tampa tada, kai tokius įrodymus ištiria bei įvertina teismas ir pasiremia jais priimdamas nuosprendį.
Taigi, daiktai – tai materialūs pasaulio objektai, kurie buvo paveikti tiriamo įvykio arba buvo sukurti nusikalstamais veiksmais, nusikalstamos veikos materialūs pėdsakai arba padariniai.
Be to, LR BPK 91 straipsnyje yra nurodyti daiktų požymiai. Jeigu materialūs da

aiktai turi bent vieną iš straipsnyje išvardintų požymių, jie laikomi daiktais, turinčiais reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką.
Daiktų kaip įrodymų požymiai:
1) daiktas buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankis arba priemonė;
2) ant jų išliko nusikalstamos veikos pėdsakų;
3) buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai;
4) gali pasitarnauti kaip priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti, arba atsakomybei palengvinti.
Tokie požymiai buvo nurodyti ir anksčiau galiojusiame BPK, tačiau senasis BPK kaip savarankišką požymį skyrė pinigus ir kitokias vertybes, gautas arba įgytas nusikalstamu būdu. Dabar galiojančiame BPK nėra išskirta tokio požymio, tačiau tai nereiškia, kad jo nėra. Tiesiog nusikalstamu būdu įgyti pinigai ir vertybės naujojo BPK yra priskiriami prie 4 dalyje, nurodytų daiktų grupės. Taigi galima daryti išvadą, kad “daiktiniai įrodymai senajame BPK ir “Daiktai” naujajame BPK yra ta pati kategorija.

Dokumentų samprata, požymiai, rūšys
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 95 straipsnyje apibrėžiama dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sąvoką. Dokumentais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra materialūs objektai, kuriuose įmonė, įstaiga, organizacija, pareigūnas ar fizinis asmuo tam tikrais ženklais užfiksuoja informaciją, galinčią padėti atskleisti nusikalstamą veiką ir nustatyti su šia veika susijusias aplinkybes.

Ši samprata atspindi dabartinės epochos civilizacijos lygį, mokslo ir technikos priemonėmis dokumentuose fiksuojama informacija suteikia daugiau galimybių įrodinėjimo procese. Nepriklausomai nuo dokumentų sampratos universalumo, nuo to, ar juose informacija užfiksuota visiems suprantamu būdu ar specifiniu, atitinkančiu dokumento paskirtį, visiems dokumentams įstatymas kelia bendrą esminį teisinį reikalavimą – dokumentai privalo turėti reikšmės nusikalstamai veikai tiri ir nagrinėti.
Dažniausiai baudžiamajame procese būna rašytinės formos dokumentai, t.y. popieriuje išdėstyta informacija apie proceso veiksmų eigą ir rezultatus bei kitokius dalykus. Tačiau galimi ir kitokie dokumentai, nes jų parengimui gali būti panaudotas ne tik popierius, bet ir kitokia medžiaga: fotopopierius, garso ir vaizdo juostos ir t.t. Taigi dokumentais gali būti įvairūs grafikai, schemos, brėžiniai, lazeriniai ir elektriniai įrašai, kompaktiniai diskai ir kita informacija.
Dokumentas nėra laikomas daiktu BPK 91 straipsnio prasme. Tačiau dokumentas gali būti pripažintas daiktu, jeigu jis turi minėtame straipsnyje nurodytų požymių. Dokumentai, turintys daiktų reikšmę, tiesiogiai atspindi bylai reikšmingas aplinkybes, informacija perduodama ne per jų turinį, bet per materialų bylai reikšmingų aplinkybių atspindį.
Dokumentas yra pripažįstamas daiktu tada, kai jis tampa nusikalstamos veikos objektu, šios veikos parengimo, padarymo ar paslėpimo priemone, taip pat jei nusikalstamos veikos metu ant dokumento atsirado pėdsakų ar kitų žymių, kurias ištyrus galima surasti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar išaiškinti kitas veikos aplinkybes.
Dokumentai, kurie turi reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, turi atitikti šiuos požymius:
1) juose yra informacijos apie faktinių duomenų autorių, kurią galimą patikrinti;
2) faktinius duomenis suteikia ar patvirtina institucijos ar asmenys, kompetentingi tokius duomenis teikti;
3) laikomasi įstatymų nustatytos dokumentų pridėjimo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos ar baudžiamosios bylos teisme tvarkos;
4) juose užfiksuoti faktiniai duomenys patvirtina ar paneigia kurią nors aplinkybę (arba jų grupę), turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Dokumentai privalo būti patikrinti ir įvertinti vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais, tačiau dokumentų įvertinimas turi kai kurių specifinių savybių:
1) tai, kad daugelį dokumentų pateikia valstybinės institucijos ar kiti oficialūs asmenys, dar nereiškia, kad tokie dokumentai turi išskirtinę ir neginčijamą įrodomąją galią. Tokie dokumentai, kaip ir visi kiti, privalo būti patikrinti ir įvertinti;
2) būtina išsiaiškinti dokumente pateiktų duomenų šaltinius, kadangi dokumento autorius galėjo pats stebėti tuos įvykius, kuriuos aprašo, arba panašios jo žinios galėjo būti gautos iš kitų šaltinių. Todėl autorių galima apklausti;
3) reikia įvertinti dokumento turinį ir formą: faktinių duomenų tikrumą ir išsamumą, ar dokumentas, išduotas laikantis nustatytos tvarkos, ar jį išdavė kompetentingas pareigūnas, ar dokumente yra visi reikiami rekvizitai ir t.t.;
4) dokumentų tikrumas patikrinamas ir įvertinamas įprastiniais procesiniai tyrimo ir teismo veiksmais, lyginant dokumentuose esančius faktinius duomenis su kitais šaltiniais;
5) teisiamojo posėdžio metu paskelbiami ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gauti bei prie bylos pridėti dokumentai, turintys reikšmės bylai nagrinėti.
Svarbu aptarti dokumentų rūšių sistemą, kadangi ji sukonkretina ir išplėtoja dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sampratą.
Dokumentų rūšys:
1) apžiūros, kratos, poėmio, parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, eksperimento ir kt. proceso veiksmų protokolai, taip pat teismo teisiamojo posėdžio protokolai – tai yra pagrindiniai dokumentai, kuriuose fiksuojama bylai reikšminga informacija.
2) įstaigų, įmonių, organizacijų dokumentai: raštai, pažymos, apskaitos dokumentai, posėdžių protokolai ir kt. oficialūs dokumentai.
3) privatūs fizinių asmenų raštai, pareiškimai, prašymai, skundai, laiškai, dienoraščiai ir kiti asmeninio pobūdžio rašiniai. Šiems dokumentams nėra nustatytų procesinių taisyklių ar formalių reikalavimų bei rekvizitų.
4) magnetiniai, lazeriniai ir elektroniniai įrašai: garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ir kitos elektroninės informacijos laikmenos;
5) kiti materialūs objektai, kuriuose grafiniai arba kitokiais ženklais užfiksuota informacija, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Daiktinių ir rašytinių įrodymų atribojimas
Ikiteisminio tyrimo metu ir teismo praktikoje dokumentai panaudojami dvejopai:
1. Kaip savarankiškų įrodymų šaltiniai ( vadinamieji rašytiniai ir kitokie dokumentai)
2. Daiktiniai įrodymai.
Kriminalistinio tyrimo objektas yra dokumentai-daiktiniai įrodymai. Todėl skirti šią dokumentų rūšį nuo kitų dokumentų, kurie nėra daiktiniai įrodymai, svarbu ne tik teoriniu procesiniu, bet ir praktiniu. Nuo to, kuriai įrodymų rūšiai bus priskirtas konkretus dokumentas, priklauso procesinė to dokumento įforminimo tvarka ir jo, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo ypatybės.
Įstatymų leidėjas nenurodo dokumentų-daiktinių įrodymų ir dokumentų-rašytinių įrodymų skiriamųjų bruožų. Nusistovėjusių kriterijų, kaip atriboti dokumentus- rašytinius įrodymus nuo dokumentų- daiktinių įrodymų, nėra. Ilgą laiką mokslininkai teoretikai dokumentams apskritai neteikė savarankiško įrodymų šaltinio reikšmės, dokumentus laikė daiktinių įrodymų rūšimi.
Buvo autorių kurie siūlė, kad šias dvi įrodymų rūšis reikia skirti pagal jų tyrimo metodą. Daiktiniai įrodymai būtų objektyviai tiriami ekspertizės būdu, t.y. kriminalistinėmis priemonėmis, o dokumentai- procesiniu būdu.

Kiti teigė, kad skirtumą tarp dokumentų- rašytinių įrodymų ir dokumentų- daiktinių įrodymų mato tame, kad dokumentiniai- rašytiniai įrodymai įrodo tam tikrą faktą savo turiniu, o dokumentiniai- daiktiniai įrodymai savo forma, medžiaga.

Trečioji teisininkų grupė teigė, kad skirtumo tarp dokumentų, kaip rašytinių įrodymų, ir dokumentų, kaip daiktinių įrodymų, reikia ieškoti, pasitelkus jų pakeičiamumo arba nepakeičiamumo įrodinėjimo procese kriterijų.

Nurodytus koncepcijų atstovų kriterijus, kaip atskirti dokumentus nuo daiktinių įrodymų, negalima laikyti visiškai pakankamais, nes jie nėra universalūs, netinka visiems operavimo dokumentais bei daiktiniais įrodymais atvejams.

Iš tikrųjų negalima nuginčyti to fakto, kad praktikoje dokumentai, kaip daiktiniai įrodymai, dažniausiai tiriami techninėmis- kriminalistinėmis priemonėmis, tačiau tai nereiškia, kad šiomis priemonėmis negalima tirti ir kitų dokumentų, kurie nėra daiktiniai įrodymai.

Be to, ir dokumentus- daiktinius įrodymus ne visada prireikia ištirti techninėmis- kriminalistinėmis priemonėmis. Todėl dokumentų tyrimo metodas negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi dokumentams- daiktiniams įrodymams atskirti nuo kitokių dokumentų.

Didesnio dėmesio vertas kitų autorių nurodytas kriterijus : dokumentus skirstyti į daiktinius įrodymus ir dokumentus pagal materialius požymius- formą, pėdsakus ir pagal turinį, tačiau šis kriterijus tinka tik tipiniams atvejams. Atkreipęs dėmesį į tai, kad yra išimčių, kurioms šio kriterijaus negalima pritaikyti, A. Eismanas kaip pavyzdį nurodo šmeižikišką laišką, pažymą, kurioje išdėstytos melagingos žinios, raštelį, kuriuo nusikaltėlis prisiviliojo auką, ir kt. Visi šie objektai yra daiktiniai įrodymai, nes jie turi BPK 90 str. nurodytų požymių. Įrodymų reikšmę jiems suteikia jų turinys, o ne forma ar medžiaga. Analogišką nuomonę yra pareiškę ir kiti tarybiniai teoretikai. P. Danisevičius nurodo : ,, Kalbant apie skirtumą tarp dokumentų, kaip rašytinių įrodymų, ir dokumentų, kaip daiktinių įrodymų, reikia pasakyti, kad dokumentas yra daiktinis įrodymas tada, kai jis turi reikšmę byloje turinio arba savo fizinių ar cheminių savybių, arba radimo vietos atžvilgiu”. Vadinasi, tiriant dokumentus , kaip daiktinius įrodymus, neretai jų turinys kartu su forma, taip pat turi esminę reikšmę. Ne visada galima lengvai ir tiksliai atriboti dokumentus nuo daiktinių įrodymų, remiantis vien pirmųjų turinio, ar antrųjų- išorinių požymių bei formos svarbumu.
A.Eismanas iškėlė mintį, kad logikos požiūriu esantis tik vienas pilnutinis ir nepriekaištingas dokumentų- daiktinių įrodymų ir dokumentų- rašytinių įrodymų atribojimo kriterijus- būtent tai, kad dokumentui yra būdingas tapatumas tarp jame išdėstyto pranešimo ir įrodomojo fakto, o daiktinio įrodymo atveju tokio tapatumo nėra.
A.Eismano pasiūlytas loginis daiktinių įrodymų ir dokumentų atribojimo kriterijus iš esmės yra teisingas, bet praktiniu požiūriu nepakankamai tiksliai nusakytas. G. Minkovskis ir V. Tanasevičius nurodo, kad ,, daiktinių įrodymų ir dokumentų atribojimo pagrindu turi būti imamas kitas kiekvienai įrodymų rūšiai vidiniu požiūriu būdingas požymis- faktinės informacijos apie esmines bylos aplinkybes saugojimo ir perdavimo būdas”. Dokumentuose, kurie nėra daiktiniai įrodymai, faktinė informacija yra fiksuojama rašomosios kalbos priemonėmis- rašytiniai dokumentai, įtvirtinama kaip gyvoji kalba- garso įrašymas arba kaip šviesinis vaizdas- foto bei kino dokumentai. Visais tais atvejais tam tikram pranešimui, žinioms aprašyti ir perduoti panaudojamas atitinkamas kodas, sutartinių vienareikšmių ženklų sistema.
Daiktiniuose įrodymuose kaip faktinė informacija yra adekvačiai įtvirtinami materialūs tiriamąjį įvykį apibūdinantieji požymiai, kurie yra prieinami betarpiškam jutiminiam suvokimui visose bylos tyrimo stadijose. Šiuo atveju yra fiksuojamas ne pėdsakų bei kitų materialių požymių aprašymas, o patys pėdsakai, požymiai.
Taigi skirtingai nuo dokumentų, daiktiniuose įrodymuose informacija yra išreikšta ne specialiais sutartiniais ženklais, o materialiais daikto požymiais, kurie yra tos informacijos signalai- nešėjai.

Svarbi bylai informacija iš daiktinių įrodymų yra gaunama, ištyrus materialių objektų sąveikos pėdsakus ir tarp jų esančius objektyvius priežastinius ryšius. Toks tyrimas reikalauja, kad būtų panaudoti atitinkami instrumentiniai tyrimo metodai, paremti kriminalistinių- techninių priemonių ir atitinkamos metodikos panaudojimu.

Tiriant dokumentus, išreikštus garsinių arba grafinių ženklų forma, būtinumas panaudoti kriminalistinius- techninius būdus paprastai nekyla. Šiuo atveju įrodomoji informacija gaunama, ištyrus prasminę ženklo pusę, t.y. išsiaiškinus šiuo ženklu išreiškiama vaizdinio turinį.

Galima teigti, kad daiktinių įrodymų ir dokumentų atribojimo kriterijų reikia ieškoti įrodomosios informacijos įtvirtinimo, saugojimo, ir perdavimo formose. Tais atvejais, kada ši informacija yra išreikšta materialiais objekto požymiais, kurie atspindi tiriamojo įvykio aplinkybes ir kurios apžiūros ar ekspertizės metu galima betarpiškai stebėti, turime daiktinį įrodymą. Daiktiniai įrodymai tiesiogiai atspindi nusikaltimo rengimo, padarymo arba slėpimo aplinkybes, jų įrodomąją informaciją perduoda materialus tam tikrų įvykių ar reiškinių atspindys, o ne jų aprašymas. Todėl dokumentą galima ir reikia pripažinti daiktiniu įrodymu tik tada, jei jis turi bent vieną iš požymių, nurodytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 90 str. Jeigu tiriamojo įvykio aplinkybės arba veiksmai aprašomi grafiniais, garsiniais, šviesiniais arba kitokiais ženklais, toks objektas yra dokumentas. Dokumentai bylai svarbią informaciją perduoda aprašymo būdu, t.y. dokumento autoriaus sąmonėje atsispindėję faktiniai duomenys čia fiksuojami rašto kalba ar kitais sutartiniais simboliais. Šiuo atveju įrodomąją reikšmę turi dokumento tekstas, jo turinys. Literatūroje rekomenduojama remtis dokumentų, kaip daiktinių įrodymų, nepakeičiamumo savybe. Šis kriterijus padeda iš kitų dokumentų išskirti daiktinius įrodymus, kuriuos pačios įvykio aplinkybės padarė unikalius ir nepakartojamus, kai visus kitus dokumentus galima dauginti arba iš naujo surašyti. Tačiau unikalumu galima remtis tik kaip pagalbiniu kriterijumi, nes jis nėra universalus. Pavyzdžiui, kaltinamojo rašytas dienoraštis arba laiškas, kuriame aprašyti jo nusikalstami veiksmai, gali būti vienintelis, tačiau tai bus dokumentas- rašytinis įrodymas, perduodantis informaciją aprašymo būdu. Bet toks pats unikalus rašinys, panaudotas kaip priemonė nusikaltimui padaryti- grasinantis arba šmeižiantis laiškas, laikytinas daiktiniu įrodymu. Tais atvejais, kai bylai svarbi informacija išreikšta ne tik betarpiškai materialiais objekto požymiais, bet ir ženklų forma, viename objekte susilieja daiktinis įrodymas ir dokumentas.

Išvada

Galima teigti, kad dokumentus-daiktinius įrodymus ir dokumentus-rašytinius įrodymus atriboti tiek teoriškai, tiek praktiškai nėra lengva. Manau galima išskirti pagrindinius bruožus, skirtumus, kurie padėtu šiuos įrodymus atriboti vienus nuo kitų:
1. Skirtingai nuo dokumentų, daiktiniuose įrodymuose informacija yra išreikšta ne specialiais sutartiniais ženklais, o materialiais daikto požymiais, kurie yra tos informacijos signalai-nešėja. Daiktinis įrodymas – tai pats dokumentas kaip daiktas materialus objektas. Baudžiamojoje byloje jis pats esti tam tikru faktu, todėl ne tik jo turinys, bet ir forma, išoriniai požymiai bei suradimo vieta ir aplinkybės turi įrodomąją reikšmę.
2. Pagal bendrą taisyklę dokumentai kaip rašytiniai įrodymai gali būti pakeisti kitais analogiškais dokumentais(suprantama jei tebėra būtinas informacijos šaltinis), o dokumentu-daiktinių įrodymų pakeisti negalima.
3. Dokumentai turintys daiktinių įrodymų požymius, yra pirminiai įrodymai. Kiti dokumentai gali būti ir pirminiai ir antriniai ( išvestiniai) įrodymai..
4. Dokumentiniai-daiktiniai įrodymai nuo kitų dokumentų skiriasi procesiniu įforminimo ypatumais. Jie turi kaip ir kiti daiktiniai įrodymai turi būti apžiūrėti, smulkiai aprašyti objektų apžiūros protokole. Daiktiniai įrodymai specialiai saugomi, arba atiduodami saugoti. Dokumentai kaip rašytiniai įrodymai įdedami į bylą be apžiūros protokolo.

Galima teigti, kad tai svarbiausiai dokumentų ir daiktinių įrodymų skiriamieji bruožai , įgalinantys atriboti dokumentus- kriminalistinio tyrimo objektus nuo kitų dokumentų , analizuojamų procesinėmis priemonėmis. Nereikia pamiršti, kad atskirais atvejais pats dokumentas gali turėti ir daiktinių, ir rašytinių įrodymų požymių.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas,- 2003
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras, I dalis,-Vilnius 2003.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras, IIdalis, -Vilnius 2003.
4. G. Goda, M. Kazlauskas, P. Kuconis “Baudžiamojo proceso teisė” Vilnius, 2005.
5. J. Rinkevičius Daiktiniai įrodymai. Vilnius, 1996.
6. J. Rinkevičius Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai“. Vilnius, 1990.
7. E. Palskys „Kriminalistinis dokumentų tyrimas“ Vilnius, 1978.
8. E. Palskys. Apie dokumentų-rašytinių įrodymų ir dokumentų-daiktinių įrodymų atribojimo kriterijus baudžiamajame procese. Teisė, t. XII. V., 1973

Leave a Comment