Daiktinė teisė
Romėnų teisininkai nesuformulavo bendros daiktų sąvokos. Daiktai – iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialūs dalykai. Rom. teisėje daikt. buvo bet koks. turtas, priklausantis gyvajai ir ne gamtai, fiziniu bei vidiniu požiūriu izoliuotas arba neatskirtas nuo kitų gamtos dalių. Tai gamtos materialioji dalis, turinti savarankišką būtį ir kuriantis tam tikrą gėrį. Rom. daikt. laikė teisinius santykius bei teises. Rom. t. skyrė daikt. ir asmeninius ieškinius. Vėliau šiuo pagrindu imta klasifikuoti civ. objektines t. į daikt. ir asmenines. Šis skirstymas sudarė civ. t. sistemos pagrindą. Šios klasifikacijos pagrindas yra subjektinės t. objektas. Jei tai yra dakt. turėsime daiktinę t., jei asmens veiksmai – asmeninę t. Reikia pažymėti šiuos daikt. t. objektų bruožus: 1. Tai galėjo būti tik materialūs daikt. 2. Neišimti iš komercinės apyvartos daikt. 3. Tik tie daikt., kurie turėjo individualius požymius. Daikt. t. nuo prievolinės skiria tai, kad daikt. – absoliuti, o prievolinė – sąlyginė. Absoliučios t. savybė ta, kad ji liečia visus aplinkinius, t.y. vieno ar kelių t. prieš visus. O prievolinė t. atsiranda tarp konkrečių asmenų. Kad t. būtų pripažinta daikt., ji turėjo turėti šiuos požymius, nusakančius jos absoliutų pobūdį: siekimo t. ir pranašumo t. Pirmu atveju t. seka paskui daikt., t.y. perduodant daikt. iš vienų rankų į kitas trečiajam asmeniui, išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktinė t. Pranašumo t. esmė ta, kad ji yra labiau privilegijuota itų prievolinių t. susijusių su tuo pačiu daiktu atžvilgiu. Daikt. t. pobūdį turėjo pirmiausia nuosav. t. Tai buvo vienintelė pilna daikt. t. Egzistavo ribotos daikt. t., Šioms t. priklausė servitutai, įst. t. Daikt. rūšys. Rom. teisininkai daikt. skirstė daikt. į yvairias rūšis. Klasifikavo vadovaudamiesi daugeliu kriterijų:
1. Materialūs ir ne daikt. Rom. t. daikt. pripažino tiek materialius tiek ne objektus. Materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žm. sąmonė ir kurį buvo galima paliesti. Nematerialiais gaikt. laikyti abstraktūs objektai, kurių egzistavimą lėmė galiojanti t. Tai buvo tam tikros turtinės t. Materialius ir ne skirė galimybė liesti.2. Daikt. esantys komercinėje apyvartoje ir išimti iš komercinės apyvartos. Daikt. esantys apyvartoje tai daikt. kurie galėjo būti privačios t. objektai ir dalyvauti civ. apyvartoje. T.y. buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti. Daikt. išimti iš apyvartos, kurie negalėjo būti privačios t. objektai ir dalyvauti civ. apyvartoje. Jie Jie vad. daikt. nesančiais kieno nors nuosav. Į kai kuriuos iš šių daikt. buvo galima įgyti dalinės nuosav. t. Kitų daikt. dalyvavimas civ. apyvartoje buvo labai ribotas, pvz.: šventyklų, gatvių, jūrų… Rom. t. buvo tokie daikt. Išėmimo iš civ. apyvartos pagrindai: a) Dievo t., t.y. šventyklos, kapai, kultoriai. b) žm. sukurta t., t.y. kas priklausė viešam naudojimuisi (keliai, aikštės…). 3. Res mancipė. Šio skirstymo neišliko iki mūsų dienų. Res mancipė – tai svarbūs daikt., tai Italijos ž., vergai, gyvuliai, kaimo servitutai. O visi kiti daikt. buvo Res nec mancipė. 4. Kilnojamieji ir ne daikt. Kiln. priklausė bet kurie daikt., kuriuos galime perkelti iš vienos vietos į kitą, nekeičiant jų esmės, arba kurie patys juda (gyvuliai). Nekiln. daikt. – žemė, jos gelmės, statiniai, sodiniai. Taikytas principas – viskas kas pastatyta ant ž. paviršiaus, jam ir priklauso. Nekiln. daikt., tai objektai, kurių negalima pernešti iš vienos vietos į kitą, kurie susiję su ž. nuolatiniais saitais. 5. Pakeičiami ir ne daikt. Paliečiami – neindividualizuoti daikt. priklausantys kokiai nors bendrai rūšiai, kuriuos galima pasverti , apskaičiuoti, pamatuoti. Nepak. tai iš kitų išsiskiriantys tam tikromis specifinėmis savybėmis, t.y. individualizuoti. Šioms savybėms išsiskiria iš juos panašių daikt. grupės (dailininko X nutapytas paveikslas). Šios klasifikacijos reikšmė ta, kad paskolos objektas galėjo būti tik pakeičiami daikt., o panaudos sutarties objektas – nepakeičiami. Be to Rom. t. numatė skirtingus atsitiktinis daikt. žūties padarinius. Žuvus pakeičiamam daikt. skolininkas turėjo pakeisti tos pačios rūšies daikt., o žuvus nepakeičiamam dėl skolininko kaltės, kreditorius galėjo reikalauti atlyginti nuostolius.
6. Suvartojami ir ne daikt. Suvart. yra daikt., kuriuos fiziškai sunaikinami vieną kartą pavartojus. Nesuvart. – kurie naudojami dažniausiai neišnyksta, o jei ir išnyksta, tai per ilgą laiką. 7. Dalūs ir ne daikt. Dalūs – kurie padalinami į daugiai dalių, nekeičiant jų esmės, vertės ir ekonom. paskirties. Nedalūs – padalijus praranda savo savybes ir paskirtį. 8. Paprastieji, sudėtiniai ir surenkamieji daikt. 9. Pagrindiniai ir papildomi daikt.