Darbo rinkos problemos Lietuvoje

DARBO RINKOS PROBLEMOS LIETUVOJE

TURINYS

1. Darbo rinkos samprata ......................... 3
2. Situacija Lietuvos darbo rinkoje .................... 3
3. Nedarbas – pagrindinė Lietuvos darbo rinkos problema ......... 4
3.1. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai ................... 4
3.2. Nedarbo priežastys ............................ 5
3.3. Nedarbas Lietuvoje ........................... 5
3.4. Nedarbas ir bedarbiai .......................... 7
3.5. Nedarbo mažinimo priemonės ...................... 9
4. Užimtumas .............................. 11
5. Darbo rinkos profesinis mokymas .................... 14
6. Diskriminacija darbo rinkoje ....................... 16
7. Išvados .............................. 19
8. Literatūra .............................. 20

1 Priedas .............................. 21

1. Darbo rinkos samprata.
Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos atributas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir jų paklausa – du svarbiausi darbo rinką charakterizuojantys veiksniai. Trumpai tariant, darbo rinka išreiškia darbo vietų pasiūlos beei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Dideliuose ir mažuose miesteliuose bei kaimuose vyksta natūrali reprodukcija, vienus žmones jų veikloje keičia kiti. Ekonominis nestabilumas ir vystymosi netolygumas sąlygoja priverstinį darbo jėgos judėjimą, jos perskirstymą, o kartu ir jos profesinės kvalifikacijos struktūros kaitą. Darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė arba nulinė.
Skaudžiausia yra tokia darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija paklausą. Tai perteklinė darbo rinka. Daugeliu atvejų ją lemia nepakankamas ekonomikos vystymasis.
Deficitinė darbo rinkos situacija yra būdinga lokaliai darbo rinkai ir yra riimtas ekonomikos vystymosi trukdis.
Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Jos siekiama kiekvienoje šalyje ar regione.
Kaip matome, tobuliausia darbo rinka yra nulinė. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasiekti tokį ekonominės situacijos lygį yra labai su

unku. Sumažėjęs iki minimumo bedarbių skaičius bei beveik kiekvienam išsilavinusiam žmogui garantuota darbo vieta – tai rodikliai, rodantys idealios darbo rinkos funkcionavimą.

2. Situacija Lietuvos darbo rinkoje.
Lietuvos darbo rinkos padėtis per paskutinį dešimtmetį smarkiai kito. Kylantis nedarbo lygis, didėjantis bedarbių skaičius bei kvalifikuotos darbo jėgos stoka tapo skaudžia mūsų krašto problema.
Nagrinėjant situaciją darbo rinkoje ir su ja susijusius pokyčius yra išskiriami du pagrindiniai rodikliai – gyventojų užimtumas ir nedarbas, kurių tyrimas ir analizė leidžia daryti konkrečias išvadas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius mažėjo dar sparčiau. Tam didžiausią įtaką turėjo ūkio restruktūrizacija. Prasidėjus privatizavimo procesui, nauji šeimininkai ieškojo būdų naujai ekonominei veiklai kurti. Tačiau jų bandymai ne visada buvo sėkmingi, todėl žmonės, dirbę šiose įmonėse buuvo atleidžiami iš darbo arba dirbo sutrumpintą darbo dieną arba savaitę. Tokiu būdu silpnėjant ekonominei situacijai, didėjo bedarbių skaičius. Vieni pradėjo ieškoti darbo užsienyje, kiti – užsiimti nelegaliu verslu. Šiandieną Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras formuojasi naujas požiūris į darbo jėgą, į jaunų kvalifikuotų specialistų ruošimą, o taip pat jaučiamas bendras situacijos pagerėjimas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus pateiktą informaciją darbo rinkos funkcionavimo sąlygos paskutiniais metais yra žymiai pagerėjusios. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys ro

odikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija (15). Toks dabartinės situacijos apibūdinimas teikia daug vilčių, tačiau problemos Lietuvos darbo rinkoje dar tebeegzistuoja.

3. Nedarbas – pagrindinė Lietuvos darbo rinkos problema.
3.1. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai.
Nedarbas – tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Jį sukelia įvairios priežastys, todėl jį apibrėžti nėra lengva.
Buvo tariama, kad kuriant produktą ir plečiantis gamybai, ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. Nedarbas, t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16 metų. Tai reiškia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys bedarbiais nelaikomi. Darbo jėga taip pat nelaikomi kareiviai, ligoniai, studentai, namų šeimininkės ir pan.
Nedarbo padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Nedarbo ly

ygis apskaičiuojamas kaip asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo, skaičiaus procentinis santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Darbo statistikos biuras naudoja ir kitą būdą nedarbo lygiui nustatyti – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius). Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas.
Dar vienas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė, kuri priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose.

3.2. Nedarbo priežastys.
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija – gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas (8, p.49). Dėl to pakito materialinės ga

amybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra – šiuolaikiniam ūkiui reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją.
Antroji nedarbo priežastis – sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Gamybai plėtojantis lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.
Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Pastaruoju metu nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas.
Ketvirtoji nedarbo priežastis – struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslo techninės revoliucijos sąlygomis. Nauji kapitalai, palyginti su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

3.3. Nedarbas Lietuvoje
Lietuvoje yra susiformavusi specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės (užimtumas-nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra du segmentai: paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15-20 proc. ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų.
Vadinasi, nedarbo lygio įvertinimas, nors atranka atliekama kruopščiai ir patikimais apklausos metodais, yra sunki problema. Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes ji neparodo tikrojo nedarbo lygio. (6, p.59). Tačiau pabandykime paanalizuoti kaip per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje kito nedarbo lygis (1 pav.).
Nedarbo lygis – tai bedarbių skaičiaus ir darbo jėgos santykis. Lietuvoje duomenys apie egzistuojantį nedarbo lygį kasmet pateikiami remiantis darbo biržos informacija. Tačiau suprantama, jog tai yra duomenys tik apie tuos asmenis, kurie kreipiasi į valstybinę darbo biržą. Iš 1 pav. matome, jog darbo rinkos situacija 1991-2000 metais tik blogėjo. Nedarbo lygis išaugo nuo 0,3 proc. 1991 metais iki beveik 12 proc. 2000 metais.
NEDARBO LYGIS

1 pav. Nedarbo lygis 1991-2000 m. Valstybinės darbo biržos duomenimis.

Prognozės, jog padėtis darbo rinkoje 2001 metais liks įtempta, pasitvirtino. Šiuo laikotarpiu nedarbo lygis pasiekė aukščiausią tašką – 12,8 proc. Tuo tarpu Statistikos departamentas, atlikęs tyrimą pagal ES standartus, nustatė, kad Lietuvoje tikrasis nedarbo lygis 2001 metais buvo netgi apie 16,5%. 2002 metais jau buvo pastebima nedarbingumo mažėjimo tendencija. Nuo 12,8 proc. 2001 metų gegužės 1 d. nedarbo lygis sumažėjo iki 10,7 proc. 2002 metų liepos 1 d (15). Prognozės 2003 ir 2004 metams taip pat žada teigiamą pokytį darbo rinkoje – nedarbo lygis pastebimai mažės. Turimais Lietuvos darbo biržos duomenimis nedarbo lygis 2003 m kovo 1 d. sudarė 12,1 procentų darbo jėgos, tačiau lyginant su praeitų metų kovo 1 d., kai registruotas nedarbo lygis šalyje siekė 12,9 proc – mažesnis 0,8 punkto.
Lietuvoje egzistuoja nemaži teritoriniai nedarbo skirtumai. Didžiausias nedarbas Druskininkuose, Pasvalyje, Lazdijuose, Akmenėje, Jonavoje. Didesnis kaip 20 proc. nedarbas yra penktadalyje Lietuvos teritorijos. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis šiais metais jau pastebimas žymus nedarbo lygio kitimas atskirose teritorijose. Daugiausia (4,8 punkto) nedarbo lygis sumažėjo Vilkaviškyje (iki 13,1 proc.), 4,5 punkto – Joniškyje (17 proc.), 4,5 punkto Marijampolėje (13 proc.), 4,3 punkto – Ukmergėje (13,8 proc.), 3 punkto – Jurbarke (17,7). Tačiau nedarbo lygis 2,4 punkto išaugo Mažeikiuose (23,1 proc.) ir 2 punktais Rokiškyje (16,1 proc.) (15). Lietuvos darbo birža skelbia dar naujesnę 2003 m kovo 1 d. informaciją. Iš 60 savivaldybių per mėnesį nedarbo lygis sumažėjo 36, išaugo – 18, liko nepakitęs – 6 savivaldybėse. Didžiausias, 1,3 punkto nedarbo augimas registruotas Alytaus rajono savivaldybėje. Kovo 1 d. mažiausias nedarbo lygis, registruotas Vilniaus miesto savivaldybėje ir siekęs 6,2 proc., buvo keturis kartus mažesnis negu didžiausio nedarbo teritorijose. Nedidelis, iki 7,5 proc. nedarbo lygis taip pat buvo Prienų, Trakų ir Elektrėnų savivaldybėse. Didžiausias nedarbo lygis išliko Druskininkų (27,0 proc.) bei Pasvalio (24,9 proc.) ir Mažeikių (23,5 proc.) rajonų savivaldybėse. Tarp didžiųjų šalies miestų aukščiausias nedarbo lygis registruotas Panevėžio mieste – 15,0 proc.
Kadangi gyvenu Marijampolėje, norėčiau atkreipti dėmesį ir į savojo miesto darbo rinkos problemas. Per paskutiniuosius penkerius metus mieste jautėsi kasmet blogėjanti situacija. Dėl bendros krašto ekonominės situacijos pablogėjimo užsidarinėjo arba buvo reorganizuotos didžiosios miesto gamyklos ir fabrikai, vyko masinis darbo vietų mažinimas, žymiai išaugo bedarbystė. Miesto žmonės griebėsi privataus verslo, daugelis bedarbių išvyko „laimės ieškoti“ užsienyje. Išaugo ir Marijampolės jaunimo problemos. Baigę aukštąsias mokyklas ir nerandantys gimtajame mieste darbo daugelis išvyksta į didžiuosius Lietuvos miestus. Tačiau iš 2 pav. matome, jog nedarbas Marijampolėje, kaip ir beveik visoje Lietuvoje mažėja (11). Pradėjo kur kas sparčiau plėtotis privatus verslas, pagyvėjo didžiųjų Marijampolės įmonių veikla. Daugelis iš jų pajautė jaunų specialistų stygių. Ši problema mūsų mieste yra gana opi, todėl paskutiniuoju metu didelis dėmesys yra kreipiamas į profesinį mokymą ir jaunų specialistų rengimą.

2 pav. Nedarbo lygio kitimo dinamika Marijampolėje 2001-2003 m.

3.4. Nedarbas ir bedarbiai
Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kitimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams.
Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (5, 5str.). Bedarbiai yra skirstomi pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pasirengimą darbo rinkai ir kitus požymius.
Dėl darbo jėgos struktūros pasikeitimo labai padidėjo jaunų žmonių lyginamasis svoris, palyginti su tuo, koks buvo prieš 20 metų. Taigi, jaunimo iki 25 metų nedarbas 1991 – 2000 metų laikotarpiu buvo didesnis nei bendras nedarbo lygis ir praėjusiais metais pasiekė net 15,3 proc. Apie 63 tūkst. jaunų žmonių kreipėsi į teritorines darbo biržas. Kas ketvirtas bedarbis – iki 25 metų. Darbo ir socialinių tyrimų institutui atlikus jaunų bedarbių tyrimą, išaiškėjo ypač liūdna tendencija – vis menkėjantis nedirbančio jaunimo išsimokslinimas. Kas antras jaunas bedarbis neturi jokios profesijos, o 6 proc. jaunų bedarbių turi tik pradinį išsimokslinimą. Tai reiškia, kad jauni bedarbiai pagal savo išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų, o tai jau degraduojančios visuomenės požymis. Daug jaunų žmonių įsigyja nepaklausias profesijas. Lietuvoje sunku įsidarbinti žemės ūkio, chemijos, statybinių medžiagų inžinerijos specialistams, maisto prekių žinovams. Jauni bedarbiai ir ieškantys darbo asmenys – blogiausiai materialiai apsirūpinęs ir skurdžiausias gyventojų sluoksnis Lietuvoje. Apie 80 proc. jaunų bedarbių neturi šeimos, jie gyvena su tėvais ir yra jų išlaikomi. Formuojasi bedarbių dinastijos. Vaikai perima iš tėvų gyvenimo būdą ir papildo beviltiškiausių ilgalaikių bedarbių gretas. Gerokai daugiau nei kas trečias jaunas bedarbis gyvena kaime. Nedarbas atima iš jauno žmogaus galimybę kabintis į gyvenimą, pastumia klystkeliais. Kai jaunas žmogus negauna darbo, jis dažnai visam gyvenimui praranda motyvaciją dirbti.
Lietuva nuo ES valstybių skiriasi tuo, kad moterų nedarbas yra mažesnis negu vyrų. Pastaruoju metu bedarbės moterys Lietuvoje sudaro apie 48 proc. bedarbių. Tai rodo, kad moterys geriau prisitaiko prie darbo rinkos, jos linkusios mokytis, keisti profesiją, jos ne tokios išrankios kaip vyrai, kurie dažnai atsisako siūlomo darbo dėl per žemo atlyginimo. Be to Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, labai daug bedarbių, turinčių profesinį išsimokslinimą (net 44 proc.). Tai rodo, kad profesinis mokymas neparengia rinkai reikalingų specialistų.
Lietuvoje į darbo biržas kreipiasi vis daugiau nepasirengusių darbo rinkai, žemos kvalifikacijos asmenų. Kas trečias bedarbis yra be kvalifikacijos ir kaip tik tokie papildo ilgalaikių bedarbių gretas. Tokie bedarbiai nenori mokytis. Tuo pat metu reikalavimai darbuotojų išsilavinimui, kvalifikacijai, universalumui, darbo įgūdžiams auga. Kaip rodo statistika, žmonės, turintys aukštą išsilavinimą, greičiau prisitaiko prie darbo rinkos pokyčių, sugeba be didesnio vargo persikvalifikuoti arba įsigyti papildomų žinių. Bedarbiai, turintys aukštąjį išsimokslinimą, sudaro tik 4,5 proc. Pagal nedarbo lygį Vidurio Europoje Lietuva yra maždaug šeštoje vietoje, o ES šalyse nedarbas mažesnis nei pas mus. Ir Europoje nedarbo problemos panašios: ilgalaikiai bedarbiai, jaunimo, moterų įdarbinimas. Tačiau mūsų nedarbas turi ir savų, “nacionalinių” bruožų – norima turėti daug pastangų nereikalaujantį darbą. Lietuvoje daug kas ieško darbo vietos, o ne darbo, nes dauguma vis dar nori turėti lengvą, daug pastangų nereikalaujantį darbą. Turbūt dėl to Lietuvoje, esant tokiam nedarbui, yra tūkstančiai laisvų darbo vietų. Labai daug žmonių į darbo biržas ateina vien dėl pašalpų, o ne darbo ieškoti. Per 1991 – 2000 metų laikotarpį savo verslo ėmėsi vos 4,7 tūkst. teritorinėse darbo biržose įregistruotų bedarbių. Tai sudaro tik 0,27 proc. visų bedarbių. Tad iš tūkstančio tik 3 bedarbiai imasi verslo ir rizikos gyventi savo galva.
Lietuvos darbo birža praneša, kad nuo šių metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 47,5 tūkst. bedarbių – vienu tūkstančiu daugiau negu 2002 metais per tą patį laikotarpį. Tuo tarpu naujausiais Marijampolės darbo biržos duomenimis žmonių, užsiregistruojančių darbo biržoje skaičius kasmet mažėja. Lyginant 2001 ir 2003 metų sausio ir vasario mėnesius, užsiregistravusių bedarbių skaičius sumažėjęs beveik 1500.
Lietuvos darbo birža, siekdama prognozuoti darbo rinkos pakitimus, nuo 1995 metų atlieka darbo rinkos tyrimus. Prognozių sudarymui šalyje atliekamos darbdavių apklausos, kuriomis remiantis įvertinamos darbo rinkos kitimo, šalies ekonomikos ir atskirų ekonominių veiklų vystymosi tendencijos. Prognozuojama, kad paklausiausi bus informacinių technologijų, valdymo ir administravimo, finansų, apskaitos ir audito, reklamos, prekybos darbuotojai.
Nedarbas ir bedarbiai – tai vienas kitą papildantys veiksniai. Šiandien žodis „nedarbas“ arba „bedarbis“ daugeliui asocijuojasi su individo finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik vienas reiškinio aspektas. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir skatina netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan.
JAV Dž. Hipokrato universiteto atliktos analizės rezultatai rodo, kad nedarbui išaugus 1%, savižudybių skaičius padidėja 920 atvejais, mirties dėl širdies ligų – 21 tūkst., žmogžudysčių – 648, psichinių susirgimų – 4543, kitų nusikaltimų – 3440 atvejų. Šis teigiamas koreliacinis ryšys tarp nedarbo ir socialinių sutrikimų skaičiaus verčia susimąstyti. Vakarų Vokietijos medikų sąjungos duomenimis, vieneri metai praleisti be darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.
Nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Praradęs darbą, darbininkas praranda ir darbo patirtį – nekaupia naujų įgūdžių, atrofuojasi ir tie sugebėjimai, kuriuos buvo įgijęs dirbdamas. (6, p.62).

3.5. Nedarbo mažinimo priemonės.
Kaip jau buvo minėta, visose šalyse vyrauja tam tikras nedarbo lygis, todėl nuolat ieškoma būdų kaip šią problemą spęsti arba mažinti. Todėl yra numatomos tam tikros priemonės. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Aptarsime keletą iš jų. Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių skaičių. (6, p. 65)
Taigi šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą.

Mano manymu, efektyviausias iš šių visų, aukščiau išvardintų nedarbo mažinimo būdų yra kvalifikuotos darbo jėgos ruošimas. Tai daugeliu atvejų išspręstų šią problemą. Gyvenimui sparčiai žengiant į priekį, kuriantis pažangioms technologijoms bei plečiantis ir tobulėjant paslaugų sektoriui vis didesnę svarbą įgyja žmonių pasirengimas dirbti naujomis darbo sąlygomis. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir buvo tas žingsnis pakeitęs mūsų visų gyvenimą. Šiuo metu darbo rinka yra pretenzinga ir negailestinga. Ji iš darbuotojo reikalauja ne tik mokėti dirbti kompiuteriu, bet ir daug platesnio išprusimo lygio, puikių profesinių žinių. Tokie reikalavimai paprastam, „tarybiniam“ žmogui iš tikrųjų yra aukšti. Jam sunku prisitaikyti prie naujų, europietiškos darbo rinkos sąlygų. Todėl labai svarbu ruošti žmones (tiek bedarbius, tiek dirbančiuosius) profesiniam tobulėjimui, suteikti jiems reikalingų jų darbui žinių.
Bedarbių rėmimas didinant jiems pašalpas neduotų teigiamų pokyčių darbo rinkoje. Lietuvoje žmonių mąstymas yra šiek tiek kitoks, nei europiečių. Daugelis iš mūsų matome ir girdime apie situaciją kaimo vietovėse. Asocialių šeimų gyvenimas verčia mus susimąstyti: girtavimas, daug mažų išalkusių vaikų, baisi netvarka . Jie gyvena nuo pašalpos iki pašalpos, net negalvodami apie darbą. Tokia situacija yra paranki, ji nemotyvuoja žmonių eiti ieškoti darbo. Todėl mano manymu, pašalpų skyrimas bedarbiams turėtų būti griežčiau kontroliuojamas.
Toliau trumpai aptarsiu kokios priemonės gali padidinti paklausą:
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis, pvz. privalomas darbuotojų samdymas, silpstančių ūkio šakų bei regionų palaikymas subsidijomis. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją).
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais Lietuvoje didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms nei negalios ištiktiems asmenims.
Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau kaip bebūtų, rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Dėl to atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, dėl spartaus gamybos modernizavimo bei automatizavimo ir kt.

4. Užimtumas.
Išanalizavus nedarbo priežastis, jo socialines bei ekonomines pasekmes bei mažinimo būdus, kyla klausimas apie žmonių užimtumą.
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų, vaiko priežiūros skirtų nemokamų atostogų iki, jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete.
Statistikos departamentas jau nuo 1994 m. kasmet atlieka Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimus. Nuo 1998 m jie atliekami du kartus per metus (gegužės ir lapkričio mėn.). Tyrimų metu pagal parengtą klausimyną apklausiami tiriamojo amžiaus gyventojai apie jų užimtumą. 1 priede matome, jog 1997-2001 metai gyventojų užimtumas turėjo tendenciją mažėti, tačiau šiuo laikotarpiu padidėjo neaktyvių gyventojų skaičius. Iš tikrųjų užimtų gyventojų skaičius tyrimų duomenimis kiek mažesnis nei skelbiamas įprastoje statistikoje. Tai susidaro dėl to, kad taikomi skirtingi apskaitos būdai. Ypač sudėtinga įprastoje statistikoje teisingai įvertinti užimtųjų skaičių žemės ūkyje ir prekyboje. Tačiau ir gyventojų apklausos metu ne visi respondentai , ypač užimti „šešėlinėje“ ekonomikoje, pasisako apie savo užimtumą. Žmonės dar nelabai pasitiki valstybinių institucijų darbuotojais atėjusiais apklausti gyventojų.
Taip pat duomenys apie užimtus gyventojus pateikiami remiantis ataskaitomis, surinktomis iš visų rūšių įmonių, įstaigų ir organizacijų. Be to, panaudojami individualių (personalinių) įmonių ir asmenų, turinčių patentus įvairioms veikloms plėtoti, duomenys, taip pat ūkininkų apklausos. Kadangi ataskaitas apie darbuotojų skaičių pateikia ne visos organizacijos, užimtų gyventojų skaičius apskaičiuojamas atliekant balansinius skaičiavimus bei ekspertinius vertinimus.
Gyventojų užimtumą geriausiai atspindi jų užimtumo lygis. Mažėjant absoliučiam užimtųjų gyventojų skaičiui, jų užimtumo lygis taip pat sumažėja. Jei 1991 m. apie pusė visų gyventojų dirbo vienokį ar kitokį pajamas duodantį darbą, tai 1998 m. jų buvo apie 45 proc. Šiuo metu užimtų gyventojų procentas yra dar sumažėjęs (3 pav.).

Gyventojų užimtumas 2000 m.

3 pav. Gyventojų užimtumas 2000 m.

Užimtuosius galima suskirstyti pagal jų užimtumo statusą į šias grupes:
Samdomieji darbuotojai – tai asmenys, dirbantys pagal raštišką ar žodinį susitarimą su darbdaviu, kuris jam už atliktą darbą moka sutartą darbo užmokestį.
Darbdaviai – tai visų rūšių įmonių savininkai, turintys vieną ar daugiau partnerių. Darbdaviai yra gamybos priemonių savininkai.
Asmenys, dirbantys sau – tai tie gyventojai, kurie dirba be samdomų darbuotojų savo nuosavoje įmonėje, nuosavame versle ar kūryboje arba dirba savo ūkyje. Tai kūrybiniai darbuotojai, ūkininkai, smulkūs žemdirbiai, smulkūs verslininkai, turintys ar ne patentus savo veiklai plėtoti. Juos jungia bendras tikslas – gauti pelną ar pajamas.

Padedantys šeimos nariai, dalyvaujantys įmonės (ūkio) darbinėje veikloje – tai asmenys, kurie gyvena tame pačiame namų ūkyje, bet nėra įmonės savininkai ar ūkininkai. Tai gali būti asmenys, susieti giminystės ryšiais, talkinantys įmonės savininkui ar ūkininkui.
Daugiausia užimtųjų dirba samdomais darbuotojais. Jų skaičius kinta nežymiai. 1997 m. samdomaisiais darbuotojais dirbo 1226,4 tūkst. visų užimtųjų, o 2000 metais – 1203,5 tūkst. (10, p. 117).
Samdomą darbą dirbančių vyrų ir moterų santykis labai panašus. Vyrų 1999 m. gegužę buvo 49, o moterų – 51 proc. Darbdavių vyrų yra du kartus daugiai nei moterų. Padedantys šeimos nariai – daugiausia moterys, nes dažniausiai įmonės ar ūkio savininkai yra vyrai (7, Nr.11-12, p.16)
Mažėja užimtųjų moterų skaičius. Jis nuo 996,6 tūkst. 1990 metais sumažėjo iki 791,4 2000 metais (10, p.94). Daugelis mano, jog tai teigiami pokyčiai, nes nemažai moterų užsiima vaikų auklėjimu namuose, juolab kad šiuo laikotarpiu sparčiai mažėjo vietų skaičius vaikų darželiuose. Be to, moterys uždirbančios ženkliai mažiau nei jų vyrai, apsisprendžia, kad geriau rūpintis šeima nei palikti be priežiūros vaikus.
Per paskutinįjį dešimtmetį taip pat gerokai pasikeitė užimtųjų struktūra ekonominėse veiklose. Žmonių užimtumas paslaugų sektoriuje nuo 38,7 proc. 1990 metais išaugo iki 54,1 proc. 2000 metais. Pramonės sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius 2000 metais sumažėjo iki 20,1 proc. (1990 m. – 30,6 proc.).
Šiuo laikotarpiu įdomūs pokyčiai vyko žemės ūkyje. Likvidavus kolūkius ir tarybinius ūkius, visoms šeimoms, gyvenančioms kaime buvo suteikta 3 ha žemės. Be to prasidėjo žemės grąžinimas buvusiems jos šeimininkams arba paveldėtojams. 1999 m pradžioje žemės ūkio kadastre buvo įrašyta 314 tūkst. smulkių žemdirbių, turinčių iki 3 ha žemės. Ūkininkų ūkio registre įregistruota 68 tūkst. ūkininkų. Vidutinis jų ūkio dydis – apie 12 ha. Be to, tėvų, giminaičių žemę atgavo ar ją įsigijo dar apie 154 tūkst. gyventojų. Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba užsiima apie 20 proc. visų užimtųjų. Tai labai aukštas procentas palyginti su Vakarų Europos šalimis.
Nepriklausomybės pradžioje 1991 m privačiame sektoriuje dirbo 185 tūkst. arba 10 proc. visų užimtųjų. Vykstant privatizacijai ir besivystant privačiam verslui, sparčiai didėjo dirbančiųjų skaičius privačiame, o mažėjo – valstybiniame sektoriuje. Kaip matome 4 pav., 2000 metais darbas privačiame sektoriuje padidėjo net iki 68,8 proc.

UŽIMTI GYVENTOJAI VALSTYBĖS IR PRIVAČIAME SEKTORIUOSE

1990 2000

4 pav. Užimti gyventojai valstybės ir privačiame sektoriuje.

Trumpai išanalizavus Lietuvos gyventojų užimtumą galime teigti, jog situacija kasmet blogėja. Ypač juntamas jaunimo tarpe esantis neužimtumas. Dauguma iš jų susiduria su išsilavinimo stoka, kitiems tiesiog paranku nieko neveikti. Esant tokiam gyventojų užimtumo lygiui daugėja nusikaltimų, vykdomos vagystės, žmogžudystės. Šios problemos sprendimas neapsiriboja vien naujų darbo vietų kūrimu. Yra labai svarbu organizuoti darbo rinkos profesinį mokymą, jaunų kvalifikuotų darbuotojų ruošimą. Lietuvos darbo biržos duomenimis didžiausias darbuotojų poreikis jaučiamas aptarnavimo ir gamybos srityse.

5. Darbo rinkos profesinis mokymas.
Terminas „darbo rinkos profesinis mokymas“ Lietuvoje buvo įteisintas 1997, priėmus Profesinio mokymo įstatymą. Darbo rinkos profesinio mokymo pagrindinis uždavinys yra kvalifikuotų žmonių poreikio ir jų pasiūlos suderinimas. Atsiradus naujoms technologijoms gamyboje ir naujai darbo organizacijai bei vadybai, įmonių darbuotojai ir vadovai pajuto naujų įgūdžių bei žinių stoką. Dėl šios priežasties šiuo metu ypač akcentuojamas bedarbių profesinis rengimas, profesinių institucijų rėmimas, vykdomos kitos, aktyvios darbo rinkos politikos programos. Taigi, profesinio mokymo tikslais siekiama:
1. Užtikrinti arba pagerinti jau turimos darbo jėgos profesinio mokymosi galimybes;
2. Sudaryti palankias sąlygas darbuotojų profesinei karjerai;
3. Įveikti kvalifikuotos darbo jėgos stygių;
4. Pasiekti racionalesnį pagal apimtį ir kokybę užimtumo lygį.
Šiuo metu visiems yra žinoma, jog darbdaviai, priimdami žmogų į darbą, kelia didelius reikalavimus: mokėti užsienio kalbą, dirbti su kompiuteriu. Mokėti dirbti vien kompiuteriu jau nepakanka, reikia turėti ir kitą specialybę. Šiandien daugelio darbdavių jau netenkina mokymo įstaigose įgyta III darbininko kvalifikacinė kategorija, darbo rinkoje vyrauja aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Lietuvos darbo birža pateikia duomenis apie tas profesijas, kurios yra labiau paklausios žvelgiant iš įdarbinimų skaičiaus pusės:
Per 2002 m. IV ketvirtį daugiausia darbdaviai įdarbino:
Specialistų su aukštuoju išsilavinimu:
0,4 tūkst. vadybininkų;
0,4 tūkst. pramonės inžinierių;
0,4 tūkst. elektros ir elektronikos inžinierių;
0,3 tūkst. auditorių, finansininkų;
0,2 tūkst. mechanikos inžinierių;
Specialistų su aukštesniuoju išsilavinimu:
0,5 tūkst. verslo administratorių ir organizatorių;
0,4 tūkst. buhalterių;
0,2 tūkst. komercininkų;
0,1 tūkst. statybos jaunesniųjų inžinierių;
0,1 tūkst. įstaigų, viešbučių administratorių.
Kvalifikuotų darbininkų ir aptarnavimo darbuotojų:
3,0 tūkst. pardavėjų;
1,8 tūkst. siuvėjų;
1,3 tūkst. autotransporto priemonių vairuotojų
1,2 tūkst. statybininkų, apdailininkų;
1,0 tūkst. stalių, stalių – staklininkų.
Bedarbiai dažniausia ir yra toji žmonių grupė, kuriai profesinio mokymo programos ir psichologinio pasirengimo mokymai yra labiausiai reikalingi. Didžioji dalis, per 85 proc. darbo biržoje registruotų bedarbių yra nepasirengę darbo rinkai, tai yra, turi nepaklausias darbo rinkoje profesijas, dėl ilgos darbo pertraukos praradę darbo įgūdžius, apie 40 proc. bedarbių iš viso neturi profesinio pasirengimo. Todėl darbo biržos specialistai stengiasi nukreipti bedarbius į programas, suteikiančias profesinių žinių ir ugdančias profesinius gebėjimus. Nuo 2003 metų pradžios į prevencinio perkvalifikavimo programą nukreipta 750 asmenų, įspėtų apie atleidimą iš darbo. Beveik 2,8 tūkst. bedarbių nukeipta į profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas, apie 800 asmenų mokėsi verslo pagrindų kursuose. Vis populiaresnės tampa praeitų metų pabaigoje pradėtos vykdyti ilgalaikių bedarbių įgūdžių atnaujinimo priemonės, į kurias nuo metų pradžios nukreipta 2,3 tūkst. ilgalaikių bedarbių. Iš viso į aktyvias darbo rinkos politikos programas vasario mėnesį buvo nukreipta 10,9 tūkst., o nuo metų pradžios – 22,3 tūkst. asmenų. Lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, aktyvių darbo rinkos programų dalyvių skaičius išaugo beveik 50 proc. Laikino užimtumo priemonėse vasario pabaigoje dalyvavo 20,6 tūkst. bedarbių. Tai įgalino sumažinti galimą nedarbo lygį šalyje 1,3 procentinio punkto. (12).
Nukreipiant žmogų profesiniam mokymuisi ir tobulėjimui, kyla klausimas „Kurią profesiją rinktis?“. Vis daugiau žmonių supranta šio pasirinkimo svarbą. Lietuvoje dirba Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, kurios pagrindinis tikslas yra suaugusiųjų profesinis mokymas ir psichologinis konsultavimas. Per metus konsultuotų asmenų skaičius siekia 30 tūkst., šių paslaugų poreikis nuolat auga. Tai – viena pagrindinių nedarbo prevencijos priemonių. Tarnybos specialistai asmenims, norintiems mokytis, suteikia visą reikiamą informaciją – būtinas žinias apie profesinį mokymą, profesijos pasirinkimą, darbo rinkos poreikius, įsidarbinimo galimybes. Atlieka psichologinę profesinio tinkamumo diagnostiką. Nuolat rengia ir tobulina profesinio konsultavimo metodikas.

5 pav. Darbo rinkos profesinio mokymo efektyvumas.

Ilgesnė darbo pertrauka, ypač priverstinė, nepalanki socialinė, ekonominė, gyvenamoji aplinka bei kitos priežastys mažina žmonių pasitikėjimą savimi, didina jų apatiją bei pasyvumą. Tai dar labiau apsunkina darbo paiešką. Todėl šios tarnybos bei teritorinių darbo biržų vaidmuo didinant užimtumą ir mažinant bedarbystę yra labai svarbus. Ar atėję mokytis asmenys bei juos nukreipę darbdaviai su šių institucijų pagalba realizuoja savo lūkesčius matome 5 pav. Šie, jau nuo 1994 metų Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos bei Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliekami profesinio mokymo bei konsultavimo efektyvumo tyrimai atspindi besimokančiųjų vertinimą: ar juos patenkina profesinio ir psichologinio konsultavimo bei mokymo lygis, ar konsultavimas padeda įsidarbinti, kaip teorinis ir praktinis mokymas įtakoja profesinę veiklą, kur ir kiek baigusių mokymą žmonių įsidarbina?
Respondentų apklausos rezultatai rodo, kad darbo rinkos profesinis mokymas padėjo įsidarbinti beveik 80 proc. asmenų, iš kurių 83 proc. įsidarbino pagal įgytą specialybę. Neįsidarbinimo priežastys dažniausiai nėra susijusios su įgytu profesinio parengimo lygiu, o glūdi asmenybėje arba tam tikrose gyvenimiškose situacijose (neieško darbo, netenkino darbo užmokestis, darbas toli nuo namų, pamainomis ir kt.). Tyrimai rodo, kad dauguma profesinio konsultavimo paslaugomis pasinaudojusių asmenų jas vertino kaip labai naudingas (78 proc.) respondentų. Šių asmenų įsidarbinimo lygis, baigus mokymą, yra žymiai aukštesnis nei tų, kurie nepasinaudojo konsultavimo paslaugomis.
Kaip matome, žmonių profesinis orientavimas, konsultavimas ir rengimas iš tikrųjų duoda gerų rezultatų. Naujos profesijos įsigijimas arba senosios tobulinimas atveria daug didesnes galimybes susirasti darbą. Tačiau mano manymu, svarbiausia yra noras. Noras pačiam dėti pastangas ieškant darbo, pagaliau noras dirbti.

6. Diskriminacija darbo rinkoje.
Kitas negatyvus darbo rinkos reiškinys yra diskriminacija. Galima analizuoti įvairius diskriminacijos tipus: pagal rasę, lytį, tikybą, orientaciją, odos spalvą ir pan. Šiame darbe norėčiau paanalizuoti tik diskriminaciją pagal lytį, kadangi šis diskriminacijos tipas, įgaudamas atviras raiškos formas, labiausiai būdingas Lietuvos darbo rinkai.
Mūsų visuomenėje yra jaučiama nuostata, jog į darbuotoją vyrą žiūrima pozityviau negu į moterį. Toks požiūris ypač ryškus darbo užmokesčio nustatyme, vadovaujančių darbo vietų paskirstyme, pasirenkant tam tikrą profesiją ir t.t.
Kyla klausimas, kaip atskirti jog asmuo yra vienaip ar kitaip diskriminuojamas? Kalbant apie darbo užmokesčio skirtumus, reikia atkreipti dėmesį, jog darbo užmokestis gali skirtis ir dėl išsimokslinimo lygio, profesijos, kvalifikacijos, darbo stažo ir pan. Jeigu tą skirtumą lemia minėti rodikliai, tai apie diskriminaciją negali būti kalbų. Diskriminacija atsiranda tuomet, kai atsižvelgiama tik į paviršutinę personalinę charakteristiką (lytį, tautybę, rasę) ir ribojamos asmens galimybės progresuoti darbe ir kitose socialinėse-ekonominėse sferose. Diskriminaciją pagal lytį, t.y. moterų diskriminaciją darbo rinkoje galime įvardinti tada, kai esant absoliučiai vienodoms vyrų ir moterų asmeninėms charakteristikoms, joms už tą patį darbą mokamas mažesnis darbo užmokestis.
Šiandien moteris, kaip ir vyras, yra apmokama darbo jėga ir dirba pilną darbo dieną visus metus. Tačiau gana žymūs skirtumai tarp vyrų ir moterų darbinių patirčių išlieka. Ypač tai pastebima ištekėjusių ir turinčių vaikų moterų atžvilgiu. Jos neša dvigubą darbinę naštą – skirtingai nei dirbantys vedę vyrai, jos ne tik atlieka apmokamą darbą ne namuose, bet kartu yra atsakingos už namų priežiūrą ir vaikų auginimą. Būtent šios pareigos šeimai, o ne profesinė veikla laikomos pagrindiniu moters pašaukimu ir priederme. Darbų pasidalijimas namuose dažnai riboja moterų galimybes uždirbti pajamų „išorėje“ (9).
Be to, pastebimi skirtumai pačiuose vyrų ir moterų atliekamuose darbuose. Moterys ir vyrai išlieka segreguoti pagal skirtingus užsiėmimus, laikomus moterišku ar vyrišku darbu. Lyties atžvilgiu segreguota darbo rinka charakterizuojama tuo, kad yra grupė darbų, kuriuose dirba beveik vien vyrai, ir kita grupė darbų, tipiškai laikomų antrarūšiais, kuriuose dirba pagrinde tik moterys. Ši segregacija apriboja įsidarbinimo galimybes abiejų lyčių atstovams, tačiau ji nepalankesnė dirbančioms moterims, nei vyrams. Taip yra todėl, kad tai, kas vadinama „moterų darbu“, dažnai turi negatyvų atspalvį.
Šiuo metu Lietuvoje moterų diskriminacija darbo rinkoje įgyja gan ciniškas formas. Atvira moterų diskriminacija matoma jau pirmoje „įėjimo į darbo rinką“ fazėje, kuomet darbo skelbimuose plačiai taikomi amžiaus-lyties kriterijai. Moterims siūlomų užsiėmimų ratas ribojamas mažesnės kvalifikacijos ir prestižo darbais (sekretorė, auklė ir pan.), o pradedančioms verslininkėms dirbtinai sudaromos kliūtys gauti lengvatinius kreditus, licenzijas ir pan. Nesunku aptikti darbdavių skelbimų, kuriuose kviečiami į darbą tik vyrai arba tik iki 35 metų moterys, kartais pabrėžiant „malonios išvaizdos“, nors pareigos su šiais reikalavimais nedaug ką turi bendro.
Visiems žinoma ir tai, jog merginų priėmimas studijuoti į tam tikras specialybes taip pat yra robojamas. Manoma, kad jos yra silpnesnės, netinkančios dirbti “vyriškus” darbus. Tokios nevienodo išsimokslinimo ir profesijos įsigijimo galimybės jau iš anksto apsunkina žmogaus patekimą į darbo rinką, riboja pasirinkimo galimybes.
Svarbu pažymėti ir tai, jog moterų bedarbystės lygis Lietuvoje yra didesnis negu vyrų. Dešimtmečio pradžioje dirbančių moterų buvo daugiau nei vyrų, bet šis santykis palaipsniui keitėsi, ir dabar bedarbių moterų skaičius auga greičiau, nei bedarbių vyrų. Lietuvoje atliktų visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad trūkstant darbo vietų, visuomenė pasisako už tai, jog vyrai turi daugiau teisių į darbo vietą nei moterys. O tai turi įtakos moters padėčiai darbo rinkoje ir pirmiausia jų darbo užmokesčio bei užimtumo lygiui (14).

7. Išvados
Išanalizavus pagrindines Lietuvos darbo rinkos problemas kyla klausimas, ar teisingu keliu einame, ar stengiamės surasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos? Žinoma, panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką gyventojų užimtumą yra beveik neįmanoma, nors tai ir yra visų civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslas.
Paskutinio dešimtmečio statistiniai duomenys informuoja apie kasmet prastėjančius darbo rinkos rodiklius, nors prognozės ateinantiems metams – teigiamos. Nežiūrint to, reikia stengtis keisti nusistovėjusią situaciją, ieškoti būdų derinti darbo pasiūlą su paklausa. Lietuvai integruojantis į Europos bendriją svarbu ruošti kvalifikuotą darbo jėgą, kas leistų mums laisvai judėti tarp kaimyninių valstybių bei spręstų darbo pasiūlos ir paklausos problemas šalies viduje. Jau ir dabar jaunimas labiau linkęs dirbti užsienyje, negu Lietuvoje. Vis daugiau puikių specialistų išvyksta į labiau išsivysčiusias Europos šalis ar Ameriką, kur jiems siūlomas didesnis darbo užmokestis. Mano manymu, ši žmonių emigracija vyksta ir dėl to, kad jie savame krašte jaučiasi nesaugūs, neužtikrinti rytojum. Šią problemą reikia pradėti spręsti jau dabar.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą darbo rinkos situacija turėtų pagerėti. Tikimasi, jog didės užsienio investicijų srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs konkurencija, dėl įmonių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia, kas ir įtakos darbo rinkos pokyčius. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų darbą ES šalyse. Tačiau šį faktą galime vertinti dvejopai. Viena vertus, laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš opiausių Lietuvos ekonomikos problemų – sumažinti didelį nedarbo lygį. Kita vertus, didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę, taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti ryšius su aukštosiomis mokyklomis. Prognozuojama, jog darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia Vilniuje ir Klaipėdoje).
Iš padarytų išvadų matome, kad šiuo metu didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas į žmones, kaip į kvalifikuotą darbo jėgą, į jų mokymą ir profesinį rengimą. Tai būtų realiausias uždavinys mažinant bedarbystę ir didinant gyventojų užimtumą.

8. Literatūra

1. Česynienė R.. Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai. Vilnius, 1996.
2. Jovaiša T. Darbo rinkos profesinis mokymas// Personalo vadyba. – 2000. – Nr.6, psl.4.
3. Laužackas R. Darbo rinka ir profesinis rengimas// Personalo vadyba. – 1999 – Nr.3, psl.16.
4. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Darbo rinkos profesinis mokymas-efektyvus darbo jėgos paklausos ir pasiūlos derinimo veiksnys. Vilnius, 1998.
5. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 2-25, 1996, Nr. 18-457, Nr. 20).
6. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas. Technologija, 2000.
7. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje 1990-1998 m.// Lietuvos ūkis. – 1999 – Nr.9-10, psl.22; – 1999 – Nr.11-12, psl.14; – 2000 – Nr.1-2, psl.17.
8. Navickas V., Paulavičius K. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika. Vilnius, 1999.
9. Prunskienė K. Moters vaidmuo ir galimybės visuomenėje // “Moters pasaulis”, 1997 m. lapkričio mėn.
10. Statistikos departamentas prie LR vyriausybės. Lietuvos statistikos metraštis 2001. Vilnius, 2001.
Interneto puslapiai:
11. www.lbd.lt/Marijampolė
12. www.ldb.lt
13. www.marijampole.lt
14. www.sociumas.lt
15. www.socmin.lt

1 Priedas
Gyventojų užimtumas tyrimo duomenimis 1997-2001 metais 1)

1997 1998 1999 2000 2001
Tūkstančiais
Gyventojai, metų pradžioje, iš viso 3707,2 3704,0 3700,8 3698.5 3692,6
Gyventojai 15 metų ir vyresni (iki 2000 m. – 14 m. ir vyresni) 2973,1 2987,2 3005,4 2967,1 2985,8
Gyventojai 15-64 metų (iki 2000 m. – 14-64 m.) 2512,8 2516,5 2522,4 2473,2 2483,1

Darbo jėga 1827,9 1842,5 1861,7 1793,6 1759,9

Užimti gyventojai , iš viso 1570,7 1597,6 1598,4 1517,9 1460,6
Darbdaviai ir dirbantys sau 286,8 275,2 259,2 253,4 225,6
Samdomieji 1226,4 1251,6 1265,8 1203,5 1188,9
Padedantys šeimos nariai 56,9 67,2 68,4 55,4 46,0
Kiti 0,6 3,5 5,0 5,7 –

Užimti gyventojai 15-64 metų 1539,1 1567,3 1571,5 1480,0 1432,2
Bedarbiai 257,2 244,9 263,3 275,7 299,3
Neaktyvūs gyventojai 1145,1 1144,7 1143,7 1173,5 1225,9
Procentais
Užimti gyventojai
Visą darbo dieną 90,0 88,4 93,1 89,8 90,2
Sutrumpintą darbo dieną 10,0 11,6 6,9 10,2 9,8

Žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 20,7 21,0 20,2 19,6 16,3
Pramonėje ir statyboje 28,5 27,7 26,9 26,3 27,6
Paslaugose 50,8 51,3 52,9 54,1 56,1

Aktyvumo lygis 15 m. ir vyresnių gyventojų 61,5 61,7 61,9 60,4 58,9
Aktyvumo lygis 15-24 metų 44,3 41,2 39,8 37,5 32,9
Aktyvumo lygis 15-64 metų 71,5 72,0 72,7 70,9 69,7

Užimtumo lygis 15 m. ir vyresnių gyventojų 52,8 53,5 53,2 51,2 48,9
Užimtumo lygis 15-24 metų 33,1 32,1 29,3 26,6 23,0
Užimtumo lygis 15-64 metų 61,2 62,3 62,3 59,8 57,7

Nedarbo lygis, iš viso 14,1 13,3 14,1 15,4 17,0
Nedarbo lygis 15-24 metų 25,2 22,2 26,5 29,0 30,2
Nedarbo lygis 15-64 metų 14,3 13,5 14,4 15,7 17,3
1) 1997-2001 vidutinis metinis skaičius.
Remiantis gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis. Tyrimų metu pagal parengtą klausimyną apklausiami tiriamojo amžiaus gyventojai apie jų užimtumą. Šie tyrimai atliekami nuo 1994 m. Nuo 1998 m. jie atliekami du kartus per metus (gegužės ir lapkričio mėn.). www.std.lt

Pastaba: Neisikele lenteles ir grafikai. Kreiptis E-mail: nerkom77@yahoo.com

Leave a Comment