Daiktinė teisė, kaip civilinės teisės šaka

TURINYS

Įvadas 31. Civilinių teisių objektų samprata ir rūšys 51.1. Civilinių teisių objektų rūšys 51.2. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai 61.3. Daiktų, kaip civilnių teisių objektų, rūšys 82. Daiktų klasifikacija 102.1. Daiktų sąvoka 102.2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai 102.3. Išimti iš apyvartos, neišimti iš apyvartos ir ribotai esantys apyvartoje daiktai 112.4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai 112.5. Apibūdinti individualiais požymiais ir apibūdinti rūšiniais požymiais daiktai 112.6. Dalieji ir nedalieji daiktai 122.7. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai 122.8. Namų apyvokos daiktai 122.9. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai 132.10. Daiktų skirstymas pagal jų vertę 133. Daiktinė teisė 133.1. Daiktinės teisės samprata 133.2. Daiktinių teisių objektai 143.3. Daiktinės teisės 153.3.1.Valdymas 153.3.2. Nuosavybės teisė 163.3.3. Turto patikėjimo teisė 203.3.4. Servitutas 213.3.5. Uzufruktas 223.3.6. Hipoteka 233.3.7. Įkeitimas 253.3.8.Užstatymo teisė 263.4. Sąvininko teisių apsauga ir gynimas 273.4.1. Vindikacinis ieškinys 273.4.2. Negatorinis ieškinys 28Išvados 29Naudota literatūra 30ĮVADASCivilinė teisė – tai privatinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja asmenų turtinius santykius, su šiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinė teisė nustato santykius tarp nepriklausomų (nepavaldžių vienas kitam tuose santykiuose) fizinių ir juridinių asmenų. Šie asmenys laisva valia savo nuožiūra sukuria civilinės teisės reglamentuojamus santykius. Daiktinė teisė – tai civilinės teisės pošakė. Ją sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai. Pagal civilinio kodekso 4.1 straipsnį daiktai – tai „iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai“. Pagrindiniai daiktinės teisės institutai yra valdymo, nuosavybės teisės, servituto, uzufrukto, turto patikėjimo teisės, užstatymo teisės (superficijaus), ilgalaikės nuomos, hipotekos ir įkeitimo. Nuosavybės teisės institutas laikomas pagrindiniu daiktinės teisės ir civilinės teisės institutu, nes nuosavybės santykiai yra visų civilinių santykių pagrindas. Pažymėtina, kad Lietuvos civilinės teisės nuosavybės institutas aprėpia ne tik „tikruosius“ daiktinius santykius, tai yra santykius, kurių objektas yra materialusis daiktas, atitinkantis anksčiau pateiktą civilinio kodekso 4.1 straipsnio daikto apibrėžimą, bet ir kitokius objektus. Tokia išvada darytina remiantis civilinio kodekso 4.38 straipsniu, kuriame nustatyta, kad „nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas“. Šiame straipsnyje vartojamas žodis „kitas turtas“ apima tas vertybes, kurios nėra materialūs daiktai, bet turi vertę ir gali dalyvauti apyvartoje. Civilinės teisės objektų skirstymas į materialiuosius (res corporales) ir nematerialiuosius (res incorporales) perimtas iš Romos privatinės teisės. Šis skirstymas iš esmės tapo pagrindine prielaida civilinę teisę skirstyti i daiktinę ir prievolinę. Romos privatinėje teisėje civiliniai teisiniai santykiai buvo skirstomi į daiktinius, kurių objektas – res corporales, ir asmeninius, kurių objektas – res incorporales. Asmeniniais santykiais buvo laikomos prievolės, nes viena santykio šalis (kreditorius) įgydavo teisę, nukreiptą į asmenį, bet ne į daiktą. Todėl daiktinės ir prievolių teisės atribojimas būdingas tik kontinentinės civilinės teisės sistemoms, patyrusioms Romos privatinės teisės įtaką. Anglosaksų teisė tokio skirstymo nenaudoja. Reikia pažymėti, kad šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje vyrauja ne daiktai, o turtinės teisės, todėl ir kontinentinės teisės šalyse daiktinės ir prievolių teisės atribojimas pamažu praranda reikšmę. Apyvartos poreikiai reikalauja vienokiu ar kitokiu būdu pripažinti, kad nuosavybės objektu gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir nematerialios vertybės, nes tiek vienas, tiek kitas vertybes perleisti kitam asmeniui gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos šio santykio turinį sudarančios subjektyvinė civilinė teisė ir pareiga. Tokie objektai gali būti: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, veiksmai (pavyzdžiui, daikto pagaminimas ar taisymas), intelektinės veiklos rezultatai, informacija, asmeninės neturtinės vertybės. Nuosavybės teisinių santykių objektai yra daiktai. Prievolinių teisinių santykių objektai yra veiksmai (arba susilaikymas nuo veiksmų). Daiktai šiuose santykiuuose gali būti tik kaip jų dalykas. Daiktas, kaip civilinių teisinių santykių objektas, yra materialinio pasaulio dalykas, galintis patenkinti tam tikrus materialinius ar kultūrinius žmogaus poreikius. Daiktais laikomi tiek natūralios būklės gamtos dalykai, tiek ir žmogaus darbu sukurti dalykai.

1. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ SAMPRATA IR RŪŠYS1.1. Civilinių teisių objektų rūšysCivilinio kodekso 1.97 straipsnis1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateikiamas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Pavyzdžiui, vardas, gyvybė, sveikata, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, prekės ženklas ir kitos vertybės, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą. Sąvoka „turtas“ reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu „turtas“ – tai ir daiktai, ir turtinės pareigos, išimtinės teisės ir panašiai (žaliavos, prekės, pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.). Veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai. Darbai – veiksmai, kuriais siekiama sukurti tam tikrą rezultatą – daiktą, perdirbti daiktą, jį suremontuoti ir panašiai. Darbo rezultatas paprastai iš anksto žinomas ir nustatomas asmens, užsakančio darbus, o darbų eigą nustato pats juos atliekantis asmuo. Staipsnio antoje dalye įtvirtinta daiktų ir turto civilinės apyvartos neribojimo prezumcija, tai yra pripažįstama, kad daiktai ar kitas turtas nėra išimti iš civilinės apyvartos ir jų apyvarta nėra ribota, jeigu tai įsakmiai nenurodyta įstatymuose. Apyvarta – tai daiktų perleidimas (pardavimas, dovanojimas ir panašiai), perdavimas kitiems asmenims (pavydžiui, nuoma), jų perėjimas kitų asmenų nuosavybėn universalaus arba singuliarinio teisių perėjimo būdu. Daiktai – tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos; daiktais taip pat laikoma elektros ir šilumos energija. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribojama, nurodyti civilinio kodekso 4.7 straipsnyje, kur sakoma, jog išimti iš apyvartos yra tik išimtinė valstybės nuosavybė esantys daiktai, ribotai apyvartoje esantys yra tam tikrų savybių turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. Šio straipsnio antroje dalyje įtvirtinta ir kita prezumcija, tai yra kad daiktai ir kitas turtas, kurių apyvarta yra ribota, nėra civilinių teisių objektai, jeigu įstatymai nenumato, jog jie gali tokie būti. Pavyzdžiui, įstatymai nustato, kokie asmenys, kokiais atvejais ir kokia tvarka gali įsigyti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, numato specialią jų naudojimo tvarką, sustiprintą kontrolę ir panašiai, nes šaunamųjų ginklų ir šaudmenų apyvarta ribojama dėl saugumo. Jeigu įstatymai nenurodo, kad tam tikros rūšies (pavyzdžiui, karinius) šaunamuosius ginklus asmenys gali nusipirkti, įsigyti kitais būdais ir jais naudotis, vadinasi, tos rūšies ginklai nėra civilinių teisių objektas. 1.2. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai

Civilinio kodekso 1.98 straipsnis1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

Šiame straipsnyje daiktai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius tiek prigimties, tiek įstatymo jiems nustatyto teisinio statuso požiūriu. Visi nekilnojamieji daiktai apibūdinami individualiais požymiais ir kartu nepakeičiami. Kilnojamieji gali būti tiek individualiais, tiek rūšiniais požymiais apibūdinti daiktai.Straipsnio antroje dalyje nurodyta, kokie daiktai yra nekilnojamieji iš prigimties, ir pateikiamas tik pavyzdinis (nebaigtinis) vertingiausių ir reikšmingiausių tokių daiktų sąrašas. Nekilnojamojo daikto teisiniam režimui būdinga: nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į juos turi būti registruojamos; prievolė, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, vykdoma jo buvimo vietoje; nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėms į nekilnojamąjį daiktą taikoma jo buvimo vietos valstybės teisė; nekilnojamojo daikto įgyjamosios senaties terminas yra dešimt metų; sandoriams, susijusiems su nuosavybės ir kitomis daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, nustatoma privaloma notarinė forma. Taip pat čia nurodytas pagrindinis požymis, kuriuo remiantis nustatoma, daiktai iš prigimties yra nekilnojamieji ar kilnojamieji. Kad būtų iš prigimties nekilnojamieji, daiktai turi būti susiję su žeme taip, kad jų nebūtų galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Daugelį iš prigimties nekilnojamųjų daiktų galima perkelti iš vienos vietos į kitą pakeitus jų paskirtį, tačiau dėl to tokie iki pasikeičiant paskirčiai buvę daiktai negali būti laikomi kilnojamaisiais, nes paskirties pasikeitimas reiškia paties daikto pasikeitimą (pavyzdžiui, nupjautą medį galima perkelti į kitą vietą, tačiau tai bus jau ne medis, o mediena, tai yra statybinei ar kitai paskirčiai tinkama naudoti medžiaga). Todėl iš prigimties nekilnojamieji bus tik taip su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties. Tačiau dėl mokslo, technikos pažangos atsiranda galimybė vis daugiau daiktų nepakeičiant jų paskirties perkelti iš vienos vietos į kitą, todėl nustatyta, kad iš prigimties nekilnojamieji bus tik tie daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą ne tik nepakeitus jų paskirties, bet ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Pavyzdžiui, kiekvieną pastatą įmanoma perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeičiant jo paskirties, tačiau tokiam perkėlimui (konkrečių konstrukcijų išardymui, išmontavimui, pervežimui, sumontavimui ir panašiai) būtinos išlaidos būtų neproporcingos (vertinant pagal kilnojamųjų daiktų perkėlimui būtinas išlaidas), tai yra dėl jų iš esmės sumažėtų daikto vertė.Straipsnio trečioje dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai kurie įstatymuose numatyti iš prigimties kilnojamieji daiktai (laivai ir orlaiviai) prilyginami nekilnojamiesiems daiktams pagal nekilnojamiesiems daiktams būdingą teisinį požymį, tai yra privalomą teisinę registraciją. Šioje straipnio dalyje taip pat numatyta galimybė ir kitam turtui įstatymuose nustatyti nekilnojamiesiems daiktams būdingą teisinį požymį ir šitaip prilyginti juos nekilnojamiesiems daiktams.Straipsnio ketvirtoje dalyje nurodomas iš prigimties kilnojamiesiems daiktams būdingas požymis, kuris yra iš esmės priešingas iš prigimties nekilnojamiesiems daiktams būd…ingam požymiui. Šioje straipsnio dalyje taip pat sakoma, kad įstatymai gali nustatyti kitaip, tai yra, kaip minėta, įstatymuose iš prigimties kilnojamiesiems daiktams gali būti nustatytas būdingas nekilnojamiesiems daiktams teisinis požymis ir šitaip jie prilyginti nekilnojamiesiems daiktams. 1.3. Daiktų, kaip civilnių teisių objektų, rūšysCivilinio kodekso 1.99 straipsnis1. Daiktai, kaip civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius. 2. Daiktai taip pat yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius.Šiame straipsnyje nurodytas daiktų skirstymas į daiktus, apibūdintus pagal individualius ir pagal rūšinius požymius, aptariamas civilinio kodekso 4.4 straipsnyje, kur nustatyta, kad individualiais požymiais apibūdintais daiktais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų, o rūšiniais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai rūšiai požymius. Civilinio kodekso 4.3 straipsnyje sakoma, kad rūšiniais požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai yra pakeičiamieji, o individualiais požymiais apibūdinti daiktai yra nepakeičiamieji. Individualiais požymiais apibūdinamus daiktus galima atskirti nuo kitų. Rūšiniais požymiais (kiekiu, svoriu, spalva ir kitais) apibūdinami daiktai sudaro tam tikrą tos pačios rūšies daiktų grupę.Straipsnio antroje dalyje pateikiamas daiktų skirstymas į daliuoius ir nedaliuosius aptariamas civilinio kodekso 4.6 straipsnyje, kur nustatyta, kad daliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai padalytų, tikslinė paskirtis nepasikeičia ir kiekviena dalis gali būti savarankiškas daiktas, o nedaliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai padalytų, tikslinė paskirtis pasikeičia, ir iš prigimties dalieji daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Iš prigimties dalieji daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais.Straipsnio antroje dalyje nurodytas daiktų skirstymas į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius aptariamas civilinio kodekso 4.5 straipsnyje, kur nustatyta, kad suvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia, o nesunaudojamaisiais laikomi daiktai, kurių, naudojamų pagal paskirtį, vertė ir paskirtis ilgai iš esmės nepasikeičia.

Straipsnio antroje dalyje pateikiamas daiktų skirstymas į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius detaliau aptariamas civilinio kodekso 4.12 ir 4.19 straipsniuose. Civilinio kodekso 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais laikomi daiktai, galintys būti savarankiški teisinių santykių objektai, civilinio kodekso 4.19 straipsnyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie dėl savo savybių yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

2. DAIKTŲ KLASIFIKACIJA 2.1. Daiktų sąvokaLietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.1 straipsnyje numatyta daiktų sąvoka. Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai. Civilinė teisė klasifikuoja daiktus atsižvelgdama į jų ekonominę paskirtį, fizines bei kitas savybes ir priklausomai nuo to nustato atskiroms daiktų grupėms specialų teisinį režimą. Ypatingą reikšmę turi daiktų suskirstymas į gamybos įrankius bei priemones ir vartojimo reikmenis. Daugumą teisinių santykių, kurie atsiranda dėl gamybos įrankių bei priemonių, reguliuoja komercinė teisė, o santykius, atsirandančius dėl vartojimo, – civilinė teisė. 2.2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktaiDaiktai pagal jų nuosavybės teisių įteisinimo būdą skirstomi į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnį nekilnojamaisiais laikomi tokie daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal savo prigimtį, ir pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymas. Nekilnojamieji pagal savo prigimtį yra daiktai, kurie susiję su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės, pavyzdžiui, žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį arba pagal įstatymą yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymo. Turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės arba be didelės žalos jo paskirčiai, laikomas kilnojamuoju, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimas turi būti įstatymo nustatyta tvarka reguliuojamas. Žemės sklypas, išskirtas pagal žemėtvarkos reikalavimus ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka, yra pagrindinis nekilnojamas daiktas. Kiti nekilnojamieji daiktai (pastatai, statiniai, miškas, medžiai) yra žemės sklypo priklausiniai. Pastatai, butai gali būti savarankiškais nekilnojamaisiais daiktais, jei jie įstatymų nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Pastatas tampa nekilnojamuoju daiktu, savarankišku daiktinės teisės objektu, jei jis buvo pastatytas ant įstatymų nustatyta tvarka įgyto žemės sklypo, skirto statybai. Nekilnojamiesiems daiktams įstatymuose nustatytas specialus teisinis režimas: sandorių, sudaromų dėl šių daiktų privaloma rašytinė forma; nekilnojamieji daiktai registruojami teisių registre; reglamentuojamas įregistruotų teisių įgyvendinimas. Nekilnojamiesiems daiktams taikomi jų buvimo vietos įstatymai. Sandoriai dėl kilnojamųjų daiktų gali būti prekybos paslaptis. Sandoriai dėl kilnojamųjų daiktų gali būti sudaromi remiantis įvairių šalių įstatymais tiek pagal šių daiktų buvimo vietą, tiek sandorio šalių sutarimu.2.3. Išimti iš apyvartos, neišimti iš apyvartos ir ribotai esantys apyvartoje daiktaiDaiktai skirstomi į išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje. Išimtais iš apyvartos laikomi tie daiktai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė ir negali pereiti piliečių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų nuosavybėn (žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kiti). Neišimti iš apyvartos daiktai gali būti kiekvieno civilinės apyvartos dalyvio nuosavybė. Kai kurių daiktų buvimas apyvartoje apribotas saugumo, sveikatos apsaugos ir kitų visuomeninių interesų. Pavyzdžiui, ginklus, stipriai veikiančius nuodus, brangiuosius metalus, užsieninę valiutą ir panašiai galima įsigyti ir perleisti tik laikantis ypatingų taisyklių. 2.4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktaiDaiktai skirstomi į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius. Suvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie sunaikinami ar esmingai pakeičiami vienu jų panaudojimo aktu, vartojant juos pagal paskirtį, pavyzdžiui, maisto produktai. Nesunaudojamaisiais laikomi daiktai, kurie naudojami, nors ir laipsniškai susidėvėdami, išlaiko savo kokybę ilgesnį laiką, pavyzdžiui, namai, mašinos, baldai, knygos ir kiti. Kai kurių civilinių teisinių santykių dalykas gali būti tik suvartojamieji daiktai (pavyzdžiui, paskolos sutartyje), kitų – tik nesunaudojamieji (pavyzdžiui, nuomos, panaudos sutartyse), trečių – tiek vieni, tiek kiti (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo, pasaugos ir kitose sutartyse). 2.5. Apibūdinti individualiais požymiais ir apibūdinti rūšiniais požymiais daiktaiDidelę praktinę reikšmę turi daiktų skirstymas į apibūdintus individualiais požymiais ir apibūdintus rūšiniais požymiais. Individualiais požymiais apibūdintu laikomas toks daiktas, kuris turi tik jam vienam būdingų individualių požymių, pavyzdžiui, tam tikroje vietoje esantis namas, tam tikro dailininko paveikslo originalas. Rūšiniais požymiais apibūdintu laikomas toks daiktas, kuris apibrėžiamas požymiu, bendru visai tai daiktų rūšiai, būtent: svoriu, matu ar kiekiu, pavyzdžiui, vienas kilogramas cukraus. Nuomos, pasaugos ir kai kurių kitų sutarčių dalykas gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai, tiekimo sutarties – tik rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Tačiau pažymėtina, kad kiekvianas rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas, kai tik jis išskirtas iš vienarūšių daiktų tarpo, pasidaro individualiais požymiais apibrėžtu daiktu, pavyzdžiui, kėdė, kurią parduotuvėje pirkėjas išsirinko iš kitų parduodamų vienarūšių kėdžių. 2.6. Dalieji ir nedalieji daiktaiCivilinėje teisėje taip pat reikšmingas yra daiktų skirstymas į daliuosius ir nedaliuosius, priklausomai nuo to, kaip padalijus į dalis pasikeičia jų ūkinė paskirtis. Fiziniu atžvilgiu kiekvienas daiktas yra dalus, tačiau kai kuriuos padalijus keičiasi jų ekonominė reikšmė. Civilinėje teisėje daliaisiais laikomi tie daiktai, kuriuos padalijus nesikeičia ūkinė paskirtis, pavyzdžiui anglys, grūdai. Daiktų skirstymas į daliuosius ir nedaliuosius turi reikšmę nuosavybės ir prievoliniuose teisiniuose santykiuose. 2.7. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

Daiktai skirstomi į pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius. Šis skirstymas yra labai susijęs su daiktų klasifikacija į apibūdintus individualiais ir rūšiniais požymiais daiktus. Tačiau galima įžvelgti ir esminius skirtumus. Pirma, pakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie apibūdinti tik rūšiniais požymiais ir neturi individualių požymių. Antra, nepakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie apibūdinti individualiais požymiais. Pakeičiamieji daiktai nuo apibūdintų individualiais požymiais daiktų skiriasi tuo, kad pastarieji (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.4 straipsnio 1 dalis) yra daiktai, kuriuos tam tikru būdu galima atskirti nuo kitų daiktų. 2.8. Namų apyvokos daiktaiNuo 2001 metų liepos 1 dienos galioja ir nauja daiktų rūšis – namų apyvokos daiktai. Tai tokie daiktai, kurie yra kilnojamieji ir naudojami namų ūkyje – baldai, dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius, meno kūrinius ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ir istorinės reikšmės daiktus. 2.9. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktaiPagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai yra tokie daiktai, kurie gali egzistuoti kaip savarankiški civilinių teisinių santykių objektai.Antreiliai yra tokie daiktai, kurie egzistuoja tik su pagrindiniais daiktais arba priklauso pagrindiniams daiktams, arba kitaip susiję su jais. Antraeiliai daiktai yra skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, pagrindinio daikto duodamus vaisius, pajamas, produkciją, pagrindinio daikto priklausinius. 2.10. Daiktų skirstymas pagal jų vertęDaiktai taip pat yra skirstomi pagal jų vertę. Jie skirstomi į įprastinę bei ypatingą vertę turinčius daiktus ir asmeninias tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią galima iš daikto gauti. Ypatinga daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią gauna pats asmuo tiesiogiai valdydamas tą daiktą. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepaisant naudos, kurią paprastai galima iš tokio daikto gauti.

3. DAIKTINĖ TEISĖ 3.1. Daiktinės teisės samprataObjektine prasme daiktinės teisės – tai visuma normų, reglamentuojančių tokius turtinius santykius, kai įgalintas subjektas savo teises gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į pozityvius kitų asmenų veiksmus. Kiti daiktinio teisinio santykio dalyviai (subjektai) turi pasyvią teisinę pareigą – netrukdyti įgalintam asmeniui valdyti daiktus, jais nuodotis ir disponuoti, nesvarbu, kokia yra kitų asmenų valia. Daiktinės teisės normos lemia turtinių santykių pastovumą. Prievolinės teisės normos reguliuoja santykius dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems. Subjektine prasme daiktinė teisė yra absoliuti atitinkamo asmens teisė valdyti daiktą, jį naudoti ir juo disponuoti. Daiktinių teisių požymiai: daiktinės teisės yra tik tos teisės, kurios tokiomis pripažįstamos pagal įstatymą, jų sąrašas baigtinis; tai yra absoliučios teisės; daiktinės teisės objektas visada yra tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Skiriamos šios daiktinės teisės: valdymas, nuosavybės teisė, turto patikėjimo teisė, servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė (superficijus), ilgalaikė nuoma, hipoteka ir įkeitimas. Daiktinei teisei būdinga tai, kad ji susijusi su daiktu ir egzistuoja tol, kol egzistuoja daiktas. Išnykus daiktui, daiktinė teisė pasibaigia. Pagrindinis civilinės teisės principas – sutarčių laisvės principas. Asmenys gali sudaryti įvairias sutartis – tiek įstatymų numatytas, tiek nenumatytas, sudarytas iš įvairių kitų sutarčių elementų. Tačiau daiktinės teisės srityje situacija yra kitokia, visiškai priešinga. Kadangi baigtinis daiktinių teisių sąrašas nustatytas įstatymų, suinteresuoti asmenys pagal sutartį gali nustatyti tik tokias daiktines teises, kurios leidžiamos pagal įstatymus. Negalima keisti įstatymo nustatytų daiktinių teisių. Taip pat negalima šalių sutarimu prievolinėms teisėms suteikti daiktinį pobūdį. Dėl absoliutaus pobūdžio daiktinės teisės turi būti žinomos aplinkiniams. Jų viešumas yra jų apsaugos garantija. Daiktinių teisių į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus viešumas užtikrintas skirtingai. Daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus yra registruojamos viešuose registruose, todėl niekas negali teigti, kad nežinojo registro dauomenų. 3.2. Daiktinių teisių objektaiDaiktinių teisių objektai yra daiktai. Daiktai laikomi iš gamtos paimti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai (akmens anglis, nafta, automobilis). Literatūros, mokslo kūriniai, išradimai nėra daiktai. Tokie dalykai, kaip atmosferos oras, tekantis vanduo, taip pat nėra daiktai. Daiktinių teisių dalyku gali būti tik esantys individualūs arba nerūšiniai daiktai. Prievolinių dalyku gali būti būsimi daiktai, rūšiniai daiktai. Pinigai – tai ypatinga rūšis daiktų, kurių vertę lemia ne fizinės savybės, o valstybės valia nustatytas piniginių prievolių padengimo kursas. Tačiau pinigai valdomi, jais nuodojamasi ir disponuojama kaip ir visais kitai daiktais, todėl jie laikomi ypatingais daiktais. Daiktinių teisinių santykių objektu gali būti daiktų rinkinys (biblioteka, monetų rinkinys, baldų komplektas). Daiktinių teisių objektu negali būti netaskirta daikto dalis. Atskirta daikto dalis yra daiktinės teisės objektas. 3.3. Daiktinės teisės 3.3.1.ValdymasValdymas, kaip daiktinė teisė, yra faktinis daikto turėjimas siekiant jį valdyti kaip savą (civilinio kodekso 4.22 straipsnio 1 dalis). Teisė valdyti daiktą yra viena iš nuosavybės teisių, kuri saugoma kaip daiktinė teisė, neatižvelgiant į nuosavybės teisę. Galimas valdymas kaip prievolinės teisės dalis. Taip asmenys daiktus valdo pagal nuomos, panaudos ar kitokią sutartį, sudarytą su daikto savininku ar valdytoju. Šie asmenys daiktus valdo ne kaip kitiems asmenims priklausančius daiktus. Valdymo rūšys Valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas. Teisėtu laikomas valdymas, įgytas įstatymo nustatytais pagrindais, nepažeidžiant kitų asmenų valdymo teisės, tai yra įgytas tais pačiais pagrindais, kaip yra įgyjama nuosavybės teisė. Neteisėtas yra valdymas, kuris įgyjamas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ar kitų asmenų teises (pavogto ar pagrobto daikto valdymas). Neteisėtas valdymas gali būti sąžiningas ir nesąžiningas. Sąžiningas yra toks valdymas, kai valdytojas nežino ir negali žinoti, kad daiktą jis valdo neteisėtai. Nesąžiningas valdytojas žino arba turi (gali) žinoti, kad daiktą valdo neteisėtai (vogto daikto, radinio valdymas). Valdymo teisėtumas ir sąžiningumas preziumuojami. Kilus ginčui dėl valdymo, įrodyti valdymo neteisėtumą ar nesąžiningumą privalo ieškovas.

Valdymo atsiradimas Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda tik įregistravus jį viešajame registre (civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalis). Daikto valdymo teisės negalima registruoti, jeigu registre yra įregistruota to daikto nuosavybės teisė. Kilnojamojo daikto valdymas atsiranda paėmus daiktą, jį pažymėjus, padėjus į atitinkamą patalpą. Valdymo pabaiga Valdymas baigiasi, kai valdytojas atsisako valdymo teisės į daiktą. Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, daiktą užvaldo kitas asmuo, pamesto daikto nerandama, valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jei valdytojas praranda galimybę veikti daiktą ir negali susigrąžinti šios prarastos galimybės (pavyzdžiui, pastatas sugriuvo). Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi nuo jo išregistravimo iš viešojo registro momento (civilinio kodekso 4.33 straipsnio 3 dalis). Valdymo gynimas Valdymas ginamas teismine tvarka. Valdytojas gali reikalauti ne tik pašalinti valdymo pažeidimus, bet ir atlyginti nuostolius, padarytus pažeidžiant valdymą. Kilus ginčui, kam priklauso daikto valdymo teisė, ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė viena iš ginčo šalių to įrodyti nesugeba, tai ginamas valdymas to asmens, kuris anksčiau pradėjo valdyti daiktą. 3.3.2. Nuosavybės teisėNuosavybės teisės sąvoka vartojama dviem prasmėmis – ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme – tai žmonių santykiai dėl jiems priklausančių daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais. Savininkas gali naudotis jam priklausančiu daiktu, jį sunaudoti, sunaikinti, perleisti kitam asmeniui. Tačiau svarbu ne tik tai, kaip daikto savininkas suvokia savo ryšį su daiktu, bet ir tai, kaip šį ryšį suvokia kiti, aplinkiniai, asmenys. Asmens santykis su jam priklausančiu daiktu ir šio asmens santykiai su kitais asmenimis dėl daikto ir yra ekonominis nuosavybės santykis. Nuosavybė – tai istoriškai susiformavę žmonių santykiai dėl daiktų valdymo, nuodojimo ir disponavimo jais. Nuosavybės santykiai yra svarbiausi turtiniai santykiai. Jie yra visų kitų turtinių santykių pagrindas. Teisiškai reguliuojami šie santykiai įgyja teisinę formą ir yra vadinami nuosavybės teise. Nuosavybės teisės sąvoka vartojama objektine ir subjektine prasme. Objektinė nuosavybės teisė yra visuma teisės normų, kuriomis remiantis įtvirtinami ir saugomi santykiai dėl daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo. Svarbiausi nuosavybės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija ir civilinio kodekso ketvirtosios knygos penkto skyriaus nuostatos (civilinio kodekso 4.37-4.105 straipsniai). Subjektinė nuosavybės teisė yra tam tikrų daiktų nuosavybės teisė, kurią turi konkretus subjektas (fizinis ar juridinis asmuo). Tai savininko teisė pagal įstatymus savo nuožiūra valdyti daiktus, jais nuodotis ir disponuoti. Nuosavybės teisė – tai svarbiausia daiktinė teisė. Visos kitos daiktinės teisės, susijusios su nuosavybės teise, priklauso konkrečiam asmeniui. Jos atsiranda nuosavybės teisę sudarančias teises skaidant į atskiras teises. Nuosavybės teisės subjektai Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (akcinės bendrovės, bankai, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės, visuomeninės organizacijos, politinės partijos, religinės bendruomenės), Lietuvos valstybė ir savivaldybės. Nuosavybės teisės rūšys Atsižvelgiant į nuosavybės teisės subjektus ir jiems priklausančių daiktų paskirtį, skiriama viešoji ir privatinė nuosavybė. Viašąją nuosavybę sudaro valstybės, savivaldybių nuosavybė ir religinių bendruomenių nuosavybė. Viešoji nuosavybė naudojama visos visuomenės arba jos dalies bendriesiems poreikiams patenkinti. Privatinė nuosavybė naudojama tam tikrų fizinių asmenų ar jų grupių poreikiams patenkinti. Nuosavybės teisės objektai Nuosavybės teisės objektais gali būti kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai. Daiktų, kurie gali priklausyti asmenims, kiekis yra neribotas. Tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Kai kuriuos daiktus (ginklus, nuodingąsias medžiagas) asmenys gali įgyti tik turėdami leidimus, kurie išduodami įstatymo nustatyta tvarka. Nuosavybės teisės turinys Nuosavybės teisės turinį sudaro savininko teisė valdyti daiktus, jais naudotis ir disponuoti. Nuosavybės teisės turinį sudarančias teises gali turėti ir ne savininkas. Jas savininkas gali perduoti kitam asmeniui arba jos gali pereiti kitam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka (teismo sprendimu, paveldimos). Valdymas – tai faktinis daikto turėjimas, savininkui teisės suteikta galimybė turėti daiktą savo žinioje. Daiktą paprastai valdo savininkas. Bet daiktą gali valdyti ir kitas asmuo – ne savininkas: nuomininkas, saugotojas. Tai gali vykti ir savininkui sutikus, ir nesutikus (pagal sutartį, teismo nutartį ar sprendimą) Naudojimas – tai daikto naudojimas pagal paskirtį materialiems ar kitokiems poreikiams patenkinti. Savininkas daiktą naudoja savo nuožiūra, nepažeisdamas kitų asmenų teisių, įstatymo reikalavimų. Naudojimo teisę gali turėti ne tik savininkas, bet ir kitas asmuo. Šią teisę savininkas gali perduoti pagal sutartį. Ji gali būti perduota kitam asmeniui ir prieš savininko valią, pavyzdžiui, teism…o sprendimu. Nuosavybės teisės atsiradimas Skiriami pirminiai ir išvestiniai nuosavybės teisės atsiradimo būdai. Įgyjant nuosavybės teisę pirminiu būdu, neperimamos kitos teisės, susijusios su daiktu. Šiuo atveju teisė įgyjama pirmą kartą arba, jei ne pirmą kartą, tada neatsižvelgiama į buvusio savininko valią. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai yra šie: vaisių (tam tikros veiklos rezultatų) ir pajamų pasisavinimas, naujo daikto pagaminimas, bešeimininkio daikto, laukinių gyvūnų, laukinių ir naminių bičių, priklydusių ir bepriežiūrių naminių gyvulių, radinio, lobio pasisavinimas, atlygintinas netinkamai laikomų kultūros vertybių ir kitų daiktų paėmimas visuomenės poreikiams, daiktų konfiskavimas už teisės pažeidimus, nuosavybės įgyjimas suėjus įgyjamosios senaties terminui.
Įgyjant nuosavybės teisę išvestiniu būdu, buvusio savininko teisės ir pareigos, susijusios su perduodamu daiktu, pereina naujam savininkui. Nuosavybės teisė gali pereiti kitam asmeniui ir savininkui sutikus, ir nesutikus (nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius, teismo sprendimu, paveldėjimo tvarka). Daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei įstatyme ar sutartyje nenumatyta kitaip (civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisę į būsimą daiktą galima pagal sutartį perleisti iš anksto. Pagal sandorį nuosavybės teisė įgyjama nuo įstatyme nustatyto momento. Daikto perdavimas – daikto įteikimas įgijėjui, transporto organizacijai, paštui, kad šis nugabentų ir įteiktų įgijėjui. Daikto perdavimui prilyginamas disponavimo dokumento (važtaraščio, konosamento) perdavimas. Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka įgijėjui tuo metu, kai jam pereina nuosavybės teisė. Jei perleidėjas praleidžia terminą daiktą perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai, jei įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip (civilinio kodekso 4.52 straipsnis).

Bendrosios nuosavybės teisė

Daiktai nuosavybės teise gali priklausyti keletui asmenų. Tokie asmenys vadinami bendraturčiais, o jiems priklausantys daiktai sudaro bendrąją jų nuosavybę. Bendrosios nuosavybės santykius reglamentuojančios normos sudaro bendrosios nuosavybės teisės institutą, o šio instituto normų įtvirtintos bendraturčių teisės į bendrus daiktus yra subjektinė jų bendrosios nuosavybės teisė. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (civilinio kodekso 4.72 straipsnio 1 dalis). Yra dvi bendrosios nuosavybės rūšys: bendroji jungtinė ir bendroji dalinė nuosavybė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko dalys, o bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje jos nėra nustatytos (civilinio kodekso 4.73 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei įstatymuose nenustatyta kitaip. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė – tai kelių asmenų nuosavybės teisė į daiktą ar daiktus, kai kiekvienam bendraturčiui priklauso tam tikra nuosavybės teisės dalis, išreiškiama trupmena (1/2, 1/3, 2/5) arba procentais (25%, 30%). Visų bendraturčių dalių suma turi sudaryti vienetą arba 100 procentų. Dalis bendrojoje nuosavybėje suprantama ne kaip reali išskirta turto dalis, nes padalijus daiktą į realias dalis, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Tai – ne reali, o ideali dalis bendrojoje nuosavybėje. Bendraturčiai bendrosios nuosavybės teises įgyvendina bendru sutarimu. Jeigu bendraturčiai nesutaria, tai tų teisių įgyvendinimo tvarką nustato teismas. Jei nuosavybės objektas duoda pajamų ar vaisių (tam tikros veiklos rezultatų), jie skirstomi bendraturčiams pagal jų turimas dalis. Visi bendraturčiai pagal turimas dalis padengia išlaidas, reikalingas nuosavybės objektui išsaugoti ir išlaikyti, atsako pagal prievoles, susijusias su bendrąja nuosavybe. Kiekvienas bendraturtis turi teisę disponuoti jam prikla…usančia nuosavybės teisės dalimi. Jis ją gali perleisti (parduoti, dovanoti, palikti testamentu) kitiems asmenims – tada kitų bendraturčių sutikimo nereikia. Tačiau bendrosios nuosavybės teisės dalį perduodant pašaliniam asmeniui, kiti bendraturčiai turi pirmumo teisę pirkti parduodamą dalį ta pačia kaina ir tomis pačiomis sąlygomis. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesutariama dėl padalijimo, bendroji dalinė nuosavybė padalijama teismo tvarka. Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyvių dalys nėra konkrečiai apibrėžtos. Visi jie nuosavybę valdo, ja naudojasi ir disponuoja bendrai. Dalys nustatomos tik padalijant nuosavybę bendraturčiams. Bendrosios jungtinės nuosavybės bendraturčius sieja ne tik bendri turtiniai interesai, bet ir asmeniniai ryšiai. Skiriama sutuoktinių bendroji jungtinė nuuosavybė. 3.3.3. Turto patikėjimo teisėSavininkas jam priklausantį turtą gali perduoti kitam asmeniui valdyti, naudoti ir disponuoti. Savininkas, perduodamas visas savo teises į tam tikrą turtą patikėtiniui, nustato šių teisių įgyvendinimo ribas ir kitas sąlygas. Pasibaigus patikėjimo teisei, turtas grįžta savininkui – patikėtojui. Turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti (civilinio kodekso 4.106 straipsnio 1 dalis). Šios teisės subjektai yra: valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos; kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Turto patikėjmo teisės turinys yra šios teisės subjektų jiems patikėto turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo remiantis teisės aktuose (valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos), sutartyse, testamente ar teismo sprendimu (juridiniai ir fiziniai asmenys) nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių bei interesų.Patikėjimo teise valstybės ir savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos. Valdymo ir naudojimo bei disponavimo sąlygas atitinkamai nustato valstybė arba savivaldybė, perduodama turtą minėtiems asmenims. Kiti asmenys turtą patikėtiniui gali perduoti patikėjimo sutartimi Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas ar teismo sprendimas (civilinio kodeksa 4.108 straipsnis). 3.3.4. ServitutasServitutas reiškia teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiamą naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimą siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutas – tai teisė ribotai naudotis svetimu daiktu (pavyzdžiui, svetimu žemės sklypu) arba teisė tam tikru atžvilgiu apriboti kito daikto savininką (pavyzdžiui, drausti daryti langus į svetimą kiemą, statyti tam tikro aukščio pastatus). Servitutas – tai daiktinė neterminuota teisė, susijusi ne su asmeniu, bet su daiktais. Kai daiktas pereina kitam asmeniui, šiam asmeniui kartu su daiktu pereina servituto teisės ir pareigos. Daiktas gali būti viešpataujantysis (su kuriuo susijusi teisė) ir tarnaujantysis (su kuriuo susijusi pareiga). Pavyzdžiui, vieno žemės sklypo (viešpataujančiojo) savininkas gali turėti servitutą naudotis kito sklypo (tarnaujančiojo) tam tikrais daiktais (naudoti statybai smėlį, molį, vandenį, ganyklas) arba pereiti, pervažiuoti, ginti gyvulius per kaimyninį sklypą. Tarnaujančiojo sklypo savininkui gali būti draudžiama statyti statinius savo sklype, gali būti ribojamas statinių aukštis.

Servitutai buvo naudojami dar romėnų teisėje. Jie kilo iš kliūčių, kurios atsiranda padalijus bendrą žemę tarp kelių asmenų ir norint panaudoti žemę pagal tikslinę paskirtį. Servitutas, būdamas daiktinė, o ne prievolinė teisė, yra skirtas pačiam daiktui, todėl servituto turėtojas negali reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad šis ką nors darytų. Jis tik gali reikalauti, kad tarnaujančiojo daikto savininkas ko nors nedarytų, pavyzdžiui, nepanaikintų kelio per savo žemę. Servituto turinį sudaro servitutu suteikiamos jo turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Servitutai gali būti šių rūšių: kelio servitutai, kurie dar skirstomi į kelio servitutus, suteikiančius teisę naudotis pėsčiųjų taku, kelio servitutus, suteikiančius teisę važiuoti transporto priemonėmis, ir kelio servitutus, suteikiančius teisę varyti galvijus; tako servitutai; statinio servitutai; servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, jas aptarnauti bei jomis naudotis ir kiti. Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalis). Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas tuo atveju, jeigu savininkai nesusitaria, o servituto nenustačius nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas baigiasi: jo atsisakius (viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai); tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku; žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei (būklė turi pablogėti tiek, kad tarnaujantysis daiktas nebegalėtų atlikti savo funkcijų); išnykus servituto būtinumui (kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, pastarojo savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi abiejų daiktų savininkų susitarimu); suėjus senaties terminui (jeigu turintis teisę servitutu naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo jam suteiktomis teisėmis)(civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalis). Yra nustatyti servituto nustatymo ir pasibaigimo momentai. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik servitutą įregistravus, išskyrus tuos atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas. 3.3.5. UzufruktasUzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (civilinio kodekso 4.141 straipsnio 1 dalis). Romėnų teisėje uzufrukto atsiradimą lėmė noras patenkinti testatoriaus valią, nes dažniausiai uzufruktas susijęs su dovanojimu ir paveldėjimu. Trumpai uzufruktą galima apibūdinti kaip teisę vartoti ir naudoti svetimą daiktą nekeičiant jo teisinės paskirties. Uzufruktą gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas ir sandoris (civilinio kodekso 4.147 straipsnio 1 dalis). Uzufrukto dalyku gali būti konkretus daiktas, visas turtas (pavyzdžiui, ūkininko ūkis), skolos procentai, banko palūkanos (indėlis priklauso banko sąskaitos sąvininkui, o palūkanos – uzufruktoriui), daikto naudojimo teisė (teisė gyventi tam tikroje patalpoje tam tikrą laiką).Uzufrukto turinį sudaro uzufruktoriaus teisė naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jei nenustatyta – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas. Uzufruktorius, naudodamas uzufrukto objektą, turi teisę į gaunamus vaisius, produkciją ir pajamas, jeigu sutartis nenumato ko kito. Uzufruktas baigiasi: jo atsisakius (uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai); mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; pasibaigus terminui ar įvykus naikinačiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui tuo atveju, jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pabaigos terminas ar uzufrukto pabaiga buvo susieta su naikinančiąja sąlyga; uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; žuvus uzufrukto objektui; pablogėjus uzufrukto objekto būklei; suėjus senaties terminui (jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai; panaikinus uzufruktą teismo sprendimu (civilinio kodekso 4.150 straipsnio 1 dalis). 3.3.6. HipotekaHipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (civilinio kodekso 4.170 straipsnio 1 dalis). Jeigu skolininkas neįvykdo skolinio įsipareigojimo (negrąžina skolos, nesumoka priklausančią sumą), hipotekos dalykas (žemė, pastatai ir kiti nekilnojamieji daiktai) parduodami iš viešųjų varžytinių ir iš gautų sumų atlyginama kreditoriui priklausanti suma. Su hipoteka susiję reikalavimai tenkinami pirmumo eile. Hipotekos dalyku gali būti nekilnojamieji daiktai, kurie priklauso skolininkui arba kitam asmeniui (svetimo daikto hipoteka). Įkeitimo pagal hipoteką tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Hipotekos objektas yra atskiri viešajame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytinėse. Išskyrus žemę, įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas. Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu. Gali būti registruojama priverstinė ir sutartinė hipoteka. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais: valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei Valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti; reikalavimams, susijusiems su statinių statyba ar rekonstrukcija, užtikrinti; pagal teismo sprendimą patenkinamiems turtiniams reikalavimams užtikrinti; kitais įstatymo numatytais atvejais. Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji ir sąlyginė. Paprastoji hipoteka – tai vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio daikto įkeitimas siekiant apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą. Jungtinė hipoteka – tai kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnijamųjų daiktų įkeitimas siekiant apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą. Svetimo turto hipoteka – tai kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio daikto įkeitimas esant to asmens sutikimui, kai siekiama apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Maksimalioji hipoteka – tai nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant apsaugoti skolinių įsipareigojimų įvykdymą. Registruojama ne ilgesniam negu penkių metų laikotarpiui, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Bendroji hipoteka – tai keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas siekiant apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų varžytinėse eilė. Sąlyginė hipoteka – tai nekilnojamojo turto įkeitimas siekiant apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, jog hipoteka įsigalios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta arba jeigu susitariama, kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui. Sutartinė hipoteka gali būti įregistruota vienašaliu daikto savininko ar skolininko ir kreditoriaus sutarimu surašant hipotekos lakštą, kurį tvirtina notaras.
Hipoteka registruojama hipotekos teisėjo sprendimu. Ji įsigalioja nuo jos įregistravimo viešame hipotekos registre momento. Su šio registro duomenimis gali susipažinti bet kuris asmuo. Daikto savininkas nekilnojamąjį daiktą gali perlaisti kitam asmeniui, tačiau hipoteka išlieka kartu su daiktu. Skola išieškoma hipotekos teisėjo nutarimu. Jei hipotekos lakšte numatytu terminu skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teisę. Jis turi kreiptis į hipotekos teisėją ir prašyti kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytinių ir iš gautų pinigų būtų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius. Kreditorius taip pat gali prašyti, kad jam būtų suteikta teisė įkeistą daiktą administruoti. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipoteko…s kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Hipoteka baigiasi: kai įkeisto daikto savininkas ar skolininkas įvykdo skolinį įsipareigojimą; kai daiktui hipoteka yra panaikinta; jeigu hipotekos kreditorius ar jo buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos; hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu; kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą visą skolos sumą ir tuo hipoteka taip pat baigsis. Hipotekos pabaigos momentas yra jos išregistravimo iš hipotekos registro momentas. 3.3.7. ĮkeitimasĮkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui (civilinio kodekso 4.198 straipsnio 1 dalis). Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą. Įkeitimo atsiradimo pagrindai yra sutartis ir įstatymas. Įkeitimo objektas yra kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Ji gali būti sudaroma kaip atskira įkeitimo sutartis (lakštas) arba susitarimas dėl įkeitimo gali būti įtrauktas į sutartį, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Įkeitimu užtikrinamas bet koks piniginės prievolės įvykdymas. Įkaito turėtojas, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto daikto vertės. Jeigu įkeisto daikto nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba kai įkeitimo lakštas buvo įregistruotas hipotekos registre, jeigu įstatymai nenustato kitaip (civilinio kodekso 4.207 straipsnio 1 dalis). Įkeitimo teisė baigiasi: pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei; žuvus įkeistam daiktui; įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui; pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui; kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo; šalių susitarimu ar kreditoriui įkeitimo atsisakius. Atskira įkeitimo rūšis yra įkeitimas lombarde. Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, siekiant užtikrinti trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimą. 3.3.8.Užstatymo teisėUžstatymo teisė reiškia, kad asmeniui suteikiama teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei juos valdyti nuosavybės teise ar naudotis žemės gelmėmis Užstatymo teisės turinį sudaro užstatymo teisės turėtojo teisė ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius. Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu. Užstatymo teisė baigiasi: kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku; pasibaigus terminui; dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės objektu; užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už du metus nesumokėjus užstatymo teisę nustatančiame akte numatyto mokesčio. Šiame akte gali būti numatyta, kad užstatymo teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba už ją mokėti periodiškai. 3.4. Sąvininko teisių apsauga ir gynimasLietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, reikalauti, kad jis prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. Nuosavybę galima paimti iš savininko prieš jo valią tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Nuosavybę visuomenės poreikiams galima paimti tik teisingai atlyginant 3.4.1. Vindikacinis ieškinysSavininko teisė valdyti jam priklausančią nuosavybę ginama remiantis civilinio kodekso 4.95 straipsniu, kuriame nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš kito asmens, kuris jį neteisėtai valdo. Reikalavimas grąžinti daikto valdymo teisę vadinamas vindikacija, vindikaciniu ieškiniu. Vindikacinį ieškinį gali pareikšti asmuo, kuris reikalavimo metu turi nuosavybės teisę į kito asmens neteisėtai valdomą daiktą. Vindikacinis ieškinys pareiškiamas tam asmeniui, kuris turi daiktą ieškinio pareiškimo metu. Jei neteisėtas valdytojas daiktą sunaudojo, sunaikino ar kitokiu būdu jį prarado, galima pareikšti tik žalos atlyginimo ieškinį, nes, išnykus nuosavybės objektui, pasibaigia pati nuosavybės teisė. Vindikacijos dalyku gali būti tik tie daiktai, kurie nuosavybės teise priklauso savininkui. Grąžinti rūšinius daiktus galima išreikalauti tik tada, kai jie yra išskirti iš kitų tos pačios rūšies daiktų (saugomi tam tikroje patalpoje, tam tikru būdu supakuoti, kaip nors pažymėti).
Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje nustatytas vindikacijos apribojimas, kai daiktą neteisėtai valdo sąžiningas įgijėjas (asmuo, kuris nežino ir negali žinoti, kad jis neteisėtai valdo daiktą). Savininkas jam priklausantį daiktą iš sąžiningo valdytojo išreikalauti gali tik tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas jį buvo perdavęs valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas, be to, reikalavimas grąžinti daiktą turi būti pareikštas nepraėjus trejiems metams nuo daikto praradimo momento. Iš sąžiningo įgijėjo negalima išreikalauti nekilnojamojo daikto, išskyrus tuos atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl padaryto nusikaltimo. Pastarasis nekilnojamojo daikto vindikacijos apribojimas nustatytas todėl, kad teisės (taip pat ir nuosavybės teisės) į nekilnojamąjį daiktą registruojamos ir įgijėjas įgyja visas įregistruotas teises ir apribojimus. Įregistruotas teises galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš nekilnojamojo daikto savininką 3.4.2. Negatorinis ieškinysSavininko teisės pažeidžiamos ne tik neteisėtai užvaldant jo nuosavybę, bet ir trukdant jam normaliai naudotis savo nuosavybe (pavyzdžiui, užtvėrus jam priėjimą ar pivažiavimą prie namų valdos ar žemės sklypo, kaimyniniame sklype pastačius triukšmą keliančius įrenginius, įrengus rūkyklą). Todėl civilinio kodekso 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors jie ir nesusiję su nuosavybės valdymo netekimu. Toks reikalavimas, pareikštas teismo tvarka, vadinamas negatoriniu ieškiniu. Negatorinį reikalavimą pareikšti galima, kol tęsiasi nuosavybės teisės pažeidimas. Pasibaigus teisę pažeidžiantiems veiksmams, išnyksta ieškinio pagrindas. Negatorinio reikalavimo tikslas – nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos. Jei neteisėtais veiksmais padaroma žala, papildomai galima reikalauti atlyginti žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikoma ieškinio senatis, nes teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio (civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis).

IŠVADOS

Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai, veiksmai ir jų rezultatai, informacija, intelektinė veikla, asmeninės neturtinės teisės ir vertybės, vertybiniai popieriai. Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai, kurie yra skirstomi į: kilnojamuosius ir nekilnojamuosius; išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius; apibūdintus individualiais požymiais ir apibūdintus rūšiniais požymiais; daliuosius ir nedaliuosius; pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius; namų apyvokos daiktus; pagrindinius ir antraeilius (vaisiai, produkcija, pajamos); priklausinius; įprastinę vertę turinčius, ypatingą vertę turinčius ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus. Daiktinę teisę sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai. Skiriamos šios daiktinės teisės: valdymas, nuosavybės teisė, turto patikėjimo teisė, servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė (superficijus), ilgalaikė nuoma, hipoteka ir įkeitimas. Daiktinių teisių požymiai: daiktinės teisės yra tik tos teisės, kurios tokiomis pripažįstamos pagal įstatymą, jų sąrašas baigtinis; tai yra absoliučios teisės; daiktinės teisės objektas visada yra tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lietuvos teisės pagrindai / [G. Dambrauskienė, A. Marcijonas, E. Monkevičius…[et.al.].- Vilnius: Justitia, 2004.-576 p.2. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas.-Vadovėlis.-Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2003-288 p.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos.- Vilnius: Justitia, 2001-350 p.4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 07 18 įstatymu Nr. VIII-1864. VŽ 2000. Nr.745. Civilinė teisė Paskaitų ciklas / Dalia Vasarienė.- Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002- 247 p.