KAUNO KOLEGIJOS
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETO
Apskaitos ir finansų katedra
Teisės pagrindų savarankiškas darbas
„CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI“ TEZĖS
Darbo vadovas:
R.
Krygerienė
Darba atliko: FN4/2 gr.
studentė
Giedrė
Jefremovaitė
Kaunas 2005
1. pav. Civiliniai įstatymai
1. CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI
Civiliniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kurie priskiriami prie civilinės teisės šaltinių, apibrėžiami CK 1.3 straipsnyje:
„1. Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos
Konstitucija, šis kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
3. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos“.
Šiame straipsnyje civilinės teisės įstatymai ir poįstatyminiai aktai sugrupuoti pagal jų teisinę galią.
1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos nustato civilinės teisės pagrindus. Dėl šios priežasties CK 1.3 straipsnyje Konstitucija priskiriama ir prie civilinės teisės šaltinių. Lietuvos Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl ja gali būti remiamasi, kai reikia užpildyti civilinės teisės spragas. Tais atvejais, kai taikant civilinės teisės normas iškyla klausimas, ar taikoma teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, teismas nagrinėdamas konkrečią bylą, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar konkretus įstatymas ar atskiros jo normos neprieštarauja Konstitucijai.
1.2. Civilinis kodeksas
Civilinis kodeksas – po Konstitucijos svarbiausias ir didžiausios teisinės galios civilinės teisės įstatymas. CK tokia reikšmė teikiama todėl, kad jis parengtas kodifikavimo būdu. Kodifikavimas pasižymi tuo, kad jis apima visą civilinės teisės šaką, o ne atskirą jos institutą. Teisės normos CK išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes, jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant jas į bendrąją ir specialiąją CK dalis. Priimant CK, į jį įtraukiamos normos iš galiojančių įstatymų, taip pat kuriamos naujos normos, šalinamos nereikalingos teisės normų kolizijos, užpildomos teisės spragos. Priėmus CK netenka galios daugybė atskirų įstatymų, nes jie nebereikalingi, civilinės teisės normos tampa tikslesnės, suprantamesnės.
Lietuvoje CK priimtas 2000m. rugsėjo 17 d., o įsigaliojo nuo
2001m. liepos 1 dienos. Iki tol Lietuva neturėjo savo CK, okupacijos laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose SSSR respublikose, buvo priimtas CK
91964m.0 pagal SSSR civilinių įstatymų pagrindus.
1918-1940m. nepriklausomybės laikotarpiu buvo pradėtas rengti CK, bet 1941m. karas ir okupacija šį darbą sustabdė. Naujasis Lietuvos CK yra plačios apimties – jį sudaro šešios knygos, kuriose yra 1994 straipsniai.
Pirmoje knygoje suformuluotos bendrosios civilinės teisės nuostatos –
reglamentavimo dalykas, principai, civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai ir jų įgyvendinimo tvarka. Antroji knyga skirta civilinės teisės subjektams, trečioji – šeimos santykiams, ketvirtoji – daiktiniams santykiams, penktoji – paveldėjimui ir šeštoji – prievoliniams santykiams reglamentuoti. Visas šešias CK knygas į vieną įstatymą sujungia specialus
CK įstatymas „ Dėl civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo“. Šis įstatymas labai svarbus pirmuosius kelerius metus, įsigaliojus CK, nes šiuo įstatymu nustatoma senojo ir naujojo CK normų taikymo tvarka santykiams, kurie atsirado prieš įsigaliojant naujajam CK.
Naujajam CK įtvirtinti visi šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse išplėtoti civilinio teisinio reglamentavimo principai, o visi svarbiausi CK
institutai pritaikyti prie Europos Sąjungos teisės bei tarptautinių turtinių santykių reglamentavimo standartų.
1.3. Kiti civiliniai įstatymai
CK paprastai neapima visų turtinių santykių, todėl kartu su CK
galioja ir kiti specialūs civiliniai įstatymai, kurie tam tikrus santykius reglamentuoja papildomai, t.y. papildydami CK reglamentavimą, arba tiesiogiai, t.y. reglamentuoja tokius santykius, kurių CK nereglamentuoja.
Pirmajai įstatymų grupei priskiriami įmonių, kitų rūšių juridinių asmenų bei jų susivienijimų steigimą ir veiklą reglamentuojantys įstatymai (pvz.,
Įmonių, Akcinių bendrovių, Ūkinių bendrijų, Kooperacijos, Prekybos laivybos, Koncesijų ir kiti įstatymai). Antrajai grupei priskiriami įstatymai, reglamentuojantys asmeninius neturtinius ir su jais susijusius turtinius santykius dėl mokslo, meno ir literatūros kūrinių, išradimų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų apsaugos ir jų apyvartos. Šie santykiai yra gana specifiški, todėl CK jų nereglamentuoja. Juos reglamentuoja specialūs įstatymai. Svarbiausi iš jų – Autorinių teisių ir gretutinių teisių, Patentų, Prekių ženklo, Pramoninio dizaino įstatymai.
CK santykį su kitais civiliniais įstatymais nustato CK 1.3
straipsnio 2 dalis:
„Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“.
Šio straipsnio esmė yra ta, kad Lietuvos civilinės teisės šaltinių sistemoje CK suteikiama didesnė teisinė galia nei kitiems civiliniams įstatymams. Tokia CK prioritetinė padėtis sumažina chaosą teisėkūroje, suteikia stabilumo verslo ir kitiems turtiniams santykiams.
1.4. Poįstatyminiai aktai
CK 1.3 straipsnis nustato, kad:
„Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta.
Jeigu vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos“.
Šia norma leidžia teisės taikymo procese netaikyti poįstatyminių aktų, jei jie neprieštarauja CK, o remiantis atitinkamomis CK normomis. Be to, šio straipsnio 4 dalis suteikia teisę suinteresuotiems asmenims kreiptis į administracinį teismą dėl pripažinimo negaliojančiu:
„Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per tris dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.
CK Pirmosios knygos komentare nurodoma, kad remiantis šiuo straipsniu gali būti pripažinti negaliojančiais ne tik norminiai, bet ir individualaus pobūdžio valstybės ir savivaldos institucijų bei jų pareigūnų priimti aktai.
2. CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ IR POĮSTATYMINIŲ AKTŲ GALIOJIMO SĄLYGOS
CK 1.6 straipsnis įtvirtina įstatymų žinojimo prezumpciją:
„Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo“.
Kad ši prezumpcija būtų veiksminga ir nebūtų pažeisti civilinių teisinių santykių dalyvių interesai, CK 1.7 straipsnis įtvirtina pagrindinę civilinių įstatymų (šiuo atveju ši sąvoka vartojama plačiąja prasme)galiojimo sąlygą:
„(…) galioja tik įstatymjų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai“.
Tame pačiame straipsnyje nustatoma ir kita civilinių santykių dalyvių garantija:
„Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka“.
Ši nuostata reiškia, kad civiliniai įstatymai nagali būti taikomi tiems civiliniams santykiams, kurie atsirado iki to įstatymo paskelbimo, nes galimi atvejai, kad asmenys, žinodami, kad yra toks įstatymas, nebūtų sukūrę sau šių teisinių santykių.
Reikia pažymėti, kad tuo požiūriu civilinė teisė iš esmės skiriasi nuo baudžiamosios ir administracinės teisės, kurios nustato, kad atsakomybę švelninantis ar panaikinantis įstatymas veikia atgaline data.
Civiliniai teisiniai santykiai susiklosto tarp teisiškai lygių subjektų, kurių teisės ir pareigos atspindi jų priešpriešinius interesus, todėl tai, kas naujame įstatyme vienam pagerina sąlygas, kitam paprastai pablogina.
Taigi dažniausiai neįmanoma vienodomis sąlygomis proporcingai pagerinti abiejų šalių padėties. Todėl kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykimas, kurie atsiranda aktui įsigaliojus. O santykiams, atsiradusiems iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusio norminio akto taisyklės. Teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad:
„(…) tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma“. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1999m. gegužės 3d. nutartis AB „Turto bankas“ prieš S.
Kviklį byloje).
Civilinių, kaip ir kitų, įstatymų paskelbimo tvarką reglamentuoja specialus įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Pagal šį įstatymą visi teisės aktai turi būti paskelbti „Valstybės žiniose“.
LITETARŪRA
1. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, 1 leidimas 2000-09-22,
Vilnius 2000
2. LTU, Kiršienė J., Pakalniškis V., Rūškytė R., Vitkevičius P.
Civilinė teisė, Bendroji dalis, I Tomas. Vilnius, 2004.
3. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilniaus vadybos kolegija.
Vilnius, 2002.
4. Civilinė teisė. VIJUSTA, Kaunas 1997.
CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ REGULIUOJAMI SANTYKIAI
– asmenų turtiniai santykiai ir su šiais santykiais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai, taip pat šeimos santykiai, pagrįsti subjektų lygiateisiškumu, nuosavybės neliečiamumu, sutarties laisve, nesikišimu į privačius santykius, civilinių santykių teisminė gynyba.
– Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės.
CIVILINIŲ ĮSTATYMŲ ŠALTINIAI
LR Konstitucija
LR Civilinis Kodeksas
Kiti LR įstatymai
LR Tarptautinės sutartys
Poįstatyminiai aktai
Papročiai