Civilines teises saltiniai

TURINYS

1. TEORINĖ DALIS 3
1.1. Teisės šaltinio samprata 3
1.2. Civilinės teisės rūšiavimo kriterijai 3
1.3. Civilinės teisės šaltinių rūšys 4
1.4. Civilinės teisės šaltinių hierarchija 4
1.5. CK vieta civilinės teisės šaltinių sistemoje 5
2. PRAKTINĖ DALIS 7
2.1. Užduotis 7
2.2. Atsakymas – sprendimas 7
NAUDOTA LITERATŪRA 81. TEORINĖ DALIS
1.1. Teisės šaltinio samprata
Teisės teorijoje teisės šaltinis suvokiamas kaip žinių tam tikrą tekstą apie teisės šatinį, bei grindžiamas teisės doktrina, tačiau vyrauja nusistovėjęs daugiareikšmis „teisės šaltinio“ kaip termino vartojimas. „Teisės šaltinio kaip teisės formos sampratai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo normatyvistinės teisės doktrina, kuri padarė reikšmingą poveikį kelių kartų teisininkų mąstymui. Požiūris į teisės šaltinį kaip teisės formą tapo vyraujantis ir suuformavo šio termino vartojimo tradiciją nepaisant tokio vartojimo nelogiškumo. Todėl ir naujamame Lietuvos CK šis terminas vartojamas tradicine (t.y. teisės formos) prasme įtvirtindamas tokio termino vartojimo kituose teisės bei teisės taikymo aktuose, o iš dalies ir teisinėje literatūroje būtinybę.“1.2. Civilinės teisės rūšiavimo kriterijai
Teisės šaltinių grupavimas turi tam tikrus kriterijus, kurie skirstomi dar į kelis aspektus. Remiantis išklasytų teisės teorijos paskaitų medžiaga, kurią pateikė doc. G. Lastauskienė, galima pateikti tokią teisės šaltinių grupavimo (arba rūšiavimo) kriterijus (arba sistema).
Teisės šaltiniai grupuojami pagal:
1. tekste nuustatomą normos adresatą į:
a. bendruosius teisės šaltinius, pvz.: įstatymas;
b. individualiuosiu teisės šaltinius, pvz.: fizinių asmenų sutartis;
2. šaltinio atsiradimo pagrindus į:
a. sutartimi sukurtus teisės šaltinius, pvz.: tarptautinės sutartys;
b. valstybės valdingų nurodymų sukurtus teisės šaltinius, pvz.: teisės norminis aktas;
c. papročių sukurtus teisės šaltinius, pvz.: teisinis paprotys;
d. autoritetingų pareiškimų sukurtus te

eisės šaltinius, pvz.: teisės doktrina;
3. išraiškos formą į:
a. rašytinius teisės šaltinius, pvz.: precedentas;
b. nerašytinius teisės šaltinius, pvz.: teisės principas;
4. įtaką teisiniam reguliavimui į:
a. tiesioginius, pvz.:sutartys, precedentas;
b. netiesioginius, pvz.: teisės doktrina;
5. formalumo pobūdį į:
a. adresatui privalomus;
b. neprivalomus.1.3. Civilinės teisės šaltinių rūšys
Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje vyrauja tokie civilinės teisės šaltiniai:
1. teisės norminiai aktai,
2. papročiai,
3. teismų praktika,
4. teisės doktrina.
Remiantis D. Vasariene, įstatymai skirstomi į šias grupes:
1. Pagrindinis (svarbiausias) įstatymas – tai Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios normomis nustatomi civilinės teisės pagrindai. Tai yra tiesioginio taikymo aktas, todėl ja yra remiamąsi siekiant užpildyti civilinės teisės spragas. Kilus klausimui ar civilinės teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, sustabdžius nagrinėjamą byla, kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar konkretus įstatymas ar atskiros jo normos neprieštarauja Konstitucijai.
2. Susisteminti civilinės teisės aktai -tai Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Civilinis kodeksas parengtas kodifikuotu būdu, todėl jis apima visą civilinės teisės šaaką, o ne atskirą jos institutą.
3. Kiti įstatymai. Jie yra skirti papildomai reglamentuoti tam tikrus santykius, kurių neapima Civilinis Kodeksas. Į šią kategoriją įeina:
a. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys,
b. papročiai,
c. precedentas ir kt., kurių taikymas nustatytas įstatymų.
4. Poįstatyminiai aktai. Jie yra netaikomi jei prieštarauja Civiliniam Kodeksui.1.4. Civilinės teisės šaltinių hierarchija
Civilinės teisės šaltinių susiformavimo prielaidos ir teisinė galia yra skirtingos, todėl teisės doktrina teisės šaltinius skirsto į pirminius ir antrinius.
Civilinės teisės šaltinių hierarchija:
1. pirminiai („tai įstatymų leidoėjo priimtos ar sankcionuotosvisuotinai privalomos elgesio taisyklės“ ):
a. įstatymo leidėjo priimtos elgesio taisyklės –
tai yra teisės norminiai aktai:
i. LR Konstitucija – tai aukščiausią juridinę galia turintis bei pagrindinis šalies įstatymas, kuris įtvirtina valstybės funkcionavimo tikslus ir principus, taip pat nurodo gaires visoms valstybės vardu veikiančioms institucijoms. Viena iš pagrindinių Konstitucijos funkcijų yra stabilizuoti valstybės visuomeninę santvarką, remiantis įtvirtintomis pamatinėmis vertybėmis ir nustatyti sudėtingą Konstitujos keitimo procedūrą.
ii. Konstituciniai įstatymai;
iii. Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys – tai teisės normos, kurios turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus.
iv. Įstatymas – tai teisės normos, reguliuojančios svarbiausius visuomeninius santykius, tačiau negali prieštarauti didesnę juridinę galią turinčioms teisės normoms
1. Poįstatyminiai aktai. Įstatyminio reguliavimo abstraktumą konkretina poįstatyminiai aktai.
b. įstatymo leidėjo sankcionuotos visuotinai privalomos elgesio taisyklės:
i. papročiai
2. antriniai („tai elgesio taisyklės, kurios susiformuoja greta pirminių šaltinių aiškinant ir taikant pirminius teisės šaltinius“):
a. teismų (arbitražų) praktika,
b. teisės doktrina.1.5. CK vieta civilinės teisės šaltinių sistemoje
Civilinis Kodeksas yra po Lietuvos Respublikos Konstitucijos svarbiausias ir didžiausios juridinės galios civilinės teisės įstatymas. „CK tokia reikšmė teikiama todėl, kad jis parengtas kodifikavimo būdu. Kodifikavimas pasižymi tuo, kad jis apima visą civilinės teisės šaką, o ne atskirą jos institutą. Teisės normos CK išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes, jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant jas į bendrąją ir specialiąją CK dalis. Priimat CK, į jį įtraukiamos normos, šalinamos nereikalingos teisės normų kolizijos, užpildomos teisės spragos. Priėmus CK netenka galios daugybė atskirų įstatymų, nes jie ne
ebereikalingi, civilinės teisės normos tampa tikslesnės, suprantamesnės.<..> CK įtvirtinti visi šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse išplėtoi civilinio teisinio reglamentavimo principai, o visi svarbiausi CK institutai pritaikyti prie Europos Sąjungos teisės bei tarptautinų turtinių santykių reglamentavimo standartų.“2. PRAKTINĖ DALIS
2.1. Užduotis
Pilietis A padarė piliečiui B žalą. Įstatyme numatytas ieškinio senaties terminas žalos atlyginimui – 3 metai. Pilietis A susitarė su piliečiu B, kad atlygins žalą, kai tik turės lėšų. A žalą atlygino po 3,5 metų. Ir tik po to sužinojo, kad buvo praėjęs ieškinio senaties terminai. A kreipėsi į teismą pareikšdamas ieškinį B dėl pinigų grąžinimo, motyvuodamas tuo, kad jis davė pinigus, kai B jau buvo praradęs teisę į priverstinį žalos atlyginimo išieškojimą dėl ieškinio senaties. Kaip turėtų pasielgti teisėjas ir kodėl?2.2. Atsakymas – sprendimas
Teisėjas turėtų piliečio A ieškinį, dėl pinigų grąžinimo iš piliečio B, atmesti, nes jis yra nepagrįstas. Remiantis CK pilietis, A atlyginęs žalą po 3,5 metų, pripažino esančią skolą, todėl senaties terminas automatiškai atsinaujimo.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Civilinis Kodeksas
2. Civilinio kodekso komentaras. I knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001
3. D.Vasarienė. Civilinė teisė. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002
4. J. Kiršienė, V. Pakalniškis, R. Ruškytė, P. Vitkevičius. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004
5. 2002-12-20 LAT Senato nutarimas Nr. 39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstaymo normų taikymo teismų praktikoje, ir šiuo nutarimu patvirtinta apžvalga.

Leave a Comment