Įvadas
Slauga – tai asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Šiandieninėje slaugoje Europos Sąjungos integracijos vykdomasis komitetas reikalauja, kad Lietuvos slaugytojų rengimas atitiktų Europos slaugytojų rengimo standartą ir pažangios slaugos praktikos slaugytojo charakteristiką. Lietuvoje slaugos mokslas daro pirmuosius žinginius. Pastarojo mokslo pagrindas – visapusiškas požiūris į sergantįjį. Šiandien bendrosios praktikos slaugytojos vis daugiau dėmesio kreipia paciento išgyvenimams. Visose pasaulio šalyse sparčiai plėtojantis slaugos mokslui, kuris daro didelę įtaką slaugos praktikai, o ji darosi vis platesnė ir sudėtingesnė. Norimų tyrimų atlikimas yra apsunkinamas vis dar egzistuojančia nuostata į slaugą kaip į mokslo sritį. Slaugos srityje stokojama slaugytojų – mokslininkų. Dėstytojai slaugytojai turi menkas žinias apie slaugos tyrimų metodus, o ne slaugytojai dėstytojai – neturi ir bendrosios sampratos apie slaugytos tyrimo metodų specifiką bei neretai juos tapatina su ,,kietaisiais” biomedicinos mokslo tyrimais. Lietuvoje gyvuoja tyrimų ribotumas metodologiniu požiūriu. Tačiau, ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje slaugytojos susiduria su panašiomis problemomis. Mūsų kolegės švedės, suomės ir kt. akcentuoja, kad joms trūksta laiko, per didelis darbo krūvis ir pan. Tačiau toje pačioje Švedijoje slaugos problemos sprendžiamos Vyriausybės nacionaliniame lygmenyje. Todėl kiekvienoje šalyje turi būti priimti nacionaliniai slaugos įstatymai, griežtai reglamentuojantys slaugos turinį, slaugytojų funkcijas, pareigas, teises ir kompetencijas.
Slaugos teisinė bazė
Kuriant slaugos teisinę bazę buvo padaryta daug teigiamų žingsnių slaugytojų atžvilgiu. Visų pirma buvo išleistas slaugos praktikos įstatymas, 2001-06-28 Nr. IX-413, kuris buvo pataisytas 2006 metais. Taip pat slaugos praktikos licencijavimo ir sertifikavimo taisyklių patvirtinimas, 2001-10-01 Nr.515 ir Nr. 513, slaugytojų rengimo standartų patvirtinimas bei įsigalėjimas, specialybių įteisinimas ir kvalifikacijos kėlimo sistemos sunorminimas. Tačiau šiandien Lietuvoje realybė tokia – dėl teisinės bazės netinkamumo nėra galimybių studijose įgytų žinių taikyti slaugos praktikoje. Tad tarkim, slaugytojai, baigę aukštąsias universitetines ar neuniversitetines studijas, turi gebėti konsultuoti ir mokyti pacientą, informuoti, kaip vartoti vaistus, aptarti vaistų vartojimo taisyklingumą ir poveikį organizmui ir pan. Tačiau dokumentai informavimą apie vaistus priskiria ne slaugytojų kompetencijai. Taigi esami teisiniai dokumentai kertasi vienas su kitu, dėl to kenčia slaugytojo veiklos visavertiškumas. Todėl ypač daug dėmesio yra skiriama atnaujinti Lietuvos slaugytojų teisinę bazę.
Į šią teisinę bazę įeina ir slaugytojų etikos kodeksas. Tai yra sprendžiama iš susidariusios nuomonės, kad etikos ir teisiniai klausimai yra glaudžiai susipynę, todėl etikos kodeksas tampa geru pagrindu teisinėms įstaigoms teikti nepriklausomą nuomonę, kai nagrinėjamos slaugų baudžiamosios bylos. Panašiai egzistuoja Jungtinės Karalystės slaugų etikos kodeksas. Tiriant profesines nesėkmes, galutinis sprendimas remiasi tos pačios profesinės grupės ekspertų parodymais. Kitaip sakant, kaltinamajam bylą iškelia jo kolegos. Todėl yra manoma, kad tokie sunkumai gali būti sumažinti etikos kodekso dėka. Tačiau etikos kodeksų taikymas tokiems tikslams nesutampa su jų pradiniu tikslu ir funkcijomis. Kadangi skiriasi uždaviniai, nepageidautina, kad šiuos kodeksus naudotų kaip teisinius dokumentus, todėl abejotina, kad šie kodeksai naudingi teisine prasme.Etikos kodeksų kūrimas gali pakelti tik profesinę grupę į aukštesnį lygį. Jie gali atspindėti aiškią normų visumą, paaiškindami, kaip profesinė grupė vykdys savo uždavinius visuomenėje. Etikos kodeksas skirtas ne vien slaugams, bet ir pacientams, kitiems darbuotojams. Taigi esant etikos kodeksams, jie tarsi papildo Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymus.Slaugytojų licencijos
Slaugytojo licencija (lot. licentia – leidimas) – tai dokumentas, suteikiantis slaugytojui teisę verstis atitinkama slaugos praktika. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus bendrosios praktikos slaugytojo praktika galima verstis tik turint galiojančią slaugos praktikos licenciją. Slaugos specializacijos rūšis nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvoje yra dvi specializacijos rūšys pagal kurias yra suteikiamos licencijos, tai bendrosios praktikos slaugytojo licencija ir specialiosios praktikos slaugytojo licencija. Pastaroji licencija išduodama vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro įsakymu, 1999-02-05 Nr.61 “Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo”. Specialiosios praktikos slaugytojo licencija skirstoma į dar smulkesnes licencijas, tai slaugytojo-akušerio, anestezijos ir intensyvios terapijos, bendruomenės slaugytojo, psichikos sveikatos ir vaikų slaugytojo.Norintys gauti slaugos praktikos licenciją, turi pateikti prašymą, įgytą bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją patvirtinantį diplomą ar kitus profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Tačiau remiantis Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymu licencija gali būti ir neišduodama, jei pateikti ne visi dokumentai arba jie neatitinka keliamų reikalavimų yra suklastoti. Taip pat, kai asmuo yra praradęs gerą profesinį vardą ar jo veiksnumas yra apribotas ar jam uždrausta verstis slaugos praktika įsiteisėjusiu teismo sprendimu Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
Sveikatos apsaugos ministras patvirtino slaugytojų profesinio tobulinimo licencijų ir sertifikatų perregistravimo ar galiojimo atnaujinimo tvarką, kad slaugytojas per paskutinius penkerius metus turi ne mažiau kaip 100 valandų tobulinti profesinę kvalifikaciją. Taip pat jeigu slaugytojas ilgiau kaip dvejus metus nesikreiptų dėl sustabdyto sertifikato, kai jis yra privalomas, galiojimo atnaujinimo, jis turi pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad paskutinius penkerius metus ne mažiau kaip 40 valandų tobulino profesinę kvalifikaciją. Pagal Lietuvos Respublikos įstatyma licenciją reikia perregistruoti kas penkeri metai, o laikinai atvykusiems asmenims licencijos perregistruojamos tam laikui, kuriam atvykęs asmuo yra gavęs leidimą dirbti Lietuvoje. Neturint atitinkamos licencijos, bendroji slaugos praktika – nuo 2003 m. spalio 1 dienos, o specialioji slaugos praktika – nuo 2005 m. spalio 1 dienos yra neteisėtos.Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymai
Šis įstatymas reglamentuoja bendrosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos įgijimą, profesinės kvalifikacijos pripažinimą, jų veiklos sąlygas, teises, pareigas ir atsakomybę Lietuvos Respublikoje. Jį sudaro keturi skirsniai ir šešiolika straipsnių. Visos įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Minimalius bendrosios praktikos slaugytojų studijų reikalavimus, įstatymus, veiklą, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą, bendrosios praktikos slaugytojo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus pagrindines slaugos studijas, kurias baigus išduodamas aukštojo mokslo diplomas ir suteikiama bendrosios praktikos slaugytojo profesinė kvalifikacija. Lietuvos Respublikoje išimtys taikomos asmenims, kurie dalį profesinių įgūdžių įgijo lygiaverčio lygio kursuose ir tiems bendrosios praktikos slaugytojams, kurių profesinė kvalifikacija yra pripažinta Europos sąjungos valstybėse. Asmuo, kuris verčiasi neteisėta slaugos praktika, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tokia veikla, tai kai asmuo verčiasi slaugos praktika neturėdamas licencijos arba ši yra negaliojanti, teikia slaugos praktikos paslaugas neturėdamas sertifikato, kai jis yra būtinas ir neteisėtai pasisavina slaugytojo vardą. Tokiu atveju dėl tinkamai neįteisintų ir neišplėstų slaugos paslaugų teikimo, ilgėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinės problemos. Slaugant dalyvauja tam tikslui nepasirengę visuomenės nariai. Tokia padėtis antihumaniška slaugytino žmogaus ir jo artimųjų atžvilgiu, psichologiškai slegia ir žemina paciento orumą, brangiai kainuoja ir valstybei. Norint, kad taip nevyktų mūsų valstybėje yra išleistas įstatymas dėl profesinio tobulinimosi. Visu tuo rūpinasi sveikatos priežiūros įstaigos, įmonės ir jų steigėjai, taip pat profesinės sveikatos priežiūros įstaigų organizacijos bei žinoma patys slaugytojai.
Baigiamuosiuose įstatymo nuostatuose yra tarsi apibendrinamas visas įstatymas. Galiausiai bendrosios ar specialiosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pripažinimas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Visas slaugos praktikos įstatymas įsigaliojo nuo 2001 m. spalio 1 dienos, išskyrus porą straipsnių, kurie pradėjo galioti nuo 2003 m. spalio 1 dienos.Slaugos praktikos įstatymai neapsiriboja ties vienu įstatymų bloku, iš jų išeina ir daug kitų įstatymų susijusių su slaugytojo darbu. Tai būtų Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Lietuvos valstybė norėdama užtikrinti sauges darbo sąlygas leidžia darbuotojui laisvai reikštis, rinktis kas jam geriausia. Taip pat ir slaugytojo darbas turi kenksmingų veiksnių nuo kurių slaugytojas gali susirgti. Tokiu atveju šis darbo kodeksas užtikrina, kad būtų sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos. Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Darbo teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus.Lietuvos Respublikos Seimas, pripažindamas, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, juk sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, sveikatos palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą, asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamam laikui ir žmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida. Seimas siekdamas užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisę turėti sveiką aplinką, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą priėmė Sveikatos sistemos įstatymą. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas taip pat įeina į slaugytojų praktikos įstatymų sudėtį. Šio įstatymo paskirtis – reglamentuoti paciento teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, paciento teisę į sveikatos priežiūros prieinamumą ir priimtinumą, paciento teisę pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos priežiūros įstaigą, paciento teisę į informaciją, rinktis diagnostikos bei gydymo metodikas ir teisę atsisakyti gydymo, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat paciento teisę į žalos atlyginimą ir šios teisės įgyvendinimo tvarką. Pacientai turi ir kituose teisės aktuose nustatytas teises.Slaugytojų teisės ir pareigos pagal Lietuvos Respublikos įstatymą
Trečiąjame įstatymo skirsnyje yra taip pat įforminta ir slaugytojų teisės bei pareigos. Norint, kad sklandžiai vyktų slaugytojų darbas su pacientais reikia, kad būtų tarpusavio lygybė, t.y. tiek slaugytojai turi vykdyti savo pareigas, bet ir tuo pačiu nepamiršti ir savo turimų teisių, lygiai taip pat ir pacientai. Slaugytojai pagal savo kompetenciją privalo teikti būtinąją medicininę pagalbą, neatsižvelgiant į paciento rasę, amžių, tikėjimą, jo padėtį visuomenėje, nepažeidžiant ir gerbiant paciento teises. Tokiu atveju laikytis profesinės etikos ir bioetikos reikalavimų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir kaip įmanoma kuo dažniau tobulinti savo profesinę kvalifikaciją. Slaugos darbuotojai taip pat privalo pranešti teisėsaugos bei kitoms valstybės institucijoms apie sužalotus ar smurtą patyrusius asmenis, kuriems žala galėjo būti padaryta nusikalstama veikla. Kad sklandžiai vyktų darbas su paciento slaugymu yra tiesiog būtinas bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros ir kitais specialistais teikiant slaugos paslaugas, taip pat su paciento artimaisiais suteikiant jiems informacijos apie slaugomo paciento būklę, jo priežiūrą ir norint artimiesiems išmokyti juos būtiniausios slaugos namie. Slaugytojai turi ir teisę verstis slaugos praktika, įgyti profesinę slaugytojo kvalifikaciją tęstinėse slaugos studijose ir atsisakyti taikyti slaugymo metodus, gydymo procedūras, kurie prieštarauja medicinos etikai, jeigu tai nesukelia pavojaus paciento gyvybei ar sveikatai. Iš Lietuvos Respublikos įstatymų akivaizdžiai galima pastebėti, jog slaugytojai turi daugiau pareigų, nei savo teisių.
Išvados
Siekiant pagerinti žmogaus ir visuomenės sveikatos būklę, pagrindinis dėmesys skiriamas ne ligų gydymui, bet sveikatos išsaugojimui, palaikymui ir stiprinimui. Todėl slaugytojo vaidmuo tampa labai reikšmingas, kadangi slaugos mokslo objektas – žmogaus sveikata. Tai atsispindi ir šiandieninės slaugos procesuose, kai slaugytojų veikloje ima dominuoti sveikatos ugdymo tikslai. Slaugytojas – tai ne medicinos sesuo, kuri buvo rengiama tik slaugyti sergantįjį, atlikti tik gydytojo nurodymus, bet specialistas, pagal profesinės kvalifikacijos ir veiklos srities poreikius įgijęs įvairių įgūdžių bei psichologinių, socialinių, pedagoginių ir vadybos žinių. Kadangi slaugytojas dažniausiai dirba su šeimos gydytoju, jis kartu dalyvauja sprendžiant pacientų sveikatos problemas ir suteikia jiems reikalingą pagalbą. Nors Lietuva jau beveik 18 metų nepriklausomybėj nuo SSRS, tačiau vis dar nėra slaugos kokybę reglamentuojančių teisės aktų, todėl slauga kiekvienoje įstaigoje traktuojama savaip. Dėl silpnos teisinės bazės vyksta daug apmaudžių nusižengimų, blogėja ir pacientų slaugymo kokybė. Yra būtina kuo labiau plėsti Lietuvos Respublikos sveikatos teisinę bazę, remiantis kitomis Europos Sąjungos šalių teisinėmis bazėmis. Tokiu būdu netik pagerėtų pacientų sveikatos kokybė, bet ir pačios Lietuvos padėtis pagerėtų kitų stipriu valstybių atžvilgiu. Todėl kiekvienais metais seimas vis atnaujina, patobulina sveikatos, slaugos praktikos įstatymus.