Įvadas
Pradedant nagrinėti darbuotojo, darbdavio ar valdžios institucijos neteisėtų veiksmų atsakomybę civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose, reiktų išsiaiškinti pačios atsakomybės sampratą. Atsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. Žmogus yra atsakingas už savo poelgius. Kiekvieną jo poelgį galima vertinti pagal tam tikrų elgesio taisyklių atitinkamoje srityje reikalavimus. Priklausomai nuo to, kokioje srityje asmuo veikia, toje srityje galiojančios elgesio taisyklės numato, kokiu būdu žmogus privalo elgtis. Taip nustatytas elgesio modelis yra pageidautinas. Sukurta tokia sistema, kad asmens elgesys turi atitikti pageidaujamo elgesio modelį, o kartu tai reiškia, kad bus paisoma kitų asmenų interesų. Priklausomai nuo to, kokioje sistemoje padarytas nusižengimas, atsiranda atitinkama atsakomybė. Jei asmens elgesys nukreiptas į privačių asmenų turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius, tai toks asmens elgesys vertinamas civilinės teisės požiūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Viena iš tokių priemonių ir yra civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnis apibrėžia civilinę atsakomybę. Jis sako, kad “civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius)” Iš šio apibrėžimo matyti, kad atsakomybė suprantama kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl civilinės teisės saugomų ir ginamų interesų pažeidimo, iš to matosi, kad jos pagrindinė funkcija yra kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą. Tai patvirtina ir CK šeštosios knygos komentaras, kuris aiškindamas 6.245 straipsnį sako, kad “civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų. Jai visada būdingas turtinis pobūdis, t.y. jos taikymas sukelia skolininkui neigiamų turtinių padarinių – taikant civilinę atsakomybę jo turtas atitinkamai sumažėja, o kreditorius gauna atitinkamą turtinį ekvivalentą.”
Civilinė atsakomybė yra prievolė, kylanti dėl žalos padarymo, tai nuo pažeidimo prigimties atsiranda skirtingos prievolės dėl žalos atlyginimo rūšys. Prievolės yra skirstomos į sutartines ir deliktines. Sutartinė prievolė atsiranda iš šalių sudarytos sutarties, o sutarties šaliai pažeidus sutartimi numatytą prievolę atsiranda nauja prievolė – sutartinė civilinė atsakomybė, tačiau nemaža civilinių teisinių santykių subjektų dalis turi absoliutaus pobūdžio teises, kurių privalo nepažeisti niekas (nuosavybės teisė, valdymas, asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, vardas ir kt.). Žala gali būti padaroma tarp atsakingo už žalą asmens ir nukentėjusiojo nesant sutartinių santykių, tada atsiranda deliktinė civilinė atsakomybė Dažniausiai tai yra asmens absoliučių teisių pažeidimas, kai prievolė atlyginti žalą nesusijusi su sutartiniais santykiais. Tokias civilinės atsakomybės rūšis ir įtvirtina CK 6.245 staipsnio 3 dalis.2. Darbuotojo samprata civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose
CK 6.264 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta darbuotojo samprata, kuri teigia, kad “darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.” Pagal šį kodekso straipsnį darbuotojas veikia pagal tiesiogiai paskirtas pareigas ir pagal darbo sutarties ar civilinės sutarties nustatytus reikalavimus. Šis asmuo veikia ne savo rizika, o kitos šalies nurodymu, jeigu asmuo dirbtų tam tikrą darbą pagal civilinę sutartį, tačiau veiktų savarankiškai, nebūtų kitos šalies kontroliuojamas ir jos vadovaujamas, CK 6.264 staipsnis nebūtų taikomas. Pavyzdžiui, rangovas veikia savarankiškai, savo rizika, niekieno nekontroliuojamas, todėl už padarytą žalą atsako pats, o ne užsakovas. Tokiais atvejais, kai buvo veikiama savarankiškai ar veikiama kontroliuojant veiksmus, reikia nustatinėti kiekvienu konkrečiu atveju.
3. Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ypatumai ir lyginimas su darbdavio atsakomybe už darbuotojo veiksmus
Santykius tarp privačių asmenų, taip pat ir santykius dėl civilinės atsakomybės taikymo, reguliuoja privatinė teisė. Žalą gali padaryti ne tik privatus asmuo, bet ir kiti teisės subjektai. Tarp tokių yra viešieji asmenys – valstybė, savivaldybė, jų institucijos bei tarnautojai. Viešųjų asmenų santykius, grindžiamus valdžia ir pavaldumu, reguliuoja viešoji teisė, o santykius, kurie išeina iš šių ribų – privatinė teisė. Valstybei ir savivaldybei, jų institucijoms ir pareigūnams įgyvendinant numatytas funkcijas gali būti padaryta žala kitiems asmenims. Ji gali būti padaroma dėl asmeniui neteisėtai taikytų sankcijų, dėl netinkamo pareigūnų vykdymo savo pareigų, dėl viešojo asmens priimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir dėl kitokių priežasčių. Kai padaryta žala viešojo asmens veikla (veikimu ar neveikimu), kyla klausimas, ar atsiranda viešojo asmens civilinė atsakomybė už žalą, o jeigu ji atsiranda, tai kokiomis teisės normomis – viešosios ar privatinės teisės – reikia vadovautis, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.
Konstitucijos 30 straipsnis numato, kad kiekvienam asmeniui padarytos materialinės ar moralinės žalos atlyginimą numato įstatymas. Šis principas detalizuotas CK 6.271, 6.272, 6.273 straipsniuose, bei specialiame įstatyme. CK 6.271 straipsnis sako, kad “žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijos neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.” Čia įtvirtintos taisyklės, kad piliečiui ar kitam asmeniui atsiradusi žala dėl valstybės valdžios institucijų, savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti atitinkamai valstybė ar savivaldybė iš atitinkamo biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo, kito valstybės valdžios institucijos ar savivaldybės darbuotojo kaltės.Šiame straipsnyje esančios normos gali būti priskiriamos specialaus delikto taisyklėms – žalai, padarytai valdžios aktais atlyginti. Tai yra nesutartinio pobūdžio atsakomybė. Pagrindą išskirti į atskirą ir vadinti specialiu sudaro tai, kad bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos šio teisės pažeidimo atveju taikomos su ypatumais, o taip pat yra specialios sąlygos, kurios tik šiems pažeidimams yra nustatytos įstatymu. Lietuvos civilinės teisės doktrinoje, kaip ir daugelio Europos šalių teisės sistemose, įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas. Jis reiškia, kad bet koks žalos padarymas laikomas neteisėtu ir uždeda pareigą asmeniui, padariusiam žalą, atlyginti ją, jeigu tik jis neįrodys, kad žala buvo padaryta teisėtu pagrindu. Taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais, galioja visiškai priešinga taisyklė. Kiekvienas valdžios aktas laikomas teisėtu, tame tarpe ir tas, kuriuo kam nors yra padaryta žala. Tai aiškinama tuo, kad žala padaroma veiksmais, kurių reguliavimui taikoma ne civilinė teisė, o kitų šakų normos – administracinės, baudžiamosios, baudžiamosios procesinės teisės normos ir kt. Generalinio delikto požiūriu veiksmai, jeigu jie padarė žalą, vien tuo yra neteisėti ir turi užtraukti prievolę atlyginti žalą. Tačiau valstybės valdžios, savivaldybės valdžios organai ar pareigūnai, vykdydami savo pareigas ir realizuodami valstybės ar savivaldybės kompetenciją, privalo veikti pagal specialius aktus, numatančius jų veikimo turinį (ką jie turi veikti) ir veikimo formą (kokia tvarka jie turi tai atlikti), todėl valdžios aktai, kuriais padaroma žala piliečiui ar kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, t. y. tie, kurie numato valdžios institucijų veikimo turinį ir formą. Jei neteisėtumą atitinkamu atveju numato specialios normos (pagal kurias turi būti įgyvendinama valdžia), tai jos ir taikomos, o netaikoma bendroji taisyklė (generalinio delikto principas – jei padaro žalą, vadinasi veikimas neteisėtas). Žalos atlyginimo neteisėtais valdžios aktais sąlyga tampa būtinumas panaikinti valdžios institucijų ar jos pareigūnų, ar darbuotojų aktus, ar pripažinti juos negaliojančiais. Panaikinimas ar pripažinimas daromas tų įstatymų pagrindu, pagal kuriuos atitinkamos institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.Specifikos turi tokia civilinės atsakomybės sąlyga kaip priežastinis ryšys. Valdžios įgyvendinimo sferoje žala dažniausiai yra padaroma kaip neatskiriamas rezultatas veikimų (neveikimo) kelių institucijų ar jų pareigūnų. Tai paaiškinama galiojančiais valstybinės valdžios ir valdymo organų sudarymo sistema. Žalą neretai lemia neteisėti konkrečių pareigūnų veiksmai, kurie padaromi nuolaidžiaujant juos turintiems kontroliuoti asmenims ir neužtikrinant reikiamos kontrolės. Visa tai sukuria situaciją, kurioje sunku nustatyti, kurio konkretaus asmens elgesys lėmė žalos padarymą. Tuomet vadovaujamasi tuo, kad žalą sąlygojo neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir priežastinis ryšys yra ne tarp konkrečios institucijos ar jos pareigūno neteisėto veikimo, o valstybės organų sistemos netinkamo veikimo ir žalingo rezultato. Tai konkrečiai patvirtina CK 6.271straipsnis. Civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį ypatinga dar ir tuo, kad atsakovas bylose dėl žalos atlyginimo yra valstybė arba savivaldybė. Nėra siejama su konkretaus valstybės ar savivaldybės darbuotojo kalte. Taigi ši teisės norma nustato civilinę atsakomybę be kaltės. Bet valstybė ar savivaldybė atlyginusi žalą, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš savo darbuotojo, jei buvo nustatyta, kad darbuotojas tuos neteisėtus veiksmus padarė tyčia ar elgdamasis neatsargiai. Tokią teisę numato dabar galiojančio Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnis.Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už jo darbuotojų padarytą žalą įtvirtinta CK 6.264 straipsnyje, kuris sako, kad “samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žąlą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.” Čia įtvirtinta darbdavio atsakomybė, o žinant, kad civilinė atsakomybė už atsiranda esant bendrosioms civilinės atsakomybės sąlygomis (žalai, neteisėtais veiksmais, kaltei, priežastiniam ryšiui) bei specialiosiomis sąlygomis, galima teigti, kad priežastinis ryšys yra ypatingas, todėl kad jis nustatomas tarp darbuotojo veiksmų ir padarytų nukentėjusiajam žalingų pasekmių (žalos, nuostolių), tuo tarpu atsakingo už žalą asmens – samdančiojo – ryšys su žala netiesioginis. Kad šiam asmeniui būtų taikoma atsakomybė turi būti konstatuotas tarp to asmens (samdančiojo) ir darbuotojo kitokio pobūdžio ryšys – darbo santykis. Šis santykis turi atitikti dvi specialiąsias sąlygas: darbo pagal sutartį faktą ir žalos padarymą einant darbines pareigas. Ši sąlyga reiškia, kad darbuotojas veikia pagal tiesiogiai paskirtas pareigas, taip pat ir tais atvejais, kai darbdavys paveda dirbti su darbo sutartimi nesusijusį darbą (nors neturi tam teisės), arba kai darbuotojas veikia be konkretaus darbdavio nurodymo, tačiau samdančiojo interesais. Taip pat žala gali būti padaryta nebūtinai darbuotojo darbo vietoje, samdančiojo asmens įmonėje, nes žalos padarymo vieta neturi reikšmės, svarbu ar tuo metu ir toje vietoje buvo veikiama samdančiojo asmens nurodymu ar su jo žinia (ne savavališkai) ar bent jo naudai.Atsakomybės šalys taip pat turi ypatumų. Skolininkas – samdantysis, jis nėra žalą padaręs, tačiau pagal CK 6.264 straipsnį už ją atsakingas asmuo. Darbuotojas, padaręs žalą – neatsako skolininkui betarpiškai. Jis regreso tvarka pagal CK 6.111 straipsnį yra atsakingas samdančiajam asmeniui, atlyginusiam žalą, išskyrus atvejus, kai regresiniai reikalavimai kyla civilinės sutarties pagrindu, tada darbuotojas regreso tvarka atsakingas tik tuo atveju, kai yra pačio darbuotojo tyčia ar didelis neatsargumas. Byloje darbuotojas dalyvauja, kaip trečiasis asmuo, nes teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu.Lyginant darbdavio atsakomybę su valdžios institucijų atsakomybe skiriasi deliktinės atsakomybės sąlygos. Darbdavio atsakomybė yra siejama su Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintu generaliniu deliktu, kuris reiškia, kad bet koks žalos padarymas yra neteisėtas ir sukuria pareigą asmeniui, padariusiam šią žalą, atlyginti ją, jeigu jis neįrodys, kad žala buvos padaryta teisėtu pagrindu. Tuo tarpu valdžios institucijų atsakomybei, už padarytą žalą, taikoma priešinga taisyklė – kiekvienas valdžios aktas laikomas teisėtu, tame tarpe ir tas, kuriuo padaryta žala. Žalos atlyginimo sąlyga tampa to akto panaikinimas ar pripažinimas negaliojančiu.Verta paminėti, kad CK 6.264 straipsnio 3 dalyje nustatyta blanketinė norma, kuri sako, kad “jeigu įstatymų numatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir dabuotojas už žalą atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar didelis neatsargumas.” Tokia atsakomybės forma nieka nebus taikoma valstybės ir valstybės tarnautojo santykiuose, nes tarnautojas ir valstybė negali atsakyti kartu.4. Praktinės užduoties sprendimasPagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį “sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę”. Pateiktoje užduotyje sudaryta dvišalė sutartis, sukurianti dviems asmenims tarpusavio teises ir pareigas. Šiuo atveju tai paskolos sutartis, kuri pagal CK 6.870 straipsnį sudaroma, kai “viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita”. Užduotyje sudarant paskolos sutartį buvo sutarta, jog bus mokamos 4 proc. dydžio metinės palūkanos. Paskolos davėja nereikalavo prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, kadangi žinojo paskolos gavėją turint butą, automobilį, bei nuolatinį darbą. Šios prievolės užtikrinimo priemonės apibrėžtos CK 6.70 straipsnyje, kuris nustato, kad “prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais”. Milūnienė (paskolos davėja), nereikalaudama prievolės užtikrinimo priemonių, neįgijo jokių teisių į Virgaudo nuosavybe esančius: automobilį ir butą, ir todėl, prarado papildomas garantijas, kad jos prievolė bus tinkamai įvykdyta. Tuo tarpu Virgaudas (paskolos gavėjas) veikdamas kaip teisėtas automobilio ir buto savininkas, turintis teisę pagal CK 4.37 straipsnį “savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti”, padovanojo savo automobilį seseriai Dainauskienei ir sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su Mikalauskaite. Sužinojusi apie tai Milūnienė perspėjo Dainauskienę ir Mikalauskaitę, kad turto perleidimo sandoriai pažeidžia jos kaip kreditorės teises.
Milūnienė kreipėsi į teismą, pareikšdama actio Pauliana ieškinį, kuris įtvirtintas CK 6.66 straipsnyje ir suteikia teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Šiuo atveju Virgaudas padovanodamas automobilį pažeidė kreditoriaus interesus, nes pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį “dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Šalių nesąžiningumą, šiuo atveju Virgaudo ir Dainauskienės, galima nustatyti remiantis CK 6.67 straipsniu, kur įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Esant šiame straipsnyje bent vienai aplinkybei, bus pripažinta, kad šalys veikė nesąžiningai. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą šalys bus nesąžiningos, jei “skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais.Tuo tarpu,sudarydamas buto pirkimo – pardavimo sutartį Virgaudas nepažeidė kreditoriaus interesų, nes pagal CK 6.66 straipsnio komentarą “skolininkas sudaręs sandorį jis turi pakankamai turto, kurio sąskaita galima visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimą”. Sudaręs sutartį Virgaudas gavo 50000 Lt, kurių visiškai pakanka padengti 38500 Lt paskolą. Be to vėliau jam buvo sumokėta likusi suma už parduotą butą.Mano manymu, teismas, spręsdamas šią bylą, turėtų pripažinti negaliojančiu dovanojimo sandorį, nes šalys veikė nesąžiningai, o pirkimo pardavimo sandorį galiojančiu, nes sudarant jį, nebuvo pažeisti kreditoriaus interesai.Literatūros sąrašas
1. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žinios, 2000, Nr. 74);2. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (Žinios, 2000, Nr. 74-2262);3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius, 2003;
4. 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (Žinios, 1999, Nr. 66-2130);5. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia,