Civilinė Teisė: Privatūs ir Viešieji juridiniai asmenys

TURINYS

ĮVADAS 3
1. JURIDINIAI ASMENYS APSKRITAI 4
1.1 Pagrindinės sąvokos 4
1.1.1 Juridinis asmuo 4
1.1.2 Viešieji ir privatieji asmenys 4
1.1.3 Valstybė ir savivaldybės 5
1.1.4 Religinės bendruomenės ir bendrijos 5
1.1.5 Juridinio asmens dalyvis 5
2. PRIVATIEJI JURIDINIAI ASMENYS 6
2.1 Veiklos licencijavimas 8
2.2 Verslininko Sąvoka 9
2.2.1 Lietuvos Respublikoje galinčios veikti įmonės 10
2.3 Privačiųjų juridinių asmenų rūšys 11
2.4 Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys 11
2.4.1 Individualios įmonės 11
2.4.2 Ūkinės bendrijos 12
2.5 Ribotos civilinės atsakomybės grupės 13
2.5.1 Akcinės bendrovės 13
2.5.2 Kooperatinės bendrovės 14
2.5.3 Žemės ūkio bendrovės 15
3. VIEŠIEJI JURIDINIAI ASMENYS 16
3.1 Viešųjų juridinių asmenų rūšys 19
3.2 Valstybės ir savivaldybės įmonės 21
3.3 Valstybės ir savivaldybių įstaigos kaip juridiniai asmenys 23
IŠVADOS 26
Literatūros Sąrašas 27ĮVADAS
Civilinė teisė yra ypač svarbus šiuolaikinėje teisinėje Lietuvos visuomenėje objektas, būtent juridinių asmenų teisė yra neišvengiama steigiant tam tikras įmones ar organizacijas, ji daug ką apibrėžia, daug ką ą apsprendžia jau iš anksto prieš pradedant steigt tam tikrą įmonę.
Šiame darbe nagrinėjami juridiniai viešieji ir juridiniai privatieji asmenys, jų panašumai, skirtumai, atskiros teisinės savybės. Kadangi darbas Ekonomikos ir Vadyvos fakulteto studento, pateikta svarbiausia ir labiausiai aktuali informacija versle, orientuojamasi į neišvengiamai reikalingas, šiuolaikiniam privačiam verslo žmogui, civilinės teisės kodekso dalis apie juridinius privačiuosius ir juridinius viešuosius asmenis. Todėl ir medžiagos daugiau ir smulkiau pateikta apie būtent juridinius privačiuosius asmenis. Informacija apie viešuosius juridinius asmenis pateikiama taip pat aktualesnė būtent privatiems as smenims, jų rūšys, įmonės, teisinės galimybės ir įsipareigojimai.1.1 Pagrindinės sąvokos
1.1.1 Juridinis asmuo
Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos II

I dalies normos taikomos atskiroms juridinių asmenų teisinėms formoms, išskyrus, jeigu šio kodekso normos numato kitaip.1.1.2 Viešieji ir privatieji asmenys
Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus. Viešiesiems juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos VII skyrius taikomas subsidiariai. Viešiesiems juridiniams asmenims šios knygos IX skyrius netaikomas.1.1.3 Valstybė ir savivaldybės
1. Valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių buvimą numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, yra juridiniai asmenys įstatymų nustatytais atvejais.1.1.4 Religinės be endruomenės ir bendrijos
1. Tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos yra juridiniai asmenys. Kitos religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises šios knygos V skyriuje ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 2. Religinių bendruomenių ir bendrijų struktūriniai padaliniai, kurie pagal religinių bendruomenių ir bendrijų kanonus, statutus ar kitas normas atitinka šio kodekso 2.33 straipsnyje nustatytas sąlygas, yra juridiniai asmenys. Tokie struktūriniai padaliniai juridinių asmenų registrui pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad yra šioje dalyje nurodytos aplinkybės. 3. Religinės bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio asmens te
eises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie neprieštarauja įstatymams1.1.5 Juridinio asmens dalyvis
Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.2. PRIVATIEJI JURIDINIAI ASMENYS
Pagrindinis juridiniu asmenų skirstymo į viešuosius ir privačiuo-sius kriterijus yra steigėju interesas. Privatieji juridiniai asmenys yra to¬kie, kurių tikslas – tenkinti privačius steigėjų interesus. Vis dėlto privačiųjų ir viešųjų interesų atskyrimas nėra toks paprastas kaip gali pasiro¬dyti iš pirmo žvilgsnio. Sąvokoje „viešasis interesas” slypi tam tikras prieštaravimas: „intereso” sąvokoje slypi individualistinis elementas, nes „interesas” iš esmės nusako tai, ko geidžia įvairūs žmonės, o sąvoka „viešasis” nurodo j tam tikrą kolektyvinę visumą . Kai kurie moksli¬ninkai mano, kad toks viešojo intereso svarbos iškėlimas yra nepagrįs¬tas, nes kiekvienas interesas, kuris yra legalus, yra ir „viešas”. Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius P. Leonas 1931 m. savo knygoje „Teisės enciklopedija” teigia, jog „interesų turi tik atskiri as¬menys, nes tik jie yra realios visuomenės dalys”. Viešasis interesas yra privačių interesų sujungimas, ir todėl galima pasakyti, kad teisė saugoja tik atskirų žmonių interesus ‘.
Egzistuoja ir priešinga nuomonė, paneigianti grynai privataus in¬tereso egzistavimą. Je
eigu laikysimės pozicijos, jog asmuo yra pirmesnis nei valstybė, jog valstybė egzistuoja ir veikia žmogaus labui, atskiro žmo¬gaus atžvilgiu vykstantys procesai, pavyzdžiui, teisingumo vykdymas, kon¬krečios teisinės problemos sprendimas gali būti laikomi nebe privačiu to žmogaus interesu, bet iŠ esmės – viešu interesu . Taigi ir tie intere¬sai, kurie tradiciškai būtų vadinami „privačiais”, patektų j „viešųjų inte¬resų” apsaugos sritį.
Nepretenduodami į galutinį šios mokslinės problemos sprendi¬mą, pateiksime privataus intereso apibrėžimą, paremtą naudos kriterijumi. Mūsų nuomone, to pakanki., kad būtų galima tiksliai atriboti pri-vačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis. Taigi sąvoka „privalus inte¬resai” reiškia bet kokia materialia nauda (pelno dalies, turto prieaugio, paslaugų, galimybių padidinimą ir pan.), kurią gauna ar siekia gauti privatus asmenys – juridinio asmens steigėjai arba dalyviai.
Privačiųjų juridinių asmenų teisinės formos reglamentavimas pasižymi tam tikromis ypatybėmis: 1) jiems būdingas bendrasis teisnu-mas, tai reiškia, kad jie gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė (CK 2.74 str.), todėl steigimo dokumentuose privačių juridinių asmenų veiklos tikslai gali būti apibū¬dinti labai plačiai (pvz., pelno siekimas, prekyba, gamyba ir kt.); 2) san¬doriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens organai, pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui (CK 1.82 str. 1 d. ir CK 2.83 str. I d.), t. y. netaikomas ul
ltra vires principas.
Privačiųjų juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas ki¬taip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Draudžiama tei¬sės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims, o pavienio juridinio asmens teisnumą galima apriboti tik teismo sprcndimu.Tačiau skirtin¬go teisnumo nustatymas tam tikros rūšies juridiniams asmenims,
pavyzdžiui, įstatymų nustatyti draudimai tam tikros rūšies juridiniams asmenims užsiimti tam tikra komercine ūkine veikla, nelaikoma diskri¬minaciniu teisnumo apribojimu.2.1 Veiklos licencijavimas
Įstatymų nustatytas tam tikros veiklos licencijavimas taip pat laikytinas juridinių asmenų Icisnumo apribojimu, pagrįstu vartotojų teisių bei kitų viešųjų interesų apsaugos siekiu. Li¬cencija – tai administracinis aktas, suteikiantis teisę juridiniam asme-
minaciniu teisnumo apribojimu.
Veiklos licencijavimas. Įstatymų nustatytas tam tikros veiklos li¬cencijavimas taip pat laikytinas juridinių asmenų Icisnumo apribojimu.

Licencija paprastai neatskiria¬ma nuo juridinio asmens, t. y. teisės, kurios įgyjamos pagal leidimus (licencijas) gali būti parduotos ar kitaip perduotos kitam subjektui tik tuo atveju jeigu tokio perdavimo galimybė numatyta įstatymuose ar leidime (licencijoje). Tik įstatymų leidėjas gali nustatyti veiklos sritis, kuriose juridiniai asmenys gali veikti tik turėdami lcenciją, (leidmą) Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūsiai (pvz., kredito įstaigų, draudimo įstaigų, finansinė veikla) Vyriausybė tvirtina licencijavinio taisykles. Licencija išduodama, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos, neterminuotam laikui arba motyvuotas at¬sisakymas išduoti licencijų per trisdešimt dienų nuo dokumentų, reika¬lingų licencijai išduoti, gavimo dienos. Informacija apie licencijos iš¬davimą, jos galiojimo sustabdymų ir panaikinimų kaupiama juridinių asmenų registre. Beje, juridinio asmens steigėjai steigimo dokumen¬tuose gali numatyti juridinio asmens veiklos ar sandorių sudarymo ap¬ribojimus, tačiau tai nėra teisnumo, o tik juridinio asmens organų kom¬petencijos apribojimas. Taigi asmuo, siekiantis verstis komercine ūkine veikla (ekonominėje literatūroje dažnai vadinamas entrepreneriu), gali pradėti verslų savarankiškai ar pasitelkdamas verslo partnerius, pasirink¬damas įvairias teisines verslo organizavimo formas.
Įmonė. Įmonės terminas vartojamas dviem prasmėmis – subjekto ir objekto. Įmonė kaip subjektas – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas Įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ūki¬nei veiklai. Įmonę kaip teisės objektą sudaro medžiaginių – daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Stu¬dijuojant šių temų svarbu teisingai nustatyti ne tik įmonės, bet ir įstaty¬muose vartojamos verslininko sąvokos turinį bei jų santykį.2.2 Verslininko Sąvoka
Verslininko sąvoką vartoja CK, tačiau apibrėžimo nepateikia. Ši sąvoka vartojama įvairiuose straipsniuose, pavyzdžiui, pagal CK 2.4 straipsnį – tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi komercine ūkine veikla, nesteigdamas juridinio asmens, o CK 2.175 straipsnyje, reglamentuojančiame prokūros steigimą, bei CK 6.162 straipsnyje dėl viešųjų sutarčių – verslininku laikomi ir juridiniai asme¬nys. Verslininko sąvoka pabrėžia civilinės teisės subjekto veiklos pobūdį, pagal kurį visi subjektai skirstomi į verslininkus ir vartotojus.
Komercinė ūkinė veikla. Komercinei ūkinei veiklai būdingi keli požymiai: 1) ji pasižymi tęstinumu, nuolatiniu pobūdžiu; 2) jai būdin¬gas savarankiškumas, t. y. veikimas savo vardu ir savo rizika; 3) ji pasižy¬mi atlygintinumu, t. y. ja siekiama pelno. Tai reiškia, kad komercine ūkine veikla galima verstis steigiant juridinį asmenį – įmonę arba fizinis asmuo įstatyme numatytų rūšių komercine ūkine veikla gali verstis ne-steigdamas įmonės, o įstatymų nustatyta tvarka gavęs verslo liudijimą arba kitokiu būdu iteisines savo komercinę ūkinę veiklą.
Valstybės institucijos neturi teisės tvarkyti įmonių, reikalų ar įsta-tymuose nenumatytais administraciniais metodais reguliuoti jų ūkinę veikla, tačiau verslininkai, tarp jų asmenys, kurie verčiasi profesine veikla (pvz., auditoriai, advokatai, gydytojai, notarai ir kl.), privalo tvarkyti komercinės ūkinės veiklos apskaitą ir visus su ja susijusius oficialius do¬kumentus taip, kad „kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo” (ši sąvo-ka aiškinama siaurai ir apima tik teisėsaugos ir kontrolės institucijas: policiją, prokuratūrą, valstybinę mokesčių inspekcijų, muitinę ir kt. pagal jų kompetenciją) bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie Įmonės turtines teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos įstatymų nusta¬tyta tvarka neįregistravus įmonės komercine ūkine veikla įmonės vardu užsiimti draudžiama, o asmenų pajamas, gautas iš komercinės ūkinės veiklos neteisėtai naudojantis įmonės vardu, valstybinės mokesčių ins¬pekcijos per teismą išieško į biudžetą.2.2.1 Lietuvos Respublikoje galinčios veikti įmonės
Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: 1) individualios įmonės; 2) tikrosios ūkinės bendrijos; 3) komanditinės (pasitikėjimo) ūki¬nės bendrijos; 4) akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės; 5) vals¬tybės įmonės; 6) savivaldybės įmonės; 7) žemės ūkio bendrovės; 8) koope¬ratinės bendrovės (kooperatyvai) . Tačiau valstybės įmones ir savivaldy¬bės įmones CK priskiria prie viešųjų juridinių asmenų, nes jų steigėjas (naudos gavėjas) yra ne privatus asmuo, o valstybė ar savivaldybė.2.3 Privačiųjų juridinių asmenų rūšys
Privatieji juridiniai asmenys skirstomi į 1) pelno siekiančius juri¬dinius asmenis – įmones ir 2) pelno nesiekiančius privačiuosius juridi¬nius asmenis, pavyzdžiui, daugiabučių namų savininkų bendrijos. Nors paprastai ne pelno organizacijos priskiriamos prie viešųjų juridinių as¬menų, tačiau daugiabučių namų savininkų bendrijos turi esminį priva¬čiųjų juridinių asmenų požymį – tenkina privačius jos narių interesus.2.4 Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys
2.4.1 Individualios įmonės
Individuali įmonė (toliau – IĮ) yra privatus neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nuosavybės teise priklausantis vienam as¬meniui. Individualių įmonių steigimų, veiklą ir likvidavimą reglamen¬tuoja Individualių įmonių įstatymas, CK ir I{ steigimo dokumentai’7*. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje indi¬vidualią įmonę įvardijo kaip neinkorporuotą įmone, kuri asocijuojasi su fizinio asmens – komersanto, verslininko individualia komercine ūkineveikla .
IĮ privalo turėti firmos vardą, kuriame nurodomi jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė” arba „IĮ”.
Individualios įmonės kaip verslo organizavimo įrankio pranašumai yra šie: 1) įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo; 2) IĮ gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą. Jeigu vidutinis sąra¬šuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės paja¬mos neviršija 500 tūkstančių litų, IĮ apmokestinamasis pelnas apmo¬kestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą; 3) IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedamas šeimos narių, t. y. jam nebūtina įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis. Tačiau IĮ yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu. Be to, IĮ savinin¬kai gali panaudoti savo ir savo šeimos narių pinigines lėšas ir turtą įmo¬nės veiklai. Beje, IĮ ir iš jos veiklos gaunamos pajamos pripažįstamos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis sudarę santuoką, tačiau jei IĮ nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui iki santuokos sudarymo, bendroji jungtinė sutuok¬tinių nuosavybė yra iš įmonės veiklos gautos pajamos ir įmonės vertės padidėjimas sudarius santuoką.2.4.2 Ūkinės bendrijos
Steigiant bendriją tarp steigėjų, kurie įregistravus bendriją tampa tikraisiais nariais, pasirašoma jungtinės veiklos sutartis. Ji gali būti ter¬minuota, sudaryta tam tikram jungtinės veiklos tikslui, arba netermi¬nuota. CK 2.47 straipsnis ir ŪBĮ įvardija nuostatas, kurios turi būti nu¬rodytos jungtinės veiklos sutartyje, tačiau nariai gali susitarti ir dėl kito¬kių įstatymui neprieštaraujančių nuostatų. Bendrosios jungtinės veik¬los sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys. Sutartis tvir¬tinama notariškai. Partnerių įnašai, kuriais pripažįstama visa, kas įnešta į bendrijos veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgū¬džiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, visų partnerių susitarimu įvertinami pinigais ir sudaro bendrijos nuosavą kapitalą. Įstatymai ne-reglamentuoja bendrijos minimalaus nuosavo kapitalo dydžio. Bendri¬ja turi savo pavadinimą (firmos vardą), kuriame turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „tikroji ūkinė bendrija” arba „komandinė ūkinė bendrija” (KŪB).2.5 Ribotos civilinės atsakomybės grupės
Pagal teisinę formą išskiriamos tokios ribotos civilinės atsakomy¬bės įmonės: akcinės, kooperatinės ir žemės ūkio bendrovės.2.5.1 Akcinės bendrovės
Akcinė bendrovė (toliau – bendrovė) yra vyraujanti verslo organi¬zacijos forma Lietuvoje. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės įmo¬nė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalus, vadinamas akcijomis. Ben¬drovių veiklą reglamentuoja CK, Akcinių bendrovių, Vertybinių popie¬rių rinkos ir kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Bendrovei bū¬dingi šie esminiai požymiai, atribojantys ją nuo neribotos civilinės atsa¬komybės įmonių:
1. Ribota civilinė atsakomybė. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai (juridinio asmens dalyviai) pagal bendrovės prievo¬les atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.
2. Bendrovės akcijomis, kurios pažymi dalį bendrovės įstatinia¬me kapitale, galima laisvai disponuoti, t. y. parduoti, dovanoti ar perleisti kitu būdu.
3. Bendrovė egzistuoja nepriklausomai nuo akcininko, kitų bend¬rovės organų narių bankroto, neveiksnumo ar mirties.
4. Įstatymo nustatytos sudėtingos bendrovės valdymo struktūros tikslas yra suformuoti autonomiškų bendrovės, kaip juridinio asmens, valia, skirtingą nuo jos dalyvių ar kitų asmenų, suinte¬resuotų jos veikla, valios.2.5.2 Kooperatinės bendrovės
Kooperatinė bendrovė yra privalusis ribotos civilinės atsakomy¬bės juridinis asmuo, įsteigtas kelių fizinių ar (ir) juridinių asmenų, skir-
tas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinių bendrovių (toliau teiste -KB) steigimu, veiklą ir likvidavimą reglamentuoja CK, Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas bei įstatai.
Kooperatinė bendrovė yra įmonės teisinė forma, kuriai budingi kai kurie ūkinės bendrijos bei uždarosios akcinės bendrovės bruožiu, kuriuos dabar ir aptarsime.
Svarbiausias kooperatinės bendrovės bruožas, skirianlis ją nuo aki¬nės bendrijos, yra tas, kad kooperatinė bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės įmonė, tai yra jos nariai atsako už KB prievoles lik įnašų į bendrovės kapitalą (pajų) dydžiu, o KB už savo prievoles atsako tik savo turtu ir neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su koopera¬tinės bendrovės veikla.2.5.3 Žemės ūkio bendrovės
Žemės ūkio bendroves pagal jų teisinį reguliavimą apibendrintai būtų galima laikyti kooperatinių bendrovių porūšimi. Žemės ūkio ben¬drovė apibūdinama kaip privatus, ribotos civilinės atsakomybės juridi¬nis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produk¬ciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio ben¬drovės narių skaičius yra du. Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirin¬kime, be to, nariu gali būti tik fizinis asmuo, o pajininku – fizinis arba juridinis asmuo. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.
Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mo¬kesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti j finansinę paramą iŠ specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.3. VIEŠIEJI JURIDINIAI ASMENYS
Visi civilinėje apyvartoje dalyvaujantys juridiniai asmenys pagal CK yra skirstomi į privačiuosius ir viešuosius juridinius asmenis. CK nenumato visų viešųjų juridinių asmenų teisinių formų. CK 2.34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valsty¬bės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių nau¬dos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Šioje normoje įtvirtinti du kriterijai, kuriais vadovaujantis atribojami privatieji ir viešieji juridiniai asmenys, tai – veiklos tikslas ir pelno siekimas. Viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslas – tenkinti vie¬šuosius interesus , privačiųjų juridinių asmenų – tenkinti steigėjų, da¬lyvių interesus. Viešieji juridiniai asmenys yra pelno nesiekiantys. Lietuvos Respublikos galiojančiuose įstatymuose nėra atskleista nei sąvokos „nesiekia pelno”, nei sąvokos „pelno nesiekiantys” samprata. „Nesie¬kia pelno” CK prasme reikėtų aiškinti dvejopai: 1) viešasis juridinis as¬muo iš viso negauna pelno, nes nevykdo tokios veiklos, iš kurios galėtų gauti pelno, kaip, pavyzdžiui, fondas; 2) viešasis juridinis asmuo siekia ir gauna pelno, bet šio gauto pelno neskirsto steigėjams, dalininkams liek jo veiklos, tiek pabaigos melu, pavyzdžiui, viešosios įstaigos. Taigi viešųjų juridinių asmenų dalyvavimas civilinėje apyvartoje yra pagrįstas tik materialiniu aprūpinimu pagrindinės veiklos, kurios tikslas yra ten¬kinti viešuosius interesus, o ne dalyvauti civiliniuose turtiniuose santy¬kiuose. Todėl viešieji juridiniai asmenys, priešingai nei privalieji, turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyli tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tiks ams. CK 2.47 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų juridinių asme¬nų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veik¬los sritį bei rūšį. Vadinasi, ši norma draudžia viešajam juridiniam asme¬niui vykdyti tokią veiklos rūšį, kuri nenumatyta jo veiklą reglamentuo¬jančiame įstatyme ir įstatuose. Jeigu tokią veiklą viešasis juridinis as¬muo vykdo, jis pažeidžia CK 2.47 straipsnio 2 daiyje įtvirtintą nuostatą, ir sandoriai, kurie bus sudaryti viršijant viešojo juridinio asmens specia¬lųjį teisnumą, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 2 dalimi gali būti pripa¬žinti negaliojančiais. Pažymėtina, kad CK reglamentuoja tuos viešųjų juridinių asmenų santykius, kai viešieji juridiniai asmenys veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyviai, o kitus ypatumus gali nustatyti ati¬tinkamos teisinės formos viešuosius juridinius asmenis reglamentuo¬jantys įstatymai, tačiau jei šie įstatymai numatys normas, kurios priešta¬raus CK, tai pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalį bus taikomos CK normos.
Kita vertus, nors CK 1.5 straipsnio 2 dalies norma leidžia civilinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio leises ir pa¬reigas, tačiau ši norma viešiesiems juridiniams asmenims gali būti tai¬koma tik kartu su CK 2.74 straipsnio 2 dalimi, lai yra tiek, kiek nustato¬mos teisės ir pareigos nepažeidžia viešųjų juridinių asmenų steigimo dokumentų ir veiklos tikslų. Įstatymai, reglamentuojantys atitinkamos teisinės formos viešuosius juridinius asmenis, dėl tos priežasties, kad viešasis juridinis asmuo turi specialųjį teisnumą, nenumato minimalaus įstatinio kapitalo dydžio, taip pat bankroto (išskyrus viešųjų įstaigų, vals¬tybės ir savivaldybės įmonių).
Viešųjų juridinių asmenų teisinės formos gali būti įvairios, nes CK 2.34 straipsnyje pateiktas nebaigtinis jų sąrašas: valstybė, savivaldy¬bė, valstybės ir savivaldybės įmonės, įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir bendrijos, pro¬fesinės sąjungos ir kita. Įstatymai, reglamentuojantys atitinkamos teisi¬nės formos viešuosius juridinius asmenis, be anksčiau nurodytų, numa¬to: biudžetines įstaigas, labdaros ir paramos fondus, asociacijas, visuo¬menines organizacijas, politines partijas ir politines organizacijas. .Ne¬reikėtų atskira teisine forma laikyti meno kūrėjų ir jų organizacijų, nors jas reglamentuoja atskiras Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas . lams. CK 2.47 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešųjų juridinių asme¬nų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veik¬los sritį bei rūšį. Vadinasi, ši norma draudžia viešajam juridiniam asme¬niui vykdyti tokią veiklos rūšį, kuri nenumatyta jo veiklą reglamentuo¬jančiame įstatyme ir įstatuose. Jeigu tokią veiklą viešasis juridinis as¬muo vykdo, jis pažeidžia CK 2.47 straipsnio 2 daiyje įtvirtintą nuostatą, ir sandoriai, kurie bus sudaryti viršijant viešojo juridinio asmens specia¬lųjį teisnumą, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 2 dalimi gali būti pripa¬žinti negaliojančiais. Pažymėtina, kad CK reglamentuoja tuos viešųjų juridinių asmenų santykius, kai viešieji juridiniai asmenys veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyviai, o kitus ypatumus gali nustatyti ati¬tinkamos teisinės formos viešuosius juridinius asmenis reglamentuo¬jantys įstatymai, tačiau jei šie įstatymai numatys normas, kurios priešta¬raus CK, tai pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalį bus taikomos CK normos.
Kita vertus, nors CK 1.5 straipsnio 2 dalies norma leidžia civilinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio leises ir pa¬reigas, tačiau ši norma viešiesiems juridiniams asmenims gali būti tai¬koma tik kartu su CK 2.74 straipsnio 2 dalimi, lai yra tiek, kiek nustato¬mos teisės ir pareigos nepažeidžia viešųjų juridinių asmenų steigimo dokumentų ir veiklos tikslų. Įstatymai, reglamentuojantys atitinkamos teisinės formos viešuosius juridinius asmenis, dėl tos priežasties, kad viešasis juridinis asmuo turi specialųjį teisnumą, nenumato minimalaus įstatinio kapitalo dydžio, taip pat bankroto (išskyrus viešųjų įstaigų, vals¬tybės ir savivaldybės įmonių).
Viešųjų juridinių asmenų teisinės formos gali būti įvairios, nes CK 2.34 straipsnyje pateiktas nebaigtinis jų sąrašas: valstybė, savivaldy¬bė, valstybės ir savivaldybės įmonės, įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir bendrijos, pro¬fesinės sąjungos ir kita. Įstatymai, reglamentuojantys atitinkamos teisi¬nės formos viešuosius juridinius asmenis, be anksčiau nurodytų, numa¬to: biudžetines įstaigas, labdaros ir paramos fondus, asociacijas, visuo¬menines organizacijas, politines partijas ir politines organizacijas. Ne¬reikėtų atskira teisine forma laikyti meno kūrėjų ir jų organizacijų, nors jas reglamentuoja atskiras Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas .3.1 Viešųjų juridinių asmenų rūšys
CK, kaip minėta, nėra baigtinio viešųjų juridinių asmenų sąrašo. Kiekviena juridinio asmens teisinė forma, reglamentuota atskiru įstaty¬mu, turėtų svarbiausiais požymiais skirtis nuo jau egzistuojančios juri¬dinio asmens teisinės formos.Viešuosius juridinius asmenis galima skirs-tyti į 6 pagrindines grupes pagaj šiuos kriterijus: 1) pagal veiklos pobūdį vykdantys gamybinę veiklą, teikiantys paslaugas ir turintys atitinkamus
valdingus įgaliojimus); 2) pagal steigėjų, dalyvių sudėtį (į viešuosius ju¬ridinius asmenis, steigiamus tiktai piliečių, užsieniečių, nuolat gyvenančiu Lietuvoje, arba steigiamus tiktai juridinių asmenų, ir – į viešuosius juri¬dinius asmenis, kurie gali būti steigiami vieno arba kelių steigėjų); 3) pagal steigimo būdą; 4) pagal galimybę turėti narius; 5) pagal absoliutaus draudimo užsiimti komercine veikla taikymą; 6) pagal reikalavimų stei¬gėjams buvimų. Pirmąją grupe sudaro valstybės ir savivaldybės įstaigos -ministerijos, departamentai, turintys valdingus įgaliojimus, ir kitos vals¬tybės ir savivaldybės įstaigos, pavyzdžiui, švietimo įstaigos, mokslo ir studijų institucijos, valstybės ir savivaldybės įmones, neturinčios valdin¬gų įgaliojimų. Antrai viešųjų juridinių asmenų, kurie steigiami tiktai fizinių asmenų, grupei priklauso visuomeninės organizacijos, politinės partijos, profesinės sąjungos, religinės bendruomenės bei juridinių as¬menų įsteigtos asociacijų sąjungos. Kaip antros grupės vieno steigėjo pavyzdį galima nurodyti valstybės įmonę, o kelių steigėjų – asociaciją. Visiems antros grupės nurodytiems viešiesiems juridiniams asmenims būdingas vienas bendras bruožas – tenkinti fizinių asmenų, įsteigusių viešąjį juridinį asmenį, bei juridinių asmenų, susijungusių į asociaciją, bendrus nematerialinius poreikius, įgyvendinti ir ginti savo teises ir in¬teresus. Trečią grupę sudaro viešieji juridiniai asmenys, kurie gali būti įsteigti tik potvarkine tvarka, pavyzdžiui, Mokslo ir studijų departamen¬tas, ir viešieji juridiniai asmenys, įsteigti kitais įstatymų numatytais bū¬dais. Ketvirtą grupę sudaro viešieji juridiniai asmenys, neturintys narys¬tės, ir kiti viešieji juridiniai asmenys, turintys narystę, pavyzdžiui, visuo¬meninė organizacija, politinė partija. Penktai viešųjų juridinių asmenų grupei, kuriai taikomas absoliutus draudimas užsiimti komercine veik¬la, priklauso asociacijos. Šeštą grupę sudaro tie viešieji juridiniai asme¬nys, kuriuos gali steigti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, pavyzdžiui, viešoji įstaiga, ir tie viešieji juridiniai asmenys, kurių steigėjams nusta¬tyti reikalavimai, pavyzdžiui, politinės partijos nariu gali būti tik Lietu¬vos Respublikos pilietis, turintis aktyviąją rinkimų teisę, ir politinei par¬tijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvoje turėtų ne mažiau kaip keturis šim¬tus steigėjų , o profesinės sąjungos slcigo|;us p;sg;il CK 2.38 straipsnį gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai ar fiziniai asmenys, nuolat gy- venantys Lietuvos Respublikoje, ne jaunesni kaip keturiolikos metų ir dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais pagrindais.3.2 Valstybės ir savivaldybės įmonės
Valstybė ir savivaldybės netiesiogiai dalyvauja civiliniuose santy¬kiuose steigdamos valstybės, savivaldybės įmones bei įstaigas. Valstybės ir savivaldybės įmonės yra viešieji juridiniai asmenys, jų steigimą, veiklą ir pabaigą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Valstybės ar savivaldybės įmonės turi specialųjį teisinimų, todėl įmonės steigimo akte, kurį priima Vyriausybė arba kilos įstatymų nustatytos institucijos ar įstaigos, taip pat biudžetinės įstaigos steigėjo priimtame sprendime į valstybės įmonę reorganizuoti biudžetinę įstaigų, išlaikomą iš valstybės biudžeto, turi būti aiškiai nurodyta veiklos tikslai, veiklos rūšis ir sritis. Valstybės įmonė įsteigta iš valstybės turto, o savivaldybės įmonė – iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto. Valstybės įmonės savininkas yra valstybė, o įmonė turtą valdo, naudoja bei dispo¬nuoja juo patikėjimo teise. Turto patikėjimo teisės turinys atskleistas CK 4.109 straipsnio 1 dalyje:
„Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos val¬do, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą tur¬tą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybes ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojan¬čiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepa¬žeisdamos įstatymų ir kilų asmenų teisių bei interesų”. Valstybės ar savivaldybės įmonė gali įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą .
Kadangi valstybės ar savivaldybės įmonė steigiama užtikrinti tam tikrus viešuosius interesus, įmonės steigėjas įsteigtai įmonei turi teisę nustatyti produkcijos, paslaugų kainas ir tarifus. Valstybės ar savivaldy¬bės įmonės yra ribotos atsakomybės įmonės. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas numato įmonei pareigą sudaryti privalomąjį rezervą, kuris kasmet didinamas, kol jo dydis pasiekia 1/10 nuosavo kapitalo vertės. Tačiau įstatymas nenumato įmonės savininko kapitalo minima¬laus dydžio, termino, per kurį šis kapitalas turi būti suformuotas, taip pat nenumato jo mažinimo pagrindų, todėl trečiųjų asmenų interesai nėra pakankamai apsaugoti.
Įmonei vadovauja vadovas. Įmonės vadovas, vadovaudamasis įmo¬nės įstatais, turi teisę sudaryti įmonės sandorius. Įmonės įstatuose gali būti nurodytos rūšys sandorių, kuriems sudaryti įmonės vadovas turi gauti valdybos pritarimą, o jeigu valdyba nesudaroma, – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą. Valdyba yra kolegialus organas, jos narių pareigos, teisės, atsakomybė nustatoma įstatyme ir įstatuose. Valdybos nariu negali būti advokatas, nes įstaty¬mas nustato imperatyvią normą, kad valdybos nariais gali būti tik įmo¬nės darbuotojai, valstybės tarnautojai. Ši nuostata netaikoma Lietuvos bankui.
Valstybės ar savivaldybės įmonės vadovaujantis CK Antrosios kny¬gos VIII skyriaus bei Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo normo¬mis gali būti reorganizuojamos bei pertvarkomos. Reorganizuojant gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įsta¬tymų, reglamentuojančių atskiras juridinių asmenų teisines formas, nu¬statytas išimtis. Tokių išimčių Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nenumatyta.3.3 Valstybės ir savivaldybių įstaigos kaip juridiniai asmenys
Valstybės ar savivaldybės įstaiga yra valstybės ar savivaldybės insti¬tucija, kuri visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto, todėl šios įstai¬gos dar vadinamos biudžetinėmis įstaigomis. Šių įstaigų teisinė forma -biudžetinė įstaiga. Jų steigimų, veiklą, finansavimų, pabaigą reglamen¬tuoja Biudžetinių įstaigų, Vyriausybės, Apskrities valdymo, Vietos savi¬valdos, Švietimo , Mokslo ir studijų , Muziejų , Bibliotekų ir kiti įstatymai. Daugumos valstybės ir savivaldybės įstaigų, kurios nėra įsteig¬tos įstatymu, teisnumas yra apibrėžtas ir jų įstatuose arba nuostatuose. Šių įstaigų veiklos pobūdis priklauso nuo steigėjo. Tais atvejais, kai biu¬džetinę įstaigą steigia Seimas, Vyriausybė, jos dažniausiai atlieka tam tikras valdymo funkcijas, pavyzdžiui, Seimo įsteigta ministerija, Vyriau¬sybės įsteigtas departamentas. Tais atvejais, kai jas steigia apskritis arba savivaldybė, jos dažniausiai yra skirtos teikti tam tikras paslaugas, pa¬vyzdžiui, švietimo įstaiga.
Visos valstybės ar savivaldybės įstaigos turi specialųjį teisnumą, todėl gali įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios numatytos įstatymuose ir neprieštarauja jų veiklos tikslams. Šių įstaigų įstatuose arba nuostatuose veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Valstybės ir savivaldybės įstaigos (biudže¬tinės įstaigos) gali turėti nebiudžetinių lėšų. Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 11 straipsnį įstaigoms, finansuojamoms iš Lietuvos valstybės biudžeto, nebiudžetinių lėšų sudarymo ir naudojimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įstaigoms, finansuojamoms iš savi¬valdybių biudžetų, – savivaldybių vykdomosios institucijos. Lietuvos Res¬publikos Vyriausybė 2001. m. gegužės 14 d. nutarimu N r. 543′ nustatė, kad gaunamas pajamas už teikiamas paslaugas biudžetinės įstaigos įmoka į biudžetą nuo 2002 m. sausio 1 d., viešojo administravimo ir kontrolės jstaigos bei institucijos, mokslo ir studijų institucijos – nuo 2001 m. sau¬sio 1 dienos. Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsnis numato, kad valstybės biudžetinių įstaigų pajamos, gautos už teikiamas paslaugas, sudaro valstybės biudžeto pajamas.
Nors visos valstybės ir savivaldybės įstaigos turi specialųjį teisnu-m;|, atitinkamos teisines formos juridinius asmenis reglamentuojančiais įstatymais nustatytas skirtingos apimties teisnumas. Pavyzdžiui, Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad turtą., kuris įsigytas iš nebiudžetinių lėšų, gautas dovanų, priimtas kaip palikimas ar įgytas kitu teisėtu būdu, mokslo ir studijų institucijos valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės teise pagal CK normas. Pagal Aukštojo mokslo įstatynuĮ valstybinės aukštosios mokyklos lėšos, gautos kaip pajamos iš mokslinės ir ūkinės veiklos bei teikiamų paslaugų, Vyriausybės nustaty¬ta tvarka įtraukiamos į valstybės biudžeto apskaita., tačiau naudojamos šios aukštosios mokyklos specialiosioms programoms finansuoti. Aukš¬tosios mokyklos jų statutuose nustatytiems tikslams ir uždaviniams įgy¬vendinti specialiųjų programų lėšas valdo, naudoja bei jomis disponuo¬ja savarankiškai.
Valstybės patikėtą turtą valstybės ir savivaldybės įstaigos valdo, naudoja ir juo disponuoja nuostatų, kuriuos tvirtina steigėjas, nustaty¬ta tvarka, joms valstybės patikėtas turtas negali būti įkeistas. Savivaldy¬bei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas gali būti įkeistas įstatymų nustatytais atvejais savivaldybės tarybos sprendimu tarybos nu¬statyta tvarka. Nematerialusis, finansinis ir materialusis trumpalaikis savivaldybių turtas negali būti įkeistas.
Visos valstybės ir savivaldybės įstaigos yra ribotos turtinės atsako¬mybės. Išieškojimas iš valstybės, savivaldybės įstaigų gali būtu nukreip¬tas tik į joms priklausančias pinigines lėšas (Civilinio proceso kodekso 668 str. 4 d.). Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnis numato, kad biudžetinės įstaigos gali būti likviduojamos CK nustatytais pagrindais. Jo 2.106 straipsnyje kaip vienas iš pagrindų nurodytas bankrota.s, tačiau Lietuvos Respublikos bankroto įstatymas nenumato bankroto bylos iš¬kėlimo valstybės ir savivaldybės įstaigai, todėl kreditorių galimybės iš¬ieškoti yra ribotos.IŠVADOS
Privatieji ir viešieji juridiniai asmenys įtelpa į juridinių asmenų bendra grupę, tai reiškia ir į bendrą teisinę sistema, aišku su įvairiomis išimtimis vieniems ar kitiems asmenims iš juridinių asmenų grupės. Paprastai teisiniai įsipareigojimai viešiems juridiniams asmenims yra palankesni, o teisinės galimybės platesnės, nei privatiems juridiniams asmenims.Literatūros Sąrašas
1. „ Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija“ Interneto portalas: http://www.tm.lt/?item=taktai_list&aktoid=50801
2. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas. Lietuvos Teisės Universitetas. 2004 (209-285 p.)
3. LR civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. V. Justitia. 2002 (Juridiniai asmenys)
4. „Lietuvos Aukščiausias Teismas“ Interneto portalas: http://www.lat.litlex.lt/konst.htm
5. „Lietuvos respublikos seimas“ Interneto portalas: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=107687&Condition2=

Leave a Comment