Filosofijos įvadas

Filosofijos atsiradimas
Filosofija pradėjo atsirasti, kai žmogui nebepakako tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinan-čius klausimus. Nors filosofija priešino save mitologijai,jai atsirasti pagrindą davė mitologinis pasaulio aiškinimas.
Kas būdinga antropomorfiniam (mitologiniam) pasaulio aiškinimui?
• Mite veikia ir paprastojo mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami die-vai ir pusdieviai.
• Naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.
• Mitas yra paprastas pasakojimas.
• Jis remiasi tradicija.

Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko.Nors mitas nekėlė tiesioginių klausi-mų, faktiškai jis davė atsakymus į labiausiai žmogų dominusius klausimus apie jo paskirtį ir lemtį, pasau-lio suvokimą ir tvarką, laiką ir amžinybę.Mitologinis pasaulio aiiškinimas buvo būtinas žmogaus raidos etapas,tačiau ilgainiui mito autoritetas ėmė mažėti Priežastys:
• Mokslo tobulėjimas (aritmetika,geometrija,astronomija). Mitologiniai vaizdi-niai ėmė atrodyti naivūs labiau išsilavinusiems žmonėms.
• Mito teisingumas susidūrus su kitos tautos mitu, imamas ginčyti.
Todėl greta atsiranda teorinis pasaulio aiškinimas:
• Dievus ir herojus keičia beasmenės jėgos,stichijos.(užuot kalbėję apie Posei-doną,Tetidę, kalbama apie vandenį)
• Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos (pvz.: Atomas – mažiausia nedaloma dalelė)
• Laisvą pasakojimą keičia teorija-loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema.
• Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais,įrodymais.
Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VIIa.pr.Kr. Senovės ggraikai jį vadino filo-sofija.

Kas yra filosofija?
„Savo turiniu ji yra išnešiojusi bei pagimdžiusi visus mokslus, su jais tačiau nesusilieda-ma ir jų neatstodama:visų mokslų motina ji pati nėra mokslas“(A.Maceina)
Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.
I.Kantas pabrėžė , jog filosofą tu

uri dominti štai tokie klausimai:
Ką aš galiu žinoti?
Ką aš privalau daryti?
Ko aš galiu tikėtis?
Kas yra žmogus?(pamatinis klausimas su kurių susiję pirmieji trys.)
Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klau-simus.(L.C.Becker)
Filosofija yra kritinė mąstymo analizė.
1) Filosofija glaudžiai susijusi su refleksija t.y. mąstymu nukreiptu ne į išoriniu dalykus, bet į patį mąstymo procesą, prielaidas.
2) Filosofijos apibrėžtis tai jos kritinė orientacija.Filosofas siekia kritiškai įvertinti mąs-tymo priemones, būdus ir rezultatus.
Filosofija nagrinėja kaip daiktai (dalykai) pačia bendriausia šio žodžio prasme yra susi-ję.(W.Sellars)
Istoriškai visas mokslas atsirado iš filosofijos.
Filosofijos disciplinos:
1. Metafizika-nagrinėjas pačius bendriausius faktus.Atsako į kl.-Kas yra?Kas egzistuoja?Tai viena iš pagrindinių disciplinų sudarančių filosofiją.Metafizika nagrinėja bendriausias visuotines būties proble-mas.
Kosmologija-nagrinėja fizinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prigimtį ir tvarką.Dabar šį terminą yra pakeitęs terminas gamtos filosofija.
Epistemologija,gnoseologija-pažinimo teorija.Klausia : Kaip aš galiu pažinti tai kas egzistuo-ja?Kuo tikrasis žiinojimas skiriasi nuo manymo?(pvz.“Dievas yra šio pasaulio kūrėjas“Iš kur žinoti?Iš tam tikrų raštų.)
Logika ir filosofinė logika-tai formali disciplina kuo pagrįstas samprotavimas skiriasi nuo nepa-grįsto.
2. Mokslo filosofija-Kas yra mokslas?Kuo mokslas pranašesnis?
Sąmonės(sielos)filosofija-kas yra sąmonė ar yra tik materija ar yra kažkas daugiau?
Kalbos filosofija-nagrinėja kas yra kalba?
Moralės filosofija-nagrinėja moralę.Ji nagrinėja ne faktus,o normas.Kuo skiriasi norma nuo fakto?
Etika-moralės filosofijos dalis.bando sukurti normas, jas pagrįsti.
3. Politinė filosofija-nagrinėja kokiais pagrindais remiantis reikėtų organizuoti valstybės valdymą.
Socialinė filosofija-nagrinėja klausimus kas yra visuomenė?Ar tai individų visuma ar kažkas dau-giau?
Estetika- nagrinėja klausimus.;Kas yr
ra grožis?Kokia jo prigimtis? Nagrinėja natūralų ir nenatūralų grožį.
Meno filosofija- nagrinėja klausimus kas yra menas?
Religijos filosofija- nagrinėja klausimus ar yra Dievas?Kas yra religija?
Ugdymo filosofija- nagrinėja klausimus kokiais principais remiantis reikėtų ugdyti jaunuomenę?
Istorijos filosofija- nagrinėja klausimus ar istorija turi galutinį tikslą?Ar esama istorijos vystymosi dėsnių?
Matematikos filosofija- nagrinėja matematikos sąvokas ir pagrindus.
Teisės filosofija-susijusi su politikos.kas yra teisė?Kokia įstatymų prigimtis?

Filosofijos vaidmuo kultūroje
Kultūra(lot.cultura-apdirbimas,ugdymas,lavinimas)-tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai.
Kultūra opozicija natūrai.
Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialią (gamybos būdas ir padaryti daiktai,technika ir tech-nologija,lemiantys materialias žmogaus gyvenimo sąlygas) ir dvasinę(žmonių dvasinės,intelektualiosios veiklos būdai ir produktai:mokslas,menas,politinės ir teisės teorijos,moralė, religija).
Kai kultūra priešinama civilizacijai, ji paprastai tapatinama su dvasine kultūra.
Kultūra tapatu civilizacijai.
Materialioji kultūra vadinama civilizacija.
Kokią įtaką turi filosofija kultūrai?
1. Turi įtaką žmonių pasaulėžiūrai(tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai,įsitikinimai, idealai,vertybinė orientacija)
Pvz.Kopernikas sukūrė heliocentrinę sistemą.Jis ėjo prieš tradicinius teiginius,turėjo didelę įtaką laisvamanybei.
Darvinas sukūrė evoliucinę teoriją.Svarbiausia -rūšies mutacija.anot jo, mes nesame viršūnė, o tik mutantai.
Froidas sukūrė psichoanalizę:mes nesame racionalios būtybės.mus valdo instinktai, net mums ne-suvokiant.
Žinoma, ne kiekviena mokslo atrastas faktas ar teorija turi reikšmę pasaulėžiūrai.jis tampa svarbus pasaulėžiūrai tik tuo atveju, jei perkeliamas į vidinį žmogaus pasaulį ir susiejamas su jo vidiniais įsitiki-nimais,idealais,vertybių sistema.
Nė viena idėja nepriklauso tradicijai, ji yra sukurta individų.Tačiau ne vi

isos filosofinės idėjos pri-gijo.Filosofai generuoja tik tam tikras idėjas.
2. Filosofija kaip sielovada.
Pvz.Budizmas teigia 4 tiesas.
3. Filosofinės idėjos didesniu ar mažesniu mastu veikia epochos kultūrą.Dvasinės kultūros plėtrai lemiamą įtaką daro palyginant negausus kūrybiškiausių žmonių būrio veikla , nors tos veiklos prielaidas kuria visuomenė.
Filosofija –visos kultūros savimonė.

Filosofija ir mokslas
Daugėjant žinių apie pasaulį ir žmogų prasidėjo filosofijos diferenciacija.šis procesas ilgai buvo vidinis –tyrimų sritys,iš kurių galiausiai atsirado savarankiškos disciplinos., iš pradžių traktuojamos kaip filosofijos dalys.
Pirmasis filosofijos struktūrą aptarė Aristotelis.Jis išskyrė:
• Teorinę filosofiją(tyrinėja būties principus)
• Praktinę filosofiją(tyrinėja žmogaus veiklos principus)
• Poietinė filosofija(tyrinėja kūrybos principus ir apimančią poetiką bei retoriką).Tačiau šis terminas filosofijoje neprigijo-todėl, kad Aristotelio darbų apie kūrybą beveik neišliko.
Tiek teorinė, tiek praktinė filosofija Antikos ir viduramžių laikais nekėlė sau tikslo pakeisti ar pa-gerinti materialines žmonių gyvenimo sąlygas.manyta, kad filosofų neturi dominti nei nauda,nei šlovė,-jiems turi rūpėti tik išmintis.Sparčiai plėtojantis pažinimo metodams,pakito ir mokslinio pažinimo tikslų samprata.tai lėmė visuomenėje vykstančios permainos.Francis Beikonas „Žinojimas –jėga“. Mokslinio pažinimo galutiniu tikslu tapo ne o pasaulio darnos ir grožio atskleidimas,o jo fizinį,techninį įvaldy-mą.toks požiūris lėmė gamtotyros atskyrimą nuo filosofijos.Vėliau Auguste Comte teigia,kad tik tiks-lias,faktais pagrįstas ir empirinius objektus apibūdinančias žinias teikia tikslieji,empiriniai(patyrimu pa-remti)mokslai.O žinių apie būties pradus ar galutinę daiktų esmę pateikti negali niekas-tokių dalykų nag-rinėjimas neturi jokios vertės ir prasmės.
Filosofija atsirado kaip universalus mo

okslas.dabar ji suskilo į atskirus specialiuosius mokslus. Pa-sak Comte vienintelė išeitis filosofijai,norint išlaikyti savo mokslinę orientaciją,-tai tapti paties mokslo filosofija.XXa. svarbiausiu mokslo filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimą ir vertinimo būdų tyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimą,pagrindinių mokslų sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.

Kuo filosofija gali būti naudinga specialiesiems mokslams?
Naudinga kaip mokslinio pažinimo prielaidų,priemonių, būdų ir rezultatų refleksija,apmąstymas.
Pvz.Biologas teigia kad jis įrodė iškeltos hipotezės teisingumą, o filosofas kelia klausimą, kas yra mokslinis tyrimas ir ar iš tikrųjų ,remiantis faktais galima įrodyti teorinių mokslo teiginių teisingumą.
Išvada:filosofai kritiškai nagrinėja mokslo metodus.

Dėl glaudžios filosofijos ir mokslo sąveikos mokslo filosofija yra perspektyvi filosofijos plėtotės kryptis.Tačiau ši kryptis išsiskaido į:
SCIENTIZMĄ- jo šalininkai neigia metafizinio pažinimo vertę ir laikosi nuomonės, kad raliai pa-žinti įmanoma tik matematikos objektus ir tai ką galima tiesiogiai ar per instrumentus patirti juslė-mis.Bent jau dalis scientizmo šalininkų tiki, jog visas problemas galima išspręsti vien moksliniais meto-dais.
ANTISCIENTIZMĄ-Jo šalininkai teigia ,kad filosofiją reikia griežti skirti nuo specialiųjų moks-lų.Jos metodų negalima tapatinti su matematikos ir gamtos (netgi su socialinių)mokslų metodais, nes ga-limi ir kitokie būties pagrindų,žmogaus santykio su pasauliu ir pačiu savim atskleidimo būdai.
Filosofija sąveikauja ne tik si mokslu, bet ir su menu, religija, dorove,teise,politika.Todėl filosofi-jos reikšmė kur kas pranoksta jos reikšmę mokslui.jos sąveika su mokslu tėra tik vienas iš jos vaidmens kultūroje elementų.

Būties problema: ikisokratikai(Jonijos ir Elėjos mokyklos)
Ikisokratikai
VIIa.pr Kr. Senovės graikai jau turėjo:religinį tikėjimą, praktines žinias, gyvenimo taisykles.
Pirmieji filosofai labiausiai jiems rūpėjusią problemą perėmė iš mitologijos, ją pavertė problema ir aišku gvildeno remdamiesi ne mitologiniais įvaizdžiais,kiek teorinėmis priemonėmis.
7išminčiai-„Nieko ne per daug“.
Arche problema-iš kur viskas atsirado?
Manė, kad pasaulis sudarytas iš 4 elementų:žemė,vanduo,oras,ugnis.

Jonijos mokykla
Pirmasis filosofas TALIS MILETIETIS laikytas vienas iš 7 išminčių teigė,kad viskas atsirado iš vandens .Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe.ANAKSIMENAS MILIETIS pradu laikė orą.HERAKLITAS EFESIETIS –UGNĮ.Taigi juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.
ANAKSIMANDRAS MILIETIS pirmasis pradėjo vartoti arche terminą(gr.arche pra-das,pagrindas,priežastis,principas).Pradu paskelbė juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę ,kurią pava-dino apeironu.(gr.peiras-riba,apeiros-beribis)-tai neapibrėžta beribė būtis,kurią Anaksimandras tapati-no,regis, su erdve, iš dalies su laiku.Šios minties nepalaikė Jonijos filosofai,tačiau be šios minties kiti fi-losofai nebūtų lškėlę labai svarbaus klausimo kas yra būtis.
Jonijos filosofai nesvarstė ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, kaipir daiktų pra-das.Jiems pasaulio tikrumas –savaime suprantamas dalykas.Pasaulį jie, o ypač Heraklitas(„Viskas teka“) traktavo kaip nuolat kintantį.

Elėjos mokykla
PARMENIDAS iškėlė klausimą kas yra būtis?atsakė:būtis yra tai,kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis – tai,kas negali pavirsti nebūtim.KSENEFANASANTROPOMORFIZMO PRIEŠININKAS ,MANĖ, KAD Dievas yra vienas,visagalis,tobulas.Panašus į sferą ir nekintantis.ZENONAS ELĖJIETIS-afrologijų kūrėjas.
Pitagorininkų mokykla
Apeirono sampratą papildė ribos (peiraso)samprata.Tai lygiaverčiai pasaulio pradai.
„Viskas yra skaičius“
Anaksagoras
Demokritas Abderietis sutapatino pitagoriškąją monadą(vienetas) su atomu.

Sofistai. Sokratas.
Klasikinis laikotarpis prasideda nuo sofistų.Tai demagogai.Esminis skirtumas yra, kad ikisokrati-kai domėjosi gamta,o sofistai-kultūra,valstybe.
Kuo skyrėsi sofistai nuo ikisokratikų?
• Naujas požiūris į mokslą.
a.objektų skirtumai
b.mokslo tikslo skirtumai(ikisokratikai norėjo sužinoti tiesą,o sofistai teigė,kad tiesos iš viso nė-ra,o mokslas teikia naudą)
c.metodų skirtumai(sofistams empiriškas stebėjimas kokie reiškiniai pasirodo kartu ir sprendimas iš vieno to reiškinio apie kitą)
• Minimalistinė pasaulio pažinimo teorija.
1) sensualizmas(pažinimo pagrindas-pojūčiai)
2) reliatyvizmas(neigimas, kad egzistuoja objektyvi tiesa)
Reliatyvizmas turi kelis atvejus:
A) Moralinis(pvz.: liga yra bloga ligoniui, bet gera gydytojui)
B) Kognityvinis (epistemologinis)Visa kas reiškiasi žmonėms egzistuoja, žmogus yra visų daiktų matas.
• Prakticizmas.Visi teiginiai yra teisingi,tačiau vieni iš jų yra naudingesni.(prakticizmas-pragmatizmas)
• Konvencionalizmas(tiesa yra suprantamas dalykas t.y. objektyvios tiesos nėra.
Sofistai yra skeptiški tų dalykų, kuriuos teigė ikisokratikai atžvilgiu.

SOKRATAS
Jo nedomino daiktų pradai,prigimtis,pasaulio sąranga ir kilmė.pasak Sokrato,išmintis kurios turi ieškoti filosofai yra žinojimas ,kaip reikia gyventi.Todėl Sokratui labiau rūpėjo ne metafizikos,o etikos klausimai.filosofiniuose dialoguose su mokiniais,bei oponentais Sokratas kritiškai analizavo ir vertino tiek Atėnų polinę santvarką,tiek moralę bei religiją ,ir užtai buvo nuteistas myriop(oficialus kaltini-mas:bedievystė ir jaunimo demoralizavimas).
Sokrato teiginiai :
• Dora yra besąlygiškas gėris,o moralės normos nerašytos.
• Dora susijusi su laime ir nauda
• Dora kyla iš žinojimo
• Doras yra neturtingas
• Gėris yra savaiminis(pvz.malonumas) ir instrumentinis(pvz.noras atsipalaiduoti)
• Jis argumentuoja,kad žmonės besielgiantys nedorai tai daro tik todėl ,kad jie nežino ką reiškia elgtis dorai.kritikai teigia:tai valios silpnumas.Aristotelis pastebėjo,kad moralė kyla ne tiek iš –žinojimo kiek iš polinkių.Sokratas teigė,kad moralės galima išmokti.
Sokratas nesutinka su nuomone, kad moralė – akių dūmimas,apgaulė,kvailystė.
Sokratinis argumentavimas,filosofavimo metodas:
• Pajautiminis metodas(pribuvėjos)
• Elentinis metodas (suvedantis į absurdą lot.reducio od absurdus)
Žinau,kad nieko nežinau(Sokratas)
• Per ginčą prieinama prie tiesos.
Vėliau Sokratas tapo fundamentalistu ir turėjo vidinį balsą.

Būties problema:Demokritas,Platonas,Aristotelis

Demokritas
Pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma.Visi kūnai yra laikini,tačiau atomai amžini kinta tik jų išsi-dėstymo tvarka.Demokrito filosofinės idėjos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio pagrindu.
Atstovai: LEUKIPAS, DEMOKRITAS
Demokrito filosofijos kryptis dabar vadinama MATERIALIZMU(vienintelė realybė yra kū-nai,medžiaga,materija)

Platonas
Platonas –Sokrato mokinys,Įkūrė filosofinę mokyklą,kuri į istoriją įėjo Akademijos vardu.
Platono raštai skirstomi į 3 etapus:
• Jaunasis Platonas(Sokrato minčių perteikimas,neprieina išvados, polemizuoja dialo-guose)
• Vidurinysis Platonas
• Brandusis Platonas
Platono teiginiai:
• Egzistuoja idėjų pasaulis.Idėjos yra daiktų provaizdžiai.Tokia pozicija –objektyvusis idealizmas(idėjos visur ne tik galvoje) Yra 2 pasauliai:regimasis ir protu suvokiamas pasau-lis.Pvz.lauke matome šunį,bet protu suvokiame jo idėją.Regimasis pasaulis yra priklausomas nuo protu suvokiamo pasaulio.Jei nebūtų idėjos (provaizdžio) negalėtų egzistuoti ir tikras šuo.Sunaikinus šunį,šuns idėja neišnyktų. Idėjos nuo daiktų nepriklausomos:daiktui išnykus ,idėja nepakis. Tai lyg bandymas suderinti statišką (idėjos) ir dinamišką(realybės) pasaulį.
• Viso ko pagrindas yra gėrio idėja.(pagal Platoną gėris=grožis)
• Pasaulis yra sukurtas Demiurgo(Dievo pirmtakas,kūrėjas).Nėra antropomorfistinio die-vo.
Platonas tikina,kad laikydami juslinio pasaulio daiktus realiais,mes apsirinkame.Tikrove,būtimi reikia laikyti tik tai kas neišnyksta,tai kas besąlygiška,amžina,tobula.Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus,o idėjas.
Platonas tikėjo metempsichoze(sielų migracija,sielų nemirtingumu, reinkarnacija).tikruoju požiū-riu laikė prisiminimą.Platono antropologija-tai siela kūne.Sielos bruožai:
• Homogeniška(nedaloma ir amžina)
• Panaši į grynąją būtį,todėl ją galima pažinti
• Pati save judina(yra savo energijos šaltinis)
• Jos esminė savybė –gyvybė.
Platonas tapatinamas su ironiška pozicija.
Svarbiausiam jo veikalui „Valstybė“ ir kitiems tuo metu parašytiems kūriniams labai būdinga idė-jų kaip tikrosios amžinosios būties ir daiktų kaip idėjų laikinų ir netobulų įsikūniji-mų(šešėlių)priešprieša.Būtis-tai idėjos,o daiktai yra paženklinti nebūties stigma.Ši priešprieša ,kurią vė-liau Platonas kiek sušvelnino,iš karto tapo kritikos objektu.Didžiausias jo kritikas buvo Platono moki-nys,bendradarbis ir bičiulis ARISTOTELIS STAYRIETIS.
Aristotelis
„Platonas-mano draugas,bet tiesa dar didesnis draugas.“
Aristotelis oponavo Platonui.Teigė,kad iš kiekvieno daikto galime išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visos tos rūšies daiktams. Rūšinės savybės – forma, individualios savybės -materija.Forma priešinga idėjai negali egzistuoti atskirai nuo materijos (daiktų).

Aristotelio pasaulio suvokimas
Pirminė materija
Negyvi daiktai Gyvi daiktai

Augalas Gyvūnas

Žmogus Šuo

Sokratas Reksas
Gyvi turi maitinančią sielą,negyvi yra besieliai.
Žmogus nuo visų skiriasi,kad turi protą.Tai individualiausia savybė.toks pasaulis įtikinamas lai-komas iki XVI a.
Aristotelis teigė, kad be kitų priežasčių, yra tikslo priežastį.Visi daiktai turi tikslą(telos).Realiai egzistuoja tik individualūs daiktai,nes vien jie egzistuoja patys savaime-jiems nereikia kokio nors pagrin-do.Tik jie yra tai kas vėliau, o pradėta vadinti substancija.Iš kiekvienos analizuojamos substancijos gali-ma išskirti tas savybes,kurios įeina į daikto sąvoka ir yra bendros visiems tos rūšies daiktams.Tas bendras rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina FORMA, o kitas,individualias,-MATERIJA.

Substancijos problema moderno filosofijoje(monizmas ir dualizmas)
Substancija-tai, kas egzistuoja savaime.Toks dalykas, kurio neįmanoma suvesti,suredukuoti į vie-ną konkretų apibendrinimą.Substancijos sąvoka pradėjo formuotis dar ikisokratinėje epochoje –Jonijos filosofų pirmaprades stichijas ar Demokrito atomus galime įvardinti kaip tam tikras substancijas :juk jie visi kėlė klausimą,kas yra daiktų pagrindas,tik skirtingai atsakė.
Viduramžiais neabejojo,kad Dievas, kaip pasaulio kūrėjas, jo pagrindas ir esmė yra absoliuti sub-stancija. Viduramžiais žmogaus pažiūros buvo smarkai kontroliuojamos bažnyčios, o naujaisiais laikais žmogus save suvokia kaip individą Nekintanti substancija dažnai buvo priešinama kitiems,atsitiktiniams būviams arba savybėms arba akcidencijoms.buvo pabrėžiama ,kad substancija turi tam tikrų savybių, bet savybės negali būti laikomos substancija. Naujųjų laikų filosofijos pradinis taškas tampa subjektas,t.y. mąstantis ir veikiantis žmogus,bei pirmoji jo žmogiškumo apraiška-siela.Filosofas žiūri į pasaulį ne iš išorės,o iš vidaus, ne tiek vaizduoja,kiek konstruoja pasaulį,tampantį savita jo AŠ projekcija.Pasaulio ji ieško ne erdvėje,o savo sieloje.
R.Dekartas pirmas suabejoja viduramžių filosofija,jis abejoja viskuo,išskyrus tuo , kad egzistuoja . . „Norint surasti tiesą,reikia nors kartą gyvenime suabejoti viskuo,kas įmanoma“(R.Dekartas).
Jis klausė kokia mano esmė?ir pats atsakė „aš mąstau,esu mąstantis daiktas“.Esminė savybė yra mąstymas teigia jis.o kita substancija iš kurios sudaryta visa kita yra tįsioji (res esctensa). Ji užima vietą erdvėje.Trečioji substancija yra Dievas,kuris mus sukūrė. Tačiau pagrindinės pagal Dekartą pirmosios 2 substancijos,todėl Dekartas laikomas dualizmo pradininku.Vienas iš pirmųjų griežtai atskyrė dvasines ir mąstymo savybes.
3 substancijos pagal Dekartą:
• Dievas-nesukurta,mąstanti ir visiškai nepriklausoma.
• Siela svarbiausias jos atributas-mąstymas.
• Kūnas svarbiausia savybė tįsumas.
KRITIKA: pasumuoja dvasią, kokiu būdu šios 2 substancijos sąveikauja jei mes iš jų sudaryti?kaip įvyksta kūno ir sielos interakcija?
Dekartas aiškino ,kad siela ir kūnas sąveikauja kankorėžinėje liaukoje. Okazionalistinė pozicija teigė,kad sielos interakcija užtikrina Dievas.
Dualizmas-dviejų substancijų koncepcija.
Monizmas- vienintelės substancijos koncepcija.
Nuo dualizmo galima buvo eiti 2 keliais:
1) pripažinti,kad egzistuoja tik materiali substancija ir ji mąsto
2)atsisakyti materialios substancijos,egzistuoja tik sielos (proto)idėjos.
THOMAS HOBBE Egzistuoja tok materiali substancija.Žmonės yra materialūs.jo filosofija vadi-nama materialistine arba natūralistine.
LA METTRIE teigė,mes esame gamtos kūriniai,Kai numirs kūnas,numirsim ir mes.
BERKELEY manė,kad egzistuoja tik dvasinė substancija. Jis – immaterialistas (spiritalistas), sub-jetyvusis idealistas
SPINOZA savybių dualizmas.jis manė,kad egzistuoja 1 substancija.Ji turi 2 atributus dvasia ir ma-terija.Kūnas-viena substancija.Jo pozicija vadinama panteizmu(dievas yra visur)

SUBSTANCIJOS PROBLEMA
• DUALIZMAS (SUBSRTANCINIS)
• DVASIA
• MATERIJA
DESCARTAS

• MONIZMAS
• MATERIALIZMAS(TIK MATERIJA)

HOBBES, LA METTRE
• SPIRITUALIZMAS(TIK DVASIA)

BERKELEY

Epistemologija: naivusis realizmas, skepticizmas, reprezentacinis realizmas

Epistemologija – pažinimo teorija.
Kaip aš galiu pažinti?
• Rega – pagr. juslė (aš galiu matyti, vadinasi žinau, koks yra pasaulis)
• Klausa
• Lytėjimas
• Uoslė
• Skonis

1.Sveikojo proto (naivusis) realizmas.

Tai toks požiūris, kurio laikosi dauguma žmonių, kurie nėra studijavę filosofijos: ,,Pasaulis yra fizinių objektų ( namų, automobilių) visuma“. Šiuos objektus mes galime patirti tiesiogiai per mūsų 5 jus-les. Šie objektai esą egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar mes juos patiriame, ar ne. Be to, šie objektai yra iš tikrųjų daugiau ar mažiau tokie, kokie atrodo. Vyšnios iš tikrųjų raudonos. Futbolo kamuoliai- apvalios formos. Taip esą yra todėl, kad mūsų jutimo organai yra iš esmės patikimi. Jie mums leidžia patirti ir su-vokti tai, kas iš tikrųjų egzistuoja. Sveikojo proto realizmas yra bejėgis, prieš skeptiko argumentus, dėl juslių patikimumo.
Į klausimą: ,,Ar esama kriterijų, kaip atskirti, kas iš tiesų vyksta?‘- realistai atsako:,, Iliuzija ne-trunka ilgai, kažkada atsibusime“.

2.Skepticizmas.

Tai toks požiūris, kad mes negalime būti tikri, kad mūsų žinios apie pasaulį, yra teisingos. Kad net mūsų pamatiniai įsitikinimai apie mus supantį pasaulį yra abejotini. Skeptiniais argumentais norima įrodyti, kad mūsų įprastiniai pasaulio suvokimo būdai yra nepatikimi ir kad jais remdamiesi mes negalime pažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja.
Skepticizmo tėvas – Pironas.
Epocha – susilaikymas.
Iliuzijos argumentas – tai skeptinis argumentas, kuris kvestionuoja jūsų patikimumą. Tokiu būdu jis siekia išmušti pagrindą iš po kojų sveikojo proto realizmui. Paprastai mes pasitikime savo juslėmis, bet kartais jos mus apgauna. Tiesi korta, jei ją panardinsi į vandenį, atrodys kreiva. Obuolys atrodys rūgštus, jei prieš tai valgėm saldžiai. Šios ir kt. panašios pojūčių sukeltos iliuzijos rodo, kad mūsų juslėms ne vi-suomet galime pasikliauti. Kartais juslės mus klaidina, todėl nepanašu, kad mus supantis pasaulis, kokį mums ,,rodo“ mūsų juslės. Iliuzijos argumentas teigia, kad mūsų juslės mus kartais apgauna, tai jokiu atskiru atveju mes negalime būti tikri, kad būtent dabar jos mūsų ir neapgaudinėja. Šis argumentas yra skeptinis, nes ir priešingas mūsų įsitikinimams, kuriais remiamės kasdieniame gyvenime.
Į klausimą:,, Ar esama kriterijų, kaip atskirti, kas iš tisų vyksta?“- skeptikai sako:,,kai sapnuojam, negalim kelti klausimų: ,,ar sapnuoju?“ Tai daryti gali tik būdraudamas. Kai sapnuoju, negaliu klausti. Kai sąmonė užmigdyta, ji neveikia pilnu pajėgumu. Kai aš sapnuoju, nėra, kas gali paklausti, ,,ar aš sap-nuoju“, nes tas, kas gali padaryti, sapnuoja. Tai tas pats, kas miegančio klausti, ar jis miega. Skeptikai viskuo abejoja.
Haliucinacijos argumentas – naiviojo realizmo kritikos būdas. Jis suformuotas 3 būdais. Tai- sme-genys mėgintuvėlyje. Šis haliucinacijos argumentas pats radikaliausias (argumento kūrėjas- Dekartas). Dekarto išvada: ,,vienu dalyku neabejoju, kad egzistuoju.“ Jo teiginys: ,, Mąstau- vadinasi esu“. Viskas yra abejotina- (Dekarto išvada → vadinasi, egzistuoju aš, kuris abejoja).

3. Reprezentacinis realizmas.

Jis teigia: mes patiriame išorinį pasaulį, bet jo reprezentacijas, kurias sukelia mūsų juslės.
Jie skiria pirmines ir antrines savybes (išskyrė Lochas).
• Pirminės: dydis, forma, judėjimas ( jos objektyvios, būdingos tik objektui)
• Antrinės: kvapas, spalva, skonis (jos subjektyvios, būdingos tik subjektui)
Pirminės būdingos pačiam daiktui.
Antrinės priskiriamos mūsų nuopelnams (pvz. Kėdės rudumas- mūsų nuopelnas: jei obuolys rūgš-tus, tai tik mums taip atrodo( reprezentacijos)
Intersubjektyvu – tai, kas nėra objektyvu, bet bendra tam tikrai žmonių grupei arba visiems žmo-nėms.

Epistemologija: idealizmas, fenomenalizmas, kauzalinis realizmas.

1.Idealizmas.

Teigia, kad patiriame ne išorinį pasaulį, o mūsų reprezentacijas. Išorinio pasaulio (fizinių kūnų) nėra. Idealistas žymiausias- Berkeley. Idealistai nepatenkinti pirminių ir antrinių savybių skyrime ir teigė, kad visos savybės yra antrinės (subjektyvios). Berkeley tezė: ,,Būti, reiškia būti suvoktam.“

Pagr. idealistų problema- jie veda į solipsizmą (teigia, kad egzistuoju tik aš, o kt.- vaizdiniai).

Berkeley:,, Mes- Dievo reprezentacijos (jo sąmonėje), vadinasi, egzistuojame visi.

Samuelis Johnsonas: ,,Akmuo egzistuoja.“ (spyrė į akmenį)taip paneigė idealizmą.

Kt. problema- jei esi idealistas, negalėtum atskirti haliucinacijų ir sapnų nuo realybės. Idealistas atsakytų:,,Dievas suvokia, ir aš suvokiu; Dievas nesuvokia, tada haliucinacija.“

2.Fenomenalizmas.

Išvengia kai kurių idealizmo prieštaravimų. Fiziniai objektai gali būti aprašyti, kaip esamų ir ga-limų pojūčių kompleksai. Nekelia klausimų, ar egzistuoja išoriniai objektai. Jiems rūpi tik pojūčiai.

Atstovas- Mill‘is. Fenomenalistai sureikšmina pojūčius ir bando išguiti kalbą apie objektus.

Fenomenalizmas veda į solipsizmą.

Privačios kalbos argumentas prieš fenomenalizmą.

Pojūčių identifikacija ir reditefikacija remiasi privačiu pritarimu, o ne objektyvių ir visiems ben-drų objektų egzistavimu, tačiau tai neįmanoma.

Kalba yra intersubjektyvi.

Jeigu visa ko pagrindas yra privatus patyrimas, rodo, kad fenomenalizmas yra keblus.

3.Kauzalinis realizmas.

Mūsų pojūčių priežastis- išoriniame pasaulyje egzistuojantys fiziniai objektai. Pasak jų, mūsų pojūčių pirminė biologinė paskirtis- įgalinti mus orientuotis aplinkoje. Pojūčių pagalba mes susidarome tam tikrus įsitikinimus apie mus supančią aplinką (manymas). (Pvz., kodėl aš matau produktą? Ogi todėl, kad saulės spinduliai pataiko į tinklainę ir per ją paveikia smegenų dalį, todėl sukuriamas įsitikinimas, kad matome produktą.). Pasak kauzalinio realizmo, aš esu teisus tik tada, jei mano įsitikinimas, jog aš matau produktą, yra suformuotas šiuo atžvilgiu- nuo puoduko atsimušę šviesos spinduliai, kurie po to buvo ap-doroti mano smegenų. O jei aš matau puoduką, kad esu apsvaigęs nuo narkotikų, tai aš klystu. Taigi, bū-das, kuriuo suformuojami percepciniai teiginiai, yra kriterijus, kuriuo remiantis galime atskirti pagrįstus teiginius nuo nepagrįstų. 2- uoju atveju- ne puodukas sukėlė įsitikinimą, jog aš jį matau, bet narkotikai. Taigi, skiriasi kauzalinis (priežasties)kelias, kuriuo einant buvo sukeltas įsitikinimas. Pasak kauzalinio realizmo, regos ir kt. juslių paskirtis yra sukurti ne reprezentacijas (vaizdinius) mūsų sąmonei, bet suteikti informaciją apie mus supančią aplinką. Kauzalinis realizmas remiasi teorija, teigia, kad mūsų juslės mums suteikia pakankamai adekvačią informaciją apie mus supančią aplinką, nes kitaip mes nebūtume išgynę kaip rūšis. Natūralioji atranka užtikrina bendrą juslių patikimumą. Vienas filosofas sakė: ,,Tos rū-šys, kurios sistematiškai klysta turi vieną teigiamą savybę- jie numiršta nespėję palikti palikuonių, t.y. tie, kurie klysta, yra pasmerkti pralošti: pagaus, suvalgys ar patys neras maisto.

Kauzalinis realizmas nepaaiškina subjektyvaus patyrimo aspekto, postuluoja išorinio pasaulio egzistavimą (tvirtina be įrodymų).

Etika: deontologinės teorijos

Jos teigia, kad kiek. Iš mūsų turi atlikti tam tikras pareigas.T.y ką nors daryti ir ko nors nedary-ti.Elgtis moraliai, reiškia atlikti savo pareigas, nežiūrint į tai, kokios bus pasekmės.

I Krikščioniškoji etika
Mes turime elgtis pagal 10 Dievo įsakymų.Kodėl mes turime paklusti Biblijai, o ne kt. Pvz.: “Ge-roms merginoms dangus, blogoms – viskas”. Biblija – dievo žodis, o ta knyga paprastojo mirtingojo. Rei-kia laikytis pareigų, nes taip liepia Dievas, jis to reikalauja. Motyvas- laikytis tam tikrų įstatymų.Katalikų šalys dažnai atsilikę.
Keblumai:
1. Remiasi Dievo egzistavimu (nėra akivaizdus dalykas Dievo egzistavimas) yra Dievas, kuris įsako daryti tą ar kt.
2. Kokia gi yra tikroji dievo valia? Krikščionys paprastai remiasi biblija.Joje išreikšta dievo valia.Krikščionys nesutaria tarpusavy dėl to.
3. Koks yra dievo ir gėrio santykis?AR dievas reikalauja vienaip ar kitaip elgtis todėl, kad t.y nuo paties dievo valios nepriklausomas moralinis gėris?O gal pati dievo valia paverčia tai, ko jis reikalauja, moraliniu gėriu?

būdo schema: Dievas

Ar gėris priklauso nuo dievo?
1.Dievas reikalauja elgtis gerai, bet tada dievas nereikalauja.Juk galime būti geri ir be dievo.
2.Gėris nepriklauso nuo dievo.Įmanoma gerai elgiantis, bet netikint, patekti į dangų.

II. Kantiškoji etika
Atstovas- Kantas.Jis sprendė įvairius klausimus.Jis nesiremia dievo egzistavimu.

Kas yra moralus poelgis? Kad atsakytum į šį klausimą. ,pasak Kanto, reikia išsiaiškinti poelgių motyvus.
Moralus poelgis yra toks, kuris kyla iš pareigos, o ne iš užuojautos ar asmeninio suinteresuotumo, naudos siekimo.Norint nustatyti veiksmo ar poelgio santykį, turime rasti motyvus, pagal kokią maksimą mes elgiamės.
Maksima- tai intencija, kuri yra kokio veiksmo pagr.,iš kurio tas veiksmas kyla.
Vos tik tada, kai gali išvengti bausmės.
Ar atitinka kategorinį imperatyvą, ar ne?
Visuomet elgtis taip, kad tavo poelgis taptų įstatymu visai žmonijai.
Visuomet kitus žmones laikyk ne priemone, bet tikslu savaime.
Hipotetinis imperatyvas.Jo forma yra sąlyginė.Daryk taip ir taip, jeigu. Priklauso nuo sąly-gų.Žmonių valios autonomija.Remiasi valios keteronomija .Mūsų valia yra priklausoma nuo kaž-ko.(pvz.,jausmų ir t.t)

Kaip reikia elgtis?

Dievo nėra, biblijos taip pat.
Remiasi protu.
Kantas išsiverčia be dievo.

Etika. Konsekvencionalistinės teorijos.

Teigia, kad apie poelgio moralumą reikia spręsti ne pagal motyvus, bet pagal jo pasekmes.
Teorijos atstovai trys:
*klasikinis utilitarizmas
* negatyvusis utilitarizmas
* utilitarizmas – naudizmas

Žymiausi utilitarizmo atstovai: Bentham., Mill (1806-1873m.)
Jie samprotauja: ,,Žmogaus veiklos gamtinis tikslas – laimė‘‘ (Hedemizmas)
Gėris tai – kas suteikia daugiausia laimės.
Reikia paskaičiuoti, kurios galimos pasekmės atneš didžiausią laimės kiekį, didžiausiam žmonių kiekiui.
Laimės vnt. – Hedenas
Nelaimės vnt. – Delanas
Klasikinio utilitarizmo pagrindinis bruožas – vertinamos galimos pasekmės.
Ar galima viską suvesti į skaičius?Ar visi malonumai lygiaverčiai, vienodi?
Bentham manė,kad visi malonumai vienodi, o Millio ir Betham mąstymas – kiaulės filosofija.
Millis teigė, kad malonumai dviejų tipų:
1) Kūniški,
2) Dvasiniai
Millis teigė, kad dvasiniai malonumai svarbesni .Kūniški malonumai neturi vertės pagal jį.
Problema apskaičiuojama Betham teorija sunkumai.Labai sudėtinga įvertinti galimas pasekmes, nes jos dar nėra įvykusios.Be to. Kaip toli į ateitį mes turime numatyti.

Etika: dorybės etika. Taikomoji etika. Metaetika: natūralizmas.

Dorybės etika. Atstovai remiasi Aristoteliu ( Nikomacho etika ).

Neoaristotelizmas. Priešingai nei kantistai ir ulitaristai, kurie nagrinėja atskiro veiksmo gerumą ar blogumą, dorybės etikos atstovai tyrinėja ne atskirus individo veiksmus, bet jo gyvenimą kaip visumą. Pagr. jų klausimas: ,,Kaip aš turėčiau gyventi?“ Ats.: ,,Puoselėti dorybes.“ Tik puoselėdamas dorybes būsi klestintis žmogus. Gyvenimas kaip visuma.

Pagal Aristotelį: kiekvienas žmogus kažko siekia, pvz., gėrio
Gėrybės: * Savaiminės
*Instrumentinės

Dorybė – tam tikra charakterio savybė , polinkis elgtis vienaip ar kitaip ( dispozicija ).
Reikia elgtis taip, kaip toje situacijoje pasielgtų kilnus žmogus.

Klestėjimas- endaimonija ( laiminga siela ). Jis priklauso nuo išsiugdytų dorybių. Dorybės su-prantamos kaip tam tikras aukso vidurys.
Bailus, drąsus, narsus.

Drąsus žmogus duoda kai reikia ir kiek reikia. Šykštus- gaili. Švaistūnas mėto pinigus ten, kur nereikia.

Sąžiningumas.
Problema: kurios dorybės yra tikrosios? ( Pvz., 2 žmonės. 1-as žmogus rūpinasi savo šeima, vai-kais ir t.t. ištikimas, teisingas. 2- as žmogus mano, kad šeima yra akmuo po kaklu. Rūpintis vaikais- kapi-nės civilizacijai.. sąmojingumas, komunikabilumas, nerūpestingumas, naujų potyrių paieška).

Iškyla klausimas, kurios dorybės yra tikrosios? Esama žmonių prigimties, kuri visiems bendra.

Žmonės, nesilaikantys dorybių, yra neklystantys.

Niekas negali paaiškinti šiais laikais, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis.
Taikomoji etika. Tai tapati etika, tik jos tyrimo laukas apribotas tam tikromis problemomis:
1. eutanazijos problema
2. bankroto problema
3. abortų problema
Eutanazija Kantizmas Ulitarizmas Krikščioniškoji etika
Pagal paciento valią +/- + –
Prieš paciento valią – +/- –
Be paciento valios (koma) +/- + – (žudymas)
+ (leidimas mirti)

Metaetika

(vienu lygmeniu aukščiau už kita)
Metaetika nenagrinėja poelgiu gerumo ar blogumo, bet kelia klausima:,,Kas yra gėris?‘‘
• natūralizmas
• reliatyvizmas
• emotyvizmas
• natūralizmas-etiniai sprendimai yra išvedami iš moksliškai atrastų faktų (daž-nai Apie žmogaus prigimtį).Ulitarizmas moksliškai apskaičiuoja galimą baimės kiekį:

geras>atnešantis laimės>malonumas>psichologinė būsena>elgsena
Normos susiveda į faktus.Jas redukuojame.
Faktai yra priimami normų atžvilgiu.
G.E.M.Moore:,,Tarkim, natūralistai yra teisūs. ,,geras‘‘ mes galime apibrėžti kaip teikiantis lai-mę.Tačiau mes visada galime paklausti, ar laimės teikimas yra gerai.Taigi: gėris nėra tapatu laimės teiki-mui.““
Kitas argumentas prieš natūralizmą: natūralizmas daro prielaidą, kad egzistuoja žmogaus esmė (prigimtis).
Sartro: ,,Žmogus yra ne tai, kuo jis gimė, bet kuo save padarė“. Žmogus yra egzistencija ‘‘.

Metaetika: reliatyvizmas, emotyvizmas
1. Metaetika yra vienu lygmeniu aukščiau už etiką. Nenagrinėja poelgių gerumo ar blogumo, bet kelia klausimą, kas yra gėris.
2. Normatyvinis reliatyvizmas. Teigia, kas mes neturime teisės kritikuoti ar bandyti pakeisti ki-tos visuomenės, ar jos papročių, nes skirtingose visuomenėse gėris yra suprantamas skirtingai, moralinės vertybės bendros visiems tos visuomenės žmonėms. Reliatyvizmas prieštaringas, nes jis, nors ir neigia bet kokio teiginio absoliutaus teisingumo galimybę, bet mano, kad jo paties teiginiai yra absoliučiai teisingi. Neigia tik moralinių teiginių absoliutaus teisingumo galimybę. Jam kyla problemų: juk visuomenė suda-ryta daugiau nei iš vieno sluoksnio. Pagal kurio iš jų moralę reikia spręsti apie visos visuomenės gėrio ir blogio sampratą?
3. Emotyvizmas/empirizmas. Jis teigia, kad sprendimai nėra nei teisingi, nei klaidingi. Jie yra tik emocijų išraiška; išreiškia ne tik pritarimą ar nepritarimą, bet ir požiūrį į objektyviai negerą poelgį, kuriuo tik išreiškiame savo (ne)pasitenkinimą. Etinis sprendinys išreiškia mūsų pritarimą ar nepritarimą tam tik-ram poelgiui. Loginiai empiristai manė, kad teiginius galima suskirstyti į:
• Analitinius (nieko nesakančius apie išorinį pasaulį. Jų teisingumas ar klaidingumas priklauso juose esančių terminų prasmės. Pvz.: Viengungis yra nevedęs vyras.)
• Sintetinius (jų teisingumas ar klaidingumas priklauso nuo dalykų padėties pasaulyje. Pvz.: Kaunas yra Nemuno ir Neries santakoje.)
Kiti teiginiai jų manymu ir beprasmiai.
Emotyvistai – loginio empirizmo išplėtimas, remiantis jų priemonėmis. Emotyvizmas veda į visiš-ką subjektyvizmą, nėra galimybės ginčytis.

Religijos filosofija: Dievo egzistavimo problema.
Teizmas. Teiginiai:
• Egzistuoja vienas Dievas.
• Jis yra visagalis.
• Dievas viską žino.
• Dievas yra geras (krikščionybė, judaizmas, islamas)
Pačios problemos klausimai:
1. Ar tikrai egzistuoja Dievas?
2. Ar jo savybės tikrai tokios, kaip teigia teistai?
Dievo buvimo įrodymai:
Teleologinis (telos). Pasaulis yra harmoninga visuma. Ji negalėjo atsirasti pati savaime. Turi būti jos kūrėjas (panašiai kaip su laikraščiu). Šis įrodymas remiasi nepagrįsta analogija tarp natūralių objektų ir artefaktų. Iš jo įrodymo gali sekti tik ribotos išvados:
1. Iš šio įrodymo neseka, kad Dievas yra visagalis.
2. Neseka, kad Dievas yra visagalis.
3. Neseka, kad Dievas geras.
Kodėl Dievas, būdamas visagalis, leidžia, kad pasaulyje būtų tiek blogio? Tai teologijos problema.
• Kosmologinis/ evoliucinis. Ji geriau paaiškina akies prigimtį negu te-ologinis Dievo įrodymas. Viskas turi savo priežastį. Pasaulis irgi turi ją turėti. Ta priežastis yra Dievas. Dievas yra pirminė priežastis. Pati teorija yra gana prieštaringa. Kas yra Dievo priežastis? Teiginiai, kad Dievas yra aukščiausias laiko ir erdės kūrėjas, nieko neįrodo. Kosmologinis įrodymas. mano, kad egzis-tuoja pirminė priežastis, tačiau taip gali ir nebūti, priežastys gali tęstis į begalybę.
• Ontologinis:
1. Įsivaizduokite tobulą būtybę.
2. Įsivaizduokite tobulą būtybę, kuri dar ir egzistuoja.
3. Kuri būtybė tobulesnė? Ar ta, kuri jūsų sąmonėje, ar ta, kuri egzistuoja?
4. Dievas pagal apibrėžimą yra tobula būtybė.
Išvada: Dievas egzistuoja. Įrodymas priskiriamas Anzelmui.
Kritika:
1. Iš įrodymo seka absurdiškos pasekmės, pvz.: Tobula sala.
2. Egzistavimas nėra savybė.
3. Paskalio lažybos (reikia rinktis tikėjimą Dievu, nes iš to daugiau išlošiama. Deja, tai nėra nuo-širdu, tikėjimo negali logiškai pasirinkti)

Meno filosofija: meno apibrėžimo problema.
Meno apibrėžimai:
1. „Šeimyninių panašumų“ samprata. Ji, teigia, kad nėra jokios bendros meno kūrinių savy-bės. Patį terminą įvedė Wittgenstein.
2. Mimentinė (imitacija). Platonas manė, kad tai yra meno esmė. Pvz.: tapyba yra niekas, nes tik imituoja objektą. Problema: tinka ne visoms meno rūšims, kad ir abstrakčiam menui.
3. Prasmingos formos teorija. Jos atstovas C. Bell teigė, kad visiems meno kūriniams būdin-ga prasminga forma (tam tikras santykis tarp meno kūrinio dalių. Ji nepriklauso nuo kūrinio objekto). Kri-tika: estetines emocijas sukelia emocijas sukeliantis savybė, apie kurią daugiau nieko ir negalime pasaky-ti. Tai tas pat, kaip teigti, kad migdomieji – migdantys vaistai. Tai nieko nepaaiškina, o tik pabrėžia tai, kas akivaizdu.
4. Idealistinė teorija. Teigia, kad meno kūrinys nėra fizinis daiktas. Tai idėja, esanti, kūrėjo sąmonėje ir tik vėliau įgauna fizinę išraišką (Collinood). Menas – tai, kas nėra vien funkcija. Daiktai, skirti, kasdieniniam naudojimui negali būti meno kūriniai. Menas be tikslo, o meistrystė turi aiškų tikslą. Kritika: sunku sutikti, kad meno kūrinys yra kūrėjo sąmonėje. O kalbant apie meno netikslingumą, tai kam priskirti religinę muziką? Ji juk su tikslu. Tas pats su architektūra ar portretine tapyba, kuri iki XVIII a. Buvo tapoma su tikslu taip pat.
5. Institucinė meno teorija. Teigia, kad meno kūrinys – tai artefaktas, kuriam suteikta meno kūrinio meno pasaulio nariai, net nebūtinai menininkai. Bet koks objektas gali tapt menu, jei bus atvilktas į kitą vietą ir menu pavadintas. Ši teorija yra antiesencialistinė, skirtingai nei kitos iki čia buvę – ji nenu-rodo savybės, būdingos visiems meno kūriniams. Kritika: neskiria blogo meno nuo gero. Tiesiog konsta-tuoja, kas tai. Neaišku, kuo remiasi meno pas. žmonės, pavadindami daiktą menu.
6. Semiotinė (ženklų) teorija. Teigia, kad menas yra į kalbą panaši sistema. Jos pagrindas yra susitarimas, kaip ir natūralių kalbų. Norint suprasti meną, reikia suprast tam tikrą kalbą. Pagr. teorijos privalumas – galima pritaikyti daugeliui menų, netinka tik abstraktiems menams.
Dėl ko šios teorijos nesutaria? Pagr. ginčų objektas – kaip paaiškinti, iš kur kyla kūrinio meniš-kumas?

1. Gerai imituoja objektą;

2. Tobulas dalių santykis;

3. Idėja.

Politinė filosofija: prigimtinė būklė.
Prigimtinė būklė politinėje filosofijoje – žmonijos arba jos dalies būklė iki valstybės atsiradimo. Tai nebūtinai buvusi žmonijos gyvavimo epocha. Ją galima traktuoti ir kaip hipotezišką. Kaip atrodytų žmonių gyvenimas, jų tarpus. santykiai, jei nebūtų valstybės?
Atstovai:
1. Hobsas. Teigė, kad norėdami suprasti, kokia būtų prigimtinė būklė, reikia suprasti žmo-gaus prigimtį. Tezės:
• Žmonės iš prigimties siekia laimės., kad nuolat galėtų patenkinti savo no-rus/geismus, t.y. gautų tuos dalykus.
• Šis nuolatinis laimės siekimas ir siekis užsitikrinti galimybę ją pasiekti ateityje ne-išvengiamai veda į karą, kur visi kariauja prieš visus.
• Mirties baimė privers žmones sukurti valstybę.
• Gyvenimas – ne kas kita, judėjimas, todėl negali būti be geismo. Šiame gyvenime nėra tokio dalyko kaip „Dvasios ramybė“. Žmonės, kol bus gyvi, ko nors norės.
• Kadangi žmogus nori užsitikrinti geismo patenkinimą ateityje, jis siekia galių. Ga-lia, pasak Hobio, yra esama priemonė numanomam gėriui pasiekti, todėl siekiame tapti galingais. Mes siekiame tų pačių dalykų, kaip ir kt.žmonės. Atsiranda trūku-mas tų dalykų, kurių siekiama. Tai veda į kovą.
Kodėl žmonės puola vieni kitus? Priežastys:
1. Dėl naudos;
2. Dėl garbės;
3. Dėl saugumo.
Hobsas: “Žmonės yra sadistai“.
Aš Kaimynas Puola Nepuola
Puolu + (racionalu) + (naudinga)
Nepuolu – (ne racionalu) – (nėra naudos, šiek tiek žalos)
Išvada: jei gyvenam prigimtinėj būklėj, nesam tikri, kad būsim saugūs. Geriau puti pirmam. Kiti pabandys apsiginti, o paskui tavęs jau nebepuls, nes gerbs.
Hobsas nepastebi vieno dalyko: žmones riboja ne tik įstatymai, bet ir moralė. Prigimtinėj būklėj įstatymų nėra, bet moralė išlieka.
Išvada: gyvendami prigimtinėj būklėj , turi nuolatos kovoti.
Locke. Jo pagr. mintis – prigimtinė būklė ir visų karo prieš visus būklė – skirtingos. Tezės:
1. Prigimtinė būklė – visiškos laisvės būklė. Lygybės būklė.
2. Žmonės ribojami tik prigimtinio įstatymo; nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi.
3. Mes esame laisvi, nes nėra išorinės prievartos – įstatyminių drausmių iš valstybės.
4. Pagal Hobsą, žmonės lygūs dėl to, kad turi maždaug vienodu protinius ir fizinius pajėgu-mus. Lokas teigia, kad žmonės lygūs todėl, kad niekas neturi teisės valdyti kitą žmogų.
5. Hobsas kalba apie kovą, Lokas apie moralę.

Politinė filosofija: valstybės pagrindimas.
Valstybės privalumas – ji sudaro sąlygas saugiai paklusti prigimtiniam įstatymui. Kai nėra valsty-bės, gyvenimas trumpas, grobuoniškas, bjaurus.

Loko prigimt. įst.: kiekvienas turi saugoti save, bet jei tai nekelia pavojaus jam pačiam, turi sau-goti ir likusią žmoniją.
Hobso – siekti taikos, jei ir kiti to siekia. Jei ne – naudotis karo teikiama nauda
Žmonės nepaklūsta prigimtiniam įstatymui. Jis neveiktų, jei niekas neturėtų galios vykdyti įstaty-mus ir apsaugoti nekaltus ir sustabdyti kenkėjus. Prigimtinėje būklėje kiekvienas turi šią teisę, bet, sukū-rus valstybę, ji perduodama valdovui. Jei jis pradeda elgtis blogai, jį galime nuversti (Locke). Pagal Hob-są maištaut prieš valdovą negalima, nes nėra valstybės mechanizmo.
Valstybė naudinga tada, kai dėl kovos prigimtinėje būklėje imamas jausti gėrybių trūkumas ir ji tampa karu visų prieš visus. Tada valstybė tampa reguliuojančiu mechanizmu.

Leave a Comment