Bendruomenės prevencija

Nusikalstamumas – socialinis reiškinys, kurio nepavyksta išvengti nei vienai valstybei. Tačiau jo būklė ir prevencijos metodai atskirose šalyse yra skirtingi. Tai priklauso nuo įvairiausių socialinių, ekonominių, teisinių, religinių ir kitokių priežasčių. Lietuvoje nusikalstamumas auga, keičiasi ir jo kokybė – jis “sunkėja”. Kaip viena iš nepalankių tendencijų pastebimas ir nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, skaičiaus didėjimas. Nepilnamečių nusikalstamumas yra specifinė bendrojo nusikalstamumo dalis. Nusikalstamumo statistika ir kriminologijos teorija liudija, kad kas trečias recidyvistas pirmą nusikaltimą yra padaręs dar paauglystėje. Kuo jaunesnis yra žmogus, pirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Kuo ankstesniame amžiuje bus užkirstas kelias nepilnamečių nusikaltimams, tuo didesnė bus galimybė sumažinti nusikalstamumą ateityje.Bendruomenė – tai nedidelis teritorinis vienetas: kaimas, nedidelis miestas, miesto mikrorajonas, namų grupė. Jos gyventojai mažesniu ar didesniu mastu jaučiasi bendruomene, yra išsiugdę atitinkamą bendrumo ir priklausomybės bendruomenei („mes“) jausmą. Šis jausmas gali atsirasti iš bendruomenės teritorinio vientisumo, jį gali skatinti vietinės įstaigos – mokykla, ligoninė, kitos aptarnavimo įstaigos. Bendruomenės gyventojai gali plėtoti įvairias bendruomenės savivaldos organizacijas, planuoti ir vykdyti veiklą bendruomenės teritorijoje. Viena svarbiausių tos veiklos krypčių gali būti nusikaltimų prevencija. Bendruomenė gali vienyti visų jos teritorijoje veikiančių institucijų (policijos, mokyklos, kultūros įstaigų ir t.t.) ir gyventojų pastangas užtikrinant gyventojų saugumą, gerinant kriminalinę padėtį. Tai yra bendruomenės prevencija. Bendruomenės prevencija objektyviai užima strateginę vietą visoje nusikaltimų prevencijos sistemoje. Ji yra tarpinė grandis tarp makroprevencijos objektų (valstybės, šalies, regiono) ir mikroprevencijos (individo, mažos grupės, šeimos, įstaigos). Kita vertus, bendruomenė – tai visiškai savarankiškas, vientisas, sudėtingas prevencijos subjektas, jis integruoja socialinius makro- ir mikroprocesus į vieną visumą, vadinamą bendruomenės gyvenimu. Dėl visų šių priežasčių bendruomenė yra geriausias jos priemonių sukonkretinimo lygis. Būtent bendruomenėje galima tiksliausiai nustatyti, ar veiksmingos bus bendros prevencijos priemonės. Tikrinant jų veiksmingumą bendruomenėje, gali paaiškėti, kad prevencijos priemonė ar programa, efektyvi šalies ar regiono mastu, yra neefektyvi atskiroje bendruomenėje, kad būtinos papildomos priemonės.

Bendruomenė visada turi įtakos ir nusikalstamumo dinamikai. Pažvelgus į šalies nusikalstamumo žemėlapį, matosi, kaip skiriasi nusikalstamumas atskirose vietovėse, regionuose ir kaip jis priklauso nuo vietos sąlygų. Bendruomenės prevencijos koncepcija dabartinėje kriminologijoje ir prevencijos moksle – tai tik šio bendruomenės ir jos prevencijos stateginio vaidmens pripažinimas, t.y. pripažinimas, kad nusikalstamumas atsiranda tam tikroje vietoje ir kad būtent ten, kur jis atsiranda, turi būti nusikalstamumo prevencijos strateginis centras. Nusikaltimų prevencija vadinama veikla, kuria siekiama pašalinti nusikalstamumą skatinančius veiksnius ir taip užkirsti kelią nusikaltimams. Kaip jau minėta, kalbant apie bendruomenės prevenciją, pirmiausia omenyje turima, kad nusikaltimų prevencija vyksta tam tikroje bendruomenėje.Bendruomenės prevencijos modelis – tam tikras prevencinės veiklos bendruomenėje organizavimo būdas, kai pasitelkiami bendruomenės nariai. Tai pirmiausia gali būti bendruomenės gyventojų neformalių kaimynystės, asmeninių, visuomeninių ryšių pagrindu plėtojama prevencinė veikla. Prie bendruomenės prevencijos priskiriamos ir priemonės, kurių imamasi norint tuos ryšius užmegzti, t.y. suburti bendruomenę, kad ji pajėgtų imtis bendrų priemonių. Svarbu pabrėžti, kad kalbant apie bendruomenę ir jos narių ryšius omenyje turimi ne formalūs administraciniai, o gyvi, žmogiški santykiai. Antra vertus, tai įvairiausių bendruomenės organizacijų, institucijų, grupių, judėjimų būrimas bendriems veiksmams prieš nusikalstamumą. Pagaliau tai veikla, vienijanti bendruomenės teritorijoje veikiančias valstybės institucijas (pvz., policiją, mokyklą, medicinos, kultūros ir kt. įstaigas).Bendruomenė nėra valstybės tikslų vykdytoja. Vykdydama nusikaltimų prevenciją, ji siekia savo, bendruomenės, tikslų. Bendruomenės nusikalstamumo prevencijos tikslai yra siejami su kitais bendruomenės tikslais (pvz., bendruomenės narių laisvalaikio organizavimo, bendravimo, visuomeninių ryšių stiprinimo ir kt.).Bendruomenės prevencijai vadovauja kolektyvinis organas, kurį dažniausiai sudaro svarbiausių bendruomenės prevencijos subjektų – policijos, švietimo įstaigų, verslo, svarbiausių religinių konfesijų, visuomenės informavimo priemonių, socialinio aprūpinimo, visuomeninių organizacijų atstovai. Šio kolektyvinio organo vadovas dažniausiai yra bendruomenės savivaldybės vadovas (pvz., meras). Šie aukščiausieji ir įtakingiausieji bendruomenės asmenys įvertina kriminalinę situaciją bendruomenėje, numato ir patvirtina bendruomenės prevencinės veiklos tikslus ir strategiją, priima svarbiausius sprendimus juos įgyvendinant, įvertina prevencijos programos ir atskirų priemonių vykdymo sėkmę, koordinuoja bendruomenės nusikaltimų prevencijos subjektų veiklą. Kasdieniams uždaviniams vykdyti sukuriama viena arba keletas darbo grupių. Jų skaičius, tikslai ir struktūra priklauso nuo bendruomenės prevencinės veiklos tikslų ir pobūdžio.

Svarbiausias veiklos dokumentas yra bendruomenės prevencinės veiklos planas, kuriame patikslinama bendruomenės kriminalinė situacija, pagrindinės su nusikalstamumu susijusios problemos, numatomos svarbiausios veiklos kryptys ir tarpiniai tikslai. Sudaromi specialūs kalendoriniai planai, kuriuose numatomos konkrečios priemonės, jų vykdytojai, laikas, planuojami gauti rezultatai. Be kalendorinių, rengiami specialūs finansavimo ir kiti planai.Kaip ir kiekviena atsakinga veikla, nusikaltimų prevencija reikalauja specialiųjų žinių. Tai žinios apie nusikaltimus ir nusikaltėlius bei santykius, kurie atsiranda tarp nusikaltėlio ir žmonių, kurie bando užkardyti nusikaltimą. Jų paprastai neturi bendruomenės nariai. Tam, kad bent kiek rimčiau galėtų dalyvauti nusikaltimų prevencijoje, bendruomenės nariai turi jų turėti. Daugybė visuomenės dalyvavimo kriminalinės justicijos veikloje tyrimų parodė, kad, neturėdama specialiųjų žinių, bendruomenė lengvai nusižengia įstatymui. Tas specialus parengimas, viena vertus, leidžia bendruomenės nariams daug aktyviau dalyvauti užtikrinant teisėtvarką, antra vertus, padaro juos atsakingus už priimamus sprendimus.Taikant bendruomenės modelį, būdingos prevencinio darbo formos ir metodai, susiję su bendruomenės poveikio jos nariui stiprinimu. Svarbi bendruomenės modelio sudedamoji dalis yra bendruomenės stiprinimo, jos visuomeninės nuomonės formavimo priemonės, prevencinio poveikio jos nariams stiprinimas (bendruomenės susirinkimai, bendri renginiai, valdymo institucijų rinkimas). Svarbus ir prevencinis darbas bendruomenės teritorijoje. Pirmiausia tai bendruomenės socialinės ir fizinės aplinkos tvarkymas (kova su piešiniais ant sienų, agresyviu elgetavimu, įvairiausiais nedideliais visuomeninės tvarkos pažeidimais).Kai bendruomenės narys kalba ar galvoja apie savo bendruomenę, jis įsivaizduoja ne tik žmones, bet ir vietą. Maža to, bendruomenė – tai ir tam tikra istorija, praeitis, neigiami ar teigiami šios istorijos įvykiai. Todėl svarbi bendruomenės prevencijos dalis nukreipta būtent į šią bendruomenės gyvenimo dalį.Architektūrinė prevencija siekia taip suplanuoti statybą, kad bendruomenės turėtų aiškiai apibrėžtą „savo“ teritoriją. Ta teritorija tampa savotišku „bendru visos bendruomenės turtu“, „už kurį visi jaučiasi atsakingi“. Keletas to turto „dalių“ yra glaudžiai susijusios su nusikalstamumu. Fizinė aplinka, jos estetinis apiforminimas – būtent šiai bendruomenės gyvenimo daliai ypač daug dėmesio skiria „išdaužto lango“ teorija. Aplinka, anot šios teorijos, determinuoja individo elgesį. Tas pats žmogus vienaip elgiasi tvarkingoje aplinkoje, kur kiekviena aplinkos detalė nuteikia jį teigiamai, konstruktyviai. Visai kitaip tas pats žmogus linkęs elgtis apleistame rajone, tarp pusiau sugriautų namų. Šios teorijos šalininkai sugebėjo gerai pagrįsti mintį, kad skirtingos aplinkos detalės sukelia visiškai skirtingas mintis bei asociacijas. Niūrus apleisto rajono vaizdas sukelia mintis apie „neaiškius tipus“, kurie čia gyvena. Natūralu manyti, kad čia gyvenančių žmonių santykiai tvarkomi vadovaujantis „džiunglių įstatymais“, kad čia negalioja teisingumo normos. Tokia psichologinė „nusikalstamumo aplinka“ natūraliai turi įtakos ir čia esančių žmonių elgesiui, ir santykiams. Nusikalstamumas yra natūrali tokios bendruomenės gyvenimo dalis. Tokia aplinka pirmiausia sukelia žmonių baimę. Jiems tai ženklas, kad šioje vietovėje negalioja įstatymai ir žmogus nėra apgintas nuo nusikaltimų. Dažniausia padorių žmonių reacija – vengimas, jie stengiasi nesilankyti šiame rajone. Tai dar labiau sumažina tokio rajono socialinę kontrolę. Šiomis sąlygomis smurtas tampa svarbiu būdu išspręsti gyventojų konfliktus. Smurtinis konfliktų sprendimo būdas skatina gyventojus burtis į paprastai nedideles savigynos grupuotes. Tai tampa gera dirva vadinamiesiems „gangams“ (nusikalstamoms jaunimo grupuotėms) formuotis.

Bendruomenės modelis taip pat sudaro geresnes sąlygas prevenciniam darbui bendruomenės šeimose, bendruomenės jaunimo grupėse, individualiam darbui su labiliomis asmenybėmis. Pasirinkus bendruomenės modelį pagrindinės prevencinės viltys siejamos būtent su šių prevencinio darbo formų taikymu. Taigi ir prevencijos modelio veiksmingumas pirmiausia priklauso nuo šių prevencinio darbo formų bendruomenėje veiksmingumo.Prevencijos mokslas sparčiai plėtojamas. Buvo sugriauta daugelis anksčiau būdingų iliuzijų, „apnuoginta“ tikroji nusikaltimų prevencijos padėtis, atskleistas daugelio plačiai naudojamų prevencijos priemonių neveiksmingumas. Antra vertus, prasidėjo ir veiksmingų nusikaltimų prevencijos priemonių paieškos ir kūrimo etapas. Iš aibės nusikaltimo prevencijos formų pamažu atrenkamos nedaugelis efektyvių. Didžiulė dauguma dabartinių prevencijos priemonių remiasi tam tikromis prevencinio darbo psichologinėmis prielaidomis. Dėl to jų veikimo efektyvumas priklauso nuo prevencijos priemonės individualizacijos mechanizmo – individualaus darbo, užtikrinančio prevencinės priemonės veikimą. Bendruomenės modelis sukuria svarbias tokio individualizacijos mechanizmo veikimo prielaidas. Svarbiausia iš jų – individualiam prevenciniam darbui būtinų „lokalių žinių“ suteikimas bei jų susiejimas su profesionaliomis psichologijos bei kriminologijos žiniomis.

Literatūra:1. Viktoras Justickis „Prevencinė policijos veikla remiantis bendruomenės teisėtvarkos modeliu“;2. www.nplc.lt/lit/lit23/lit23santr.doc