Monopsonija ir oligopolija

TURINYS

ĮŽANGA........................
........................1

1. Monopsoninė

rinka......................

................2

1. Monopsoninės rinkos

apibūdinimas....................

.........2

2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos. Monopsonijos

pusiausvyra......2

3. Monopsonijos galia ir jos

šaltiniai.....................

..........4

4. Monopsonijos

pasekmės....................

..............4

2.

Oligopolija.....................

.......................5

1. Oligopolinės rinkos

apibūdinimas....................

...........5

2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės

modeliai..........6

1. Stabilios kainos

modelis...................

............7

2. Kartelio

modelis...................

................9

3. Kainų lyderio

modelis...................

.............10

4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai

plius).........12
3. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲ
PAVYZDŽIAI...............

3.1.........

3.2...................
IŠVADOS.......................
........................13
LITERATŪRA......................
.......................14

ĮVADAS

Realiame pasaulyje kainų ir gamybos apimčių nusistatymo
procesai priklauso nuo rinkos struktūros. Kurią nors rinką sudaro visų
konkretaus produkto realių ir potencialių pirkėjų bei pardavėjų ryšių
visuma. Rinkos struktūra reiškia konkurencinę aplinką, kurioje veikia
produkto pirkėjai ir pardavėjai. Skirtingi rinkos struktūros arba
organizacijos tipai apibrėžiami ir skiriami vienas nuo kito pagal tai, koks
yra jų produkcijos pirkėjų ir pardavėjų skaičius, kkokio tipo produktai
perkami ir parduodami, pagal gamybos veiksnių mobilumo laipsinį, pagal
informaciją, kurią ūkio dalyviai turi apie kainas ir kaštus, paklausos ir
pasiūlos sąlygas.

Šiame darbe aptarsime oligopolinę bei monopsoninę rinkas, jų
pagrindinius veiklos bruožus ir išskirtinumus rinkų struktūroje.

1. MONOPSONINĖ RINKA

1.1. Monopsoninės rinkos apibūdinimas

Monopsonija – tai tokia rinkos būklė, kai yra tik vienas pirkėjas
arba jų grupė, priimanti bendrus sprendimus. Monopsonija yra priešybė
monopolijai, kuriai esant yra vienas pardavėjas ir daug pirkėjų.
Monopsonija, būdama vieninteliu gamybos veiksniu arba prekių ir paslaugų
pirkėju, įgyja rinkos galią ir dėl to kainos nusistovi kitaip nnei tobulos
konkurencijos rinkoje ar monopolijoje.

Pavyzdžiui, automobilius ar kompiuterius gaminančios firmos,
pirkdamos kai kurias komplektines detales (padangas, radiatorius,
integracines schemas ir t.t.), turi monopsonijos galią.(5).

1.2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos.

Monopsonijos pusiausvyra.

Pirmiausia apžvelkime tokios rinkos, kurioje yra daug pirkėjų,

pusiausvyrą (žr.1 grafiką). Kai kaina yra P0

0, tai konkuruojantis pirkėjas

pirks Q0 prekių kiekį, nes E0 taške ribinės išlaidos lygios ribinei

naudai. E taškas yra konkuruojančio pirkėjo pusiausvyros taškas.

[pic]

1grafikas. Konkuruojančio pirkėjo pusiausvyra.

Kai yra daug tarpusavyje konkuruojančių pirkėjų, rinkos pusiausvyra
nusistovi E taške, kuriame ribinės išlaidos lygios ribinei naudai (ribinei
vertei). Kai ME = MU, pirkėjai pirks Q prekių arba paslaugų kiekį, esant Po
kainai.(5)

Tarkime, kad yra tik vienas prekių arba paslaugų pirkėjas –
monopsonija. Pardavėjai didėjantį prekių kiekį parduoda didėjančia kaina.
Tai rodo aukštyn kylanti pasiūlos kreivė. Dėl to monopsonininko ribinės
išlaidos yra didesnės už kainą, t.y. ME > P. Tą rodo 1 lentelė, kurioje TE,
AE ir ME yra atitinkamai bendrosios, vidurinės ir ribinės išlaidos.(6)

|Q |P |TE=QxP |AE = TE |ME = ∆TE |
| | | |Q |∆Q |
|0 |10 |- |- |- |
|1 |11 |11 |11 |11 |
|2 |12 |24 |12 |13 |
|3 |13 |39 |13 |15 |
|4 |14 |56 |14 |17 |
|5 |15 |75 |15 |19 |
|6 |16 |96 |16 |21 |

1. lentelė. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos.

Iš šio pavyzdžio matyti, kad monopsonininko ribinės iišlaidos didėja
dvigubai greičiau, nei vidutinės išlaidos ir kaina. Todėl ribinių išlaidų
kreivė yra į kairę nuo vidutinių išlaidų kreivės, kuri kartu yra pasiūlos
kreivė.(6)

Monopsonija, pirkdama prekes, vadovausis ta pačia taisykle, kaip ir
konkuruojantys pirkėjai, t. y. pirks tiek prekių, kad ribinės išlaidos būtų
lygios ribinei naudai. Tačiau rinkos pasiūlos kreivė yra vidutinių išlaidų
kreivė, t.y. S = AE. Ji rodo, kiek reikia mokėti už kiekvieną prekės
vienetą, didėjant perkamų prekių kiekiui. AE kreivė irgi kyla į dešinę, bet
ji yra žemiau ribinių išlaidų kreivės (žr. 2 grafiką).

[pic]

2. grafikas. Monopsonijos pusiausvyra.

Monopsonininkas perkamų prekių ki

iekį ir kainą randa pagal M tašką,
kuriame ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.
Monopsonininkas perkamų prekių kiek5 ir kainą randa pagal M tašką, kuriame
ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.
Vadinasi, monopsonininko kaina Pm yra mažesnė už paskutinio perkamo prekių
vieneto ribinę, naudą, kurią rodo M taškas.(5)

Monopsonijos pusiausvyros taisyklė yra ME = MD. Todėl monopsonija
perkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką. Pirkdama Qm prekių
kiekį, monopsonija moka Pm kainą už prekės vienetą, kuri lygi AE, bet
mažesnė už paskutinio perkamo vieneto ribinę naudą, kurią rodo M taškas. Iš
to matyti, kad monopsonija gauna didesnį naudos perteklių ir turi
monopsoninę galią.(5)

.

1.3. Monopsoninė galia ir jos šaltiniai

Monopsonijos galia išplaukia iš to, kad jos ribinė nauda yra didesnė
už kainą Pm, t. y. MU > P m. Todėl monopsonijos galia MP matuojama taip:

MP= MU – Pm

MU

kur MU – monopsonijos perkamo paskutinio prekės vieneto ribinė
nauda.

Pm – monopsonijos kaina.

Monopsoninės galios šaltiniai gali būti labai įvairūs:

1. Firmos ypatingo aktyvumo rezultatas. Jeigu firma perka
išteklius, kurių neperka kitos firmos, tai šio gamybos veiksnio rinkoje
ilgainiui ji tampa monopsonininke.

2. Jeigu firma ar jos filialas įsikuria regione, kur nėra tam
tikros rinkos, ši firma taip pat tampa monopsonija.

3. Susitarimai tarp firmų, kurių rezultatas – karteliai. Jie apriboja

veiksnio vartojimą ir sudaro galimybes pirkti tą patį gamybos veiksnį už
kainą, kuri yr

ra žemesnė už konkurencinę.

4. Jeigu firmos perka didelius gamybos veiksnių kiekius, jos įgauna
pranašumą prieš kitus pirkėjus ir tampa monopsonininkėmis.(5)

1.4. Monopsonijos pasekmės

Iš 3 grafiko matyti monopsonijos pasekmės, kurias lemia monopsonijos
galia. Jos yra tokios:

Pirma, monopsonija perka mažiau produkcijos. Dėl to mažiau
parduodama, mažiau gaminama, todėl mažėja gamintojų pajamos ir užimtumas.

Antra, kadangi monopsonija perka prekes mažesnėmis kainomis nei
konkuruojantys pirkėjai, tai dėl to gamintojų (pardavėjų) naudos perteklius
sumažėja PmPcAB ir ABC plotu.

Trečia, monopsonijos naudos pertekliu, palyginti su konkuruojančiais
pirkėjais, padidėja PmPc,AB plotu, bet sumažėja AMC plotu.

Ketvirta, iš viso prarandamas naudos perteklius, lygus BMC plotui.
Tai monopsoninės galios nuostoliai.

[pic]

3. grafikas. Monopsonijos pasekmės.

Monopsonija perka mažesnį prekių kiekį (Qm) ir mažesnėmis kainomis
(Pm), lyginant su konkuruojančiais pirkėjais, kurie pirktų Qc kiekį Pc
kaina. Dėl to pardavėjo nauda sumažėja PmPcABC plotu ir ABC plotu. Pirkėjo
nauda padidėja PmPcAB plotu ir sumažėja ABC plotu. Be to, susidaro naudos
nuostoliai, kurie lygūs AMC ir ABC plotui.(5)

2. OLIGOPOLIJA

2.1. Oligopolinės rinkos apibūdinimasGOPOLIJA

Oligopolija (ligopoly) – rinka, kurioje visi produktai yra
identiški arba artimi pakaitai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau
bent kelios jų palyginti didelės.

Kiekvienos iš tokių firmų kainų ir gamybos apimties kitimas veikia
kitų , firmų kainas ir gamybos apimtį. Šioje rinkoje prekės gali būti
identiškos arba skirtis reklama, įpakavimu, techninėmis charakteristikomis.
Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios, paprastai gerai žinomos,
firmos tiekia didžiausią produkcijos kiekį.

Viena iš priežasčių, sąlygojančių kelių didelių firmų dominavimą
šakoje, kaštai. K

Kai kuriose veiklos srityse reiškiasi gamybos masto
ekonomija, t.y. didėjant gamybos apimčiai, mažėja vidutiniai kaštai. Tačiau
kaštų mažėjimas turi ribą. Kai jie nustoja mažėti, firmos nebeturi daugiau
paskatų didėti ir tapti opolijomis. Taigi atsiranda natūrali oligopolija.

Natūrali oligopolija (natural oligopoly) atsiranda tuomet, kai
individualiųjų firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokios
firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais
vidutiniais kaštais.(1)

Kaštai nėra vienintelė priežastis, sąlygojanti oligopolijos
atsiradimą. Kita priežastis, skatinanti firmas didinti gamybos apimtį, yra
siekimas įgyti didesnę rinkos galią. Firmos didėja arba pajungdamas savo
konkurentus, arba pašalindamos juos iš šakos. Tai padidina firmų galią
nustatant rinkos kainą. Todėl natūralioji oligopolija, norėdama išstumti iš
rinkos savo konkurentus ir įgyti didesnę galimybę pakelti prekių kainas,
stengsis didinti gamybos apimtį, nors ir negalėdama sumažinti kaštų.
Galiojantys antimonopoliniai įstatymai ir produktų diferenciacija neleidžia
didelėms firmoms išstumti iš rinkos savo konkurentų. Oligopolijos sąlygomis
firmų konkurencija įgauna tiesioginę ir aktyvią formą. Dažniausiai
konkuruojama atnaujinant produktus, gerinant jų kokybę, reklamą.(3)

Firmos negalės išlikti rinkoje, jei pardavinės iš esmės vienodus
produktus daug aukštesnėmis kainomis negu konkurentai. Todėl oligopolinė
firma susilaikys nuo kainų didinimo virš esamo lygio, nes nustatydama
aukštesnę kainą nei konkurentai patirs nuostolių. Jei siekdama padidinti
pardavimo apimtį oligopolinė firma sumažina kainą, jos pavyzdžiu gali
pasekti ir kiti konkurentai.
Tokiu atveju kainos sumažėja, bet nė vienai iš firmų nepavyksta padidinti
pardavimų apimties. Firmos patiria nuostolių ir ima didinti kainas. Tai
sulaiko firmas oligopolinėje rinkoje nuo konkurencijos keičiant kainas.(1)

Kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota
nuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna
tokių rūšių:

• Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija.

Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją

dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai,

padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų

kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinką naujoji firma,

patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji firma

nesuinteresuota įėjimu į tą rinką, kurioje negaus pelno.

• Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos apsisaugoti nuo galimų įėjimo į

rinką, firmos naudoja:

a) produktu diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių
kiekį,kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgda į tai, kad
naujosios firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus,
senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairioms
vartotojų grupėms;

b) reklama. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į
rinką, senosios firmos gerokai, padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia
naująsias firmas taip pat šias išlaidas padidinti. Bet kai naujosios įmonės
gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos labai padidina vidutinius
bendruosius kaštus. Tai tampa įėjimo į rinką kliūtimi, nes senųjų firmų
vidutiniai bendrieji kaštai mažesni;

c) kaina. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali
sumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujoji
firma bankrutuos.(1)

. 2.2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės

modeliai

Kainos įvairiose rinkos struktūrose nustatomos skirtingai.
Oligopolija, nustatydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – konkurentų
reakcija į nustatytą kainos lygį. Oligopolinės firmos yra tarpusavyje
priklausomos: kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus. Todel
ieškoti oligopolinių kainų pusiausvyros yra labai sudėtinga. Moksloninkai
apibendrino dvi oligopolinės kainos susidarymo savybes:

o oligopolinės kainos yra nelanksčios, t.y. kinta rečiau nei

kitose rinkos struktūrose;

o kai oligopolinės kainos kinta, tai dažnai kinta visose

firmose drauge;

Oligopolininkų elgesys, nustatant kainas, rodo, kad egzistuoja
stimulai derinti savo veiksmus arba siekti slaptų susitarimų. Ekonomistai
oligopolijų veiklos analizei siūlo naudoti įvairius modelius. Keletą jų ir
panagrinėsime.(2)

2.2.1. Stabilios kainos modelis

Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant

laužtą paklausos kreivę. Tarkime, viena iš kelių oligopolinių firmų A

nori praplėsti savo rinką (žr. 4 grafiką).

4 grafikas. Laužta paklausos kreivė

Pradinis oligopolijos taškas – A, kai jai priklauso 40%
rinkos ir kaina yra 1000Lt už prekės vienetą. Tikėdamasi praplėsti rinką,
minėta firma sumažina kainą iki 900Lt. Tai turėtų praplėsti jos realizavimą
iki kiekio Q1, kuris yra paklausos kreivėje D1, vaizduojančioje paklausą,
kai konkurentai nereaguoja į kainų politikos pokyčius. Bet iš tiesų
paklausa priklauso nuo kitų konkurentų. Jei kiti oligopolininkai nemažins
kainų, tai pirmasis A praplės rinką iki norimo dydžio. Tačiau tai būtų
nerealu, nes kiti, norėdami išlaikyti savo rinkos dalį, taip pat sumažins
kainas iki 900Lt. Todėl A oligopolininko realizavimas išaugs tik iki Q2,
esančio paklausos kreivėje, rodančioje paklausą, kai konkurentai reaguoja į
kainų politikos pokyčius. Taip įvyks todėl, kad išaugs visos rinkos
paklausa, bet jo rinkos dalis greičiausiai liks nepakitusi. Dalis kreivės,
nuo A iki D1, realiai oligopolinėje rinkoje neegzistuos, nes konkurentų
reakcija sumažins mažesnių kainų poveikį paklausai. Todėl reali kreivė bus
atkarpa AD2. Pakėlus kainas, atvirkščiai – kiti konkurentai nesiderins prie
kainų augimo. Todėl viršutinė reali paklausos kreivės dalis bus atkarpa
EA.. Remdamiesi grafine analize, galime teigti, kad:

1) oligopolininko paklausos kreivės forma priklauso nuo kitų
reakcijos į jos kainų ir produkcijos pokytį;

2) paklausos kreivė bus lūžtanti (EAD2), jeigu kiti oligopolininkai
derinsis prie kainų mažinimo politikos, bet nesiderins prie jų didinimo.

Laužta paklausos kreivės forma iš dalies paaiškina, kodėl
oligopolininkai plačiau naudoja reklamą ir skatina pardavimus nei kainų
konkurenciją.

Pelno maksimizavimas naudojant laužtos paklausos kreivės modelį.
Laužta paklausos kreivė lemia ir keistą ribinių pajamų kreivės formą, nes
ji esmės yra dviejų paklausos kreivių rinkinys. Kiekviena paklausos kreivė
turi savo ribinių pajamų kreivę, kuri eina po paklausos kreive. Paklausos
eivių susikirtimo taškas yra A, kur keičiasi ir ribinių pajamų kreivė.
Taigi ribinių pajamų kreivė atitrūksta po A tašku ir eina tiesiai žemyn
(žr.5 grafiką).(2)

[pic]

5 grafikas. Pelno maksimizavimas taikant laužtos kreivės modelį

Atotrūkis ribinių pajamų kreivėje yra ypač svarbus,
aiškinantis pelno maksimizavimą. Gamybos apimtį, kurioje pelnas
didžiausias, nustatome pagal ribinių dydžių taisyklę, t.y. ribinės pajamos
lygios ribiniams kaštams. Tuomet, augant ribiniams kaštams, gamybos apimtis
turėtų mažėti ir atvirkščiai. Tačiau oligopolijoje taip dažnai neatsitinka
dėl ribinių pajamų kreivės formos. Ta pati priežastis nulemia ir kainų
neelastingumą oligopolinėje rinkoje. Ribinių pajamų kreivės atotrūkis
reiškia, kad kaštų kitimas tam tikrose ribose nedarys jokios įtakos gamybos
apimčiai ir kainai. Pateiktame 5 grafike joks ribinių kaštų pokytis tarp
MC1 ir MC2 nedarys įtakos pusiausvyrai, nes ribinės pajamos ir toliau bus
lygios ribiniams kaštams.(2)

Pateikto modelio trūkumai. Šis modelis kritikuojamas dėi dviejų
dalykų. Pirma, modelis nepaaiškina, kodėl pradinė kaina turi būti lūžio
taške. Todėl šis modelis tik paaiškina, kodėl oligopolininko kaina yra
neelastinga, bet ne pačią kainą. Antra, realiai oligopolinės kainos nėra
tokios nelanksčios, kaip rodo šis modelis, ypač augimo kryptimi.
Infliacijos sąlygomis kainos oligopolinėse rinkose augo ir gana dažnai.
Tokia situacija gali būti paaiškinta slapto susitarimo (Kartelio)
modeliu.(4)

2.2.2. Kartelio modelis

Slaptas susitarimas sudaromas tuomet, kai firmos tiesioginiai
arba netiesiogiai susitaria dėl kainų ar rinkos dalies, t.y. konkurencijos
apribojimo. Panagrinėkime, kaip slaptu firmų susitarimu oligopolinėje
rinkoje nustatoma kaina ir gamybos apimtis.

Tarkime, veikia trys panašios firmos A, B ir C, gaminančios
vienarūšę produkciją. Jų paklausos, ribinių pajamų, kaštų kreivės yra
vienodos. 6 grafike parodyta kiekvienos iš trijų oligopolinių firmų
padėtis. Kokį kainos ir gamybos apimties derinį turėtų pasirinkti kiekviena
firma? Jeigu A firma būtų grynoji monopolija, tai norėdama gauti maksimalų
pelną ji turėtų gaminti ooukcijos kiekį Q1 ir nustatyti kainą P1, kai
ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Tačiau A firma turi du
konkurentus, parduodančius identiškus produktus. Jeigu A firmos spėjimai,
kad jos konkurentai išlygins savo kainas pagal jos kainą, nepasitvirtins, A
firma patirs nuostolių. Pavyzdžiui, jeigu B ir C firmos nustatys savo
produktams kainas, mažesnes už P1, tada A firmos paklausos kreivė
pasislinks į kairę. A firma neteks dalies savo potencialių vartotojų, kurie
pirks jos konkurentų prekes mažesnėmis kainomis. Tokiu atveju firma taip
pat gali sumažinti savo produkcijos kainą, tačiau tai sumažintų firmų pelną
ir gali susidaryti situacija, kai vidutiniai kaštai bus didesni už kainą.
Kadangi visų trijų firmų paklausa ir kaštai vienodi, B ir C firmos, atsižvi
e elgdamos į savo interesus, gamins produkcijos Q1 ir nustatys kainą P1.(1)

Taigi oligopolinėje rinkoje susidaro įdomi situacija:
kiekviena firma mano, kad jai naudingiausia nustatyti vieną ir tą pačią
kainą P1, jeigu jos konkurentai iš tikrųjų darys tą patį. Tačiau kad firmos
iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo sprendimus dėl kainos P1 ir gamybos
apimties Q1 nustatymo ir išvengtų nuostolių, susijusių su aukštesnėmis ar
mažesnėmis kainomis, jos turi kartu apsvarstyti šią problemą, t.y.
nuspręsti nustatyti vienodą kainą. Tai priežastis, skatinanti sudaryti
slaptą susitarimą, kuris garantuotų kiekvienai firmai maksimalų pelną.
Slapti susitarimai gali būti įvairių formų. Pats paprasčiausias slaptas
susitarimas – kartelis.(1)

[pic]

6 grafikas. Slaptas trijų oligopolininkų susitarimas

Kartelis – tai formalus susitarimas tarp firmų dėl kainų ir
rinkos. Praktikoje kartelius ir į juos panašius susitarimus sunku sukurti
ir išsaugoti. Slaptų susitarimų kliūtys yra šios:

1. Kaštų ir paklausos skirtumai. Slaptą susitarimą sunkiau
sudaryti, kai oligopolinių įmonių kaštai ir produktų paklausa skiriasi.
Taip yra ne tik kai gaminami diferencijuoti produktai, bet ir esant labai
standartizuotai gamybai. Įvairios firmos turi skirtingas rinkos dalis, jų
gamybos efektyvumas skirtingas. Kaštų ir paklausos skirtumai sukels ir
kainų, garantuojančių kiekvienai firmai maksimalų pelną, skirtumus. Ir
nebus vienos kainos, kuri priimtina visoms firmoms. Todėl slaptas
susitarimas dėl kainų priklauso nuo sugebėjimo pasiekti “savitarpio
supratimą” tarp firmų.

2. Firmu skaičius. Kuo didesnis firmų skaičius šakoje,
tuo sunkiau sudaryti slaptą susitarimą dėl kainų.

3. Sukčiavimas. Dalyvaujantys slaptame susitarime
oligopolininkai, norėdami gauti papildomų užsakymų, slaptai ima mažinti
kainas. Pirkėjai, įsigydami vienos firmos prekes mažesnėmis kainomis, norės
gauti šios firmos konkurentų prekių už dar mažesnę kainą. Gali kilti kainų
karas tarp firmų. Vadinasi, slaptos kainų nuolaidos – grėsmė slaptam
susitarimui.

4. Smukimas. Ūkinės veiklos smukimas yra nenaudingas slaptam
susitarimui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutiniai kaštai,
naudojami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimų apimtis ir kartu
pelnas. Tokiu atveju firmos mažina kainas, tikėdamosi pardavimus padidinti
konkurentų sąskaita.

5. Galimas įėjimas. Slapto susitarimo rezultatas – kainų ir
pelno padidėjimas. Tai skatina naujas firmas įeiti į šaką. Tačiau toks
įėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną, Vadinasi, reikia, jog
bendrai veikiantys oligopolininkai būtų pajėgūs užblokuoti naujų firmų
įėjimą į rinką.

6. Teisinės kliūtvs. Gali būti priimti antimonopoliniai
įstatymai, draudžiantys kartelių veiklą. Kai atskiros firmos oligopolinėje
rinkoje siekia asmeninių interesų, atsisako bendros kainų kėlimo
strategijos, slapti susitarimai tampa neįmanomi.

2.2.3. Kainų lyderio modelis

.

Kadangi karteliniai susitarimai daugelyje šalių yra dra
udžiami, tai firmos kartais kainas nustato organizuotai, jeigu viena iš jų
imasi iniciatyvos, o kitos seka jos pavyzdžiu.

Kainų lyderio modeliui būdinga simetrija: sekėjai prisitaiko
tiek prie lyderio kainos mažinimo, tiek prie jos didinimo. Tai dažnai
pasitaikantis oligopolininkų elgesys. Tokiame kainos nustatymo modelyje,
be abejo, firmos paklausos kreivėje lūžio nebus, nes konkurentai seks
stipriausiojo pavyzdžiu. Be to, lyderiu sekančiųjų ribinių pajamų kreivė
irgi bus tiesi linija. Tuomet, jei lygintume šį modelį su laužtos paklausos
kreivės modeliu, gamybos apimtis tur ėtų sumažėti, o kaina – išaugti.
Tokie firmos lyderio rezultatai skatins kitas firmas sekti jo pavyzdžiu.

Jei nagrinėtume firmos lyderės atvejį, tai jos prekės kaina,
kuriai esant firma gauna maksimalų pelną, bus artima monopolinei kainai.
Nors formala us susitarimo ir nėra, bet rezultatas būtų panašus
kaip ir kartelio atveju. Kainų lyderio modelyje nagrinėjamas susitarimas
kartais dar vadinamas bežodžiu susitarimu.

Dažniausiai (bet ne visada) didžiausia firma veikia kaip kainų
lyderė, kuri nustato kainą, maksimizuojančią jos pelną. Kitos seka lyderį
ir nustato gamybos apimtis, maksimizuojančias pelną, esant lyderio kainai.

Taigi kitos firmos yra kainų priėmėjos. Todėl kainų lyderio modelis
vadinamas dalinės monopolijos modeliu, nes lyderis nustato monopolinę kainą
pagal ribines pajamas ir ribinius kaštus.

7 grafike parodytos tokios dalinės monopolijos elgesys. Lyderis
apibrėžia savo paklausą, iš rinkos paklausos atimdamas galimą kitų firmų
pardavimų kiekį. Rinkos paklausa yra D (žr. 7 grafikas A). Kitų firmų
pasiūlos kreivė yra S (žr. 7 grafikas B). Taigi kitų firmų siūlomas prekių
kiekis augs didėjant kainai (ribiniai kaštai susikirs su ribinėmis
pajamomis). Tuo tarpu lyderis turi daugiau atimti iš rinkos paklausos,
esant didesnei kainai. (1)

[pic]

A

B

7 grafikas. Kainų lyderio modelis

Tarkime, rinkos paklausos kiekis, kai kaina yra PL, bus 25000 tonų
plieno per mėnesį. Esant šiai kainai, kitos firmos siūlys rinkai l0000
tonų. Likusi rinkos paklausos kiekio dalis lieka lyderiui (15000 tonų), kai
kaina yra PL. Šis taškas yra lyderio paklausos kreivėje DL. Ta paklausos
kreivė rodo grynus lyderio pardavimus, kurie įmanomi esant šiai kainai.
Taigi lyderis nustatys kainą, kuri maksimizuos jo pelnus, t.y. kur jo
rinkos paklausos kreivę atitinkančios ribinės pajamos sutaps su ribiniais
kaštais. Jo kaina – PL. Esant šiai kainai, kitos firmos pasirinks
optimalius gamybos kiekius pagal savo ribinius kaštus – lOOOO tonų plieno.

Kainų lyderio elgesį galima paaiškinti ir tuo, kad maži konkurentai
seka lyderį, bijodami jo reakcijos, nes lyderis, galintis gaminti pigiau,
gali sumažinti kainą, ir mažieji konkurentai pralaimės kainų karą. Be to,
mažieji dažnai seka lyderį, tikėdami, kad šis turi daugiau informacijos
apie paklausą rinkoje (ši priežastis ypač tinka bankų rinkoje).

Apskritai kainų lyderis laikosi tokios taktikos:

o kadangi kainos keitimas pastoviai susijęs su tam tikra rizika, tai

kainos dažnai nekaitaliojamos. Kaina bus keičiama tik tada, kai

labai pakis kainos ir paklausa visoje šakoje;

o apie galimą kainų pakeitimą kainų lyderis dažnai praneša spaudai

duodamas interviu. Taip jis gali sulaukti sutikimo iš konkurentų.

Be to, lyeris gali pasirinkti ne kainą, kuri maksimizuoja pelną per

trumpąjį periodą, o kainą, duodančią maksimalų pelną ateityje. Tuo

stengiamasi sutrukdyti naujoms firmoms patekti į rinką.

Kadangi formalaus susitarimo nėra, tai firmos gali ir nesekti lyderiu,
bet, pasinaudodamos jo “kainų skėčiu”, prasiskverbti į rinką. Taigi ne
visada stambios firmos pasinaudoja savo privalumais rinkoje. Smulkios
firmos gali sėkmingai konkuruoti, neišprovokuodamos stambių kompanijų
reakcijos į konkurenciją. Gyvenime gana sunku aptikti aiškaus kainų lyderio
pavyzdį.

2.2.4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai plius)

Kadangi vidutiniai kaštai kinta, kintant produkcijos kiekiui, tai
oligoolininkas, skaičiuodamas kainą, ima planinį arba tipinį parduodamos
produkcijos kiekį. Pavyzdžiui, firma pasirinks tokį vidutinių kaštų tašką,
kuris atitiks jos gamybinių galimybių panaudojimą 75-80 procentų. Tuomet
firma nustatys priedą, tarkime, 20 procentų.

Kiekviena firma siekia tikslo – tam tikro planinio pelno arba pelno
normos. Kadangi firma skaičiuoja vidutinius kaštus planiniam produkcijos
kiekiui, tai, pridėdama procentą, ji sužino standartinę kainą, kurią po to
koreguoja pagal rinkos pokyčius. Taigi “kaštų plius” būdu nustatyta kaina
yra kaip bazė tolesnei kainų politikai. Praktiškai labai dažnai gyvenimas
verčia koreguoti norimą priedą, todėl dažniau yra taikomas ne fiksuoto, bet
lankstaus priedo metodas. Labai įdomi šio kainų metodo ypatybė yra susijusi
su pastoviųjų kaštų savybėmis. Kai auga realizavimo apimtis, tai paprastai
kaina yra mažinama, kai mažėja, – didinama. Kai mažėja pardavimas,
bendrieji pastovieji kašii, tenkantys produkcijos vienetui, auga. Kadangi
kaina yra tam tikru proentu padidinti vidutiniai kaštai, tai mažėjanti
paklausa verčia didinti kainą užuot ją mažinus. Jei firma automatiškai
pasikliautų “kaštų plius” metodu, tai ji didintų kainą, mažėjant paklausai.
Todėl šį metodą taikant, nereiktų pamiršti kitų rinkos dėsnių.

Šis metodas turi kelis pranašumus:

o Jis labai tinka firmoms, kurios gamina daug įvairių prekių, t.y.

kai jų asortimentas platus. Gaminant įvairias prekes, ypač sunku

tiksliai paskirstyti tokias išlaidas kaip draudimo, elektros

energijos, mokesčių:

o Šis metodas nereiškia, kad jo negalima taikyti, kai taikomas kainų

lyderio ar slapto susitarimo modelis. (2)

3. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲ PAVYZDŽIAI

3.1. Oligopolinė rinka Lietuvoje

Lietuvoje draudimo rinkoje vyrauja šios šakos: gyvybės draudimas
ir negyvybės draudimas. Išsivysčiusiuose rinkos ūkiuose jos sudaro beveik
vienodas dalis, t.y. draudimo įmonių surenkamos draudimo įmokos pasiskirsto
abiejose draudimo šakose beveik tolygiai. Tačiau to negalima pasakyti apie
Lietuvos draudimo rinką, nes joje labiau dominuoja ne gyvybės draudimo
šaka. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą šiai draudimo šakai
priklauso tokios draudimo grupės kaip turto, transporto priemonių draudimo,
draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, bendrosios civilinės atsakomybės
draudimas. Šių draudimo grupių surinktų draudimo įmokų (premijų)
lyginamasis svoris draudimo rinkoje yra didžiausias. Rinkoje egzistuojanti
didesnė paklausa turto draudimui, t.y. negyvybės draudimo šakos produktams
liudija paradoksalią padėtį – vartotojai Lietuvoje pirmiausiai rūpinasi
savo turto, o ne savo paties saugumu!

Lietuvos dominuojančioje ne gyvybės draudimo šakoje keturios
didžiausios draudimo įmonės kontroliuoja daugiau nei 60% rinkos. Galime
teigti, kad ši ne gyvybės draudimo rinkos struktūra – oligopolinė, kitaip
sakant, ši rinka yra kompaktiška, ankšta, nepralaidi oligopolija. Esant
tokiai oligopolijai, draudimo įmonės rinkos dalis išlieka stabili, naujoms
draudimo įmonėms patekti į šią rinką yra sunku dėl didelių įėjimo kaštų.
Šią mintį patvirtina ir faktas, kad užsienio kapitalas į draudimo rinką vėl
atėjo tik po šešerių metų: tai TRYGG- HANSA (savininkės yra JAV draudimo
įmonė “American Insurance Group” ir Suomijos “Pohjola”), SEESAM (Švedija).
Susiklosčiusi rinkos struktūra nekinta jau keletą metų.

Gyvybės draudimo rinkoje yra dominuojanti firma- AB “Lietuvos
draudimas – jai tenkanti rinkos dalis sudaro daugiau nei 90%. Pagrindinė
tokio dominavimo priežastis – tai sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas į
šią rinką ir artimų konkurentų nebuvimas.

Draudimo rinka: struktūros ir jų požymiai
|Ne gyvybės draudimo rinka |Gyvybės draudimo rinka |
|Kompaktiška, ankšta nepralaidi |vienos firmos dominavimas |
|oligopolija | |
|Rinkos dalis išlieka stabili |sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas |
| |į šią rinką (dideli įėjimo kaštai) |
|Sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas |nėra artimų konkurentų |
|į šią rinką (dideli įėjimo kaštai) | |

3.2. Monopsoninė rinka: darbo užmokesčio minimumas

Įsivaizduokime, kad darbo rinka yra konkurencinė, o darbo
užmokesčio minimumą vyriausybė nustato aukštesnį už nusistovėjusį
pusiausvyros darbo užmokestį. Darbo užmokesčio minimumui esant aukštesniam
darbo pasiūla viršys darbo paklausą, nes pasiūla yra lygi paklausai esant
pusiausvyros užmokesčiui. Tai pavaizduota 1A paveiksle.

Padėtis labai skiriasi, jei darbo rinkoje vyrauja monopsoninė
firma. Šiuo atveju užimtumą įmanoma padidinti, jei nustatomas darbo
užmokesčio minimumas. Tai parodyta 1B paveiksle. Jei vyriausybė nustato
tokį darbo užmokesčio minimumą, koks nusistovėtų konkurencinėje rinkoje,
tai monopsoninė firma suvokia, kad samdomiems darbininkams ji gali mokėti
Wc pastovų darbo užmokestį. Ji samdys tol, kol ribinio produkto vertė taps
lygi Wc, nes darbo užmokesčio norma nuo to samdomų darbininkų skaičiaus
nepriklauso. Taigi firma darbininkų samdys lygiai tiek, kaip ir būdama
konkurencinėje darbo rinkoje.

[pic]

1A pav. darbo užmokesčio min.

1B pav. darbo užmokesčio min.

konkurencinėje rinkoje

monopsoninėje rinkoje

A brėžinyje – darbo užmokesčio minimumo poveikis konkurencinėje
darbo rinkoje. Esant konkurenciniam Wc užmokesčiui yra Lc užimtumas. Esant
W užmokesčio minimumui yra tik Lmw užimtumas.

B brėžinyje – darbo užmokesčio minimumo poveikis monopsoninei darbo
rinkai. Esant monopsonijai užmokestis yra Wm užimtumas – Lm, kuris
mažesnis už užimtumą konkurencinėje darbo rinkoje. Jei nustatytas Wc darbo
užmokesčio minimumas, tai užimtumas padidėja iki Lc.

Darbo užmokesčio grindys monopsoninę firmą veikia taip kaip kainos
lubos monopolinę firmą: abi ekonominės politikos firmą verčia elgtis, lyg
ji būtų konkurencinėje rinkoje.

IŠVADOS

Darbe buvo aptartos oligopolinė ir monopsoninė rinkos. Kalbant
apie oligopolinę rinką, galima teigti, kad jos elgsenos diapazonas per daug
įvairus ir sudėtingas, kad būtų galima išnagrinėti viename siaurame darbe.
Oligopolija išsivysčiusios ekonomikos sąlygomis yra plačios ūkinės veiklos
( „didelio biznio“ ) sinonimas. Sdkiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad
kelios labai gerai žinomos firmos tiekia didžiausią bendrosios produkcijos
kiekį duotai rinkai. Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgauna
tiesioginę ir labai aktyvią formą. Konkurencija dažnai virsta ilgalaike
kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas
paprastai susilaukia tiesioginio kontrsprendimo. Studijuoti oligopolijų
veiklą daug sunkiau nei kitas ekonomikos organizavimo formas. Faktiškai iki
šiol nėra bazinės teorijos, aprašančios oligopolinių firmų kainodaros ir
gamybos apimties sprendimus.

Aptarus monopsoninę rinką ir jos pasekmes, galima daryti
pagrindinę išvadą, kad monopsonija kaip ypatingas rinkos modelis yra
neefektyvi palyginti su rinka, kurioje yra daug tarpusavyje konkuruojančių
pirkėjų.

LITERATŪRA

1. Mikroekonomika. – Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2002. –

291p.

2. Rastenienė A. Mikroekonomika. – Vilnius,2002. – 175 p.

3. Glaveckas K. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – Vilnius,

1990. – 459 p.

4. Bhaskar Jyoti D. Vadybinė ekonomika. – Kaunas, 2000. – 279 p.

5. Mikroekonomika. – Vilnius: enciklopedija, 2000. – 415 p.

6. Hal. R. Varian. Mikroekonomika. – Vilnius, 1999. – 624 p.

———————–
Q

Qo

Po

P

D,MU

ME=AE

E

Qm

C

A

M

ME

Q

Qo

P

D,MU

S=AE

E

B

S=AE

D,MU

P

Qc

Q

ME

M

Pc

C

Qm

Pm

A

D2

N

D2

E

A

D1

Q

Q2

Q2

P

MR2

D1

Q

MR1

P

A

MC1

MC2

D

Q

MR1

P

P

ATC

P1

Q

Q1

E

MR

D

ATC

MC

PL

P,C

MC

D

DL

MR

P,C

PL

Q

MC=S

MCL

D

S

Wm

Lm

Lc

Wc

Darbas

Uždarbis

Uždarbis

Darbas

Lc

Lmw

Wc

W

D

S

Leave a Comment