TURINYS
ĮŽANGA…………………………………………………………….………………………………………………………………1 1. Monopsoninė rinka………………………………………………………… …………………………………………2 1. Monopsoninės rinkos apibūdinimas……………………………………………….. …………………….2 2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos. Monopsonijos pusiausvyra…………….2 3. Monopsonijos galia ir jos šaltiniai………………………………………………….. ……………………..4 4. Monopsonijos pasekmės…………………………………………………… ………………………………….4 2. Oligopolija……………………………………………………. ………………………………………………………….5 1. Oligopolinės rinkos apibūdinimas……………………………………………….. ………………………..5 2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės modeliai……………………..6 1. Stabilios kainos modelis………………………………………………. …………………………….7 2. Kartelio modelis………………………………………………. ……………………………………….9 3. Kainų lyderio modelis………………………………………………. ……………………………..10 4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai plius)………………………123. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲPAVYZDŽIAI………………………………….. 3.1………………….. 3.2……………………………………………..IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………….13LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………..14
ĮVADAS
Realiame pasaulyje kainų ir gamybos apimčių nusistatymoprocesai priklauso nuo rinkos struktūros. Kurią nors rinką sudaro visųkonkretaus produkto realių ir potencialių pirkėjų bei pardavėjų ryšiųvisuma. Rinkos struktūra reiškia konkurencinę aplinką, kurioje veikiaprodukto pirkėjai ir pardavėjai. Skirtingi rinkos struktūros arbaorganizacijos tipai apibrėžiami ir skiriami vienas nuo kito pagal tai, koksyra jų produkcijos pirkėjų ir pardavėjų skaičius, kokio tipo produktaiperkami ir parduodami, pagal gamybos veiksnių mobilumo laipsinį, pagalinformaciją, kurią ūkio dalyviai turi apie kainas ir kaštus, paklausos irpasiūlos sąlygas. Šiame darbe aptarsime oligopolinę bei monopsoninę rinkas, jųpagrindinius veiklos bruožus ir išskirtinumus rinkų struktūroje.
1. MONOPSONINĖ RINKA
1.1. Monopsoninės rinkos apibūdinimas
Monopsonija – tai tokia rinkos būklė, kai yra tik vienas pirkėjasarba jų grupė, priimanti bendrus sprendimus. Monopsonija yra priešybėmonopolijai, kuriai esant yra vienas pardavėjas ir daug pirkėjų.Monopsonija, būdama vieninteliu gamybos veiksniu arba prekių ir paslaugųpirkėju, įgyja rinkos galią ir dėl to kainos nusistovi kitaip nei tobuloskonkurencijos rinkoje ar monopolijoje. Pavyzdžiui, automobilius ar kompiuterius gaminančios firmos,pirkdamos kai kurias komplektines detales (padangas, radiatorius,integracines schemas ir t.t.), turi monopsonijos galią.(5).
1.2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos. Monopsonijos pusiausvyra.
Pirmiausia apžvelkime tokios rinkos, kurioje yra daug pirkėjų, pusiausvyrą (žr.1 grafiką). Kai kaina yra P0, tai konkuruojantis pirkėjas pirks Q0 prekių kiekį, nes E0 taške ribinės išlaidos lygios ribinei naudai. E taškas yra konkuruojančio pirkėjo pusiausvyros taškas.
[pic]
1grafikas. Konkuruojančio pirkėjo pusiausvyra.
Kai yra daug tarpusavyje konkuruojančių pirkėjų, rinkos pusiausvyranusistovi E taške, kuriame ribinės išlaidos lygios ribinei naudai (ribineivertei). Kai ME = MU, pirkėjai pirks Q prekių arba paslaugų kiekį, esant Pokainai.(5) Tarkime, kad yra tik vienas prekių arba paslaugų pirkėjas –monopsonija. Pardavėjai didėjantį prekių kiekį parduoda didėjančia kaina.Tai rodo aukštyn kylanti pasiūlos kreivė. Dėl to monopsonininko ribinėsišlaidos yra didesnės už kainą, t.y. ME > P. Tą rodo 1 lentelė, kurioje TE,AE ir ME yra atitinkamai bendrosios, vidurinės ir ribinės išlaidos.(6)
|Q |P |TE=QxP |AE = TE |ME = ∆TE || | | |Q |∆Q ||0 |10 |- |- |- ||1 |11 |11 |11 |11 ||2 |12 |24 |12 |13 ||3 |13 |39 |13 |15 ||4 |14 |56 |14 |17 ||5 |15 |75 |15 |19 ||6 |16 |96 |16 |21 |
1. lentelė. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos.
Iš šio pavyzdžio matyti, kad monopsonininko ribinės išlaidos didėjadvigubai greičiau, nei vidutinės išlaidos ir kaina. Todėl ribinių išlaidųkreivė yra į kairę nuo vidutinių išlaidų kreivės, kuri kartu yra pasiūloskreivė.(6) Monopsonija, pirkdama prekes, vadovausis ta pačia taisykle, kaip irkonkuruojantys pirkėjai, t. y. pirks tiek prekių, kad ribinės išlaidos būtųlygios ribinei naudai. Tačiau rinkos pasiūlos kreivė yra vidutinių išlaidųkreivė, t.y. S = AE. Ji rodo, kiek reikia mokėti už kiekvieną prekės
vienetą, didėjant perkamų prekių kiekiui. AE kreivė irgi kyla į dešinę, betji yra žemiau ribinių išlaidų kreivės (žr. 2 grafiką).[pic]
2. grafikas. Monopsonijos pusiausvyra.
Monopsonininkas perkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką,kuriame ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.Monopsonininkas perkamų prekių kiek5 ir kainą randa pagal M tašką, kuriameME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.Vadinasi, monopsonininko kaina Pm yra mažesnė už paskutinio perkamo prekiųvieneto ribinę, naudą, kurią rodo M taškas.(5) Monopsonijos pusiausvyros taisyklė yra ME = MD. Todėl monopsonijaperkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką. Pirkdama Qm prekiųkiekį, monopsonija moka Pm kainą už prekės vienetą, kuri lygi AE, betmažesnė už paskutinio perkamo vieneto ribinę naudą, kurią rodo M taškas. Išto matyti, kad monopsonija gauna didesnį naudos perteklių ir turimonopsoninę galią.(5)
. 1.3. Monopsoninė galia ir jos šaltiniai
Monopsonijos galia išplaukia iš to, kad jos ribinė nauda yra didesnėuž kainą Pm, t. y. MU > P m. Todėl monopsonijos galia MP matuojama taip:
MP= MU – Pm MU
kur MU – monopsonijos perkamo paskutinio prekės vieneto ribinėnauda. Pm – monopsonijos kaina.
Monopsoninės galios šaltiniai gali būti labai įvairūs: 1. Firmos ypatingo aktyvumo rezultatas. Jeigu firma perkaišteklius, kurių neperka kitos firmos, tai šio gamybos veiksnio rinkojeilgainiui ji tampa monopsonininke. 2. Jeigu firma ar jos filialas įsikuria regione, kur nėra tamtikros rinkos, ši firma taip pat tampa monopsonija. 3. Susitarimai tarp firmų, kurių rezultatas – karteliai. Jie apriboja veiksnio vartojimą ir sudaro galimybes pirkti tą patį gamybos veiksnį užkainą, kuri yra žemesnė už konkurencinę. 4. Jeigu firmos perka didelius gamybos veiksnių kiekius, jos įgaunapranašumą prieš kitus pirkėjus ir tampa monopsonininkėmis.(5)
1.4. Monopsonijos pasekmės
Iš 3 grafiko matyti monopsonijos pasekmės, kurias lemia monopsonijosgalia. Jos yra tokios: Pirma, monopsonija perka mažiau produkcijos. Dėl to mažiauparduodama, mažiau gaminama, todėl mažėja gamintojų pajamos ir užimtumas. Antra, kadangi monopsonija perka prekes mažesnėmis kainomis neikonkuruojantys pirkėjai, tai dėl to gamintojų (pardavėjų) naudos pertekliussumažėja PmPcAB ir ABC plotu. Trečia, monopsonijos naudos pertekliu, palyginti su konkuruojančiaispirkėjais, padidėja PmPc,AB plotu, bet sumažėja AMC plotu. Ketvirta, iš viso prarandamas naudos perteklius, lygus BMC plotui.Tai monopsoninės galios nuostoliai.
[pic]
3. grafikas. Monopsonijos pasekmės.
Monopsonija perka mažesnį prekių kiekį (Qm) ir mažesnėmis kainomis(Pm), lyginant su konkuruojančiais pirkėjais, kurie pirktų Qc kiekį Pckaina. Dėl to pardavėjo nauda sumažėja PmPcABC plotu ir ABC plotu. Pirkėjonauda padidėja PmPcAB plotu ir sumažėja ABC plotu. Be to, susidaro naudosnuostoliai, kurie lygūs AMC ir ABC plotui.(5)
2. OLIGOPOLIJA
2.1. Oligopolinės rinkos apibūdinimasGOPOLIJA
Oligopolija (ligopoly) – rinka, kurioje visi produktai yraidentiški arba artimi pakaitai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiaubent kelios jų palyginti didelės. Kiekvienos iš tokių firmų kainų ir gamybos apimties kitimas veikiakitų , firmų kainas ir gamybos apimtį. Šioje rinkoje prekės gali būtiidentiškos arba skirtis reklama, įpakavimu, techninėmis charakteristikomis.Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios, paprastai gerai žinomos,firmos tiekia didžiausią produkcijos kiekį. Viena iš priežasčių, sąlygojančių kelių didelių firmų dominavimąšakoje, kaštai. Kai kuriose veiklos srityse reiškiasi gamybos masto
ekonomija, t.y. didėjant gamybos apimčiai, mažėja vidutiniai kaštai. Tačiaukaštų mažėjimas turi ribą. Kai jie nustoja mažėti, firmos nebeturi daugiaupaskatų didėti ir tapti opolijomis. Taigi atsiranda natūrali oligopolija. Natūrali oligopolija (natural oligopoly) atsiranda tuomet, kaiindividualiųjų firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokiosfirmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiaisvidutiniais kaštais.(1) Kaštai nėra vienintelė priežastis, sąlygojanti oligopolijosatsiradimą. Kita priežastis, skatinanti firmas didinti gamybos apimtį, yrasiekimas įgyti didesnę rinkos galią. Firmos didėja arba pajungdamas savokonkurentus, arba pašalindamos juos iš šakos. Tai padidina firmų galiąnustatant rinkos kainą. Todėl natūralioji oligopolija, norėdama išstumti išrinkos savo konkurentus ir įgyti didesnę galimybę pakelti prekių kainas,stengsis didinti gamybos apimtį, nors ir negalėdama sumažinti kaštų.Galiojantys antimonopoliniai įstatymai ir produktų diferenciacija neleidžiadidelėms firmoms išstumti iš rinkos savo konkurentų. Oligopolijos sąlygomisfirmų konkurencija įgauna tiesioginę ir aktyvią formą. Dažniausiaikonkuruojama atnaujinant produktus, gerinant jų kokybę, reklamą.(3) Firmos negalės išlikti rinkoje, jei pardavinės iš esmės vienodusproduktus daug aukštesnėmis kainomis negu konkurentai. Todėl oligopolinėfirma susilaikys nuo kainų didinimo virš esamo lygio, nes nustatydamaaukštesnę kainą nei konkurentai patirs nuostolių. Jei siekdama padidintipardavimo apimtį oligopolinė firma sumažina kainą, jos pavyzdžiu galipasekti ir kiti konkurentai.Tokiu atveju kainos sumažėja, bet nė vienai iš firmų nepavyksta padidintipardavimų apimties. Firmos patiria nuostolių ir ima didinti kainas. Taisulaiko firmas oligopolinėje rinkoje nuo konkurencijos keičiant kainas.(1) Kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugotanuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būnatokių rūšių: • Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija. Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinką naujoji firma, patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji firma nesuinteresuota įėjimu į tą rinką, kurioje negaus pelno. • Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos apsisaugoti nuo galimų įėjimo į rinką, firmos naudoja: a) produktu diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekiųkiekį,kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgda į tai, kadnaujosios firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus,senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairiomsvartotojų grupėms; b) reklama. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti įrinką, senosios firmos gerokai, padidina reklamos išlaidas. Tai priverčianaująsias firmas taip pat šias išlaidas padidinti. Bet kai naujosios įmonėsgamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos labai padidina vidutiniusbendruosius kaštus. Tai tampa įėjimo į rinką kliūtimi, nes senųjų firmųvidutiniai bendrieji kaštai mažesni; c) kaina. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, galisumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujojifirma bankrutuos.(1). 2.2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės modeliai
Kainos įvairiose rinkos struktūrose nustatomos skirtingai.Oligopolija, nustatydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – konkurentųreakcija į nustatytą kainos lygį. Oligopolinės firmos yra tarpusavyjepriklausomos: kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus. Todelieškoti oligopolinių kainų pusiausvyros yra labai sudėtinga. Moksloninkai
apibendrino dvi oligopolinės kainos susidarymo savybes: o oligopolinės kainos yra nelanksčios, t.y. kinta rečiau nei kitose rinkos struktūrose; o kai oligopolinės kainos kinta, tai dažnai kinta visose firmose drauge;Oligopolininkų elgesys, nustatant kainas, rodo, kad egzistuojastimulai derinti savo veiksmus arba siekti slaptų susitarimų. Ekonomistaioligopolijų veiklos analizei siūlo naudoti įvairius modelius. Keletą jų irpanagrinėsime.(2)
2.2.1. Stabilios kainos modelis
Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant laužtą paklausos kreivę. Tarkime, viena iš kelių oligopolinių firmų A nori praplėsti savo rinką (žr. 4 grafiką).
4 grafikas. Laužta paklausos kreivė
Pradinis oligopolijos taškas – A, kai jai priklauso 40%rinkos ir kaina yra 1000Lt už prekės vienetą. Tikėdamasi praplėsti rinką,minėta firma sumažina kainą iki 900Lt. Tai turėtų praplėsti jos realizavimąiki kiekio Q1, kuris yra paklausos kreivėje D1, vaizduojančioje paklausą,kai konkurentai nereaguoja į kainų politikos pokyčius. Bet iš tiesųpaklausa priklauso nuo kitų konkurentų. Jei kiti oligopolininkai nemažinskainų, tai pirmasis A praplės rinką iki norimo dydžio. Tačiau tai būtųnerealu, nes kiti, norėdami išlaikyti savo rinkos dalį, taip pat sumažinskainas iki 900Lt. Todėl A oligopolininko realizavimas išaugs tik iki Q2,esančio paklausos kreivėje, rodančioje paklausą, kai konkurentai reaguoja įkainų politikos pokyčius. Taip įvyks todėl, kad išaugs visos rinkospaklausa, bet jo rinkos dalis greičiausiai liks nepakitusi. Dalis kreivės,nuo A iki D1, realiai oligopolinėje rinkoje neegzistuos, nes konkurentųreakcija sumažins mažesnių kainų poveikį paklausai. Todėl reali kreivė busatkarpa AD2. Pakėlus kainas, atvirkščiai – kiti konkurentai nesiderins priekainų augimo. Todėl viršutinė reali paklausos kreivės dalis bus atkarpaEA.. Remdamiesi grafine analize, galime teigti, kad: 1) oligopolininko paklausos kreivės forma priklauso nuo kitųreakcijos į jos kainų ir produkcijos pokytį; 2) paklausos kreivė bus lūžtanti (EAD2), jeigu kiti oligopolininkaiderinsis prie kainų mažinimo politikos, bet nesiderins prie jų didinimo. Laužta paklausos kreivės forma iš dalies paaiškina, kodėloligopolininkai plačiau naudoja reklamą ir skatina pardavimus nei kainųkonkurenciją. Pelno maksimizavimas naudojant laužtos paklausos kreivės modelį.Laužta paklausos kreivė lemia ir keistą ribinių pajamų kreivės formą, nesji esmės yra dviejų paklausos kreivių rinkinys. Kiekviena paklausos kreivėturi savo ribinių pajamų kreivę, kuri eina po paklausos kreive. Paklausoseivių susikirtimo taškas yra A, kur keičiasi ir ribinių pajamų kreivė.Taigi ribinių pajamų kreivė atitrūksta po A tašku ir eina tiesiai žemyn(žr.5 grafiką).(2)
[pic]
5 grafikas. Pelno maksimizavimas taikant laužtos kreivės modelį
Atotrūkis ribinių pajamų kreivėje yra ypač svarbus,aiškinantis pelno maksimizavimą. Gamybos apimtį, kurioje pelnasdidžiausias, nustatome pagal ribinių dydžių taisyklę, t.y. ribinės pajamoslygios ribiniams kaštams. Tuomet, augant ribiniams kaštams, gamybos apimtisturėtų mažėti ir atvirkščiai. Tačiau oligopolijoje taip dažnai neatsitinkadėl ribinių pajamų kreivės formos. Ta pati priežastis nulemia ir kainųneelastingumą oligopolinėje rinkoje. Ribinių pajamų kreivės atotrūkisreiškia, kad kaštų kitimas tam tikrose ribose nedarys jokios įtakos gamybosapimčiai ir kainai. Pateiktame 5 grafike joks ribinių kaštų pokytis tarpMC1 ir MC2 nedarys įtakos pusiausvyrai, nes ribinės pajamos ir toliau buslygios ribiniams kaštams.(2)
Pateikto modelio trūkumai. Šis modelis kritikuojamas dėi dviejųdalykų. Pirma, modelis nepaaiškina, kodėl pradinė kaina turi būti lūžiotaške. Todėl šis modelis tik paaiškina, kodėl oligopolininko kaina yraneelastinga, bet ne pačią kainą. Antra, realiai oligopolinės kainos nėratokios nelanksčios, kaip rodo šis modelis, ypač augimo kryptimi.Infliacijos sąlygomis kainos oligopolinėse rinkose augo ir gana dažnai.Tokia situacija gali būti paaiškinta slapto susitarimo (Kartelio)modeliu.(4)2.2.2. Kartelio modelis
Slaptas susitarimas sudaromas tuomet, kai firmos tiesioginiaiarba netiesiogiai susitaria dėl kainų ar rinkos dalies, t.y. konkurencijosapribojimo. Panagrinėkime, kaip slaptu firmų susitarimu oligopolinėjerinkoje nustatoma kaina ir gamybos apimtis. Tarkime, veikia trys panašios firmos A, B ir C, gaminančiosvienarūšę produkciją. Jų paklausos, ribinių pajamų, kaštų kreivės yravienodos. 6 grafike parodyta kiekvienos iš trijų oligopolinių firmųpadėtis. Kokį kainos ir gamybos apimties derinį turėtų pasirinkti kiekvienafirma? Jeigu A firma būtų grynoji monopolija, tai norėdama gauti maksimalųpelną ji turėtų gaminti ooukcijos kiekį Q1 ir nustatyti kainą P1, kairibinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Tačiau A firma turi dukonkurentus, parduodančius identiškus produktus. Jeigu A firmos spėjimai,kad jos konkurentai išlygins savo kainas pagal jos kainą, nepasitvirtins, Afirma patirs nuostolių. Pavyzdžiui, jeigu B ir C firmos nustatys savoproduktams kainas, mažesnes už P1, tada A firmos paklausos kreivėpasislinks į kairę. A firma neteks dalies savo potencialių vartotojų, kuriepirks jos konkurentų prekes mažesnėmis kainomis. Tokiu atveju firma taippat gali sumažinti savo produkcijos kainą, tačiau tai sumažintų firmų pelnąir gali susidaryti situacija, kai vidutiniai kaštai bus didesni už kainą.Kadangi visų trijų firmų paklausa ir kaštai vienodi, B ir C firmos, atsižvie elgdamos į savo interesus, gamins produkcijos Q1 ir nustatys kainą P1.(1) Taigi oligopolinėje rinkoje susidaro įdomi situacija:kiekviena firma mano, kad jai naudingiausia nustatyti vieną ir tą pačiąkainą P1, jeigu jos konkurentai iš tikrųjų darys tą patį. Tačiau kad firmosiš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo sprendimus dėl kainos P1 ir gamybosapimties Q1 nustatymo ir išvengtų nuostolių, susijusių su aukštesnėmis armažesnėmis kainomis, jos turi kartu apsvarstyti šią problemą, t.y.nuspręsti nustatyti vienodą kainą. Tai priežastis, skatinanti sudarytislaptą susitarimą, kuris garantuotų kiekvienai firmai maksimalų pelną.Slapti susitarimai gali būti įvairių formų. Pats paprasčiausias slaptassusitarimas – kartelis.(1)
[pic]
6 grafikas. Slaptas trijų oligopolininkų susitarimas
Kartelis – tai formalus susitarimas tarp firmų dėl kainų irrinkos. Praktikoje kartelius ir į juos panašius susitarimus sunku sukurtiir išsaugoti. Slaptų susitarimų kliūtys yra šios: 1. Kaštų ir paklausos skirtumai. Slaptą susitarimą sunkiausudaryti, kai oligopolinių įmonių kaštai ir produktų paklausa skiriasi.Taip yra ne tik kai gaminami diferencijuoti produktai, bet ir esant labaistandartizuotai gamybai. Įvairios firmos turi skirtingas rinkos dalis, jųgamybos efektyvumas skirtingas. Kaštų ir paklausos skirtumai sukels irkainų, garantuojančių kiekvienai firmai maksimalų pelną, skirtumus. Irnebus vienos kainos, kuri priimtina visoms firmoms. Todėl slaptassusitarimas dėl kainų priklauso nuo sugebėjimo pasiekti “savitarpiosupratimą” tarp firmų. 2. Firmu skaičius. Kuo didesnis firmų skaičius šakoje,tuo sunkiau sudaryti slaptą susitarimą dėl kainų. 3. Sukčiavimas. Dalyvaujantys slaptame susitarime
oligopolininkai, norėdami gauti papildomų užsakymų, slaptai ima mažintikainas. Pirkėjai, įsigydami vienos firmos prekes mažesnėmis kainomis, norėsgauti šios firmos konkurentų prekių už dar mažesnę kainą. Gali kilti kainųkaras tarp firmų. Vadinasi, slaptos kainų nuolaidos – grėsmė slaptamsusitarimui. 4. Smukimas. Ūkinės veiklos smukimas yra nenaudingas slaptamsusitarimui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutiniai kaštai,naudojami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimų apimtis ir kartupelnas. Tokiu atveju firmos mažina kainas, tikėdamosi pardavimus padidintikonkurentų sąskaita. 5. Galimas įėjimas. Slapto susitarimo rezultatas – kainų irpelno padidėjimas. Tai skatina naujas firmas įeiti į šaką. Tačiau toksįėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną, Vadinasi, reikia, jogbendrai veikiantys oligopolininkai būtų pajėgūs užblokuoti naujų firmųįėjimą į rinką. 6. Teisinės kliūtvs. Gali būti priimti antimonopoliniaiįstatymai, draudžiantys kartelių veiklą. Kai atskiros firmos oligopolinėjerinkoje siekia asmeninių interesų, atsisako bendros kainų kėlimostrategijos, slapti susitarimai tampa neįmanomi.2.2.3. Kainų lyderio modelis
. Kadangi karteliniai susitarimai daugelyje šalių yra draudžiami, tai firmos kartais kainas nustato organizuotai, jeigu viena iš jųimasi iniciatyvos, o kitos seka jos pavyzdžiu. Kainų lyderio modeliui būdinga simetrija: sekėjai prisitaikotiek prie lyderio kainos mažinimo, tiek prie jos didinimo. Tai dažnaipasitaikantis oligopolininkų elgesys. Tokiame kainos nustatymo modelyje,be abejo, firmos paklausos kreivėje lūžio nebus, nes konkurentai seksstipriausiojo pavyzdžiu. Be to, lyderiu sekančiųjų ribinių pajamų kreivėirgi bus tiesi linija. Tuomet, jei lygintume šį modelį su laužtos paklausoskreivės modeliu, gamybos apimtis tur ėtų sumažėti, o kaina – išaugti.Tokie firmos lyderio rezultatai skatins kitas firmas sekti jo pavyzdžiu. Jei nagrinėtume firmos lyderės atvejį, tai jos prekės kaina,kuriai esant firma gauna maksimalų pelną, bus artima monopolinei kainai.Nors formala us susitarimo ir nėra, bet rezultatas būtų panašuskaip ir kartelio atveju. Kainų lyderio modelyje nagrinėjamas susitarimaskartais dar vadinamas bežodžiu susitarimu. Dažniausiai (bet ne visada) didžiausia firma veikia kaip kainųlyderė, kuri nustato kainą, maksimizuojančią jos pelną. Kitos seka lyderįir nustato gamybos apimtis, maksimizuojančias pelną, esant lyderio kainai. Taigi kitos firmos yra kainų priėmėjos. Todėl kainų lyderio modelisvadinamas dalinės monopolijos modeliu, nes lyderis nustato monopolinę kainąpagal ribines pajamas ir ribinius kaštus. 7 grafike parodytos tokios dalinės monopolijos elgesys. Lyderisapibrėžia savo paklausą, iš rinkos paklausos atimdamas galimą kitų firmųpardavimų kiekį. Rinkos paklausa yra D (žr. 7 grafikas A). Kitų firmųpasiūlos kreivė yra S (žr. 7 grafikas B). Taigi kitų firmų siūlomas prekiųkiekis augs didėjant kainai (ribiniai kaštai susikirs su ribinėmispajamomis). Tuo tarpu lyderis turi daugiau atimti iš rinkos paklausos,esant didesnei kainai. (1)
[pic] A B
7 grafikas. Kainų lyderio modelis
Tarkime, rinkos paklausos kiekis, kai kaina yra PL, bus 25000 tonųplieno per mėnesį. Esant šiai kainai, kitos firmos siūlys rinkai l0000tonų. Likusi rinkos paklausos kiekio dalis lieka lyderiui (15000 tonų), kaikaina yra PL. Šis taškas yra lyderio paklausos kreivėje DL. Ta paklausoskreivė rodo grynus lyderio pardavimus, kurie įmanomi esant šiai kainai.Taigi lyderis nustatys kainą, kuri maksimizuos jo pelnus, t.y. kur jorinkos paklausos kreivę atitinkančios ribinės pajamos sutaps su ribiniaiskaštais. Jo kaina – PL. Esant šiai kainai, kitos firmos pasirinks
optimalius gamybos kiekius pagal savo ribinius kaštus – lOOOO tonų plieno. Kainų lyderio elgesį galima paaiškinti ir tuo, kad maži konkurentaiseka lyderį, bijodami jo reakcijos, nes lyderis, galintis gaminti pigiau,gali sumažinti kainą, ir mažieji konkurentai pralaimės kainų karą. Be to,mažieji dažnai seka lyderį, tikėdami, kad šis turi daugiau informacijosapie paklausą rinkoje (ši priežastis ypač tinka bankų rinkoje). Apskritai kainų lyderis laikosi tokios taktikos: o kadangi kainos keitimas pastoviai susijęs su tam tikra rizika, tai kainos dažnai nekaitaliojamos. Kaina bus keičiama tik tada, kai labai pakis kainos ir paklausa visoje šakoje; o apie galimą kainų pakeitimą kainų lyderis dažnai praneša spaudai duodamas interviu. Taip jis gali sulaukti sutikimo iš konkurentų. Be to, lyeris gali pasirinkti ne kainą, kuri maksimizuoja pelną per trumpąjį periodą, o kainą, duodančią maksimalų pelną ateityje. Tuo stengiamasi sutrukdyti naujoms firmoms patekti į rinką. Kadangi formalaus susitarimo nėra, tai firmos gali ir nesekti lyderiu,bet, pasinaudodamos jo “kainų skėčiu”, prasiskverbti į rinką. Taigi nevisada stambios firmos pasinaudoja savo privalumais rinkoje. Smulkiosfirmos gali sėkmingai konkuruoti, neišprovokuodamos stambių kompanijųreakcijos į konkurenciją. Gyvenime gana sunku aptikti aiškaus kainų lyderiopavyzdį. 2.2.4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai plius)Kadangi vidutiniai kaštai kinta, kintant produkcijos kiekiui, taioligoolininkas, skaičiuodamas kainą, ima planinį arba tipinį parduodamosprodukcijos kiekį. Pavyzdžiui, firma pasirinks tokį vidutinių kaštų tašką,kuris atitiks jos gamybinių galimybių panaudojimą 75-80 procentų. Tuometfirma nustatys priedą, tarkime, 20 procentų. Kiekviena firma siekia tikslo – tam tikro planinio pelno arba pelnonormos. Kadangi firma skaičiuoja vidutinius kaštus planiniam produkcijoskiekiui, tai, pridėdama procentą, ji sužino standartinę kainą, kurią po tokoreguoja pagal rinkos pokyčius. Taigi “kaštų plius” būdu nustatyta kainayra kaip bazė tolesnei kainų politikai. Praktiškai labai dažnai gyvenimasverčia koreguoti norimą priedą, todėl dažniau yra taikomas ne fiksuoto, betlankstaus priedo metodas. Labai įdomi šio kainų metodo ypatybė yra susijusisu pastoviųjų kaštų savybėmis. Kai auga realizavimo apimtis, tai paprastaikaina yra mažinama, kai mažėja, – didinama. Kai mažėja pardavimas,bendrieji pastovieji kašii, tenkantys produkcijos vienetui, auga. Kadangikaina yra tam tikru proentu padidinti vidutiniai kaštai, tai mažėjantipaklausa verčia didinti kainą užuot ją mažinus. Jei firma automatiškaipasikliautų “kaštų plius” metodu, tai ji didintų kainą, mažėjant paklausai.Todėl šį metodą taikant, nereiktų pamiršti kitų rinkos dėsnių. Šis metodas turi kelis pranašumus: o Jis labai tinka firmoms, kurios gamina daug įvairių prekių, t.y. kai jų asortimentas platus. Gaminant įvairias prekes, ypač sunku tiksliai paskirstyti tokias išlaidas kaip draudimo, elektros energijos, mokesčių: o Šis metodas nereiškia, kad jo negalima taikyti, kai taikomas kainų lyderio ar slapto susitarimo modelis. (2)
3. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲ PAVYZDŽIAI
3.1. Oligopolinė rinka Lietuvoje
Lietuvoje draudimo rinkoje vyrauja šios šakos: gyvybės draudimasir negyvybės draudimas. Išsivysčiusiuose rinkos ūkiuose jos sudaro beveikvienodas dalis, t.y. draudimo įmonių surenkamos draudimo įmokos pasiskirstoabiejose draudimo šakose beveik tolygiai. Tačiau to negalima pasakyti apieLietuvos draudimo rinką, nes joje labiau dominuoja ne gyvybės draudimošaka. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą šiai draudimo šakaipriklauso tokios draudimo grupės kaip turto, transporto priemonių draudimo,draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, bendrosios civilinės atsakomybės
draudimas. Šių draudimo grupių surinktų draudimo įmokų (premijų)lyginamasis svoris draudimo rinkoje yra didžiausias. Rinkoje egzistuojantididesnė paklausa turto draudimui, t.y. negyvybės draudimo šakos produktamsliudija paradoksalią padėtį – vartotojai Lietuvoje pirmiausiai rūpinasisavo turto, o ne savo paties saugumu! Lietuvos dominuojančioje ne gyvybės draudimo šakoje keturiosdidžiausios draudimo įmonės kontroliuoja daugiau nei 60% rinkos. Galimeteigti, kad ši ne gyvybės draudimo rinkos struktūra – oligopolinė, kitaipsakant, ši rinka yra kompaktiška, ankšta, nepralaidi oligopolija. Esanttokiai oligopolijai, draudimo įmonės rinkos dalis išlieka stabili, naujomsdraudimo įmonėms patekti į šią rinką yra sunku dėl didelių įėjimo kaštų.Šią mintį patvirtina ir faktas, kad užsienio kapitalas į draudimo rinką vėlatėjo tik po šešerių metų: tai TRYGG- HANSA (savininkės yra JAV draudimoįmonė “American Insurance Group” ir Suomijos “Pohjola”), SEESAM (Švedija).Susiklosčiusi rinkos struktūra nekinta jau keletą metų. Gyvybės draudimo rinkoje yra dominuojanti firma- AB “Lietuvosdraudimas – jai tenkanti rinkos dalis sudaro daugiau nei 90%. Pagrindinėtokio dominavimo priežastis – tai sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas įšią rinką ir artimų konkurentų nebuvimas. Draudimo rinka: struktūros ir jų požymiai|Ne gyvybės draudimo rinka |Gyvybės draudimo rinka ||Kompaktiška, ankšta nepralaidi |vienos firmos dominavimas ||oligopolija | ||Rinkos dalis išlieka stabili |sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas || |į šią rinką (dideli įėjimo kaštai) ||Sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas |nėra artimų konkurentų ||į šią rinką (dideli įėjimo kaštai) | |3.2. Monopsoninė rinka: darbo užmokesčio minimumas
Įsivaizduokime, kad darbo rinka yra konkurencinė, o darboužmokesčio minimumą vyriausybė nustato aukštesnį už nusistovėjusįpusiausvyros darbo užmokestį. Darbo užmokesčio minimumui esant aukštesniamdarbo pasiūla viršys darbo paklausą, nes pasiūla yra lygi paklausai esantpusiausvyros užmokesčiui. Tai pavaizduota 1A paveiksle. Padėtis labai skiriasi, jei darbo rinkoje vyrauja monopsoninėfirma. Šiuo atveju užimtumą įmanoma padidinti, jei nustatomas darboužmokesčio minimumas. Tai parodyta 1B paveiksle. Jei vyriausybė nustatotokį darbo užmokesčio minimumą, koks nusistovėtų konkurencinėje rinkoje,tai monopsoninė firma suvokia, kad samdomiems darbininkams ji gali mokėtiWc pastovų darbo užmokestį. Ji samdys tol, kol ribinio produkto vertė tapslygi Wc, nes darbo užmokesčio norma nuo to samdomų darbininkų skaičiausnepriklauso. Taigi firma darbininkų samdys lygiai tiek, kaip ir būdamakonkurencinėje darbo rinkoje.
[pic]
1A pav. darbo užmokesčio min. 1B pav. darbo užmokesčio min. konkurencinėje rinkoje monopsoninėje rinkoje
A brėžinyje – darbo užmokesčio minimumo poveikis konkurencinėjedarbo rinkoje. Esant konkurenciniam Wc užmokesčiui yra Lc užimtumas. EsantW užmokesčio minimumui yra tik Lmw užimtumas. B brėžinyje – darbo užmokesčio minimumo poveikis monopsoninei darborinkai. Esant monopsonijai užmokestis yra Wm užimtumas – Lm, kurismažesnis už užimtumą konkurencinėje darbo rinkoje. Jei nustatytas Wc darboužmokesčio minimumas, tai užimtumas padidėja iki Lc.
Darbo užmokesčio grindys monopsoninę firmą veikia taip kaip kainoslubos monopolinę firmą: abi ekonominės politikos firmą verčia elgtis, lygji būtų konkurencinėje rinkoje.
IŠVADOS
Darbe buvo aptartos oligopolinė ir monopsoninė rinkos. Kalbantapie oligopolinę rinką, galima teigti, kad jos elgsenos diapazonas per daugįvairus ir sudėtingas, kad būtų galima išnagrinėti viename siaurame darbe.
Oligopolija išsivysčiusios ekonomikos sąlygomis yra plačios ūkinės veiklos( „didelio biznio“ ) sinonimas. Sdkiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kadkelios labai gerai žinomos firmos tiekia didžiausią bendrosios produkcijoskiekį duotai rinkai. Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgaunatiesioginę ir labai aktyvią formą. Konkurencija dažnai virsta ilgalaikekova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimaspaprastai susilaukia tiesioginio kontrsprendimo. Studijuoti oligopolijųveiklą daug sunkiau nei kitas ekonomikos organizavimo formas. Faktiškai ikišiol nėra bazinės teorijos, aprašančios oligopolinių firmų kainodaros irgamybos apimties sprendimus. Aptarus monopsoninę rinką ir jos pasekmes, galima darytipagrindinę išvadą, kad monopsonija kaip ypatingas rinkos modelis yraneefektyvi palyginti su rinka, kurioje yra daug tarpusavyje konkuruojančiųpirkėjų.LITERATŪRA
1. Mikroekonomika. – Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2002. – 291p. 2. Rastenienė A. Mikroekonomika. – Vilnius,2002. – 175 p. 3. Glaveckas K. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – Vilnius, 1990. – 459 p. 4. Bhaskar Jyoti D. Vadybinė ekonomika. – Kaunas, 2000. – 279 p. 5. Mikroekonomika. – Vilnius: enciklopedija, 2000. – 415 p. 6. Hal. R. Varian. Mikroekonomika. – Vilnius, 1999. – 624 p.
———————–Q
Qo
0
Po
P
D,MU
ME=AE
E
Qm
C
A
M
ME
Q
Qo
0
P
D,MU
S=AE
E
B
S=AE
D,MU
P
0
Qc
Q
ME
M
Pc
C
Qm
Pm
A
D2
N
D2
E
A
D1
Q
Q2
Q2
900
1000
P
MR2
D1
Q
MR1
P
A
MC1
MC2
D
Q
MR1
P
P
ATC
P1
0
Q
Q1
E
MR
D
ATC
MC
PL
P,C
MC
D
DL
MR
25000
15000
P,C
PL
Q
10000
MC=S
MCL
D
S
Wm
Lm
Lc
Wc
Darbas
Uždarbis
Uždarbis
Darbas
Lc
Lmw
Wc
W
D
S