E N D R O J I D A L I S
87 BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ B E N D R O J I D A L I S
1 tema. Baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis
1.Baudžiamojo proceso samprata. Baudžiamasis procesas – valstybinės veiklos rūšis. Teoriniai baudžiamojo proceso modeliai. Jų pagrindiniai bruožai. Baudžiamojo proceso tikslai bei uždaviniai.
Baudžiamojo proceso esmė, uždaviniai
Tam, kad būtų realizuota BA, kad baudžiamoji byla taptų teisminio nagrinėjimo dalyku, reikalingas nelengvas įvairių įstaigų ir pareigūnų darbas, atliekamas griežtai nustatytomis formomis, kurias reguliuoja BP.
BP – tai įstatymais nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo veikla. Šioje veikloje veikia ir kiti proceso dalyviai (kad BP veikia tik valstybė ir jos pareigūnai – tai sovietų koncepcija): kaltinamasis, ginamasis, jų gynėjai ir t. t. . Tiek pareigūnai, tiek BP dalyviai veikia griežtai nustatyta proceso tvarka, nustatyta baudžiamajame įstatyme.
Kitų autorių pateiktos BP sąvokos:
Prof. Karrev: BP – tai įstatymų numatyta teismo, prokuratūros ir tyrimo organų veikla, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas.
Prof. Strogovičius: BP – tai įstatymų nustatyta santykių tarp teismo, prokuratūros, tardymo organų ir piliečių tvarka.
BP – tai įstatymų nustatyta sistema veiksmų, kuriuos atlieka tyrimo organai ir teismas, tiriant ir nagrinėjant bylas.
Mūsų mokslininkų: BP – tai įstatymų nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros ir teismo organų veikla, iškeliant, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, bei vykdant nuosprendį.
Taigi yra tokie požiūriai:
kad BP tai veikla (tai geriausias /plačiausias/ požiūris);
kad BP yra santykių tvarka (taip gali būti šiek tiek plačiau ar per plačiai);
kad BP yra sistema veiksmų (siauresnio pobūdžio).
Kai kurie autoriai apibrėžia ta veiklą TIK “tiriant ir nagrinėjant”. Tai visų veiksmų, sudarančių veiklą sutrumpinimas, kad per daug ne vardinti.
Strogovičius sako, kad tai santykių tvarka ne tik tarp organų, bet ir tarp piliečių. Ne visai tiksliai panaudota “piliečio” sąvoka, kadangi iškėlus bylą pilietis gauna tam tikrą statusą.
BP vyksta sprendžiant procesinius klausimus: iškeliant bylą, atliekant tyrimą, perduodant bylą teismui, priimant nuosprendį ir jį vykdant.
Taigi, BP – įstatymais nustatyta kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros pareigūnų ir teismo bei kitų proceso dalyvių veikla iškeliant, tiriant bylą, priimant sprendimus ir vykdant teismo nuosprendį.
BP uždaviniai yra numatyti įstatyme (BPK 2 str. ). Išskiriami pagrindiniai ir fakultatyviniai uždaviniai.
Pagrindiniai uždaviniai:
1. Greitai ir pilnutiniai išaiškinti N (turi būti išsiaiškinti visi nusikalstami veiksmai ir N epizodai, tas laikotarpis, kai aiškinamasi, turi būti kuo trumpesnis) “Greitai” – įstatymas numato terminus. “Pilnutinai” – nereikia painioti su 71 str. P – visos aplinkybės;
2. Įkaltinti kaltininkus (t. y. išsiaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus N padariusius asmenis. Jei kaltas, turi būti kuo greičiau priimtas nuosprendis);
3. Tinkamai pritaikyti įstatymą (kad kiekvienas N padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas).
Pirmasis uždavinys nėra grynai procesinis. Tačiau jis būtinas, kad atsirastų galimybė realizuoti kitus procesinius uždavinius. Antrasis uždavinys reikalauja atlikti sudėtingą procesinę procedūrą, kurios dėka galima apkaltinti asmenį. Trečiasis reikalauja teisingai pritaikyti įstatymą: kaltas – teisingai nubaustas, nekaltas – netraukiamas BA ir neteisiamas.
Fakultatyviniai uždaviniai:
1. BP turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką;
2. Užkirsti kelią N;
3. Saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus;
4. Auklėti piliečius, kad laikytųsi įstatymų ir gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles.
Fakultatyviniai uždaviniai sprendžia bendrosios prevencijos klausimus. Su bendrąja prevencija siejasi fakultatyviniai uždaviniai (tuo siejasi su BT). Šie uždaviniai gali būti įgyvendinti tik kai tinkamai realizuojami pagrindiniai uždaviniai.
BP sąvoka susijusi su teisingumo sąvoka, su teisingumo vykdymu (jį vykdo tik teismai). Teisingumas – tai teismo veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines ir baudžiamąsias bylas, tuo ginant nuo bet kokių kėsinimųsi valstybę ir teisėtvarką, piliečių ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.
BP padeda pasiekti teisingumo tikslus, įvykdyti teisingumą. Tai yra teisingumo įgyvendinimo metodas. Ar visas BP yra teisingumo vykdymas? Daugelį funkcijų atlieka ikiteisminiai organai, todėl laikoma, kad jie teisingumą įgyvendina netiesiogiai.
Taigi teisingumo sąvoka vienu požiūriu yra platesnė už BP sąvoką, o kitu siauresnė:
1) teisingumo sąvoka platesnė už BP sąvoką, nes BP apima tik baudžiamųjų bylų nagrinėjimą teisme;
2) teisingumo sąvoka yra siauresnė už BP sąvoką, nes į BP įeina ne tik teismo, bet ir kvotos, parengtinio tardymo bei prokuratūros organų veikla tiriant baudžiamąsias bylas.
2.Teisingumas kaip teismo veikla ir baudžiamasis procesas. (Žr. 5 tema-Teismas)
3.Baudžiamasis procesas – baudžiamųjų procesinių santykių ir veiksmų sistema. Baudžiamojo proceso stadijų sistema.
BP tikslas – pilnai ir teisingai išnagrinėti bylą…
Procesinės funkcijos – tai procesinės veiklos kryptys, susijusios su tam tikru proceso dalyvių vaidmeniu. 4 funkcijos: 1)ikiteisminis tyrimas; 2)kaltinimas; 3)gynybos funkcija; 4) teisminis nagrinėjimas ir bylos išsprendimas. Aišku, kas atlieka.
Procesiniai santykiai – tai BP įstatymo reguliuojami valstybinių institucijų ir asmenų, dalyvaujančių baudžiamosiose bylose, teisiniai santykiai. Vienas turi teisę, kitas – pareigą.
Procesinė forma – tai įstatymo nustatytos taisyklės,kurios įpareigoja atlikti tardymo ir teismo veiksmus, priimti sprendimus, laikantis tam tikrų sąlygų, tvarkos ir nuoseklumo. Ši procesinė forma būdinga visoms stadijoms.
BP stadijos. BP veikla tiriant ir nagrinėjant bylas turi vykti laikantis t. t. logikos ir tvarkos, kuri įtvirtinta įstatyme. Teorijoje kalbama apie stadijas. BP stadija – tai tokia BP dalis, kurioje, sutinkamai su bendrais viso proceso uždaviniais, specifinėmis procesinėmis sąlygomis sprendžiami tik jai būdingi uždaviniai ir kuri užbaigiama tai stadijai būdingu sprendimu, kuris įforminamas specialiu aktu. .
Nuoseklumas BP pasireiškia tuo, kad baudžiamoji byla gali patekti į tam tikrą stadiją tik perėjusi prieš tai esančią stadiją.
Išskiriamos 5 įprastinės stadijos:
1.Ikiteisminis tyrimas; tyrėjas turės surinkti duomenis, kuriuos pateiks prokurorui, kuris spręs,ar pradėt persekiojimą, ar nutraukti. Tik po pirmos stadijos seka antra. Priimamas nutarimas iškelti baudžiamąją bylą.(pateikiama kaltinamoji išvada) Pasibaigia kaltinamosios išvados surašymu ir patvirtinimu persiųsti bylą teismui. 2. Atidavimo teismui (Sprendžiama ar yra pagrindas atiduoti teismui) Prasideda bylos priėmimo teisme aktu, baigiasi nutartimi, kuria kaltinamasis atiduodamas teismui. ;
3. Teisminio nagrinėjimo (užbaigiamas nuosprendžio priėmimu) Prasideda teismo sudėties paskelbimu ir pasibaigia nuosprendžio priėmimu. ;
4. Apeliacinio proceso stadija (proceso dalyviai turi teisę apskųsti nuosprendį) Jei nuosprendis skundžiamas, procesas perauga į apeliacinį procesą. ;
5. Nuosprendžio vykdymo. Pereina į nuosprendžio vykdymo stadiją. Surašomi raštai, siunčiama vykdymui. .
Išimtinės stadijos:
1. Kasacinio proceso (įsiteisėjusį nuosprendį galima apskųsti kasacine tvarka);
2. Bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (retas atvejis) AT senatas: dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių galima atnaujinti bylą pagal tam tikrus teikimus praėjus tam tikram laikui.
Taip pat yra sumarinis procesas, kuris susideda iš:
1)ikiteisminio tyrimo;
2)atidavimo teismui.
4.Baudžiamojo proceso teisė. Procesinė forma. Procesiniai santykiai ir jų subjektai. Procesinės garantijos ir jų reikšmė. Procesines funkcijos.
BPT – teisės normų visuma, kurios reguliuoja kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros įstaigų ir pareigūnų ir teismo veiklą iškeliant, tiriant, nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir vykdant nuosprendį.
BP – tai valstybės organų veikla, o BPT – visuma normų, reguliuojančių tą veiklą.
BPT atlieka teisinio reguliavimo funkciją. Ji įstato praktinę veiklą į griežtus teisinius rėmus, užtikrinančius BP uždavinių įgyvendinimo priemones. Kiek įmanoma, reguliuoja prieštaringus interesus, prievartos taikymą, asmenų, kuriems ta prievarta taikoma, teisių gynybą. Prievartos priemonės turi būti pagrįstos ir teisėtos.
BPT įtvirtina BP uždavinius, nustato tokius kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų ir teismo veiklos metodus, kuriais šie organai gali pilnutinai išspręsti BP uždavinius.
BPT sąvoka glaudžiai susijusi su procesinių santykių, procesinės formos, procesinių garantijų ir procesinių funkcijų sąvokomis.
Procesiniai santykiai – tai BP įstatymo reguliuojami valstybinių organų ir asmenų, dalyvaujančių baudžiamojoje byloje, teisiniai santykiai. Procesiniai santykiai atsiranda ir plėtojasi procesinės veiklos pagrindu. BPT reglamentuoja procese dalyvaujančių asmenų procesinius santykius, kurie iškyla tarp V institucijų ir piliečių asmenų, kurie dalyvauja BP, taip pat įvairaus lygio pareigūnų, atliekančių įvairias funkcijas. Visi procesinio santykio subjektai turi apibrėžtas teises ir pareigas, kurios įeina į BP dalyką.
Specifinis procesinių santykių tarp FA reglamentavimas. Teisiniai santykiai tarp jų įmanomi tik leidus ar reikalavus atitinkamam pareigūnui (kai sueina kaltininkas ir nukentėjusysis, turi būti pareigūnas, kuris neleistų jiems susiginčyti).
Procesiniams santykiams būdinga tai, kad jie atsiranda tik kartu su baudžiamaisiais teisiniais santykiais, kai priimamas sprendimas iškelti baudžiamąją bylą; vienas procesinių santykių subjektas visada yra pareigūnas, kuris turi teisę iškelti, tirti ir nagrinėti baudžiamąją bylą; asmenų galinčių tapti procesinių santykių subjektais sąrašą, jų teises ir pareigas tiksliai nustato įstatymas.
Procesinė forma – įstatymų nustatytos taisyklės, kurios įpareigoja proceso dalyvius ir vykdančius subjektus atlikti t. t. veiksmus, priimti t. t. sprendimus, ir visa tai atlikti laikantis nustatytos tvarkos.
Laikantis procesinės formos yra atliekami atskiri tardymo ar teismo veiksmai, realizuojamas BP apskritai. Procesinė forma užtikrina efektyvius įrodymų rinkimo būdus bei N padariusių asmenų įkaltinimo metodus ir tuo pačiu neleidžia patraukti atsakomybėn nekaltų asmenų.
Procesinės garantijos – tai BĮ nustatytos priemonės, kurios užtikrina teisingumo uždavinių išsprendimą ir proceso dalyvių teisių apsaugą (gali būti taikoma prievarta, bet ura jos ribos). Įstatymas suteikia visiems procese dalyvaujantiems asmenims tam tikras teises , kad jas realizuodami, jie galėtų ginti savo teisėtus interesus. Kvotėjas, tardytojas, prokuroras ir teismas turi užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų galimybę pasinaudoti savo teisėmis. Turi būti apsaugoti ne tik kaltinamojo ir nukentėjusiojo interesai, bet ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai. Procesinių garantijų sistema užtikrina demokratiškumą ir humanizmą.
Procesinės funkcijos – tai veiklos kryptys, susijusios su t. t. proceso dalyvių atliekamu vaidmeniu.
Ir byloje dalyvaujantys pareigūnai, ir asmenys siekia tam tikrų tikslų, kurie realizuojami, panaudojant atitinkamas procesines priemones. Yra 4 funkcijos:
1. Parengtinis tyrimas;
2. Kaltinimo;
3. Gynybos;
4. Bylos sprendimo.
Teisminis nagrinėjimas vyksta rungtyniavimo principu.
Kaltinimo funkcija – tai veikla, kuria palaikomas kaltinimas teisme. Kaltinimo tikslas – užtikrinti, kad teisme būtų įkaltinti N padarę asmenys ir jiems būtų paskirta teisinga bausmė. Šią funkciją iš esmės vykdo prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą teisme. Prokuroras šiame procese pirmiausia yra teisėtumo priežiūros organo atstovas. (šiuo metu kaltinimą vykdo ir tardytojas – tai ginčytina).
Gynybos funkcija – tai veikla kaltinimui paneigti, kaltinamąjį teisinančiomis ar švelninančiomis aplinkybėmis išaiškinti. Šią funkciją vykdo advokatai, kurių pagrindinis tikslas yra išryškinti kaltinamąjį išteisinančius ar atsakomybę švelninančius įrodymus, taip pat įrodymus kaltinimui paneigti ir teikti pagalbą kaltinamajam arba teisiamajam kai kurie priskiria prie šios funkcijos vykdytojų patį kaltinamąjį arba visuomeninį gynėją ar kaltinamojo atstovą.
Bylos sprendimo funkcija – ją vykdo tik teismas. Tai vienintelis organas, turintis teisę pripažinti asmenį kaltu N padarymu ir paskirti jam bausmę. Teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį ar išteisinamąjį nuosprendį. Taigi šią funkciją vykdo tik teismas (vienas teisėjas ar teisėjų kolegija).
BP formos. Atsižvelgiant į valstybių vystymąsi, istorines aplinkybes (etninę struktūrą, kultūrą, gamtines-geografines sąlygas) valstybėse klostėsi skirtingas požiūris į tai, kaip t.b. sprendžiami klausimai baudžiamojoje teisenoje. Tai pirmiausia lietė teisėjo ir teismo vaidmenį ir procesinę padėtį nagrinėjant baudžiamąją bylą, kaltininko ir gynybos procesinių teisių ir garantijų apimtį, kaltintojo procesinių įgaliojimų ribas, asmens, atliekančio tyrimą, statusą, jo galimus veiksmus renkant įrodymus, įrodinėjimo tikslus apskritai, įrodymų vertinimo struktūrą ir formas, kitus klausimus. Būtent šie kriterijai leidžia išskirti įv. BP formas, istoriškai susiklosčiusiai ir besikeičiančias atskirose valstybėse ar valstybių grupėse.
Bendrojoje BP doktrinoje, kontinentinės teisės doktrinoje priimta išskirti 4 BP formas:
kaltinamasis procesas;
tiriamasis procesas;
rungtyninis procesas;
mišrusis procesas.
1) Kaltinamasis procesas atsirado dar vergvaldinės santvarkos laikotarpyje, buvo labai populiarus feodalizmo I-ose etapuose. Pagrindinis jo bruožas – kaltintojui buvo suteikiamas ypatingas statusas procese. Kaltintoju byloje paprastai buvo asmuo, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos. Nuo jo valios priklausydavo baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, vykdymas ar nutraukimas.
Įrodymų rinkimo, vertinimo sistema buvo labai priklausoma nuo religinių dogmų, susiklosčiusių pažiūrų, prietarų. Tiriant bylą didelė reikšmė buvo teikiama priesaikai, vadinamosioms fizinėms dvikovoms. Buvo naudojami įrodymui, ištyrimui, vertinimui įv. bandymai. Teismui šiame procese nereikėjo nustatyti tiesos, o tik patvirtinimo, kad kaltinamasis gali iškęsti kankinimus, dvikovą, bandymus ar duoti dėl tiesos sakymo nustatytos formos ir turinio priesaiką ar pripažinti t.t. dogmas (religines, įsitikinimų ir t.t.).
Šią proceso formą perėjo beveik visos valstybės, tik skirtingais vystymosi laikotarpiais.
2) Tiriamasis-inkvizicinis procesas. Kaip ir kaltinamasis procesas, jis atsirado vergvaldystinėje santvarkoje, itin plačiai buvo taikomas absoliutizmo epochoje. Labiausiai paplitęs buvo Europoje „raganų medžioklės“ laikotarpiu, kai visas proceso formas plačiai taikė bažnyčia per savo specialius įgaliotinius. Tokią proceso formą pripažino ir pasaulėtinė valdžia. Čia teisėjas turėjo vykdyti ne tik savo oficialias, bet ir tardytojo, kaltintojo ir t.t. prasme gynėjo. Kaltinamasis byloje neturėjo teisės gintis, jo statusas procese buvo išskirtinis – jis nebuvo procese dalyvaujantis subjektas, o buvo proceso objektas, t.y. ta figūra, kuri neturėjo jokių procesinių garantijų. Tipiška tai, kad buvo numatyta vadinamųjų formaliųjų įrodymų sistema. Tai pasireiškė labai griežta proceso veiksmų reglamentacija vertinant įrodymus. Teisėjas procese turėjo vadovautis tokiom taisyklėm: pvz., kaltinamojo prisipažinimas absoliutus jo kaltės įrodymas arba „įrodymų karalienė“ (Višinskis), moterimis reikia tikėti mažiau nei vyrais, turtingu tikėti daugiau nei vargšu ir pan. T.t. aplinkybės byloje galėjo būti pagrįstos vieno asmens parodymais, pvz., įrodinėjant nedidelę vagystę pakako 1-o liudytojo, nužudymą-mažiausiai 3 asmenų parodymų norint apkaltinti asmenį. Vienas iš tardymo būdų buvo oficialiai pripažįstamas kaltinamojo kankinimas, kuris galėjo padėti išgauti prisipažinimą – nustatyti absoliutų įrodymą.
Kaltintojui šiame procese buvo suteikiamas ypatingas, specialus procesinis statusas, jis atstovaudavo valstybę ir turėjo didelę įtaką teismui, kai buvo priimami sprendimai. Gynėjo vaidmuo buvo minimalus, pakakdavo fakto, kad tas asmuo dalyvauja procese.
Kai kurie šio BP institutai buvo gyvybingi ir XXa., ypač tose valstybėse, kuriose įsitvirtindavo diktatoriški ar totalitariniai režimai.
Šio proceso atskiros formos yra ir šiuolaikinėse baudžiamuosiuose procesuose, pvz.: noras formalizuoti atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę, vertę – ekspertų išvada, kai objekto tyrimas atliekamas vadovaujantis mokslinėmis ir techninėmis taisyklėmis, panaudojant kriminalistinę techniką, naujausius mokslinio tyrimo metodus; nukentėjusiojo parodymams teikiama ypatinga svarba; akistata; kaltinamojo prisipažinimo svarba; laisvo įrodymų vertinimo sistema, kurią galėtų taikyti tik teismas, o kiti pareigūnai negalėtų vertinti įrodymų. (tai yra NBPK; įrodymai atsiranda tik teisminio nagrinėjimo stadijoje). Paminėtus institutus dabar priimta vadinti civilizuotais, atitinkančiais demokratinę tradiciją.
3) rungtyninis procesas – jis išsivystė iš kaltinamojo proceso, paplito valstybėse, kuriose vyrauja anglosaksų teisinės sistemos. Jo esmė – teisme vyksta ginčas tarp valstybės prokuroro arba kaltintojo asmenyje ir asmens padariusio nusikaltimą ir jo gynėjo. Abi šalys turi lygias teises procese tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminiame tyrime. Šis rungtyniškumo institutas užfiksuotas jų bendruose įstatymuose. Kritika dėl to, kad įstatymų įtvirtintas šalių lygiateisiškumas, pvz., kol byla dar nėra pasiekusi teismo, abi pusės gali rinkti įrodymus. Darant kratą, kaltinamojo gynėjas pagal įstatymą gali rinkti daiktinius įrodymus. Tačiau juos surenka valstybės įgaliotas pareigūnas, o ne privatus advokatas. Praktikoje ikiteisminis tyrimas neturi rungtyniškumo, lygių teisių, kaip kad skelbia įstatymai.
Šiame procese valstybės pareigūnų paskirtis – rinkti tik kaltinančius įrodymus. Teismo proceso metu teisėjas yra tik nešališkas arbitras, stebintis bylos eigą ir ginčus iš šono ir reikalaujantis, kad šalys laikytųsi nustatytų taisyklių ar procedūros. Teisėjas ar prisiekusieji nusprendžia, kas laimėjo rungtynes.
4) mišrusis procesas – taip buvo pavadintas todėl, kad jame liko inkvizicinio proceso elementai ikiteisminio tyrimo stadijoje (visiškas viešumo nebuvimas, ribotos kaltinamojo galimybės gintis, procesas vyksta tik raštiška (formaliąja forma) ir jame yra rungtyninis proceso elementų teisminio nagrinėjimo stadijoje (posėdžių viešumas, kaltinamojo teisė gintis pačiam, per gynėją ar atstovą, gynybos ir kaltinimo proceso lygiavertiškumas, įrodymų vertinimo laisvė ir pan.).
Šio proceso pagrindai atsirado 1808m. Prancūzijos BPK ir paplito beveik visoje Europoje.
Principai buvo deklaruojami kuriant 1924m. BP pagrindus, tačiau daugiau procesinių teisių ir įgaliojimų Rusijoje (Tarybų sąjungoje) turėjo valstybės kaltintojas ar prokuroras. Tokiais požymiais pasižymėjo ir LT BP (1961m. BPK).
Po 1990m. LT buvo keičiami atskiri proceso institutai, subalansuojant procesines teises tarp prokuroro ir teismo. Visi prokuroro priimti sprendimai pagal dabartinį BPK g.b. skundžiami teismui. Principas – teisingumą gali vykdyti tik teismas. Prokuroro sprendimą galima buvo apskųsti aukštesniajam prokurorui ir tuo procesas pasibaigdavo – prokuroras savo galutiniu sprendimu įvykdydavo teisingumą ir asmenį atleisdavo nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal dabartinį procesą tokį sprendimą galima skųsti apylinkės teismui, o atskirais atvejais Apyl. teismo sprendimą – dar aukštesniam teismui. Galutinį sprendimą priima teisingumą vykdantis subjektas – teismas.
Pagal NBPK yra daug rungtyninio proceso nuostatų ikiteisminio tyrimo stadijoje: išplėstos gynybos ir atstovavimo formos, gynėjai šiuo atveju gali pateikti savo surinktus įrodymus ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, ir tos medžiagos, kuri buvo šiems pateikta, prokuroras negali neperduoti teismui. Kai tuos duomenis surenka pats prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis pats gali nuspręsti, kuriuos duomenis gali perduoti teismui, kuriuos ne. Gynėjas pats gali savarankiškai rinkti įrodymus, jei jis nesinaudoja procesinės prievartos priemonėmis (kalbėtis su asmenimis apie jiems žinomus dalykus, prašyti juos iškviesti į teismą, fotografuoti įvykio vietą ir t.t.).
Naujovė – atsiranda ikiteisminio tyrimo teisėjas, jis vykdys tas funkcijas, kurias pagal dabartinį procesą vykdo prokuroras.
Teisminiame nagrinėjime kaltinimo, gynybos ir teisingumo vykdymo funkcijos radikaliai nesikeičia.
Procesinės funkcijos baudžiamajame procese.
BP paskirtį ir tikslus nulemia jo funkcinė sandara. BP funkcija- procesinės veiklos kryptis, susijusi su t.t. proceso subjekto vaidmeniu ir paskirtimi ikiteisminiame tyrime ir bylos teisminiame nagrinėjime.
BP santykiai / veikla prasideda nuo tada, kai padaroma nusikalstama veika ir atitinkama tvarka užfiksavus tos veikos buvimą pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Pagal NBP ikiteisminiame tyrime dalyvauja tokie subjektai:
teisminio tyrimo pareigūnas
prokuroras
ikiteisminio tyrimo teisėjas
teismas
Šioje stadijoje kiekvienas iš šių subjektų atlieka savitą, konkretų vaidmenį, nustatytą BPK ir kituose įstatymuose (BP šaltiniai) bei norminiuose aktuose.
Baigus ikiteisminį tyrimą ir bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui prasideda kt. BP stadija – teisminis nagrinėjimas, kuriame t.p. dalyvauja subjektai, turintys savitą funkciją, t.y. prokuroras (valstybinis kaltintojas) ir teismas bei teisėjas.
Ir pirmoje ir antroje BP stadijose dalyvaujantys subjektai yra susiję su kaltinimo sąvoka, bet ne su kaltinimo funkcija. Kai apibrėžiami baudžiamosios procesinės funkcijos požymiai, ir pirmoje ir antroje stadijoje kaip vienas iš savarankiškų subjektų bylos tyrime ir nagrinėjime dalyvauja gynėjas. Jo statusas su kaltinimo sąvoka nėra siejamas.
Specifines savo veiklos kryptis turi įtariamasis, kaltinamasis, visuomeninis kaltintojas, visuomeninis gynėjas, nukentėjusysis, įtariamojo/kaltinamojo atstovas, nukentėjusiojo atstovas. Šie subjektai pagal atsiras savo veiklos kryptis yra dalinai susiję su kaltinimo sąvoka. Reikia išskirti įtariamąjį, kaltinamąjį, visuomeninį gynėją, įtariamojo, kaltinamojo atstovus, nes šie asmenys dalyvauja tik realizuojant baudžiamojo proceso funkciją.
Pagal dabartinio BPT nuostatas išskiriamos 4 funkcijos:
ikiteisminis tyrimas
kaltinimas
gynyba
teisminis nagrinėjimas ir bylos išsprendimas
Grupė autorių išskiria tokias baudžiamojo proceso funkcijas:
baudžiamasis persekiojimas
gynyba
bylos išsprendimas
Fakultatyvi, nesavarankiška funkcija – civilinio ieškinio pareiškimas. Tai šie autoriai motyvuoja tuo, kad turtinės žalos atlyginimo klausimas nėra pagrindinis BP tikslas, todėl jie šios funkcijos nepriskiria nei kaltinimui, nei gynybai, o traktuoja kaip turtinio klausimo išsprendimą BP metu. Be to, tiek BPĮ, tiek CPĮ leidžia civ. Ieškinio klausimą išspręsti ir civilinės bulos išnagrinėjimo forma – CP būdu.
I-ą kartą Lietuvoje baudžiamojo persekiojimo sąvoka su jo požymiais oficialiuose dokumentuose buvo aptarta 1993m. Seimo nutarimu priimti Teisinės sistemos reformos metmenys. Pagal juos baudžiamąjį persekiojimą vykdo kvotėjas, tardytojas, prokuroras atlikdami tardymą baudžiamojoje byloje, valstybinis kaltintojas/prokuroras, teisėjas ir teismas nagrinėjant baudžiamąją bylą teisminio nagrinėjimo metu ir priimant nuosprendį. Buvo pradėta Teisinės sistemos reformos metmenyse pateikta sąvoka su Konstitucijos 118 str. (1d.- baudžiamąjį persekiojimą vykdo, valstybinį kaltinimą palaiko, kvotos organų procesinę veiką kontroliuoja prokuroras). Išskiriamos 2 prokuroro funkcijos – baudžiamojo persekiojimo vykdymas ir kaltinimo palaikymas – metmenyse nebuvo atsižvelgta į konstitucijos nuostatą. 1994m. “Prokuratūros įst.” 1992m. Konstitucijos 118str. redakcija jau galiojo, todėl šiame įstatyme kaip atskira funkcija buvo išskirtas baudžiamasis persekiojimas. Pagal Pr. Įst. Nebuvo aišku, kaip pakomentuoti sąvoką plačiau. Valstybinio kaltinimo, parengtinio tardymo atlikimo, tardymo ir kvotos organų procesinė kontrolė, civilinės teisenos funkcija, nuosprendžio vykdymo kontrolė, veiksmų prieš nusikaltimą koordinavimas buvo išskirtos į atskiras savarankiškas funkcijas.
Tokiu būdu baudžiamasis persekiojimas siejant jį su prokuroro veikla buvo apibūdintas taip:
prokuroras, nustatęs nusikalstamos veikos požymius, iškelia baudžiamąją bylą ir kontroliuoja jos tyrimą rba pats jį atlieka;
prokuroras tikrina, ar kvotos ir tardymo institucijos teisingai vykdo įstatymų reikalavimus tiriant baudžiamąsias bylas;
prokuroras, nustatęs, kad baudžiamoji byla iškelta neteisėtai ir nepagrįstai, nutraukia ją, priimdamas motyvuotą nutarimą.
Baudžiamojo persekiojimo sąvoka, siejant ją su prokuroro funkcija buvo saistoma su baudžiamosios bylos iškėlimo stadija ir BP normų ir kitų įstatymų teisingu vykdymu.
Baudžiamojo persekiojimo sąvoka turėtų būti daugiau naudojama “buitine prasme”, o ne įstatymuose. Vakarų Europos valstybių praktikoje baudžiamojo persekiojimo sąvoka, labiausiai išvystė Vokietijos mokslininkai. Pagal juos baudžiamasis persekiojimas siaurąja prasme pradedamas nuo sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą ir baigiamas ikiteisminio tyrimo pabaigimu, surašant kaltinamąjį aktą. Taigi, čia dalyvauja ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir atskirais atvejais teismas, sankcionuodamas atskirus veiksmus. Plačiąja prasme baudžiamasis persekiojimas prasideda sprendimu pradėti ikiteisminį tyrimą ir baigiasi nuosprendžio (apkaltinamojo ar išteisinamojo) įsigaliojimo metu. Šiame procese be anksčiau minėtų subjektų dar dalyvauja teismas ar teisėjas.
Kaip dominuojančią definiciją G.J. siūlo pirmą variantą.
1. Ikiteisminį tyrimą vykdo 3 subjektų grupė: 1) ikiteisminio tyrimo pareigūnas, 2) prokuroras, 3) ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnai pradeda ikiteisminį tyrimą atlikdami įvairius veiksmus ir taikydami procesinės prievartos priemones, renka ikiteisminio tyrimo duomenis, kurių pagrindu praneša asmeniui apie įtarimą. Surinkę duomenis ir surašę ikiteisminio tyrimo ataskaitą baudžiamąją bylą perduoda prokurorui, kad šis, esant pagrindui, surašytų kaltinamąjį aktą.
Prokuroras įvertina surinktus ikiteisminio tyrimo metu b.b. duomenis, įtvirtina, kad jų pakanka pagrįsti įtariamojo kaltę ir nutaręs, kad tų duomenų pakanka, praneša įtariamajam, gynėjui, nukentėjusiajam, civ. Ieškovui/atsakovui ir jų atstovams, kad ikiteisminio tyrimas baigtas ir surašo kaltinamąjį aktą. Po to prokuroras b.b. medžiagą su kaltinamuoju aktu perduoda teismui, kuriam ta byla teisminga. Šiuo procesiniu veiksmu baigiama kaltinimo funkcija ikiteisminio tyrimo stadijoje.
2. Kaltinimo funkcija – veikla, kuria palaikomas valstybinis kaltinimas teisme. Šią funkciją vykdo prokuroras/ valstybinis kaltintojas pagal galiojantį procesą. Teisminių ginčų etape šią funkciją t.p. vykdo visuomeninis kaltintojas. Naujame BP tokio subjekto jau nėra. T.p. kaltinimo funkciją teisminio nagrinėjimo stadijoje vykdo nukentėjęs asmuo privataus kaltinimo bylose. NBPK šis subjektas jau yra numatytas kaip atskira proceso figūra ir vadinamas privačiu kaltintoju.
5.Baudžiamojo proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis (tarptautinė, civilinė, administracinė, baudžiamojo proceso, bausmių vykdymo) ir disciplinomis (kriminologija, kriminalistika).
6.Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveika.
7.Baudžiamojo proceso mokslas. Baudžiamojo proceso teisės mokslo dalykas ir metodai. Baudžiamojo proceso teisės mokslo ir praktikos ryšys. Baudžiamojo proceso teisės mokslas kitų teisės mokslų sistemoje. Baudžiamojo proceso teisės mokslo ir baudžiamosios teisės mokslo, kriminalistikos, teismo medicinos, kriminologijos, teismo statistikos, teismo psichologijos ir teisės informatikos ryšys.
Metodai.Metodo pagrindas – teorija, nes be teorijos metodas būtų nedalykiškas ir mokslas, lyg be turinio. Tik naudodamasi metodu teisė gali moksliškai ištirti dalyką. Dalykas gali tapti metodu, o mokslinio uždavinio sprendimo priemonės tapti rezultatais ir, atvirkščiai, objektyvių žinių sistema – tapti šakinės mokslo disciplinos metodologija. Teorija ir metodas atsiranda tuo pačiu metu ir jiems keliami panašūs reikalavimai, kad ne tik rezultatai, bet ir kelias į juos būtų teisingas. Teorijos turiniui kintant reikia tobulinti metodus. Nors teorija ir metodas susiję, tačiau nėra tapatūs ir negali keisti vienas kito.
Baudžiamojo proceso mokslo metodai yra labai svarbūs tolesniam baudžiamojo proceso vystymuisi. Jie padeda suderinti teorines ir praktines žinias, kad tarp jų nebūtų prieštaravimų, t.y. kad praktika neprieštarautų teorijai, o teorija – praktikai. Metodai padeda nustatyti naujas prerogatyvas, kad teisėsaugos institucijų ir pareigūnų veikla būtų kuo efektyvesnė, tai pat, kad valdžios institucijos negalėtų savo tikslams pajungti teisėsaugos institucijų veiklos ir nepažeistų visuomenės intereso šioje srityje. Metodai padeda nustatyti priemones kaltiems asmenims nubausti ir nekaltiesiems apsaugoti. Be to metodai lemia tai, kad teisės normos neprieštarautų laikmečiui, socialinei ir ekonominei padėčiai bei vystytųsi lygiagrečiai.
1.Dialektinis (materializmo) metodas. Tai metodas, kuris yra objektyviosios tikrovės pažinimo metodas. Šio metodo taikymas pirmiausia reiškia tai, kad baudžiamojo proceso teisės normos turi būti tiriamos ir vertinamos, atsižvelgiant į kitus socialinius reiškinius, taip pat į šių normų taikymo praktiką.
2.Teorinis metodas. Šis metodas tyrinėja baudžiamojo proceso normas ir jų atitikimą tikrovei. Taip pat apima baudžiamojo proceso normų struktūros tyrimą bei baudžiamojo proceso reguliavimo mechanizmą. Formuoja bendras baudžiamojo proceso sąvokas ir mokslo kategorijas bei šių normų realizavimo praktiką. Rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus.
3. Sociologinis metodas. Sociologinis metodas tyrinėja, kaip baudžiamojo proceso normos veikia baudžiamojo proceso uždavinių vykdymą. Uždaviniai yra tokie: greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus;įkalinti kaltininkus ;tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padariusysis asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas.„Baudžiamasis procesas turi padėti stiprinti teisėtumą ir teisėtvarką, užkirsti kelią nusikaltimams, saugoti piliečių teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus, auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, gerbtų bendrojo gyvenimo taisykles“.Naujajame baudžiamojo proceso kodekse šis metodas išreiškiamas per baudžiamojo proceso paskirties prizmę. „Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“.Šis metodas padeda nustatyti ir užpildyti teisines spragas, susisteminti baudžiamojo proceso normas taip, kad jos kuo efektyviau padėtų spręsti minėtus uždavinius. Be to šis metodas reikalauja nuodugniai naudoti stebėjimo, anketavimo, apklausos, eksperimento būdus ir tik tada galima rasti optimalius sprendimus baudžiamojo proceso uždaviniams spręsti, prognozuoti įvairius teisinius sprendimus, kovos prieš nusikalstamumą būdus ir formas.
4.Istorinis-teisinis (loginis) metodas. Šis metodas siejamas su pačia baudžiamojo proceso mokslo raida. Jis nustato apibrėžimų, sąvokų, kategorijų suformulavo tvarką ir eiliškumą. Taip pat nurodo, kaip metams bėgant keitėsi šis mokslas nuo abstraktaus į konkretų.
5. Lyginamasis-teisinis metodas. Tai toks metodas, kuris gretina, lygina įvairių šalių arba savo šalies baudžiamojo proceso sistemą, jo institutus bei praktiką įvairiais istoriniais laikotarpiais, padeda atsirasti naujiems požiūriams ir idėjoms. Lyginamasis-teisinis metodas tinka tobulinant ir reformuojant baudžiamojo proceso teisės normas ir praktinę veiklą. Tačiau šiuo metodu negalima piktnaudžiauti, labiau reikia nepamiršti loginio metodo, kuris analizuoja lyginamąjį metodą, kad kuo geriau derintų teisės normas ir praktinę baudžiamojo proceso veiklą, kad išvengti tarp jų kartais kylančius prieštaravimus.
6. Sisteminis (kibernetinis) metodas. Šis metodas yra nukreiptas tyrinėti teisėsaugos sistemą kaip vientisą dinaminį junginį, sąveikaujantį su aplinka.
BP mokslas yra teisės mokslo šaka. Jis nieko nereguliuoja ir nevykdo. Tai teisės mokslo šaka, kuri savo metodu nagrinėja tiriamą dalyką. Dalyką sudaro:
1. BP normos /jų pagrindimas, tobulinimas; tiriant, pateikiamos rekomendacijos/;
2. Praktinė BP subjektų veikla /ar teisėtai, ar efektyviai dirba kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros, teismų organai/;
3. Istorija /galima pastebėti trūkumus ir klaidas, iš jų mokytis/;
4. Užsienio šalių patirtis /svarbi tuo, kad galima perimti teigiamus dalykus/.
BPM turi daug sąsajų su kitomis mokslo šakomis. Giminingų mokslų duomenys vienaip ar kitaip naudojami, sprendžiant BP uždavinius.
BPM remiasi bendrom filosofinėm kategorijom, taip pat bendrąja teisės teorija /subordinacijos santykiuose/. Su kt. teisės mokslo šakomis BPM yra koordinacijos lygyje (bendradarbiauja).
BPM siejasi su kriminalistika, kuri nagrinėja N tyrimo techniką, metodiką. Kriminalistika – mokslas apie N atskleidimo ir ištyrimo būdus. Daugelis kriminalistikos rekomendacijų paruošiamos, plėtojant ir detalizuojant BPT reglamentuojamus tardymo veiksmus; kriminalistikos mokslo rekomendacijos taikomos, laikantis BPT normų. Siekiama vieno tikslo – kovoti su N. tačiau tai savarankiški mokslai. BP mokslo dalykas – teisės normos. Kriminalistikos paruoštos taisyklės yra tik rekomendacinio pobūdžio.
Taip pat su teismo medicina, teismo psichiatrija, teismo psichologija. Teismo medicina naudojama BP, skiriant ir darant ekspertizę, kuri reikalinga kaltininko veiksmams teisingai kvalifikuoti, kaltinamojo amžiui nustatyti. Teismo psichiatrija tiria psichinius sutrikimus, jos pagalba nustatomas kaltinamojo pakaltinamumas/nepakaltinamumas. Teismo psichologija reikalinga, kad galima būtų tinkamai surinkti ir įvertinti įrodymus.
Glaudus ryšys su kriminologija, kuri nagrinėja N priežastis ir motyvus. BP įstatymas reikalauja išaiškinti konkrečioje byloje priežastis ir sąlygas, padėjusias padaruti N, ištirti kaltinamojo asmenybę. Kita vertus, kriminologijos mokslas panaudoja BP duomenis N prevencijos priemonėms ruošti.
BP siejasi su teismo statistika, kuri tiria ir apibendrina duomenis apie nusikalstamumo būklę, struktūrą, dinamiką. BP moksle šiais duomenimis dažnai vadovaujamasi, darant vienokias ar kitokias išvadas.
8.Baudžiamojo proceso raida Lietuvoje.
2 tema. Baudžiamojo proceso šaltiniai
9.Baudžiamojo proceso teisės šaltiniai ir jų reikšmė įgyvendinant teisingumo uždavinius.
11. Baudžiamojo proceso teisės akto ir baudžiamojo proceso teisės santykis. Baudžiamojo proceso teisės aktas, jo samprata, esmė ir reikšmė įgyvendinant teisingumo uždavinius. Baudžiamojo proceso teisės akto turinys ir forma.
12. Baudžiamojo proceso normų samprata. Baudžiamojo proceso normų klasifikacijos, jų reikšmė. Proceso normų struktūra.
13..Baudžiamojo proceso teisės pažeidimo samprata. Procesinė atsakomybė. Baudžiamojo proceso normų sankcijų ypatumai.
14. Baudžiamojo proceso įstatymo galiojimo laikas ir teritorija. Baudžiamojo proceso įstatymo galiojimas asmenims. Baudžiamojo proceso įstatymo galiojimas užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės.
Pagrindinis įstatymas, liečiantis BP teisinę reglamentavimą, yra Konstitucija, kuri įtvirtina pagrindinius principus, kuriais vadovaujantis saugomos svarbiausios žmogiškosios vertybės (asmens neliečiamybė), įtvirtinami pagrindiniai principai, kaip organizuojamas teisingumo vykdymas.
2) BPK. Taigi BPK susideda iš skyrių), kurie dalinami į skirsnius. Pastarieji dalinami į straipsnius .
Kiti įstatymai: “Teismų įstatymas”,”Prokuratūros įstatymas”,”Advokatūros įstatymas” , “Policijos įstatymas”,”Operatyvinės veiklos įstatymas”, “Kardomojo įkalinimo įstatymas” (siejasi su bausmės vykdymu).
3)Tarptautinės sutartys. LT sudaro tarptautines sutartis, ir jei jos ratifikuotos, turi būti vykdomos. Konvencijos:
1. “Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija” (1950 m. , o ratifikuota 1995 m. ),
2. “Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose” (ratifikuota 1995 m. ),
3. “Europos konvencija dėl ekstradicijos” (ratifikuota 1995 m. ),
4. “Nuteistų asmenų perdavimo konvencija”.
Yra dar sutartys dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose. Tarpusavio teisinės pagalbos sutartys pasirašytos su : Latvija, Estija, Rusija, Gudija, Lenkija 1994 m. , Turkija 1996 m. , Suomija 1997 m. , JAV 1998m. , Kazachstanu 1999 m.
1. Teisminės valdžios priimami aktai. Jie nėra norminiai, tačiau labai paliečia baudžiamąją procesinę veiklą, jos reglamentaciją. Aukščiausiasis teismas (AT) formuoja teismų praktiką ir skelbia AT senato sprendimus. Į šiuose sprendimuose įstatymų išaiškinimus privalo atsižvelgti visi teismai ir kiti subjektai, kurie taiko tuos įstatymus dalyvaudami BP. Palaipsniui Lietuvoje teismų sprendimai įgyja tam tikrą norminę galią ir,padedant formuoti vieningą praktiką, lyg formuojasi precedentai. Pvz. , AT aprobacija nutarties kur nustatyta, kad BPK 3 str. ir 125 str. nereikalauja, kad būtų surastas asmuo (kaltinamasis), keliama pagal faktą. Jasaitis – teorijoje tai nėra savarankiški šaltiniai, bet praktikoje taip. Privalomi kasacinės instancijos nurodymai.
2. Konstitucinio teismo sprendimai ir nutarimai. K teismas neleidžia įstatymų. Bet jo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. LRK 107 str. : jei įstatymas ar straipsnis buvo K teismo pripažintas prieštaraujančiu LRK, jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kai tas sprendimas buvo paskelbtas VŽ. Konstitucinis teismas vykdo negatyvią teisėkūrą. 1999 m. vasario 5 d. nustatė, kad 255 str. 4 ir 5 dalis, 256 str. 4 dalis, 260 str. 4 dalis, 280 str. 1,2,6 dalys prieštarauja LRK 109 str. 1 daliai, 118 str. 1, 2 daliai, 31 str. 2 daliai.
3. BP tvarką taip pat nustato įvairūs poįstatyminiai aktai, kurie taip pat privalomi proceso dalyviams. Didžiausią galią turi LRV nutarimai, reglamentuojantys t. t. procesinę tvarką. Pvz. , ’92 m. dėl kūno sužalojimo nustatymo taisyklių. Atskirų žinybų normatyvai, turintys procesinę reikšmę. Daugumą tokių žinybinių aktų išleidžia tos institucijos, kurios atlieka procesines funkcijas. Tai Generalinio prokuroro, VRM, teisingumo ministro įsakymai. Yra tarpžinybinai sprendimai, pvz. , sveikatos apsaugos, VRM ministrai ir generalinis prokuroras priėmė įsakymą dėl informacijos apie sužalotus asmenis pateikimo tvarkos (96). Teisingumo ministro įsakymu ’98 m. patvirtinti ekspertizių darymo ekspertizių instituto nuostatai (yra nuoroda ir BPK 211 str. ).
Didelę reikšmę stiprinant teisėtumą BP sferoje turi generalinio prokuroro įsakymai ir instrukcijos, kurių tikslas gerinti tardytojų ir prokurorų veiklą tiriant baudž. bylas. Jie leidžiami sutinkamai su BP įstatymais. Šiuo atveju naujos normos nesukuriamos, bet šių aktų tikslas užtikrinti, kad visuose tardymo prokuratūros organuose būtų teisingai suprantami ir vienodai taikomi BO įstatymai, padidintas kovos su nusikalstamumu efektyvumas.
Baudžiamojo proceso įstatymų galiojimas laike, erdvėje ir asmenų atžvilgiu.
Baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką, proceso dalyvių teises ir pareigas reguliuoja BPT normos.
BP įstatymo paskirtis yra reguliatyvinė, t. y. reguliuoja teisinius santykius, BP dalyvių elgesį. BP įstatymo normos yra bendro pobūdžio ir privalomos visiems, dalyvaujantiems procese. Dalyvių elgesys, sureguliuotas įstatymo, yra užtikrinamas procesinės prievartos priemonėmis.
Laike. Baudžiamųjų bylų proceso tvarką nustato baudžiamojo proceso įstatymai, galiojantys atitinkamai kvotos, parengtinio tardymo darymo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Galioja tas įstatymas, kuris oficialiai paskelbtas Valstybės žiniose. BPĮ atgal negalioja. Gali būti, kad to paties proceso metu taikomi skirtingi įstatymai. Svarbu: 1. Nuo kurio momento įsigalioja, 2. Tai kad taikomas tas įstatymas, kuris galioja proceso metu, 3. Atgal negalioja. Pažymėtina, kad BPĮ numatytas ilgesnis įsigaliojimo laikas. Įsigalioja nuo: paskelbimo VŽ; pačiame įstatyme nustatytą dieną; paskelbus LRS leidinyje.
Erdvėje. Nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos, baudžiamųjų bylų procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje visais atvejais vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymus. T. y. kai nusikaltėlis perduodamas Lietuvai, tai BP vyksta pagal LR BPK. Byla nagrinėjama pagal N padarymo vietą, ar pagal tą vietą, kur yra daugiausia liudytojų.
Sąvoka “erdvėje” siejasi su “tardiningumo” sąvoka, t. y. byla turi būti nagrinėjama pagal padarymo vietą.
Asmenims.Teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas lygybės prieš įstatymą principu. Asmenims, kurie turi diplomatinę neliečiamybę, galioja diplomatinis imunitetas. Su tokiais asmenimis BP veiksmus galima atlikti tik jiems paprašius arba gavus atitinkamos šalies sutikimą. Sutikimas gaunamas per Užsienio reikalų ministeriją (URM). Diplomatinį imunitetą turintys asmenys negali būti sulaikomi arba suimami.
Baudžiamojo proceso normos
BP normos nustato BP dalyvių elgesio taisykles. Yra dvi pagrindinės rūšys:
1) imperatyvinės normos – kategoriškai įsako elgtis tam tikru būdu.
2) dispozityvinės normos – leidžia procesinių santykių dalyviams pasirinkti elgesio variantą (pvz. , kaltinamasis turi teisę pasikviesti gynėją str. ).
Yra kitas skirstymas:
1) Draudžiančios tam tikrą elgesį normos – BPK 10 str. : niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik teismo nutarimu ar prokuroro sankcija.
Normos,nurodančios tam tikrą veikimo būdą – BPK 168 str. : tardytojas privalo apklausti kaltinamąjį tuojau po to, kai jam pareiškiamas 2) kaltinimas.
3) Normos, nustatančios tam tikrą veiksmą priklausomai nuo to, ar nustatytos vienokios ar kitokios bylos aplinkybės – BPK 161 str. : esant pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą pareikšti kaltinimą nusikaltimo padarymu, tardytojas priima motyvuotą nutarimą patraukti asmenį kaltinamuoju.
4) Normos, nustatančios tam tikrą elgesį priklausomai nuo to, ar yra kito procesinio santykio dalyvio sutikimas – BPK 183 str. : suvestieji akistaton asmenys gali tardytojo leidimu duoti klausimų vienas antram.
5) Normos, suteikiančios galimybę proceso dalyviui savo valia pasielgti vienaip ar kitaip – BPK 57 str. : kaltinamasis turi teisę atsisakyti nuo gynėjo.
Pagal struktūrą BP normos turi klasikinę struktūrą: hipotezė (nurodymas sąlygų, kurioms esant, veikia teisės norma), dispozicija (pačios elgesio taisyklės formulavimas) ir sankcija paskemės, kurios atsiranda, kai norma nevykdoma). Visų trijų dalių buvimą retai rasime BPK. Procesinės normos nenurodo sankcijos, bet jos pasireiškia kitose normose, užtikrinamos bendrąja procesine prievarta.
BPT normos sankcijos yra įtvirtintos arba to pat įstatymo kituose straipsniuose ar kituose įstatymuose.
Procesinė prievarta įgyvendinama ir tomis normomis, kurios nustato kardomųjų priemonių skyrimą, atvesdinimą. Pareigūnus, vykdančius BP, veikia procesinės taisyklės, kurios įtvirtintos specialiose normose. Jei nesilaikoma normų reikalavimų, tai tokių veiksmų rezultatai neturi įrodomosios reikšmės, proceso eiga grąžinama į pradinę stadiją, pareigūnams veikia drausminė atsakomybė. Kraštutiniais atvejais, kai pažeidžiamos BP normos, atsakomybė numatoma BK.