Baudziamoji politika

Organizacinė dalis
Bendroji dalis
Valandų skaičius 1/3 mažesnis nei dieniniam skyriui, dalį reikės pasiruošti patiems.
Literatūra – vadovėlis 2001 metų leidimas; orientuotas į naująjį BK. Temos įskaitai nėra pasikeitusios, teoriniuose dalykuose pasikeitimų nedaug. Įskaitai – bendrosios dalies visi institutai iki Bausmės. Įskaitai tik 2 teoriniai labai siauri klausimai. Egzaminui – platūs klausimai ir uždaviniai. Skubėti su laboratoriniu darbu.
Baudžiamoji teisė sudėtinga teisės šaka, ypač bendrosios dalies institutai, jie gali užkliūti ir specialiojoje dalyje. Nesupratus bendrojoje dalyje, sudėtinga suprasti specialiojoje.
Baudžiamoji teisė tik įstatyminė teisės šaka ir šaltinių yra nedaug.
Suplanuota 30 valandų paskaitų, 2 val. – konsultacijai, konsultacija – penktadienį prieš įskaitą 12 val., rinktis prie BT katedros.

Baudžiamoji politika

Kiekviena valstybė vykdo daug įvairių funkcijų, viena iš jų – teisingumo vykdymas. Teisingumo vykdymui plačiąja prasme valstybė pasirenka tam tikrą kryptį. Tos krypties pasirinkimas ir realizavimas vadinamas baudžiamąja politika. Egzistuoja du principiniai požiūriai apibūdinantys baudžiamąją politiką. Vieni teigia, kad tai tik įstatymų leidėjo darbas, kiti teigia, kad baudžiamoji politika neapsiriboja vien baudžiamųjų įstatymų kūrimu, į šią sampratą reikia įtraukti ir teisės taikymo klausimus – teismų veiklą vykdant teisingumą. Pastaroji labiau argumentuota. Teismai ne viisada laikosi tos įstatymų dvasios, kurią norėjo įdėti įstatymų leidėjas, teisminė valdžia turi tam tikrą diskrecinę galimybę-taikant įstatymą jo ribose koreguoti tai, ką norėjo matyti įstatymų leidėjas.
Baudžiamosios politikos blokai yra:
1) Įstatymų leidėjo darbas;
2) Teisminės valdžios darbas, vykdant įstatymus.
Baudžiamosios teisės teorija kreipia dėmesį į

kelis pagrindinius aspektus-tai veikų kriminalizavimas ar dekriminalizavimas (veikų priskyrimas nusikaltimams ar pripažinimas ne nusikalstamomis). Tiek kriminalizavimas tiek dekriminalizavimas labai sudėtingas procesas; tiek įrašant ar išbraukiant veikas iš BK būtina pasverti daug aplinkybių. Kokios gi aplinkybės turėtų būti vertinamos sprendžiant ar veika turi būti BK? Baudžiamosios teisės teorijoje visą laiką vyksta labai aršios diskusijos, vieningos nuomonės nėra. Kiekviena aplinkybė, į kurią atsižvelgia įstatymų leidėjas sutinka labai daug skirtingos argumentacijos. Galima laikyti, kad teorijoje tėra viena aplinkybė, dėl kurios vaidmens, pripažįstant konkrečią veiką nusikalstama, mokslininkai nesiginčija. (Beje gilinantis į aplinkybės turinį-yra įvairių pozicijų). Ta aplinkybė yra veikos pavojingumas. Veikos priskyrimą nusikaltimams turi nulemti veikos pavojingumas. Tačiau kas apsprendžia, kas tai veikos pavojingumas-kartais pačios prieštaringiausios nuostatos. Baudžiamasis procesas veikos pavojingumą vertina per asmens, valstybės, visuomenės gyyvenimo sąlygas, baudžiamasis kodeksas numato tik tokias veikas, kurių padarymas kelia grėsmę žmogaus, visuomenės ar valstybės egzistavimui.
Veikos pavojingumo apibūdinimo kriterijai – pobūdis ir laipsnis. Pobūdis-vertybės, į kurias kėsinasi veika, laipsnis-konkrečia veika padaromos žalos dydis. Yra veikų, kurių pavojingumas nekelia abejonių-pvz., tyčinis nužudymas – veika tiesiogiai kėsinasi ne tik į žmogaus egzistavimo sąlygas, bet ir į patį žmogų, tuo pačiu kelia rimtą grėsmę visos visuomenės egzistavimui. Kalbant apie pavojingumo laipsnį skiriama keletas tyčinio nužudymo rūšių, atsižvelgiant į sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių buvimą veikos padarymo metu-tai specialiosios ty
yčinio nužudymo normos.
Antras aspektas kriminalizuojant ar dekriminalizuojant veiką– veikos paplitimas. Vertinimai-įvairūs. Tam, kad veiką pripažinti nusikaltimu, jos paplitimas neturi būti labai didelis. Jei didelis, uždraudus tą veiką įstatymais, visuomenę padarome kriminaline visuomene. Pvz., 1990-1991m individuali komercinė veikla-pirkimas ir perpardavimas brangiau (normalioje visuomenėje įprasta komercinė veikla) BK buvo įvardinta kaip spekuliacija (apie 50% būtų buvę nusikaltėliai). Antras momentas, liečiantis veikos paplitimą- labai retas veikų padarymas. Kyla klausimas ar baudžiamieji įstatymai turi drausti veikas, kurios padaromos labai retai ar išvis nedaromos? Atsakymas-nevienareikšmis. Iš vienos pusės-baudžiamojo įstatymo paskirtis uždrausti veikas, kurių visuomenė nepageidauja. BK juk turi ir prevencinį pobūdį (Maždaug 50% tiek senojo tiek naujojo BK normų galima manyti nebuvo ir nebus pritaikytos nė karto.) Bet abejonių dėl to-reikia jų ar nereikia nekyla- pvz. straipsnis “ kitos valstybės vadovo nužudymas”- norma reikalinga, kaip atliekanti prevencinę funkciją. Arba karo nusikaltimų skyrius, lyg ir nebūtinas, bet norint prisijungti prie tarptautinių konvencijų, toks skyrius reikalingas.
Yra “mirusių” BK normų, jos neatitinka šiandieninės baudžiamosios teisės reikalavimų, bet jos kol kas nėra dekriminalizuojamos. Pvz. išpirka už žmonos gavimą – rytų šalių realijos, kurių Lietuvoje niekada nėra buvę. Kai kurie autoriai priskaičiuoja apie 20 BK nustatytų “mirusių” draudimų –nera nei teisinio pagrindo, nei poreikio tas veikas laikyri nusikalstamomis.. Pvz., melioracijos įrenginių sugadinimas – realiam gyvenime ne
ebuvo pritaikyta nuo 1961 m.
Trečias aspektas, lemiant veikos kriminalizavimą ar dekriminalizavimą, įvertinimas ar tam tikrą veiką būtina bausti baudžiamosios teisės normomis. Baudžiamoji teisė-paskutinioji valstybės poveikio priemonė. Kiekvieną kartą sprendžiant veikos kriminalizavimo ar dekriminalizavimo klausimą, turėtų būti sprendžiama, ar tokią veiką negalima uždrausti kitų teisės šakų pagalba – administracinės, civilinės, valstybinės teisės. Kitas šio aspekto momentas tas, kad realiame gyvenime lengviausia pakeisti arba papildyti BK. Norint vieną ar kitą veiką uždrausti kitų teisės šakų normų pagalba reikalinga keisti daugybę įstatymų. Kaip bebūtų būtina vadovautis baudžiamosios teisės teorijos principu-baudžiamoji teisė įjungiam tik tada, kai kitos teisės šakos nebepajėgia kovoti su tam tikru žmogaus elgesiu.
Kitas aspektas veikos kriminalizavimui ar dekriminalizavimui apspręsti-baudžiamosios teisės veikimo sferos atribojimas. Ne bet kokį elgesį esame pajėgūs uždrausti ir draudimus įgyvendinti. Yra įvairių BK numatytų draudimų, kurie dėl įvairių priežasčių sunkiai įgyvendinami. Pvz. senojo BK 122str.- draudimas savanoriškų homoseksualių santykių tarp vyrų ; kai šis straipsnis buvo naikinamas, argumentai buvo, kad kur yra savanoriška ir intymi sfera, draudimus įgyvendinti tampa praktiškai neįmanoma. 5% visuomenės-homoseksualios lytinės orientacijos. Dėl tokios draudimo formos pasirinkimo baudžiamoji teisė tampa iškreipta valstybės grimasa prieš tam tikrą elgesį, kuris valstybei atrodo nepriimtinas. Pvz., argi baudžiamosios teisės sfera- atsakomybė už azartinius žaidimus, o ir kokios galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn kassavaitinius kortuotojus ,
lošiančius savame rate iš pinigų?
Kalbant apie baudžiamosios teisės sferą-kai kurie autoriai sako, kad baudžiamoji teisė neturėtų kištis ten, kur nėra aiškaus nukentėjusiojo. Pvz., narkotikų ar psichotropinių priemonių vartojimas, prostitucija. Tokių veikų draudimas yra iš vienos pusės sunkiai įgyvendinamas, iš kitos pusės daro visuomenei bloga. Įdomesni vertinimai-pvz., tyrimas JAVmokslininkai tyrė, kaip realiai susiklosto situacija valstijose, kur baudžiamuoju įstatymu uždrausta prostitucija. Pasirodė, kad iš vienos pusės tose valstijose šių paslaugų kainos didesnės , iš kitos pusės tokios veikos kontrolę tose valstijose kontroliuoja organizuotos nusikalstamos struktūros. Vyksta antrinis kriminogeninis veikimas- draudimas verstis prostitucija iššaukia pinigų plovimą, mokesčių vengimą ir tt.. Dar vienas momentas kaip rodo praktika nusikaltimų, kuriuose nėra aiškaus nukentėjusiojo tyrimo procese policija 50% daugiau nei įprasta naudoja neteisėtus tyrimo būdus. Todėl tokių nusikaltimų nereikėtų numatyti baudžiamajame įstatyme. Čia neina kalba apie apie veikų legalizavimą ar uždraudimą-eina kalba, kokiomis priemonėmis šiuos draudimus įgyvendinti-administracinės ar civilinės teisės priemonėmis.
Veikų penalizacija arba depenalizacija kita baudžiamojo įstatymo paskirties dalis-nustatytyti tam tikras bausmes už tam tikrų įstatymo nuostatų nesilaikymą, ar atsisakyti bausmių už tam tikras veikas. Penalizacija parodo, kaip įstatymų leidėjas suvokia baudžiamosios teisės paskirtį, kokius uždavinius jai kelia. Bausmių sistema, jų nustatymas yra labai svarbus įstatymų leidėjo darbas. Įstatymų leidėjo valia čia yra labai svarbi. Bausmių dydis turi atitikti uždraustų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, įstatymų leidėjas turi numatyti labai įvairias bausmes pagal veikos pobūdį ir laipsnį, kad teismai galėtų tinkamai vykdyti teisingumą. Dabartiniame BK –paradoksalūs dalykai, susiję su bausmių sistema. Galiojantis BK numato 4 pagrindines skirtingas pagal griežtumą bausmes, atrodytų atitinkančias bendrus kriterijus. Teorijoje suformuluotas principas – kuo griežtesnė bausmė, tuo retesnis turėtų būti jos taikymas. Tačiau pažiūrėjus, kaip įgyvendinama įstatymų leidėjo valia teismuose-paaiškėja, kad Lietuvos BK griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, taikoma 50% atvejų-reiškia ji taikoma kas antram teisiamajam. Apie 3% paskirtų bausmių sudaro pataisos darbai, 5% -baudos, likusi dalis-taip pat laisvės atėmimas, tik atidedant jo vykdymą. Sakyti, kad teismai elgiasi netinkamai, nes tokia teisminė praktika yra numatyta įstatymo. Jei sankcijoje yra tik laisvės atėmimas, nieko kito nepritaikysi. Kitas dalykas yra bausmių skyrimo taisyklės.
Trečias momentas aplinkybės, nustatančios baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Tai būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, įsakymo vykdymas. Taip pat tai atleidimo nuo atsakomybės institutas (kaltinamojo su nukentėjusiu susitaikymas, atleidimas nuo bausmės nepilnamečio). Kitas institutas –atleidimas nuo bausmės. Pvz., lygtinis atleidimas nuo vausmės, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos – asmuo atlikęs tam tikrą bausmės dalį, gali būti išleistas iš įstaigos anksčiau. Šie institutai su baudžiamąja politika nėra tiesiogiai susiiję, bet jų keitimas sudaro pagrindą kalbėti apie tai, kokią politiką vykdo valstybė. Pvz. lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų-asmuo atlikęs tam tikrą laisvės atėmimo bausmės dalį išleidžiamas iš pataisos darbų įstaigos anksčiau teismo nustatyto laiko Šalia kitų sąlygų, apsprendžiančių, ar galima taikyti paleidimą, įstatymų leidėjas įdėjo labai gerą nuostatą: asmuo uri būti atlyginęs bent 50% padarytos žalos. Po to paleidimo taikymas realiai sumažėjo nuo 3000 iki 1500 asmenų per metus; žalos buvo atlyginta dar mažiau, negu buvo iki tokio įstatymo išleidimo (kam atlyginti, jei tai nieko neduos, 50% vis vien nepasieksi). Kam nebuvo taikyta, jie dar bent 1,5 metų kabės ant valstybės kaklo, jų išlaikymas kainuoja apie 6000 Lt per metus. Štai nuostoliai dėl įstatymų leidėjo valios.
Vertinant tai, kas galioja ir kaip teismai valstybėje įgyvendina baudžiamąją politiką sutinkame dviejų tipų vertinimus:
Baudžiamoji politika labai nenuosekli. BK Bendrosios dalies straipsniai nuo 1995-01-01 (per 7 metus) pasikeitė 10 kartų; yra straipsnių, kurie keitėsipo 5-6 kartus, pirma į vieną pusę, o po metų atgal, paeksperimentavus su gyvais žmonėmis. Ten, kur buvo keičiamos sankcijos, visur buvo pridedama, didinama, įkalinimo įstaigos tapo labai perpildytos. 1998 metų pabaigoje įvyko totalus grįžimas atgal, po 1998 ir vėl Seimas sankcijas griežtina; pvz., dėl narkotikų pavojingumo sankcijos sugriežtintos – palyginimui- už tyčinį nužudymą numatyta baudžiamoji atsakomybė nuo 5 iki 20 metų ir metų o už nepilnamečių įtraukimą į narkotikų vartojimą- nuo 10 iki 20. Už įtraukimą bausmės griežtesnės, negu už nužudymą.
Antras baudžiamosios politikos vertinimo aspektas yra tas, kad baudžiamoji politika yra ne tiek griežta, kiek nesubalansuota; už nelabai pavojingus nusikaltimus skiriamos labai griežtos bausmės, už pavojingus – neypatingai. Pvz., buvo byla susijusi su neteisėtu šaudmenų gaminimu, laikymu, naudojimu; vietoje 1-5 metų, buvo pakeista į nuo 4 iki 5 metų. Tas pats su vagystėmis, nepilnamečiai prisigėrę apvagia sandėliukus, žala iki 1 MGL, BK siūlo 4-8 metų laisvės atėmimo bausmę. Aukščiausias Teismas nusprendė, kad jei žala patenka pagal administracinio teismo nuostatas, BK netaikyti. Kartais už pakankamai pavojingus nusikaltimus, bausmės nėra griežtos; pavyzdys su narkotikais ir nužudymu. Žmogaus gyvybė yra vertingesnė, negu žala padaryta narkotikais. Tai matyti analizuojant bausmės vidurkius: nužudymas (9 metai) – kontrabanda (5 metai) – vagystės (virš 4 metų) – po to finansiniai nusikaltimai; o tyčiniai sunkūs kūno sužalojimas toje eilėje toli(vidurkis neiplni 2 metai laisvės atėmimo).

Tai ne teismų blogo veikimo rezultatas, o įstatymų ir teismų sprendimų nesubalansuotumo iliustracija.

Baudžiamoji teisė, baudžiamosios teisės dalykas, metodas
Dalykas
Tradiciškai baudžiamosios teisės dalyku laikomi teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja baudžiamoji teisė. Kokie dalykai patenka į baudžiamosios teisės veikimo sferą:
1) nusikaltimai; visi dalykai susiję su nusikaltimai.
2) bausmė; visi dalykai susiję su ja;
3) aplinkybės susiję su baudžiamosios atsakomybės realizavimu.
Baudžiamojoje teisėje yra keletas institutų, kurie nėra tiesiogiai susiję su pirmaisiais trimis:
1) medicininio poveikio priemonės-lyg ir šalia baudžiamosios teisės, nes veikia tik tada, kai veika nepripažįstama nusikaltimu, bet skyrimą už pavojingų visuomenei veikų padarymą reglamentuoja baudžiamasis kodeksas.;
Nepakaltinamumo klausimai; atrodytų daugiau medicininių teisės šakų sfera, bet abi reglamentuojamos BK.
Antrasis momentas – baudžiamųjų teisinių santykių subjektai .Tai valstybė, fiziniai, juridiniai asmenys. Baudžiamieji teisiniai santykiai susiklosto tarp valstybės ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką. Šiuo atveju valstybės funkcijas vykdo teismai.

Trečias momentas – baudžiamųjų teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo momentas. Šis klausimas ilgą laiką buvo diskusijų objektu, priėmus Konstituciją, atsiradimo momentas nebediskutuojamas, nes “asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu”. Įsiteisėjęs teismo sprendimas – baudžiamųjų teisinių santykių atsiradimo momentas. Kokie santykiai atsiranda veikos padarymo momentu;? Tai baudžiamojo proceso teisiniai santykiai. Tie patys santykiai kai ta veika yra tiriama. Pasibaigimas – dvi pozicijos: bausmės atlikimo laiko pasibaigimu, teistumo išnykimas. Priimtinesnė yra pirmoji, baudžiamųjų teisinių santykių išnykimas siejamas su bausmės pasibaigimu. Kol tie santykiai egzistuoja – iki bausmės atlikimo laiko pabaigos asmuo turi aiškiai apibrėžtas, išplaukiančias iš teismo nuosprendžio, teises ir pareigas. Bausmę atlikus baudžiamosios teisės prasme teistumas jokių papildomų teisių ir pareigų nesukuria. Jeigu teistumo metu asmuo padaro naują nusikaltimą, susiklosto nauji baudžiamieji santykiai. Tai, kad toks asmuo teistumo laikotarpiu negali dalyvauti tam tikroje veikloje (būti teisėju, advokatu, valstybės tarnautoju), tai nesukuria baudžiamųjų teisinių santykių, tai kitų teisės šakų reguliavimo sfera.

Metodas
Teisės teorija išskiria 2 metodus:
1) civilinį;
2) administracinį.
Jei subjektai lygūs ir klausimai sprendžiami susitarimo pagrindu – civilinis metodas, jei pavaldumo santykiai – administracinis metodas. Nei vienoje teisės šakoje nėra gryno vieno metodo, yra abiejų lydinys, skiriasi tik proporcija. Civilinėje teisėje daugiausiai klausimai sprendžiami susitarimu Galima teigti, kad baudžiamoji teisė šiuo požiūriu specifinė, luginant su kitomis teisės šakomis baudžiamojoje teisėje vyrauja administracinis metodas, asmuo padaręs nusikalstamą veiką subordinuojamas valstybei. Galima rasti ir civilinio metodo ypatumų: toks yra baudžiamosios teisės institutas-kaltininko susitaikymas su nukentėjusiuoju. Prie tokių normų nurodomos skatinančios tokį elgesį baudžiamosios teisės normos. Pvz., narkotinių priemonių atidavimas valstybinėms institucijoms, pašalina nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į dalyko ir metodo sąveiką , apibrėžiama baudžiamosios teisės šaka. Baudžiamoji teisė yra savarankiška teisės šaka, ji egzistuoja visos teisės sistemoje todėl turi tam tikrą ryšį su kitomis teisės šakomis. Jai artimiausios yra trys: baudžiamasis procesas, bausmių vykdymas, administracinė teisė. Užsienio literatūroje visa tai (baudžiamoji teisė, baudžiamojo proceso teisė, bausmių vykdymas ) vadinama baudžiamąja justicija, arba baudžiamuoju teisingumu . Tuo parodoma baudžiamosios teisės vieta teisės sistemoje ir kitų teisės šakų-proceso, bausmių vykdymo paskirtis. Jeigu nebūtų baudžiamosios teisės nebūtų baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo. Kai kur jos visos apjungtos Baudžiamaisiais kodeksais, Prancūzijoje bausmių vykdymą reglamentuoja baudžiamasis procesas. Baudžiamoji teisė- materaialinė, svarbiausia šaka bloke , apsprendžianti ir proceso ir bausmių vykduymo aspektus . Toks baudžiamosios teisės suvokimas yra pilnesnis, nes tarp procesinių ir materialinių teisės normų pasitaiko kolizijų. Prioritetas teikiamas materialinės teisės normoms. Net tuo atveju, kai procesinės normos palankesnės kaltinamajam, taikomos materialinės baudžiamojo kodekso normos.
Atribojant administracinę ir baudžiamąją teisę, esminis požymis-administracinė atsakomybė taikoma mažiau pavojingoms veikoms, baudžiamoji-labiau pavojingoms. Praktikoje ATPK dažnai nenumato švelnesnės bausmės negu BK; pvz., baudos pagal ATPK yra iki 1mln. litų, tuo tarpu BK tokių nėra. Lietuvoje retas ATPK straipsnis yra švelnesnis už naują BK. Kuomet atribojimas pažeidimo ir nusikaltimo vertinimas siejamas su materialiu vertinimu kartais 2 centai padarytosios žalos skiria nusikaltimą nuo administracinio teisės pažeidimo
Baudžiamosios teisės mokslas
Kai kalbama apie baudžiamosios teisės mokslą lyginant su baudžiamąja teise , tai mokslas yra = (baudžiamoji teisė+visa teorija+istorija+tai, ko dar nėra), nesutapatinti su baudžiamąja teise , o tuo labiau su BK.

Baudžiamosios teisės šaltiniai
Baudžiamoji teisė pasižymi tuo, kad baudžiamosios teisės šaltinių ratas lyginant su kitomis teisės šakomis yra labai siauras. Tradiciškai sakoma, kad baudžiamosios teisės šaltiniu yra tik baudžiamasis įstatymas. Žiūrint preciziškai, šaltiniai ne vien įstatyminiai. Šaltinių grupės:
1) Konstitucija – tiesiogiai taikomas teisės aktas, joje yra taisyklių, kurių kitaip kaip baudžiamosios teisės taisyklėmis nepavadinsi-
• nuostata, kada atsiranda baudžiamosios teisės santykiai,
• principas, kad niekas negali būti baudžiamas 2 kartus už tą patį nusikaltimą,
• draudimas taikyti žiaurias ar žemianančias orumą bausmes,
• nuostata, kad nuteistųjų darbas nelaikomas priverčiamuoju darbu (48str)..

Vistik pagrindinis šaltinis BK (galioja 1961 metų, 1995 padaryti esminiai pakeitimai) i

Be baudžiamojo įstatymo- atskiri įstatymai, nors Lietuvoje baudžiamoji teisė yra labiausiai kodifikuota, lyginant su kitomis.

Pavyzdžiui Lietuvoje egzistuoja Įstatymas dėl kovos su spekuliacija, jo šio metu netaiko, jame yra ir administracinės, ir civilinės ir kitų teisės šakų taisyklės inkorporuotos. Formaliai šis įstatymas nėra panaikintas. Kitas įstatymas dėl atsakomybės už genocidą prieš Lietuvos gyventojus. Jame buvo numatytas atskiras straipsnis, kas tai yra genocidas ir nustatantis bausmes. Straipsnis taip pat inkorporuotas į BK, likusi įstatymo dalis galioja. Tuo pačiu įstatymu Seimas prisijungė prie tarptautinės konvencijos dėl genocido ir ., t.y. jo pagrindu ratifikuota tarptautinės sutarties. Be šių 3 galiojančių, buvo keletas laikinųjų įstatymų – dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už ginklų, . laikymą ir grąžinimą. Tuo įstatymu asmuo buvo atleidžiamas nuo atsakomybės;

Trečia grupė baudžiamosios teisės šaltinių-specifinė teoriniu požiūriu – įstatymai dėl amnestijos (viso jų buvo 6). Išskiriami atskirai dėl to, kad Seimas visiškai nepagrįstai tokios rūšies teisės aktus priima kaip įstatymus. Tai grindžiama Konstitucijos analize; amnestija nėra įstatymas. Konstitucijoje įvardinama, kad Seimas priima amnestijos aktus. Ši konstitucinė logika yra suprantam, kai palygini Seimo ir prezidento kompetenciją – Prezidentas teikia malonę. Seimas pats apsiribojo savo teises. Šio akto leidime Seimas turėtų teikti amnestiją, jam nereikalingas prezidento parašas, geriau vadinti amnestijos aktu, o ne įstatymu. Toks požiūris į amnestijos aktus nėra vienintelis, kai kurie autoriai jų nelaiko teisės šaltiniu, nes tai yra teisės taikymo aktas, kuriuo nesukuriamos teisės normos.

Ketvirta grupė šaltinių-Konstitucinio teismo nutarimai, kuriais Konstitucinis Teismas pripažįsta kažkokią BK nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai. Jeigu pripažįsta normą neprieštaraujančia, ji galioja ir toliau, jei prieštarauja, ta norma nebegali būti taikoma. Dėl tos priežasties baudžiamosios teisės šaltiniais pripažįstami tik tie Konstitucinio teismo nutarimai, kurie pripažįsta prieštaraujančiomis konstitucijai baudžiamojo įstatymo normas. . Kol kas yra tik vienas toks nutarimas – dėl mirties bausmės taikymo. Dėl turto konfiskavimo, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad tokia norma Konstitucinei teisei netaikoma. Kalbėti apie šį nutarimą kaip apie baudžiamosios teisės šaltinį vargu ar galima.
2) Aukščiausiojo Teismo (AT) nutartys(teisminiai precedentai). Lietuvoje pagal Teismų įstatymo nuostatas pripažįstamas ribotas teisminis precedentas. Tik tokios nutartys, kurios praėjo AT aprobaciją ir paskelbtos Aukščiausiojo teismo biuletenyje “Teismų praktika” tampa privalomomis žemesniem teismam. Kai kurie autoriai pripažįsta dar vieną teisminio precedento formą – AT Senato nutarimus, kuriuose apibendrinama tam tikra teisminė praktika ir pateikiama savas požiūris į vienos ar kitos nuostatos taikymą žemesniuose teismuose. Vieni autoriai šiuos dokumentus priskiria prie baudžiamosios teisės šaltinių, kiti ne, nes AT Senato nutarimai pagal koncepciją tik paaiškina teisės normas, bet nesukuria naujų. Vertinant praktiškai- neretai iš tikrųjų jas sukuria. AT Senato nutarimus vertinti reikėtų kiekvienu konkrečiu atveju, negalima jų vertinti apibendrintai. Dažnai AT pozicija išsprendžia susidariusias praktines problemas, nors ir peržengiant savo kompetenciją. Pvz. 2002 gruodžio mėn. AT nutarimas dėl BT įstatymų galiojimo laike, pagal Senato išaiškinimą toks įstatymas gali būti taikomas tik kitą dieną po paskelbimo Valstybės Žiniose. Yra ir neigiamų nutarimų, pvz., grasinimas žaisliniu ginklu, Lietuvoje nėra ginkluotas apiplėšimas, kitose valstybėse tai priklauso nuo to, kaip tą ginklą suvokia užpultasis. Neabejotinai jie paaiškina požymius, problemas, kaip teismai turėtų elgtis vienoje ir kitoje situacijoje.

Baigiant su nacionaliniais teisės šaltiniais-Ar yra teisės šaltiniai kiti teisės aktai? Pozicijos dvi, viena jų-greta baudžiamojo įstatymo yra kitų įstatymų, poįstatyminių aktų, kurie gali būti priskiriami baudžiamosios teisės šaltiniams. Kartais labai sudėtinga apibūdinti kitus teisės aktus įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, kurie yra greta BK. BK yra blanketinių normų, pvz., rinkimų įstatymų pažeidimas, kokią įtaką turi Rinkimų įstatymas? Kai kurie autoriai sako, kad be BK turi būti taikomas Rinkimų įstatymas, šis yra BT šaltinis. Kiti autoriai sako, kad taikomas yra BK, kiti įstatymai tik pagalbinė priemonė. Gali būti ir įvairių taisyklių pažeidimai (pvz., kelių eismo taisyklių). Pats kebliausias poįstatyminis teisės aktas yra Kūno sužalojimo sunkumo laipsnio nustatymo taisyklės. Naujasis BK sako, kad šias taisykles tvirtina Sveikatos apsaugos ministras, šiuo metu tas taisykles nustato Vyriausybė o tik pagal jas galima nustatyti sužalojimo sunkumą. Yra ir kitų dalykų – didelis, nedidelis ir labai didelis narkotikų kiekis –pagal naują BK turės nustatyti Sveikatos apsaugos ministras(?). Kūno sužalojimo taisyklės yra privalomos taikyti, todėl jos neabejotinai tam tikra išimtis iš bendrųjų BT šaltinių (šiandien jos nustatytos Vyriausybės).
Tarptautinės teisės aktai

Greta nacionalinės teisės bloko pripažįstami tarptautinės teisės aktai. Konstitucijos 138 str. Sako, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra nacionalinės teisės dalis. BT kontekste 3 tarptautinės organizacijos sudaro šaltinių leidėjus – Jungtinės Tautos (JT), Europos Taryba (ES), Europos Ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO). Visos šių organizacijų sutartys-daugiašalės. Prie jų gali prisijungti neribotas skaičius valstybių. Tam tikrais atvejais organizacijos gali numatyta, kad sutartyje dalyvauja tik šalys-narės(ypač būdinga JT, ET) Kokios daugiašalės tarptautinės sutartys-baudžiamosios teisės šaltiniai:
Jungtinės tautos

JT Konvencija dėl genocido uždraudimo . Nacionalinei teisei svarbi ta prasme, kad pateikia visus privalomus genocido požymius. Ratifikuodama konvenciją Lietuva turėjo suderinti nacionalinius įstatymus su šia konvencija-priimtas specialus įstatymas kur genocido apibūdinimas nurašytas nuo konvencijos.

Labai daug konvencijų pateikia nusikaltimų apibūdinimus, bet tik 1 numato bausmes, kitų atveju nusikaltimas apibūdinamas vienodai, bet sankcijas nustato nacionalinė teisė priklausomai nuo valstybės tradicijų.
JT Konvencija dėl senaties netaikymo .už genocido nusikaltimus ir nusikaltimus.. žmoniškumui.

BT požiūriu-labai svarbi konvencija, kuri numato išimtį iš bendrųjų BT principų, – įstatymų leidėjas privalomai turi nustatyti normas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn kaltų šiais nusikaltimais asmenų netaikant senaties termino ir net taikant įstatymo galiojimą atgal-už veikas padarytas iki tokio įstatymo priėmimo
JT Konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pateikiama organizuoto nusikalstamumo samprata. (atitinka dabartinis 227 1 str.). Lietuva ratifikuodama konvenciją turėjo žiūrėti, ar gali taikyti nuostatas. Pateikiama kai kurių nusikalstamų veikų samprata-sukčiavimu vadinamas ir mokesčių nemokėjimas.Konvencija leidžia valstybei pasirinkti atsakomybės formą – baudžiamosios, administracinės, civilinės. Lietuva pasirinko baudžiamąją atsakomybę juridiniams asmenims, įgyvendindama konvencijos nuostatas.
JT Konvencija dėl kovos su terorizmo finansavimu; laikoma baudžiamosios teisės konvencija, nes numato valstybių pareigą kriminalizuoti tokią veiką , kaip parama teroristinėms organizacijoms. BK buvo patikslintas iki pernai įvykusio ratifikavimo – numatyta atsakomybė už finansinę ar kitokią paramą teroristų organizacijom. Visos konvencijos numato tam tikras pareigas ir dėl sankcijų, bet paprastai nurodoma tik į privalomą turto konfiskavimo nustatymą.
JT Ženevos konvencijos (viso 6 = 4 konvencijos + 2 protokolai) – kariavimo konvencijos. Pateikta visa karo nusikaltimų sistema. Be baudžiamosios teisės apstu tarptautinių humanitarinės teisės normų. Tiek dabartinio tiek naujo BK atitinkami skyriai-iš konvencijos.

Šios konvencijos yra tiesiogiai baudžiamosios teisės, greta yra be galo daug universalių konvencijų, tarptautinių sutarčių, kurias yra ratifikavusi Lietuva, kuriose yra kai kurie dalykai, galintys būti priskirti ir prie baudžiamosios teisės. pvz., Viena seniausių JT -Vaiko teisių apsaugos konvencijos I papildomas protokolas, numatantis valstybių pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę už vaikų ėmimą į ginkluotąsias pajėgas, (ratifikavus-buvęs draudimas iki 16 metų, “kilstelėtas” iki 18 metų). Visos išvardintos –privalomojo pobūdžio. Jei valstybė jas ratifikuoja, privalo įgyvendinti. JT rėmuose yra visa eilė konvencijų, kurios laikomos pavyzdinėmis, bet taikymas? – tai ekstradicijos ir nuteistųjų perdavimo konvencijos. Jos yra pavyzdys, kaip valstybės turi spręsti tokius klausimus, jei jomis nesivadovaujama, tai JT nelaiko pažeidimu, tik viešai sugėdina.
Eropos Taryba

ET rėmuose visi teisės aktai skirstomi į privalomus ir rekomendacinio pobūdžio. Privalomi – tai konvencijos arba sutartys; rekomendacinio pobūdžio – rekomendacijos arba rezoliucijos. Privalomi paminėtini 2: genocido konvencija ir konvencija dėl senaties terminų netaikymo už genocido nusikaltimus. Reglamentavimas sutampa su analogiška JT konvencija, tik skiriasi dalyvių ratas – 42 ET narės. Trečioji konvencija – Europos konvencija dėl ekstradicijos ir jos papildomi protokolai; skirtingai nuo JT, valstybė, prisijungusi prie konvencijos, privalo laikytis konvencijos nuostatų. Ketvirtasis teisės aktas (2 iš tokių kurios yra ET pagrindas)- Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos papildomi protokolai, Visus ET aktus galima skirstyti į universalius ir specialius. EŽTPLAK-universalus aktas, anksčiau minėti-specialūs, skirti BT. Keli straipsniai-tiesiogiai sietini su baudžiamąja teise-1 str. numato draudimą žiauraus elgesio su žmogumi.(Yra ir EŽTT sprendimas taikant šią normą-Valašino byloje nepripažino Lietuvos įkalinimo įstaigų žmogaus kankinimu konvencijos prasme) 4str-priverstinio darbo draudimas. Konvencijoje reglamentuota siauriau, todėl pataisos darbai ir nunyko iš naujo BK. Kitose valstybėse ir naujame BK viešieji darbai-tik nuteistajam sutinkant skiriami.2 konvencijos straipsnis-irgi skirtas specialiai baudžiamajai teisei-garantuoja žmogaus teisę į gyvybę, greta to 6 konvencijos protokolas, uždraudžiantis mirties bausmę. Gyvybė-nėra absoliuti vertybė.Konvencijoje numatyti atvejai, kai gyvybė gali būti atimama: esant būtinosios ginties sąlygoms ir nusikaltėlio sulaikymo atveju – (pažodžiui-riaušės, pasipriešinimas valdžiai )Esminė nuostata- gyvybę galima atimti tik tada, kai to negalima išspręsti jokiais kitais būdais ir kai grėsmė yra lygiavertė. Lietuvos BK 14.2. str. numato, kad gyvybė gali būti atimama ne tik esant tokiai pačiai grėsmei – įsibrovimo į gyvenamąjį būstą metu. Tokia taisyklė prieštarauja ET konvencijai, bet Lietuvos įstatymų leidėjas numatė platesnes teises į būtinąją gintį. Konvencijos 5 str. Numatantis žmogaus teisę į laisvę, jis nustato, kas gali apriboti žmogaus laisvę. Lietuvos BK atitinka konvencijos nuostatas – apriboti laisvę gali atimti tik teismas, o vaikų – ne tik teisminė valdžia (galima patalpinti į specialią auklėjimo įstaigą – Lietuvoje tik teismas, Europoje ir administracinė valdžia). Konvencijos 7 str. nustato, kad atsakomybę griežtinantis įstatymas negali galioti atgal. Išimtis-karo, genocido nusikaltimai.. Su baudžiamąją teise susiijęs ir 8str.-žmogaus teisė į privatų gyvenimą.

Kita universali ET konvencija- konvencija prieš žiaurų elgesį , baudimą. Konvencijos esmė – uždraudžia žiaurų elgesį su žmogumi, įpareigoja nustatyti baudžiamąją atsakomybę privatiems asmenims ir pareigūnams, kurie žiauriai elgesį. Abi konvencijos turi kontrolės mechanizmą – žiauraus elgesio kontrolės komisija gali tikrinti valstybėse, ar nesielgiama su žmogumi žiauriai.
Trečioji konvencija – Baudžiamosios teisės konvencija prieš korupciją. Apibrėžta, kas yra korupciniai nusikaltimai, apibūdinti jų požymiai. Nusikaltimų valstybės tarnybai 90% iš konvencijos. Numato juridinių asmenų atsakomybę už korupciją. Apie atsakomybės formą nėra nieko pasakyta, tai turi numatyti nacionalinė teisė. Europos Konstitucijose (Italija ir Graikija) nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik fiziniams asmenims. Konvencija numato, kad už korupcinius nusikaltimus valstybės turi numatyti turto konfiskavimą.
Konvencija dėl neteisėtai įgytų pajamų (turto) plovimo. Pateikta pinigų plovimo, kaip nuskalstamos veikos požymiai, šioje konvencija numatyta, kad nacionalinė teisė turi numatyti turto konfiskavimą už tokį nusikaltimą. Tarpinė tarp BT ir BPT taisyklė – tiriant pinigų plovimo atvejus ir teikiant teisinę pagalbą, valstybės turi taikyti abipusio baudžiamumo taisyklę-teis tik tuomet, kai veika baudžiama abiejose valstybėse. Nereikia abipusio baudžiamumo taikyti formalizuotai, o žiūrėti į veikos esmę.

Be privalomų yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktų. Rekomendacijos negalima interpretuoti laisvai. Rekomendacija ir rezoliucija iš esmės yra privaloma, bet jeigu valstybė negali įgyvendinti tam tikro aspekto (kitokios tradicijos, trūksta pinigų), ji turi pateikti svarius argumentus ir jai lyg ir leidžiama tų rekomendacijų nevykdyti. Pirmasis buvo skirtas baudžiamajai teisei – dėl bausmių skyrimo nuoseklumo. Lietuvos galiojantis BK numato kitokias taisykles, nes skiriasi požiūris į recidyvą. Konvencijoje sakoma, kad ankstesnis teistumas nėra sunkinanti aplinkybė. Rekomendacija sako, kad nusikaltimai skiriasi pavojingumo laipsniu, tai nėra sunkinanti aplinkybė; yra ir daugiau pavyzdžių, kai galiojantis Lietuvos BK rekomendacijos nesilaiko, argumentų nelabai būtų. Rekomendacijų labai daug, bet nedaug tiesiogiai skirtų BT; jos daugiau siejamos su konkrečių bausmių vykdymu.
Dar viena labai aktuali konvencija, kuri Lietuvos nėra ratifikuota Europos Ekonominio bendradarbiavimo organizacijos Konvencija dėl kyšininkavimo tarptautiniuose verslo santykiuose, ją gali ratifikuoti tos valstybės, kurios yra pakviečiamos tai padaryti. Sutartys daugiausiai daugiašalės.
Gali būti dvišalės. Lietuvai svarbios tos, kurios numato ekstradiciją, paminėtinos su kaimynais, Kinija, JAV, su Australija bus sudaryta artimiausiu metu.
Tapus Europos Sąjungos (ES) nariais, ES rėmuose veikia trejopo pobūdžio teisės šaltiniai: konvencijos – jų taikymo tvarka analogiška JT, ET, bet privalomos ratifikuoti visoms ES narėms, išimtis, jei valstybė tos konvencijos rengimo metu išsako savo argumentuotą nuomonę, kodėl ji tai valstybei netinka. Antras blokas – direktyvos, direktyvos nuostatas valstybė gali perkelti į savo nacionalinę teisę, įsigaliojus direktyvai, ji taikoma tiesiogiai. Gali būti valstybei duodama tik bendra kryptis (terorizmas). BT ES rėmuose užima labai nedidelę sferą, Amsterdamo ir Šengeno sutartys pažymi, kad BT yra viena iš suvereniteto dalių ir ES teisė veikia tik kelių baudžiamųjų veikų srityje – ES Konvencija dėl Europos Bendrijos finansinių interesų apsaugos, jos protokoluose visa BT; kyšininkavimo, sukčiavimo nusikaltimai, pinigų plovimas. Sukčiavimas apima Lietuvos BK nuostatas dėl mokesčių vengimo. Visi nusikaltimai turi būti padaromi ES rėmuose; jei kyšininkauja ES atstovas – taikoma, jei valstybės-narės – netaikoma. Lietuvos baudžiamieji įstatymai nėra pilnai suderinti. Turės kisti esminiais dalykais:
1) išvardintų nusikaltimų atveju baudžiamoji atsakomybė turi būti numatyta ir asmens, padariusio baudžiamąją veiką viršininkui, apimanti ir neatsargią veiką. Pvz., subsidijai gauti iš ES, duoda kyšį finansininkas ES pareigūnui, ne tik finansininkui bet ir vadovui atsakomybė;
2) bausmių sistema turi būti papildyta a) laikinu draudimu dalyvauti konkursuose, kuriuos skelbia ES ir laikinas draudimas dalyvauti konkursuose dėl paramos;
3) privalomas toks nusikalstamos veiklos paviešinimas specialiame Europos Komisijos biuletenyje.
Taip pat yra keletas direktyvų: platesnio konteksto prasme – liečianti organizuotą nusikalstamumą, formuluojanti organizuoto nusikalstamumo sampratą, valstybės turi tokią veiklą kriminalizuoti; tiesiogiai baudžiamosios teisės – ginanti eurą nuo padirbinėjimo, platinimo ir kt. Tai direktyvos, liečiančios ES interesus. Pastaroji, kurioje numatyta bausmė už tokias veikas – turi būti numatyta ne mažesnė kaip 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Perspektyvoje labai kebli situacija, nes ne visos šalys yra įsivedusios eurą. Tokios, kur įstatymai už pinigų padirbinėjimą labai griežti problemų neturės, o pvz., Švedai, kurie nėra įsivedę euro, turės problemų, nes pas juos 8 metai taikomi už dar sunkesnius nusikaltimus, ir tokia pat minimali bausmė yra labai didelė problema. Lietuvos BK pinigų padirbinėjimas turi dvigubai mažesnę sankciją, jei tai nedaroma pramoniniu būdu. Tai labai naujoviška direktyva, numatanti labai griežtą bausmę, kurią turės valstybės taikyti tiesiogiai, jei nebus numatyta nacionaliniuose įstatymuose, tik ji viena ES turi nuorodą į konkrečią bausmę. Paprastai ES konvencijose ir direktyvose kalbama apie proporcingą poveikio priemonę.
Trečioji forma – veiksmų planas, kuriame turi būti apibūdinamas terorizmas, ką valstybės laikys terorizmu, už kurį turės būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Visa ES erdvė terorizmo reiškinį traktuos vienareikšmiškai ir veiksmų planas, numatantis skirtingą terorizmo suvokimą, sukels sunkumų. Gali būti, kad kas bus laikoma terorizmu vienoje šalyje, kitoje ne, tuo atveju teisinės pagalbos antroji nesuteiks.
Lietuva neturi problemų dėl konvencijų, dėl direktyvų ir trečios grupės – problemų bus. Pirmiausiai dėl minėto tiesioginio direktyvos taikymo, jei nacionaliniai įstatymai kol kas tokių bausmių nenumato. Kai kurie Konstitucijos straipsniai problematiški; pvz., įstatymai galioja tik paskelbti, galioja tik ratifikuotos tarptautinės sutartys (direktyvos ratifikavimo nenumato). Trečiosios grupės šaltinių nedaug, bet kadangi ji plečiama – problematiška, teisinis reglamentavimas, kaip mes gyvename su tais ES aktais, kur išimčių negalim numatyti.

Baudžiamasis įstatymas
Struktūra
Baudžiamojo įstatymo ir baudžiamosios teisės normų santykis:
1) Kai baudžiamasis įstatymas ir baudžiamosios teisės norma sutampa;
2) Kai baudžiamajame įstatyme yra keletas baudžiamosios teisės normų;
3) Kai baudžiamajame įstatyme yra tik dalis baudžiamosios teisės normos.
Ne kiekviena teisės norma turi visus 3 teisės normos elementus (hipotezė, .dispozicija, sankcija). Pvz., norma – elgesio taisyklė, turi visus tris elementus, ji vyraujanti BT; bet galima BK surasti ir normų-principų, gali būti normos-sąvokos.
Hipotezė – normos dalis, nustatanti sąlygas, kada pradeda veikti dispozicija. BK specialiojoje dalyje yra normų, kurias sudaro tik dispozicija, ar tik sankcija. Tam, kad BT norma veiktų, mes turim žinoti ir normos veikimo sąlygas, priimtinesnė yra, kai teisės norma turi visus elementus. Bendrojoje BK dalyje yr hipotezės . įeina baudžiamojo įstatymo galiojimas laike, erdvėje, asmenų atžvilgiu, asmenų amžiaus prasme – sąlygos, kurioms esant taikoma konkreti elgesio taisyklė.
Dispozicija – konkreti elgesio taisyklė, pasižymi negatyviu požymiu BT , elgesio, kaip negalima elgtis, apibūdinimas. 3 rūšys:
1) paprastosios dispozicijos; elgesys, kaip negalima elgtis, apibūdinamas paprastai, nenurodant jokių papildomų požymių (nužudymas). Įstatymų leidėjas nurodo, kad nesvarbu kokiomis priemonėmis gaunamas negatyvus rezultatas;
2) aprašomosios dispozicijos; elgesys aprašomas išsamiai, nurodant negatyvaus elgesio visus požymius (tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, advokatui,.). jei nėra bent vieno požymio, uždrausto elgesio nėra;
3) blanketinės dispozicijos; joje nėra apibūdinimo, o tik nuoroda į kitą teisės aktą, kuriame aprašytas draudžiamas elgesys. Gali būti dviejų rūšių – kai nukreipia į įstatymą ir Vyriausybės nutarimų pažeidimas. Žemesnio pobūdžio teisės aktų pažeidimai BK nenumatyti;
4) nukreipiančiosios dispozicijos; daug straipsnių BK susideda iš kelių dalių – pirmoje pateikta samprata, kitose paprastai būna numatyta baudžiamoji atsakomybė, kuriose numatyti požymiai, kurie daro aplinkybes sunkinančiomis, ar lengvinančiomis. Įstatymų leidėjas trumpina dėstymą, nurodydamas, kad ta pati veika padaryta kažkaip, pvz., pakartotinai. Gali būti tas pats, ar kitas baudžiamojo įstatymo straipsnis, jo dalis, punktas;
5) dispozicijos su vertinamaisiais požymiais. Vertinamojo pobūdžio esmė tame, kad įstatymų leidėjas pilnai jų turinio neatskleidžia, jį apsprendžia teismas. Pvz., elgesio taisyklėje pasakyta, kad elgesys, padaręs didelę turtinę žalą, sukėlęs sunkias pasekmes, piktybinis alimentų nemokėjimas – teismas turės nustatyti ar tai piktybiška. Įstatymų leidėjas gali pateikti tik labai formalias išraiškas, kas didelė turtinė žala nuosavybei, kituose požymiuose įstatymų leidėjas gali nenurodyti vertinimo kriterijų, o palikti teisėjo valiai. Čia įsijungia AT Senato nutarimai.
6) alternatyvinės dispozicijos; tokios elgesio taisyklės, kuriose numatoma keletas alternatyvių elgesio variantų. Baudžiamosios teisės prasme alternatyvumas reiškia, kad tiek viena, tiek visos iš alternatyvų sudaro vieną nusikalstamą veiką. Pvz., neteisėtas šaunamojo ginklo įgijimas, laikymas, nešiojimas ir perleidimas. Baudžiamosios teisės prasme užtenka bent vieno požymio, bet gali būti ir visi 4.
7) Kumuliatyvinės dispozicijos (sujungtinės); kai įstatymų leidėjas, apibūdindamas elgesio variantą naudoja kelis dispozicijų variantus. Pripažįstant tokią dispoziciją, praranda prasmę nukreipiančiosios dispozicijos.
Atkreipti dėmesį – studentai painioja. Dispozicijų rūšių negalima painioti su konkrečios nusikaltimo sudėties klasifikavimu. Tai nėra tas pats esmės prasme.
Sankcija
Sankcija ta normos dalis, kurioje numatomos priemonės, taikomos asmeniui, nesilaikančiam dispozicijos reikalavimų. Sankcijų rūšys:
1) absoliučiai apibrėžta; tai tokia sankcijos rūšis, kurioje yra nustatyta viena bausmės rūšis ir vienas jos dydis.
2) Santykinai apibrėžtos sankcijos:
a) Sankcijoje nurodyta tik maksimali bausmės trukmė; įstatymų leidėjas mano, kad minimali riba pagal apibrėžimą (sankcijos minimali riba turi sutapti su bausmės minimalia riba, negali būti už ją mažesnė);
b) Sankcijoje nurodyta minimali ir maksimali bausmės trukmė.
Santykinai apibrėžtose sankcijose reikia atkreipti dėmesį į baudas. Sankcijoje nėra numatyta minimalios ir maksimalios baudos. Baudos ribos nustatomos bendrojoje dalyje – minimali ir maksimali baudos riba.
3) Alternatyvinės sankcijos; panašu į dispozicijas, tik sankcijų prasme yra loginis, viena kitą pašalinantis alternatyvumas; naujasis BK numato bent dvi bausmes – pvz., laisvės atėmimas arba bauda, teisėjas negali skirti ir tą ir tą (pagrindinę ir papildomą). Yra, kai numatomos 6 bausmės, iš kurių teismas gali išrinkti tik 1.
4) Dabar galiojantis BK numato kumuliatyvines sankcijas, jų esmė tame, kad be pagrindinės numatoma papildoma bausmė; pvz., laisvės atėmimas su bauda ar be jos. Tai teismo diskrecinė teisė skirti ar ne papildomą bausmę.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike
Tiek dabar galiojantis BK, tiek naujasis BK numato tas pačias įstatymo galiojimo laike taisykles. BK galiojimo laike ir įstatymo taikymas asmeniui yra skirtingi dalykai, studentai tapatina.
Principinė taisyklė – baudžiamasis įstatymas įsigalioja jo paskelbimo dieną, jeigu pačiame įstatyme nėra numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Baudžiamasis įstatymas taikomas tik sekančią dieną po jo paskelbimo, jei nėra nustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data (AT sprendimas).
Baigia galioti tada, kai panaikinamas. Įsigalioja tą pačią dieną, kai paskelbiamas, ar gali būti nustatoma vėlesnė jo taikymo data; bet gali netekti galios atgal. Jei žmogaus padėtis tampa geresnė, jei įstatymas galios atgal, jis gali būti taikomas.
Gali būti nustatytas įstatymo galiojimo terminas. Pvz., Įstatymas dėl neteisėtai laikomo šaunamojo ginklo grąžinimo.
Bendra įstatymo taikymo taisyklė, kad veikos nusikalstamumą nustato veikos padarymo metu galiojęs įstatymas. Svarbus nusikaltimo padarymo laikas. BK yra pasakyta, kad veikos padarymo laikas yra veikimo arba neveikimo laikas, arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas.
Baudžiamosios teisės teorijoje visi nusikaltimai skirstomi į 3 rūšis. Skirstymas remiasi tuo, kaip įstatymų leidėjas traktuoja vieną ar kitą nusikaltimą jo juridinio ir faktinio baigtinumo prasme:
1) formalūs nusikaltimai; tokie, kurių juridinis baigtinumas siejamas su veikos pabaiga.
2) materialūs nusikaltimai; tokie, kurių juridinis ir faktinis baigtinumas sutampa – atsiranda padariniai;
3) nukirstiniai nusikaltimai – labai pavojingi nusikaltimai, jų baigtinumas juridinis perkeliamas į veikos padarymo pradžią. Užtenka pradėti veiką, nusikaltimas laikomas baigtu. Pvz., AT Senato nutarimuose – nusikalstamas susivienijimas, užtenka susivienyti, nusikalstama veika baigta.
Vienas svarbus klausimas – ar reikia neigiamų padarinių atsiradimo, ar ne; skirsis ar formalūs ar materialūs nusikaltimai (kyšis ir nužudymas).
BK sako, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo arba neveikimo laikas. Formalines nusikaltimų sudėtis turintiems nusikaltimams-taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos pabaigos metu. Materialines nusikaltimų sudėtis turintiems nusikaltimams taikomas įstatymas, galiojęs veikos padarinių atsiradimo metu.
Alternatyva – veikos ar padarinių laikas siejamas su nusikaltimo sudėtimi.

Prie baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike klausimų svarbūs klausimai, liečiantys švelnesnio ir tarpinio įstatymo galiojimą.
Pagal naują BK turi grįžtamąją galią:
• Veikos nusikalstamumą panaikinantis;
• Bausmę švelninantis;
• Kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis

baudžiamasis įstatymas

Veikos baudžiamumo panaikinimą nereikiai suprasti kaip atitinkamo baudžiamojo įstatymo straisnio panaikinimą. Veikos baudžiamumą galima panaikinti ir nenaikinant visos dispozicijos-kai baudžiamoji atsakomybė už tos rūšies veikas reikalinga, tačiau siauresnės apimties. Naudojami 2 būdai:
įrašant papildomą veikos požymį;
išbraukiant buvusį įstatyme veikos požymį.
(Pvz. išbraukus tyčinio nužudymo sunkiančiomis aplinkybėmis vieną iš vienuolikos požymių pati veika-nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis nedekriminalizuojama, tačiau teisiamojo už veiką-tyčinį nužudymą su išbrauktąja sunkinančia aplinkybe -atžvilgiu toks pakeistas įstatymas veiks kaip švelninantis atsakomybę)

Lygiai tokiu pat būdu baudžiamoji atsakomybė gali būti išplėsta.

Naujos aplinkybės įrašymas kartais gali labai susiaurinti įstatymo taikymo ribas-pvz. jei būtų numatyta, kad už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis bus baudžiama tik padarius veiką karo metu. Kai įstatymo taikymo sfera siaurėja irgi laikoma, kad tai atsakomybę švelninantis įstatymas.

Antras atvejis, kai įstatymas švelninamas mažinant numatytos bausmės dydį, parenkant lengvesnę pagrindinės ar papildomos bausmės rūšį, panaikintant papildomas bausmes, ar papildomas bausmes padarant teismo diskrecine teise.

Trečiasis atvejis-siejamas su kitais atvejais nei atsakomybės pagrindai ar bausmės dydis, tačiau darančiais didelę įtaką nulemiant atsakomybės laipsnį. Pvz. Konkrečios veikos priskyrimas prie veikų, laikomų sunkiu nusikaltimu (dabartinio BK 8 1str. ) turi daug išvestinių veiksnių tiesiogiai įtakojančių teisiamojo atsakomybę-tai ir neleidstinumas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir būtinas ilgesnio bausmės laiko atkilimas taikant lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų, galiausiai ilgesnės trukmės ir skiriamas laisvės atėmimas. Tad konkrečią veiką priskyrus sunkiems nusikaltimams tam tikrų teisiamųjų atžvilgiu baudžiamasis įstatymas griežtėja, išbraukus-švelnėja. Apibendrinant-praktiškai bet kuris straipsnis bendrojoje dalyje gali būti pripažintas atsakomybę švelninančiu. Šiuo požiūriu svarbus 2002m. pabaigos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas (turi būti artimiausiu laiku išeisiančioje “Teismų praktikoje”), kuriame nurodyta, kad vien pagal sankciją negalima spręsti, ar įstatymas vietoje 4 metų laisvės atėmimo bausmės numatantis 5 metų laisvcės atėmimo bausmę yra griežtesnis. Jeigu laisvės atėmimo bausmės skyrimo sąlygos tokios, kad prie tų 5 metų gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, tuo tarpu prie 4 metų laisvės atėmimo bausmės atidėjimas negalėjo būti taikomas, akivaizdu, kad lengvesnis baudžiamasis įstatymas yra su 5 metų laisvės atėmimo bausme. Aišku jis turės grįžtamąją galią.

Kitas momentas, lyginant sankcijas-kai ir apatinė ir viršutinė riba skirtingos-pvz laisvės atėmimas nuo 2 iki 6 metų ir laisvės atėmimas nuo 3 iki 5 metų. Tokiais atvejais baudžiamosios teisės teorija sako, kad lyginama pagal bausmės meridianą-ribų aritmetinį vidurkį. Šiuo atveju nė katras nėra lengvesnis. Jei antru atveju būtų ribos nuo 3 iki 4 metų-lyginant su pirmuoju (kur ribos nuo 2 iki 6) tai antrąjį laikytume švelninančiu atsakomybę įstatymu. Tačiau tokiais atvejais paprastai teismų praktikoje susiklosto principas-skirti mažesnes, nei sankcijoje numatytos bausmes, kad nebūtų bloginama teisiamojo padėtis-praktiškai laikoma kad minimali bausmė šiuo atveju 2 metai.

Atvejai, kai atsakomybę griežtinantis įstatymas taikomas atgal numatyti naujo BK 3str. 3d. Sako, kad šiai nuostatai būtinas siaurinamasis interpretavimas . (Ponas Š. sakosi pamatęs tai pats “blaivesne” galva, bet jau po to kai naujas BK buvo priimtas).

Skiriant auklėjamojo ir medicininio poveikio priemones taikomos tokios poveikio priemonės, kurios galiojo sprendimo jas skirti priėmimo metu (nuostata iš bausmių vykdymo teisės).

Tarpinis baudžiamasis įstatymas (įstatymas kurio dar nebuvo kai buvo daroma nusikalstama veika ir jau nebėra, kai priimamas apklatinamasis nuosprendis)

Bendra nuostata apie tarpinį įstatymą tokia-įstatymą taikantis į tarpinį įstatymą neatsižvelgia, išskyrus, jei jis naikinantis veikos baudžiamumą.

Kai tarpinis įstatymas yra švelnesnis, nei įstatymas galiojęs veikos padarymo metu, ar apkaltinamojo nuosprendžio už veiką priėmimo metu, taikoma išimtis iš bendros taisyklės. Ši išimtis susijusi su minėtu AT Senato nutarimu. Teoriškai nepagrįsta, bet žmoniška.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje

Šiuo metu visiems asmenims, kurie traukiami baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje taikomas LR BK. Pagal naują BK-pagal tą kodeksą atsako asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje.

Kas yra Lietuvos Respublikos teritorija-žr. Valstybės sienos apsaugos įstatymą-nuo jo perrašyta į BK:
1) Visa teritorija vidinėje valstybės sienos dalyje;
2) Žemės gelmės po šia teritorija;
3) Oro erdvė-neaišku kaip aukštai, reiktų remtis tarptautine teise-kiek natūralus žmogaus sukurtas prietaisas gali pakilti;
4) Vandenys-12 jūrmylių į laisvus vandenis. Jei tiek tarp dviejų valstybių neišeina-tai dviejų valstybių laisvu susitarimu;
5) Upės, ežerai. Jei nesusitarta kitaip –siena upės viduriu, bet Europoje visos upės ir ežerai padalinti aiškiai.

Užsienio valstybių ambasadų teritorijoje Lietuvos įstatymai negalioja. Analogiškai-Lietuvos ambasadose užsienyje-Lietuvos jurisdikcija. Transporto priemonės-ambasados teritorija tik tos kur su vėliavėle (ambasadoriaus). Vagystės iš tokio automobilio vieta-tos valstybės teritorija, kokia kabo vėliava. Skraidantys, plaukiojantys objektai –į dvi grupes:
Kariniai objektai-kur bebūtų tai teritorija tos valstybės, kurios vėliavą nešioja;
Civiliniai objektai-tol valstybės teritorija, kol savos valstybės vandenyse ar neutraliuosiuose, tik įplaukę į svetimos valstybės vandenis patenka ir į šios valstybės jurisdikciją.

Nusikaltimo padarymo vieta

Principas analogiškas nusikaltimo padarymo laiko nustatymo principui-nusikaltimams su formalinėmis nusikaltimų sudėtimis-nusikaltimo padarymo vieta sutampa su veikos vieta, materialinėms-su padarinių atsiradimo vieta. Nukirstines nusikaltimų sudėtis turintiems nusikaltimams nusikaltimo padarymo vieta-vieta, kur atlikti pirmi veiksmai. Bendrininkams-nusikaltimo vieta-jų veiksmų atlikimo vieta.

Kai nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos teritorijoje ir užsienyje, laikoma, kad veika padaryta Lietuvoje, jei čia ji:
Pradėta,
Pabaigta;
Nutrūko.

Vadovaujantis šiuo principu aplink valstybinę sieną susidaro kaip ir “dvigubos garantijos” zona. Kyla klausimas, kuri valstybė tokiu atveju vykdys baudžiamąjį persekiojimą.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenų atžvilgiu

Visi, kas padarė nusikaltimus Lietuvos teritorijoje baudžiamojona atsakomybės traukiami pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Išimtis-asmenys, kurie naudojasi imunitetu. Jų baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis.

Naujajame BK įteisintas vienas naujas institutas-universalioji jurisdikcija. Atsakomybė siejama pirmiausiai su Lietuvos pilietybe-kur ką bepadaręs Lietuvos pilietis atsako pagal Lietuvos įstatymus. Kita reikalo pusė-baudžiamasis kodeksas asmenų rato atžvilgiu praplėstas ir užsieniečių bei asmenų be pilietybės atžvilgiu 7 nusikaltimams prieš Lietuvos valstybę, nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos (šnipinėjimas, LR valstybės išdavimas) ir t.t. trečias momentas-(7str.)-10 veikų už kurias Lietuva įsipareigoja traukti atsakomybėn tarptautinių sutarčių pagrindu asmenis, nepriklausomai nuo pilietybės, gyvenamosios vietos, baudžiamumo pagal tos vietos kur veika padaryta įstatymus. Naujo BK 8str. numatyti apribojimai traukimui baudžiamojona atsakomybėn už užsienyje padarytus nusikaltimus. Asmuo už veikas padarytas užsienyje traukiamas atsakomybėn, tik jei veika pripažįstama nusikaltimu ir ten kur padaryta ir Lietuvoje, jei šalių įstatymai numato skirtingas bausmes-bausmė pagal LR įstatymus, bet ne didesnė, nei numatyta už analogišką nusikaltimą valstybėje, kur padaryta. 8str. 2d. numato, kad asmenys pagal LR BK nebeatsako:
Jei atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę;
Jei buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės,
Jei užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais.

Ekstradicija

Plačiąja prasme ekstradicija-asmens kaltinamo nusikaltimo padarymu arba nuteisto asmens išdavimas kitai valstybei baudžiamojo persekiojimo tikslu.

Tiek senas tiek naujas BK-Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamas veikas Lietuvoje ar užsienyje gali būti išduodamas kitai valstybei tarptautinių sutarčių pagrindu. Taisyklė atsirado prieš metus. Iki tol LR piliečiai negalėjo būti išduodami kitai valstybei. Konstitucijai neprieštarauja. Netrukus įsigalios konvencija, įgaliojanti valstybes išduoti savo piliečius (pernai ta proga Vokietijai teko pakoreguoti savo Konstituciją, nes nuostata buvo griežta-neišduodami). Tėra pasirašyta viena tarptautinė sutartis-Lietuvos-JAV. Lietuva ratifikavo JAV dar ne, bet kai abi ratifikuoos ir sutartis įsigalios-Lietuva turės išduoti savo piliečius.

Greta ekstradicijos-dar vienas institutas-asmens perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Numato Romos tarptautinio baudriamojo teismo statutas. Tas statutas nenumato jokių pagrindų, kuriais remiantis valstybė galėtų atsisakyti asmenį išduoti.

Pagrindai kai LR gali atsisakyti išduoti asmenis, įtariamus nusikaltimo padarymu turi būti:
1) Numatyti tarptautinėje sutartyje;
2) Numatyti LR įstatymuose.

Jei įstatyme nenumatyta, sutartyje numatyta-nieko, prioritetas-sutarčiai.

Jei sutartyje nenumatyta, numatyta tik įstatyme-remtis vien tuo įstatymu negalima.

Atsisakymo pagrindai skirstomi į dvi grupes:
1) Absoliutūs,
2) Vertinamieji-jei prašančioji valstybė prisiima tt. sąlygas.

Iš viso yra tokie pagrindai(9str. 3d.):
1) Veika, dėl kurios prašoma išduoti asmenį pagal mūsų įstatymus nėra laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (lygino savo vaiko pagrobimą-JAV tai nusikaltimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo 4 metų, Lietuvoje-baudžiamasis nusižengimas maksimaliai baudžiamas areštu 90 parų); (prie absoliučių)
2) Veika padaryta Lietuvos jurisdikcijos teritorijoje; (prie absoliučių)
3) Asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimus (minėjo Baltarusijos AT atstovus, buvimo Lietuvoje laikus kaltintus Baltarusijoje milijoniniais lėšų iššvaistymais)(Minėjo, kad pastarąją normą kritikavo vadindami ‘gumine’ Europos Komisijos atstovai. Sakė, kad ruošiama konvencija dėl 8 nusikaltimo sudėčių, kurios jokiais motyvais negalės būti priskirtos politinio pobūdžio nusikaltimams, ją ratifikavus –pvz. nė politiniais motyvais pasikėsinimas į valstybės vadovą nebus laikomas politinio pobūdžio nusikaltimu)(prie kokių nepasakė-bet tikimiausiai kol kas tai vertinamasis)
4) Asmuo už tą veiką buvo nuteistas, išteisintas, ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.(prie absoliučių pagrindų)
5) Išduodamam asmeniui gresia mirties bausmė (prie vertinamųjų pagrindų)-pirma ar gali būti paskirta mirties bausmė, antra-ar realus tokios bausmės paskyrimas. ) Tokiu atveju LR siūlo prašančiajai valstybei įsipareigoti neskirti ar nevykdyti miertis bausmės, nes kitu atveju LR išduodama asmenį pažeistų jo konstitucines teises. (Minėjo realų neišdavimo Baltarusijai atvejį, kai neišdavimas tokiu pagrindu nebuvo numatytas tarptautinėje sutartyje su šia valstybe-atsisakymas buvo išmotyvuotas išeinant iš tarptautinių standartų-sutartis nevykdoma, jei jos vykdymu iš esmės pažeidžiami nacionaliniai įstatymai. )
6) Suėjus baudžiamojo persekiojimo ar bausmės vykdymo senačiai;
7) Kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės amnestijos ar malonės tvarka;
8) Blanketinis pagrindas-nukreipiantis į tarptautinę sutartį-(minėjo, kad JAV IR Lietuvos ekstradicijos sutartyje nėra nei senaties nei malonės-sutarties nuostatos turi pirmumą, tad nors ir esant tokiems pagrindams asmuo turės būti išduodamas)

Jei ekstradicijos prašo kelios valstybės, nuostatos dėl eiliškumo įvairios, jos tarptautinėse sutartyse, eiliškumas-pagal nusikaltimo sunkumą, pagal kreipimosi dėl ekstradicijos pirmumą ir pan. Galima reekstradicija-perdavimas trečiajai šaliai su išdavusiosios sutikimu.

Nusikalstama veika
Teisės normų kolizija
15 min. praleista
Specialioji norma taikytina tada.
Baudžiamojo įstatymo spraga, kai įstatymų leidėjas nereglamentuoja to, ką reikėtų reglamentuoti. Asmuo, padaręs neteisėtą veiklą, negali būti baudžiamas. Pritaikyti artimiausią veiką, pritaikyti principus BT negalima, todėl toks asmuo liks nebaudžiamas.
Įstatymo turinio atskleidimas. Svarbiausia subjektai, turintys teisę aiškinti baudžiamąjį įstatymą. Privalomas aiškinimas yra toks, į kurį įstatymą taikantis asmuo privalo atsižvelgti, rekomendacinio pobūdžio, toks, į kurį reikia tik atsižvelgti. Egzistuoja 2 subjektai, kurie gali aiškinti įstatymą – Seimas ir teisminė valdžia. Jeigu įstatymų leidėjas mano, kad įstatymas formuluojamas neteisingai, jis gali jį keisti, arba įstatyme gali pateikti paaiškinimą, kaip ta norma turi būti taikoma. Pvz., Valstybės tarnybos įstatyme yra apibrėžta valstybės tarnautojas ir paaiškinta, kokie subjektai patenka. BK išsamiai paaiškina, ne tik kas yra veikos pakartojamumas, bet ir išsamiai tą sąvoką (pakartotinumo) paaiškina.
Teisminė valdžia aiškina kazuistinio aiškinimo būdu – kaip teismas supranta tą baudžiamojo įstatymo nuostatą. Kita forma – AT Senato nutarimai, kuriuose pateikiamas aiškinama, kaip AT supranta vieną ar kitą reiškinius. Senato nutarimo išaiškinimai apibrėžti taip, kad jie yra privalomi tik teisminei valdžiai.
Paskutinis aspektas – baudžiamųjų įstatymų aiškinimas pagal apimtį:
1) siaurinamasis; kai įstatymo turinys išaiškinamas siauriau, kaip yra parašyta gramatiškai. Pvz., pakartotinumas gramatiškai reiškia pakartotinai, baudžiamosios teisės kontekste samprata aiškinama siauriau, kad pakartotinumas tada, kai asmuo, kuriam buvo .. Taisyti formuluotes nėra prasmės, tiesiog reikia suprasti, kad įstatymų leidėjas nėra visiškai tikslus. Siaurinamasis aiškinimas pozityvus, nes jis yra kaltinamojo naudai.
2) plečiamasis; tai toks, kai gramatinis įstatymo tekstas aiškinamas plačiau, negu yra parašyta. BT teorija labai jį kritikuoja, remiantis tokiu aiškinimu įstatymą galima taikyti plačiau, negu yra parašyta. Toks aiškinimas BT pasitaiko retai; pvz., dabar galiojančio BT – bausmė už išžaginimą (išžaginimui priskiriamas elgesys priklausomai nuo medikų požiūrio). Kitas pavyzdys – buvo paaiškintas plečiamai lygtinio paleidimo vienas iš reikalavimų, kai Seimas priėmė įstatymą dėl vienos iš sąlygų; lygtinis paleidimas negali būti taikomas už išžaginimą, plečiamai išaiškinus, asmenims, nuteisti iki to įstatymo įsigaliojimo tas įstatymas turėjo būti netaikymas.
3) kai tikslai atitinka įstatymo turinį.

Nusikalstama veika
Viskas pagal naują BK. BK išskiria 2 nusikalstamos veikos rūšis:
1) baudžiamąjį nusižengimą
2) nusikaltimą.
Nusikaltimu laikoma apibrėžta BK uždrausta veika, už kurią įstatyme yra numatyta laisvės atėmimo bausmė. Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga BK uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus arešto bausmę. BK išskiria 3 pagrindinius nusikalstamos veikos požymius:
1) pavojingumas; veikos pavojingumą apsprendžia pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Pavojingumo pobūdį nusako ., pagal pobūdį . Naujasis BK nevisai aiškiai atspindi tą vertybių sistemą, kuri yra ginama BK pagalba. Įstatymo skyriai suskirstyti pagal gėrio, kurį saugo įstatymas reikšmingumą. Pirmame BK skyriuje numatoma daugiausiai iki gyvos galvos laisvės atėmimo bausmės atvejų. Antrame skyriuje taip pat ginama žmogaus gyvybė, trečiame – nusikaltimai valstybei, bet toliau skyrių gradacija nėra suskirstyta pagal rūšinį vertybės objektą. Dabar galiojantis BK gradaciją pateisė vertybių gradaciją – BK 8 str. Jeigu pažeidžiamas vertingesnis gėris, normoms konkuruojant taikomas tas įstatymas, kuris gina vertingesnį gėrį.
Pavojingumo laipsnis leidžia atskirti veikas prieš tą patį teisinį gėrį. Sudėtis, numatanti atsakomybę už vagystę – bendra norma, vagystė įsilaužiant – didesnis pavojingumo laipsnis. Visos nusikaltimo sudėtys yra konstruojamos tuo pačiu principu: bendra norma, po to eina pavojingumo laipsniai.
2) Priešingumas teisei; Vakarų Europoje numatomas tik vienas pavojingumo požymis – priešingumas teisei. Lietuvoje buvo stengtasi apriboti įstatymų leidėją. Pvz., esant atleidimo nuo atsakomybei galimybei išnykus pavojingumui būtų negalimas taikyti. Priešingumas teisei reiškia, kad tokia veika jau yra draudžiama įstatymu. Tai reiškia, kad draudžiama veika jau turi būti numatyta įstatyme tik po to taikomas (negaliojimas atgal)
3) Veika gali pasireikšti 2 elgesio variantais: veikimu arba neveikimu. Pa6alinama bausm4s galimyb4 už mintis, tačiau nereikia manyti, kad žmogus neatsako už mintis. Minties pareiškimas viena ar kita forma (materializuotas) gali būti baudžiamas – pvz., šmeižimas.
4) Kaltė;
5) Baudžiamumas.
Kaltė ir baudžiamumas yra priskirtini . Šių požymių priskirtinumas . veikai nelogiškas. Priskyrus kaltę ir baudžiamumą prie draudžiamos veikios požymių reikėtų apibūdinti 2 aspektais:
Nusižengimas turi pasižymėti tais pačiais požymiais, kaip ir nusikaltimas, bet tam tikra dalis nusikaltimų patenka į šią grupę, ji yra tarpinė grandis tarp ATPK ir nusikaltimų. Kartais APTK numatyta griežtesnės pasekmės nei BK. Naujam APTK numatyta maksimali bauda 5000 Lt., bet ji kartais griežtesnė, negu baudžiamoji. Nusižengimai nėra klasifikuojami. Nusižengimas nuo nusikaltimo skiriasi tuo, kad pačiame baudžiamąjame įstatyme yra įvardijami kaip nusižengimai.

Nusikalstamų veikų klasifikavimas
Nusikaltimai pagal .. rūšį skirstomi į:
1) neatsargius;
2) tyčinius.
Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į 4 grupes: nesunkūs, apysunkiai, sunkūs, labai sunkūs. Šių grupių išskyrimo kriterijai 2: bausmės rūšis ir bausmės dydis. Bausmė visiems nusikaltimams yra vienoda – laisvės atėmimas. Išskiriami jie pagal numatytą laisvės atėmimo dydį. Nesunkus – iki 3 ,metų; apysunkis – tarp 3 – 6 metų; sunkus – 6 – 10 metų, laibai sunkus – viršija 10 metų. Visada reikia žiūrėti maksimalią ribą. Maksimalios ir minimalios ribos mediana (vidurkis) gali varijuoti tik . Maksimalus .
Lyginant su dabar galiojančiu naujasis BK išsprendė nusikaltimų klasifikavimą pagal laipsnį klausimą.
Naujasis BK pateikdamas išsamią visų nusikalstamų veikų klasifikaciją numato keletą dalykų, tame tarpe kokiam sunkumo laipsniui jis priskiriamas: vienoje nuo nusižengimo iki apysunkio nusikaltimo, antroje grupėje – sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai. Tai siejama su institutais, apsprendžiančiais bausmės skyrimą, atleidimą nuo bausmės. Pirmoje grupėje numatyti atleidimo nuo bausmės institutai. Sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo atveju daugybė švelninančių institutai negali būti taikomi. Jų yra vos keletas, kurie gali būti taikomi.

Nusikalstamos veikos sudėtis
BT teorijoje nusikaltimo sudėtis apibrėžiama kaip objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Ją sudaro 4 elementai. Kitomis kalbomis parašytuose vadovėliuose tik 2 – subjektyvus ir objektyvus elementai. Esmė yra tik požiūryje, turinys tas pats. Elementai:
1) objektas; tai teisinis gris, kuris pažeidžiamas ir objektas gali turėti dalyką.
2) objektyvioji pusė; tai veika, pasekmės arba padariniai, priežastinis ryšys, laikas ir vieta, būdas ir aplinkybės.
3) subjektas; fiziniam asmeniui – amžius ir pakaltinamumas. Gali būti ir juridinis asmuo.
4) subjektyvioji pusė; kaltė, motyvas ir tikslas.
Gali turėti vidinius požymius. Galimas skirstymas į privalomus ir papildomus požymius. Privalomi yra objektas, . subjekto – amžius ir pakaltinamumas, .. Tokią požymių klasifikaciją numato tik teorija, praktikoje visi požymiai yra privalomi.
Elementų požymiai yra pakankamas ir būtinas dalykas baudžiamajai atsakomybei kilti. Visi šie požymiai turi būti, kad būtų taikoma baudžiama atsakomybė.
Nusikalstamos veikos sudėtis skirstoma į 3 grupes:
1) bendroji nusikaltimo sudėtis; ji leidžia pasakyti nusikalstama veika, ar ne;
2) rūšinė nusikaltimo sudėtis; ji skiriama pagal objektą. Tai veikų grupė apimanti kėsinimąsi į vienarūšį objektą. Galiojančio BK ir naujojo BK skyriai yra išskaidyti pagal objektą. Rūšinė sudėtis leidžia atriboti nusikalstamą veiką nuo nesusikalstamos ir leidžia atriboti nusikalstamų veikų rūšis tarpusavyje;
3) Konkreti nusikaltimo sudėtis; tai vienos nusikalstamos veikos objektyvūs ir subjektyvūs požymiai.
Pirmasis konkrečios nusikalstamos veikos klasifikavimo po. :
1) Paprasta sudėtis; vidurkis tarp su lengvinančiomis aplinkybėmis ir kvalifikuotos.
2) sudėtis su kvalifikuotais požymiais; jei numatyta pagal sunkinančios aplinkybės.
3) sudėtis su lengvinančiais požymiais; sudėtis, kuri pagal savo laipsnį yra mažiau pavojinga.
Kaip atskirti paprastą sudėtį nuo kitų 2. Pirmasis būdas – straipsnio analizė; jei straipsnis iš kelių dalių; pirmoji dalis – paprastoji sudėtis, toliau einančios dalys – arba kvalifikuota, arba privilegijuota nusikaltimo sudėtis. Atskirti galima pagal sankcijas – griežtesnės ar švelnesnės bausmės, arba įsidėmėti tam tikrus požymius, pvz., pakartotinumas. Naujam BK yra pasirinktas modelis: pirmoji – bendroji dalis; toliau – kvalifikuota; toliau – privilegijuota. Kartais viename straipsnyje yra skirtingos nusikaltimo sudėtys.
Antras variantas, kai įstatymų leidėjas nusikaltimo sudėtis dėsto atskiruose straipsniuose (nužudymas), tada būtina išanalizuoti, kuris straipsnis yra paprasta nusikaltimo sudėtis ir t.t.
Kai konkuruoja bendroji ir specialioji taisyklės, nugali specialioji (šiuo atveju lengvinanti arba sunkinanti). Jei konkuruoja 2 lengvinančios – nugali labiau lengvinanti; jeigu 2 kvalifikuotos – nugali labiau kvalifikuota sudėtis. Kartais tarpusavyje konkuruoja sunkinanti ir lengvinanti aplinkybės. Šiuo atveju būtina įvertinti kokiu pobūdžiu yra išreikštos lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės. Jeigu abiejų išraiška konkreti, nugali lengvinanti aplinkybė. Jei aplinkybės išreikštos lengvinanti abstrakčiai, sunkinanti konkrečiai – nugali .; jeigu lengvinanti konkrečiai, sunkinanti abstrakčiai – nugali – ..
Naujam BK tiek lengvinantys, tiek sunkinantys požymiai įvardinti konkrečiai.
Pagal sudėčių aprašymą visos nusikaltimo sudėtys klasifikuojamos į 2 dalis:
1) paprastos; prie jų priskiriamos aprašomosios, nukreipiančiosios, blanketinės, paprastosios (tik veikos pavadinimas).
2) Sudėtinės su 2 objektais, su 2 veiksmais, alternatyvinės, su 2 kaltės formom.
Su 2 objektais – tokia sudėtis kai tam, kad turėtume 1 nusikalstamą veiką turi būti 2 objektai (plėšimas – 2 objektai gyvybė ir .)
Su 2 veiksmais – takia sudėtis kai tam kad turėtume 1 nusikaltimą būtini 2 veiksmai (spekuliacija – prekių supirkimas ir pardavimas)
Alternatyvinės – vieno arba kelių veiksmų atlikimas sudaro 1 nusikaltimo sudėtį.
Su 2 kaltės formos – tik šio BK srityje. Įstatymų leidėjas reikalauja 2 kaltės formų – tyčia ir dėl neatsargumo (gali būti veika tyčia, pasekmės – dėl neatsargumo). Naujasis BK buvo kuriamas taip, kad jeigu kalbama apie pasekmes, turime 2 nusikaltimo sudėtis.
Trečioji sudėčių klasifikacija sudėtys pagal jų juridinio baigtinumo momentą:
1) materialios; kur įstatymų leidėjas reikalauja, kad atsirastų padariniai.
2) formalios; kur įstatymų leidėjas reikalauja tik pačios veikos padarymo.
3) Nukirstinės; reikia bent 1 veiksmo, kad turėtume baigtinę nusikaltimo sudėtį.
Labai maža takoskyra – žudymas (formali sudėtis) ir nužudymas (materiali sudėtis).

Nusikaltimo objektas
Nusikaltimo objektas yra pažeistas teisinis gėris. Tai yra idealusis santykio pažeidimas. Jis gali turėti materialią išraišką, viena jo dalių – nusikaltimo dalyką. Nusikaltimas nuosavybei – pavogtas automobilis, turime dalyką ir objektą. Savininkas negali naudotis, valdyti ir disponuoti savo automobiliu – tai objektas, dalykas – automobilis. Objektas visada yra pažeidžiamas – santykiai turi būti sugriauti, dalykas gali būti net pagerintas – naujas variklis pavogtam automobiliui.
Objektas skirstomas:
1) Bendrasis objektas;
2) Rūšinis objektas;
3) Konkretus objektas; skiriami pagrindinis, papildomas ir fakultatyvinis.
Pagrindinis objektas laikomas tas, kuris vertingesnis, papildomas – antrinis, fakultatyvinis – gali būti, gali nebūti. Fakultatyvinis objektas bus tuo atveju, kai įstatymų leidėjas nenumato privalomo objekto, bet jis sako, kad toks objektas gali atsirasti iš tokios veikos.
Dalykas
Dalykas leidžia atriboti skirtingas nusikalstamas veikas ir vienarūšes nusikalstamas veikas (500 Lt ir 50000 Lt vagystė). Kalbant apie žmogų sakoma ne dalykas, o nukentėjusysis.
Subjektas
Subjektas gali būti fizinis ir juridinis asmuo pagal naują BK.
Nusikaltimo subjektu gali būti tik toks fizinis asmuo, kuris yra tam tikro amžiaus ir pakaltinamas.
1) Amžius. Naujasis BK nustato tokias amžiaus ribas: bendroji amžiaus riba 16 metų; atsakomybė už tam tikras veikas yra numatoma nuo 14 metų. Tai nereiškia, kad šešiolikmečiai atsakys už visus nusikaltimus. Kai kurie įstatymai numato požymį, kaip specialus subjekto amžius (pvz., įtraukti nepilnametį į nusikalstamą veiką gali tik pilnametis). Amžius yra nustatomas pagal asmens dokumentus. Jei sukanka reikiamas metų skaičius, atsakomybėn už tam tikrą tą dieną padarytą veiką galima tik nuo sekančios dienos. Jei nėra dokumentų, skiriama ekspertizė, ji pasako gimimo metus, kartais – mėnesius. Tokio asmens gimimo data yra paskutinė metų, jei mėnesio – tai paskutinė mėnesio diena. Tarptautinėje BT požiūris į amžių nėra vienareikšmis. Galima sutikti rekomendacinių teisės aktų kur minimas 12, 14 ar 20 metų amžius. Tarptautinė teisė kalba apie vis didesnę amžiaus ribą (Skandinavijoje bendroji amžiaus riba yra 18). Jaunesniems taikoma ne baudžiamoji atsakomybė, o specialios poveikio priemonės. Lietuvoje iki 14 metų. Teigiama, kad 14 metų žmogus jau gali suvokti savo veiksmų esmę. Mokslininkai pastebi, kai juo piečiau valstybė – tuo žemesnė amžiaus riba. Minimaliausia priimtina amžiaus riba yra 12 metų.
2) Pakaltinamumas. Visa tai, kas nepatenka į nepakaltinamumą yra pakaltinamumas, taip sako vieni autoriai. BK nėra šio požymio apibūdinimo. BT teorijoje pakaltinamumas apibūdinamas kaip asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir sugebėjimas juos valdyti. Ties suvokimas, tiek sugebėjimas valdyti turi būti vienu metu. Tai intlektualinis aspektas – suvokti, valinis aspektas – valdyti savo veiksmus.
3) Nepakaltinamumas. Naujasis BK pateikia nepakaltinamumo sampratą. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu jis darydamas nusikaltimą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba valdyti savo veiksmų. Išskiriami du nepakaltinamumo kriterijai – medicininis ir teisinis. Nepakaltinamumas yra nustatinėjamas tiktai konkrečios, tiktai padarytos veikos atžvilgiu. Nepainioti su neveiksnumu, tai požiūris į ateitį; nepakaltinamumas – į praeitį. Nepakaltinamumas nepersiduoda, turi būti nustatinėjama ar asmuo dėl kitos nusikalstamo veikos pakaltinamas ar ne.
Medicininis aspektas. BK įvardija nepakaltinamumą klasifikuoja: psichines ligas, silpnaprotystę, psichikos sutrikimus ir kitus atvejus. Psichinės ligos – šizofrenija, sifilis, tokie asmenys negali adekvačiai suvokti supančio pasaulio. Silpnaprotystė; tik idiotizmas nepakaltinami, imbicilumas – iki 60% nepakaltinami; debilizmas – dar mažiau yra nepakaltinami dėl veiksmų, kuriuos jie padarė. Psichikos ligos yra daugmaž nuolatinis žmogaus sveikatos sutrikimas, sutrikimai – laikinos būsenos. Gali būti priskiriamos tam tikros fizinės negalios atvejai: kurtumas, nebylumas. Kitos patologinės būsenos – tai baltoji karštinė ir panašiai.
4)

Leave a Comment