TURINYSĮVADAS 31.BANKRUTUJANČIŲ ĮMONIŲ KREDITORIŲREIKALAVIMAI 41.1. Bankrutuojančių įmonių kreditorių reikalavimų tvirtinimas 41.2. Kreditorių sąrašas 41.3. Pranešimas apie bankroto bylos iškėlimą 51.4. Administratoriaus vaidmuo 61.5. Nepareiškusio reikalavimo kreditoriaus įtraukimas į sąrašą 71.6. Reikalavimų tikslinimas 82.KREDITORIŲ TEISĖS BANKROTO BYLOJE 102.1. Kreditoriaus teisė pateikti pareiškimą teismui 102.2. Kreditoriaus pareigos dėl bankroto bylos inicijavimo 102.3. Pagrindinės bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės 122.4. Kreditorių susirinkimas 123.KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMAS 153.1. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius(actio Pauliana) 153.2. Nesąžiningumo prezumpcija 183.3. Netiesioginis ieškinys 194. BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS INTERESŲ GYNIMAS 224.1.Disponavimas bankrutuojančios įmonės turtu 224.2.Bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų vykdymas 23IŠVADOS 25LITERATŪA 26ĮVADASLR Įmonių bankroto įstatymo tikslas yra reglamentuoti juridinių asmenų bankrotą tam, kad bankrotas vyktų operatyviai, sklandžiai ir padėtų kuo geriau patenkinti bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių interesus. Bankroto procedūra yra vienas iš kreditorių teisių gynimo būdų, tačiau dažnai kreditoriai nesiryžta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo manydami, kad tai yra paini procedūra, kuri gali nemažai kainuoti, o atsižvelgiant į bankroto bylos esmę ir nustatytas išieškojimo eiles, dažnai visiškai ar didžiosios kreditoriaus reikalavimo dalies neįmanoma patenkinti. Net jeigu bankrutuojančios įmonės turto užtenka patenkinti bent dalį kreditoriaus reikalavimo, tai kreditorius atgauna savo pinigus tik baigus visas bankroto bylos procedūras ir teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, o tai gali užtrukti ne vienerius metus. Tačiau laiku pateikus ieškininį pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, įmanoma užkirsti kelią nemokios įmonės turto visiškam “išpardavimui” ar iššvaistymui ir patenkinti bent didžiąją dalį kreditorių reikalavimų, todėl svarbu yra žinoti bankroto bylos iškėlimo tvarką ir pagrindines problemas, kylančias bankroto bylos iškėlimo metu. Taigi, šio darbo tikslas yra apibūdinti bankrutuojančių įmonių kreditorių reikalavimus, kreditorių teises bankroto byloje, jų interesų gynimą bei bankrutuojančios įmonės interesų gynimą.
1. BANKRUTUJANČIŲ ĮMONIŲ KREDITORIŲ REIKALAVIMAI1.1. Bankrutuojančių įmonių kreditorių reikalavimų tvirtinimasSiekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, svarbiausia yra sudaryti jų sąrašą bei nustatyti reikalavimų dydį. Bendras reikalavimų dydis yra pagrindinis įmonės nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo kriterijus. Pareikšti kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei svarbu ir dėl to, kad norint nurašyti nepadengtą reikalavimo sumą į beviltiškas skolas, reikia įrodyti, kad kreditorius siekė visomis, teisiškai leidžiamomis ir prieinamomis, priemonėmis susigrąžinti skolą. Nepareiškus kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei, vargu ar būtų laikoma, kad kreditorius išnaudojo visas įmanomas galimybes susigrąžinti skolą, ir dėl to jis negalėtų tokios skolos priskirti beviltiškų skolų kategorijai.1.2. Kreditorių sąrašasPagal LR Įmonių bankroto įstatymo 3 str. bankrutuojančios įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:1. mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti; 2. darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);3.žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija; 4. valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;5. fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;6. kiti kreditoriai. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai pasibaigę. Iškėlus bankroto bylą, reikalavimus gali pareikšti net ir tie kreditoriai, kurių reikalavimų terminas dar nėra pasibaigęs. Preliminarus kreditorių sąrašas yra nustatomas jau bankroto bylos iškėlimo momentu, nes Įmonių bankroto įstatymo 7 ir 8 str. nustatyta, kad likvidatoriui, administracijos vadovui ar savininkui teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo yra privaloma prie pareiškimo pridėti žinomų įmonės kreditorių sąrašus, kuriuose nurodomi jų adresai, reikalavimų sumos bei atsiskaitymo terminai. Įmonės administracijos vadovas, gavęs kreditoriaus pareiškimą bankroto bylai iškelti, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo pareiškimo gavimo dienos privalo teismui pateikti visų žinomų kreditorių sąrašą, jų reikalavimų dydžius bei atsiskaitymų terminus.
Taip yra nustatomas preliminarus kreditorių sąrašas, kuris vėliau naudojamas informuojant kreditorius apie jų teisę pareikšti reikalavimus bankrutuojančiai įmonei.1.3. Pranešimas apie bankroto bylos iškėlimąĮmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. 5 punkte nustatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas nustato laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus. Teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo dienos privalo pranešti (dažniausiai paveda tai atlikti įmonės administratoriui) apie bankroto bylos iškėlimą:1.įmonei, kreditoriams, visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems įmonės turtą; Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra valstybės vardu gautos paskolos arba paskolos, kuriai suteikta valstybės garantija, gavėja; mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams; kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms, aptarnaujančioms šią įmonę; valstybės, savivaldybės bankrutuojančios įmonės steigėjui ar įmonei atstovaujančiai institucijai, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu bankroto byla iškelta akcinei bendrovei;2. teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą. Pranešti tardymo organams ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešti tardymo organams ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus. Pranešti teismo antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto.3.Toks pranešimas privalo būti pateiktas per dešimt dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą dienos, o nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja jos neapskundus per septynias dienas nuo jos paskelbimo ar įteikimo dienos. Tokiu atveju visi kreditoriai turi pakankamai laiko pareikšti savo reikalavimus teismui per jo nustatytą terminą, nes dažniausiai apie tokią galimybę jiems pranešama dar neįsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, o teismo nustatytas terminas reikalavimams pareikšti pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Pranešimas apie bankroto bylos iškėlimą yra skelbiamas “Valstybės žinių” priede “Informaciniai pranešimai” tam, kad būtų informuoti visi suinteresuoti asmenys, ne vien tik pagal įmonės dokumentus žinomi kreditoriai.1.4. Administratoriaus vaidmuoĮmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 10 punkte nustatyta, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti. Administratoriui yra suteikta teisė ginčyti nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs šią administratoriaus teisę taip, kad administratorius turi teisę pateikdamas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašą informuoti teismą apie tai, kurių kreditorių, kokius reikalavimus ir kokiu pagrindu jis laiko nepagrįstais, tačiau jis negali pats nuspręsti apie reikalavimo pagrįstumą ir atsisakyti pateikti gautus reikalavimus teismui. Įmonių bankroto įstatymo 26 str. nustatyta, kad kreditorių reikalavimus gali patvirtinti ar atmesti tik teismas. Nepriklausomai nuo to, ar kreditorius finansinius reikalavimus pateikė tiesiogiai įmonės administratoriui, ar kreditoriaus civilinis ieškinys buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš baudžiamosios bylos ar kitos civilinės bylos, klausimą dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir jų dydžio sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Tačiau bankroto bylą nagrinėjantis teismas negali atsisakyti tvirtinti reikalavimų ir nagrinėti jų pagrįstumo, jeigu jie patvirtinti kito teismo įsiteisėjusiu sprendimu tarp tų pačių asmenų ar įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (kiek tai liečia civilines teisines pasekmes) (LR CPK 61, 62 str.). Visi reikalavimai per teismo nustatytą terminą pateikiami administratoriui, kuris sudaro visų kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį tvirtinti teismui. Taip pat teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti jau po teismo nustatyto reikalavimams pareikšti termino, tačiau tik tuo atveju, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Iš teismų praktikos galima teigti, kad vieni teismai formaliai vertina termino reikalavimams pateikti praleidimo priežastis ir tvirtina reikalavimus net nepateikus įrodymų, kad nurodytos priežastys iš tikrųjų egzistavo, o kiti teismai įdėmiai patikrina termino praleidimo priežastis ir reikalauja pateikti įrodymus apie jų egzistavimą bei įvertina tokių priežasčių realią įtaką termino praleidimui. Tais atvejais, kai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami kreditoriaus civiliniai ieškiniai Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, laikoma, kad teismo nustatytas terminas reikalavimams pareikšti nėra praleistas, jeigu civilinis ieškinys buvo pateiktas iki teismui priimant nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.1.5. Nepareiškusio reikalavimo kreditoriaus įtraukimas į sąrašąKyla klausimas, ar kreditorius gali būti įtrauktas į kreditorių sąrašą tuo atveju, kai jis nepareiškė reikalavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui? Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatytas įpareigojimas paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui sudaryti visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikti jį teismui tvirtinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 “Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose” 15 punkte taip pat akcentuojama ši administratoriaus pareiga. Iš įstatymo nuostatos negalima daryti išvados, kad į kreditorių sąrašą negali būti įtrauktas kreditorius, nepareiškęs reikalavimo, todėl bankroto byloje įmonės administratorius, nustatęs visus pagal įmonės dokumentus jam žinomus kreditorius, privalo tokį sąrašą sudaryti ir pateikti teismui tvirtinti. Tokiu atveju į kreditorių sąrašą gali būti įtrauktas ir kreditorius, nepareiškęs reikalavimo. Aukščiausiojo Teismo praktikoje galime pastebėti tendenciją, kad administratorius ne tik turi teisę į teismui tvirtinti pateikiamą kreditorių sąrašą įtraukti kreditorius, nepareiškusius reikalavimų, tačiau žinomus pagal bankrutuojančios įmonės dokumentus, bet tam tikrais atvejais kreditorių apsaugos interesais privalo įtraukti į teismui tvirtinti teikiamą kreditorių sąrašą kreditorius, nepareiškusius reikalavimų. Pavyzdžiui, dauguma kreditorių reikalavimų yra grindžiami išduotais, tačiau neįvykdytais vykdomaisiais raštais, o tai reiškia, kad kreditoriai jau buvo pareiškę reikalavimą teisme ir jie buvo patenkinti. Kreditoriai, pateikdami raštą vykdymui, aiškiai išreiškė norą išieškoti priteistas lėšas ar turtą, todėl tokie reikalavimai turi būti įtraukti į kreditorių sąrašą net ir nesant kreditoriaus pareiškimo, kadangi kreditorių reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolių kontora, yra tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Įmonių bankroto įstatymo 18 straipsnis). Kreditorius bet kada turi teisę atsisakyti visų ar dalies reikalavimų ir neprivalo dalyvauti bankroto byloje (Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 2 d.).1.6. Reikalavimų tikslinimasĮmonių bankroto įstatymo 26 str. 1 d. numato galimybę tikslinti jau pareikštus reikalavimus, susijusius su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomos įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams). Iš pavyzdinio reikalavimų, kuriuos galima tikslinti, sąrašo galima spręsti, kad tikslinami tik tokie reikalavimai, kurie negalėjo būti visiškai tiksliai apskaičiuoti ir pareikšti per teismo nustatytą terminą reikalavimams pareikšti. Pavyzdžiui, įmonei iškėlus bankroto bylą ji turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu tai mažina dėl bankroto patiriamus nuostolius, todėl dėl tokios veiklos atsiranda mokesčių, kurie per teismo nustatytą terminą negalėjo būti įtraukti į VMI reikalavimą, nes tuo metu dar nebuvo atsiradusi pareiga skaičiuoti ir mokėti mokesčius už laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo, todėl VMI reikalavimo dydis gali būti tikslinamas. Bankroto metu įmonėje gali ir toliau dirbti darbuotojai, todėl “Sodra” gali taip pat tikslinti savo reikalavimo dydį. Reikalavimai gali būti tikslinami tik kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo byloje yra patvirtinęs šią nuostatą, nes, priėmus sprendimą likviduoti bankrutuojančią įmonę, civilinės bankroto bylos nagrinėjimas pasibaigė, todėl tapo nebegalimas kreditorių reikalavimų sąrašo tvirtinimas, taip pat ir keitimas. Įsiteisėjus teismo sprendimui likviduoti įmonę dėl bankroto, prasidėjo įmonės likvidavimo, t. y., sprendimo vykdymo procesas, todėl jokie nauji ar patikslinti reikalavimai negali būti tvirtinami. Kokio dydžio kreditorių reikalavimai gali būti patvirtinti? Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 punkte sakoma, kad nuo teismo nutarties iškelti baudžiamąją bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Taigi visi reikalavimai, įskaitant palūkanas ir netesybas, nustatomi tokio dydžio, kokio jie buvo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos negali būti skaičiuojamos palūkanos ar netesybos, net jeigu įmonė teisėtai ar neteisėtai ir toliau vykdo komercinę – ūkinę veiklą. Reikia pabrėžti, kad tvirtinant kreditorių reikalavimus, teismas kiekviename reikalavime turi atskirai išskirti palūkanas ir netesybas, nes Įmonių bankroto įstatymo 35 str. 1 d. nustatyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape (jei užtenka įmonės turto) ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis – palūkanos ir netesybos.[8]2. KREDITORIŲ TEISĖS BANKROTO BYLOJE2.1. Kreditoriaus teisė pateikti pareiškimą teismuiĮstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad įmonės kreditorius gali kreiptis į teismą (paduoti pareiškimą) dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo tik praėjus 3 mėnesių terminui nuo įmonės įsipareigojimų neįvykdymo. Trijų mėnesių įsipareigojimų įvykdymo uždelsimo terminas skaičiuojamas:• nuo sutartyje nustatyto įmonės įsipareigojimų įvykdymo laikotarpio pabaigos;• nuo įstatymuose (Civiliniame kodekse, Atostogų įstatyme, Darbo sutarties įstatyme ir kt.), kituose teisės aktuose nustatyto atitinkamų įsipareigojimų įvykdymo laikotarpio pabaigos;• nuo kreditoriaus reikalavimo (pretenzijos) įvykdyti įmonės įsipareigojimą ar prievolę pateikimo įminei dienos. Nuo kreditoriaus reikalavimo pateikimo dienos skaičiuojama tais atvejais, kai sutartyje nebuvo konkrečiai nustatyta įmonės įsipareigojimų įvykdymo data ar terminas (kai įstatymai, kiti teisės aktai nenustato konkretaus įsipareigojimų įvykdymo laikotarpio arba kai įstatymai suteikia sutarties šalims galimybę susitarti dėl šio laikotarpio trukmės, tačiau šalys to nepadarė).Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymas teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo suteikia tik tiems kreditoriams, kurių reikalavimų vykdymas yra pradelstas ne mažiau kaip 3 mėnesius (išskyrus atvejį, kai pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiamas pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 punktą). Įstatymas bet kuriuo atveju nesuteikia teisės kreiptis į teismą asmenims, turintiems reikalavimo teisę į įmonės įsipareigojimų, kurių įvykdymo laikotarpis nėra pasibaigęs, įvykdymą. [5; p.58-60]2.2. Kreditoriaus pareigos dėl bankroto bylos inicijavimoĮstatymas nustato pareigą įmonės kreditoriui, kurio reikalavimo įmonė nevykdo, apie ketinimą inicijuoti įmonės bankrotą pranešti įmonei raštu ne mažiau kaip prieš 30 dienų. Šios nuostatos paskirtis – bankroto procesų nepagrįsto inicijavimo prevencija, nes Įstatymas įpareigoja įmonės kreditorių suteikti įmonei laikotarpį jos įsipareigojimams bei prievolėms įvykdyti. Tuo taip pat užkertamas kelias nesąžiningam įmonės bankroto proceso inicijavimui, siekiant padaryti žalos įmonei, paskleidus informaciją, kad įmonė yra nepatikima ir turinti finansinių problemų. Pavyzdžiui, įmonei dėl neapdairumo neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal sudarytą sutartį ir įsipareigojimų įvykdymą uždelsus daugiau kaip 3 mėnesius, įmonės kreditorius turėtų galimybę inicijuoti įmonės bankroto procesą, tuo nepagrįstai sukeldamas galimybę įmonei patirti žalą.Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nustato išimtį, kada kreditorius neprivalo informuoti įmonės apie ketinimą inicijuoti jos bankroto procesą ir neprivalo suteikti papildomą laikotarpį įsipareigojimams įvykdyti, t. y., kai antstolis atliko priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, tačiau jam nepavyko išieškoti skolos (įmonė neturi pajamų ar turto, iš kurio būtų galima įvykdyti reikalavimą (skolą)), ir grąžino vykdomuosius dokumentus įmonės kreditoriui, o kreditorius per 1 mėnesį pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad įmonės nesiektų nuslėpti nuo antstolio savo pajamų ir turto, bei nebūtų pažeisti įmonės kreditorių teisėti interesai. Įstatymas preziumuoja, kad nepavykus antstoliui priverstine tvarka įvykdyti vykdomajame dokumente nustatytą reikalavimą, bankroto proceso inicijavimas yra pagrįstas (finansinė įmonės būklė parodo, kad įmonė yra nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir prievolių), o bankroto proceso pradžios atidėjimas tokiu atveju yra beprasmis.Siekiant sutrumpinti pasirengimą teisminiam įmonės bankroto klausimo nagrinėjimui (kad įmonė turėtų pakankamai laiko pasirengti pareiškimo dėl bankroto bylos nagrinėjimui: susipažinti su pateiktu pareiškimu ir kitais dokumentais, pasisamdyti advokatą, susipažinti su bankroto teisminio nagrinėjimo procedūromis, galimomis pasekmėmis ir panašiai), kartu ir sutaupyti valstybės lėšų (jeigu informavimo apie pareiškimo gavimą ir visos informacijos pateikimo funkcija būtų pavesta teismui, tai sąlygotų papildomas valstybės sąnaudas), Įstatyme nustatyta, kad kreditorius, pateikiantis pareiškimą dėl bankroto bylos, privalo pareiškimo kopiją (nuorašą) ir su pareiškimu pateikiamą informaciją (pareiškimų priedų nuorašus) pateikti įmonės administracijos vadovui. Įstatymas nekonkretizuoja pateikimo būdo. Tačiau, siekiant turėti įrodymų, kad šią Įstatymo nustatytą pareigą pareiškėjas tinkamai įvykdė, tikslinga minėtus dokumentus siųsti registruotu laišku, pateikti pasirašytinai ir kitais būdais, leidžiančiais užfiksuoti, kad dokumentus kita šalis gavo.Įstatyme nustatyta įmonės kreditoriaus, padavusio pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisė atsisakyti pareiškimo. Pavyzdžiui, įmonei atsiskaičius su kreditoriumi, kuris inicijuoja įmonės bankroto procesą, ar susitarus dėl įsipareigojimų įvykdymo, kreditoriaus turtinio pobūdžio reikalavimas yra patenkinamas ir šis kreditorius nebėra suinteresuotas dalyvauti teisminiame įmonės bankroto procese. Šia teise įmonės kreditorius (įmonės bankroto proceso iniciatorius) gali pasinaudoti kol teismas nėra priėmęs savo sprendimo šiuo klausimu (nėra priėmęs nutarties iškelti įmonei bankroto bylą arba atsisakyti iškelti bankroto bylą įmonei).2.3.Pagrindinės bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėsĮstatymo 21 straipsnis nustato pagrindines bankrutuojančios įmonės kreditorių teises. Kitos Įstatymo nuostatos, susijusios su kreditorių dalyvavimu įmonės bankroto byloje, sukonkretina šių teisių realizavimo tvarką, numato tam tikras išimtis, apribojimus ir pan.Esminė įmonės kreditoriaus teisė – teisė pareikšti savo reikalavimus bankrutuojančiai įmonei. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą kreditoriai savo reikalavimus, pagrįstus dokumentais, turi pateikti įmonės administratoriui. Terminą reikalavimų patenkinimui nustato teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą; terminas negali būti trumpesnis kaip 30 dienų ir ilgesnis kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Įstatymo 10 straipsnio 5 ir 9 dalyse nustatyti atvejai, kuomet terminas kreditorių reikalavimų pateikimui gali būti praleistas, o reikalavimai pateikiami ne administratoriui, o tiesiogiai teismui. Administratorius, pagal pareikštus kreditorių reikalavimus sudaro kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą, kurį pateikia tvirtinti teismui (Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Tik kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtina teismas (Įstatymo 26 straipsnis), pretenduoja į jų reikalavimų patenkinimą (laikantis Įstatymo 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės), turi teisę balsuoti kreditorių susirinkimuose, realizuoti kitas kreditoriams suteiktas teises. Todėl kiekvienam bankrutuojančios įmonės kreditoriui, siekiant neprarasti galimybių pasinaudoti savo teisėmis bankrutuojančios įmonės atžvilgiu, labai svarbu nepraleisti teismo nustatyto termino pateikti reikalavimus bankrutuojančiai įmonei.Atsižvelgiant į tai, kad nuo bankroto bylos iškėlimo laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra suėję (Įstatymo 16 straipsnis), teismo nustatytų reikalavimų pateikimo terminų privalo laikytis tiek kreditoriai, kurių reikalavimai turėjo būti patenkinti iki bankroto bylos iškėlimo, tiek kreditoriai, kurių reikalavimų tenkinimo terminai pagal sutartis su įmone bankroto bylos iškėlimo momentu nėra pasibaigę ar iki reikalavimų pateikimo termino pabaigos nebūtų pasibaigę. [5; p.104-105]2.4.Kreditorių susirinkimasKreditorių teises gina kreditorių susirinkimas.Pirmas kreditorių susirinkimas šaukiamas ne vėliau kaip po 15 dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus. Susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu administratorius, kitus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Reikalauti sušaukti susirinkimą turi ir kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų reikalavimų sumos.Nors kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti savininkai, steigėjai, akcininkų/pajininkų atstovas, tačiau teisę balsuoti turi tik kreditoriai.Kreditorių susirinkimas turi teisę:• rinkti kreditorių susirinkimo pirmininką;• spręsti klausimą dėl kreditorių komiteto sudarymo ir jo teisių;• nagrinėti kreditorių skundus dėl administratoriaus veiksmų;• reikalauti, kad administratorius pateiktų ataskaitas, ir jas tvirtinti (nepatvirtintas kreditorių susirinkimo ataskaitas gali tvirtinti teismas);• tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, mokėjimo eilę ir tvarką;• spręsti klausimą dėl įmonės veiklos tęstinumo, apribojimų ir nutraukimo;• nustatyti darbuotojų, dirbančių bankroto proceso metu, skaičių;• nustatyti administratoriaus atlyginimą;• įgalioti kreditorių susirinkimo pirmininką per 10 darbo dienų sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį;• nustatyti informacijos iš administratoriaus gavimo tvarką;• priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo;• kreiptis į teismą dėl administratoriaus, dėl nustatytos bankroto proceso eigos pakeitimo;• siūlyti teismui taikyti likvidumo procedūrą.Kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtas, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių patvirtinta reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų balsavimo dieną reikalavimų sumos (balsavimas gali būti vykdomas ir raštu). Jei dalyvaujančių nepakanka, per 15 dienų šaukiamas pakartotinis susirinkimas. Kreditorių susirinkimas nutarimai privalomi visiems kreditoriams. Faktiškai dalis kreditorių susitarę gali diktuoti kitiems savo nuomonę ir primesti savo interesus.Jei kreditorių yra daug, gali būti renkamas kreditorių komitetas. Kreditorių susirinkimo pirmininkas yra ir kreditorių komiteto pirmininkas. Kreditorių komitetą turi sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai, iš jų vienas asmuo – įgaliotas ginti su darbo santykiais susijusius reikalavimus.Kreditorių komitetas gina kreditorių interesus tarp kreditorių susirinkimo, jo teises nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių komiteto nutarimai teisėti, jei dalyvauja daugiau kaip pusė narių. Apie priimtus nutarimus informuojami visi kreditoriai susirinkimo nustatyta tvarka, kopijos per 5 dienas pateikiamos teismui.[6; p.144-147]3. KREDITORIAUS INTERESŲ GYNIMASNuo bankroto paskelbimo dienos sustabdomas visų finansinių prievolių mokėjimas, nutraukiamas ir delspinigių skaičiavimas, taip pat nutraukiamas skolų mokėjimas. Tai irgi naudinga bankrutuojančiai įmonei, ypač norinčiai pratęsti savo veiklą. Administratorius atstovauja įmonės interesams tose bylose, kurios buvo iškeltos jos naudai iki bankroto bylos iškėlimo, jis taip pat gali prisiimti ir toliau vykdyti iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius.Visos bylos dėl skolų, nepatenkintų reikalavimų, turto arešto kaupiamos bankroto bylą sprendžiančiame teisme. Darbuotojams per 15 dienų įteikiami pranešimai, kad jie bus atleisti, ir apie tai pranešama darbo biržai ir savivaldybei.Darbuotojų skaičių, su kuriais bus sudarytos naujos darbo sutartys dirbti įmonės bankroto metu, nustato administratorius ir tvirtina kreditorių susirinkimas.Jei įmonės bankrotą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos krizinei situacijai.Kad būtų garantuotos kreditorių teisės, jie gali:• per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus;• kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų;• dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus;• kreditorių susirinkimuose nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie bankroto eigą. [6; p.144-147]3.1.Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius(actio Pauliana)LR CK 6.66 str. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (action Pauliana). 1. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (action Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. 2. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.3.Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.4.Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.5.Sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. [1; p.402] LR CK 6.66 straipsnis reglamentuoja kreditoriaus teises ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytas specialus kreditoriaus interesų gynybos būdas – Pauliano ieškinys (ieškinio pavadinimas, matyt, kilęs iš senovės Bizantijos teisininko Pauliaus vardo). Šiuo ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininkų veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui (lot. fraus creditorum), pablogina savo turtinę padėtį perleisdamas turtą kitiems asmenims. Šio ieškinio tikslas – taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. LR CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos kelios sąlygos, kurioms esant galimas Pauliano ieškinys. Pirma, skolininkas turi sudaryti sandorį, kurio neprivalėjo sudaryti. Jeigu sudaryti sandorį buvo skolininko pareiga, Pauliano ieškinys negalimas. Antra, skolininko sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Tai reiškia, kad sudarius sandorį skolininkas tampa nemokus arba jo turtas gerokai sumažėja, todėl kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (pvz. skolininkas perleidžia, įkeičia savo turtą, ima paskolą ir pan.). Kreditoriaus interesas taip pat gali būti pažeistas, jeigu skolininkas, jau būdamas nemokus, dar labiau sumažina savo turtą arba atsiskaito su kitais kreditoriais, neturinčiais pirmumo teisės, ir šitaip pažeidžia ieškovo teises. Jeigu skolininko sudarytas sandoris kreditoriaus interesų nepažeidžia, pavyzdžiui, ir sudaręs sandorį jis turi pakankamai turto, kurio sąskaita galima visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimą, arba jo mokumas nepasikeičia, Pauliano ieškinys negalimas. Todėl, pavyzdžiui, reiškiant Pauliano ieškinį negalima reikalauti pripažinti negaliojančiu skolininko atsisakymo priimti palikimą. Tokiu atveju kreditorius savo interesą gali ginti pareikšdamas netiesioginį ieškinį (LR CK 6.68 str.). Trečia, skolininkas (kai sandoris yra atlygintinis – ir kita sandorio šalis) turi būti nesąžiningas (lot. conscius fraudis), t. y. sudarydamas sandorį jis žino ar turi žinoti, kad šis pažeidžia kreditoriaus teises.Komentuojamo straipsnio 2 dalyje skolininko sudaryto dvišalio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu galimybė siejama su kitos sandorio šalies nesąžiningumu. Taigi pripažinti atlygintinį sandorį negaliojančiu galima tik kai… ir skolininkas, ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Tuo tarpu neatlygintinio sandorio pripažinimui negaliojančiu kitos sandorio šalies sąžiningumas ar nesąžiningumas reikšmės neturi – jį galima pripažinti negaliojančiu net ir tuo atveju, jeigu kita jo šalis buvo sąžininga. Tokia taisyklė atitinka CK 4.96 straipsnio 3 dalį, leidžiančią išreikalauti neatlygintinai įgytą daiktą iš įgijėjo visais atvejais.Komentuojama norma iš esmės skiria Pauliano ieškinį nuo panašaus sandorio negaliojimo pagrindo, numatyto 1964 m. CK 57 straipsnyje, nes ši norma nesiejo atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu su sandorio šalių nesąžiningumu ir neįtvirtino nesąžiningumo prezumpcijų. Komentuojamo straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas Pauliano ieškiniui pareikšti, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti pažeidus jo teises.Kreditorius, pareikšdamas Pauliano ieškinį, siekia apginti savo interesus. Todėl patenkinus tokį ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Pagal LR CK 6.66 straipsnio 4 dalį, patenkinus reikalavimą, likusį turtą būtina grąžinti skolininkui. Tačiau kai skolininkui iškelta bankroto byla, patenkinus Pauliano ieškinį išieškotas turtas įskaitomas į bendrą skolininko turtą ir naudojamas visų jo kreditorių, o ne tik Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimams tenkinti.Komentuojamo straipsnio 5 dalį reikia taikyti sistemiškai, t. y. kartu su CK 1.80 straipsnio 4 dalimi ir 4.96 straipsnio 3 dalimi, kur reglamentuojamas turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Jeigu sandoris buvo neatlygintinis, turtą galima išreikalauti ir iš sąžiningos sandorio šalies. Tačiau jeigu sandoris yra atlygintinis, o kita sandorio šalis sąžininga, tai komentuojamo straipsnio 5 dalį aiškinant sistemiškai – kartu su to paties straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad tokiais atvejais teismas turi atsisakyti tenkinti Pauliano ieškinį, nes tiek šio straipsnio 2 dalis, tiek CK 1.80 straipsnio 4 dalis ir 4.96 straipsnio 3 dalis iš sąžiningo asmens neleidžia išreikalauti įgyto turto.[3; p.107-109]3.2.Nesąžiningumo prezumpcijaLR CK 6.67 str. Nesąžiningumo prezumpcija. Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: 1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais;2) skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.); 3) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis; 4) įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija); 5) sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo; 6) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.); 7) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.); 8) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su juridinių asmenų asociacija ar kitokiu susivienijimu, kurio narys jis yra.[1; p.403]Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. Todėl turtą įgijęs asmuo laikomas sąžiningu įgijėju, kol nėra įrodyta priešingai (CK 4.26 str.2 d.). Komentuojamame straipsnyje įtvirtinta šio principo išimtis ir nustatyta priešinga – nesąžiningumo prezumpcija. Tokia išimtimi siekiama palengvinti Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus padėtį. Kadangi Pauliano ieškinio patenkinimas siejama su skolininko nesąžiningumu, o atlygintinio sandorio atveju – su abiejų sandorio šalių nesąžiningumu, kreditoriui būtų sunku laimėti bylą, jeigu jis būtų priverstas įrodinėti abiejų atsakovų nesąžiningumą. Todėl šiame straipsnyje nurodyti atvejai, kai sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas, t.y. pripažįstama, kad, esant šiame straipsnyje įvardytoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Šiais atvejais kreditoriui reikia įrodyti esant bent vieną iš šiame straipsnyje numatytų aplinkybių, ir bus pripažįstama, kad sandorio šalys yra nesąžiningos. Be abejo, nesąžiningumo prezumpcija yra nuginčijama, todėl skoloninkas ir kita sandorio šalis tokiais atvejais turi teisę įrodinėti buvę sąžiningi, t. y. nežinoję ir negalėję žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Šiame straipsnyje pateikiamas atvejų sąrašas yra baigtinis ir plečiant neaiškinamas. Visais kitais atvejais, kurie jame nėra numatyti, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, kad skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. [3; p.109-110]3.3. Netiesioginis ieškinysLR CK 6. 68 str. Netiesioginis ieškinys. 1. Kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). 2. Pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. 3. Kreditorius neturi teisės reikalauti įgyvendinti tas skolininko teises, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu. 4. Asmuo, kuriam kreditorius pareiškia netiesioginį ieškinį, gali panaudoti prieš kreditorių visus prieštaravimus ir atsikirtimus, kuriuos jis galėjo naudoti prieš skolininką. 5. Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti.[1; p.404] Netiesioginis yra toks ieškinys, kurį už skolininką pareiškia jo kreditorius. Jis reiškiamas, kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Tokiais atvejais kreditorius, siekdamas apginti savo interesus, šią skolininko reikalavimo teisę gali įgyvendinti pats pareikšdamas netiesioginį ieškinį. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos kelios aplinkybės, kai galima reikšti netiesioginį ieškinį. Pirma, netiesioginį ieškinį gali pareikšti tik kreditorius, turintis aiškiai apibrėžtą ir vykdytiną reikalavimo teisę. Todėl teisės reikšti tokį ieškinį neturi kreditorius, kurio reikalavimo teisę skolininkas ginčija teismo tvarka, taip pat, kuris savo reikalavimo teisės dar negali įgyvendinti, nes nesuėjęs atidedamasis terminas ar neatsiradusi atidedamoji sąlyga. Antra, skolininkas turi turėti tam tikrą turtinę teisę, kurią gali priešinti kitų asmenų pareigai. Pavyzdžiui, skolininkas yra kitų asmenų kreditorius ir šie jam yra skolingi, skolininkas yra įpėdinis ir panašiai. Trečia, skolininkas neįgyvendina savo turtinės teisės ir šitai pažeidžia kreditoriaus interesus. Tai reiškia, kad skolininkas nemokus arba nepakankamai mokus. Jeigu jis turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimui patenkinti, kreditorius neturi teisės pareikšti netiesioginį ieškinį. Ketvirta, skolininko teisė, kurios jis neįgyvendina, neturi būti grynai asmeninė. Šio straipsnio 2 dalyje sakoma, kad kreditorius turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį tik jeigu skolininkas, neįgyvendindamas savo turtinės teisės, pažeidžia jo interesus. Tokia padėtis galima, kai skolininkas negali įvykdyti savo prievolės kreditoriui, nes yra nemokus, o įgyvendinus jo turtinę teisę, jis taptų mokus arba jo turtas padidėtų. Be to kreditorius gali įgyvendinti skolininko turtinę teisę tik jeigu ji yra įgyvendintina, t. y. skolininko skolininkai jau privalo vykdyti jam savo prievoles. Šio straipsnio 3 dalyje draudžiama reikšti netiesioginį ieškinį, jeigu skolininko turtinė teisė yra grynai asmeninė. Pavyzdžiui, kreditorius negali priverstinai įgyvendinti skolininko teisės į neturtinės žalos atlyginimą, į žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimą, teisės į išlaikymą ir panašiai. Įgyvendinti ar ne tokias teises, priklauso tik nuo skolininko valios, todėl tokiais atvejais kreditorius negali reikšti netiesioginio ieškinio. Kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, veikia skolininko vardu. Taigi netiesioginis ieškinys iš tikrųjų yra skolininko, pareikštas prieš jo valią kreditoriaus. Todėl šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsakovai pagal tokį ieškinį, t. y. skolininko skolininkai, prieš netiesioginį ieškinį pareiškusį kreditorių gali naudoti visus gynybos būdus, kurių jie būtų galėją imtis, jeigu ieškinį jiems būtų pareiškęs pats skolininkas. Pavyzdžiui, jie gali reikšti priešinį ieškinį, ginčyti sandorį, iš kurio… atsirado skolininko teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį ir t.t. Skirtingai nei Pauliano ieškinys, kuris gina tik jį pareiškusio kreditoriaus interesus, netiesioginis ieškinys gina visų skolininko kreditorių interesus. Todėl šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tai, kas išieškoma patenkinus tokį ieškinį, naudojama visų skolininko kreditorių, o ne vien ieškovo reikalavimams tenkinti. [3; p.111-112]4. BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS INTERESŲ GYNIMASBankrutuojančios įmonės turimo likvidaus turto pardavimas dažniausiai yra pagrindinis būdas gauti lėšų, reikalingų vykdyti įmonės turtinius įsipareigojimus. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio normomis siekiama apriboti galimybes po bankroto bylos iškėlimo įmonės turtą iššvaistyti, perduoti šį turtą įmonės dalyviams (savininkams, akcininkams, nariams, dalininkams), perduoti šį turtą kitiems asmenims (tarp jų ir įmonės kreditoriams), kurių interesų gynimas įminės bankroto atveju nėra pirmaeilis, šį turtą sugadinti, sunaudoti ir pan. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bankrutuojančios įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, sąvoka “įmonės turtas” daugeliu atvejų apima bet kokį įmonės turtą, kuris turi tam tikrą pinigais išreikštą vertę, t. y. materialųjį turtą, pinigines lėšas, taip pat nematerialųjį įmonės turtą, turtines teises, kurios gali būti civilinės apyvartos objektas.4.1.Disponavimas bankrutuojančios įmonės turtuPagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės turtą bei dokumentus per teismo nustatytą terminą privalo perduoti įmonės administratoriui. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti įmonės turtą (tarp jų ir pinigines lėšas) ir juo disponuoti suteikiama išimtinai tik įmonės administratoriui (tiksliau, tik administratorius turi teisę priimti sprendimus dėl įmonės turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo). Bankrutuojančiai įmonei nuo teismo nutarties įsiteisėjimo atstovauja ne įmonės valdymo organai, bet administratorius. Faktiškai įmonės steigimo dokumentų (įstatų, nuostatų ir pan.) nuostatos, susijusios su įmonės valdymo organų kompetencija valdant, naudojant įmonės turtą bei disponuojant juo, įmonės bankroto metu netaikomos. Administratorius vienasmeniškai priima sprendimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, nepriklausomai nuo įstatuose (ar kituose įmonės steigimo dokumentuose) nustatytų apribojimų ar kitų sąlygų. Be abejo, administratoriaus teisę priimti sprendimus riboja Įstatymo nuostatos, teismo bei kreditorių susirinkimo sprendimai.Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto antrajame skirsnyje nustatytas draudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir kitiems asmenims perimti įmonės turtą kitaip, nei nustato Įstatymas. Siekiant nepažeisti šio reikalavimo, būtina įvertinti visus įstatymo nustatytus apribojimus, susijusius su disponavimu bankrutuojančios įmonės turtu, tame tarpe Įstatymo 33 straipsnyje nustatytas bankrutuojančios įmonės turto pardavimo taisykles.Kitas apribojimas, susijęs su bankrutuojančios įmonės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo nustatytas tretiesiems asmenims, naudojantiems ar valdantiems šios įmonės turtą (turtą, nuosavybės teise priklausantį bankrutuojančiai įmonei, apskaitytą šios įmonės balanse).Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos šiems asmenims sudaryti sandorius dėl šio turto su trečiaisiais asmenimis. Pavyzdžiui, jei įmonės nekilnojamasis turtas yra išnuomotas ir nuomininkas pagal nuomos sutartį turi teisę šį turtą išnuomoti kitam asmeniui (yra subnuomos galimybė), tai įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, nuomininkas teisės sudaryti naujus sandorius dėl įmonės turto subnuomos netenka (be abejo, iki tol sudaryti sandoriai lieka galioti). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apribojimas įmonės turto naudojimui ar valdytojui sudaryti sandorius dėl šio turto su įmone, nepažeidžiant Įstatymo nustatytų reikalavimų, toks asmuo gali (pavyzdžiui, susitarti dėl naujų išnuomoto įmonės turto nuomos sąlygų).Paminėtina, kad įmonės turto naudotojai ar valdytojai apie priimtą nutartį iškelti bankroto bylą teismo arba teisėjo (ar teismo pavedimu įmonės administratoriaus) turi būti raštu informuoti asmeniškai (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 3 punktas).Aukščiau minėtus apribojimus būtina žinoti tretiesiems asmenims, turintiems turtinių santykių su bankrutuojančia įmone ar su bankrutuojančios įmonės turto naudotojais ar valdytojais. Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant aukščiau minėtus apribojimus, yra negaliojantys. Pavyzdžiui, jei po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonės vardu buvo sudaryta sutartis dėl įmonės turto pardavimo, išnuomojimo, lėšų paskolinimo ar pan. Ir šią sutartį pasirašė įmonės valdymo organo nariai (neturėdami administratoriaus įgaliojimo sudaryti tokį sandorį), toks sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, nepriklausomai nuo to, ar kita sandorio šalis žinojo apie bankroto iškėlimą, ar ne. sandorių negaliojimo pasekmes reglamentuoja Civilinio kodekso pirmos knygos IV skyriaus normos.4.2.Bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų vykdymasĮstatymas nustato, kad nuo bankroto bylos iškėlimo visų klausimų, susijusių su bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų vykdymu, sprendimas yra priskirtas administratoriaus kompetencijai. Šiuos įgaliojimus administratorius įgyvendina, remdamasis teismo ir kreditorių susirinkimo priimtais sprendimais. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą administratorius priima sprendimus dėl įmonės turto valdymo, naudojimo bei disponavimo įmonės turtu, pagal 6 punktą vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, pagal 9 punktą atstovauja bankrutuojančiai įmonei ir t.t. administratorius priima sprendimus dėl įmonės įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis vykdymo. Kalbant apie įmonės sudarytus sandorius (galimybę pradėjus bankroto procesą nutraukti sudarytas įmonės sutartis), reikėtų išskirti įmonės darbo sutartis, kurios, įmonei (administratoriui) nusprendus nevykdyti įsipareigojimų pagal šias sutartis, nelaikomos nutrauktomis (Įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Šios sutartys nutraukiamos Darbo sutarties įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus išimtis dėl darbo sutarčių, sudarytų su bankrutuojančios įmonės valdymo organų nariais, nutraukimo (Įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas). [5; p.96-101]IŠVADOSKreditorius – tai ne tik asmuo, kuriam bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė tiesiogiai yra skolinga, bet ir tas subjektas, kuris pagal įstatymus, kitus teisės aktus ar kitais pagrindais turi teisę reikalauti iš tos įmonės įvykdyti prievolę ar įsipareigojimą. Jei įmonė yra skolinga valstybei, tai įmonės kreditoriumi bus konkreti institucija ar institucijos, kurios įpareigotos vykdyti atitinkamas valstybės joms deleguotas funkcijas (pavyzdžiui, surinkti privalomuosius mokesčius ir įmokas, kontroliuoti valstybės vardu gautų paskolų ar paskolų su valstybės garantija grąžinimą).LITERATŪRA1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas//Valstybės žinios. 2000, Nr. 74.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas//Valstybės žinios. 2002, Nr.36.3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Pirmas tomas. Vilnius. Justitia, 2003.4. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas//Valstybės žinios. 2001, Nr. 31.5. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo komentaras//Verslo teisė. 2002, Nr. 3.6. Sakalas A., Savanevičienė A. Įmonės krizių vadyba. Kaunas, Kauno technologija, 2003.7. www. smeda. lt8. http://www1.vks.lt/publikacijos/straipsniai/VBstraipsniai/vb8.htm//Bankrotas(1): akistata su realybe [2002.09.02 / Gytis Šarka]