atstovavimas

TURINYS

ĮVADAS 3

ATSTOVAVIMO SĄVOKA IR REIKŠMĖ 3

ĮGALINIMAI, JŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI IR ATSTOVAVIMO RŪŠYS 6ĮVADAS
Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, skelbianti, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, yra tik programinė nuostata, kuri mūsų sąlygomis negali būti iki galo įgyvendinama, nes mes dar neturime nei materialinės, nei teisinės bazės.

Jau senovės teisisninkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę (civilinę) teisę. Viešoji teisė yra tokia teisė, kuri nustato viiešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybę, o privatinė teisė reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Šiuo atveju mus domina privatinė teisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybinę teisę, o jeigu dar tiksliau, tai civilinio kodekso antrosios knygos – asmenys – trečiosios dalies – atstovavimas.

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo attveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Iš atstovaujamojo vardu sudarytų sandorių ar kitų atliktų veiksmų atstovas sau neįgyja jokių teisių ar pareigų.ATSTOVAVIMO SĄVOKA IR REIKŠMĖ
Civilinių santykių subjektai paprastai patys sudarinėja sandorius ir at

tlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Tačiau dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių (ligos, komandiruotės, teisinio neišprusimo ir kitų) civilinių teisinių santykių subjektai patys betarpiškai negali sudarinėti sandorių ir atlikti juridinę reikšmę turinčių veiksmų. O tais atvejais, kada civilinio teisinio santykio subjektas – fizinis asmuo – yra neveiksnūs, jis apskritai tiesiogiai negali dalyvauti civilinėje apyvartoje. Todėl civilinių santykių subjektams įstatymas leidžia sudarinėti sandorius ir atlikinėti kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus kitų asmenų pagalba. Civilinio kodekso 2.132

straipsnis numato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę sudarinėti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti piliečių sudaromi tiktai asmeniškai, ir sandorius, nurodomus įstatyme. Taigi atstovavimo instituto pagalba galima sudaryti sandorius ir atlikti visus juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kuriuos įstatymas leidžia attlikti pačiam civilinių teisinių santykių subjektui, išskyrus veiksmus, turinčius grynai asmeninį pobūdį (santuoka, testamento sudarymas ir pan.).
Atstovavimas – civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Iš šio apibrėžimo ryškėja, kad atstovavimui būdingi trys požymiai:
Pirma, atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo. Tai vidinė atstovavimo pusė. Iš
š atstovavimo santykio kylančias teises ir pareigas realizuoja naujas santykis, kuris per atstovą atsiranda tarp atstovaujamojo ir trečiojo asmens. Tai išorinė atstovavimo pusė. Taip pasireiškia atstovaujamojo ryšys su atstovu. Šis ryšys turi savitą pobūdį. Teisinio santykio tarp atstovo ir atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.
Antra, atstovas veikia ne savo vardu, bet atstovaujamojo verdu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.
Trečia, atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendimdamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.
Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudaymo momentu, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, teisiogiai liečia atstovaujamąjį , nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.
Atstovavime dalyvauja trys subjektų grupės. Kiekvienas iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.
Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai, remiantis jo paties, įstatymo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės te
eisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, pilietis ar juridinis asmuo.
Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Pavyzdžiui, asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo .pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 52 straipsnį, teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba įstatyminiai savo vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada tai leidžia jų įstatai (nuostatai).
Trečia asmenu grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Jais gali būti bet kuris civilinės teisė subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.
Atstovavimą reikia skirti nuo išoriškai į jį panašių reiškinių. Tuo atveju, kada civilinėje apyvartoje juridinio asmens organas dalyvauja jo vadovaujamos įmonės, įstaigos ar organizacijos vardu – atstovavimo nėra, nes juridinis as
smuo įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas per savo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymą arba įstatus suteiktų teisių ribose (civilinio kodekso 2.81 straipsnis). Juridnis asmuo bus atstovaujamas tik tuo atveju, jeigu jo organas suteiks atitinkamus įgalinimus kitam asmeniui, kuris atlieka atstovo funkcijas. Pats juridinis asmuo arba jo organas negali būti savo interesų atstovas. Kadangi atstovas išreiškia atstovaujamojo valią, nukreiptą į sandorių sudarymą ar kitokių juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimą, tai atstovavimą tenka skirti ir nuo pavedimų, kuriuos atlieka pasiuntinys. Pasiuntinys tik perduoda jau išreikštą siuntėjo valią arba priima trečiojo asmens pareikštą valią, turėdamas tikslą ją perduoti tam asmeniui, kuriam ji adresuota.
Atstovavimo santykiu negalima laikyti ir tokių veiksmų, kada asmens prašymu sandorį už jį pasirašo kitas asmuo. Šiuo atveju atstovavimo nėra todėl, kad pilietis, esantis sandorio šalimi, pats dalyvauja sandorio sudaryme ir pats pareiškia savo valią šiam sandoriui sudaryti. Asmuo, pasirašantis už šį pilietį, tik patvirtina tokio piliečio dalyvavimo sandorio sudaryme faktą.
Nėra atstovavimo ir tuo atveju, kada iš dalies arba ribotai veiksnių asmenų rūpintojai duoda sutikimą vienam ar kitam sandoriui sudaryti, kai to reikalauja įstatymas. Rūpintojai, taip pat tėvai ir įtėviai, atliekantys rūpintojų funkcijas, negali būti laikomi iš dalies arba ribotai veiksnių asmenų atstovais, kadangi pastarieji patys sudarinėja sandorius ir atlieka juridinę reikšmę turinčius veiksmus, o jie šiuos veiksmus tik kontroliuoja. Rūpintojai taip pat ir įtėviai, atliekantis rūpintojų funkcijas, negali būti ir savo rūpintinių sutartiniai atstovai, kadangi viename asmenyje sutaptu ir atstovas, ir asmuo, turintis duoti rūpintojams sutikimą, sudarant atsovavimo sandorį. Žinoma, tai neliečia tų atvejų, kada iš dalies veiksnūs asmenys gali sudarinėti sandorius savarankiškai(CK 2.11 straipsnio 2 – oji dalis).
Atstovavimas taip pat iš esmės skiriasi ir nuo sutarties trečiojo asmens naudai. Pagal CK 6.50 straipsnį, sutartis trečiojo asmens naudai sudaroma ne jo, o įpareigojusio skolininką kreditoriaus vardu. Pagal šia sutartį, prievolės įvykdymo gali reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kuriuo naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato kitaip ir tai neišplaukia iš prievolės esmės. Taigi pagal šią sutartį teises įgyja ne tiktai asmuo, kurio naudai ji sudaryta, bet ir kreditoriaus, ko visiškai nėra atstovavimo atveju. Kaip buvo minėta, visas teises ir pareigas, atsirandančias iš atstovavimo, įgyja ne atstovas, bet atstovaujamasis.
Nuo atstovavimo reikia skirti ir tuos atvejus, kai vienas asmuo kito asmens pavedimu įsipareigoja už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet kito asmens sąskaita (komiso sutartis). Teisinėje literatūroje komisinė veikla kartais vadinama netiesioginiu atstovavimu. Tačiau reikia pabrėžti, kad komiso sutarties negalima painioti .su atstovavimu jau vien dėl to, kad komisionierius veikia savo, o ne komiteto vardu. Šiuo atveju komisionierius nėra nei tiesioginis, nei netiesioginis komiteto atstovas, o pastarasis taip pat nėra atstovaujamas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Sandorio, kurį sudarė komisionierius komiteto sąskaita, šalis visada yra komisionierius, o ne komitetas.
Atstovavimo taikymo sfera gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Pavyzdžiui, atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki penkiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikalavimus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir panašiai.ĮGALINIMAI, JŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI IR ATSTOVAVIMO RŪŠYS
Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius, atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Tai subjektinė atstovo teisė, kuri, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, yra jos turėtojo leistino elgesio rūšis. Šiuo konkrečiu atveju įgalinimas yra atstovo leistino elgesio trečiųjų asmenų atžvilgiu teisė. Šią subjektinę teisę atstovas transformacijos keliu gauna iš atstovaujamojo. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę veikti atsovaujamojo vardu ir interesais, pastorojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas. Konkrečiai atstovas, atstovaujamojo vardu sudarinėdamas sandorius arba atlikdamas kitus juridinius veiksmus, privalo laikytis atstovaujamojo nurodytų sąlygų, nes priešingu atveju tos pasekmės, kurioms pasiekti jam buvo duotas įgalinimas, neatsiras. Tokią išvadą galima daryti iš civilinio kodekso 2.136 straipsnio turinio.
Įgalinimas svetimo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, turi būti grindžiamas juridiniais faktais, su kuriais įstatymas sieja jo atsiradimą. Šie faktai yra laikomi įgalinimų atsiradimo pagrindais. Jais gali būti:
a) Asmens valios turėti savo interesų atstovą pareiškimas;
b) Administracinis aktas, kuriuo paskiriama į pareigybę ir su kuria yra susijęs juridinių veikmų atlikimas kito asmens vardu, arba administracinis aktas, leidžiantis asmeniui veikti kito asmens vardu, sudarant vieną ar keletą sandorių.
c) Asmenų savitarpio giminystės ryšys ar kitoks visuomeninis ryšys, dėl kurio vienas iš jų veikia kaip kito atstovas ir panašiai.
Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškasisi ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu. Tokio savanoriško atstovavimo pavyzdys gali būti atstovavimas remiantis pavedimo sutartimi, pagal kurią įgaliotinis įsipareigoja įgaliotojo vardu ir sąskaita atlikti tam tikrus juridinius veiksmus. (CK 6.756 straipsnis).
Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo galios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausiai yra atstovavimas už neveiksnius asmenius. Šis atstovavimas gali būt grindžiamas giminystės ryšiu arba administraciniu aktu. Šių atstovų įgalinimo apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos organizacijos įstatai. Kadangi būtinojo atstovavimo atveju atstovo įgalinimas apibrėžia įstatymas ar kitas normatyvinis aktas, kartais ši atstovavimo rūšis dar yra vadinama atstovavimu pagal įstatymą. Tačiau negalima teigti, kad toks šios atstovavimo rūšies pavadinimas yra teisingas. Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįstas įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.

SANDORIŲ SUDARYMAS KITO ASMENS VARDU NETURINT ĮGALINIMŲ AR JUOS VIRŠIJANT

Atstovavimu laikomas tik toks teisinis santykis, kurio pagrindu vienas asmuo veikia kito asmens vardu ir interesais jam duotų įgalinimų ribose. Kadangi be įgalinimo negali būt.i atatsovavimo, bet kokio sandorio sudarymas kito asmens vardu ir interesais, neturint tam įgalinimų ar juos viršijant, laikomas negaliojančiu. Šio sandorio negaliojimo sąlyga tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas tretiesiams asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jie negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.
Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas raštu arba žodžiu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikaluja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojojo veiksmų turinio. Pavyzdžiui, jeigu atstovaujamasis vykdo atsirandančias iš sudaryto be įgalinimo ar viršijant įgalinimus sandorio pareigas arba priima turtą, pinigus ir panašiai.
Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento(CK 2.136, 2dalis). Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.
Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, net jeigu atstovaujamasis vėliau tam nepritaria, nesukuria jam teisių ir pareigų. O sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.
Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę pastarasis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

ĮGALIOJIMAS IR JO RŪŠYS. ĮGALIJIMO FORMA IR TERMINAS. ĮGALIOJIMO PASIBAIGIMAS. PERĮGALIOJIMAS

Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastorojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti tam tikra forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atsovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgalijime. Pagal civilinio kodekso 2.137 straipsnį, įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atsovauti santykiams su trečiais asmenimis. Įgaliojimas – tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimas duodamas sisitarimu atsovauti pagrindu. Todėl skirtingai nuo paties sutartinio atstovavimo, kurio atsiradimo pagrindas visuomet yra dviejų asmenų valios išreiškimas, t.y. dvišalis sandotis, pats įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimas patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas neesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgalijime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgali.ojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.
Nors įgaliojimas ir skiriamas tretiesiems asmenisms, tai yra svarbus dokumentas ne tik jiems, bet ir atstovui. Jeigu atstovas veikia duoto įgaliojimo ribose, atstovaujamsasis negali atsisayti šio įgaliojimo pagrindu sudaryto sandorio, nors ir įrodinėtų, kad atstovui, sudarant šį sandorį, buvo duoti papildomi nurodymai. Sandoris, sudarytas laikantis įgaliojime nurodytų sąlygų, sukelia teises ir pareigas atstovaujamajam, jo teisių perėmėjams, taip pat ir trečiajam asmeniui.
Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus (CK 2.74, 2 – dalis). Todėl juridiniam asmeniui įgaliojmas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įsatams arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatosms(CK 2.141straipsnis).
Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, įgaliojimas gali būti duodamas:
a) atlikti vienam konkrečiam juridiniam veiksmui ar sudaryti sandoriui;
b) atlikti kompleksui vienarūšių teisinių veiksmų ar sandorių;
c) atlikti daugeliui įvairerūšių veiksmų bei sandorių.
Todėl yra skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis arba generalinis.
Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui. ( Pavyzdžiui, įgaliojimas sudaryti namo pirkimo – pardavimo sutratį, gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, pasiimti darbo užmokestį ir pan.)
Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą ( pavyzdžiui, įgaliojimas, duodamas juriskonsoltui atstovauti atitinkame juridiniam asmeniui teisme).
Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvauriems sandoriams ir atlikinėti įvairiems teisiniams veiksmams, susijisiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.
Kaip matome iš įgaliojimo apibrėžimo, kurį pateikia CK 2.137 straipsnis, įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.
Piliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Antai pagal CK 2.138 straipsnį, notariškai turi būti patvirtintas: įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; įgaliojimas atlikti fizinio asmens vardu veiksmus valstybinių, kooperatinių ir kitų visuomeninių organizacijų atžvilgiu, išskyrus atvejus, numatytus CK 2.138 straipsnyje, ir kitus atvejus, kai specialios taisyklės leidžia duoti įgaliojimą kita forma; įgaliojimas, duodamas fizinio asmens nekilnojamajam turtui tvarkyti. Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose karinėse gydymo įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligonių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčių gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų; ir asmenų esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietose viršininkų. Kitiems fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, gauti autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, paša.lpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar duotus pasaugoti daiktus, notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje asmuo dirba ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas (CK 2.138, 2 – dalis).
Notarinės formos reikalavimas, numatytas CK 2.138 straipsnyje, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo juridinio asmens – įmonės, įstaigos, organizacijos – vadovas, jame uždedamas tos įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudas. Valstybinės, koopertinės ar visuomeninės organizacijos duodamą įgaliojimą pinigams ar kitokioms turtinėms vertybėms gauti ar išduoti turi pasirašyti taip pat ir šios organizacijos vyriausiasis buhalteris.
Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Kadangi įstatymų leidėjas įgaliojmų galiojimą sieja su terminu, todėl kiekviename įgaliojime turėtų būti nurodyta jo sudarymo data. Tai padeda nustayti įgaliojimo pradinį, o kartais ir pabaigos momentą, jeigu įgaliojime nenurodytas jo galiojimo terminas. Reikalvimas, kad įgaliojime būtų nurodyta data, vienodai liečia visų rūšių įgaliojimus.
Kadangi įgaliojimo terminą visada apibrėžia laikas, tai praėjus tam tikram laiko tarpui, kuriam buvo duotas įgaliojimas, jis pasibaigia. Tačiau įgaliojimas gali pasibaigi ir nepraėjus jame numatytams terminui. Pirmiausia įgaliojimas, jeigu jis buvo duotas vienkartiniam veiksmui atlikti, pasibaigia šį vieksmą atlikus. Kadangi įgaliojimas išduodamas susitarimo atstovauti pagrindu, jis gali pasibaigti ir įgaliotojui ar įgaliotiniams atsisakius įgaliojimo. Tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis gali atsisakyti įgaliojimo nepriklausomai nuo motyvų. Taip pat negalioja jokie susitarimai tarp įgaliotinio ir įgaliotojo dėl teisės atsisakyti įgaliojimo apribojimo. Įgaliojimas baigiasi pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą arba kuriam buvo duotas įgaliojimas, taip pat mirus įgaliojimą davusiam asmeniui, pripažinus tą asmenį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Taip pat įgaliojimas panaikinamas mirus asmeniui, kuriam įgaliojimas duotas, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia jur esančiu.
Pasibaigus įgaliojimui atsiranda tam tikros teisinė pasekmės. Apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotojui, taip pat žinomiems tretiesiems asmenims, santykiuose su kuriais dalyvauti duotas įgaliojimas. Tokią pačią pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjas, kai įgaliojimas baigiasi pasibaigus įgaliojimą davusiam juridiniam asmeniui, taip pat asmeniui mirus, pripažinus jį neveikniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Tokia taisyklė nustatyta todėl, kad pasibaigus įgaliojimui ir nepranešus apie tai įgaliotiniui, jis gali ir toliau atlikinėti tuos veiksmus, kurie numatyti įgaliojime, nors to jau ir nereikia davusiam įgaliojimą asmeniui.
Sandoriai ir kiti juridiniai veiksmai, atlikti įgaliotinio iki to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, yra privalomi įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams. Išimtį sudaro tie atvejai, kada apie įgaliojimo panaikinimą žino ar privalėjo žinoti tretieji asmenys, su kuriais įgaliotinis sudarė atitinkamas sutartis. Šiuo atveju iš sudarytų su jais sutarčių atsirandančios teisės ir pareigos jokios teisinės reikšmės įgaliotojui neturi. Siekiant apsaugoti tiek įgaliotojo, tiek ir jo teisių perėmėjų, o taip pat trečiųjų asmenų teises ir interesus, įstatymų leidėjas įpareigoja įgaliotinį ir jo teisių perėmėjus įgaliojimui pasibaigus tuojau grąžinti jį įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams(CK 2.148 straipsnio 3 dalis).
Kadangi įgaliojimas duodamas susitarimu atsovauti pagrindu ir jame išreiškiami tie įgalinimai, kur.iuo įgaliotojas suteikia įgaliotiniui, tai įgaliotojui ne tas pats, kas tuos įgalinimus įgyvendins. Pagal bendrą taisyklę, įgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti ne tas pats įgaliojimą turintis asmuo, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniui, turime perįgaliojimą. Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme. Pagal civilinio kodekso 2.145 straipsnį, perįgaliojimas galimas šiais atvejais:
1. jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis įgaliojimas
2. jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgalinimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.
Perįgaliojimo atveju asmuo, kuriam atstovas perduoda savo įgalinimus, tampa davusio įgaliojimą asmens atstovu. Tačiau tai nereiškia, kad tarp atstovaujamojo ir atstovo pasibaigia atstovavimo teisinis santykis. Būtent todėl asmuo, perduodantis įgalinimus privalo informuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį, kuriam perduoti įgalinimai. Įgaliotojas gali nušalinti įgaliotinio pasirinktą asmenį ir drauge panaikinti perįgaliojimą. Jeigu įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą ir neinformuoja pastorojo apie pasirinktą asmenį, jis atsako už pasirinkto asmens veiksmus kaip už savo (CK 2.145 straipsnio 4 dalis). Įvykdęs šią pareigą įgaliotojas atsako tik už savo asmens pasirinkimą, ir jeigu parenkant šį asmenį nebuvo apsirikta, įgaliotinis neatsako už jo veiksmus. Perįgaliojimo turinį apibrėžia pagrindinio įgaliojimo turinys. Įgaliotinis perįgaliojimo būdu negali suteikti perįgaliojamajam asmeniui tokio įgaliojimo, kurio jis pats neturi. Galima perįgalioti visus įgaliojime numatytus įgalinimus arba tik kai kuriuos iš jų. Perįgaliojant tik kai kuriuos įgaliojme numatytus įgalinimus, turime dalinį perįgaliojimą.
Skirtingai nuo įgaliojimo, perįgaliojimas visais atvejais turi būti notariškai patvirtintas. Ši taisyklė taikoma ir perįgaliojant įgalinimus, numtytus įgaliojimose, duodamuose valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių organozacijų, kuriems, kaip matėme, tokiais atvejais notarinio patvirtinimo nereikia.
Kadangi perįgaliojimas iš esmės priklauso nuo pagrindinio įgaliojimo, tai jo terminas negali būti ilgesnis už pagrindinio įgaliojimo terminą. Tačiau perįgaliojimo terminas gali būti kur kas trumpesnis arba net ribojamas vienkartinio juridinio veiksmo atlikimo momentu. Pasibaigus pagrindiniam įgaliojimui, perįgaliojimas taip pat netenka galios.
Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, gavęs įgaliojimą perįgaliojimo būdu, gali nuo jo atsisakyti. Kaip pagrindinio įgaliojimo davimo atveju, taip ir perįgaliojimo atveju, susitarimas apriboti teisę atsisakyti nuo įgaliojimo negalioja.

KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS
Prekybos agentas

Prekybos agentu laikomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų. Atstovaujamasis ir atstovas gali tarpusavio sutartyje tik tokias konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisės normos. Sutartyje gali būti numatyta išlyga, suteikianti prekybos agentui išimtinę teisę atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikra vartotojų grupe.
Prieš pradėdamas veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę už galimą žalą, kurios gali būti padarytos atstovaujamajam ar tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų.
Prekybos agento teisių ir pareigų įforminimas:
Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu.
Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti sudaryta raštu. Teisės reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas negalioja.
Tik sudarius sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios:
• agento arba atstovaujamojo civilinės atsako.mybės apribojimus arba visišką jos netaikymą;
• draudimą konkuruoti nutraukus sutartį;
• sutarties nutraukimo sąlygas;
• išimtines prekybos agento teises;
• prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos sutarties įvykdymo.
Sutartie galiojimo terminas.
Prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis gali būti sudaryta apibrėžtam arba neapibrėžtam terminui.
Jeigu sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui pasibaigus šalys toliau vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama, kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis pat sąlygomis.
Prekybos agento pareigos. Prekybos agentas privalo:
Sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujamjam ir veikti dėl atstovaujamojo interesų.
Reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas sutartis,taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir atstovaujamojo verslu.
Saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus.
Nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta sutartyje.
Atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius.
Pasibaigus sutarčiai, grąžinti atsovaujamajam visus pastarojo perduotus dokumentus, turtą ir kitą.
Atsovaujamojo pareigos. Atsovaujamasis privalo:
Aprūpinti prekybos agentą reikiamais dokumentaisir informacija.
Nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar apie atsisakymą sudaryti konkrečią sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų pakeitimą ar papildymą.
Mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą.
Suteikti agentui informaciją, būtiną komercinio atsovavimo sutarčiai vykdyti, ypač pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug mažiau, nei prekybos agentas galėtų tikėtis.

Prekybos agento atlyginimas.
Prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sutartį atstovaujamasis moka sutartyje nustatyta atlyginimą. Prekybos agentas taip pat turi teisę į atlyginimą, kai sandorį sudaro pats atstovaujamasis, tačiau prekybos agento veiklos dėka, net jeigu tas sandoris buvo sudarytas pasibaigus atstovavimo santykiams.
Sutartyje gali būt numatyta, kad prekybos agento atlyginimas priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo atlikti kokybės arba kad prekybos agentas atlyginimą gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sutartą sutartį. Atlyginimas prekybos agentui taip pat mokamas už iš trečiųjų asmenų atstovaujamojo naudai išieškotas pinigų sumas.
Jeigu prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, kad kita tam tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi teisę gauti papildomą atlyginimą. Šalių susitarimas panaikina tokią prekybos agento teisę negalioja. Teisė į papildomą atlyginimą atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.
Jeigu prekybos agento atlyginimas sutartyje neaptartas, prekybos agentui turi būti mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams, paskirtiems tokio agento veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms prekybos agento sutartyje, o jeigu tokios praktikos nėra, tai jam priklauso protingumo kriterijų atitinkantis atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į visus sandorio ypatumus.
Prekybos agento alyginimo dydžio nustatymas.
Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais.
Prekybos agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos papildomos išlaidos, jeigu jų nepadengė kita sandorio šalis ir šios išlaidos neįskaitomos į agento savarankiškos veiklos išlaidas.
Prekybos agento atlyginimo mokėjimo tvarka.
Prekybos agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo jeigu atstovaujamasis įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečia šalim pasirašytą sutartį įvykdyti sandorį, ar trečioji šalis įvykdė sandorį, tačiau visais atvejais vėliausiai tada, kai trečioji šalis įvykdė savo sutarties dalį ar būtų tai padariusi, jei atstovaujamasis būtų įvykdęs savają.
Jeigu sutartyje numatyt.a, kad prekybos agentui atlyginimas mokamas tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sutarį, tai prekybos agentas turi teisę gauti avansą. Avansas negali būti mažesnis nei 40 procentų atlyginimo sumos.
Jeigu yra akivaizdu, kad trečiasis asmuo sutarties neįvykdys, prekybos agentas netenka teisės į atlyginimą. Jeigu atlyginimas ar avansas jau buvo sumokėti, tai atstovaujamasis turi teisę atsiimti tą sumokėtą sumą.
Kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti.
Prekybos agento atlyginmo išieškojimui, taikomas 3m. ieškinio terminas.
Prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas ir tuo atveju, kai trečiosios šalies užsakymas pasiekė atstovaujamąjį iki komercinio atstovavimo sutarties galiojimo pasibaigimo arba per protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį po to, kai komercinio atstovavimo sutartis pasibaigė, ir sandoris yra susijęs su komercinio atstovavimo susitarimu.

Prekybos agento teisės.
Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus atstovaujamojo leidimo atlikti bet kokius pavedimui tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat priimti sutries įvykdymą, prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju, jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime.
Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikia teisė sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties įvykdymu.
Konkurencijos draudimas. Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus ne konkuruos su atstovaujamuoju.
Konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimis arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo patikėtos.
Atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo.
Atstovaujamsis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties sąlygą, jeigu:
Atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pažeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus.
Prekybos agentas sutartį nutraukė dėl svarbiu priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis, ir apie šias priežastis nedelsdamas pranešė atstovaujamajam.
Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas.
Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutarukta, jeigu apie tai iš anksto pranešta kitai šaliai per šiuos terminus:
• prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus;
• preiš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus;
• prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus metus;
• prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus.
Šalis nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidus išankstinio pranešimo terminą, privalo kitai šaliai atlygintai savo veiksmais padarytus nuostolius.
Jei komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir terminuota sutartis tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi įspėjamieji terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos sutarties galiojimo terminas.
Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas.
Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių.
Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius.
Teisė į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą.
Jeigu sutartis nutraukta prieš terminą ne dėl prekybos agento kaltės, jis turi teisę į kompensaciją.
Be to, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją jeigu:
o po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas.
o Atsižvelgiant į visa.s aplinkybes, kompensacijos mokėjimas atitiktų visus teisingumo principus.
Maksimali kompensacijos suma sudaro vidutinė metinė prekybos agento atlyginimo suma.
Reikalvimas dėl kompensacijos išieškojimo taikomas vienerių metų išieškojimo senaties terminas, skaičiuojamas nuo sutarties nutarukimo dienos.
Prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu:
o Sutartis nutraukra dėl prekybos agento kaltės;
o Sutartis nutarukta prekybos agento iniciatyva;
o Prekybos agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir pareigas pagal komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui.
Ptrekybos agentas turi teisę į nuostolius, kuriuos jis patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju nutarukimo, atlyginimą.

PROKŪRA

Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens verslu. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijuse. Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra prokūristas.
Prokūros išdavimas.
Prokūra išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens savininkas arba jo įgaliotas asmuo juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka.
Prokūra gali būt išduodama keliems asmenims. Tokiu atveju visi prokūristai privalo veikti kartu.
Prokūros forma.
Prokūra turi būt rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą.
Prokūra turi būt įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.
Prokūristo teisės.
Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:
o Perleisti atstovaujamojo nekilnojąjį daiktą ar suvaržyti teises į jį;
o Pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;
o Skelbti atsovaujomojo bankrotą;
o Duoti prokūrą;
o Priimti į įmonę dalininkus.
Prokuristas neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.
Prokūros apribojimai.
Prokūra gali būti ribota. Jos apribojimas gali būti juridinio asmens filialas, atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys, tam tikros aplinkybės, laikas ar teritorija.
Prokūros apribojimai neturi įtakos tretiesiams asmenis.
Prokūros įsigaliojimas.
Atstovaujamojo ir prokuristo santykiams prokūra įsigalioja nuo jos išdavimo.
Prokuristo ir trečiųjų asmenų santykiams prokūra įsigalioja nuo jos įregistarvimo teisės aktų nustatyta tvarka.
Prokūros pasibaigimas.
Prokūra pasibaigia,kai:
o Atstovaujamasis ją atšaukia;
o Prokuristas jos atsisako;
o Atstovaujamajam iškelta bankroto byla;
o Likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;
o Prokuristas miręs.
Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkame registre datos.
Veiksmai, kuriems atlikti prokūra nereikalinga.
Atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojus atlikti veiksmus, kurie tam tikroje verslo srityje yra kasdieniai ir įprastiniai, neišduodamas prokūros. Tokiais atvejais prokūrą reglamentuojančios šio kodekso normos taikomos pagal analogą.
Preziumuojama, kad parduotuvėja ar sandelyje dirbantys darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.
Darbuotojai pasirašydami atstovaujamojo vardu dokumentus, privalo nurodyti savo pareigas, vardą, pavardę ir įgaliojimus.

IŠVADOS

Civilinė teisė, o taip ir atstovavimas lydi kiekvieną: tiek fizinį, tiek juridinį asmenį. Padeda spręsti smulkes ir tuo pačiu labai svarbes problemas, kaip antai, taupant laiką, galima paskirti atstovą arba įgaliotinį, kad atliktų tam tikras užduotis, kurias negali arba neturi laiko atlikti vadovas, direktorius ar net vadybininkas.
Antra atstovavimas gina ir neveiksnius ar tai ribotai veiksnius asmenis, taip leidžiama išvengti savanaudiškų ir neteisėtų veiksmų antplūdžio.
Atstovavimą reikia skirti nuo išoriškai į jį panašių reiškinių. Atstovavimo santykiu negalima laikyti, kada asmens prašymu sandorį už j.į pasirašo kitas asmuo. Nėra atstovavimo ir tuo atveju, kada iš dalies arba ribotai veiksnių asmenų rūpintojai duoda sutikimą vienam ar kitam sandoriui sudaryti, kai to reikalauja įstatymas bei atveju, kada civilinėje apyvartoje juridinio asmens organas dalyvauja jo vadovaujamos įmonės, įstaigos ar organizacijos vardu – atstovavimo nėra.
Taigi nesvarbu ar juridiniam, ar fiziniam asmeniui labai svarbu yra išmanyti civilinę teisę bei civilinio kodekso antros knygos trečią dalį – atstovavimą.

LITERATŪRA

1) LRCivilinis kodeksas. 2003 10 03
2) „Romėnų teisė“ V.Nekrošius; 1996m.
3) Civilinė teisė – vadovėlis. 1998m.
4) „Tarybinė civilinė teisė“ I dalis; S. Vėlyvis;1975m.
5) „Civilinio proceso teisė“ I tomas; Egidijus Laužikas; 2003m.

Leave a Comment