KAUNO VERSLO KOLEGIJAEKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS Teisės katedra
Tarptautinės teisės kursinis darbasAtsakomybė tarptautinėje teisėje
Darbą atliko:
Tikrino:Dėstytoja:Įvertinta:_______
Kaunas, 2005
TURINYS
1. ĮVADAS 3
2. TARPTAUTINĖS TEISĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS IR FORMOS 4
3. TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMAS – VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAS 5
4. VIDAUS GYNYBOS PRIEMONIŲ IŠNAUDOJIMAS 11 5. APLINKYBES, PAŠALINANČIOS VALSTYBĖS ATSAKOMYBĘ 12 5.1 ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE 15 6. Tarptautinės teisės atsakomybė, ypatingasis interesų pažeidimas 15 7. Išvados 19 8. Naudota literatūra 20
1. ĮVADAS
Tarptautinė teisinė atsakomybė – juridiniai padaryniai, kurie atsiranda tarptautinės teisės subjektams pažeidus tarptautinius teisinius įsipareigojimus. Tarptautinė teisinė atsakomybė labai svarbi ypač dėl to, kad ji yra būtina juridinė priemonė, užtikrinanti tarptautinės teisės normų laikymąsi. Tarptautinės teisės subjektų atsakomybė susijusi su griežtu tarptautinio teisėtumo laikymusi, kova dėl taikos išsaugojimo ir stiprinimo bei tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinimo. Ji pasireiškia kaip atitinkamas tarptautinių santykių teisinio reguliavimo instrumentas ir stimuliuoja tarptautinės teisės funkcionavimą .Atsakomybė tarptautinėje teisėje sudaro trys institutai:1. Valstybės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus.2. Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėta veikla.3. baudžiamoji fizinių asmenų tarptautinė teisinė atsakomybė už nusikaltimus taikai, žmogiškumui ir karinius nusikaltimus.Taip pat galima išskirti:4. Tarptautinių organizacijų atsakomybė ( tarptautinė praktika nelabai gausi ) .Pagrindinis darbo tikslas ir uždaviniai:1. Atsakomybė tarptautinėje teisėje.2. Išsiaiškinti kokia taikoma atsakomybė tarptautinėje teisėje;3. Nustatyti kas yra tarptautinės teisės pažeidimas;4. Kokių priemonių gali imtis nukentėjusioji valstybė, kad apgintų savo interesus.Darbo metodas: rašant darbą naudojausi įvairia lyteratūra ir elektroniniais informacijos leidiniais.
Valstybės teisinė atsakomybė – tai tarptautinės atsakomybės rū- 1. šis; neigiami padariniai, kuriuos valstybė patiria dėl jos įvykdyto tarptautinės teisės pažeidimo (delikto ar nusikaltimo). Teisės, reguliuojančios valstybių atsakomybės klausimus, tikslas – nustatyti, ar yra įvykdytas neteisėtas aktas, už kurį valstybė pažeidėja turi būti atsakinga, ir kokios pasekmės dėl to kyla bei kokiais būdais tokia tarptautinė atsakomybė gali būti įgyvendinta.
Tarpvalstybinių santykių srityje pagal padarytos žalos pobūdį numatyta dviejų rūšių valstybių atsakomybė – politinė ir materialinė. Jos, kaip pažymi akademikas P. Kūris, tarp savęs yra glaudžiai susijusios, nes kartais pagal padarytą materialinę žalą nustatoma ir politinė atsakomybė, ir atvirkščiai, tačiau jų skirstymas į atskiras rūšis yra praktiškai pagrįstas, nes leidžia tiksliau nustatyti tiek atsakomybės dydį, tiek jos formą.Valstybės politinė atsakomybė – tai tarptautinės teisės pažeidėjos pareiga patirti tarptautines sankcijas už dėl jos politinės veiklos nukentėjusiajai šaliai atsiradusius teisinius padarinius.Sankcijos yra prievartos priemonės, kurias taiko tiek tarptautinės organizacijos, tiek konkrečios valstybės ar jų grupės valstybei teisės pažeidėjai, kurios veiksmai ir politika paprastai pasireiškia agresijos aktu ir kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Sankcijų tikslas – nutraukti teisės pažeidimą arba užkirsti kelią mėginimams jį padaryti ateityje, t. y. paveikti potencialius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidėjus, kad jie laikytųsi visuotinai pripažintų karo įstatymų ir papročių. JT Chartija numato karinio ar nekarinio pobūdžio sankcijas -prievartos priemones, kurios taikomos ST sprendimu. pajėgų nuginklavimas, karinio potencialo sunaikinimas, visos teritorijos ar jos atskirų, strateginiu požiūriu svarbiausiųjų, rajonų demilitarizavimas bei neutralizavimas, valstybių JT narių vykdoma blokada ir kitos sausumos, karinių oro ir jūrų pajėgų operacijos.Būdingas pavyzdys gali būti pagal 1945 m. Potsdamo konferencijos sprendimus tarptautinių sankcijų, taikytų fašistinei Vokietijai, politiniai padariniai: visos Vokietijos teritorijos okupacija, aukščiausiosios valdžios paėmimas į sąjungininkų rankas, vokiškojo militarizmo ir nacizmo sunaikinimas, Vokietijos ekonomikoje – stambių kartelių, sindikatų ir kitų monopolistinių susivienijimų, be kurių aktyvios pagalbos ir iniciatyvos nei agresija, nei kiti sunkūs karo nusikaltimai nebūtų buvę įvykdyti, likvidavimas. Įvairaus masto analogiškų priemonių buvo imtasi ir Vokietijos bei Japonijos satelitų atžvilgiu.Tarptautinės sankcijos už kitus tarptautinius nusikaltimus buvo taikomos (tiesa, nepakankamai veiksmingai) ir Pietų Afrikos Respublikai, vykdžiusiai apartheido, genocido, kolonializmo politiką.Prievartinėmis nekarinio pobūdžio priemonėmis pagal JT Chartiją laikoma visiškas ar dalinis ekonominių santykių nutraukimas, pašalinimas iš JT, šios organizacijos narystės teisių bei privilegijų teikimo sustabdymas ir kt.Sankcijomis taip pat laikomos represalijos, t. y. teisėti valstybės veiksmai kaip atsakas į kitos valstybės įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus, kurie turi būti vadinami tarptautiniais defiktais (sutarties nevykdymas, moralinės ar materialinės žalos padarymas ir pan.). Represalijų tikslas – priversti valstybę pažeidėją nutraukti neteisėtus veiksmus, atlyginti žalą ir neleisti pasikartoti panašiems aktams ateityje. Tarptautinės teisės leidžiamos represalijos, skirtingai nuo tokių sankcijų taikymo ginkluoto konflikto metu, apie ką jau buvo kalbėta – diplomatinių, prekybinių ir kitų santykių nutraukimas, muitų tarifų padidinimas, sienų uždarymas kitos valstybės piliečiams, embargo taikymas – kitos valstybės laivų, stovinčių vykdančios represali-jas valstybės uostuose, sulaikymas. Kartu reikia pabrėžti, kad valstybė negali nepagrįstai taikyti represalijų panaudodama ginkluotąjėgą, nes tarptautinė teisė tokius veiksmus kvalifikuoja kaip agresiją.Retorsijos – nesusijusios su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu teisėtos prievartinio pobūdžio priemonės, dažniausiai skirtos valstybės pažeidėjos ekonominiams interesams pakenkti, taikomos kaip atsakas į tos valstybės nedraugiškus veiksmus, kuriais buvo padaryta moralinė ar materialinė žala. Tai tarptautinės teisės normų nepažeidžiantis aktas, kurio tikslas – nutraukti kitos valstybės nedraugiškus veiksmus. Pavyzdžiui, gali būti atšauktos kaimyninės valstybės žvejybos ar prekiniams laivams suteiktos teisės naudotis jos uostu ir uždrausta įplaukti į j į, ir kt.Nedraudžiama vienu metu panaudoti tiek karines, tiek ir nekarines tarptautines prievartinio pobūdžio priemones. Tokios sankcijos buvo taikytos 1991 m. agresiją prieš Kuveitą įvykdžiusiam Irakui. Šiuo atveju, išlaisvinant Kuveito teritoriją, buvo panaudota karinė jėga, taip pat agresoriui taikytas visiškas embargas ir boikotas.Be politinių, tarptautinėje teisėje yra numatytos ir ekonominės sankcijos, kurių tikslas – atlyginti materialinę žalą, padarytą neteisėtais kariavimo veiksmais ar kitaip pažeidus tarptautinės teisės normas.Valstybių materialinė atsakomybė – valstybės, pažeidusios tarptautinės teisės normas, pareiga reparacijų ir restitucijų forma atlyginti nukentėjusiai valstybei padarytą materialinę ža-lą.Ši valstybių materialinės atsakomybės rūšis oficialiai buvo įtraukta jau į 1907 m. IV Hagos konvenciją, kurios 3 straipsnyje nurodoma: „Kariaujanti šalis, kuri pažeis nutarimus, nuostatus, privalo atlyginti nuostolius, jeigu tam yra pagrindas. Ji bus atsakinga už visus veiksmus, kuriuos padarys asmenys, įeinantys į jos ginkluotųjų pajėgų sudėtį”.Taigi kaip jau minėjau , kad tarptautinė teisinė atsakomybė – juridiniai padaryniai, kurie atsiranda tarptautinės teisės subjektams pažeidus tarptautinius teisinius įsipareigojimus. Iš tarptautinės teisė normų, reguliuojančių valstybių tarptautinę teisinę atsakomybę, šiuo laiku dominuoja daugiausia paprotinės kilmės normos, todėl labai aktuolus jų kodifikavimas .Tarptautinė komisija užbaigė „ Valstybių atsakomybės straipsnių projektą“. 1993 metais Tarptautinės teisės komisija patvirtino Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Šio projekto pagrindu Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje 1998 metų liepos 17d. Priėmė universalią tarptautinę sutartį – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą.
1995 metais Tarptautinės teisės komisija baigė rengti kitą kodifikacijos projektą – dėl valstybės atsakomybės už neuždraustos veiklos žalingumo pasekmes. Projektas skirtas normoms, pirmiausia reguliuojančioms žalos atlyginimą tais atvejais, kai iš vienos valstybės teritorijos teršiama kitų valstybių teritoriją.
1997 metais Tarptautinės teisės komisija pradėjo rengti diplomatinės gynybos normų kodifikacijos projektą .
2. TARPTAUTINĖS TEISĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS IR FORMOS
Tarptautinės teisės pažeidimas sukuria naują teisinę situaciją santykiuose tarp valstybės pažeidėjos ir nukentėjusios valstybės arba tarp valstybių nukentėjusiūjų . Kad valstybė pažeistų kitos valstybės interesus turi būti šios sąlygos:
Valstybės atsakomybėSąlygos:Pažeista Bendrijos norma turi būti susijusi su teisių individui suteikimu;Pažeidimas turi būti pakankamai rimtas – t.y., valstybė turi būti akivaizdžiai ir dideliu mastu peržengusi savo valdžios įgaliojimus;Tarp valstybės įvykdyto pažeidimo ir žalos, kurią patiria asmuo, turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Tarptautiniuose santykiuose pagal padarytos žalos pobūdį yra dvi atsakomybės rūšys:1. Nematerialinė ( politinė ) atsakomybė.2. Materialinė atsakomybė.
Šios dvi atsakomybės rūšys tarp savęs yra glaudžiai susijusios, kad kartais yra sunku jas atriboti. Pasitaiko, kai padaryta materialinė žala sukelia it nematerialinę atsakomybę, ir atvirkščiai. Tačiau atsakomybės skirstymas į atskiras rūšis yra praktiškai pagristas, nes leidžia tiksliau nustatyti tiek atsakomybės dalį, tiek jos formą. Nematerialinės atsakomybės požiūriu – sankcijos, restortcija, satisfakcijos; materialinės atsakomybės – reparacijos ir restitucijos .Reparacija – yra žalos atlyginimas. Ji turi, kiek įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasėkmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti. Reparacijos taikomos tik tada, kai neįmanoma atstatyti pirmykštės padėties. Kaip pavyzdį galima prisiminti, kai po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai buvo taikomos milžiniškos reparacijos.Restitucija – paimtų ar sugadintų materialinių vertybių gražinimas.
Nukentėjusioji valstybė turi teisę į satisfakciją. Satisfakcija gali būti taikoma, kai padaroma žala nukentėjusios valstybės garbei ir orumui. Satisfakcija, kaip tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka gali būti išreikšta viena ar keliomis iš šių formų:1. atsiprašymu,2. nominaliu žalos atlyginimu,3. nukentėjusios valstybės teisių sunkių pažeidimų atveju žala atlyginama pagal pažeidimo sunkumą,4. tais atvejeis, kai pažeidimą savo neteisėtais veiksmais įvykdė paregūnai, arbapareigūnai ar privatūs asmenys įvykdė nusikaltimą – drausminės nuobaudos ar kriminalinės sankcijos kitiems asmenims.
Tačiau teisė į satisfakciją nepateisina reikalavimų, kurie žemintų valstybės. Įvykdžiusios tarptautinės teisės pažeidimą, orumą . Taip pat nukentėjusioji valstybė turi teisę reikalauti, kad būtų duotos oficialios garantijos, jog bus imtasi veiksmų, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, kad kaltieji asmenys būtų nubausti, o kartais net išduoti nukentėjusiai valstybei . Nukentėjusios valstybės atsakomosios priemonės, dar vadinamos represalijomis ( atsakomosios priemonės santykiuose tarp dviejų valstybių ), ar sankcijomis ( atsakomosios priemonės pagal tarptautinių organizacijų rezoliucijas, t. Y. Embergas ( importo uždraudimas), boikotas ( draudimas pirkti valstybės prekes ), kai ji ar jos, kurių teisėti reikalavimai nebuvo patenkinti, atsisako vykdyti tam tikrus savo įsipareigojimus valstybės pažeidėjos atžvilgiu. Represalijos leidžiamos tik prieš pažeidimą išprovukavusią valstybę.Restorsija – tai yra atsakomosios priemonės, kurios formaliai neapriboja sutartyje ar paprotyje įtvirtintų valstybės – pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai pažeidia jos interesus, daugiausia ekonominius. Restorsijos pavyzdžiu gali būti situacija, kai valstybė, anksčiau gera valia suteikusi kaimyninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu ( šis uostas nėra atviras užsienio laivamas), vėliaus tokią teisę atšaukia, atsakydama į kitos valstybės nedraugiškus veiksmus .3. TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMAS – VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAS
Bendras valstybės tarptautinės teisinės atsakomybės pagrindas yra tarptautinės teisė pažeidimas . Bet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas sukelia jos tarptautinę atsakomybę ( Valstybės atsakomybės straipsnių projekto I d. 1 str. ). Tarptautinės teisės pažeidimas – tai valstybės veikimas arba neveikimas, pažeidžiantis tarptautinės teisės normos nustatytą jos jos tarptautinį įsipareigojimą. Tam, kad valstybės veika ( veikimai ar neveikimas ) būtų kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas, reikia nustatyti. Kad ši veika iš tikrųjų sudaro tarptautinės teisės pažeidimą, t. y. ar ši veika, turi visus būtinus pažeidimo požymius. Teisės pažeidimo sudėtis tarptautinėje teisėje skiriasi nuo bendrosios teisės pažeidimo sudėties nacionalinėje teisėje.
Pažeidimas nacionalinėje teisėje turi keturis elementus:1. objektas,2. subjektas,3. objektyvioji pusė,4. subjektyvioji pusė.Teoriškai valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas taip pat gali turėti visus keturis pagrindinius teisės pažeidimo bendrosios sudėties požymius, tačiau praktiškai, kad valstybės veika būtų kvalifikuota kaip tarptautinės pažeidimas, šių keturių elementų visuma nebūtina. Skirtumas tarp kategorijų „ atsakomybės sąlyga“ ir „teisės pažeidimo sudėties elementus“ leidžia tiksliau suprasti valstybės atsakomybės tarptautinėje teisėje taikymo mechanizmą ir teisingai įvertinti teisės pažeidimo sudėties, kaip tarptautinės teisinės atsakomybės pagrindo, subjektyvių ir objekyvių elementų reikšmę. Kaltė nėra būtinas pažeidimo požymis tarptautinėje teisėje. Kaltė yra psichologinio pobūdžio kategorija, sunkiai pritaikoma tokiam teisės subjektui kaip valstybė. Valstybės kaltė gali būti suprantama tik kaip socialinis – politinis reiškinys, kurios esmė pasireiškia tuo, kad valstybė, t. Y. jos organai, sąmoningai atlieka veiksmus, kurie pažeidia tarptautinę teisę. Kaltė prezimuojama bet kokiame valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidime. Tačiau padarius paprastus teisės pažeidimus ( deliktus), teisę pažeidusi valstybė gali įrodyti savo nekaltumą. Tarptautiniai nusikaltimai įvykdomi tik esant kaltei. Kaltės sąvokos vartojimas tarptautinėje teisėje turi tą ypatybę, kad jos laipsnis ne visada daro įtaką atsakomybės dydžiui. Valstybė pažeidžia tarptautinę teisę, kai:1. veikia, pasireiškianti veiksmais arba neveikimu, pagal tarptautinę teisę yra priskiriama šiai valstybei; ir2. tokia veika sudaro šios valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą. Sąlygos, reikalingos tam, kad būtų nustatyta, ar valstybė įvykdė tarptautinės teisės pažeidimą. Todėl tradiciškai išskyriami du elementai, kurių visuma būtina:• subjektyvusis elementas, kurį sudaro veika, kurią būtų galima priskirti ne atskiram žmogui ar žmonių grupei, iš tikrųjų atlikusiems šią veiką, bet pačiai valstybei, kaip tarptautinės teisės subjektui;• objektyvusis elementas. Kuris parodo, jog valstybė, kuriai ši veika priskiriama, šia veika pažeidė tarptautinį įsipareigojimą. Vienos Konvencija reglamentuoja: Vienos konvencijos 46 str.: “Vidaus teisės nuostatos dėl įgaliojimų sudaryti sutartis1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.2. Pažeidimas yra akivaizdus, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia.”Taigi negaliojimui reikalinga 2 juridinių faktų sudėtis – 1) pažeista itin svarbi vidaus teisės norma (Konstitucijos normos tikrai yra tokios); 2) pažeidimas buvo AKIVAIZDUS.Valstybinio organo padėtis valstybinio aparato sistemoje neturi esminės reikšmė valstybės tarptautinei atsakomybei atsirasti. Valstybė tarptautinėje teisėje, kaip ir nacionalinėje teisėje, veikia per savo organus ar pareigūnus. Todėl ji turi atsakyti ir atsako už jų veiksmus. Ir priešingai – valstybė už privačių asmenų veiksmus neatsako, nebent privalėjo, pagal tarptautinę teisę, šiems veiksmams atlikti užkirsti kelią , tačiau to nepadarė. Tiksliau, čia valstybė atsako ne už asmenų veiksmus, bet už savo organų, kurie neužtikrino kelio tokiems veiksmams arba nenubaudė jų kaltininkų, nors privalėjo tai padaryti, neveiklumą. Ypač rimto pobūdžio yra valstybės atsakomybė už tokius privačių asmenų veiksmus kaip tautinis terorizmas, karo propaganda, rasinė diskriminacija, genocidas ir t.t. Tarptautinės teisės pažeidimas pasireiškia valstybės organų ar pareigūnų veikimu ar neveikimu,todėl praktikoje dažniau tarptautinės teisės pažeidimas pasireiškia neteisėtu neveikimu ( pavyzdžiui kokios nors sutarties nevykdymu ), negu veiksmais. Tarptautiniuose santykiuose yra visuotinai pripažinta taisyklė, pagal kurią valstybė negali atsisakyti tarptautinės atsakomybės, remdamasi savo vidaus teise, t.y. tuo, kad jos organai veikė tiksliai pagal valstybės vidinius teisinius nurodymus. Valstybės atsakomybė tarptautinėje teisėje įgyvendinama tik tarpvalstybinių srityje, ir valstybė atsako už savo tarptautinio įsipareigojimo nevykdymą nepaisant kokių nors jos vidaus teise įstatiminių aktų.
Valstybės atsakomybė tarptautinėje teisėje būtų fikcija, jeigu valstybės galėtų pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus tuo, kad jos organas ar pareigūnas, neva, viršijo savo kompetenciją, įgaliojimus, ar instrukciją. Todėl valstybių atsakomybė atsiranda ir už jos organų ar pareigūnų veiksmus, padarytus viršijant jų kompetencijos ribas, t. Y. jei jie viršijo savo įgaliojimus ar pažeidė instrukcijas. Pareigūno veiksmai, padaryti naudojantis savo oficialia padėtimi ar panaudojant tarptautines priemones, padarantys atitinkamą žalą užsienio valstybei ar jos piliečiams, laikomi valstybės veiksmais, kurie sukelia jos atsakomybę,. Tačiau pareigūnas gali veikti ir kaip privatus asmuo. Tokiu atveju jis veikia ne valstybės vardu ir valstybė už jį neatsako.Įrodymo, kad pareigūnas veikė kaip privatus asmuo, našta tenka šio pareigūno valstybei. Tačiau privačių asmenų veiklos gali būti susijusios ir su tam tikru valstybės veikimu arba neveikimu; dėl to valstybė yra atsakinga. Pastarasis teiginys gali pasireikšti iš šių formų:1. Skatinant asmenis užpulti užsieniečius.2. Reikiamų veiksmų nesiėmimas siekiant apsaugoti asmenis, kaip antai, gresiant maištu prieš užsieniečius, neužtikrina policijos apsaugos3. Akivaizdus nesugebėjimas bausti asmenis4. Nesuteikimas galimybės nukentėjusiam užsieniečiui vietiniuose teismuose iš pažeidėjų prisiteisti kompensacijos.5. Tam tikros naudos iš asmens veikos gavimas, pavyzdžiui, pagrobto turto pasisavinimas.6. Aiškus asmens veikos patvirtinimas, t. Y. veikiai pritarus ir pareiškus, kad ta asmuo veikė valstybės vardu. Tarptautinės humanitarinės teisės viena norma nustato , jog valstybė atsako už bet kokius savo karinių pajėgų narių veiksmus, įvykdytus karinio konflikto metu, tačiau tai neatleidžia kaltų asmenų nuo atsakomybės. Karinio konflikto metu valstybė privalo užtikrinti visišką drausmę savo kariniuose daliniuose. Valstybė atsako už savo pareigūnų veikas tik tuo atveju, jei šios veikos yra jei „ priskirtos“.4. VIDAUS GYNYBOS PRIEMONIŲ IŠNAUDOJIMAS
Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, atsiranda tik tada, kai nukentėję asmenys nesėkmingai panaudoja ir išsemia visas savo teisių apsaugos procedūras toje valstybėje, t. y. nukentėjęs asmuo ( arba įmonė ) pirmiausia teisinės gynybos priemones turi išnaudoti valstybės atsakovės teismuose, ir tik po to jo vardu gali būti pareikšta tarptautinė pretenzija. Kai valstybės elgesys sukuria situaciją, nesuderinamą su jos tarptautiniu įsipareigojimu dėl elgesio su užsieniečiais, nepriklausomai nuo to, ar tai yra fiziniai, ar juridiniai asmenys, šis įsipareigojimas leidžia, kad tas pats arba ekvivalentiškas rezultatas būtų pasiektas paskesniu valstybės elgesiu; įsipareigojimo pažeidimas įvyksta tik tuo atveju, jeigu užsieniečiai išnaudojo jiems prieinamas veiksmingas vidaus teisės gynybos priemones ir nepasiekė jokių rezultatų, kurių reikalauja minėtas įsipareigojimas arba, jei tai neįmanoma, ekvivalentų rezultatų ( konvencija “ Valstybės atsakomybės straipsnių projektas“ 22 str.). Tačiau nebūtina išnaudoti visas gynybos priemones valstybės atstovės teismuose, kai tiesiogiai pažeistos užsienio valstybės teisės, pavyzdžiui, kai yra neteisėti vienos valstybės veiksmai , nukreipti prieš kitos valstybės diplomatinę atstovybę, konsulinę įstaigą ar diplomatinius agentus bei konsulinius pareigūnus.Tuo tikslu ir yra diplomatinės atstovybės, kurios privalo ne tik skatinti draugiškus santykius tarp valstybių, bet ir reikalui esant ginti savo valstybės interesus:.Diplomatinių Atstovybių FunkcijosPagrindinės diplomatinių atstovybių funkcijos įvardijamos Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių: 1) akredituojančios valstybės atstovavimas buvimo valstybėje ir oficialių santykių palaikymas; 2) akredituojančios valstybės ir jos piliečių interesų buvimo valstybėje gynimas diplomatinės gynybos priemonėmis; 3) derybų su buvimo valstybės vyriausybe vedimas; 4) informacijos apie buvimo valstybės politinį, ekonominį gyvenimą rinkimas teisėtais būdais;
5) draugiškų santykių tarp buvimo valstybių skatinimas bei ekonominio, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo vystymas. Taip pat kai kuriose bylose Europos žmogaus teisių konvencijos organai pripažino, kad teisminė žmogaus teisių gynyba valstybės visuje nebūtų reli ir veiksminga. Tačiau išmintys iš vidaus gynybos priemonių taisyklės yra retos. Pavyzdžiui, užsienietis investuotojas gali tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį ginčų investicijų sprendimo centrą, vidaus gynyba nebūtina ( 1965 m. Vašingtono konvencija dėl ginčų tarp valstybių 26 str. ). Valstybė atstovė turi pareigą ne nukentėjusiam užsieniečiui, bet jo pilietybės valstybei. Teoriškai laikoma, jog pati valstybė ieškovė patiria žalą, jei nukenčia vienas jo piliečių. Todėl valstybė ieškovė turi visišką laisvę nepareikšti pretenzijos arba atsisakyti jos: ji gali sutikti pretenziją sureguliuoti patenkinus tik dalį jos tikrosios vertės, galiausiai ji gali, arba neprivalo gautos kompensacijos išmokėti savo piliečiui ( nors paprastai tai daro) . Tarptautinės teisės nustatytos ribose valstybė gali vykdyti diplomatinę gynybą, bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia apimtimi, nes tai leidžia jų kompetencija, kurią ji laiko tikslingą, nes tai yra jos pačios teisė. Jei fiziniai ar juridiniai asmenys, kurių vardu valstybė veikia, mano, jog jų teisės nėra tinkamai ginamos, pagal tarptautinę teisę jie neturi jokių teisinės gynybos priemonių. Viską ką jie gali padaryti, yra kreiptis į nacionalinį teismą, jeigu tai įmanoma. Valstybė turi būti laikoma vienu teisėju, sprendžiant, ar reikia gynybos, kokia ji turi būti ir kada ją nutraukti ( Tarptautinio Teisingumo Teismas : Barcelona Traction byla).5.APLINKYBĖS, PAŠALINANČIOS VALSTYBĖS ATSAKOMYBĘ
Kiekvienoje teisės sistemoje yra normų, kurios nustato, kad tam tikroms išimtinėms aplinkybėms esant išoriškai panaši į pažeidimą veika vis dėlto nėra kvalifikuojama teisės pažeidimu (būtinosios ginties situacija ir pan.). Tarptautinėje teisėje pripažintos šešios aplinkybės, kurioms esant, nežiūrint tarptautinio įsipareigojimo nesilaikymo fakto, toks nesilaikymas nėra tarptautinės teisės pažeidimas.
Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybe, tarptautinėje teisėje gali būti suskirstytos į dvi rūšis ar kategorijas.Vienos jų rodo, kad valstybė pasinaudojo savo subjektyvia teise nevykdyti tam tikro tarptautinio įsipareigojimo . Tai sutikimas, savigyna ir atsakomųjų priemonių taikymas. Pavyzdžiui, vienos valstybės leidimas kitos valstybės ginkluotosioms pajėgoms vykti tranzitu perjos teritoriją sukuria antrajai valstybei teisę vykdyti karinį tranzitą. Savigynos situacijoje savo subjektyvia teise taip pat pasinaudoja besiginanti nuo ginkluoto, užpuolimo valstybė: pagal Įstatų 51 straipsnį individuali ar kolektyvi savigyna yra neatimama kiekvienos valstybės teisė. Trečia situacija, kai valstybė pasinaudoja savo teise, yra atsakomųjų priemonių taikymas. Visuotinai pripažinta, kad nukentėjusi valstybė gali imtis atsakomųjų priemonių prieš valstybę, pažeidusią jos teises. Teisė taikyti atsakomąsias priemones (kolektyvines tarptautines sankcijas) gali atsirasti ir iš Saugumo Tarybos ar Generalinės Asamblėjos rezoliucijos.Kitos trys aplinkybės rodo, kad valstybės elgesys buvo priverstinis arba, jeigu laikytis kaltės teorijos, tokiame elgesyje nėra mažiausios kaltės (culpa levissima).5.1ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE
Kartais nenumatytu įvykiu praktikoje dažniausiai laikoma situacija, kai dėl prietaisų gedimo vienos valstybės karinis lėktuvas ar laivas pažeidžia kitos valstybės sieną. Nenugalima jėga (vis major- lot.; force majeure – pranc.) yra visų teisinių sistemų bendra kategorija, pagrįsta tuo, kad teisė negali reikalauti neįmanomų dalykų (ad impossibile nemo tenetur). Tarptautinės teisės komisija ir jos pranešėjas Roberto Ago savo komentare Projektui daugiausia nurodė situacijas, kai įsipareigojimų laiku ar tinkamai negalima įvykdyti dėl karo ar sukilėlių veiksmų. Nelaimė (dėtresse – pranc.; distress – angį.) yra aplinkybė, būdinga, atrodo, tik tarptautinei teisei. Tai situacija, kai siekiant išgelbėti žmogaus gyvybe, pažeidžiama valstybės siena. Pavyzdžiui, patyręs avariją karinis lėktuvas priverstas nutūpti kitos valstybės teritorijoje arba karinis laivas ieško prieglobsčio nuo audros užsienio valstybės teritorinėje jūroje arba vidaus vandenyse. Tai savotiška būtinojo reikalingumo situacija.
Atrodo, kad bendroji būtinojo reikalingumo kategorija negali būti pripažinta aplinkybe, atleidžiančia valstybę nuo atsakomybės, nors Tarptautinės teisės komisija ir suteikė jai tokią galią Projekto 33 straipsnyje „Būtinasis reikalingumas” (statė ofnecessity – angį., ėtat de nėcessitė – pranc.). Tarptautiniuose santykiuose nėra teisminio organo, kuris kiekvienu konkrečiu atveju galėtų nustatyti, kad vienos valstybės interesai, paaukoti būtinojo reikalingumo situacijoje, turi mažesnę reikšmę negu kitos valstybės išsaugoti interesai. Todėl būtinojo reikalingumo įteisinimas galėtų sudaryti pernelyg dideles galimybes pateisinti tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Be abejo, yra konkrečios tarptautinės sutartys, nustatančios aplinkybes, kurioms esant tam tikri veiksmai, atlikti būtinojo reikalingumo būsenoje, gali pateisinti sutarties nevykdymą. Pavyzdžiui, 1969 m. Briuselio Tarptautinė konvencija dėl įsikišimo įvykus avarijoms, sukeliančioms užteršimą nafta, leidžia imtis prievartinių apsaugos priemonių atviroje jūroje prieš avariją ištikusį užsienio laivą, iš kurio veržiasi nafta (l str.).Tarptautinės teisės komisija padarė išvadą, kad net tani tikroms „pateisinamoms” aplinkybės esant (sutikimas, nenumatytas įvykis, nenugalima jėga, nelaimė ir būtinasis reikalingumas) galimi reikalavimai suteikti kompensaciją už padarytą žala, nors tokioms aplinkybėms esant pats valstybės elgesys būtų teisėtas.6.Tarptautinės teisės atsakomybė, ypatingasis interesų pažeidimas
Tarptautinė teisė, reguliuojanti beveik visas tarpvalstybinių santykių sritis, numato jos subjektų – pažeidėjų pareigą nutraukti neteisėtą veiką, kompensuoti kitiems subjektams padarytą žalą, taip pat nukentėjusios šalies teisę reikalauti, kad būtų patenkinti jos pažeisti interesai. Tam, kad būtų užtikrinta tarptautinės teisės normų laikymosi priežiūra, reikalinga speciali juridinė priemonė – tarptautinė teisinė atsakomybė, kuri taikoma tiek už civilinius, tiek ir už kriminalinius neteisėtus veiksmus.Tarptautinė teisinė atsakomybė suprantama kaip juridiniai padariniai, atsirandantys tarptautinės teisės subjektams pažeidus savo tarptautinius įsipareigojimus, prisiimtus pagal sutartis arba papročius. Pagrindas taikyti tarptautinę teisinę atsakomybę atsiranda padarius tarptautinės teisės pažeidimą.
Tarptautinės teisės pažeidimas – tarptautinės teisės subjekto, pažeidusio tarptautinės teisės normas, veikimas arba neveikimas, padaręs kitam subjektui ar visai tarptautinei bendrijai materialinio ar nematerialinio pobūdžio (pavyzdžiui, agresijos aktai, kėsinimasis į teritorijos vientisumą ir politinę nepriklausomybę, sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir kt.) žalą. Beveik visi tarptautinės teisės pažeidimai užtraukia tarptautinę atsakomybę. Joks rėmimasis nacionaliniais įstatymais, kaip ir tei-sinimasis tarptautinės teisės normų nežinojimu, yra neleistinas.Tarptautinės teisės pažeidimai, atsižvelgiant į jų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, skirstomi į tarptautinius delik-tus (nusižengimus) ir tarptautinius nusikaltimus.Tarptautiniai dehktai – neteisėti veiksmai, kuriais padaroma žala atskirai valstybei ar ribotai tarptautinės teisės subjektų grupei (valstybės institucijų nuolaidžiavimas, neužkertantis kelio neteisėtai veikai, vykdomai prieš užsienio valstybiųjuridinių ir fizinių asmenų teises, įvairių įsipareigojimų pažeidimai ir kt.). Bet koks tarptautinės teisės pažeidimas, kuris nėra laikomas tarptautiniu nusikaltimu, yra tarptautinis deliktas.Tarptautinis nusikaltimas – ypač pavojingas tarptautinės teisės pažeidimas, kuriuo kėsinamasi į gyvybiškai svarbius valstybių ir tautų interesus, griaunantis jų egzistencijos pagrindus, šiurkščiai laužantis tarptautinės teisės svarbiausiuosius principus, gresiantis taikai ir saugumui. Sunkiausiais tarptautiniais nusikaltimais yra laikomi: agresija, kolonijinė priespauda, vergija, genocidas, apartheidas, masinis atmosferos ar atvirosiosjuros teršimas, karo nusikaltimai ir kt.Valstybių nacionalinė teisė
Paprastai valstybės savo nacionaliniais įstatymais implementuoja tarptautinių sutarčių dėl tarptautinių organizacijų statuso, privilegijų ir imunitetų normas, nes ne visos iš jų gali būti įgyvendintos tiesiogiai be nacionalinės teisės aktų, nustatančių šių sutarčių vykdymo tvarką. Suprantama, kad nacionalinė teisė negali sumažinti tarptautinių organizacijų teisių pagal tarptautines sutartis, kurių dalyvė valstybė yra, bet yra svarbus šaltinis aiškinantis Šių sutarčių įgyvendinimo praktiką (ypač svarbūs šiuo požiūriu yra valstybių, kuriose įsikūrusios tarptautinių organizacijų būstinės, įstatymai, nes jie taip pat reguliuoja valstybių atstovybių ir atstovų organizacijose statuso, privilegijų ir imunitetų klausimus). Valstybės savo įstatymais taip pat reglamentuoja savo , nuolatinių atstovybių tarptautinėse organizacijose steigimo ir atstovų skyrimo tvarką bei kitus teisinius šių institucijų ir pareigūnų veiklos pagrindus.
Kai kurios valstybės turi specialius įstatymus dėl tarptautinių organizacijų (įskaitant valstybių atstovus jose) teisinio statuso ir veiklos šalyje. Tokio įstatymo pavyzdžiu galėtų būti 1945 metų JAV Tarptautinių organizacijų imunitetų aktas,kuris svarbus dar ir todėl, kad JAV laikosi pozicijos, jog tarptautinės organizacijos neturi pagal paprotinę tarptautinę teisę diplomatinėms prilygstančių privilegijų, imunitetų ir lengvatų. Pagrindinis šio akto tikslas – suteikti tarptautinėms organizacijoms tokį teisinį statusą JAV teritorijoje, kuris yra būtinas efektyviai vykdyti jų funkcijoms ir pasiekti tikslams. Šis statusas pagal Aktą suteikiamas Prezidento sprendimu „viešosioms tarptautinėms organizacijoms”, kurių veikloje dalyvauja JAV. Atsižvelgdamas į tam tikros tarptautinės organizacijos funkcijas, Prezidentas gali riboti jos ir jos personalo privilegijas ir imunitetus, įdomu, kad 1945 metų aktas taikomas ne tik JAV įsikūrusioms ir kitoms universalioms bei Amerikos regioninėms tarpvyriausybinėms organizacijoms, bet (nuo 1988 metų) ir vienai nevyriausybinei organizacijai – TRKK. Panašūs specialūs įstatymai taip pat buvo priimti Didžiojoje Britanijoje (1950 ir 1981 metų Tarptautinių organizacijų (privilegijų ir imunitetų) aktai), Australijoje (1948 ir 1963 metais) bei kitose Britų Sandraugos šalyse, kurių teisinėje sistemoje tarptautinių sutarčių nuostatos paprastai negali būti įgyvendinamos be nacionalinio transformacijos akto. Tuo tarpu valstybių atstovavimo tarptautinėse organizacijose klausimus (atstovų skyrimo ir atšaukimo tvarką bei atstovybių veiklą) paprastai reguliuoja bendrieji diplomatinės tarnybos įstatymai (Lietuvos Respublikoje – DTĮ ir kiti šią tarnybą reglamentuojantys teisės aktai).7.Išvados
Taigi, baigiant darbą galima teigti, jog tarptautinė teisinė atsakomybė yra svarbus valstybių interesų pagrindas. Kadangi atsakomybė, kaip tarpusavio ryšys atsirado jau labai seniai, todėl ir šiuo metu ji vis dar plėtojama, tobulinama įvairiomis sąsajomis. Tarptautinė teisinė atsakomybė padeda ne tik išvengti konfliktų tarp valstybių, nes juos sprendžia taikiai ir tam yra atitinkamos institucijos tam reikalui tvarkyti, bet ir padeda taikiai ir glaudžiai palaikyti santykius, nes jei vienas asmuo ( juridinis ar fizinis ) pažeidė kitos valstybės interesus, ir ji yra už tai atsakinga, tai nežinia kas gautųsi pasaulyje, galima šiuo atveju prilyginti terorizmą, genocidą ir t. t. ( pamąstykime apie rugsėjo 11 – os pasaulinio mąsto įvykį, ir problemą su Iraku ).
Mano manymu tarptautinė teisinė atsakomybė yra labai reikalinga ir reikšmi pasaulio valstybių raidai.8.Naudota literatūra
1. Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius 20002. Vadapalas. Tarptautinė teisė: bendroji dalis. Vilnius 19983. Pranas Kūris, Mykolas Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius 19854. Konvencija “Valstybių atsakomybės straipsnių projektas“.5. Zenonas Petrrauskas, Dainius Žalimas, Skirgailė Žaltauskaitė- Žalimienė. Diplomatinė teisė. Teisinės informacijos centras. Vilnius 20036. Petras Algirdas Čionys. Tarptautinė humanitarinė teisė. Vilnius, 2004
Elektroninė informacija: (interneto vartai)