AT funkcijos

Turinys

Įžanga 3
1. Administracinės teisės sąvoka 4
2. Administracinės teisės funkcijos 4
2.1. Reguliacinė administracinės teisės funkcija 5
2.2. Apsauginė administracinės teisės funkcija 7
2.2.1.Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme 7
2.2.2. Represinė administracinės teisės funkcija 16
3. Išvados 19
4.Functions of administrative law 20
Literatūra: 23Įžanga
Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje. Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į 2 dideles grupes: į viešąją ir privatinę teisę. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos.Tačiau šiame darbe bus nagrinėjama tik administracinė teisė, o būtent administracinės teisės funkcijos.Teisės funkcijos – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos.
Kai kuriose teisės šakose dominuoja viena iš šių funkcijų. Tokios, pavyzdžiui, teisės šakos kaip baudžiamoji, baudžiamojo proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje svarbiausiai vaidmuo tenka reguliacinei funkcijai. Tačiau administracinėje teisėje kaip reeguliacinė taip ir apsauginė funkcija atlieka didelį vaidmenį. Todėl dėl šio svarbumo ginčijamasi, kadangi iš vienos pusės žmonių teisių ir laisvių apsauga turėtų būti svarbiausias dalykas, tačiau iš kitos pusės, daug dėmesio yra skiriama ir teisės aktams, kurie apibrėžia administracinių sa

antykių subjektų teisinį statusą.
Šio darbo tikslas yra pabandyti išnagrinėti administracinės teisės funkcijas. Administracinės teisės funkcijoms nėra skirta daug dėmesio, ši administracinės teisės sritis nėra plačiai nagrinėta. Taigi savo darbe vadovausiu teisės aktais, administracinių teismų praktika ir administracinės teisės paskaitų konspektais. Stengsiuosi bandyti atskleisti administracinės teisės funkcijų turinį analizuodama turimą medžiagą. 1. Administracinės teisės sąvoka
Norint apibrėžti administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad administracinės teisės reguliavimo dalykas galėtų būti suvokiamas kaip gana apibrėžtas ir savarankiškas – tai valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai. Būtent taip dažniausiai apibūdinama administracinė teisė šiuolaikiniame rusų teisės moksle. Antai N. Bachrachas rašo, kad „Administracinė teisė – tai viena iš savarankiškų teisės šakų, kuri susideda iš teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius vykdomosios valdžios srityje“. Paanašiai administracinę teisę suvokia ir J. Kozlovas: „Administracinė teisė – . teisinės sistemos dalis, kurią sudaro visuma teisės normų, skirtų reguliuoti visuomeninius santykius, atsirandančius įgyvendinant vykdomąją valdžią. Tačiau tai būtų labai paviršutiniškas požiūris į administracinę teisę. Administracinė teisė dažnai vadinama valdymo teise arba teisės apie valdymą šaka. Toks administracinės teisės apibūdinimas grindžiamas lotynišku žodžiu administratio, lietuvių kalba reiškiančiu „valdyti“, „vadovauti“. Administracinė teisė dažnai vadinama valdymo teisė arba teisės apie valdymą šaka. Administracinę teisę galima apibrėžti kaip teisės šaką, susidedančią iš teisės normų, reguliuojančių vi
iešojo valdymo sistemų, institucijų ir valstybės tarnybos organizavimą, jų ir kutų institucijų, įstaigų, įmonių vidaus administravimą, valstybės ir savivaldybių institucijų atliekamą viešojo valdymo veiklą bei su ja susijusius administracinio reagavimo ir asmenų teisių užtikrinimo viešojo valdymo srityje santykius [5]. 2. Administracinės teisės funkcijos
Socialinė teisės paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis ( lot. functio – atlikimas, vykdymas). Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Istoriniu požiūriu ne visos teisės funkcijos universalios: vienos iš jų(reguliacinė) yra būdingos visų epochų teisei ( nes susijusios su pačia teisės esme – teisių ir pareigų santykiu), kitos – tik tam tikros epochos teisei (demokratinei) [1]. Administracinės teisės mokslas išskiria 3 funkcijas: teorinę, auklėjamąją ir taikomąją. Auklėjamoji funkcija skatina asmenį apmąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys. Tai skatina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje su artimu, ne tik jaustis asmenybe, bet ir matyti kitą žmogų ja esant.[1]Taikomoji funkcija tai kitaip tariant administracinių teisės normų taikymas.Teisės taikymas – valdinga kompetentingų valstybės organų veikla realizuojant teisės normas konkrečiu gyvenimo atveju ir individualiai apibrėžtų asmenų atžvilgiu.Dažniausiai tai labai sudėtinga procedūra, nes reikia, kad teisės aktas būtų atitinkamai pritaikytas visuomenei, kad atitiktų Konstitucijai.
Kaip ir kitose teisės šakose administracinėje teisėje svarbiausias vaidmuo tenka reguliacinei ir
r apsauginei funkcijai.2.1. Reguliacinė administracinės teisės funkcija
Reguliacinės funkcijos ypatybė, kad ji nustato visuomeninių santykių organizacijos ir socialinių ryšių tarpusavio koordinacijos pozityvaus elgesio taisykles [2]. Administracinėje teisėje ši funkcija pasižymi tuo, kad išleidžiami įstatymai, teisės aktai, kurie apibrėžia teisės subjektų dalyvaujančių viešajame valdyme teisinį statusą. Administracinė teisė daugiausia yra siejama su vyriausybe.Vyriausybės teisinį statusą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija [7], Vyriausybės įstatymas [10] ir Vyriausybės darbo reglamentas. Pagal Vyriausybės įstatymą Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje.Ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai.Pagal Vyriausybės įstatymą 8str. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą, po Seimo rinkimų, kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė bei be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo. Ministrą Pirmininką skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai.Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis.
Ministrą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu.Ministras vadovauja ministerijai.Ministras leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi.
Vyriausybė tu
uri tam tikrus administracinius įgaliojimus:
1) Žemesniųjų viešosios administracijos grandžių formavimo įgaliojimai(steigia ir panaikina vyriausybės įstaigas, skiria ir atleidžia apskričių viršininkus, skiria ir atleidžia vyriausybės atstovus vykdančius savivaldybių administracinę priežiūrą, pasiūlo steigti, reorganizuoti, panaikinti ministerijas, tvirtina ir keičia ministerijų ir vyriausybės įstaigų nuostatas)
2) Kontrolės įgaliojimai (aprobuoja ministerijų ir vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus, per ministrus ar kitų įstaigų vadovus prižiūri kaip tuose ministerijose ir įstaigose įgyvendinami įstatymai, kontroliuoja kaip jos atstovai atlieka savo funkcijas prižiūrėdami savivaldybes ir jų veiklą)
3) Administracinio reagavimo įgaliojimai (panaikina neteisėtus ministerijų, vyriausybės įstaigų vadovų valdymo teisės aktus, atleidžia iš pareigų blogai dirbančius atstovus ir apskrities viršininkus)

Vyriausybė įgyvendina įstatymus,juos vykdo išleidžiama atitinkamus poįstatyminius aktus – nutarimus. Nutarimai neturi prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, negali nustatyti naujų teisės normų, negali reguliuoti tų santykių, kurių įstatymas nereguliuoja.

Subjektų dalyvaujančių viešajame valdyme teisinį statusą apibrėžia ir Vietos savivaldos įstatymas [11].Vietos savivaldos institutas tiesiogiai numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vietos savivaldos institucijos nėra valstybės institucijos. Žodis „savivalda“ rodo, kad jos atskirtos nuo valstybės, jos tvarkosi savarankiškai per savivaldybės tarybą išrinkta demokratiniu būdu. Institucija, įgyvendinanti savivaldos teisę, yra savivaldybės taryba.Pirmąjį savivaldybės tarybos posėdį šaukia apygardos rinkimų komisijos pirmininkas. Pirmajame posėdyje renkamas savivaldybės meras ir administracijos direktorius. Meras renkamas slaptu balsavimu. Savivaldybės taryba gali atleisti merą prieš terminą. Savivaldybės taryba turi administracinius įgaliojimus:
1) Organizaciniai ir kontrolės įgaliojimai (renka merą, gali jį atleisti prieš terminą; nustato savivaldybės administracinių etatų sąrašus; išklauso mero ataskaitas)
2) Įgaliojimai ekonomikos ir finansų srityje (nustato vietines rinkliavas; nustato tarifus už teikiamas paslaugas; nustato mokesčių lengvatas)
3) .Įgaliojimai aplinkosaugos ir sanitarijos srityje (nustato saugomų teritorijų sąrašą savivaldybės teritorijoje; tvirtina įvairias taisykles kaip teisės aktus – gyvūnų laikymo, turgaviečių prekybos, gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklės)

Savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo, atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį, gali kreiptis į teismą. Savivaldybės turi teisę imtis visų teisėtų priemonių, kad būtų laikomasi savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir su jo įgyvendinimu susijusių reikalavimų.2.2. Apsauginė administracinės teisės funkcija
Tai socialinės paskirties lemiama teisinio poveikio kryptis, skirta apsaugoti bendrus svarbiausius ekonominius, politinius, nacionalinius, asmeninius santykius, jų neliečiamumą ir pašalinti neigiamus visuomeninei santvarkai santykius[2].
Apsaugos funkcija apibūdina teisę kaip darančią ypatingą poveikį žmonių elgesiui, paveikiant jų valią sankcijos grėsme, nustatant draudimus ir įgyvendinant teisinę atsakomybę. Ši funkcija informuoja visuomeninių santykių subjektus, kokios socialinės vertybės yra saugomos valstybės teisinėmis priemonėmis. Be to, ji rodo visuomenės politinį ir kultūros lygį, humaniškus teisės pradus[2].
Administracinėje teisėje apsaugos funkcija turi dvi atmainas:

1)Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme

2)Represinė2.2.1.Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme.
Žmogaus teisės – esminės šiuolaikinės civilizacijos vertybė.Žmogaus teisės yra ne vien teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorovinė kategorija. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1996m. lapkričio 20d. nutarime, „<.> teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis“. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu. Tai savarankiškos ir nepakartojamos asmenybės saviraiškos būdas. Asmens teisės priklauso kiekvienam žmogui, nesvarbu, ar jis Lietuvos Respublikos pilietis, užsienietis ar asmuo be pilietybės. Konstitucijoje apibūdinant šių teisių subjektą vartojami žodžiai „žmogus“[6].

Daug piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, remiantis bendromis konstitucijos nuostatomis.Savarankiškos teisės neturi tiesioginio ryšio su konstitucijos nuostatomis. Pvz. teisė vairuoti, medžioti. Tos teisės įtvirtintos bendromis konstitucijos ir įstatymų nuostatomis. Šias teises suteikiamos piliečiui atsižvelgiant į tam tikras sąlygas (pvz. išlaikius vairavimo egzaminą).
Žmogaus santykiai su viešąja administracija gali būti dalijami i 2 grupes:

1)žmogaus ir viešosios administracijos ryšiai, kuriuose aktyvioji pusė – viešoji administracija, o žmogus privalo paklūsti teisėtiems viešosios administracijos reikalavimams. Tai subordinacijos santykiai.

2)Aktyvioji pusė – individas, o viešoji administracija privalo individo naudai atlikti tam tikrus veiksmus.
Antroji grupė apima šias teisės įgyvendinimo santykių grupes:

1)Teisė gauti informaciją apie vykdomąją valdžią

2)Teisė teikti pasiūlymus gerinti viešąjį valdymą (peticijų teisė)

3)Skundų ir prašymų teisė

4)Administracinių ginčų santykiai

Teisė gauti informaciją apie vykdomąją valdžią. Ši teisė yra įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje, kuris apima laisvė turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinėje visuomenėje informacija, šalinanti nežinojimą, neapibrėžtumą, daranti žmogaus elgesį prasmingą, tapo sąmoningai suvoktu žmogaus poreikiu. Informacijos laisvė – reikšminga žmogaus statuso šiuolaikinėje visuomenėje dalis. Kiekvienas žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus. Nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jam bendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičiantis informacija žmogui atsiveria galimybė plėsti savo žinias, ugdyti pasaulėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei. Šios teisės įgyvendinimu laiduojamas žmogaus orumas, asmenybės vystymasis.
Ne mažiau svarbus ir kitas šios teisės aspektas. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1997m. vasario 13d. nutarime, „laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą. Būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas.“[6]
Teisė gauti informaciją yra interpretuojama įvairių įstatymų nuostatose, Civilinio Kodekso normose[8], Visuomenės informavimo[15] ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų [14] ir kituose įstatymuose.
Visuomenės informavimo įstatymas nustatyto viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę.
Informacijos laisvė Visuomenės informavimo įstatyme suprantama kaip kiekvieno asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisv.ę laikytis savo nuomonės, taip pat įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Pagal minėto įstatymo nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę: rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse; neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas; užsirašinėti, fotografuoti filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis.
Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančio nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios nešališkumui.
Teisei gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų skirtame straipsnyje pakartojamos ir kai kurios Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo nuostatos ir nustatoma, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus(kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu (kopijavimu).
Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas buvo priimtas 2000 m. sausio 11d. ir įsigaliojo nuo 2000 m. birželio 1d. Jis nustato asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų bei šios teisės įgyvendinimo tvarką. Šis įstatymas nereglamentuoja tokio informacijos gavimo, kurį reglamentuoja kiti įstatymai. Šis įstatymas reglamentuoja ne tik viešos informacijos gavimą, bet ir privačios informacijos apie save, esančios valstybės ar savivaldybių įstaigose, gavimą, jeigu tokia informacija yra kaupiama neautomatiniu būdu. Pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją ar oficialų dokumentą, pateikia įstaigai prašymą. Prašyme turi būti nurodoma: pareiškėjo vardas, pavardė, adresas, kokią informaciją nori gauti. Informacija arba oficialus dokumentas pareiškėjui ar jo atstovui turi būti pateikti ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Jeigu informacijai parengti reikia daugiau laiko, įstaigos vadovas turi teisę pratęsti šį terminą dar iki 14 kalendorinių dienų, tačiau visas terminas negali būti ilgesnis kaip 1 mėnuo nuo prašymo gavimo dienos.Pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 13 straipsnį informacija netaikoma, jei ji yra valstybinė, tarnybinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privati.Apie tai pranešama pareiškėjui ir nurodoma nesuteikimo priežastis. Pagal 14 straipsnį pareiškėjas per 1 mėnesį nuo atsakymo gavimo, jei, jo nuomone, pateikta informacija yra neteisinga ar neišsami, taip pat jeigu jis atsakymo negavo per 1 mėnesį nuo tos dienos, kurią informacija turėjo būti pateikta, turi teisę skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka informacijos nepateikimą, neišsamios informacijos pateikimą arba atsisakymą pateikti informaciją ar oficialų dokumentą Administracinių ginčų komisijai.

Teisė teikti pasiūlymus gerinti viešąjį valdymą (peticijų teisė). Tai konstitucinė teisė įtvirtinta LR Konstitucijos 33 straipsnyje. Lyginamojoje konstitucinėje teisėje peticijos teisė vertinama kaip piliečių teisė kreiptis su reikalavimais, pasiūlymais, skundais, adresuojamais valstybės institucijoms, kurios pagal savo kompetenciją gali. išspręsti peticijoje suformuluotą reikalavimą ar pasiūlymą. Peticija gali būti individuali ar kolektyvinė. Manoma, kad peticijos teisė pirmą kartą buvo įtvirtinta JAV Pensilvanijos įstatyme. Nors peticijos teisė paprastai vertinama kaip politinė teisė, — ją turi tik konkrečios valstybės piliečiai, tačiau kai kurių šalių (pvz., Vengrijos) konstitucijos apibrėžimai leidžia daryti prielaidą, kad šia teise gali pasinaudoti kiekvienas. Kai kurių valstybių (pvz., Japonijos) konstitucijose reglamentuojama, kokio pobūdžio klausimai gali būti keliami peticijose. [6]
Šios teisės įgyvendinimo tvarką detaliau nustato Peticijų įstatymas [13]. Pagal Peticijų įstatymo 2str. nuostatas peticija – tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; valdžios ir valdymo institucijų reformavimo; kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija.
Peticijas nagrinėja peticijų komisijos, sudaromos Seime, Vyriausybėje, savivaldybių taryboje. Peticijos yra nagrinėjamos vadovaujantis tokiais principais, kaip lygybės įstatymui; viešumo; draudimo varžyti kitų asmenų teises ar laisves ar kenkti kitų asmenų, visuomenės ar valstybės interesams; kolegialaus nagrinėjimo; operatyvumo; procedūrų konfidencialumo.
Išnagrinėjus peticiją Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos komisijoje, apie priimtus sprendimus per 10 dienų raštu pranešama pareiškėjui ar jo atstovui.
Jeigu peticija yra pripažinta tenkintina, tai pagal peticijoje išdėstytus reikalavimus ir siūlymus gali būti rengiamas atitinkamas teisės akto projektas arba sudaryta darbo grupė tokiam projektui parengti.
Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos komisijų sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami.

Skundų ir prašymų teisė. Skundas – 1 asmens ar kelių raštu ar žodžiu kreipimasis dėl valdymo institucijų, pareigūnų, organų, asmenų piktnaudžiavimo, kuriuo pažeidžiamos asmens teisės ir interesai.[12] Skundu siekiama, kad teisės pažeidimai būtų nutraukti, atstatytos nukentėjusių teisės, kad kalti būtų sudrausminti, patraukti atsakomybėn.
Skundo teisė įgyvendinama šiais būdais:
1) Ginant asmens teises pagal administracinės procedūros veiksmus;
2) Apskundžiant pareigūnų neteisėtas veikas Seimo kontrolierių įstaigoms.

1) Administracinės procedūros atsirado 1999m. priėmus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.[16] Administracinė procedūra –viešojo administravimo subjektų atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmenų prašymą bei priimant dėl jo sprendimą. Pagrindas administracinei procedūrai pradėti yra asmens rašytinis prašymas; valstybės, savivaldybės tarnautojo tarnybiniame pranešime pateikti faktai; visuomenės informavimo priemonėse pateikta informacija apie valstybės ar savivaldybės institucijoje pažeistas piliečių ar kitų asmenų teises; kiti paaiškėję piliečių ir kitų asmenų teisių pažeidimo atvejai.[16]
Kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją. Jeigu institucija neįgaliota priimti sprendimo prašomu klausimu, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda prašymą kompetentingai institucijai, apie tai pranešdama pareiškėjui.Prašymų nagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kompetentinga institucija gauna prašymą. Kiekviena viešojo administravimo institucija privalo organizuoti savo darbą taip, kad asmenys, norintys ar privalantys pateikti prašymą asmeniškai, galėtų tai padaryti per visą darbo dienos laiką. Prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip. Šalių susitarimu terminas gali būti pratęstas. Sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip. per 10 dienų nuo teikimo gavimo dėl administracinio sprendimo datos. Administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį. Viešojo administravimo subjektai asmens prašymu privalo jį supažindinti su jų priimtais viešojo administravimo dokumentais.

2) Seimo kontrolierių darbo tvarką ir įgaliojimus nustato 1998m. priimtas Seimo kontrolierių įstatymas.[16]Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Pareigūnai, dėl kurių piktnaudžiavimo ir biurokratizmo Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus, yra: valstybės valdžios ir valdymo institucijų, savivaldybių tarybų ir valdybų bei jų padalinių darbuotojai ar įgalioti asmenys, kurie pagal savo pareigas atlieka organizacines, tvarkomąsias ar administracines funkcijas.Jei Seimo kontrolierius aptinka kitų pažeidimų, nenurodytų piliečių skunduose, jis juos tiria savo iniciatyva, kai atitinkami klausimai priskirti jo kompetencijai, arba perduoda juos ištirti kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms. Kiekvienas pilietis turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl valstybės ar savivaldybės įstaigos, priskirtos kontrolieriaus kompetencijai, pareigūno piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Seimo kontrolierius taip pat tiria Seimo narių jam perduotus piliečių skundus, kurie atitinka šio įstatymo reikalavimus.

Seimo kontrolierius nenagrinėja skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, ir kitų skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas. Skundams paduoti nustatomas 3 mėnesių nuo skundžiamų veiksmų padarymo terminas. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, taip pat anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.
Seimo kontrolierius atsisako nagrinėti skundą ir ne vėliau kaip per 7 dienas grąžina jį pareiškėjui, jeigu:

1) prieina prie išvados, kad skundo dalykas yra mažareikšmis;

2) skundas paduotas praėjus šio įstatymo 15 straipsnyje nustatytam terminui;

3) skunde nurodytų aplinkybių netiria Seimo kontrolieriai;

4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme;

5) dėl skundo dalyko yra iškelta baudžiamoji byla ar vyksta parengtinis tardymas.

Jeigu pareiškėjui skundas grąžinamas, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas. Po ištyrimo paduotas pakartotinai skundas nenagrinėjamas,jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.
Skundai turi būti ištirti ir pareiškėjui atsakyta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Prireikus tyrimo terminą Seimo kontrolierius gali pratęsti dar vienam mėnesiui. Apie tai jis turi pranešti pareiškėjui.
Kai tyrimas baigtas, su jo rezultatais supažindinamas įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovas, taip pat pareigūnas, kurio veiksmai buvo tiriami, ir skundo autorius.

Administracinių ginčų santykiai. Administracinis ginčas – asmenų ginčai su viešojo administravimo institucijomis dėl administravimo veiklos, taip pat tarp pačių viešojo administravimo institucijų , išskyrus civilinius.[18] Administracinių ginčų nagrinėjimas yra skiriamas į 2 rūšis:
1) Ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas;
2) Teisminis ginčų nagrinėjimas.

1)Ikiteisminėms administracinių ginčų institucijoms priskiriamos administracinių ginčų komisijos. Jų statusą reguliuoja 1999m. priimtas Lietuvos Respublikos administracinių ginčų įstatymas.[18]Skiriamos 3 administracinių ginčų komisijų grandys:

1)Savivaldybių administracinių ginčų komisijos. Jos paskirtis – nagrinėti skundus dėl savivaldybės institucijų ir pareigūnų priimtų individu.alių administracinių aktų veiksmų ir teisėtumo, taip pat dėl atsisakymo atlikti tam tikrus administracinius veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

2)Apskrities administracinių ginčų komisijos. Apskrities administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t.y. dėl apskrityje esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

3)Vyriausioji administracinių ginčų komisija. nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

Tačiau, nors įstatyme yra įtvirtintos visos trys administracinių ginčų komisijų grandys, realiai veikia tik paskutinioji – Vyriausioji administracinių ginčų komisija.
Administracinių ginčų komisijai paduoti skundai (prašymai) turi būti išnagrinėti ir sprendimai dėl jų priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jų gavimo. Administracinių ginčų komisija sprendimą dėl ginčo paprastai priima bendru sutarimu dalyvaujant ne mažiau kaip 4 komisijos nariams. Kai bendras sutarimas nepasiekiamas, priimtu laikomas tas sprendimas, už kurį balsavo bent 3 komisijos nariai.
Jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo administracinių ginčų komisijos sprendimo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu užtikrinti sprendimo vykdymą.
Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

2) Administracinių teismų statusą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas[19].Administracinių teismų sistema sudaro:
1) Apygardos administraciniai teismai;
2) Vilniaus apygardos administracinis teismas;
3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms. Sprendžia dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Sprendžia valstybės tarnybos ginčus, ginčus dėl Seimo kontrolierio kreipimosi dėl pareigūno biurokratizmo ir administracinių teisės pažeidimų bylose, ginčus tarp viešojo administravimo subjektų.
Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencija yra tokia pati kaip ir kitų apygardų administracinių teismų, tačiau ginčo šalimi yra centrinis viešojo administravimo subjektas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, įskaitant bylas dėl administracinių teisės pažeidimų; apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai; vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms; galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai; galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimais.
Administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Į teismo posėdžių salę neįleidžiami jaunesni kaip šešiolikos metų asmenys, jeigu jie nėra proceso dalyviai arba liudytojai.
Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesin.ę ar komercinę paslaptį. Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį. Uždarame teismo posėdyje gali būti proceso dalyviai, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, specialistai, ekspertai, vertėjai.
Bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas netaikomas ir tais atvejais, kai pagal įstatymą skundai ar bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.

Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.2.2.2. Represinė administracinės teisės funkcija
Tai antroji apsauginės funkcijos atmaina. Pasireiškia represiniu poveikiu tiems socialiniams santykiams, kurie pažeidžiami administracinių teisės subjektų neteisėtu elgesiu.Tai teisinės atsakomybės klausimas administracinėje teisėje.
Atsakomybė pagal administracinė teisę yra taikoma už teisės pažeidimus, kurie padaromi viešojo valdymo sferoje. Atsakomybė administracinėje teisėje apima:

1)Administracinę atsakomybę, t.y. atsakomybę už padarytus administracinius teisės pažeidimus. Paliečia visus valstybės gyventojus. Tų pažeidimų, už kuriuos taikoma administracinė atsakomybė yra gausybė.

2)Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę. Valstybės tarnautojų tarnybinė atsakomybė – tokie valstybės tarnybos santykiai, kai tarnybos vadovas ar kitas įgaliotas asmuo paskiria tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui už jo kalta veika padaryta tarnybinį nusižengimą.

1999m. buvo priimtas „Valstybės tarnybos“ įstatymas[ 17].Jo nauja redakcija galioja nuo 2003 07 04. Tačiau ankstesniame įstatyme tarnybinių nuobaudų klausimas buvo sureguliuotas geriau.1999m. priimtame įstatyme buvo išskirta 3 grupes nusižengimų:
1) Sunkūs nusižengimai. Tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo tiesiogiai pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės, šiurkščiai pažeidžiami įstatymai ar kitaip šiurkščiai nusižengiama įstatymo nustatytoms valstybės tarnautojo pareigoms. Už tokį pažeidimą galima buvo skirti vieną iš nuobaudų: Atleidimą iš valstybės tarnybos; pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis nuo 6 mėnesių iki 3 metų; nušalinimas nuo pareigų nuo 1 iki 6 mėnesių; griežtas papeikimas.

2) Vidutiniai nusižengimai. Už juos galima buvo skirti viena iš tarnybinių nuobaudų: pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis iki 6 mėnesių; nušalinimas nuo pareigų nuo 10 dienų iki 1 mėnesio; griežtas papeikimas; papeikimas.

3) Lengvi nusižengimai. Tai valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, kuriuo nežymiai nusižengiama institucijoje ar įstaigoje nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai. Galima buvo skirti viena iš šių nuobaudų: darbo užmokesčio sumažinimas 3 dienų pareiginės algos dydžio ar mažesne suma; papeikimas; įspėjimas žodžiu.

Pagal 1999m. Valstybės tarnybos įstatymą valstybės tarnautojui tokia nusižengimų klasifikacija buvo nepatogi, nes galima buvo bausti už įvairius nusižengimus. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo naują redakciją valstybės tarnybos atsakomybė palikta valstybės tarnybos diskrecijai, valstybės tarnautojas pats sprendžia yra nusižengimas ar ne.Pagal galiojantį Valstybės tarnybos įstatymą, už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:
1) pastaba
2) papeikimas
3) griežtas papeikimas
4) atleidimas iš pareigų.

Tarnybinis nusižengimas yra juridinis tarnybinės atsakomybės pagrindas. Tai neteisėta darbuotojo veika, kuri gali pasireikšti tiek neteisėtais veiksmais, tiek neveikimu. Tarnybinio nusižengimo objektu yra normalaus funkcionavimo santykiai. Valstybės tarnybos tarnybinė atsakomybė galima tik esant darbuotojo kaltei. Kaltė priklauso teisės pažeidimo subjektyviajai pusei. Ji reiškia valstybės tarnautojo psichinį santykį su padarytu nusižengimu.
Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas.
Jei valstybės tarnautojas padarė nusižengimą neidamas savo pareigų, tai jis traukiamas atsakomybėn kaip paprastas pilietis.

3)Atsakomybę pagal drausmės statutus.

Statutai numato drausminę valstybės tarnautojų atsakomybę. Specialius statutinius klausimus reguliuoja žinybiniai teisės aktai.Jai būdinga:
„Statutiniai“ tarnautojai atsako ne tik už netinkamą pareigų vykdymą, bet ir už elgesį diskredituojantį policiją ar vidaus struktūrą apskritai. Statutinių tarnautojų atsakomybė grind.žiama garbės kodeksu.
Administracinės atsakomybės taikymas neretai tuo pačiu reiškia ir statutinės drausminės atsakomybės taikymą. Jei policijos pareigūnas vairuodamas transportą padaro nusižengimą kaip pilietis, tai atsakys pagal administracinę atsakomybę ir jam gali būti taikoma drausminę atsakomybę.
Platesnis drausminių nuobaudų sąrašas. Dar papildomai galima taikyti 2 rūšių nuobaudas:

1)pareigų pažeminimas

2)pareiginio laipsnio pažeminimas

4)Valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę už padarytą materialinę žalą.

Tai bendras administracinės ir civilinės teisės institutas. Materialinė atsakomybė reiškia pareiga atlyginti padarytą materialinę žalą. Šituos santykius reguliuoja įstatymai, kurie yra priskirti administracinei teisei ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Materialinė žala valstybės tarnyboje gali atsirasti 2 atvejais:
1) kai netinkamai vykdomas vidaus administravimas;
2) kai padaroma neteisėtais ar savivaldos institucijų pareigūnų priimtais valdymo aktais ar veiksmais.

Valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru. Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygina natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. 3. Išvados
Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Administracinėje teisėje svarbiausias vaidmuo tenka reguliacinei ir apsauginei funkcijai.
1) Reguliacinė. Pasižymi tuo, kad išleidžiami įstatymai, teisės aktai, kurie apibrėžia teisės subjektų dalyvaujančių viešajame valdyme teisinį statusą.Į šį sistemą patektų vyriausybės institucijos, iš dalies prezidento institutas, savivaldybių institucijos ir pareigūnai, kai kurios Seimo formuojamos ir jam atskaitingos institucijos.
2) Apsauginė. Ši funkcija informuoja visuomeninių santykių subjektus, kokios socialinės vertybės yra saugomos valstybės teisinėmis priemonėmis. Be to, ji rodo visuomenės politinį ir kultūros lygį, humaniškus teisės pradus. Administracinėje teisėje išskiriamos 2 šios funkcijos atmainas:

1)Represinė. Pasireiškia represiniu poveikiu tiems socialiniams santykiams, kurie pažeidžiami administracinių teisės subjektų neteisėtu elgesiu.Tai teisinės atsakomybės klausimas administracinėje teisėje.

2)Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme. Žmogus turi teisę gauti informaciją apie vykdomąją valdžią, peticijų teisę, skundų ir prašymų teisę, konstitucinių ir kitų teisių gynimas pagal administracinių procedūrų taisykles. 4.Functions of administrative law
Summary

Administrative law is administration law, a branch of law on administration. The social mission of law is ensured with the help of legal functions. Legal functions are directions and ways of making impact on human behaviour. The key role in administrative law goes to regulatory and protective functions.
Regulatory function. It features legislation, legal acts, which define the legal status of legal subjects, which participate in public administration. The system would cover state institutions, agencies, partially the presidential institution, municipality institutions and officials, some other institutions formed by the parliament and accountable to it.
Legal status of the government is defined by the Constitution of the Republic of Lithuania, the Law on Government and Government work regulations. According to the Law on Government, the government embodies the executive branch. The government has the following administrative authorities:
Authorities of forming lower-ranking public administration chains;
Control authorities;
Authorities of administrative reaction.

The government carries laws into execution by issuing relevant post-legislative acts – decrees. The decrees shall not contravene laws and the Constitution, shall not set new legal norms or regulate relations that are not regulated by the law.

Legal status of subjects participating in public administration is defined by the Law on Local self-government. Local self-government institution is directly provided for under the Constitution of the Republic of Lithuania. Local self-governments are not state institutions. The word “self-government” describes that it is separated from the state, it operates independently through the common council elected democratically. The institution, embodying the self-government, is the common council.

Protective function. This function informs the subjects of social relations, which of the social values are protected by state legal instruments. Moreover, it shows public political and cultural level and humane basis of law. Administrative law embraces the following 2 functions:
Retaliatory. It features retaliatory measures on such social relations, which are violated by illegal action of administrative legal subjects. It is the legal responsibility issue within the administrative law.
Implementation of constitutional human and other rights and their protection within public administration. A person is entitled to the right to receive information about executive branch, right of petitions, law on claims and requests, protection of constitutional and other rights following the rules of administrative proceduresLiteratūra:
Teisės literatūra:
1) Alfonsas Vaišvila .Teisės teorija. Vilnius, 2000
2) Stasys Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000
3) K.Lapinskas, P. Petkevičius .Tarybinė administracinė teisė. Vilnius ,1980
4) Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius ,2002
5) Mokslo darbai.Teisė, 43 tomas.Vilniaus universiteto leidykla, 2002
6) LR Konstitucijos Komentaras, I dalis. Teisės institutas, 2000

Teisės aktai:
7) LR Konstitucija, 1992 11 25
8) LR Civilinis Kodeksas,Vilnius, 2002 07 10
9) LR Administracinių Teisės Pažeidimų Kodeksas, Vilnius 2003 10 06
10) LR vyriausybės įstatymas, VŽ., 1994, Nr. 43 – 772
11) LR vietos savivaldos įstatymas, VŽ., 2000, Nr. 91-2832
12) LR seimo kontrolierių įstatymas, VŽ., 1998, Nr. 48-552
13) LR peticijų įstatymas, VŽ., 1999, Nr. 66-2128; aktuali redakcija VIII-1313, 2003 09 04
14) LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų, VŽ., 2000, Nr. 10-236; aktuali redakcija VIII-1524, 2000 05 23
15) LR visuomenės informavimo įstatymas, VŽ., 1996, Nr. 71-1706; aktuali redakcija VIII-1319, 2003 05 01
16) LR viešojo administravimo įstatymas, VŽ., 1999, 60-1945
17) LR valstybės tarnybos įstatymas, VŽ., 1999, Nr. 66-2130; aktuali redakcija: VIII-1316, 2003 07 04
18) LR administracinių ginčų komisijų įstatymas, VŽ., 1999, Nr. 13-310; aktuali redakcija VIII-1031, 2003 03 25
19) LR administracinių bylų teisenos įstatymas, VŽ., 1999, VIII-1029

Leave a Comment