APMOKESTINIMO TVARKOS TEISINIS REGLAMENTAVIMASTurinys
Įvadas 31. APMOKESTINIMO TVARKA 41.1. Mokesčių mokėtojai, jų pareigos ir teisės 41.2. Apmokestinimo objektas ir mokesčio bazė 81.3. Mokesčio dydis (tarifas) 92. Mokesčių mokėjimo taisyklės 112.1. Mokesčio mokėjimo formos 112.2. Mokesčių lengvatos 16Išvados 18ĮVADASKiekvienoje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje yra taikoma, toje valstybėje nustatyta mokesčių sistema. Kuri yra nuolat tobulinama, siekiant sukurti darnią ir veiksmingą mokesčių sis-tema, kuri remiasi Mokesčių administravimo įstatymu. Pagal kurį apmokestinimo tvarka susideda iš mokesčio mokėtojo, mokesčio bazės, mokesčio objekto, mokesčio dydžio (tarifo), mokesčio mokėjimo būdo, mokesčio mokėjimo formos, mokesčio sumokėjimo termino ir mokesčių lengvatų. 1. APMOKESTINIMO TVARKAApmokestinimo tvarka – mokesčių įstatymų nustatytos taisykės, kuriomis apibrėžia-mas mokesčių mokėtojas, mokesčio bazė, mokesčio dydis (tarifas), mokesčio mokėjimo būdai, mokesčio mokėjimo forma, mokesčio lengvatos. Šie mokesčių elementai yra apibrėžti Mokesčių administravimo įstatyme ir konkrečių mokesčių įstatymuose. 1.1. Mokesčių mokėtojai, jų pareigos ir teisėsPagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčio mokėtojas – ,,asmuo, kuriam mokesčio įstatymas nustato prievolę mokėti mokestį“. Mokesčio mokėtoju gali tapti tiek fizinis as-muo (individas), tiek juridinis asmuo, tiek kita organizacija, taip pat bet koks kitaip organizuotas teisės subjektas, nepriklausomai kokie jo santykiai su valstybe, nustačiusia mokestį (t.y. ar jis prik-lauso jos jurisdikcijai, ar ne). Vienus mokesčius moka tik juridiniai asmenys (pelno mokestį), kitus – tik individai (gyventojų pajamų mokestį), trečius – įvairūs mokesčio mokėtojai (valstybės rinkliavą).Bet kuriuo atveju mokesčio mokėtojas turi daugybę įstatyme įtvirtintų teisių ir pa-reigų, sudarančių jo teisinį statusą. Kiekvienas mokesčio mokėtojas privalo : mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikytis nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, teikti moke-sčio administratoriui reikalingą informaciją, vykdyti mokesčio administratoriaus nurodymus ir t.t. Įstatymas, nustatydamas mokesčio mokėtojo teisinę padėtį, suteikia jam ir atitinkamas teises: gauti norminius dokumentus bei kitą informaciją, reikalingą mokestinei prievolei vykdyti; reikalauti, kad jo suteikta mokesčio administratoriui informacija būtų laikoma paslaptyje; reikalauti mokesčio permokos grąžinimo (įskaitymo); užginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą bei jo pasekmes ir t.t. Tinkamas mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas turi sudaryti sąlygas viso mokesčių administravimo proceso efektyvumui užtikrinti.
Kalbant apie mokestį kaip apie prievolę valstybei, žinotina, kad struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareiga laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Daugumos mokesčių atžvilgiu šios dvi pareigos sutampa ir už tinkamą jų vykdymą atsako vienas asmuo – savarankiškas mokesčio mokėtojas (žemės mokestis, pelno mokestis). Tačiau galimi dvejopos mokestinės prievolės atvejai, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (mokesčio mokėtojo), o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį. Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, ,,kuriam mokesčio įstatymo nustatyta prievolė išskaičiuoti iš mokesčio mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus“. Tai būdinga, pavyzdžiui, gyventojų pajamų moke-sčiui(Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (,,Valstybės žinios“, 2002, Nr. 73-3085) pajamų mokesčio mokėtojas yra pajamų gavęs asmuo (3 straipsnis). Tačiau įstatymo 23 straipsnis nurodo, kad subjektai, išmokėdami asmenims išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gy-ventojo A klasės pajamoms, privalo ,,apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį“. Tokiu būdu išmokas mokantys subjektai tampa mokestį išskaičiuojančiu asmeniu.)
Atskirais atvejais galimas mokesčio naštos perkėlimas, kai priklausančią mokėti ati-tinkamą mokesčio sumą sumoka asmuo, pagal įstatymą nesantis mokesčio mokėtoju ar mokestį išskaičiuojančiu asmeniu. Galimybė perkelti mokesčio naštą priklauso nuo įvairių sąlygų , pirmiau-sia nuo konkretaus mokesčio pobūdžio.Mokesčio naštos perkėlimas gali būti įstatyminis arba sutartinis. Įstatyminis mokesčio naštos perkėlimas dažniausiai taikomas netiesioginių mokesčių (pridėtinės vertės mokesčio) atvejais. Tada ekonominiu požiūriu mokesčio mokėtoju tampa prekių (paslaugų) vartotojas, kuris nėra mokesčio mokėtojas pagal mokesčių teisę. Pagal įstatymą moke-sčio mokėtoju išlieka prekių (paslaugų) gamintojas (importuotojas), kuris įskaičiuoja mokesčio sumą į prekės (paslaugos) kainą. Tokiu būdu mokesčio našta perkeliama vartotojui, kuris moka už prekę (paslaugą) mokesčio dydžiu padidintą kainą, o gamintojas (importuotojas) tik perveda į biudžetą iš vartotojų surinktą mokestį.
Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnis nustato, kad mok…estį ir su juo susijusias sumas už mokesčio mokėtoją (mokestį išskaičiuojantį asmenį) gali sumokėti ir kiti as-menys. Toks mokestinės naštos perėmimas vykdomas vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspek-cijos viršininko 2001 m. Rugpjūčio 9 d. Įsakymu Nr. 205 patvirtinta Mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo už mokesčio mokėtoją tvarka. Mokesčio ir su juo susijusios sumos įskaitomos mokesčio naštą perimančio asmens prašymu ir mokesčio mokėtojo sutikimu, kurie raštu pateikiami teritoriniam Valstybinės mokesčių inspekcijos skyriui, kuris gavęs šiuos dokumentus, įskaito mokestį ir per 5 darbo dienas apie tai praneša asmeniui, sumokėjusiam įmoką, bei mokesčio mokė-tojui. Praktiškai mokesčio naštą gali perimti bet kuris asmuo, išskyrus: 1) juridinius asmenis, turinčius pavaldžių įstaigų, jei įsiskolinimą sudaro šių įstaigų fi-zinių asmenų (gyventojų) pajamų mokestis;2) kitais įstatymų nustatytais atvejais.Kaip mokesčio naštos perkėlimą galima vertinti ir mokesčio mokėtojo mokestinės ne-priemokos (t.y. įstatymo nustatyta tvarka nesumokėtų mokesčių, baudų, delspinigių, palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartis sumų) perėmimą. Tokios nepriemokos perimamos vadovaujantis fi-nansų ministro 2002 m. Vasario 25 d. Įsakymu nr. 51 patvirtinta Mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarka bei Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. Gegužės 17 d. Įsakymu Nr. 127 patvirtintomis Mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tai-syklėmis. Mokestinės nepriemokos perėmimo kaip mokesčio naštos perkėlimo formos teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad trečiajam asmeniui perėmus mokestinę nepriemoką, laikoma, kad mokestinė nepriemoka yra trečiojo asmens, o mokesčio mokėtojas jos atžvilgiu jokių pareigų ne-beturi. Tokiu būdu mokestinę nepriemoką perėmęs asmuo įstatymo atžvilgiu tampa mokesčio mokėtoju nuo atitinkamos sutarties sudarymo dienos. Mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo gali perimti tik vienas trečiasis asmuo, kuris gali būti ir juridinis, ir fizinis asmuo, ir kita organi-zacija. Mokestinės nepriemokos perėmimas įforminamas Mokestinės nepriemokos perėmimo sutar-timi, sudaroma raštu tarp mokesčio mokėtojo ir nepriemokos perėmėjo tik esant vietos mokesčio inspekcijos, kurios teritorijoje asmuo yra įregistruotas mokesčio mokėtoju, sutikimui. Toks sutiki-mas duodamas, jeigu mokesčio administratoriui pateikti dokumentai įrodo, kad mokestinę ne-priemoką perimantis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų mokestinei nepriemokai sumokėti. Be to, mokesčio administratorius gali pareikalauti, kad perimamos mokestinės nepriemokos sumokėji-mas būtų užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.
Perimta mokestinė nepriemoka turi būti sumokėta tam mokesčio administratoriui, ku-riam ją turėjo sumokėti mokesčio mokėtojas. Pažymėtina, kad draudžiama mokestinę nepriemoką perduoti kitam asmeniui arba grąžinti ją perdavusiam mokesčio mokėtojui. Mokestinės ne-priemokos negali perimti bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės statusą turintis asmuo; asmuo, kuriam iškelta restruktūrizavimo byla; skolingas valstybės (savivaldybės) biudžetui ir valstybės pinigų fondams asmuo. Draudžiama perimti mokestinės nepriemokos mokesčio mokėtojo, turinčio bankrutuojančios (restruktūrizuojamos) įmonės statusą, taip pat mokesčio mokėtojo, kurio atžvilgiu inicijuotos bankroto (restruktūrizavimo) procedūros.
Sutartiniam mokesčio naštos perėmimui būdinga tai, kad mokesčio mokėtojas susitaria su trečiuoju asmeniu, jog šis sumokės už jį atitinkamą mokestį. Pavyzdžiui, žemės savininkas ar valstybinės žemės nuomininkas, sudarydamas žemės nuomos (valstybinės žemės subnuomos) su-tartį gali susitarti, kad žemės (valstybinės žemės nuomos) mokestį už jį mokės žemės nuomininkas (subnuomininkas). Tačiau pastarajam neįvykdžius susitarimo mokesčio įstatymo nustatytos povei-kio priemonės taikomos žemės savininkui ar pirminiam valstybinės žemės naudotojui kaip įstaty-miniam mokesčio mokėtojui…. 1.2. Apmokestinimo objektas ir mokesčio bazė.Apmokestinimo objektu laikytini visi reiškiniai, kurie įstatymo nustatyta tvarka ap-mokestinami konkrečiu mokesčiu. Šis apmokestinimo tvarkos elementas parodo, nuo ko arba kodėl turi būti mokamas mokestis. Pažymėtina, kad skirtingose valstybėse yra apmokestinami skirtingi objektai priklausomai nuo valstybės vykdomos mokesčių politikos atitinkamu laikotarpiu.Istoriškai pirminiu apmokestinimo objektu buvo mokesčio mokėtojas (pagalvės mokestis). Toks požiūris į apmokestinimo objektą yra išlikęs ir kai kuriose dabartinėse mokesčių sistemose (Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje). Tačiau dauguma šiuolaikinių mokesčių įstatymų ap-mokestinimo objektą pirmiausiai sieja su nuosavybe, kuria disponuoja mokesčio mokėtojas. Ap-mokestinimo objektu dažniausiai būna mokesčio mokėtojo valdomas turtas, mokesčio mokėtojo gaunamos pajamos (pelnas) ar vartojamos prekės (paslaugos).
Teisinė apmokestinimo objekto svarba pasireiškia tuo, kad mokestinė prievolė moke-sčio mokėtojui atsiranda tik tuomet, kai jis turi (naudoja) įstatymo apibrėžtą apmokestinimo ob-jektą. Apmokestinimo objektas yra tik tokie reiškiniai, kurių apmokestinimą įtvirtina atitinkami mokesčių įstatymai. Kita vertus, apmokestinimo objektas lemia konkretaus mokesčio pavadinimą ir dažniausiai būna įtvirtinamas atitinkamo mokesčio įstatymo pavadinime (pelno mokesčio įstatymas, gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir t.t.)Būdamas svarbiu apmokestinimo tvarkos elementu, apmokestinimo objektas neatsie-jamas nuo mokesčio mokėtojo. Jeigu įstatymas įtvirtina, kad apmokestinimo objektas, pavyzdžiui, yra pelnas, akivaizdu, kad pelno mokestį privalės mokėti visi asmenys, gaunantys pelną.Jeigu apmokestinimo objektas lemia mokestinės prievolės atsiradimą, tai mokestis skaičiuojamas nuo mokesčio bazės. Mokesčio bazė – ,,mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pinigų suma įvertintas apmokestinimo objektas, kuriam taikomas nustatytas mokesčio dydis (tarifas)“. Mokesčio bazė nustatoma skirtingais būdais priklausomai nuo apmokestinimo objekto ypatumų. Apmokestinimo objektu esant materialiam turtui mokesčio bazė nustatoma pagal oficialius do-kumentus, patvirtinančius piniginę to turto vertės išraišką; apmokestinimo objektu esant pajamoms (pelnui) mokesčio bazė yra nustatoma pagal dokumentus, patvirtinančius pelno (pajamų) gavimą i t.t. 1.3. Mokesčio dydis (tarifas)Kiekvienu atveju mokestis apskaičiuojamas ir mokamas pagal mokesčio bazę ir jai nustatytą mokesčio dydį (tarifą). Mokesčio dydis (tarifas) – tai mokesčio įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią mokesčio mokėtojas privalo sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus priklausomai nuo mokesčio bazės.Mokesčio dydis (tarifas) – veiksminga valstybės fiskalinės politikos įgyvendinimo priemonė. Nustatydama ir tikslindama mokesčio dydį (tarifą), valstybė gali reguliuoti mokesčių rinkimą nekeisdama bendros mokesčių sistemos. Daugelyje valstybių (JAV, Didžiojoje Britanijoje) mokesčio dydžio (tarifo) nustatymas pavestas vykdomosios valdžios institucijoms dėl lengvesnės jų teisės aktų priėmimo ir keitimo procedūros, įgalinčios efektyviau koreguoti mokesčių surinkimo procesą. Pasaulyje pastaruoju metu išryškėjo mokesčio dydžio (tarifo) mažinimo tendencija, kuri leidžia didinti gamybos apimtis ir valstybės iždo pajamas.
Mokesčio dydis (tarifas) gali būti išreikštas tvirta pinigų suma priklausomai nuo mokesčio bazės arba procentais. Pirmuoju būdu dažniausiai yra mokami mokesčiai, kurių apmokes-tinimo objektas yra išreikštas natūriniais vienetais (mokestis už aplinkos teršimą, prekyviečių mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius). Kitais atvejais taikoma procentinė mokesčio dydžio (tarifo) išraiška. Mokesčio dydis (tarifas) gali kisti keičiantis mokesčio bazei arba išlikti pastovus. Pagal mokesčio dydžio priklausomumą nuo mokesčio bazės kitimo yra skiriami propor-cinis, progresinis, regresinis, degresinis, ir mišrus apmokestinimo būdai.Proporcinio apmokestinimo atveju mokesčio dydis (tarifas) išlieka pastovus, keičiantis (augant ar mažėjant) mokesčio bazei (Pavyzdžiui, esant 15 procentų pelno mokesčio dydžiui (tari-fui), 10000 Lt pelno mokestis sudarys 1500 Lt, 100000 Lt pelno – 15000 Lt, 1000000 Lt pelno – 150000 Lt ir t.t.). Lietuvoje proporcinis apmokestinimas taikomas daugumai mokesčių: pelno, že-mės, nekilnojamo turto ir kitiems.Progresinis apmokestinimas, kai didesnei mokesčio bazei taikomas didesnis mokesčio dydis (tarifas), reiškia spartesnį mokesčio sumos augimą palyginus su mokesčio bazės didėjimu (Pavyzdžiui, 20000 Lt vertės mokesčio bazei nustačius 4 procentų mokesčio tarifą, o 40000 Lt vertės mokesčio bazei – 6 procentų mokesčio tarifą, pirmuoju atveju mokestis sudarys 800 Lt, o antruoju – 2400 Lt. Tai reiškia, kad mokesčio suma išaugo tris kartus, kai mokesčio bazės vertė padidėjo tik dvigubai). Tai, kad mokesčio suma auga sparčiau nei mokesčio bazė, reikalauja nustatyti galutinę progresijos ribą. Priešingu atveju mokesčio suma gali išaugti iki mokesčio bazės dydžio arba net jį viršyti. Skiriamos dvejos progresijos rūšys – globalinė ir laipsniška. Globalinei (bendrai) progresijai būdinga tai, kad didesnis mokesčio dydis (tarifas) yra nustatomas visai išau-gusiai mokesčio bazei (Pavyzdžiui, pagal Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymą (,,Valstybės žinios“, 1995, Nr. 52-1277) didesniu 10 procentų tarifu apmokestinamas turtas, kurio vertė viršija 0,5 mln. Lt.). Laipsniška progresija reiškia laipsnišką mokesčio dydžio (tarifo) did-inimą – didesnis mokesčio dydis (tarifas) nustatomas ne visai išaugusiai mokesčio bazei, o tik atitinkamai jos daliai. Galutinė mokesčio suma tokiu atveju gaunama sudedant mokesčio sumas, apskaičiuotas pagal mokesčio dydžius (tarifus), nustatytus atitinkamoms mokesčio bazės dalims (Apmokestinant gautas su darbo santykiais nepagrindinėje darbovietėje susijusias pajamas pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą pajamų daliai iki 0,5 PNM taikomas 10 pro-centų, pajamų daliai nuo 0,5 iki 1 PNM – 20 procentų, o pajamų daliai virš 1 PNM – 35 procentų pajamų mokesčio tarifas). Dėl laipsniško mokesčio sumos augimo užtikrinimo ši progresija labiau paplitusi nei globalinė
Mišrus apmokestinimas reiškia, kad vienai mokesčio bazės daliai yra taikomas moke-sčio tarifas, išreikštas tvirta pinigų suma, o kitai daliai – mokesčio tarifas, išreikštas procentais prik-lausomai… nuo mokesčio bazės.Išimtiniais atvejais galimas regresinis apmokestinimas kai mokesčio dydis (tarifas) mažėja, augant mokesčio bazei (Toks apmokestinimas buvo gana plačiai taikomas cenzinės demok-ratijos laikais, kuomet valdžios institucijas rinkdavo tam tikrus cenzus atitinkančios rinkėjų grupės, suinteresuotos mokesčius mažinti).2. Mokesčio mokėjimo taisyklės
Mokesčiai skiriasi ne tik pagal mokesčio mokėtojus, apmokestinimo objektus, moke-sčio bazę ar mokesčio tarifus. Taip pat skirtingos yra ir mokesčio mokėjimo taisyklės. Šios taisyk-lės apima:• mokesčio mokėjimo būdą;• mokesčio mokėjimo formą;• mokesčio sumokėjimo terminą;• mokesčio lengvatas.
2.1. Mokesčio mokėjimo būdas
Visose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje yra keli mokesčių rinkimo būdai:• kadastrų;• deklaracijų;• išskaičiavimo.Kadastro būdo esmę sudaro tai, kad mokestis apskaičiuojamas ir mokamas pagal duomenis, esančius atitinkamuose duomenų bankuose(kadastruose, registruose). Kaip pavyzdį galima pateikti žemės mokestį, kuris yra skaičiuojamas pagal valstybinio žemės kadastro duomenis apie konkretų apmokestinamą žemės sklypą.Jeigu mokesčiai yra mokami naudojantis deklaracijų būdu, tai jie apskaičiuojami pa-gal deklaraciją ar kitą mokesčio apskaičiavimo dokumentą, kurį mokesčio mokėtojas privalo pateikti Valstybiniai mokesčių inspekcijai pasibaigus mokestiniam periodui. Išskaičiuojant mokesčius tai atlieka organizacijos, kurios išmoka pajamas atitinka-moms mokesčio mokėtojų kategorijoms. Tokiu būdu yra mokamas gyventojų pajamų mokestis.Apskritai, mokesčiai gali būti mokami (pervedami) į biudžetą bei pinigų fondus:1. visa suma vieną kartą per mokestinį periodą (žemės mokestis);2. lygiomis dalimis per mokestinį periodą (įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis);
3. avansinėmis įmokomis (pelno mokestis).Pirmam ir antram mokesčio mokėjimo būdui yra būdinga tai, kad mokesčio mokėtojas iš anksto žino mokesčio sumą, kurią jam priklauso sumokėti. Reikiamą sumą gali sumokėti iš karto visą arba mokėti kelis kartus lygiomis dalimis įstatymo nustatytais terminais. O avansinio mokėjimo atveju mokesčio mokėtojui galutinė mokesčio suma nėra žinoma. Naudojantis atitink-amais skaičiavimais mokesčio įstatymais nustatytais terminais yra sumokamos avansinės įmokos. Kai pasibaigia mokestinis periodas mokestis yra perskaičiuojamas pagal faktinę mokesčio bazę. Jeigu atsitinka taip, kad avansinės įmokos nepadengia perskaičiuotos mokesčio sumos, tai mokesčio mokėtojas privalo sumokėti trūkstamą mokesčio sumą., o jeigu viršija – tai turi teisę reikalauti grąžinti mokesčio permoką.Mokesčio mokėjimo forma
Mokesčiai kaip piniginė prievolė yra galima tik pinigais. Mokesčio mokėtojas su val-stybe gali atsiskaityti tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais, o tai laidžia mokesčių įstatymai. Tai reiškia, kad mokesčio mokėtojas gali įvykdyti savo piniginę prievolę grynaisiais pinigais arba mokėjimo pavedimu per tarpininką. Tarpininkais pagrinde būna banko įstaigos. Pervedant pinigus mokėjimo pavedimu banko tarnautojas tai patvirtina savo spaudu ant mokėjimo pavedimo ar kvito.Pagrindinė mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas, pagal Pinigų įstatymą. Taigi visi mokesčiai turi būti skaičiuojami ir mokami tik litais, išskyrus teisės aktų numatytus atvejus. Kaip pavyzdį galima pateikti Konsulinio mokesčio mokėjimo bei grąžinimo tvarkos pirmo punkto nuostata, kad konsulinis mokestis už konsulines paslaugas ir notarinius veiksmus, atliekamus Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose užsienyje, o jis yra imamas bet kuria konvertuojama valiuta arba litais.Taip pat yra atveju kai galiojantys teisės aktai leidžia išimtiniais atvejais padengti mokestinį įsiskolinimą ne pinigais. Tokiu atveju savanoriškai yra perduodamos valstybei ar savivaldybei akcijos, vertybiniai popieriai ar turtas.
Kaip įtvirtina Mokesčių administravimo įstatymas 25 straipsnis, Vyriausybės nu…staty-tais atvejais ir tvarka, kai įmonei iškelta restruktūrizavimo byla arba kai bankrutuojanti įmonė yra sanuojama ar su ja sudaroma taikos sutartis, tokiu atveju mokestinė prievolė gali būti įskaityta ne tik pinigais, bet ir kitokia nustatyta forma, tai yra turtu, akcijomis ir vertybiniais popieriais.Pagal įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnį nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos privalomųjų įmokų (mokesčių) administratorius gali pakeisti piniginę prievolę kita prievole – duoti sutikimą įmonei atsiskaityti įmonės turtu ir įmonės akcijomis. Taip yra atsiskaitoma vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 239 patvirtinta Kreditorių reikalavimų kylančių iš piniginių prievolių, atsisakymo, vykdymo terminų atidėjimo ir piniginės prievolės pakeitimo kita prievole, kai įmonei yra iškelta restruktūrizavimo byla, kai bankrutuojanti įmonė sanuojama arba su ja sudaroma taikos sutartis, tvarka bei valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2000 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 102 patvirtinta Mokesčių ad-ministratoriaus, bankrutuojančios arba restruktūrizuojamos įmonės kreditoriaus sprendimų, susi-jusių su tos įmonės piniginių prievolių vykdymu, priėmimo metodika.Sprendimas sutikti, kad restruktūrizuojamos ar bankrutuojančios įmonės piniginė prievolė būtų įvykdyta atsiskaitant turtu (akcijomis), gali būti priimtas, jeigu pagal restruktūri-zavimo planą, sanavimo ar taikos sutarties projektą nustatoma, kad restruktūrizavimo, sanavimo ar taikos sutarties vykdymo metu įmonė neturės lėšų piniginei prievolei įvykdyti, tačiau, turėdama turto, ją galės įvykdyti kita forma. Teigiamas sprendimas yra priimamas tik tada, jei yra gautas įmonės valdymo organo, turinčio teisę priimti sprendimą dėl turto perdavimo rašytinis sutikimas bei valstybės institucijos arba atitinkamos savivaldybės tarybos rašytinis sutikimas perimti turtą; val-stybės įmonės Turto fondo rašytinis sutikimas, jei už pinigines prievoles valstybės biudžetui yra norima atsiskaityti akcijomis; nepriklausomų turto vertintojų parengti dokumentai dėl turto rinkos vertės nustatymo.Piniginės prievolės vykdymas kita forma yra leidžiamas įvertinus:• ar turtą perėmusios institucijos panaudos ji valstybės reikmėms;• ar valstybės (savivaldybės) nuosavybėn perduotas turtas galės duoti valstybei (savivaldybei) ekonominės ir socialinės naudos; Sprendimą sutikti leisti piniginę prievolę pakeisti kita forma priima centrinio mokesčių administra-toriaus ar vietos mokesčių administratoriaus viršininkas.Pagal kitą įstatymo straipsnį, tai yra Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnį turtu leidžiama atsiskaityti už mokesčių ir baudų nepriemoką (jos dalį), susidariusią iki 2001 m. gruodžio 21 d. Tokiu atveju yra vadovaujamasi Vyriausybės 1998 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1169 patvirtinta Mokesčių mokėtojų atsiskaitymo su Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais turtu tvarka. Pagal ją atsiskaityti turtu yra leidžiama tik gavus komisijos mokesčių mokėtojų prašymus dėl atsiskaitymu turtu nagrinėti (toliau – komisija) reko-mendaciją. Be to, į privatizavimo programą ar privatizuojamų įmonių sąrašus įtrauktiems mokesčio mokėtojams turtu leidžiama atsiskaityti tik gavus valstybės įmonės Valstybės turto fondas raštišką sutikimą.Asmuo, kuris pageidauja atsiskaityti turtu privalo pasiūlyti potencialiam turto perėmė-jui perimti jam nuosavybės teise priklausantį turtą (nekilnojamą turtą, įrenginius, inventorių). Pasta-rasis, nustatęs, kad siūlomas turtas yra jam tinkamas, duoda mokesčio mokėtojui rašytinį sutikimą perimti turtą, jame nurodydamas perimamo turto vertę, paskirtį, lėšų poreikį perimamam turtui pri-taikyti pagal paskirtį.Kai gauna sutikimą, mokesčio mokėtojas kreipiasi su prašymu į komisiją (tokie prašymai registruojami Įmonių bankroto valdymo departamente prie Ūkio ministerijos ir antrasis jo egzempliorius perduodamas vietos mokesčių administratoriui). Prie prašymo yra prided…ama: • Įmonės (savininko) sprendimas (susirinkimo protokolas), o bankrutuojamiems ar bankrutavusiems mokesčio mokėtojams – kreditorių susirinkimo protokolas dėl at-siskaitymo turtu; turto perėmėmo sutikimas;• paskutinių praėjusių metų finansinės atskaitomybės dokumentai; • siūlomo perduoti turto aprašymas ir kiti dokumentai.Vietos mokesčio administratorius, gavęs prašymą, per 15 darbo dienų išsiunčia Įmonių bankroto valdymo departamentui pažymą apie mokesčio mokėtojo įsiskolinimus, o šis per 15 darbo dienų nuo pažymos gavimo privalo išnagrinėti prašymą ir pateikti komisijai motyvuotą išvadą. Ko-misija per 10 darbo dienų nuo pasiūlymų gavimo pateikia Įmonių bankroto valdymo departamentui rekomendaciją dėl tikslingumo leisti atsiskaityti turtu. Įmonių bankroto departamentas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų po komisijos posėdžio išsiunčia mokesčio mokėtojui bei vietos mokesčio administratoriui komisijos posėdžio protokolo išrašą apie priimtą sprendimą.Galutinį sprendimą leisti atsiskaityti turtu visais atvejais priima Vyriausybė.Įmonių bankroto valdymo departamentas parengia vyriausybės nutarimo projektą ir teikia jį Konkurencijos tarybai nustatyti, ar mokesčio mokėtojo atsiskaitymas turtu yra valstybės pagalba. Vyriausybės nu-tarimas turi būti priimtas per 3 mėnesius nuo komisijos rekomendacijų pateikimo Įmonių bankroto valdymo departamentui.Mokesčio mokėtojas, vadovaudamasis įsigaliojusiu vyriausybės nutarimu, perduoda turtą jo perėmėjui, kuriuo gali būti savivaldybės, valstybės (savivaldybės) institucijos, įstaigos, įmonės ar organizacijos.Mokesčio sumokėjimo terminas
Viena pagrindinių mokesčio mokėtojo pareigų – laiku sumokėti mokestį. Kiekvieno mokesčio mokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas ir šis terminas priklauso nuo mokestinio laikotarpio, už kurį skaičiuojamas ir mokamas atitinkamas mokestis. Akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus mokestis turi būti sumokėtas iki kito mėnesio 15 d.; įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio – kalendoriniai metai , o mokestis mokamas po ¼ metinės sumos per 20 dienas pasibaigus ketvirčiui ir taip toliau.Kadangi įvairiems mokesčiams nustatyti skirtingi mokėjimo terminai ir skirtingi mokėjimo būdai dažnai kyla klausimas – kuri diena laikytina mokestinės prievolės įvykdymo (mokesčio sumokėjimo):
1. ta diena, kurią mokesčio mokėtojas sumoka mokestį mokėjimo pavedimu ar gry-naisiais pinigais per banko įstaigą ir banko įstaigos tarnautojas tai pavirtina spaudu ant mokėjimo pavedimo ar kvito, ar2. ta diena, kai mokestis patenka į atitinkamo biudžeto (fondo) sąskaitą.Šios problemos sprendimas teisiškai labai svarbus, kadangi laiku neįvykdžius mokesčio prievolės, mokesčio administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti nesumokėtą mokestį bei taikyti mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytas sankcijas.Sprendžiant mokesčio sumokėjimo termino klausimą, galimi du variantai. Pirmiausia galima teigti, kad mokestinės prievolės įvykdymo diena laikytina mokesčio patekimo į biudžetą (fondą) diena. Šis požiūris yra motyvuojamas Civilinio kodekso 1.1 straipsnio nuostata, kad valstybės mokesčiams, kitoms privalomoms rinkliavoms ar įmokoms val-stybei šio kodekso normos taikomos tiek, kiek tai reglamentuoja atitinkami įstatymai. Tokia pozicija neparemta Mokesčio administravimo ar kitais mokesčių įstatymais. Mokant mokesčius pavedimu, mokestinės prievolės įvykdymo momentu derėtų taikyti tą dieną, kuomet mokesčio mokėtojas davė nurodymą bankui pervesti lėšas į biudžeto (fondo) sąskaitą. Nuo tos dienos moke-sčio mokėtojas nebegali vykdyti jokių operacijų su savo lėšomis, o už tinkamą mokestinės prievolės įvykdymą atsako bankas. Taip mokestinės prievolės įvykdymo terminas suprantamas, pavyzdžiui, Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, pagal kurio 23 straipsnio 3 dalį „Nuolatinis Lietuvos gyven-tojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba ne nuolatinis Lietuvos gyventojas, …, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, pagal mokesči…o mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojų A klasės pajamoms, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po minėtų išmokų išmokėjimo dienos“.2.2. Mokesčio lengvatos
Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnis skelbia: „taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs“. Kartu mokesčių įstatymai numato ir išimtis įtvirtindami mokesčio mokėtojų teisę į mokesčių lengvatų taikymą.
Mokesčio lengvata – tai „mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokes-tinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba mokėjimo terminas atidėtas ar mokestį galima sumokėti per keletą kartų“(Mokesčio administravimo įstatymo 2 straipsnis). Mokesčių leng-vatų nustatymas ir taikymas palengvina mokesčio naštą atskiriems mokesčių mokėtojams ar jų gru-pėms. Pavyzdžiui: Socialinio mokesčio bazė gali būti sumažinama individualioms įmonėms, tikro-sioms ir komanditinėms ūkinėms bendrijoms – dalimi, kuriai taikomas 0 proc. pelno mokesčio tari-fas , vietoj įprastai makamo 4 proc., o nuo 2007 m. 3 proc. Tarifo. Mokesčių lengvatų pobūdis, jų taikymo mastas priklauso nuo istorinių tradicijų, ekonominio ir socialinio valstybės mokesčių politikos kryptingumo. Be to, kai kurios mokesčių lengvatos užkerta kelią dvigubam to paties ob-jekto apmokestinimui arba yra nulemtos tarptautinės teisės aktų.Taikant mokesčių lengvatas siekiama skatinti spartesnę tam tikrų ūkio šakų plėtotę. Tokios lengvatos gali reikštis mokesčio dydžio (tarifo) arba mokesčio bazės sumažinimu. Pavyz-džiui, mažesniu 13 procentų mokesčio tarifu yra apmokestinamos vienetų, kurių vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių, o mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 000 Lt, apmokestinamasis pelnas; mažesniu 0 procentų tarifu apmokestinamas žemė ūkio produk-ciją gaminančių juridinių asmenų bei paslaugas žemės ūkiui teikiančių specializuotų įmonių ap-mokestinamasis pelnas ir pan. Sumažinto tarifo pelno mokestį moka laisvųjų ekonominių zonų įmonės, taip pat tos įmonės, kuriose dirba riboto darbingumo asmenys ir t.t.Mažesnius mokesčius moka invalidai, pensinio amžiaus, vieniši asmenys (lengvatos taikomos tokiu atveju nustatant didesnį pagrindinį neapmokestinamą pajamų dydį nei kitiems as-menims).Mokesčio lengvatos turi turėti visuotinį ir individualų pobūdį. Teisę į visuotines (obli-gatorines, įstatymines) mokesčio lengvatas įgyja visi mokesčių mokėtojai, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas mokesčio lengvatai taikyti. Individualios (fakultatyvios) mokesčio lengvatos yra taikomos mokesčių mokėtojų prašymu, paduodamu kompetentingai institucijai.Be to, individualios mokesčių lengvatos gali būti nustatytos ir sutartimi. Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnis numato galimybę nustatyti tiesioginių mokesčių tarifų nedidinimą investicijų sutartyse, sudarytose su strateginiais investuotojais.Mokesčio lengvatos gali būti nustatomos tiek mokesčio mokėtojui, tiek mokesčio ob-jektui, todėl jos atitinkamai skirstomos į:• subjektines• objektines. Subjektinės mokesčio lengvatos yra taikomos tiems mokesčio mokėtojams, kuriems valstybė siekia palengvinti mokesčio naštą, t. y. socialiai remtiniems asmenims, atskiroms įmonių grupėms. Objektinės lengvatos reiškia, kad teisę į atitinkamą mokesčio lengvatą įgyja asmuo, besinaudojantis atitinkamu apmokestinimo objektu. Pavyzdžiui, sumažintas mokesčio dydis (tari-fas) yra nustatytas žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie naudojasi riboto ūkinio naudojimo žeme (esančia saugojamose teritorijose ir kt.), siekiant kompensuoti žemės nau-dojimo ribojimus. Atskirais atvejais tam, kad atsirastų teisė į mokesčių lengvatą, atitinkamas sąly-gas turi atitikti tiek mokesčio mokėtojas, tiek apmokestinimo objektas. Kaip pavyzdį galima pateikti tai, kad sumažintas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas yra nustatytas už valstybinių durpių pramonės įmonių naudojamą durpių gamybai žemę….Pagal mokesčio lengvatų galiojimo (taikymo) laiką jos skirstomos į:• nuolatines;• laikines.Nuolatines mokesčių lengvatos nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas ir jos galioja tol, kol nepriimamas įstatymas, panaikinantis atitinkamą mokesčio lengvatą. Laikinos moke-sčio lengvatos gali būti nustatomos ir specialiuose mokesčių įstatymuose.Techniniu požiūriu mokesčių lengvatų taikymas gali pasireikšti mokesčio dydžio (tari-fo), mokesčio bazė sumažinimu, mokesčio sumokėjimo termino atidėjimu arba leidimu mokėti jį dalimis.Priešingas reiškinys mokesčio lengvatoms yra mokesčio padidinimas. Mokesčio padid-inimo esmę sudaro tai, kad esant mokesčio įstatymo nustatytoms sąlygoms, mokesčio mokėtojas yra apmokestinamas pagal padidintus mokesčio tarifus. Pavyzdžiui, padidintu mokesčių už aplinkos teršimą tarifu yra apmokestinami mokesčių mokėtojai, kurie išmeta į aplinką daugiau teršiančių medžiagų negu leidžia normatyvai ir t.t. Manau tokia apmokestinimo tvarka yra teisinga.Išvados1. Apmokestinimo tvarka yra nustatyta valstybės ir išdėstyta atitinkamuose leidiniuse.Mokesčių mokėtojas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo turintis pareigų ir teisių. Pagrindinė pareiga yra mokėti mokesčius, o pagrindinė teisė – gauti atitinkamą informaciją.Apmokestinimo objektas yra visi tie daiktai, reiškiniai, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra apmokestinami konkrečiu mokesčiu, kuris yra skaičiuojamas nuo mokesčio bazės.Mokesčio dydis (tarifas) – tai mokesčio įstatyme nustatyta pinigų suma, kurią moke-sčių mokėtojas privalo sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą nuo mokesčio bazės. Jis gali būti proporcinis, progresinis ir mišrus.2. Išanalizavus apmokestinimo tvarkos teisini reglamentavimą galima apibendrintai pasakyti, kad mokesčio prievolės yra nustatytos įstatymų, kurių pažeisti nederėtų, o jei taip atsitinka tai yra taikomos atitinkamos sankcijos.3. Kaip apmokestinimo tvarkos ypatumus būtų galima išskirti mokesčių rinkimo bū-dus ir taikomas lengvatas.Yra keli mokesčių rinkimo būdai : kadastrų, deklaracijų ir išskaičiavimo. Apskritai mokesčiai gali būti mokami į biudžetą bei pinigų fondus, tiek grynaisiais tiek negrynaisiais pinigais.Mokesčių lengvata yra mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokes-tinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba atidėti mokesčio mokėjimo terminą.Naudota literatūra
Marcijonas, B. Gudavičius, Mokesčių teisė. – Teisės informacijos centras, Vilnius 2003G. Dambrauskienė, A. Marcijonas, Lietuvos teisės pagrindai. – Justitia, Vilnius 2004http://www.svv.lt/index.php/lt/30476/ 2007.03.29 09:32