Administracinių teisinių santykių samprata
Teorinis administracinių-teisinių santykių problemos suvokimas tradiciškai sukelia sunkumą, kadangi šis institutas yra susijęs su visais (ne mažiau sudėtingais) administracinės teisės institutais.
Administracinės teisės teorijoje pateikiami tokie administracinių teisintų santykių apibrėžimai:
Administracinėmis teisinėmis normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai.
(Nikitinas A.M., Lapinskas K., Petkevičius P., Manochin V.M., Aduškin J.S.,
Bagišaev Z.A., Ovsianko D.M.)
Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiformuojantys vykdomosios valdžios veiklos srityje. (Bachrach D.N.)
Administracinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai, kurių šalys veikia kaip administracinės teisės normų nustatomų ir garantuojamų abipusių pareigų ir teisių turėtojai. (Kozlov J.M.)
Administracinės teisės normų pagrindu susiklostantys valdymo santykiai, kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas (Makareiko
N.V., Cerenkov E.A.).
Administracinių teisinių santykių sąvoka taip pat pateikiama ir teisės aktuose, pavyzdžiui Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16
punkte aptariama, kad administraciniai-teisiniai santykiai – įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus administravimą.
Administracinių-teisinių santykių esmė turi nurodyti pagrindinius tiek materialinių, tiek ir procesinių administracinių-teisinių santykių normų, t.y. valdymo proceso ir administracinės-proceso veiklos, bruožus.
Principine pozicija yra tai, kad pilietis – tai vienas iš svarbiausių administracinių-teisinių santykių dalyvių, svarbiausias administracinės teisės subjektas, kuris turi suteikti piliečiui maksimalias teisines galimybes valdymo institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų atveju siekiant jo pažeistų teisių ir laisvių apsaugos.
Pagal 20-tųjų metų atstovų mokslininkų (Kobalevskij V., Kozlov J.М.
ir kt.) vieną iš koncepcijų, administraciniams-teisiniams santykiams būdingi šie požymiai: 1) jie atsiranda valstybės valdymo procese; 2) kaip privalomą subjektą turi valstybės valdymo instituciją (vykdomosios valdžios instituciją); 3) yra valdžios-pavaldumo santykiais ir charakterizuojami teisine šalių nelygybe.
Kita administracinių-teisinių santykių koncepcija taip pat susideda iš kelių punktų: 1) kyla valstybės valdymo srityje; 2) gali atsirasti tarp visų administracinės teisės subjektų esant bet kuriam jų suderinamumui; 3)
skirstomi pagal dalyvių teisių ir pareigų santykį į dvi dalis: valdžios-
pavaldumo santykiai ir lygiateisiškumo santykiai. Toks suskirstymas nagrinėjant administracinius-teisinius santykius praktiškai išlikęs ir iki šiol [1].
Tačiau nei vienoje iš šių koncepcijų nepaminėtas labai svarbus šių santykių požymis – tai būtinas piliečių teisių ir interesų teisminės gynybos garantijų nustatymas valdžios atžvilgiu. Jie tokios teisminės gynybos garantijos nėra, tai vargu ar galima tokiu atveju kalbėti apie civilizuotus administracinius-teisinius santykius, kuriems būdingas „valdžios pavaldumas“, „suorganizuotumas“, privalomas valdymo institucijos, kuri realizuoja valdančiąją reguliuojamąją kompetenciją ir pan., buvimas.
Šį trūkumą galima būtų apibūdinti kaip administracinių-teisinių santykių teisinio rėžimo nebuvimą, kaip piliečių teisminės gynybos vykdomosios valdžios atžvilgiu užtikrinimo rėžimo nebuvimą.
Administraciniai-teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, susidarantys valdymo srityje. Administracinio-teisinio santykio požiūriu šalys dalyvauja kaip abipusių teisių ir pareigų, numatytų administracinėmis-teisės normomis, nešėjos.
Administraciniai-teisiniai santykiai turi struktūrą, kurią sudaro teisinio santykio subjektai, objektai ir jo norminis turinys.
Administracinių-teisinių santykių subjektais yra dalyviai, t.y.
specialios valdžios kompetencijos dalyviai (valdžios institucijos, pareigūnai) arba tie, kurie turi kitą administracinį-teisinį statusą (piliečiai, visuomeniniai susivienijimai). Tradicine yra nuomonė dėl administracinės teisės subjektų rūšių – individualių ir kolektyvinių subjektų.
Individualūs subjektai 0 tai piliečiai, užsieniečiai, piliečiai be pilietybės, taip pat asmenys, nors ir turintys administracinį-teisinį statusą, tačiau dalyvaujantys administraciniuose-teisiniuose santykiuose kaip individai (pavyzdžiui, priverstinis persikėlėlis, pabėgėlis, karys, studentas).
Administracinių-teisinių santykių kolektyviniais subjektais laikomos organizuotos, apmokytos žmonių grupės, kurios turi teisę dalyvauti santykiuose su kitais subjektais kaip viešos-teisinės organizacijos vienis (pavyzdžiui, susivienijimai, organizacijos, kolektyvai, įmonės ir jų padaliniai). Pagrindinis administracinių-teisinių santykių subjektų požymis
– teisinis arba procesinis administracinės –teisės statusas, t.y. teisės, pareigos, apribojimai, draudimai, atsakomybė.
Administracinių-teisinių santykių objektu yra administracinės teisės subjektų veiksmai (sprendimai), jų teigiamas arba neigiamas elgesys, pasireiškęs, pavyzdžiui, pareigūnui priėmus atitinkamą teisinį valdymo aktą arba kariui atlikus administracinį teisės pažeidimą.
Vienu iš svarbiausių administracinio-teisinio santykio turinio elementų yra viešos teisės ir pareigos, kurių realizavimo subjektai vadinami viešųjų-teisinių santykių dalyviais, kuriems skirta įgyvendinti viešų pareigų įgalinimus.
Administracinių teisinių santykių ypatumai:
1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio gyvenimo srityje – valdyme (santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąjį ir vidinį administravimą), administravimo subjektams vykdant viešojo arba vidaus administravimo funkcijas.
2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą- viešojo administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:
1) valstybinio administravimo subjektas.
2) savivaldybių administravimo subjektas.
3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.
3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.
4. Administraciniai teisniai santykiai atsiranda paprastai vienos šalies iniciatyva (kurią pareikšti gali bet kuris administracinės teisės subjektas).
5. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio šalis, turinti jai su-teiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu.
6. Administracinių teisnių santykių objektas yra valdomųjų šių santykių pasireiškimo srityje, apimančioje visas administracinės – politinės, ūkio ir socialinės – kultūrinės srities valdymo kryptis, valia, sąmonė ir jų įtakojamas elgesys.
3. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.
7. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus, atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.
Administracinės teisės dalykas – tai visuomeniniai valdymo santykiai, kurie atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia valstybės valdymo srityje viešojo administravimo subjektams realizuojant vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.
Administracinė teisė – teisės sistemos rūšis (teisės šaka), kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius viešojo valdymo (administravimo) srityje. Administracinės teisės normos nustato valstybės valdymo, savivaldybių institucijų bei kitų subjektų, vykdančių viešojo valdymo funkcijas, organizavimo ir veiklos tvarką, jų kompetenciją, veiklos formas ir metodus.
Administracinė teisė taip pat reguliuoja santykius saugojant Lietuvos visuomeninę ir valstybinę santvarką, nuosavybę, socialines, ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves, įmones, įstaigas ir organizacijų teises ir teisėtus interesus, valstybės ir viešąją tvarką, užtikrinant teisėtumą, užkertant kelią teisės pažeidimams, auklėjant piliečius, kad jie tiksliai laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų, gerbtų kitų asmenų teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savo pareigas, jaustų atsakomybę valstybei ir visuomenei.
Administracinės teisės subjektai yra valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, jų tarnautojai, viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai, valstybės ir savivaldybių įmonių ir įstaigų. Administracinė teisės struktūrą sudaro bendroji ir specialioji dalys.
Administracinės teisės bendrosios dalies normos nustato subjektų teisinę padėtį viešojo valdymo srityje, jų veiklos formas ir metodus, valdymo aktų leidimo, administracinio teisinio poveikio priemonių taikymo tvarką I reguliuoja kitus valdymo santykius. Specialiosios dalies normos reguliuoja visuomeninius santykius bei nustato jų ypatumus ūkinės, socialinės-
kultūrinės, administracinės-politinės valdymo veiklos srityse ir šakose[2].
Administraciniai ginčai – asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais (valstybės administravimo subjektais, savivaldybių administravimo subjektais, kitais administravimo subjektais, kuriems įstatymas suteikia viešojo administravimo įgaliojimus) arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija, taip pat ginčai valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus. Ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, apsikeitimu ar praradimu ir draudiminio poveikio priemonių taikymu, dar vadinami tarnybiniais ginčais. Administracinių ginčų bylos sprendžiami administracine tvarka (kai ginčą sprendžia atitinkama valdymo institucija), administracinių ginčų komisijos ir teismine tvarka[3].
Administracinė teisė, kaip teisinės sistemos atšaka, reguliuoja ypatingą pagal reikšmę visuomeninių santykių grupę. Šių visuomeninių santykių ypatumai apibūdinami tuo, kad:
a) jie kyla, vystosi ir baigiasi visų ekonominio ir socialinio-
kultūrinio gyvenimo sričių kompleksu valstybinio valdymo (reguliavimo) sferoje, taip pat ir administracinio-politinio kūrimo bendro valstybinio, nacionalinio ir teritorinio šalies lygių.
b) apibrėžia Konstitucijoje nustatytoje reguliuojamoje sferoje valstybinę žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimo, laikymosi ir apsaugos politiką, sąlygų, užtikrinančių pilnavertį gyvenimą ir laisvą žmogaus tobulėjimą, sukūrimą;
c) sudaro realią ir daugialypę pavaldinio sudėtį valstybinės veiklos ypatingos rūšies dėl vykdomosios valdžios praktinio realizavimo nurodytiems tikslams kaip vienos iš vieningos valstybės valdžios atšakų (vykdomoji veikla);
d) išreiškia viešųjų-teisinių interesų prioritetus reguliuojamoje sferoje ir jiems atitinkančius valstybines-
teisines poveikio visuomeniniams ryšiams priemones.
e) Tokio pobūdžio visuomeninius santykius priimta vadinti valdančiaisiais. Jie ir sudaro administracinės teisės dalyką.
Pats terminas „valdymas“ gali būti traktuojamas įvairiai.
Tai yra susiję su tuo, kad savo pačia plačiausiąja prasme valdymas pažodžiui reiškia tikslingą tvarkomojo pobūdžio poveikį vienam ar kitam objektui ar vadovybei arba šio objekto veiksmų vadovavimą, numatantį vienoje ar kitoje sistemoje du privalomus elementus: subjektą (valdantysis elementas) ir objektą (valdomasis elementas); valdymas pagrįstas žinomu objekto pavaldumu subjektui.
Panašios valdymo savybės pilnutinai pasireiškia socialinėje sferoje, kur subjektų ir objektų vaidmenį atlieka žmonės ir jų įvairūs susivienijimai. Čia valdantieji ryšiai realizuojami, tokiu būdu, per žmonių santykius. Socialinio valdymo rūšimi yra valstybės valdymas, savo pagrindine paskirtimi įtakojantis poveikį bendros žmonių veiklos dalyviams, jų sąmoningam-valingam elgesiui, visuomeninių ryšių organizavimui.
Valdymas taip pat turi savo vietą ir įvairaus pobūdžio nevalstybinėse formuotėse (pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų).
Atitinkamai, ir ten susidaro santykiai, pagal savo prigimtį esantys valdomaisiais. Tačiau juose vyrauja esamo nevalstybinio susivienijimo narių valia ir interesai, neatsispindintys juridinėse normose. Valdymas juose susijęs su jų vidiniais reikalais, tarnauja nuosavų reikalų savireguliavimui. Iš to išplaukia, kad ne kiekvienas visuomeninis santykis, pagal formą esantis valdomuoju, automatiškai įtraukiamas kaip administracinės teisės dalykas.
Tačiau nėra įmanoma bet kuriuos santykius su vykdomosios valdžios atstovų dalyvavimu nedelsiant kvalifikuoti kaip valdomuosius ir tuo pačiu juos įtraukti juos administracinės teisės dalyką. Pavyzdžiui, įsigyjant turtą, viena ar kita vykdomoji institucija faktiškai sudaro turtinį sandorį pagal civilinės teisės normas. Panašių sandorių sudarymas nesudaro vykdomosios valdžios realizavimo veiksmų turinio. Be to, kai kurios valstybės valdymo institucijų veiklos pusės gali būti reguliuojamos ne tik administracinės, bet ir finansinės, darbo, žemės ir pan. teisės.
Svarbiausia tai, kas yra charakteringa būtent reguliaciniam administracinės teisės vaidmeniui ir kame labiausiai pasireiškia jos ypatumai – tai privalomas jos normų „išėjimas“ į valstybės valdymo (vykdomosios valdžios) sistemos funkcionavimą sutinkamai su esamomis ypatingomis, t.y. vykdomosiomis užduotimis. Būtent administracinė teisė yra ta juridinė forma, kurios pagalba užtikrinama jos efektyvesnis realizavimas. Užtvirtinant atitinkamas elgesio taisykles, kurių poreikis nustatomas turint tikslus pasiekti didesnį valstybės ir asmenybės interesų sutapimą vykdomosios valdžios realizavimo srityje, administracinė teisė suteikia vykdomiesiems santykiams viešą-teisinį pobūdį ir visas teisinių santykių savybes, sudaro sąlygas tiksliam pasireiškimui joje visų bruožų ir ypatybių, būdingų valstybės-valdančiajai veiklai.
Taigi, remiantis išdėstytomis pozicijomis, galima išdėstyti tokias išvadas:
1. Savo reguliacinį poveikį jis daro tik tiems visuomeniniams santykiams dalyvaujant piliečiams, jų susivienijimams, įvairaus viešojo ir privataus pobūdžio formavimo nepriklausomai nuo nuosavybės formos, kuri atsiranda ne pačios iš savęs ar įtakojant kitų teisės atšakų normoms, bet tik toms, kurių atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su valstybės-valdančiąja veika. Kitaip tariant, ją sudaro valdantieji santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ar besibaigiantys ryšium su praktine vykdomosios valdžios realizavimo mechanizmo veikla.
2. Administracinė teisė tiesiogiai pasireiškia kaip visuomeninių santykių reguliatorius ypatingoje valstybės gyvenimo srityje. Minėta sritis tradiciškai yra vadinama valstybės valdymo sfera (vykdomosios valdžios sfera). Šis požiūris požymis yra dar viena sąlyga norint teisingai suprasti administracinės teisės dalyką. Faktiškai paminėta sfera yra susijusi su praktine ir kasdiene veikla dėl piliečių teisių ir laisvių, organizuotų žmonių kolektyvų teisėtų interesų užtikrinimo, dėl įstatymų leidybos reikalavimų įjungimo į gyvenimą, nukreiptus į efektyvaus valdymo arba ekonominių, socialinių-kultūrinių ir administracinių-politinių procesų reguliavimo organizavimą.
Be abejo šioje sąvokoje įpainiota milijonai žmonių, šimtai tūkstančių pačių įvairiausių valstybinių ir nevalstybinių susivienijimų ir pan. Ir ne visi jie yra tiesiogiai susiję su vykdomosios valdžios realizavimu. Čia tarpusavyje sąveikauja vykdantieji ir valdomieji, valstybiniai organai, įvairaus lygmens ir žinybingumo valstybinės ir nevalstybinė struktūros. Be to, prie šios sferos priskirtina ir vietinės savivaldos sistema.
Ribos nustatomos specialių subjektų buvimu, skirtų praktiniam valstybės valdymo įgyvendinimui. Tai – vykdomieji organai i pareigūnai, atstovaujantys jiems konkrečiuose santykiuose. Santykiai be jų buvimo negali būti priskirtini prie administracinės teisės dalyko.
3. Administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius santykius valstybinio reguliavimo sferoje, kurie kyla ne tik ryšium su specialių subjektų valstybės-valdymo (vykdomosios) veiklos užduočių ir funkcijų įgyvendinimu, bet ir, kas labai svarbu, dėl praktinio šių funkcijų ir su jomis susijusių įgaliojimų realizavimo. Be pastarųjų minėta institucija (atsakingas asmuo) apskritai negali būti nagrinėjamas kaip vykdomosios valdžios subjektas.
4. Administracinė teisė reguliuoja tokius visuomeninius santykius, kurių ribose iš principo nėra juridinės jų dalyvių lygybės. Tai paaiškinama tuo, kad juose būtinai dalyvauja vykdomosios valdžios subjektas, galintis pagal jam suteiktus juridinius įgaliojimus daryti pavaldžiais kitus šių santykių dalyvius savo vienpusiu valios išreiškimu.
5. Administracinė teisė dažnai savo reguliuojamąjį vaidmenį išreiškia ir ten, kur veikia kitų teisės atšakų normos.
Atitinkamai, valdomaisiais iš esmės gali būti ir visuomeniniai santykiai, sudarantys darbo, finansų, aplinkos apsaugos, verslo ir net civilinės teisės dalyką, kas, vis tiek jų neišskiria iš administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmo.
6. Administracinė teisė reguliuojamai įtakoja ir tokius pagal savo esmę valdomuosius reiškinius, kurie yra betarpiškai nesusiję su funkcine vykdomosios valdžios realizavimo veikla. Praktiškai valdančiąją veiką galima aptikti įstatymų leidybos, teismų ir prokuratūros priežiūros srityje. Savo aparatą turi Prezidentas, Seimas,
Aukščiausiasis, Konstitucinis teismai, Generalinė prokuratūra, šalies atstovaujamosios institucijos ir t.t.
Šių aparatų vaidmuo – reikalingų sąlygų suteikimas siekiant efektyviai įgyvendinti įstatymų leidybą, teismingumą, prokurorų priežiūrą ir pan. Iš to kylantys santykiai tarnauja saviorganizavimo tikslams, yra vientipiniais su įprastais valdymo santykiais, ir todėl taip pat yra reguliuojami administraciniu-teisiniu pagrindu. Be to, teismai dažnai realizuoja savo veikloje juridiškai-
pavaldžius įgaliojimus, būdingus vykdomiesiems organams (pareigūnams). Be abejo, jų tokio pobūdžio veiksmai (pavyzdžiui, administracinių nuobaudų paskyrimas) ir iš to kylantys santykiai „įtraukiami“ į administracinės teisės dalyką.
7. Vietinės savivaldos sistemoje taip pat veikia vykdomosios institucijos, sąveikaujančios su atitinkamais apylinkių, apygardų ir t.t. vykdomosios valdžios subjektais. Jų ryšiai grindžiami administracine teise, kaip kad ir jų valdančioji veikla, nežiūrint į tai, kad vietinės savivaldos organus neįeina į valstybės valdžios institucijų sistemą.
Išdėstytų pozicijų pagrindu administracinės teisės dalykas numato tą prielaidą, kad jis pakankamai įvairiapusiškas, bet iš esmės apima vientipinius visuomeninius santykius, valdančiuosius pagal savo prigimtį arba pagal išraiškos formą, o būtent,:
a) santykius, kurių ribose tiesiogiai realizuojamos vykdomosios valdžios užduotys, funkcijos ir įgaliojimai;
b) vidaus-organizacinius santykius, atsirandančius įstatymų leidybos ir teisminės valdžios subjektų, taip pat ir prokuratūros institucijų (iš esmės, žemiau esančių prokurorų paskyrimas)
veikimo procese;
c) santykiai, atsirandantys dalyvaujant vietinės savivaldos subjektams.
Valstybės valdymo veiklos praktika ir atitinkamų administracinės teisės normų analizė leidžia klasifikuoti valdymo santykius pagal eilę kriterijų. Tokiu būdu, priklausomai nuo jų dalyvių ypatumų paprastai išskiriamos tokios jų tipinės rūšys:
a) tarp vykdomosios valdžios ir piliečių subjektų – platesnis ir reikšmingesnis valdomųjų santykių ratas, kurio ribose vykdomoji valdžia atlieka didelės socialinės reikšmės veiklą realizavimo piliečių konstitucinių teisių, laisvių ir pareigų valstybės valdymo sferoje, vykdo jų teisėtų interesų apsaugą;
b) tarp vykdomosios valdžios ir visuomeninių susivienijimų subjektų;
c) tarp vykdomosios valdžios ir įvairaus tipo nevalstybinių organizacijų subjektų;
d) tarp vykdomosios valdžios ir vietinės savivaldos sistemos vykdomųjų institucijų subjektų;
e) tarp vykdomosios valdžios ir jai pavaldžių valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų subjektų;
f) tarp įvairaus lygio vykdomosios valdžios subjektų (federalinių, regioninių, teritorinių ir pan.).
Kaip matyti iš pateiktos klasifikacijos, administracinė teisė nereguliuoja santykių tarp piliečių, tarp visuomeninių susivienijimų ir jų viduje, kadangi juose nėra specialaus subjekto – reguliuojamų administracine teise santykių privalomo atributo, t.y. vieno ar kito vykdomosios valdžios subjekto (vykdomasis organas).
Tokiu būdu, administracinės teisės dalyką sudaro iš esmės dvi valdymo pobūdžio visuomeninių santykių grupės: santykiai, tiesiogiai susiję su valstybės valdymo įgyvendinimu, t.y. vykdomosios valdžios realizavimu (pagrindinė grupė), ir kiti santykiai, o būtent – vidaus organizaciniai, atsirandantys kitų valstybinių institucijų veiklos procese (pagalbinė grupė).
Valdymo santykiai didžiąja dalimi išreiškia praktinį valdymo funkcijų įgyvendinimą tų elgesiu, kurie pagal savo statusą neturi vykdomosios valdžios subjekto bruožų. Visų pirma turimi omenyje piliečiai, įvairaus tipo visuomeninės organizacijos, valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos. Tai – išoriniai pagal santykį su valdančiąja institucija (pareigūnu) administracinio-teisinio reguliavimo aspektai.
Egzistuoja valdymo santykiai ir vidiniais arba, tiksliau tariant, vidaus-sistemos (vidaus -instituciniai). Jų turinys ir tikslinė paskirtis –
sąveika tarp esamų pavaldžių vykdomųjų institucijų, kas yra suprantama, kadangi vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą sistemą. Šia prasme valdomieji santykiai kyla dėl sistemos grandžių formavimo, jų struktūros apibūdinimo, kiekvienos grandies darbo organizavimo, pareigų, teisių ir atsakomybės tarp jų paskirstymo ir t.t. Jų reikalingumas yra akivaizdus kaip kad akivaizdūs ir viešo pobūdžio santykių prioritetai, kadangi valdymo aparatas yra ne savo interesų patenkinimui, o funkcionavimui savo paskirties įvairaus ūkinio, socialinio, kultūrinio ir kito šalies gyvenimo rėmuose.
Tokiu būdu, apibendrintai tariant , administracinės teisės dalyką sudaro visuomeniniai santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ir besibaigiantys vykdomosios valdžios praktinio realizavimo procese.
Be to, turima omenyje, kad nurodytas procesas numato visų pirma šios valdžios organizavimo mechanizmą, taip pat ir jos funkcionavimą[4].
Administraciniai-teisiniai santykiai sudaro vieną iš svarbiausių visuomeninių santykių administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmo elementų vykdomosios valdžios srityje. Būdama teisinių santykių, besivystančių įvairiose valstybės gyvenimo srityse ir sferose, rūšimi, jie išreiškia visus pagrindinius bet kurių teisinių santykių bruožus. Jiems iš esmės yra būdinga administracinių teisės normų pirmumas, kadangi administracinis teisinis santykis yra reguliuojamojo poveikio esamos atitinkamos administracinės teisės normos visuomeniniam santykiui rezultatas. Būtent dėl to visuomeninis santykis įgauna juridinę formą, t.y.
tampa teisiniu. Be to, administracinė-teisinė norma atitinkamai (įsakymas, uždraudimas) reglamentuoja reguliuojamo visuomeninio santykio pusių veiksmus (elgesį). Ji užtikrina atitinkamą šių pusių abipusių pareigų ir teisių korespondenciją, taip pat ir jų juridinę atsakomybę už elgesį, neatitinkantį teisės normų reikalavimų.
Administracinis teisinis santykis turi eilę ypatumų, kurie gali būti pagrindu jų atribojimui nuo kitų teisinių santykių rūšių. Natūralu, kad šie ypatumai visų pirma yra apibrėžti tos srities, kurioje jie atsiranda, keičiasi ir baigiasi. Be to, jie gana svarbūs, kadangi daro atitinkamą poveikį administracinių-teisinių santykių prigimčiai.
Pačia bendrąja prasme administracinis teisinis santykis – tai sureguliuotas administracine-teisine norma valdymo visuomeninis santykis, kurio šalys yra abipusių teisių ir pareigų, nustatytų ir garantuojamų administracine0teisine norma, nešėjomis.
Administraciniai teisiniai santykiai tai nėra bet kurie visuomeniniai santykiai, tai – valdymo santykiai, įgavę administracinį-
teisinį atspalvį.
Jau vien ši aplinkybė primena apie ypatingą jų atsiradimo sritį (vykdomosios valdžios funkcionavimo mechanizmas), apie administracinio-
teisinio reguliavimo priemonių specifiką (valdymo subjektų imperatyvumas ir vienpusiškumas), apie pačių administracinių-teisinių normų turinį ir t.t.
Kitaip tariant, administraciniame teisiniame santykyje tiesiogiai atsispindi tiek administracinės teisės dalykas, tiek metodas.
Kokie konkrečiai yra administracinių teisinių santykių ypatumai.
1. Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad administraciniai-
teisiniai santykiai skirtingai nuo kitų teisinių santykių (visų pirma, civilinių-teisinių) yra valdžios santykiais, t.y sukurtų pagrindu „valdžia-pavaldumas“. Panašus jų įvertinimas turi atitinkamą pagrįstumą, kadangi administraciniams-teisiniams santykiams yra būdinga juridinės šalių lygybės nebuvimas. Tai yra tiesa, kadangi administracinis-teisinis santykis nėra įmanomas nedalyvaujant atitinkamo vykdomosios valdžios (vykdomosios institucijos, pareigūno) atstovui, turinčiam tokius įgaliojimus, kokių neturi kita šalis. Šis požymis numatytas aukščiausių valstybės valdymo veiklos prioritetų.
2. Valstybinės valdomosios veiklos, kurios proceso metu realizuojama vykdomoji valdžia, kilmė reikalauja ypatingo subjekto, galinčio būti apdovanotu valdžia ir jos praktinio panaudojimo galimybėmis. Administraciniai-teisiniai santykiai, kuriuose nagrinėjama vykdomoji valdžia, visada kaip viena iš šalių (dalyvių) turi tokį subjektą. Tai –
administracinės teisės normomis nustatomi vykdomieji organai (pareigūnai), kuriems šios normos priskiria atitinkamos apimties įpareigojimų, būtinų vykdomosios valdžios užduočių ir funkcijų įgyvendinimui. Būtent jų rankose valdžia koncentruojama „vieningos valdančiosios valios“ pavidalu, pastatydama juos vienu metu į prioritetinę padėtį kitos šalies atžvilgiu. Iš to seka, kad administracinis-teisinis santykis turi specifinę subjektinę išraišką, t.y. jame yra subjektas, formuluojantis atitinkamas valios išraiškas, adresuojamas kitai šaliai. Ir tai savaime suprantama, kadangi kalbama apie valstybės valdžios realizavimą jos vykdomajame variante.
3. Faktiškai visa tai reiškia, kad administraciniuose-
teisiniuose santykiuose tiesiogiai išreiškiami valstybės valia interesai, kitaip tariant, viešasis-teisinis, t.y.
valstybės interesas. Administraciniai-teisiniai santykiai yra tiesiogiai susiję su valstybės valdančiųjų tikslų ir užduočių užtikrinimu. Tačiau tokio tipo užduočių negali vykdyti piliečiai, nevalstybiniai susivienijimai. Jas gali vykdyti tik tokie subjektai, kurie, visų pirma, veikia valstybės vardu ir, visų antra, yra atitinkamų įgaliojimų valstybės-valdžios pobūdžio atstovais.
Būtent dėl šios priežasties administraciniame-teisiniame santykyje viena iš šalių visada yra oficialusis ir įgaliotasis vykdomosios valdžios subjektas (vykdomasis organas, pareigūnas). Tai reiškia, kad, nežiūrint į tai, kad panašaus pobūdžio teisiniuose santykiuose praktiškai gali dalyvauti pačios įvairiausios šalys, tačiau juose visada būna privalomoji šalis.
Iš to seka kitas administracinių-teisinių santykių ypatumas: jie negali kilti tarp piliečių arba nevalstybinių susivienijimų.
Administraciniai-teisiniai santykiai, kaip ir visi kiti teisiniai santykiai, turi savo objektą. Jo samprata yra susijusi su esminiais valstybės valdymo veiklos bruožais, o būtent: valdymas visada numato valios subordinaciją. Praktiškai tai reiškia bendros veiklos dalyvių valios subordinavimą (toks yra visuomeninis gyvenimas) vienai valdančiajai valiai.
Iš vienos pusės – valdymo subjekto autoritetas arba vyraujančioji valia, iš kitos –visų kitų reguliuojamų valdymo santykių dalyvių valios subordinacija. Iš čia ir šių santykių valdingasis pobūdis. Be to, valdžia (autoritetas) yra valdymo procesų reguliavimo valia priemonė. Tačiau šiuose procesuose dalyvauja žmonės, apdovanoti valia ir sąmone; būtent jie atlieka tam tikrus veiksmus, numatytus administracinių – teisinių normų, arba susilaiko nuo jų. Iš to seka, kad administracinių teisinių santykių objektas yra valdančiųjų valia, sąmonė ir jų nulemtas elgesys (veiksmai)
vykdomosios valdžios realizavimo sferoje.
Kartais administracinių-teisinių santykių objektu yra vadinamas materialinis dalykas (pavyzdžiui, teisės pažeidimo priemonė), pamirštant, kad administracine teise reguliuojami ne daiktai, žmonių veiksmai tų daiktų atžvilgiu. Ryšiu pavyzdžiu gali būti Kelių eismo taisyklės. Akivaizdu, kad šių Taisyklių pagrindu atsirandantis administracinių-teisinių santykių objektu yra ne automobiliai, keliai, bet pėsčiojo, transporto priemonių vairuotojų elgesys (veiksmai).
1. Administraciniai-teisiniai santykiai, būdami pagal savo esmę valdančiaisiais, turi plačią sferą savo atsiradimui, pakitimui ar pasibaigimui. Tai – valstybinio valdymo sritis ž samprata, kurio ribos ir anksčiau, ir šiuolaikinėmis sąlygomis nustatoma praktinės veiklos apimtimi ir tendencija realizuojant vykdomąją valdžią. Apie ją galima spręsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str., kurioje pačia bendriausiąja forma yra nustatytos pagrindinės Lietuvos Respublikos
Vyriausybės veiklos kryptys, įgyvendinančios vykdomąja valdžią Lietuvos
Respublikoje. Tai – tai vieningos finansų sistemos užtikrinimas įgyvendinimas, vieningos valstybės politikos įgyvendinimas kultūros, mokslo, šveitimo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo ir ekologijos srityse; priemonių užtikrinimas valstybės apsaugos srityje, valstybės saugumo sferoje, užsienio politikos realizavimas, piliečių teisių teisėtumo, teisių ir laisvių užtikrinimas, nuosavybės apsauga ir viešosios tvarkos užtikrinimas, kova su nusikalstamumu.
Taigi, valstybės valdymo sritis apima visas pagrindines ekonomikos, socialinio-kultūros ir administracinio-politinio darbo kryptis, į kurias yra įtraukti tūkstančiai valstybinių ir nevalstybinių kolektyvų, tūkstančiai piliečių. Ir jau vien dėl šių aplinkybių ji sukuria plačiausią erdvę atsirasti administraciniams-teisiniams santykiams, kurių vystymosi baze yra valstybės ir visuomeninio gyvenimo valdoma sritis.
Be to, administraciniuose-teisiniuose santykiuose visada savo vietą atranda visos pagrindinės savybės, būdingos valstybės valdymo veiklai, taip pat interesai, išreiškiami praktinio šios valstybinės veiklos rūšies įgyvendinimo proceso metu. Praktiškai viskas, kas yra būdinga vykdomajai valdžiai ir jos praktinio realizavimo mechanizmui, visada atranda tiesioginį atspindį šiuose santykiuose. Tai akivaizdu, kadangi turima omenyje valstybinis (viešas-teisinis) aprūpinimo būtino žmonių ir jų susivienijimų elgesio ir suderinamumo pobūdis valstybės valdomoje srityje.
5. Valstybės valdymo sritis – vykdomųjų institucijų ir pareigūnų, veikiančių šių institucijų vardu, praktinės veiklos laukas. Iš šios nuostatos išplaukia išvada, visiškai pasitvirtinanti praktikoje, apie tai, kad paminėtos srities ribose neretai kyla kitokio pobūdžio teisiniai santykiai (pavyzdžiui, finansiniai-teisiniai, žemės-teisiniai, aplinkso apsaugos, komercijos ir netgi civiliniai-teisiniai). Ir tame nėra nieko neįprasto, kadangi, visų pirma, iš esmės administraciniai-teisiniai santykiai taip pat gali atsirasti ir kitose valstybės veiklos srityse (pavyzdžiui, daiktiniai santykiai, pagrįsti valdžios pavaldumu) ir, visų antra, kas yra ypatingai svarbu, administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda valstybes reguliavimo arba finansų, žemės ir kitų gamtos resursų reguliavimo, jų apsaugos procese.
Taigi, administraciniams-teisiniams santykiams yra būdinga iš anksto galiojančia teise numatoma galimybė būti vienu iš bendro teisinio reguliavimo arba juridinio (duotu atveju – administracinio-teisinio)
visuomeninių santykių, kurie yra kitų teisės atšakų dalykas, mechanizmo elementų nagrinėjimas (pavyzdžiui, priėmimas į darbą, t.y. darbo santykių atsiradimas įforminamas reguliuojamuoju administracijos aktu).
6. Kita administracinių-teisinių santykių ypatybė yra ta, kad, kadangi valstybės reguliavimo srityje gali kilti įvairūs visuomeniniai santykiai (įskaitant ir civilinę teisę), o šios srities ribos yra ganėtinai plačios, tai būtent dėl jų atsiradimo ir yra numatomos atitinkamos sąlygos.
Informacija apie juos yra atitinkamose administracinėse-teisinėse normose, reglamentuojančiose vienų ar kitų vykdomųjų institucijų (pareigūnų) veiklą arba trečiųjų asmenų (pavyzdžiui, piliečių) tam tikrų veiksmų eiliškumą.
Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į du esminius momentus:
a) administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda tiesiogiai ryšium su vykdomųjų institucijų praktine veikla, susijusia su jų vykdomosiomis funkcijomis. Tai reiškia, kad turima omenyje visų pirma tie reguliavimo reikalaujantys santykiai, kuriems esant atitinkamas vykdomosios valdžios subjektas (vykdomoji institucija, valstybės tarnautojas) pasireiškia tiek kaip funkcine, tiek kompetencijos prasme kaipo toks. Civilinių sutarčių sudarymas nepriskiriamas prie vykdomosios tvarkomosios veiklos tipo, ir todėl vykdomoji institucija, atlikdama panašaus pobūdžio veiksmus, nėra reguliavimo subjektas. Tokie jo veiksmai neišreiškia vykdomosios valdžios realizavimo mechanizmo. Reiškia, nepakanka vien vykdomosios valdžios subjekto tam, kad būtų besąlygiškai pripažintas esamas visuomeninis santykis, kuriam reikalingas administracinis-teisinis reguliavimas. Todėl
Vyriausybės ir Seimo santykius reikėtų kvalifikuoti kaip konstitucinius-
teisinius, o ne administracinius-teisinius santykius;
b) administraciniai-teisiniai santykiai taip pat atsiranda ne dėl vykdomųjų institucijų (pareigūnų) visų funkcijų, bet dėl išskirtinai reguliuojamų funkcijų vykdymo. Turima omenyje praktinis joms privalomų teisinių valdžios įgaliojimų realizavimas. Be pastarųjų vykdomoji institucija negali būti vykdomosios valdžios subjektu, vykdyti reguliuojamų funkcijų. Būtent vykdomosios valdžios subjektų įgaliojimų taikymas ir funkcijų įgyvendinimas ir yra svarbiausia. Kitu atveju pats valstybės valdymas ir, atitinkamai, administracinė teisė, teisiškai ją „aptarnaujanti“, tampa be savo dalyko.
7. Administraciniai-teisiniai santykiai iš esmės yra organizaciniais.
Ši savybė išreiškia jų tiesioginį ryšį su praktiniu vykdomosios valdžios funkcijų realizavimu, kurios pagal savo paskirtį visų pirma yra skirti proceso organizavimo teisiniam vykdymui. Būtent administracinių-teisinių santykių ribose ir vyksta šio proceso aprūpinimas struktūriniais (pavyzdžiui, vykdomosios valdžios valstybės institucijos formavimas), kadriniais (pavyzdžiui, paskyrimas į valstybės tarnybos pareigas), materialiniais ir kitais atributais, be kurių valstybės valdymo mechanizmas vargu ar galėtų realiai ir efektyviai veikti.
Valstybės valdymas, kurio srityje atsiranda administraciniai-
teisiniai santykiai, galiausiai yra tam, kad būtų įgyvendinamos funkcijos, užtikrinančios bendros žmonių veiklos organizavimą, kas tiesiogiai kyla iš jo socialinės kilmės ir paskirties. Todėl galima kalbėti apie valdymą kaip apie „ tiesiogiai organizuojančia“ valstybės veiklą. Tokiu būdu, administraciniai-teisiniai santykiai tampa organizacinių santykių rūšimi, kurių ribose vyksta visų svarbiausių valstybės valdymo gyvenimo pusių tvarkymas, reguliavimas, suvienijimas į vieną.
Būdinga tai, kad administraciniai-teisiniai santykiai neša organizacinį krūvį dviem aspektais:
a) „organizavimą viduje“, t.y. viso vykdomojo aparato paties darbo organizavimą, atliekamą administracinių-
teisinių santykių ribose tarp įvairių vykdomųjų institucijų sistemos grandžių (pavyzdžiui, teritorinių institucijų, atstovaujančių šalies interesams) tarpusavio sąveikų efektyvumo padidinimas
b) organizavimas, peržengiantis pirmojo varianto ribas ir realizuojamas administraciniuose-teisiniuose santykiuose dalyvaujant kitiems kolektyvams ir žmonėms, vienaip ar kitaip susijusiems su valstybės valdymo sritimis (pavyzdžiui, atsirandančių nevalstybinių struktūrų registravimas, salygų sudarymas konstitucinių teisių ir piliečių laisvių realizavimui).
Šių pagrindinių krypčių dėka per atsirandančius administracinius-
teisinius santykius vykdomoji valdžia gauna galimybę nuolatos daryti reguliuojamojo ir organizuojamojo pobūdžio įtaką pavaldžiųjų elgesiui.
8. Administraciniai-teisiniai santykiai nėra „uždari“
apskritai kažkam iš galimų teisinių santykių dalyvių.
Administraciniai-teisiniai santykiai gali atsirasti bet kurios iš šalių iniciatyva: vykdomųjų institucijų ir jų pareigūnų, valstybės kolektyvų, piliečių ir pan.
Jų ypatybe yra tai, kad jie, priešingai, pavyzdžiui, nei civiliniuose-
teisiniuose santykiuose, gali atsirasti nepaisant antros pusės noro ar sutikimo.
Visų pirma pastaroji ypatybė pasireiškia privalomu valdančiojo subjekto (vykdomosios institucijos, pareigūno) dalyvavimu administraciniuose-teisiniuose santykiuose, be to atitinkamos administracinės –teisinės normos tiesiogiai jai priskiria tokių veiksmų atlikimą, kurių pasekoje atsiranda konkretūs administraciniai-teisiniai santykiai. Šis subjektas privalo savo iniciatyva ir savo veika sukurti atitinkamą juridinę pasekmę, tuo pačiu neįsitraukdamas į sutartinius ryšius su kita šalimi. Jam tokie veiksmai yra ne galimo, bet privalomo pobūdžio.
Pavyzdžiui, sutinkamai su įstatymų leidyba dėl vartotojų teisių apsauga valstybės antimonopolinė institucija, įgyvendindama valstybės kontrolę, duoda nurodymus dėl prekių su galiojimo laiko pasibaigimu pardavimo sustabdymo ir pan. Tokiais pavyzdžiai gali būti ir atvejai, kai aukščiau esanti valdymo institucija duoda privalomuosius nurodymus žemiau esančioms institucijoms (pareigūnui).
Pavyzdžiui piliečiams konkretaus administracinio-teisinio santykio užmezgimas, paprastai, yra galimybė (turima omenyje iniciatyva iš jų pusės). Tada vykdomoji institucija (pareigūnas) įgyja atitinkamus įsipareigojimus. Pavyzdžiui, atsiradus administraciniams-teisiniams santykiams ryšium su piliečio skundo padavimu šiai institucijai. Jei pilietis padaro administracinį teisės pažeidimą, tada situacija keičiasi.
Teisinio santykio atsiradimo iniciatyva praktiškai nepriklauso nuo vienos ar kitos šalies užimamos padėties, kadangi vykdomoji institucija (pareigūnas) veikia ne savo noru ar nenoru, bet pagal administracinių-
teisės normų, numatančių atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, reikalavimus.
9. Tarp administracinių-teisinių santykių šalių gali kilti ginčai. Pavyzdžiui, pilietis nesutinka su vykdomosios institucijos (pareigūno) veiksmais jo atžvilgiu. Jis juos ginčija nustatyta tvarka (pavyzdžiui, paduoda skundą).
Įvairių administracinių-teisinių ginčų išsprendimui yra nustatyta administracinė, t.y. ikiteisminė tvarka, kurios esmė yra ta, kad įgaliotoji vykdomoji institucija (pareigūnas) nagrinėja skundą ir savo įgaliojimų ribose priima vienašališką teisiškai pagrįstą sprendimą esamo ginčo atžvilgiu.
Piliečiai ir žemiau esančių vykdomųjų institucijų sistemos grandys ginčo situacijų išsprendimui naudoja administracinio apskundimo instituciją, kurio ribose ginčo dalyko teisėtumas įvertinimas – specialiai įgaliotos, kompetentingos valstybės institucijos prerogatyva.
Įstatymų leidyba, siekdama administracinių ginčų nagrinėjimo teisėtumo garantijų sustiprinimo neretai numato teisminę jų nagrinėjimo tvarką kaip alternatyviąją, arba kaip savarankiškąją.
Administracines bylas nagrinėja specializuoti administraciniai teismai.
10. Administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia esant sąlygoms, numatytoms administracinės teisės normose. Tokiomis sąlygomis yra juridiniai faktai –
aplinkybės, kurioms esant sutinkamai su esamos normos nuostatomis tarp valdymo veiklos subjektų turi įvykti konkretūs teisiniai santykiai. Atsiradus juridiniams faktams paprastai seka teisėti arba neteisėti veiksmai, kartais – įvykiai.
Administracinės teisės juridinių faktų ypatybe yra tai, kad pagrindiniu būdu teisėtų veiksmų, sukeliančių administracinių-teisinių santykių atsiradimą, pakeitimą ir pabaigimą, yra vykdomosios valdžios (vietinės administracijos), jos pareigūnų individualūs teisės aktai, adresuoti konkrečiam adresatui ir susiję su konkrečia situacija.
Juridiniais faktais gali būti ir piliečių, juridinių asmenų teisėti veiksmai, adresuoti vykdomajai valdžiai (skundas, pretenzija ir pan.), kurių pasekoje atsiranda konkretūs administraciniai-teisiniai santykiai.
Neteisėti veiksmai yra susiję su administracinės teisės normų nuostatų pažeidimu. Visų pirma, tai administraciniai ir disciplininiai teisės pažeidimai, susiję su valstybės valdymo sritimi ir kurių pasekoje kyla jurisdikciniai teisiniai santykiai. Prie neteisėtų santykių priskiriamas ir neveikimas esant numatytai imperatyvaus pobūdžio teisės normai atlikti atitinkamus veiksmus. Įvykiai – tai reiškiniai, nepriklausomi nuo žmogaus valios, t.y. stichinės nelaminės, epidemijos ir t.t.
11. Jei civiliniams-teisiniams santykiams yra būdinga vienos šalies atsakomybė prieš kitą šalį, tai administraciniams-
teisiniams santykiams yra nustatyta kita tvarka. Vienos iš šalių administracinės teisės normos reikalavimo teisinių santykių pažeidimas neuždeda vienos šalies atsakomybės prieš kitą. Administracinės teisės normos reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas kaip veika, nukreipta prieš viešus-teisinius interesus. Atitinkamai atsakomybė atsiranda prieš valstybę, prieš jos įgaliotą vykdomąją instituciją (pareigūną), kuri savarankiškai veikia kaltą šalį (nesvarbu ar tai fizinis, ar juridinis asmuo), taikydama nustatytas administracinės ir disciplininės atsakomybės priemones.
80-tais metais buvo aktyviai aptarinėjamos reguliuojamų teisinių santykių problemos. Mokslininkai išskirdavo ir analizuodavo subordinacijos, koordinacijos ir reordinacijos santykius.
Prie subordinacinių santykių priskiriami tokie, kurie bazuojasi ties vieno iš subjektų galios panaudoti tvarkomuosius, kontrolinius įgaliojimus kitų santykių dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, santykiai valstybės tarnybos sistemoje, atsirandantys tarp pareigūnų).
Koordinacijos teisiniai santykiai taip pat apibūdinami kaip turintys valdžios įgaliojimus, bet jie panaudojami ne tik savo valdžios realizavimui, bet ir siekiant užtikrinti efektyvų kelių subjektų, užsibrėžusių pasiekti tą patį tikslą ir išspręsti panašias užduotis, tarpusavio bendradarbiavimą (santykiai tarp valstybės vykdomosios valdžios institucijų – ministerijų, valstybės komitetų ir pan., taip pat ir pačių institucijų veiklos ribose). Subordinacijos ir koordinacijos santykiams būdinga galimybė leisti administracinius aktus, kuriuos privalo vykdyti kiti subjektai.
Reordinaciniai santykiai – tokie santykiai, kurie atsiranda siekiant atgalinio valdymo subjekto poveikio užtikrinimo poveikio valdomajam subjektui, t.y. poveikis iš apačios į aukštesnes institucijas (pavyzdžiui, piliečių kreipimasis ir viešo valdymo institucijas).
Administracinių-teisinių santykių ir jų atsiradimo, pasibaigimo pagrindų kvalifikavimas yra būtina išankstine sąlyga siekiant jų realizavimo būdų teisinio reglamentavimo ir jų panaudojimo efektyvesnio praktinio taikymo valstybės valdymo institucijomis arba vietinės savivaldos.
Literatūros sąrašas
1. Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002.
2. Petkevičius P. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena. Vilnius:
Teisinės informacijos centras, 2003.
3. Administraciniai teismai ir administracinių bylų teisena. 2002
4. Козлов Ю.М. Административное право. Москва, 2000.
5. Старилов Ю.Н. Курс общего административного права. Москва. 2002, Том
1.
[1] Старилов Ю.Н. Курс общего административного права. Москва. 2002, Том 1.
cтр. 406.
[2] Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002, psl. 14.
[3] Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002, psl. 15.
6. [4] Козлов Ю.М. Административное право. Москва, 2000., стр.17-23