Administracinių teisinių santykių samprata
Teorinis administracinių-teisinių santykių problemos suvokimastradiciškai sukelia sunkumą, kadangi šis institutas yra susijęs su visais(ne mažiau sudėtingais) administracinės teisės institutais.
Administracinės teisės teorijoje pateikiami tokie administracinių teisintų santykių apibrėžimai:
Administracinėmis teisinėmis normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai.(Nikitinas A.M., Lapinskas K., Petkevičius P., Manochin V.M., Aduškin J.S.,Bagišaev Z.A., Ovsianko D.M.)
Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai,susiformuojantys vykdomosios valdžios veiklos srityje. (Bachrach D.N.)
Administracinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai valdymo santykiai,kurių šalys veikia kaip administracinės teisės normų nustatomų irgarantuojamų abipusių pareigų ir teisių turėtojai. (Kozlov J.M.)
Administracinės teisės normų pagrindu susiklostantys valdymo santykiai,kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas (MakareikoN.V., Cerenkov E.A.).
Administracinių teisinių santykių sąvoka taip pat pateikiama ir teisėsaktuose, pavyzdžiui Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16punkte aptariama, kad administraciniai-teisiniai santykiai – įstatymais irkitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai,atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidausadministravimą.
Administracinių-teisinių santykių esmė turi nurodyti pagrindiniustiek materialinių, tiek ir procesinių administracinių-teisinių santykiųnormų, t.y. valdymo proceso ir administracinės-proceso veiklos, bruožus.Principine pozicija yra tai, kad pilietis – tai vienas iš svarbiausiųadministracinių-teisinių santykių dalyvių, svarbiausias administracinėsteisės subjektas, kuris turi suteikti piliečiui maksimalias teisinesgalimybes valdymo institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų atveju siekiantjo pažeistų teisių ir laisvių apsaugos. Pagal 20-tųjų metų atstovų mokslininkų (Kobalevskij V., Kozlov J.М.ir kt.) vieną iš koncepcijų, administraciniams-teisiniams santykiamsbūdingi šie požymiai: 1) jie atsiranda valstybės valdymo procese; 2) kaipprivalomą subjektą turi valstybės valdymo instituciją (vykdomosios valdžiosinstituciją); 3) yra valdžios-pavaldumo santykiais ir charakterizuojamiteisine šalių nelygybe. Kita administracinių-teisinių santykių koncepcija taip pat susidedaiš kelių punktų: 1) kyla valstybės valdymo srityje; 2) gali atsirasti tarpvisų administracinės teisės subjektų esant bet kuriam jų suderinamumui; 3)skirstomi pagal dalyvių teisių ir pareigų santykį į dvi dalis: valdžios-pavaldumo santykiai ir lygiateisiškumo santykiai. Toks suskirstymasnagrinėjant administracinius-teisinius santykius praktiškai išlikęs ir ikišiol [1]. Tačiau nei vienoje iš šių koncepcijų nepaminėtas labai svarbus šiųsantykių požymis – tai būtinas piliečių teisių ir interesų teisminėsgynybos garantijų nustatymas valdžios atžvilgiu. Jie tokios teisminėsgynybos garantijos nėra, tai vargu ar galima tokiu atveju kalbėti apiecivilizuotus administracinius-teisinius santykius, kuriems būdingas„valdžios pavaldumas“, „suorganizuotumas“, privalomas valdymo institucijos,kuri realizuoja valdančiąją reguliuojamąją kompetenciją ir pan., buvimas.Šį trūkumą galima būtų apibūdinti kaip administracinių-teisinių santykiųteisinio rėžimo nebuvimą, kaip piliečių teisminės gynybos vykdomosiosvaldžios atžvilgiu užtikrinimo rėžimo nebuvimą. Administraciniai-teisiniai santykiai – tai administracinės teisėsnormomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, susidarantys valdymosrityje. Administracinio-teisinio santykio požiūriu šalys dalyvauja kaipabipusių teisių ir pareigų, numatytų administracinėmis-teisės normomis,nešėjos. Administraciniai-teisiniai santykiai turi struktūrą, kurią sudaroteisinio santykio subjektai, objektai ir jo norminis turinys. Administracinių-teisinių santykių subjektais yra dalyviai, t.y.specialios valdžios kompetencijos dalyviai (valdžios institucijos,pareigūnai) arba tie, kurie turi kitą administracinį-teisinį statusą(piliečiai, visuomeniniai susivienijimai). Tradicine yra nuomonė dėladministracinės teisės subjektų rūšių – individualių ir kolektyviniųsubjektų. Individualūs subjektai 0 tai piliečiai, užsieniečiai, piliečiaibe pilietybės, taip pat asmenys, nors ir turintys administracinį-teisinįstatusą, tačiau dalyvaujantys administraciniuose-teisiniuose santykiuosekaip individai (pavyzdžiui, priverstinis persikėlėlis, pabėgėlis, karys,studentas). Administracinių-teisinių santykių kolektyviniais subjektaislaikomos organizuotos, apmokytos žmonių grupės, kurios turi teisę dalyvautisantykiuose su kitais subjektais kaip viešos-teisinės organizacijos vienis(pavyzdžiui, susivienijimai, organizacijos, kolektyvai, įmonės ir jųpadaliniai). Pagrindinis administracinių-teisinių santykių subjektų požymis– teisinis arba procesinis administracinės –teisės statusas, t.y. teisės,pareigos, apribojimai, draudimai, atsakomybė. Administracinių-teisinių santykių objektu yra administracinės teisės
subjektų veiksmai (sprendimai), jų teigiamas arba neigiamas elgesys,pasireiškęs, pavyzdžiui, pareigūnui priėmus atitinkamą teisinį valdymo aktąarba kariui atlikus administracinį teisės pažeidimą. Vienu iš svarbiausių administracinio-teisinio santykio turinioelementų yra viešos teisės ir pareigos, kurių realizavimo subjektaivadinami viešųjų-teisinių santykių dalyviais, kuriems skirta įgyvendintiviešų pareigų įgalinimus.Administracinių teisinių santykių ypatumai:
1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialiniogyvenimo srityje – valdyme (santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąjįir vidinį administravimą), administravimo subjektams vykdant viešojo arbavidaus administravimo funkcijas.2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą- viešojoadministravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti: 1) valstybinio administravimo subjektas. 2) savivaldybių administravimo subjektas.3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimtikiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.
3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingiįgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.4. Administraciniai teisniai santykiai atsiranda paprastai vienos šaliesiniciatyva (kurią pareikšti gali bet kuris administracinės teisėssubjektas).5. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykiošalis, turinti jai su-teiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus irgali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu.6. Administracinių teisnių santykių objektas yra valdomųjų šių santykiųpasireiškimo srityje, apimančioje visas administracinės – politinės, ūkioir socialinės – kultūrinės srities valdymo kryptis, valia, sąmonė ir jųįtakojamas elgesys. 3. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.7. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus,atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.
Administracinės teisės dalykas – tai visuomeniniai valdymo santykiai,kurie atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia valstybės valdymo srityje viešojoadministravimo subjektams realizuojant vykdomąją veiklą, skirtą įstatymams,kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimamsįgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.
Administracinė teisė – teisės sistemos rūšis (teisės šaka), kuriosnormos reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius viešojo valdymo(administravimo) srityje. Administracinės teisės normos nustato valstybėsvaldymo, savivaldybių institucijų bei kitų subjektų, vykdančių viešojovaldymo funkcijas, organizavimo ir veiklos tvarką, jų kompetenciją, veiklosformas ir metodus. Administracinė teisė taip pat reguliuoja santykiussaugojant Lietuvos visuomeninę ir valstybinę santvarką, nuosavybę,socialines, ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves,įmones, įstaigas ir organizacijų teises ir teisėtus interesus, valstybės irviešąją tvarką, užtikrinant teisėtumą, užkertant kelią teisės pažeidimams,auklėjant piliečius, kad jie tiksliai laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų,gerbtų kitų asmenų teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savopareigas, jaustų atsakomybę valstybei ir visuomenei. Administracinės teisėssubjektai yra valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, jųtarnautojai, viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai,valstybės ir savivaldybių įmonių ir įstaigų. Administracinė teisėsstruktūrą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Administracinės teisėsbendrosios dalies normos nustato subjektų teisinę padėtį viešojo valdymosrityje, jų veiklos formas ir metodus, valdymo aktų leidimo,administracinio teisinio poveikio priemonių taikymo tvarką I reguliuojakitus valdymo santykius. Specialiosios dalies normos reguliuojavisuomeninius santykius bei nustato jų ypatumus ūkinės, socialinės-kultūrinės, administracinės-politinės valdymo veiklos srityse ir šakose[2].
Administraciniai ginčai – asmenų konfliktai su viešojo administravimosubjektais (valstybės administravimo subjektais, savivaldybiųadministravimo subjektais, kitais administravimo subjektais, kuriemsįstatymas suteikia viešojo administravimo įgaliojimus) arba konfliktai tarpnepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prieadministracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija,taip pat ginčai valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimoįgaliojimus. Ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statusoįgijimu, apsikeitimu ar praradimu ir draudiminio poveikio priemoniųtaikymu, dar vadinami tarnybiniais ginčais. Administracinių ginčų bylossprendžiami administracine tvarka (kai ginčą sprendžia atitinkama valdymoinstitucija), administracinių ginčų komisijos ir teismine tvarka[3]. Administracinė teisė, kaip teisinės sistemos atšaka, reguliuojaypatingą pagal reikšmę visuomeninių santykių grupę. Šių visuomeniniųsantykių ypatumai apibūdinami tuo, kad: a) jie kyla, vystosi ir baigiasi visų ekonominio ir socialinio- kultūrinio gyvenimo sričių kompleksu valstybinio valdymo (reguliavimo) sferoje, taip pat ir administracinio-politinio
kūrimo bendro valstybinio, nacionalinio ir teritorinio šalies lygių. b) apibrėžia Konstitucijoje nustatytoje reguliuojamoje sferoje valstybinę žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimo, laikymosi ir apsaugos politiką, sąlygų, užtikrinančių pilnavertį gyvenimą ir laisvą žmogaus tobulėjimą, sukūrimą; c) sudaro realią ir daugialypę pavaldinio sudėtį valstybinės veiklos ypatingos rūšies dėl vykdomosios valdžios praktinio realizavimo nurodytiems tikslams kaip vienos iš vieningos valstybės valdžios atšakų (vykdomoji veikla); d) išreiškia viešųjų-teisinių interesų prioritetus reguliuojamoje sferoje ir jiems atitinkančius valstybines- teisines poveikio visuomeniniams ryšiams priemones. e) Tokio pobūdžio visuomeninius santykius priimta vadinti valdančiaisiais. Jie ir sudaro administracinės teisės dalyką. Pats terminas „valdymas“ gali būti traktuojamas įvairiai. Tai yrasusiję su tuo, kad savo pačia plačiausiąja prasme valdymas pažodžiuireiškia tikslingą tvarkomojo pobūdžio poveikį vienam ar kitam objektui arvadovybei arba šio objekto veiksmų vadovavimą, numatantį vienoje ar kitojesistemoje du privalomus elementus: subjektą (valdantysis elementas) irobjektą (valdomasis elementas); valdymas pagrįstas žinomu objekto pavaldumusubjektui. Panašios valdymo savybės pilnutinai pasireiškia socialinėjesferoje, kur subjektų ir objektų vaidmenį atlieka žmonės ir jų įvairūssusivienijimai. Čia valdantieji ryšiai realizuojami, tokiu būdu, per žmoniųsantykius. Socialinio valdymo rūšimi yra valstybės valdymas, savopagrindine paskirtimi įtakojantis poveikį bendros žmonių veiklos dalyviams,jų sąmoningam-valingam elgesiui, visuomeninių ryšių organizavimui. Valdymas taip pat turi savo vietą ir įvairaus pobūdžionevalstybinėse formuotėse (pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų).Atitinkamai, ir ten susidaro santykiai, pagal savo prigimtį esantysvaldomaisiais. Tačiau juose vyrauja esamo nevalstybinio susivienijimo nariųvalia ir interesai, neatsispindintys juridinėse normose. Valdymas juosesusijęs su jų vidiniais reikalais, tarnauja nuosavų reikalųsavireguliavimui. Iš to išplaukia, kad ne kiekvienas visuomeninis santykis,pagal formą esantis valdomuoju, automatiškai įtraukiamas kaipadministracinės teisės dalykas. Tačiau nėra įmanoma bet kuriuos santykius su vykdomosios valdžiosatstovų dalyvavimu nedelsiant kvalifikuoti kaip valdomuosius ir tuo pačiujuos įtraukti juos administracinės teisės dalyką. Pavyzdžiui, įsigyjantturtą, viena ar kita vykdomoji institucija faktiškai sudaro turtinį sandorįpagal civilinės teisės normas. Panašių sandorių sudarymas nesudarovykdomosios valdžios realizavimo veiksmų turinio. Be to, kai kuriosvalstybės valdymo institucijų veiklos pusės gali būti reguliuojamos ne tikadministracinės, bet ir finansinės, darbo, žemės ir pan. teisės. Svarbiausia tai, kas yra charakteringa būtent reguliaciniamadministracinės teisės vaidmeniui ir kame labiausiai pasireiškia josypatumai – tai privalomas jos normų „išėjimas“ į valstybės valdymo(vykdomosios valdžios) sistemos funkcionavimą sutinkamai su esamomisypatingomis, t.y. vykdomosiomis užduotimis. Būtent administracinė teisė yrata juridinė forma, kurios pagalba užtikrinama jos efektyvesnisrealizavimas. Užtvirtinant atitinkamas elgesio taisykles, kurių poreikisnustatomas turint tikslus pasiekti didesnį valstybės ir asmenybės interesųsutapimą vykdomosios valdžios realizavimo srityje, administracinė teisėsuteikia vykdomiesiems santykiams viešą-teisinį pobūdį ir visas teisiniųsantykių savybes, sudaro sąlygas tiksliam pasireiškimui joje visų bruožų irypatybių, būdingų valstybės-valdančiajai veiklai. Taigi, remiantis išdėstytomis pozicijomis, galima išdėstyti tokiasišvadas: 1. Savo reguliacinį poveikį jis daro tik tiems visuomeniniams santykiams dalyvaujant piliečiams, jų susivienijimams, įvairaus viešojo ir privataus pobūdžio formavimo nepriklausomai nuo nuosavybės formos, kuri atsiranda ne pačios iš savęs ar įtakojant kitų teisės atšakų normoms, bet tik toms, kurių atsiradimas tiesiogiai yra susijęs su valstybės-valdančiąja veika. Kitaip tariant, ją sudaro valdantieji santykiai, atsirandantys, besikeičiantys ar besibaigiantys ryšium su praktine vykdomosios valdžios realizavimo mechanizmo veikla. 2. Administracinė teisė tiesiogiai pasireiškia kaip visuomeninių santykių reguliatorius ypatingoje valstybės gyvenimo srityje. Minėta sritis tradiciškai yra vadinama valstybės valdymo sfera (vykdomosios valdžios sfera). Šis požiūris požymis yra dar viena sąlyga norint teisingai suprasti administracinės teisės dalyką. Faktiškai paminėta sfera yra susijusi su praktine ir kasdiene veikla dėl piliečių teisių ir laisvių, organizuotų žmonių kolektyvų teisėtų interesų užtikrinimo, dėl įstatymų leidybos reikalavimų įjungimo į gyvenimą, nukreiptus į efektyvaus valdymo arba ekonominių, socialinių-kultūrinių ir administracinių-politinių procesų reguliavimo organizavimą. Be abejo šioje sąvokoje įpainiota milijonai žmonių, šimtai tūkstančių pačių įvairiausių valstybinių ir nevalstybinių susivienijimų ir pan. Ir ne visi jie yra tiesiogiai susiję su vykdomosios valdžios realizavimu. Čia tarpusavyje sąveikauja vykdantieji ir valdomieji, valstybiniai organai, įvairaus lygmens ir žinybingumo valstybinės ir nevalstybinė struktūros. Be to, prie šios sferos priskirtina ir vietinės savivaldos sistema. Ribos nustatomos specialių subjektų buvimu, skirtų praktiniamvalstybės valdymo įgyvendinimui. Tai – vykdomieji organai i pareigūnai,atstovaujantys jiems konkrečiuose santykiuose. Santykiai be jų buvimonegali būti priskirtini prie administracinės teisės dalyko. 3. Administracinė teisė reguliuoja tuos visuomeninius santykius valstybinio reguliavimo sferoje, kurie kyla ne tik ryšium su specialių subjektų valstybės-valdymo (vykdomosios) veiklos užduočių ir funkcijų įgyvendinimu, bet ir, kas labai svarbu, dėl praktinio šių funkcijų ir su jomis susijusių įgaliojimų realizavimo. Be pastarųjų minėta institucija (atsakingas asmuo) apskritai negali būti nagrinėjamas kaip vykdomosios valdžios subjektas. 4. Administracinė teisė reguliuoja tokius visuomeninius santykius, kurių ribose iš principo nėra juridinės jų dalyvių lygybės. Tai paaiškinama tuo, kad juose būtinai dalyvauja vykdomosios valdžios subjektas, galintis pagal jam suteiktus juridinius įgaliojimus daryti pavaldžiais kitus šių santykių dalyvius savo vienpusiu valios išreiškimu. 5. Administracinė teisė dažnai savo reguliuojamąjį vaidmenį išreiškia ir ten, kur veikia kitų teisės atšakų normos. Atitinkamai, valdomaisiais iš esmės gali būti ir visuomeniniai santykiai, sudarantys darbo, finansų, aplinkos apsaugos, verslo ir net civilinės teisės dalyką, kas, vis tiek jų neišskiria iš administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmo. 6. Administracinė teisė reguliuojamai įtakoja ir tokius pagal savo esmę valdomuosius reiškinius, kurie yra betarpiškai nesusiję su funkcine vykdomosios valdžios realizavimo veikla. Praktiškai valdančiąją veiką galima aptikti įstatymų leidybos, teismų ir prokuratūros priežiūros srityje. Savo aparatą turi Prezidentas, Seimas, Aukščiausiasis, Konstitucinis teismai, Generalinė prokuratūra, šalies atstovaujamosios institucijos ir t.t. Šių aparatų vaidmuo – reikalingų sąlygų suteikimas siekiant efektyviai įgyvendinti įstatymų leidybą, teismingumą, prokurorų priežiūrą ir pan. Iš to kylantys santykiai tarnauja saviorganizavimo tikslams, yra vientipiniais su įprastais valdymo santykiais, ir todėl taip pat yra reguliuojami administraciniu-teisiniu pagrindu. Be to, teismai dažnai realizuoja savo veikloje juridiškai- pavaldžius įgaliojimus, būdingus vykdomiesiems organams (pareigūnams). Be abejo, jų tokio pobūdžio veiksmai (pavyzdžiui, administracinių nuobaudų paskyrimas) ir iš to kylantys santykiai „įtraukiami“ į administracinės teisės dalyką. 7. Vietinės savivaldos sistemoje taip pat veikia vykdomosios institucijos, sąveikaujančios su atitinkamais apylinkių, apygardų ir t.t. vykdomosios valdžios subjektais. Jų ryšiai grindžiami administracine teise, kaip kad ir jų valdančioji veikla, nežiūrint į tai, kad vietinės savivaldos organus neįeina į valstybės valdžios institucijų sistemą. Išdėstytų pozicijų pagrindu administracinės teisės dalykas numato tąprielaidą, kad jis pakankamai įvairiapusiškas, bet iš esmės apimavientipinius visuomeninius santykius, valdančiuosius pagal savo prigimtįarba pagal išraiškos formą, o būtent,: a) santykius, kurių ribose tiesiogiai realizuojamos vykdomosios valdžios užduotys, funkcijos ir įgaliojimai; b) vidaus-organizacinius santykius, atsirandančius įstatymų leidybos ir teisminės valdžios subjektų, taip pat ir prokuratūros institucijų (iš esmės, žemiau esančių prokurorų paskyrimas) veikimo procese; c) santykiai, atsirandantys dalyvaujant vietinės savivaldos subjektams.Valstybės valdymo veiklos praktika ir atitinkamų administracinėsteisės normų analizė leidžia klasifikuoti valdymo santykius pagal eilękriterijų. Tokiu būdu, priklausomai nuo jų dalyvių ypatumų paprastaiišskiriamos tokios jų tipinės rūšys: a) tarp vykdomosios valdžios ir piliečių subjektų – platesnis ir reikšmingesnis valdomųjų santykių ratas, kurio ribose vykdomoji valdžia atlieka didelės socialinės reikšmės veiklą realizavimo piliečių konstitucinių teisių, laisvių ir
pareigų valstybės valdymo sferoje, vykdo jų teisėtų interesų apsaugą; b) tarp vykdomosios valdžios ir visuomeninių susivienijimų subjektų; c) tarp vykdomosios valdžios ir įvairaus tipo nevalstybinių organizacijų subjektų; d) tarp vykdomosios valdžios ir vietinės savivaldos sistemos vykdomųjų institucijų subjektų; e) tarp vykdomosios valdžios ir jai pavaldžių valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų subjektų; f) tarp įvairaus lygio vykdomosios valdžios subjektų (federalinių, regioninių, teritorinių ir pan.).Kaip matyti iš pateiktos klasifikacijos, administracinė teisėnereguliuoja santykių tarp piliečių, tarp visuomeninių susivienijimų ir jųviduje, kadangi juose nėra specialaus subjekto – reguliuojamųadministracine teise santykių privalomo atributo, t.y. vieno ar kitovykdomosios valdžios subjekto (vykdomasis organas). Tokiu būdu, administracinės teisės dalyką sudaro iš esmės dvi valdymopobūdžio visuomeninių santykių grupės: santykiai, tiesiogiai susiję suvalstybės valdymo įgyvendinimu, t.y. vykdomosios valdžios realizavimu(pagrindinė grupė), ir kiti santykiai, o būtent – vidaus organizaciniai,atsirandantys kitų valstybinių institucijų veiklos procese (pagalbinėgrupė). Valdymo santykiai didžiąja dalimi išreiškia praktinį valdymofunkcijų įgyvendinimą tų elgesiu, kurie pagal savo statusą neturivykdomosios valdžios subjekto bruožų. Visų pirma turimi omenyje piliečiai,įvairaus tipo visuomeninės organizacijos, valstybinės įmonės, įstaigos irorganizacijos. Tai – išoriniai pagal santykį su valdančiąja institucija(pareigūnu) administracinio-teisinio reguliavimo aspektai. Egzistuoja valdymo santykiai ir vidiniais arba, tiksliau tariant,vidaus-sistemos (vidaus -instituciniai). Jų turinys ir tikslinė paskirtis –sąveika tarp esamų pavaldžių vykdomųjų institucijų, kas yra suprantama,kadangi vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą sistemą. Šia prasmevaldomieji santykiai kyla dėl sistemos grandžių formavimo, jų struktūrosapibūdinimo, kiekvienos grandies darbo organizavimo, pareigų, teisių iratsakomybės tarp jų paskirstymo ir t.t. Jų reikalingumas yra akivaizduskaip kad akivaizdūs ir viešo pobūdžio santykių prioritetai, kadangi valdymoaparatas yra ne savo interesų patenkinimui, o funkcionavimui savopaskirties įvairaus ūkinio, socialinio, kultūrinio ir kito šalies gyvenimorėmuose. Tokiu būdu, apibendrintai tariant , administracinės teisės dalykąsudaro visuomeniniai santykiai, atsirandantys, besikeičiantys irbesibaigiantys vykdomosios valdžios praktinio realizavimo procese. Be to, turima omenyje, kad nurodytas procesas numato visų pirma šiosvaldžios organizavimo mechanizmą, taip pat ir jos funkcionavimą[4].
Administraciniai-teisiniai santykiai sudaro vieną iš svarbiausiųvisuomeninių santykių administracinio-teisinio reguliavimo mechanizmoelementų vykdomosios valdžios srityje. Būdama teisinių santykių,besivystančių įvairiose valstybės gyvenimo srityse ir sferose, rūšimi, jieišreiškia visus pagrindinius bet kurių teisinių santykių bruožus. Jiems išesmės yra būdinga administracinių teisės normų pirmumas, kadangiadministracinis teisinis santykis yra reguliuojamojo poveikio esamosatitinkamos administracinės teisės normos visuomeniniam santykiuirezultatas. Būtent dėl to visuomeninis santykis įgauna juridinę formą, t.y.tampa teisiniu. Be to, administracinė-teisinė norma atitinkamai (įsakymas,uždraudimas) reglamentuoja reguliuojamo visuomeninio santykio pusiųveiksmus (elgesį). Ji užtikrina atitinkamą šių pusių abipusių pareigų irteisių korespondenciją, taip pat ir jų juridinę atsakomybę už elgesį,neatitinkantį teisės normų reikalavimų. Administracinis teisinis santykis turi eilę ypatumų, kurie gali būtipagrindu jų atribojimui nuo kitų teisinių santykių rūšių. Natūralu, kad šieypatumai visų pirma yra apibrėžti tos srities, kurioje jie atsiranda,keičiasi ir baigiasi. Be to, jie gana svarbūs, kadangi daro atitinkamąpoveikį administracinių-teisinių santykių prigimčiai. Pačia bendrąja prasme administracinis teisinis santykis – taisureguliuotas administracine-teisine norma valdymo visuomeninis santykis,kurio šalys yra abipusių teisių ir pareigų, nustatytų ir garantuojamųadministracine0teisine norma, nešėjomis. Administraciniai teisiniai santykiai tai nėra bet kurievisuomeniniai santykiai, tai – valdymo santykiai, įgavę administracinį-teisinį atspalvį. Jau vien ši aplinkybė primena apie ypatingą jų atsiradimo sritį(vykdomosios valdžios funkcionavimo mechanizmas), apie administracinio-teisinio reguliavimo priemonių specifiką (valdymo subjektų imperatyvumas irvienpusiškumas), apie pačių administracinių-teisinių normų turinį ir t.t.Kitaip tariant, administraciniame teisiniame santykyje tiesiogiaiatsispindi tiek administracinės teisės dalykas, tiek metodas. Kokie konkrečiai yra administracinių teisinių santykių ypatumai.
1. Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad administraciniai- teisiniai santykiai skirtingai nuo kitų teisinių santykių
(visų pirma, civilinių-teisinių) yra valdžios santykiais, t.y sukurtų pagrindu „valdžia-pavaldumas“. Panašus jų įvertinimas turi atitinkamą pagrįstumą, kadangi administraciniams-teisiniams santykiams yra būdinga juridinės šalių lygybės nebuvimas. Tai yra tiesa, kadangi administracinis-teisinis santykis nėra įmanomas nedalyvaujant atitinkamo vykdomosios valdžios (vykdomosios institucijos, pareigūno) atstovui, turinčiam tokius įgaliojimus, kokių neturi kita šalis. Šis požymis numatytas aukščiausių valstybės valdymo veiklos prioritetų.2. Valstybinės valdomosios veiklos, kurios proceso metu realizuojama vykdomoji valdžia, kilmė reikalauja ypatingo subjekto, galinčio būti apdovanotu valdžia ir jos praktinio panaudojimo galimybėmis. Administraciniai-teisiniai santykiai, kuriuose nagrinėjama vykdomoji valdžia, visada kaip viena iš šalių (dalyvių) turi tokį subjektą. Tai – administracinės teisės normomis nustatomi vykdomieji organai (pareigūnai), kuriems šios normos priskiria atitinkamos apimties įpareigojimų, būtinų vykdomosios valdžios užduočių ir funkcijų įgyvendinimui. Būtent jų rankose valdžia koncentruojama „vieningos valdančiosios valios“ pavidalu, pastatydama juos vienu metu į prioritetinę padėtį kitos šalies atžvilgiu. Iš to seka, kad administracinis-teisinis santykis turi specifinę subjektinę išraišką, t.y. jame yra subjektas, formuluojantis atitinkamas valios išraiškas, adresuojamas kitai šaliai. Ir tai savaime suprantama, kadangi kalbama apie valstybės valdžios realizavimą jos vykdomajame variante.
3. Faktiškai visa tai reiškia, kad administraciniuose- teisiniuose santykiuose tiesiogiai išreiškiami valstybės valia interesai, kitaip tariant, viešasis-teisinis, t.y. valstybės interesas. Administraciniai-teisiniai santykiai yra tiesiogiai susiję su valstybės valdančiųjų tikslų ir užduočių užtikrinimu. Tačiau tokio tipo užduočių negali vykdyti piliečiai, nevalstybiniai susivienijimai. Jas gali vykdyti tik tokie subjektai, kurie, visų pirma, veikia valstybės vardu ir, visų antra, yra atitinkamų įgaliojimų valstybės-valdžios pobūdžio atstovais. Būtent dėl šios priežasties administraciniame-teisiniame santykyjeviena iš šalių visada yra oficialusis ir įgaliotasis vykdomosios valdžiossubjektas (vykdomasis organas, pareigūnas). Tai reiškia, kad, nežiūrint įtai, kad panašaus pobūdžio teisiniuose santykiuose praktiškai galidalyvauti pačios įvairiausios šalys, tačiau juose visada būna privalomojišalis. Iš to seka kitas administracinių-teisinių santykių ypatumas: jienegali kilti tarp piliečių arba nevalstybinių susivienijimų. Administraciniai-teisiniai santykiai, kaip ir visi kiti teisiniaisantykiai, turi savo objektą. Jo samprata yra susijusi su esminiaisvalstybės valdymo veiklos bruožais, o būtent: valdymas visada numato valiossubordinaciją. Praktiškai tai reiškia bendros veiklos dalyvių valiossubordinavimą (toks yra visuomeninis gyvenimas) vienai valdančiajai valiai.Iš vienos pusės – valdymo subjekto autoritetas arba vyraujančioji valia, iškitos –visų kitų reguliuojamų valdymo santykių dalyvių valiossubordinacija. Iš čia ir šių santykių valdingasis pobūdis. Be to, valdžia(autoritetas) yra valdymo procesų reguliavimo valia priemonė. Tačiau šiuoseprocesuose dalyvauja žmonės, apdovanoti valia ir sąmone; būtent jie atliekatam tikrus veiksmus, numatytus administracinių – teisinių normų, arbasusilaiko nuo jų. Iš to seka, kad administracinių teisinių santykiųobjektas yra valdančiųjų valia, sąmonė ir jų nulemtas elgesys (veiksmai)vykdomosios valdžios realizavimo sferoje. Kartais administracinių-teisinių santykių objektu yra vadinamasmaterialinis dalykas (pavyzdžiui, teisės pažeidimo priemonė), pamirštant,kad administracine teise reguliuojami ne daiktai, žmonių veiksmai tų daiktųatžvilgiu. Ryšiu pavyzdžiu gali būti Kelių eismo taisyklės. Akivaizdu, kadšių Taisyklių pagrindu atsirandantis administracinių-teisinių santykiųobjektu yra ne automobiliai, keliai, bet pėsčiojo, transporto priemoniųvairuotojų elgesys (veiksmai).
1. Administraciniai-teisiniai santykiai, būdami pagal savo esmę valdančiaisiais, turi plačią sferą savo atsiradimui, pakitimui ar pasibaigimui. Tai – valstybinio valdymo sritis ž samprata, kurio ribos ir anksčiau, ir šiuolaikinėmis sąlygomis nustatoma praktinės veiklos apimtimi ir tendencija realizuojant vykdomąją valdžią. Apie ją galima spręsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str., kurioje pačia bendriausiąja forma yra nustatytos pagrindinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos kryptys, įgyvendinančios vykdomąja valdžią Lietuvos Respublikoje. Tai – tai vieningos finansų sistemos užtikrinimas įgyvendinimas, vieningos valstybės politikos įgyvendinimas kultūros, mokslo, šveitimo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo ir ekologijos
srityse; priemonių užtikrinimas valstybės apsaugos srityje, valstybės saugumo sferoje, užsienio politikos realizavimas, piliečių teisių teisėtumo, teisių ir laisvių užtikrinimas, nuosavybės apsauga ir viešosios tvarkos užtikrinimas, kova su nusikalstamumu. Taigi, valstybės valdymo sritis apima visas pagrindines ekonomikos,socialinio-kultūros ir administracinio-politinio darbo kryptis, į kuriasyra įtraukti tūkstančiai valstybinių ir nevalstybinių kolektyvų,tūkstančiai piliečių. Ir jau vien dėl šių aplinkybių ji sukuria plačiausiąerdvę atsirasti administraciniams-teisiniams santykiams, kurių vystymosibaze yra valstybės ir visuomeninio gyvenimo valdoma sritis. Be to, administraciniuose-teisiniuose santykiuose visada savo vietąatranda visos pagrindinės savybės, būdingos valstybės valdymo veiklai, taippat interesai, išreiškiami praktinio šios valstybinės veiklos rūšiesįgyvendinimo proceso metu. Praktiškai viskas, kas yra būdinga vykdomajaivaldžiai ir jos praktinio realizavimo mechanizmui, visada atrandatiesioginį atspindį šiuose santykiuose. Tai akivaizdu, kadangi turimaomenyje valstybinis (viešas-teisinis) aprūpinimo būtino žmonių ir jųsusivienijimų elgesio ir suderinamumo pobūdis valstybės valdomoje srityje.5. Valstybės valdymo sritis – vykdomųjų institucijų ir pareigūnų,veikiančių šių institucijų vardu, praktinės veiklos laukas. Iš šiosnuostatos išplaukia išvada, visiškai pasitvirtinanti praktikoje, apie tai,kad paminėtos srities ribose neretai kyla kitokio pobūdžio teisiniaisantykiai (pavyzdžiui, finansiniai-teisiniai, žemės-teisiniai, aplinksoapsaugos, komercijos ir netgi civiliniai-teisiniai). Ir tame nėra niekoneįprasto, kadangi, visų pirma, iš esmės administraciniai-teisiniaisantykiai taip pat gali atsirasti ir kitose valstybės veiklos srityse(pavyzdžiui, daiktiniai santykiai, pagrįsti valdžios pavaldumu) ir, visųantra, kas yra ypatingai svarbu, administraciniai-teisiniai santykiaiatsiranda valstybes reguliavimo arba finansų, žemės ir kitų gamtos resursųreguliavimo, jų apsaugos procese. Taigi, administraciniams-teisiniams santykiams yra būdinga iš ankstogaliojančia teise numatoma galimybė būti vienu iš bendro teisinioreguliavimo arba juridinio (duotu atveju – administracinio-teisinio)visuomeninių santykių, kurie yra kitų teisės atšakų dalykas, mechanizmoelementų nagrinėjimas (pavyzdžiui, priėmimas į darbą, t.y. darbo santykiųatsiradimas įforminamas reguliuojamuoju administracijos aktu).
6. Kita administracinių-teisinių santykių ypatybė yra ta, kad,kadangi valstybės reguliavimo srityje gali kilti įvairūs visuomeniniaisantykiai (įskaitant ir civilinę teisę), o šios srities ribos yra ganėtinaiplačios, tai būtent dėl jų atsiradimo ir yra numatomos atitinkamos sąlygos.Informacija apie juos yra atitinkamose administracinėse-teisinėse normose,reglamentuojančiose vienų ar kitų vykdomųjų institucijų (pareigūnų) veikląarba trečiųjų asmenų (pavyzdžiui, piliečių) tam tikrų veiksmų eiliškumą.Šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į du esminius momentus: a) administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda tiesiogiai ryšiumsu vykdomųjų institucijų praktine veikla, susijusia su jų vykdomosiomisfunkcijomis. Tai reiškia, kad turima omenyje visų pirma tie reguliavimoreikalaujantys santykiai, kuriems esant atitinkamas vykdomosios valdžiossubjektas (vykdomoji institucija, valstybės tarnautojas) pasireiškia tiekkaip funkcine, tiek kompetencijos prasme kaipo toks. Civilinių sutarčiųsudarymas nepriskiriamas prie vykdomosios tvarkomosios veiklos tipo, irtodėl vykdomoji institucija, atlikdama panašaus pobūdžio veiksmus, nėrareguliavimo subjektas. Tokie jo veiksmai neišreiškia vykdomosios valdžiosrealizavimo mechanizmo. Reiškia, nepakanka vien vykdomosios valdžiossubjekto tam, kad būtų besąlygiškai pripažintas esamas visuomeninissantykis, kuriam reikalingas administracinis-teisinis reguliavimas. TodėlVyriausybės ir Seimo santykius reikėtų kvalifikuoti kaip konstitucinius-teisinius, o ne administracinius-teisinius santykius; b) administraciniai-teisiniai santykiai taip pat atsiranda ne dėlvykdomųjų institucijų (pareigūnų) visų funkcijų, bet dėl išskirtinaireguliuojamų funkcijų vykdymo. Turima omenyje praktinis joms privalomųteisinių valdžios įgaliojimų realizavimas. Be pastarųjų vykdomojiinstitucija negali būti vykdomosios valdžios subjektu, vykdyti reguliuojamųfunkcijų. Būtent vykdomosios valdžios subjektų įgaliojimų taikymas irfunkcijų įgyvendinimas ir yra svarbiausia. Kitu atveju pats valstybėsvaldymas ir, atitinkamai, administracinė teisė, teisiškai ją„aptarnaujanti“, tampa be savo dalyko.
7. Administraciniai-teisiniai santykiai iš esmės yra organizaciniais.Ši savybė išreiškia jų tiesioginį ryšį su praktiniu vykdomosios valdžiosfunkcijų realizavimu, kurios pagal savo paskirtį visų pirma yra skirti
proceso organizavimo teisiniam vykdymui. Būtent administracinių-teisiniųsantykių ribose ir vyksta šio proceso aprūpinimas struktūriniais(pavyzdžiui, vykdomosios valdžios valstybės institucijos formavimas),kadriniais (pavyzdžiui, paskyrimas į valstybės tarnybos pareigas),materialiniais ir kitais atributais, be kurių valstybės valdymo mechanizmasvargu ar galėtų realiai ir efektyviai veikti. Valstybės valdymas, kurio srityje atsiranda administraciniai-teisiniai santykiai, galiausiai yra tam, kad būtų įgyvendinamos funkcijos,užtikrinančios bendros žmonių veiklos organizavimą, kas tiesiogiai kyla išjo socialinės kilmės ir paskirties. Todėl galima kalbėti apie valdymą kaipapie „ tiesiogiai organizuojančia“ valstybės veiklą. Tokiu būdu,administraciniai-teisiniai santykiai tampa organizacinių santykių rūšimi,kurių ribose vyksta visų svarbiausių valstybės valdymo gyvenimo pusiųtvarkymas, reguliavimas, suvienijimas į vieną. Būdinga tai, kad administraciniai-teisiniai santykiai nešaorganizacinį krūvį dviem aspektais:a) „organizavimą viduje“, t.y. viso vykdomojo aparato paties darbo organizavimą, atliekamą administracinių- teisinių santykių ribose tarp įvairių vykdomųjų institucijų sistemos grandžių (pavyzdžiui, teritorinių institucijų, atstovaujančių šalies interesams) tarpusavio sąveikų efektyvumo padidinimas ); b) organizavimas, peržengiantis pirmojo varianto ribas ir realizuojamas administraciniuose-teisiniuose santykiuose dalyvaujant kitiems kolektyvams ir žmonėms, vienaip ar kitaip susijusiems su valstybės valdymo sritimis (pavyzdžiui, atsirandančių nevalstybinių struktūrų registravimas, salygų sudarymas konstitucinių teisių ir piliečių laisvių realizavimui). Šių pagrindinių krypčių dėka per atsirandančius administracinius-teisinius santykius vykdomoji valdžia gauna galimybę nuolatos darytireguliuojamojo ir organizuojamojo pobūdžio įtaką pavaldžiųjų elgesiui.
8. Administraciniai-teisiniai santykiai nėra „uždari“ apskritai kažkam iš galimų teisinių santykių dalyvių. Administraciniai-teisiniai santykiai gali atsirasti bet kurios iš šalių iniciatyva: vykdomųjų institucijų ir jų pareigūnų, valstybės kolektyvų, piliečių ir pan. Jų ypatybe yra tai, kad jie, priešingai, pavyzdžiui, nei civiliniuose-teisiniuose santykiuose, gali atsirasti nepaisant antros pusės noro arsutikimo. Visų pirma pastaroji ypatybė pasireiškia privalomu valdančiojosubjekto (vykdomosios institucijos, pareigūno) dalyvavimuadministraciniuose-teisiniuose santykiuose, be to atitinkamosadministracinės –teisinės normos tiesiogiai jai priskiria tokių veiksmųatlikimą, kurių pasekoje atsiranda konkretūs administraciniai-teisiniaisantykiai. Šis subjektas privalo savo iniciatyva ir savo veika sukurtiatitinkamą juridinę pasekmę, tuo pačiu neįsitraukdamas į sutartinius ryšiussu kita šalimi. Jam tokie veiksmai yra ne galimo, bet privalomo pobūdžio.Pavyzdžiui, sutinkamai su įstatymų leidyba dėl vartotojų teisių apsaugavalstybės antimonopolinė institucija, įgyvendindama valstybės kontrolę,duoda nurodymus dėl prekių su galiojimo laiko pasibaigimu pardavimosustabdymo ir pan. Tokiais pavyzdžiai gali būti ir atvejai, kai aukščiauesanti valdymo institucija duoda privalomuosius nurodymus žemiau esančiomsinstitucijoms (pareigūnui). Pavyzdžiui piliečiams konkretaus administracinio-teisinio santykioužmezgimas, paprastai, yra galimybė (turima omenyje iniciatyva iš jųpusės). Tada vykdomoji institucija (pareigūnas) įgyja atitinkamusįsipareigojimus. Pavyzdžiui, atsiradus administraciniams-teisiniamssantykiams ryšium su piliečio skundo padavimu šiai institucijai. Jeipilietis padaro administracinį teisės pažeidimą, tada situacija keičiasi.Teisinio santykio atsiradimo iniciatyva praktiškai nepriklauso nuo vienosar kitos šalies užimamos padėties, kadangi vykdomoji institucija(pareigūnas) veikia ne savo noru ar nenoru, bet pagal administracinių-teisės normų, numatančių atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus,reikalavimus.
9. Tarp administracinių-teisinių santykių šalių gali kilti ginčai. Pavyzdžiui, pilietis nesutinka su vykdomosios institucijos (pareigūno) veiksmais jo atžvilgiu. Jis juos ginčija nustatyta tvarka (pavyzdžiui, paduoda skundą). Įvairių administracinių-teisinių ginčų išsprendimui yra nustatyta administracinė, t.y. ikiteisminė tvarka, kurios esmė yra ta, kad įgaliotoji vykdomoji institucija (pareigūnas) nagrinėja skundą ir savo įgaliojimų ribose priima vienašališką teisiškai pagrįstą sprendimą esamo ginčo atžvilgiu. Piliečiai ir žemiau esančių vykdomųjų institucijų sistemos grandysginčo situacijų išsprendimui naudoja administracinio apskundimoinstituciją, kurio ribose ginčo dalyko teisėtumas įvertinimas – specialiaiįgaliotos, kompetentingos valstybės institucijos prerogatyva. Įstatymų leidyba, siekdama administracinių ginčų nagrinėjimoteisėtumo garantijų sustiprinimo neretai numato teisminę jų nagrinėjimotvarką kaip alternatyviąją, arba kaip savarankiškąją. Administracines bylas nagrinėja specializuoti administraciniai
teismai.10. Administraciniai-teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi ir pasibaigia esant sąlygoms, numatytoms administracinės teisės normose. Tokiomis sąlygomis yra juridiniai faktai – aplinkybės, kurioms esant sutinkamai su esamos normos nuostatomis tarp valdymo veiklos subjektų turi įvykti konkretūs teisiniai santykiai. Atsiradus juridiniams faktams paprastai seka teisėti arba neteisėti veiksmai, kartais – įvykiai. Administracinės teisės juridinių faktų ypatybe yra tai, kadpagrindiniu būdu teisėtų veiksmų, sukeliančių administracinių-teisiniųsantykių atsiradimą, pakeitimą ir pabaigimą, yra vykdomosios valdžios(vietinės administracijos), jos pareigūnų individualūs teisės aktai,adresuoti konkrečiam adresatui ir susiję su konkrečia situacija.Juridiniais faktais gali būti ir piliečių, juridinių asmenų teisėtiveiksmai, adresuoti vykdomajai valdžiai (skundas, pretenzija ir pan.),kurių pasekoje atsiranda konkretūs administraciniai-teisiniai santykiai. Neteisėti veiksmai yra susiję su administracinės teisės normųnuostatų pažeidimu. Visų pirma, tai administraciniai ir disciplininiaiteisės pažeidimai, susiję su valstybės valdymo sritimi ir kurių pasekojekyla jurisdikciniai teisiniai santykiai. Prie neteisėtų santykiųpriskiriamas ir neveikimas esant numatytai imperatyvaus pobūdžio teisėsnormai atlikti atitinkamus veiksmus. Įvykiai – tai reiškiniai,nepriklausomi nuo žmogaus valios, t.y. stichinės nelaminės, epidemijos irt.t.
11. Jei civiliniams-teisiniams santykiams yra būdinga vienos šalies atsakomybė prieš kitą šalį, tai administraciniams- teisiniams santykiams yra nustatyta kita tvarka. Vienos iš šalių administracinės teisės normos reikalavimo teisinių santykių pažeidimas neuždeda vienos šalies atsakomybės prieš kitą. Administracinės teisės normos reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas kaip veika, nukreipta prieš viešus-teisinius interesus. Atitinkamai atsakomybė atsiranda prieš valstybę, prieš jos įgaliotą vykdomąją instituciją (pareigūną), kuri savarankiškai veikia kaltą šalį (nesvarbu ar tai fizinis, ar juridinis asmuo), taikydama nustatytas administracinės ir disciplininės atsakomybės priemones. 80-tais metais buvo aktyviai aptarinėjamos reguliuojamų teisiniųsantykių problemos. Mokslininkai išskirdavo ir analizuodavo subordinacijos,koordinacijos ir reordinacijos santykius. Prie subordinacinių santykių priskiriami tokie, kurie bazuojasi tiesvieno iš subjektų galios panaudoti tvarkomuosius, kontrolinius įgaliojimuskitų santykių dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, santykiai valstybės tarnybossistemoje, atsirandantys tarp pareigūnų). Koordinacijos teisiniai santykiai taip pat apibūdinami kaip turintysvaldžios įgaliojimus, bet jie panaudojami ne tik savo valdžiosrealizavimui, bet ir siekiant užtikrinti efektyvų kelių subjektų,užsibrėžusių pasiekti tą patį tikslą ir išspręsti panašias užduotis,tarpusavio bendradarbiavimą (santykiai tarp valstybės vykdomosios valdžiosinstitucijų – ministerijų, valstybės komitetų ir pan., taip pat ir pačiųinstitucijų veiklos ribose). Subordinacijos ir koordinacijos santykiamsbūdinga galimybė leisti administracinius aktus, kuriuos privalo vykdytikiti subjektai. Reordinaciniai santykiai – tokie santykiai, kurie atsiranda siekiantatgalinio valdymo subjekto poveikio užtikrinimo poveikio valdomajamsubjektui, t.y. poveikis iš apačios į aukštesnes institucijas (pavyzdžiui,piliečių kreipimasis ir viešo valdymo institucijas). Administracinių-teisinių santykių ir jų atsiradimo, pasibaigimopagrindų kvalifikavimas yra būtina išankstine sąlyga siekiant jųrealizavimo būdų teisinio reglamentavimo ir jų panaudojimo efektyvesniopraktinio taikymo valstybės valdymo institucijomis arba vietinėssavivaldos.
Literatūros sąrašas
1. Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002. 2. Petkevičius P. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003. 3. Administraciniai teismai ir administracinių bylų teisena. 2002 4. Козлов Ю.М. Административное право. Москва, 2000. 5. Старилов Ю.Н. Курс общего административного права. Москва. 2002, Том 1.———————–[1] Старилов Ю.Н. Курс общего административного права. Москва. 2002, Том 1.cтр. 406.[2] Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijoscentras, 2002, psl. 14.[3] Abramavičius A. ir kt. Namų advokatas. Vilnius: Teisinės informacijoscentras, 2002, psl. 15. 6. [4] Козлов Ю.М. Административное право. Москва, 2000., стр.17-23