ADMINISTRACINIS PROCESAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE

I. ĮVADAS

“Procesas” – tai kokios nors rūšies veiklos įgyvendinimas. Šio termino esmę sudaro skirtingos kilmės veiksmų, atliekamų siekiant užsibrėžto tikslo, visuma. Kalbant apie Lietuvos valstybinio valdymo procesą kaip apie tam tikrą vykdomosios valstybinės valdžios veiksmų, kuriais realizuojamos materialinės teisės normos , visumą, iš esmės reikia kalbėti ir apie tam tikrų procesinių teisės normų sistemą, t.y. administracinį procesą. Požiūris į administracinį procesą priklauso nuo bendrojo teisinio proceso supratimo. O jis nėra vienodas. Suprantant jį plačiąja prasme, bet kokia teisminė veikla gali būti atliekama tik prrocesine forma, kuri savo ruožtu reikalauja procesinių veiksmų fiksavimo atitinkamuose teisės aktuose, oficialiuose dokumentuose. Teisinis procesas siaurąja prasme suprantamas kaip išimtinai teisminis procesas. Todėl remiantis šia teisinio proceso sąvoka šiandieninis administracinis procesas negali būti laikomas teisiniu procesu tikrąja termino prasme, kol iš esmės egzistuoja tik Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos forma.
Vieni mokslininkai supranta administracinį procesą kaip administracinėmis procesinėmis normomis sureguliuotą vykdomųjų organų (pareigūnų) veiklą, nagrinėjant ir sprendžiant įvairias individualias administracines bylas, kylančias valstybinio valdymo sfferoje ir įgyvendinant vykdomosios valdžios funkcijas bei uždavinius. Kitų autorių nuomone, administracinį procesą reikėtų suprasti plačiąja prasme. Čia iš esmės kalbama apie administracinę procedūrinę veiklą, kurią sudaro valstybinį valdymą reglamentuojančių teisės aktų parengimas, valdymo veiklos reglamentavimas, leidimų teisena, t.y administracinis p

procesas sukuriant įvairias administracines procedūras. Dar kiti mokslininkai teigia, kad administracinis procesas turi būti laikomas lygiagrečiu su civiliniu, baudžiamuoju, taip pat teisėdaros procesais. Tai yra administracinis procesas čia pripažįstamas teisiniu procesu ir turi visus jam būdingus požymius.
Pažymėtina, kad galima daryti prielaidą, kad pateiktose sąvokose įžvelgtinas administracinio proceso, kaip visų vykdomosios valdžios institucijų veiksmų, atliekamų įgyvendinant joms pavestus uždavinius ir funkcijas, supratimas.
Padarius prielaidą, kad administracinis procesas sietinas su valstybės valdymo veikla, reikia ieškoti santykio tarp administracinio proceso ir administracinės teisės. Tradiciškai teisės šakos, sudarytos iš procesinių teisės normų, yra skirtos įgyvendinti toms teisės šakoms, kurių pagrindą sudaro materialinės teisės normos. Ne išimtis ir administracinis procesas. Reikia konstatuoti, kad administracinio proceso reguliavimo sfera yra objektyviai platesnė už pačios administracinės teisės reguliavimo sferą. Juuk administracinės procedūrinės teisės normos, esančios, pavyzdžiui, Seimo statute, teisės aktuose, skirtuose reglamentuoti vietos savivaldos institucijų veiklą, užtikrina ne tik administracinių, bet ir konstitucinių teisės normų įgyvendinimą.
Manytina, kad administracinis procesas turi būti suvokiamas būtent kaip administracinių procedūrų visuma. Procedūros, taikomos administracinėje justicijoje, gali būti vadinamos jurisdikcinėmis procedūromis.1
Aptarus Lietuvos administracinio proceso bruožus, norėčiau pereiti prie užsienio administracinio proceso nagrinėjimo.

II. ADMINISTRACINIS PROCESAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE

Užsienio administracinis procesas turi senas tradicijas. Griežtos taisyklės nuo senų laikų reglamentavo valstybinės valdžios veiklą. Pirmieji kodifikuoti ad

dministracinio proceso bei administracinio vykdymo įstatymas atsirado 1925 m. Austrijoje. 1928 m. panaši kodifikacija atsirado Lenkijoje ir buvusioje Čekoslovakijoje; 1930 m. Jugoslavijoje buvo priimtas įstatymas dėl bendro administracinio proceso. 1955m. buvusioje Čekoslovakijoje priimamas naujas nutarimas dėl administracinio proceso, o 1957 m. Vengrijoje ir 1960 m. Lenkijoje buvo priimti nauji administracinio proceso įstatymai. 1956 m. priimtas naujas įstatymas apie bendrą administracinį procesą Jugoslavijoje, šis įstatymas papildytas 1965 m.
Išanalizavęs šiuos įstatymus žymus jugoslavų administracinės teisės mokslininkas S.Popovič pirmiausiai suformulavo administracinio proceso sąvoką, t.y. bendras taisykles, skirtas daugumai valstybinių institucijų bei reguliuojančias įvairių veiksmų vykdymo aktų priėmimą, šalių, dalyvaujančių procese, teises ir pareigas. Pažymėtina, kad šiuose įstatymuose įtvirtinti tokie administracinio proceso principai kaip teisėtumas, piliečių teisių ir teisėtų interesų gynyba, objektyvios tiesos pateikimas, laisvas įrodymų įvertinimas ir t.t. taip pat įtvirtintas šio proceso šalių teisinis statusas, jų veiksmai ir administracinio proceso eiga.
Be to, buvo išskirti ir ypatingi administraciniai procesai, reguliuojantys tam tikrų institucijų veiksmus, įgaliojimus, teisės aktų priėmimą.
Taip pat įdomūs ir kiti aktai, pavyzdžiui, 1946 m. Jungtinės Amerikos Valstijos priėmė administracinių procedūrų įstatymą. Jame pateikta:
• Sąvokos – “institucija”, “norma”, “šalys’, “sankcijos” ir t.t.,
• Bylų nagrinėjimas,
• Sprendimų turinys,
• Sankcijų parinkimas.
Vokietijoje ( buvusioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje ) 1976 m. priimtas įstatymas dėl administracinių institucijų dokumentų priėmimo taisyklių, taip pat nuo 1953 m. galiojo įstatymas dėl administracinių sprendimų įgyvendinimo.
Gerai išvystyta administracinė pr
rocesinė leidyba ir Lenkijoje. 1960 m. buvo priimtas Administracinis proceso kodeksas, kuris 1990 m. buvo papildytas įstatymu “Dėl administracinio proceso kodekso pakeitimo”.1
Dabar norėčiau plačiau apžvelgti, kaip traktuojamas administracinis procesas atskirose užsienio valstybėse.
Anglo-amerikiečių šalių teisinėse sistemose administracinio proceso formavimasis yra tiesioginė administracinės justicijos teorijos pasekmė. Ne be reikalo administracinis procesas ir praeityje ir dabar suprantamas kaip speciali teisminių institucijų veiklos atmaina, t.y. kaip juridinė veikla siaurąja prasme.

Administracinis procesas Anglijoje

Šiuolaikinė anglų teisinė sistema, kaip ją aprašė A.K.R.Kiralfi, susideda iš dviejų proceso rūšių – baudžiamojo ir civilinio.
Baudžiamąjį procesą sudaro nusikaltimų tyrimas, sumarinis procesas ( Summary Proceedings ) ir kvota ( Inguests ). Civilinio proceso esmę sudaro teisės vykdymas Aukščiausiame teisme ( High Courts ), taip pat kai kurie atskiri procesai, pvz. bankroto bylų procesas ( Bancupty proceedings ), procesas Aukščiausiojo teismo Kanceliariniame skyriuje ( Chancery Division ), skyrybų procesas ( Martrimonial Proceedings ) ir kai kurie kiti.
Prie specialių proceso rūšių Anglijoje priskiriamas arbitražas ( Arbitration ), administracinis tribunolas ( Administrative Tribunals ) ir teismai, sprendžiantys karines bylas ( Court-Martial proceedings ).
Administracinių tribunolų sistemą sudaro, pvz. Tokios institucijos kaip teismai nuomos klausimais (Rent Tribunals), teismai, sprendžiantys šeimynines bylas ( Domestic Tribunals), apeliaciniai tribunolai, teismai žemės ūkio byloms (Abricultural Land Tribunals) ir kiti kaip 1943m. Atsiradę apeliaciniai tribunolai karinių pensijų byloms spręsti (War Pensions Appeal Tribunals).
Apibūdinant Anglijos administracinį procesą reikia pažymėti, kad šioje šalyje nėra vientiso ak

kto, kuris reguliuotų administracines procedūras. Galiojančias administracinių procedūrų taisykles, išdėstytas daugelyje šaltinių, lenkų mokslininkas L.Bar suskirsto į tris grupes:
– taisyklės, reguliuojančios atskirus administracinės veiklos fragmentus,
– normos, užtikrinančios atskirų politinio pobūdžio (pure policy) bylų nagrinėjimą.
Anglijoje taip pat nėra akto, kuris reguliuotų administracinės atsakomybės klausimus. Be to, galiojanti Anglijos įstatymų leidyboje nenaudojama sąvoka kaip nusižengimas. Ši veika laikoma mažareikšmiu nusikaltimu, kuris užtraukia supaprastintą atsakomybės taikymą. Todėl bendros nusižengimų, kurie tapatūs administraciniam teisės pažeidimui, atsakomybės taisyklės yra reguliuojamos baudžiamojo įstatymo.
Anglijos sistemoje visi teisės pažeidimai pagal sunkumą skiriami į tipus:
1. išdavimas (treason),
2. kriminalinis nusikaltimas (felony),
3. baudžiamasis nusižengimas (misdemeanour).
4. mažareikšmiai pažeidimai, kurie pagal savo charakterį jungia administracinius teisės pažeidimus, . už šiuos teisės pažeidimus teismas gali paskirti bausmę – baudą arba areštą, kurio terminas negali būti pratęstas. Mažareikšmių veikų atveju teismas gali apsiriboti žodiniu teisėjo nurodymu.
Pirminius procesinius veiksmus teisės pažeidėjų atžvilgiu atlieka policija, kuri turi teisę sulaikyti asmenį, įtariamą teisės pažeidimo padarymu.
Anglijoje egzistuoja teisė apskųsti visų administravimo institucijų veiksmus, išskyrus Vyriausybės. Šią išimtį anglų juristai laiko kaip dvejopos rūšies apribojimų, kurie , jų nuomone, liečia administracijos veiksmus, rezultatą. Šie apribojimai skirstomi į :
a) politinius,
b) teisinius.
Politiniai apribojimai pasireiškia administravimo institucijų atsakomybe, taip pat ministerijų atsakomybe prieš parlamentą. Teisiniai administracinės veiklos apribojimai yra lyg principo nustatymo pasekmė. Šio principo pagrindu įvairi administravimo institucijų veikla, kurioje atsispindi įsikišimas į piliečio ( individuals) teises, būtinai turi remtis įstatymo nuostatomis arba įgaliojimais.
Šie neteisėti administravimo institucijų veiksmai ir yra pagrindas juos apskųsti administraciniam tribunolui ar teismui. Peržiūrėjęs skundą, teismas gali pripažinti administravimo institucijų priimtą aktą neturinčiu galios (invalid).
Ši doktrina paskutiniaisiais metais paspartino žinybinių institucijų , atliekančių administracinių tribunolų vaidmenį, vidaus sistemos tobulėjimą. Šių institucijų tikslas – skundų, kylančių iš administracinio proceso veiklos, nagrinėjimas, taip pat šie tribunolai veikia atskirai nuo įprastų administravimo institucijų ir jų veikla suprantama kaip natūralus teisingumas ( natural justice). Šių tribunolų veikla apima suinteresuotųjų šalių išklausymą, bylos nagrinėjimą, remiantis rungtyniškumo principu, motyvuoto sprendimo paskelbimą, kuris skelbiamas viešai, ir t.t.
Tokie administraciniai tribunolai yra įsteigti beveik kiekvienoje ministerijoje ir žinyboje. Jų veiklą kontroliuoja 1958 m. įsteigta taryba, kuriai vadovauja lordas kancleris. Šių tribunolų sprendimai dėl faktų patvirtinimo ar paneigimo yra galutiniai, o sprendimai dėl teisės pažeidimų gali būti apskundžiami teismui.
Teisės pažeidimų nagrinėjimas minėtose institucijose vyksta sumarine tvarka (summary justice). Bylos nagrinėjamos vieno ar dviejų teisėjų, nedalyvaujant prisiekusiesiems, advokatams ir kaltinamajam, jai pastarasis įteikė rašytinį prašymą, kad byla būtų nagrinėjama be jo.
Pagrindiniai Anglijos teisinės sistemos nuostatai su tam tikrais pakeitimais buvo priimti ir JAV, Australijoje.

Administracinis procesas Jungtinėse Amerikos Valstijose

JAV teisinę sistemą L.Majersas apibūdino taip : “JAV teismai turi dvejopą reikšmę”. Iš vienos pusės jie funkcionuoja kaip pagrindinė juridinė įstaiga ir jų veikla įtraukta į baudžiamąjį ( Criminal Proceedings) ir civilinį (Civil Proceedings) procesus. Iš kitos pusės daugelis teisminių institucijų veikia kaip tribunolų – administracinių, karinių, arbitražų – atmaina.
Amerikos administracinės teisė literatūroje galima rasti įvairių mokslininkų pasisakymų apie administracinį procesą. Kai kurie iš jų stengiasi administracinį procesą pateikti kaip daugumos institucijų veiklą, kuri neapsiriboja vien tik jurisdikcinių funkcijų vykdymu.
S.Devis Amerikos administracinį procesą apibūdino kaip tam tikrų metodų visumą, kurių pagalba atitinkamos institucijos vykdo savo uždavinius (sprendimo paskelbimas, galiojančių teisės normų ir funkcijų taikymas).
Pagal S.Devį administracinis procesas dažnai tapatinamas arba priešpastatomas teisminiam procesui (The judical process), vykdomajam procesui (The executive process) ir įstatymo leidybos procesui (The legislative process).
JAV kaip ir Anglijoje nėra įstatymų, kurie bendrai reguliuotų administracinės atsakomybės klausimus. Čia įstatymai nepateikia tikslios nusižengimo sąvokos. Kiekvienoje valstijoje klausimai, susiję su administraciniu nusižengimų ir baudžiamųjų nusikaltimų ryšiu, nagrinėjami savarankiškai.
Bylų nagrinėjimas dėl administracinių nusižengimų priskiriamas teismams.
JAV administracinių institucijų veiklos praktikoje taikomas įsakymų apie neteisėtų veiksmų uždraudimą rinkinys. Šie draudimai daug kuo panašūs į teismo draudimą, skirtumas tik toks, kad teismas gali savarankiškai realizuoti savo draudimą, o administracinės institucijos tam, kad realizuotų savo draudimus, turi kreiptis į teismą. Kai kurios administracinės institucijos turi teisę sulaikyti teisės pažeidėją.
Administracinių nusižengimų gylų tyrimas daugiausiai priklauso nuo institucijos, kuri nagrinėja bylą.įvykdžius smulkų taisės pažeidimą, įgaliojimus turintis asmuo (policija) surašo protokolą. Baudos dydis nustatomas remiantis norminiais aktais. Jeigu teisės pažeidėjas savanoriškai nesumoka, ji išieškoma teismo būdu.
Įvykdžius sunkesnius teisės pažeidimus, vyksta tyrimas. Šiuo atveju administracinė institucija atlieka administracinio tribunolo funkcijas. Bendra teisės pažeidimų, įvykdytų skirtinguose administracinėse institucijose, tvarka nustatyta specialiame įstatyme – Federal Administrative Procedure Act. Remiantis šiuo įstatymu bylos nagrinėjimo forma administraciniuose tribunoluose tolygi nagrinėjimo tvarkai bendruose teismuose.
Bylos nagrinėjimas administraciniame tribunole baigiamas nuosprendžio paskelbimu.1

Administracinis procesas Prancūzijoje

Administracinio proceso užuomazgų galima rasti jau 1889 m. įstatymų nuostatuose bei tuometiniame administracinės justicijos kodekse, taip pat 1953 m. dekretuose “Dėl valstybinės tarnybos”, pavieniuose norminiuose aktuose, kurie skirti specializuotoms teisminėms įstaigoms.
Šioje procesinių principų visumą galima skirstyti į dvi dalis:
– kai kurie principai perkelti į administracinę teisminę teiseną iš valstybinio proceso;
– principai, suformuluoti specialiai teisminėms administracinėms justicijos įstaigoms.
Kaip ir kiekvienas procesas, taip ir administracinis procesas prasideda nuo pareiškimo pateikimo, po to jis tęsiasi teisme ir baigiasi teismo sprendimo paskelbimu.
Teisėjai negali savarankiškai iškelti bylą, taip pat jie turi priimti sprendimą remiantis ieškininiame pareiškime pateiktais reikalavimais, beje teisėjai gali nagrinėti tik tuos klausimus, kurie jam yra iškelti.
Kai pateikiamas ieškininis pareiškimas, teisėjas priima bylą savo žinion. Teisminiame nagrinėjime naudojamos dvi grupės principų:
1. rungtyniškumo;
2. kolegialumo. Šis principas turi išimčių: būna, kad tvarkomojo pobūdžio sprendimai priimami komitetų, tarybų ar komisijų. Visi svarbūs nuosprendžiai yra priimami kolegialiai.
Visuose administraciniuose teismuose procesas vykdomas remiantis rungtyniškumo principu. Jame dalyvauja dvi šalys – ieškovas ir atsakovas, kurie iškelia argumentus ir teikia įrodymus.teismo sprendimas turi tiksliai apibrėžtą formą. Visų pirma, jis turi būti motyvuotas, tiksliai ir įtikinamai suformuluotas. Jame nurodoma, kokie faktai ir kieno pagalba jie buvo teismui pateikti. Aišku, prieštaringas teismo sprendimas turi būti atšauktas.
Teismo nutarimas turi įstatyminę galią visiems piliečiams ir organizacijoms, dalyvaujančioms byloje, ir šis nutarimas privalo būti vykdomas.
Šalia anksčiau minėtų procesinių principų, taikomų teismo veikloje, taip pat egzistuoja principai, būdingi tik administracinei teisminei veiklai. Visų pirma, ieškinio padavimas nesustabdo administracinio proceso. Administracinės institucijos sprendimas turi būti vykdomas, vykdomasis procesas negali sustoti. Jis gali būti sustabdomas tik teismo, jei yra pareiškėjo prašymas ir esant dviem sąlygom: – jei vykdomas sprendimas gali sukelti sunkias pasekmes ;
– jei žala gali būti svarbi ir neatlyginama.
Savo prašyme ieškovas privalo pateikti svarius argumentus, kad patvirtinti šių sąlygų egzistavimą.
Toliau administracinis teismas nagrinėjant bylą užima labiau aktyvią poziciją negu bendrasis teismas. Įprastiniam proceso dalyviui – paprastam piliečiui priešpastatyta galinga įstaiga. Kad butų sulygintos jų teisės teismas priverstas padėti piliečiui. Todėl teismas, pvz.: gali įgalinti administracinę instituciją įgalinti pateikti reikalingus dokumentus, suformuluoti skundžiamo sprendimo motyvus ir netgi pravesti specialų administracinį tyrimą. Be to teismas privalo stebėti, kad nebūtų atskleista valstybinė paslaptis.
Be to, administracinė teisminė veikla yra labiau slapta nei vieša. Ikiteisminis bylos medžiagos tyrimas teismo vykdomas slapta. Tik pats teismo posėdis, dalyvaujant šalims, jų advokatams, vyksta viešai. Teisėjų pasitarimas vyksta už uždarų durų, o sprendimas skelbiamas viešai, jei tai neuždraudžia įstatymas.
Administracinė teisminė teisena ir rašytinės teisenos bruožų. Ši jos savybė – inkvizicinio proceso liekana. Rašytinės teisenos privalumas yra tas, kad ji lėtesnė ir labiau apgalvota. Šalys ir kiti proceso dalyviai gali 7 kartus apgalvoti prieš rašant, ką nors svarbaus. Tą patį daro ir teismas. Vykstant žodiniams ginčams posėdyje, šalys negali pateikti naujų faktų, įrodymų. Jie privalo išdėstyti tik tai, kas yra pateiktuose dokumentuose. Jei iškyla aiškių naujų dokumentų, viskas prasideda iš naujo, kadangi kitai šaliai turi būti suteikta galimybė susipažinti su šiuo dokumentu ir parengti kontrargumentų. Visa tai reikalinga tam, kad sprendimas nebūtų paviršutiniškas.
Savotišką specifiką turi ir administracinių teismų nutarimai. Retai kada teismas nutarime nenurodo administracinio proceso šaliai ką daryti. Jis dažniausiai nurodo, kas kokias teises ir pareigas turi, kas teisus, o kas ne. Iš šito administracinio proceso šalis turi pati padaryti išvadas, rasti tinkamą laiką ir būdą teismo nuosprendžiui įvykdyti. Teismas šiuo sprendimu nesikėsina į procesinių šalių nepriklausomumą. Remiantis praktika, administracinio proceso šalys vykdo tokius teismo nuosprendžius. Tačiau pasitaiko atvejų, kai administracinės institucijos atkakliai vengia nuosprendžio vykdymo. Tuo atveju teismas gali iš jos pareikalauti sumokėti delspinigius už kiekvieną termino praleistą dieną, taip pat gali pasitelkti biudžeto-finansinį teismą, kad šis skirtų šiam skolininkui baudą.
Ypatingo dėmesio reikalauja skundai dėl administracinių institucijų įgaliojimų viršijimo. Šie skundai laikomi svarbiais ir efektyviais būdais kontroliuojant administracinių institucijų veiksmus. Prancūzai mano, kad tokio tipo skundų nagrinėjimo pagrindu valstybinė taryba sukūrė administracinę teisę. Kas turi teisę paduoti skundą? Kartais tai konkretus asmuo, kaip pvz.: atleistas iš darbo valdininkas, kitu atveju – grupė asmenų, kuriuos liečia administracinės institucijos veikla, trečiuoju atveju – mokesčių mokėtojai. Ir galiausiai administracinė veikla gali dominti visus arba beveik visus šalies gyventojus (pvz.: naujų kelių eismo taisyklių priėmimas; referendumo pravedimo taisyklės). Tokiu atveju kiekvienas pilietis gali pateikti ieškinį. Paduoti skundą gali tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Sprendžiant skundų bylas dėl administracinių institucijų įgaliojimų viršijimo, advokatų buvimas neprivalomas, taip pat išlaidos nėra didelės.
Egzistuoja ir kito pobūdžio pareiškimai. Jie skirstomi į bendrus ir specialiuosius. Bendriesiems priskirtini:
1. pareiškimai dėl žalos atlyginimo;
2. sutartys tarp administracinių institucijų ir piliečių (teismas gali sutartį nutraukti, nubausti valdininką, priteisti žalos atlyginimą ir kt.);
3. pareiškimai dėl griūvančių, pavojingų žmonių sveikatai statinių nugriovimo.
Pire specialių pareiškimų priskiriami:
1. pareiškimai dėl pensionų;
2. pareiškimai dėl rinkimų (teismas gali anuliuoti rinkimų į administracines institucijas, universitetų tarybas, atstovybes, netgi paskelbti kas išrinktas rezultatus);
3. pareiškimai dėl mokesčių;
4. pareiškimai dėl baudžiamųjų bylų (pvz.: teismas gali nubausti kelių eismo pažeidėją).
Į administracinius teismus pagrinde kreipiasi vidurinio sluoksnio gyventojai. Aukščiausios ir žemiausios klasės gyventojai tai daro gana retai. Tam, kad teisingumą padaryti labiau prieinamu , 1977m. įstatymu buvo panaikinti registraciniai mokesčiai ir dalies teismo išlaidų apmokėjimas. Tačiau daugelyje bylų reikia skirti ekspertizes bei atlikti kitus tardyminius veiksmus, skirti advokatus, o tai reikalauja nemažai piniginių lėšų. Asmenims, kurie neturi pakankamai pajamų, teismas gali visiškai arba iš dalies atleisti nuo mokesčių mokėjimo, jei asmuo pateikia reikalingus dokumentus, įrodančius jo pajamų šaltinius ir jų dydį.
Teismo kontrolės efektyvumui turi reikšmės jo įsigilinimas į bylą. Teismas dažniausiai kruopščiai nagrinėja bylos medžiagą, susipažįsta su įstatymo veikla.
Pagrindinį dėmesį teismas, tirdamas bylas dėl administracinės įstaigos įgaliojimų viršijimo, skiria įstatyme numatytoms teisėms: ar administracinė institucija veikė pagal įstatymą, ar teisingai ji priėmė teisės normas, ar nepažeidė administracinių procedūrų atlikimo taisyklių.
Administracinės justicijos veiklą stabdo ilgi bylų nagrinėjimo terminai. Žemesniuose teismuose jis vyksta apie metus, valstybinėje taryboje – netgi du tris. Greičiau nagrinėjamos bylos, kurios susijusios su įgaliojimų viršijimu, ilgiau – pažeistų teisių atstatymas. Teismai bylų nagrinėjimo eiliškumą nustato, remiantis jų terminais.
Kaip jau buvo minėta, teismas neturi teisės priversti administracinę instituciją vykdyti jo nutarimą. Institucijos nevykdo šių nutarimų įvairiais būdais. Kovojant su tokia padėtimi didelę įtaką turi visuomenės nuomonė. Būtent ji kartais priverčia administracinę instituciją įvykdyti tai, kas teismo liepta.1
Administracinis procesas Rusijoje

Administracinis procesas skirtas realizuoti visų administracinės teisės subjektų teisinį statusą. Jis labai funkcionalus ir padeda įgyvendinti valdingus, apsauginius ir kt. vykdomosios tvarkomosios valdžios veiksmus.2 Procesinės įstatymų leidybos buvimas – pagrindinis juridinio proceso požymis. Kuo detaliau ir pilniau jis reglamentuoja valdžios funkcionavimą, kuo toliau eina procesinių teisės normų įgyvendinimas, tuo geriau visuomenei, valstybei, piliečiams.
Didelę reikšmę turi proceso skirstymas į šakas. Paprastai išskiriami baudžiamasis,civilinis, administracinis procesai.Taip pat egzistuoja keletas konstitucinių procesų. Tai rinkimų, referendumų pravedimo, biudžetinis procesai ir konstitucinė teisminė veikla.
Mokslinėje ir mokomojoje literatūroje kalbama apie administracinį procesą kaip apie valstybinių institucijų vykdomosios valdžios valdingą veiklą, įgyvendinamą administracinės procesinės teisės normos rėmuose ir susidedančios iš konkrečių juridinių bylų sprendimų (instrukcijų priėmimas, šaukimas atlikti karinę tarnybą, baudos uždėjimas ir kt. ).
Valstybinės administracijos institucijos, kaip ir teismai, užsiima juridine veikla : sprendžia ginčus, taiko prievartos priemones ir kartais traukia administracinėn atsakomybėn, taip pat išduoda licenzijas, priima į tarnybą, naudojasi biudžetinėmis ir kitomis materialinėmis lėšomis ir t.t.
Administracinis procesas turi ir eilę požymių:- tai valstybinės vykdomosios veiklos subjektų valdinga, centralizuota veikla; – tai valdinga administracinių institucijų veikla nukreipta jai priskirtų konkrečių bylų sprendimams priimti; – ši veikla visiškai, detaliai bei tiksliai reguliuojama administracinės teisės, o tiksliau – administracinėmis procesinėmis normomis; – galimybė tiek žodžiu, tiek raštu tirti bylą.
Administraciniai procesai – tai valdinga vykdomoji tvarkomoji veikla, įgyvendinama administracinių procesinių normų rėmuose ir susidedanti iš nustatytų bylų sprendimų priėmimo, ir administracinių aktų įvykdymo.
Rusijos Federacijos Konstitucijos 72 straipsnis išskiria administracinę ir administracinio proceso įstatymų leidybą. Todėl administracinis procesas gavo konstitucinį ‘pritarimą”.
Egzistuoja nemažai šaltinių, kuriuose yra tiktai administracinio proceso normos. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos įstatymą “ Dėl išvykimo bei atvykimo į Rusijos Federaciją tvarkos” sudaro administracinio proceso normos, užtikrinančios atitinkamos konstitucinės piliečių teisės realizaciją. Dažniausiai ir materialinės teisinės ir administracinio proceso normos yra vienuose ir tuose pačiuose aktuose. Taip pat daug procesinių normų yra licenzijavimo ir kituose įstatymuose.
Administracinio proceso teisė susideda iš labai didelio skaičiaus įvairių normų. Tarp jų galima išskirti bendrąsias ir specialiąsias, o pagal dispozicijos charakterį – įgalinančias, įpareigojančias, draudžiančias.
Administracinė veikla įgyvendinama nepertraukiamai. Nežiūrint į pačius įvairiausius skirtumus, ji paklūsta numatytam ritmui, tai yra administracinis procesas vyksta esant vienų ir tų pačių proceso stadijų pasikartojimui. Taigi Rusijos administracinis procesas susideda iš šių stadijų: I. situacijos analizė – jei yra faktiniai ir juridiniai pagrindai – aktas priimamas. Analizuojant situaciją išsiaiškinama bylų faktinė padėtis, problemos, galimi jų sprendimo variantai. Sudarant projektą pasirenkamas vienas iš galimų teisinio reguliavimo būdų, jis nustatytu būdu įforminamas, suderinamas, aptariamas. II. sprendimo priėmimas –kolegialios institucijos gali priimamus aktus aptarti, tačiau būtinai turi balsuoti. Kartai sprendimai priimami apklausiant. Dauguma teisinių aktų priimami po vieną, o tai reiškia, kad šioje stadijoje svarbiausia – kad paruoštas projektas būtų išaiškintas ir pasirašytas. Visiškai aišku, kad projektas gali būti šiek tiek koreguojamas ir netgi atmetamas. Ši stadija baigiasi sprendimo įforminimu, galutinės administracinio akto redakcijos pateikimu, jo pasirašymu, suteikiant jam numerį. III. sprendimo įvykdymo stadija – tai daroma asmeniškai supažindinant ( žodžiu, išsiunčiant, įteikiant kopiją, iškabinant sąrašus, pasirašytinai ). Jeigu akto adresatų ratas gana platus, aktas padauginamas, išsiuntinėjamas, o esant reikalui paskelbiamas per masines informavimo priemones, specialiuose leidiniuose (rinkiniuose, biuleteniuose).1

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvos ir užsienio valstybių administracinis procesas turi savus požymius, bruožus, tačiau veiksmai, atliekami valstybinėse institucijose, panašūs.

III. IŠVADOS

1. Procesas tai tam tikros veiklos įgyvendinimas, kuris skirtingose valstybėse turi savitus bruožus bei savybes. Lietuvos mokslininkai administracinį procesą traktuoja skirtingai:vieni administracinį procesą supranta kaip administracinėmis procesinėmis normomis sureguliuotą vykdomųjų organų veiklą, nagrinėjant įvairias individualias administracines bylas. Kitų autorių nuomone, administracinį procesą reikėtų suprasti kaip administracinę procedūrinė veiklą. Dar kiti mokslininkai teigia, kad administracinis procesas teisinis procesas ir turi visus jam būdingus požymius.
2. Skirtingai nuo Lietuvos administracinio proceso, užsienio administracinis procesas turi senas tradicijas. Jau administracinių procesinių teisės normų galima aptikti 1925m. Austrijos teisės aktuose. Kitų valstybių teisės aktuose, susijusiuose su administraciniu prosecu, jau galima įžvelgti tokias sąvokas kaip administracinis procesas, sankcija, taip pat įgyvendinamos bendros taisyklės, skirtos daugumai valstybinių institucijų.
3. Administracinis procesas anglo-amerikiečių valstybėse suprantamas kaip speciali teisminių institucijų veiklos atmaina, t.y. kaip juridinė veikla siaurąja prasme. Šiuolaikinė Anglijos teisinė sistema susideda iš dviejų proceso rūšių – baudžiamojo ir civilinio, taip pat specialią vietą užima administraciniai tribunolai, kurių veikla apima suinteresuotųjų šalių išklausymą, bylos nagrinėjimą, remiantis rungtyniškumo principu, motyvuoto sprendimo paskelbimą, kuris skelbiamas viešai, ir t.t.
4. JAV administracinį procesą galima apibūdinti kaip tam tikrų metodų visumą, kurių pagalba atitinkamos institucijos vykdo savo uždavinius. Čia administracinis procesas dažnai tapatinamas arba priešpastatomas teisminiam procesui , vykdomajam procesui ir įstatymo leidybos procesui .
5. Prancūzijoje, kaip ir daugumoje valstybių, administracinis procesas prasideda nuo pareiškimo pateikimo, po to jis tęsiasi teisme ir baigiasi teismo sprendimo paskelbimu. Teismas bylas nagrinėja remdamasis objektyvumo, visapusiškumo bei nešališkumo principais.
6. Rusijos literatūroje kalbama apie administracinį procesą kaip apie valstybinių institucijų valdingą veiklą, įgyvendinamą administracinės procesinės teisės normos rėmuose ir susidedančios iš konkrečių bylų sprendimų.

Naudota literatūra:

1. D.Žilinskas “Kai kurie administracinio proceso mokslinio tyrimo aspektai”, Jurisprudencija, t. 17(9);
2. Ю.А.Тихомиров “Курс административного права и процесса” Москва, 1998
3. В.Д.Сорокин “Административное процессуальное право” Москва, 1972
4. “Административное право зарубежных стран” под. ред. проф.А.Н.Козырина , Москва
5. Д.Н.Бахрах “Административное право России” Москва, 2001

VILNIUS 2002

Leave a Comment