Administracines teises sistema

I. ĮŽANGA ..............................2
II. DĖSTOMOJI DALIS .......................3

1. Teisės sistemos samprata.................3

2. Administracinės teisės sistemos samprata ir skirstymas..6

3. Administracinės teisės sistemos elementai.........8

a) Administracinės teisės norma...........8

b) Administracinės teisės pošakiai ir institutai....10
III. IŠVADOS .............................16
IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS...................17

I.ĮŽANGA

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius.
Teisės sistema – tai visuma tarpusavyje susijusių teisės normų (teisės institutų, pošakių, šakų), iš vidaus sujungtų tos pačios teisės sampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tiikslų ir metodų1.

Administracinės teisės sistema – tai šią teisę sudarančių normų didaktinis ir materialusis grupavimas, sisteminimas.

Administracinė teisė yra iš dalies kodifikuota teisės šaka. Įstatymų normos, nustatančios administracinę atsakomybę ir jos taikymą, sudėtos į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, muitinės veiklą reguliuojančios normos susistemintos Lietuvos Respublikos muitinės kodekse. Galioja Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto, Lietuvos Respublikos kelių transporto, kai kurie kiti kodeksai2.

Šio rašto darbo pradžioje gal šiek tiek supažindinsiu kas yra sistema aplamai ir kokius komponentus ji apima.

Kiek plačiau panagrinėsiu bendrai teisės sistemą, jos sampratą, suupažindinsiu kokios bendrai yra teisinės sistemos, aptarsiu kas joms būdinga. Apibrėšiu kas yra teisės institutas, teisės šaka, kas jiems būdinga ir t.t.

Nemažai dėmesio skirsiu administracinės teisės sistemai, jos sampratai panagrinėti. Paanalizuosiu kaip gali būti skirstoma administracinės teisės sistema, apibūdinsiu bendrąją ir

r ypatingąją administracinės teisės sistemos dalis, išskirsiu jom būdingas normas. Supažindinsiu kaip administracinė teisė dalijama didaktiniu ir materialiuoju požiūriu. Plačiau panagrinėsiu administracinės teisės sistemos elementus: administracinės teisės normą ir ją sudarančias dalis, administracinės teisės pošakius ir institutus, kokias sritis jie apima, kokius klausimus sprendžia ir t.t.

___________________________________________
1 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius. 2000. p.275
2 Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius. 2004. p.118
II. DĖSTOMOJI DALIS

1. TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. Todėl teisės sistemą negalima apibūdinti vien kaip objektyviai esančią teisės vidinę sandarą, vieningos teisės padalijimą į susijusias ir kartu diferencijuotas pavienes dalis: šakas ir institutus, kaip neretai yra daaroma, bet reikia nurodyti, kad dėl tų institutų tarpusavio ryšių jie sudaro vientisą santykinai savarankišką darinį. Sistema yra ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai ir atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas. Tokio sisteminio teisės normų suskirstymo bei suvienijimo pagrindas yra objektyvus – jis priklauso nuo tų visuomeninių santykių, kuriuos tos normos reguliuoja, įvairovės be

ei jų vienovės3.

Teisė, kaip bendras socialinis fenomenas, yra išreikšta ir įtvirtinta norminiuose teisės aktuose, kurie, tam tikra tvarka sugrupuoti, sudaro atskiras teisines sistemas. Plačiąja prasme teisinė sistema suvokiama kaip teisinė valstybės sandara, grindžiama konstitucija, tai yra kaip vientisas tarpusavyje suderintų ir susietų valdžios, valdymo, teisminių ir teisėsaugos institucijų (teismų, prokuratūros, policijos ir kt.), taip pat teisinių priemonių darinys. Tačiau dažniausiai teisinės sistemos sąvoka vartojama siaurąja prasme ir ji suprantama kaip suderintų, sugrupuotų, tarpusavyje hierarchiniais ir koordinaciniais ryšiais susietų teisės normų, teisės aktų ir jų grupių (teisės institutų, šakų ir kt.) junginys.

Kiekvieną teisinę sistemą, nesvarbu, kokia yra jų sudarančių teisės normų paskirtis ir kokios įvairios yra jų išraiškos formos, sudaro ne šiaip paprasta elgesio taisyklių samplaika, o tam tikru būdu tarpusavyje susietų ir sugrupuotų teisės normų bei jų grupių komlektas. Tačiau teisės normų esmė (paskirtis) ir jų grupavimo bei sisteminimo būdai yra skirtingi. Todėl teisės moksle ir praktikoje išskiriamos trijų tipų teisinės sistemos: tarptautinės, bendranacionalinės ir nacionalinės4.

Tarptautinės teisinės sistemos grupę sudaro:

1) Tarptautinė viešoji teisė – sistema teisės normų, reguliuojančių santykius tarp viešosios
tarptautinės teisės subjektų (tai yra santykius tarp valstybių ir šių santykius su tarptautinėmis
___________________________________
3 Autorių kolektyvas. Civilinė teisė. Kaunas. 1997. p.32
4 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.34
tarpvyriausybinėmis organizacijomis).

2) Tarptautinė privatinė teisė – sistema teisės normų, re
eguliuojančių santykius tarp privačių teisės subjektų (tai yra santykius tarp skirtingų valstybių teisės subjektų – fizinių ir (ar) juridinių asmenų).

3) Europos sąjungos teisė – regioninė tarptautinė teisinė sistema, sukurta siekiant užtikrinti įvairiapusę europos šalių – Sąjungos narių – integraciją.

Prie bendranacionalinių teisinių sistemų priskiriamos: kontinentinė (kodifikuota) ir bendroji (precedentinė), taip pat įvairiomis teologinėmis dogmomis grindžiamos teisinės sistemos. Dabar pasaulyje įsigalėjusios dvi teisinės sistemos: kontinentinė ir bendroji.

Kontinentinė teisinė (kitaip dar vadinama romanų-germanų) susiformavo ir buvo įdiegta kai kuriose šalyse netrukus po Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789-1794 m.). Atgimimo epochoje Europoje subrandintos bei revoliucijos metu iškeltos teisinės idėjos (ypač iš Romėnų teisės perimti kai kurie teisės principai) buvo pradėtos įgyvendinti iš pradžių kontinentinės Europos šalyse bei jų kolonijose, o vėliau, darant įtaką Napaleono kodeksui, ir kai kuriose kitose valstybėse5. Kontinentinė teisės sistema iš kitų sistemų išsiskiria tuo, kad šios teisės tradicijos valstybės pagrindiniai norminiai teisės šaltiniai yra norminiai aktai – įstatymai (kodifikuoti teisės aktai). Kontinentinės teisės šalyse įstatymų leidėjas prognozuoja ir modeliuoja galimą situaciją ir priima atitinkamus teisės aktus; dėl šios priežasties galimas teisės normų sisteminimas, kai nustatoma teisinė jų galia, tarpusavio priklausomybė. Praktinė sisteminimo reikšmė ta, kad tada patogiau naudotis teisės normų visuma. Teisės normų sistema reikšminga ir įstatymų leidybai: teisės normos turi atitikti visuomenės poreikius ir, be to, ne
eturi prieštarauti viena kitai. Todėl nauja teisės norma turi būti integruota į jau esamą sistemą atsižvelgiant į jos reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumus, įtraukus naują teisės normą būtina atitinkamai keisti kitas teisės normas6.

Bendroji teisinė sistema (kitaip dar vadinama anglosaksiškoji arba precedentinė) susiformavo anglijos teismų priimtų sprendimų pagrindu – tai yra be ryškios Romėnų teisės įtakos. Bendroji teisinė sistema iš esmės pagrįsta teisminiais precedentais. Tai reiškia, kad teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus kurią nors bylą, gali pasiremti ir kiti to paties lygmens ar žemesnių instancijų teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. Bendrosios teisės šalyse aukštesniųjų teismų sprendimai paprastai turi privalomo teismo precedento pobūdį žemesniųjų teismų sprendimams. Remiamasi nuostata, kad gyvenimas nestovi vietoje, atsiranda naujų reiškinių, todėl nesant norminio teisės akto, reguliuojančio naujus visuomeninius santykius, šie liktų nereguliuojami. Tuo tarpu teisėjai priima sprendimus ir išsprendžia kilusius klausimus vadovaudamiesi savo žiniomis, patirtimi ir teisingumo bei protingumo
____________________________________
5 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.34
6 Tiažkijus V., Petravičius R., Bužinskas G. Darbo teisė. Vilnius. 1999. p.21
principais. Bendrosios teisės šalyse teisė nekodifikuojama, nes teismo precedentų neįmanoma sugrupuoti nei pagal dalyką, nei pagal metodą. Be precedentinės dalies, šią teisinę sistemą pasirinkusiose šalyse (Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, kai kuriose JAV valstijose ir kt.) taikoma ir vadinamoji ,,statutinė teisė“, pagrįsta parlamento priimamais teisės aktais.

Kiekvienoje suverenioje unitarinėje valstybėje yra viena teisinė sistema, o sąjunginėse valstybėse (federacijose) gali būti tiek teisinių sistemų, kiek jose yra autonominių darinių. Todėl daugumą šiuolaikinių teisinių sistemų sudaro nacionalinės teisinės sistemos.

Kiekviena teisinė sistema susideda iš daugybės tarpusavyje sąveikaujančių teisės normų ir jų junginių – teisės šakų, atšakų, teisinių institutų, sudarančių vientisą darinį. Nepaisant to, kad teisės normų reguliavimo dalykai ir metodai gali būti skirtingi ir kad normose nustatyti reikalavimai gali nesutapti ir net kai kada vieni kitiems prieštarauti, kiekvienos valstybės nacionalinę teisinę sistemą visada sudaro iš esmės tarpusavyje suderintos teisės normos, suformuluotos bei sugrupuotos vadovaujantis bendraisiais principais.

Lietuvos teisinė sistema – tai vientisa, darni valstybėje galiojančių teisės šakų ir institutų visuma7. Lietuvoje veikia daugybė teisės normų, reguliuojančių labai įvairius visuomeninius santykius, susidarančius įvairiose žmonių (visuomenės) gyvenimo, buities ir veiklos srityje. Visos tos teisės normos veikia ne pavieniui ir ne kaip mechaniškai sudarytas rinkinys, o kaip tam tikru būdu tarpusavyje susietų, suderintų ir sugrupuotų elgesio taisyklių sistema. Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisinės sistemos struktūriniai vienetai, kuriuose grupuojamos ir sisteminamos teisės normos yra teisės institutai ir teisės šakos.

Teisės institutas – tai grupė teisės normų, reguliuojančių labai artimus (giminingus) visuomeninius santykius. Pvz., civilinės teisės normos, reguliuojančios turto paveldėjimą, sudaro paveldėjimo teisės institutą ir t.t. Kadangi teisės institutai yra palyginti nedideli teisės normų junginiai, vientisoje teisinėje sistemoje jie priskiriami prie atitinkamų teisės šakų.

Teisės šaka – tai sistema teisės normų, reguliuojančių kokybiškai vieningus (vienarūšius) visuomeninius santykius, susidarančius tam tikrose žmonių gyvenimo ir veiklos srityje. Pavyzdžiui, darbinius santykius reguliuoja darbo teisė, visuomeninius santykius reguliuoja administracinė teisė ir t.t. Atskira teisės šaka susiformuoja tada, kai:

1) tam tikros rūšies santykiai sudaro kokybės atžvilgiu vientisą kompleksą;

2) tie santykiai kokybiškai skiriasi nuo kitos teisės šakos normų reguliuojamų santykių;

3) iškyla šio santykio komplekso atskiro teisinio sureguliavimo poreikis.

Įvairių teisės šakų normų reguliuojami santykiai yra labai nevienodi ir nevienareikšmiai. Teisės šakose, kurių normos reguliuoja labai plačius ir sudėtingus santykius, gali būti išskirti teisės pošakiai,
__________________________________________________
7 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.35
t.y. normų grupės, kurios reguliuoja dalį visuomeninių santykių, turinčių ir bendrų (visai šakai būdingų), ir specifinių požymių8. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje atskiru šios teisės pošakiu gali būti šeimos teisė, administracinėje teisėje – administracinių ginčų teisė ir t.t.

2.ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA IR SKIRSTYMAS

Suvokiant konkrečios valstybės administracinę teisę kaip principų ir normų visumą tenka kalbėti apie jos sistemą. Galima sakyti,kad administracinė teisė yra savarankiška teisės sistemos rūšis, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius viešojo valdymo sferoje, t.y.: 1)valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese; 2)visų valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus valdymo veikloje; 3)savivaldybių institucijų bei įstaigų veikloje; 4)jos normos reguliuoja visuomeninius santykius apylinkės teismams bei kitiems subjektams nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas ir administraciniams teismams nagrinėjant bylas bei skundus dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių9.

Tradiciškai administracinės teisės sistema skirstoma į dvi dalis, tai yra:
1) vieną grupę normų, taikomų visoje valstybės valdymo sferoje, kurios yra universalios, bendro pobūdžio, ir jų visuma sudaro Bendrąją administracinės teisės dalį;
2) normas, taikomos konkrečiose valstybės valdymo srityje, šakose bei sferose. Šių normų taikymo mastas yra siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečiose valstybinio valdymo šakose, srityse bei sferose. Šių normų visuma sudaro Ypatingąją administracinės teisės dalį.

Bendrosios dalies normos yra išskiriamos į šias grupes:
1) normos, įtvirtinančios valstybės valdymo principus;
2) normos, reglamentuojančios administracinės teisės subjektų teisinę padtį;
3) normos, reguliuojančios valdymo institucijų formavimo tvarką bei valstybės tarnybą;
4) normos, reglamentuojančios valstybės valdymo veiklos formas;
5) normos, reglamentuojančios valstybės valdymo metodus;
6) normos, nustatančios administracines procecinės veiklos pagrindus;
7) normos, užtikrinančios teisėtumo valstybės valdymo sferoje užtikrinimo būdus ir tvarką ir t.t.

Administracinės teisės Ypatingosios dalies normos suskirstytos į keturias pagrindines grupes:
1) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus administracinėje politinėje srityje (krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio reikalų valdymas);
_____________________________________
8 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.36
9 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p136
2) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus ūkio srityje (transporto ir kelių, ryšių ir informatikos, statybos ir urbanistikos, pramonės, prekybos ir energetikos, žemės ūkio, aplinkos, materialinių išteklių naudojimo valdymas);
3) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus socialinėje – kultūrinėje srityje (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros valdymas);
4) normos, reguliuojančios tarpšakinį valstybės valdymą (finansų, kredito, mokesčių, muitų, apskaitos ir statistikos, kainų ir konkurencijos, licenzijavimo ir sertifikavimo valdymą).

Administracinės teisės sistema – tai šią teisę sudarančių normų didaktinis ir materialusis grupavimas, sisteminimas.
Didaktinis administracinės teisės sisteminimas yra hipotetinis ir taikomas studijuojant šią teisės discipliną, taip pat gali padėti materialiajam sisteminimui. Didaktiniu požiūriu administracinė teisė dalijama į platesnius ar smulkesnius teisinius institutus.
Šakos institutų išskyrimo pagrindas yra tam tikras reguliuojamų santykių giminingumas, jų sąlygiškas vienarūšiškumas. Atsižvelgiant į tai gali būti skiriamos, pavyzdžiui, šios administracinių normų grupės:
– vykdomosios valdžios institucijų formavimą ir jų tarpusavio sąveiką reguliuojančios normos;
– vidaus administravimo santykius reguliuojančios normos;
– valstybės tarnybos normos;
– normos, įtirtinančios administracinės veiklos formas, reguliuojančios valdymo aktų leidybą, administracinės kontrolinės, priežiūrinės veiklos normos ir kiti institutai;
– administracinį reagavimą į teisės pažeidimus reguliuojančios normos (neteisėtų valdymo aktų panaikinimas, kardomieji veiksmai);
– administracinės atsakomybės institutą sudarančios normos;
– institutai, apimantys administracinio teismo, ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijų, skundus nagrinėjančių viešojo valdymo subjektų kompetenciją nustatančias normas.
Administacinės teisės normas galima hipotetiškai grupuoti atsižvelgiant ir į valdymo srities ypatumus. Tai normos, reguliuojančios:- policijos veiklą (policijos teisė);
– muitų santykius (muitų teisė);
– mokestinius santykius (mokesčių teisė);
– statybos ir teritorijų planavimo santykius (statybos teisė);
– susisiekimo santykius (transporto teisė);
– socialinės saugos santykius (socialinė teisė) ir kt.10
_________________________________________
10 Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius. 2004. p.112

3.ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMOS ELEMENTAI
a)ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMA

Administracinės teisės sistemos elementai gali būti skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminis (bazinis) pats smulkiausias sistemos elementas yra administracinės teisės norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.
Hipotezė yra tas administracinės teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms11.
Hipotezė – tai normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ir sąlygas, kuriomis ši norma turi būti vykdoma ar taikoma. Kitaip sakant, hipotezėje nurodomos aplinkybės ar juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai teisiniai santykiai. Pavyzdžiui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnyje pasakyta:,,Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:
1)turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;
2)mokėti lietuvių kalbą;
3)būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių”.
Pagal apibrėžtumo laipsnį administracinės teisės normos hipotezė gali būti absoliučiai ar sąlygiškai apibrėžta arba visiškai neapibrėžta. Neapibrėžtos hipotezės dažniausiai yra tose normose, kurios reglamentuoja viešojo valdymo subjektų teisinę padėtį ar jų tarpusavio santykius.
Dispozicija – arba dar vadinama išdėstymu, tai svarbiausia administracinės teisės normos dalis.. Joje formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į:
1) absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti.
2) santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį
3) neapibrėžtos dispozicijos.
____________________________________________
11 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius. 2000. p.214
Pagal raiškos būdus dispozicijos yra:
1) paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina.
2) aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik nustato elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius
3) nukreipiamosios dispozicijos nurodo tik bendrą elgesio taisyklę, o norintį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota.
4) blanketinės dispozicijos tokios taisyklės siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose.
Taigi galime teigti, kad dispozicijoje suformuluotos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, pareigos, įgaliojimai, draudimai, apribojimai. Pavyzdžiui, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje sakoma: ,,Valstybės tarnautojai privalo:

1)laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų;

2)būti lojalūs Lietuvos valstybės ir jos konstitucinei santvarkai;

3)gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams” ir t.t.
Sankcija – būtinas kiekvienos normos loginės struktūros elementas. Tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą. Tai valstybinio poveikio (administracinio, drausminio) priemonės, kurios taikomos asmenims, pažeidusiems dispoziciją (teisės normoje nustatytą elgesio taisyklę). Pavyzdžiui, ATPK 128 straipsnyje nustatyta:,,Transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių užtraukia baudą nuo trijų iki penkių šimtų litų”. Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į administracines nuobaudas (bauda, specialiųjų teisių atėmimas, administracinis areštas ir kt.) ir administracines kardomąsias priemones (administracinis asmens sulaikymas, nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo irk t.).
Administracinės teisės normos negalima tapatinti su teisės aktu ar jo straipsniu. Ji ypatinga tuo, kad atskiros jos dalys (ypač sankcija) neretai yra suformuluotos ne tame pačiame, o skirtinguose akto straipsniuose arba net kituose teisės aktuose (pvz., ATPK 161, 162 str.).12

_________________________________
12 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p138
b) ADMINISTRACINĖS TEISĖS POŠAKIAI IR INSTITUTAI

Teorijoje teisės pošakis aiškinamas taip:,,Didelių teisės šakų viduje išsiskiria pošakiai,
apimantys keletą tos šakos institutų. Pošakį sudaro grupė teisės normų, turinčių bendras principines nuostatas, būdingas keletui teisės šakos institutų”13. Būtina pažymėti, ir tai, kad akademiniais sumetimais, tai yra siekiant studijų nuoseklumo administracinę teisę galima dalyti pošakius. Administracinės teisės pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję administracinės teisės institutai, sudarantys santykinai savarankišką administracinės teisės sistemos dalį. A.Andruškevičius vadovėlyje ,,Administracinės teisės principai ir normų ribos” išskiria tris administracinės teisės pošakius: 1)viešosios administracijos teisė; 2)administracinės veiklos teisė; 3)administracinių ginčų teisė.

Viešosios administracijos teisės pošakio išskyrimas gali būti grindžiamas vykdomosios valdžios sąlyginės autonomijos principu. Administracinės teisės kontekste šis principas santykiškai išreiškiamas savarankiškos valstybinės ir savivaldybių viešosios administracijos egzistavimu ir subordinacinių valdymo ryšių tarp jos grandžių nustatymu. Atsižvelgiant į tai minėtas pošakis apimtų teisės normas ir institutus, kurie reglamentuotų šiuos pagrindinius santykius.
Viešosios administracijos teisė
Lietuvos Respublikos viešoji administracija ir jos koordinaciniai ryšiai
1. ,,Viešosios administracijos” samprata ir subjektai. Valstybinė (centrinė ir teritorinė) bei savivaldybių viešoji administracija. Kiti viešuosius administravimo įgaliojimus turintys subjektai. Valstybės tarnybos institutas, jo raida. Valstybės tarnybos dabartinė samprata ir valstybės tarnautojo statusas.
2. Respublikos Prezidentas ir jo įgaliojimai kitiems viešosios administracijos subjektams.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos koordinuojamos institucijos bei įstaigos.
3.1. Vyriausybė in corpore kaip administracinės teisės subjektas. Vyriausybės vadovas Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai. Vyriausybės vidaus administravimas.
3.2. Vyriausybės ir ministerijų subordinacija.

3.2.1. Ministerijų paskirtis, sudėtis ir vidaus administravimas. Įstaigos prie ministerijų, jų steigimo tvarka, šių įstaigų pavaldumas.

3.2.2. Ministerijų valdymo sritys.
_____________________________________________________
13 Vancevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius. 2000. p.146

3.2.3. Vyriausybės ir ministerijų subordinaciniai ryšiai (ministerijų nuostatų tvirtinimas,
pavedimai ministerijoms, jų vykdymo kontrolė, ministerijų aktų panaikinimas).
3.3. Vyriausybės ir Vyriausybes įstaigų subordinacija.

3.3.1. Vyriausybės įstaigų paskirtis ir vidaus administravimas.

3.3.2. Vyriausybės įstaigų valdymo sritys. Statistikos, sporto, konkurencijos, komunikacijų (ryšių reguliavimo), viešųjų pirkimų ir kitų sričių valdymas.

3.3.3. Vyriausybės ir Vyriausybės įstaigų subordinaciniai ryšiai.
3.4. Vyriausybės koordinuojamas apskričių valdymas.

3.4.1. Apskričių (teritorinio) valdymo konstituciniai pagrindai. Apskrities viršininkas ir jo administracija. Vyriausybės funkcijos organizuojant ir prižiūrint apskričių valdymą.

3.4.2. Apskrities administracijos santykiai su apskrityje esančiomis valstybinėmis institucijomis bei savivaldybėmis.
4. Seimo formuojami ir jam atskaitingi viešosios administracijos subjektai.
4.1. Lietuvos bankas.

4.2. Valstybinės komisijos (Lietuvių kalbos, Pamiklosaugos ir kt.).

4.3. Valstybės kontrolė – Seimui atskaitinga valstybinio audito institucija.
5. Nevalstybiniai viešosios administracijos subjektai.

5.1. Vietos savivaldos viešojo administravimo sistema.

5.1.1. Vietos savivaldos ir savivaldybės samprata.

5.1.2. Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę ir pagal veiklos pobūdį.

5.1.3. Savivaldybių administravimo subjektai, jų subordinaciniai ryšiai.

5.1.4. Savivaldybių ryšiai su Vyriausybe. Vyriausybės nutarimai ir rekomendacijos savivaldybėms.

5.2. Viešosios įstaigos ir ne vyriausybinės organizacijos, turintys įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus.
Administracinės veiklos teisė principiniu požiūriu galėtų būti išskiriama todėl, kad valstybinių ir visuomenės viešųjų interesų įgyvendinimas reiškia tam tikrų administracinių prievolių (pareigų) konstitucinį, įstatyminį ir poįstatyminį nustatymą tiek viešosios administracijos subjektams, tiek ir valstybės piliečiams, kitiems jos gyventojams bei juridiniams asmenims. Šis administracinės teisės pošakis atspindėtų žmogaus ir valstybės tarpusavio elgesio reguliavimą bei apimtų šiuos teorinius klausimus bei teisės institutus:
Administracinės veiklos teisė
Lietuvos Respublikos viešosios administracijos funkcijos(administracinės veiklos formos)
1. Administracinio reglamentavimo funkcija, jos samprata. Norminiai ir individualūs administracinės teisės aktai. Valdymo aktų teisėtumo sąlygos (nekonkuruoti su įstatymais, atitikti reikalaujamą teisės akto formą, būti paskelbtiems ir kt.).
2. Kontrolės funkcijos samprata. Kontrolės, administracinės priežiūros ir audito santykis.
3. Administracinio poveikio (reagavimo) funkcijos samprata. Administracinio reagavimo būdai (prevenciniai ir kardomieji administraciniai veiksmai, teisinės atsakomybės sankcijos).
4. ,,Administracinių paslaugų” funkcijos samprata. Paslaugų formos (registravimas, licencijavimas ir kt.).
Asmenims tenkančios pareigos, kylančios iš viešojo valdymo
1. Pozityviosios pareigos ir jų teisinis reglamentavimas.
1.1. Pareiga nepažeisti rašytinės administracinės teisės.

1.1.1. Pareiga laikytis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, ekologinių, mokestinių, muitinės, pasienio režimo, valstybinės kalbos, pamiklosaugos taisyklių. Pagrindiniai šios srities teisės aktai ir kontrolės subjektai.

1.1.2. Pareiga laikytis komercinės veiklos, konkurencijos, viešųjų pirkimų, turto privatizavimo taisyklių. Pagrindiniai šios srities teisės aktai ir kontrolės subjektai.

1.1.3. Pareiga nepažeisti savivaldybių tarybų sprendimais nustatytų taisyklių. Šių taisyklių laikymosi kontrolės subjektai.

1.1.4. Pareiga nepažeisti kitokių rašytinių taisyklių.

1.2. Pareiga vykdyti viešojo pobūdžio nurodymus.

1.2.1. Pareiga vykdyti policijos ir kitų pareigūnų žodinius paliepimus.

1.2.2. Pareiga paklusti realiniams valdymo aktams.
2. Deliktinės asmenų prievolės ir jų teisinis reglamentavimas.

2.1. Pareiga nutraukti daromą teisės pažeidimą. Administracinės kardomosios priemonės ir jų panaudojimo teisėtumo sąlygos.

2.2.1. Administracinės atsakomybės samprata. Lyginamieji konstitucinės, baudžiamosios, civilinės, administracinės teisinės atsakomybės aspektai. Administracinės atsakomybės principai.

2.2.2. Administracinės atsakomybės subjektai.

2.2.3. Administracinis teisės pažeidimas – administracinės atsakomybės taikymo pagrindas. Šio pažeidimo juridinės sudėties elementai. Administracinės atsakomybės taikymo senatis.

2.2.4. Administracinių ir baudžiamųjų normų konkurencija, jos įveikimo būdai.

2.2.5. Administracinių teisės pažeidimų bylų žinybingumo klausimai. Teismo vaidmens šiuose santykiuose didinimo perspektyvos.
Viešajai administracijai tenkančios pareigos, grindžiamos žmogaus konstitucinėmis ir kitokiomis teisėmis bei laisvėmis
1. Pozityviosios pareigos. Pareiga nagrinėti prašymus: a) registruoti; b) išduoti leidimą ar licenciją; c) priimti administracinį aktą, kuriuo patvirtinamos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės; d) išduoti sertifikatus; e) suteikti informaciją; f) išnagrinėti peticiją ir kt.
2. Viešosios administracijos pareigų užtikrinimo būdai. Asmenų prašymų nagrinėjimo tvarkos teisinis reglamentavimas.
3. Deliktinės prievolės. Pareiga atlyginti žalą, padarytą neteisėtomis viešojo valdymo subjektų veikomis.
Administracinės veiklos teisėtumo principas ir jo išankstinės kontrolės būdai
1. Parlamentinė kontrolė.
1.1. Seimo atliekama Vyriausybės veiklos kontrolė.
1.2. Seimui pavaldžių valstybinių institucijų kontrolė.
2. Viešosios administracijos vidinė kontrolė.

2.1. Vyriausybės vykdoma ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir kitų šios sistemos subjektų veiklos kontrolė.

2.2. Savivaldybių administracinė priežiūra. Vyriausybės atstovo institutas.

Administracinių ginčų teisės pošakis jungtų teisės normas remiantis tuo nenuginčijamu socialinės realybės faktu, jog viešoji administracija ir piliečiai konfliktuoja, o tai reiškia, kad valstybei tenka pareiga nustatyti administracinių ginčų sprendimo materialinius institutus bei atitinkamas procesines formas. Kai valstybė įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais šiuos santykius įtvirtina, tuo pačiu yra sukuriamos prielaidos formuotis ir atitinkamam administracinės teisės pošakiui, kurį sudarytų šie Administracinės teisės institutai:
Administracinių ginčų teisė
Administracinių ginčų bendrieji klausimai
1. Administracinių ginčų samprata ir priežastys.
2. Administracinių ginčų rūšys. Administracinės atsakomybės, valstybės tarnybos, mokestiniai, konkurencinės veiklos , žalos atlyginimo ir kiti ginčai.
3. Administracinių ir civilinių teisinių ginčų atribojimo problematika.
Administracinių ginčų nagrinėjimo institucinės formos
1. Administracinių ginčų sprendimas viešosios administracijos institucijose ir įstaigose. Administracinių procedūrų šiems ginčams reglamentavimas.
2. Ikiteisminio administracinių ginčų sprendimo institucijos.

2.1. Administracinių ginčų komisijos, jų kompetencija. Teisės taikymas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklos praktikoje.

2.2. Mokestinių ginčų komisija, jos kompetencija.

2.3. Seimo kontrolieriai, jų teisinis statusas. Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos, Vaikų teisių apsaugos tarnybos paskirtis, kompetencija ir veiklos praktika.
3. Administracinių ginčų sprendimo teisminės formos.

3.1. Vyriausybės aktų teisėtumo patikrinimas Konstituciniame Teisme.

3.2. Ginčų sprendimas administraciniame teisme.

3.2.1. Administracinės justicijos samprata ir modeliai. Konstitucinės priežiūros ir administracinės justicijos palyginamieji bruožai.

3.2.2. Lietuvos administracinių teismų sukūrimas ir šios sistemos raida 1999-2000 metais.

3.2.3. Apygardų administracinių teismų sistema ir kompetencija.

3.2.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo kompetencija.

3.2.5. Administracinių bylų priskirtinumas ir teismingumas.

3.2.6. Teisės taikymas administraciniuose teismuose. Tipiški administraciniai ginčai ir jų sprendimo praktika. Teisės aiškinimo metodai šiose bylose. Reguliavimo spragų ištaisymas teismų sprendimais.14

__________________________________________
14 Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius. 2004. p.117

III.IŠVADOS

Sistema yra ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Teisė, kaip bendras socialinis fenomenas, yra išreikšta ir įtvirtinta norminiuose teisės aktuose, kurie, tam tikra tvarka sugrupuoti, sudaro atskiras teisines sistemas. Kiekvieną teisinę sistemą, nesvarbu, kokia yra jų sudarančių teisės normų paskirtis ir kokios įvairios yra jų išraiškos formos, sudaro ne šiaip paprasta elgesio taisyklių samplaika, o tam tikru būdu tarpusavyje susietų ir sugrupuotų teisės normų bei jų grupių komlektas. Dabar pasaulyje įsigalėjusios dvi teisinės sistemos: kontinentinė ir bendroji.
Administracinė teisė yra savarankiška teisės sistemos rūšis, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius viešojo valdymo sferoje, t.y.: 1)valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese; 2)visų valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus valdymo veikloje; 3)savivaldybių institucijų bei įstaigų veikloje; 4)jos normos reguliuoja visuomeninius santykius apylinkės teismams bei kitiems subjektams nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas ir administraciniams teismams nagrinėjant bylas bei skundus dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.

Tradiciškai administracinės teisės sistema skirstoma į dvi dalis, tai yra:
1) vieną grupę normų, taikomų visoje valstybės valdymo sferoje, kurios yra universalios, bendro pobūdžio, ir jų visuma sudaro Bendrąją administracinės teisės dalį;
2) normas, taikomos konkrečiose valstybės valdymo srityje, šakose bei sferose. Šių normų taikymo mastas yra siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečiose valstybinio valdymo šakose, srityse bei sferose. Šių normų visuma sudaro Ypatingąją administracinės teisės dalį.

Administracinės teisės sistema – tai šią teisę sudarančių normų didaktinis ir materialusis grupavimas, sisteminimas. Pats smulkiausias sistemos elementas yra administracinės teisės norma, kuri taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.
Remdamasi A.Andruškevičiaus vadovėliu ,,Administracinės teisės principai ir normų ribos” išskiriu tris administracinės teisės pošakius: 1)viešosios administracijos teisė; 2)administracinės veiklos teisė; 3)administracinių ginčų teisė; ir nurodžiau kokius jie apima teorinius klausimus ir teisės institutus.

Baigiant šį darbą galiu pasakyti, kad administracinės teisės sistema yra labai sudėtinga, dėl reguliavimo sričių ir socialinių santykių įvairovės neįmanoma visiškai kodifikuoti administracinę teisę, kaip tai pvz., atlikta baudžiamojoje teisėje.
IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A.Andruškevičius. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius. 2004.
2. Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004.
3. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Vilnius. 2002.
4. A.Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius. 2000.
5. S.Vancevičius.Valstybės ir teisės teorija. Vilnius. 2000.
6. Autorių kolektyvas. Civilinė teisė. Kaunas. 1997.
7. V.Tiažkijus, R.Petravičius, G.Bužinskas. Darbo teisė. Vilnius. 1999.
8. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas 1999 m. liepos 8 d. Nr.VIII-1316, nauja redakcija Žin., 2002, Nr.45-1708.

Leave a Comment