administracinės teisės normos

Darbo planas I. Įžanga II. Dėstomoji dalis a. Teisės normos samprata

b. Teisės normos struktūriniai tipai

c. Teisės normos struktūros elementai

III. Išvados

IV. Literatūros sąrašas

Įžanga Pasirinkau šio darbo temą, tikėdamasis geriau suvokti teisės normos ypatybes, t.y., kaip yra suprantama jos samprata, iš kokių pozicijų mokslininkai klasifikuoja teisės normos struktūrą, bei kaip kiekvienas iš jų aptaria teisės normos elementus. Pirmojoje šio darbo dalyje aptarsime, kas gi yra teisės norma apskritai, atribosime ją nuo individualaus teisės normos akto. Pažvelgsime, kokia jos yra svarba, nes būtent ji yra tarsi mažytis organinis seegmentas visos teisės sistemos, nuo jos prasideda teisės pošakiai, integruojantys teisės normas į darnią kodifikuotą teisės sistemos visumą. Vėliau pereisime prie teisės normos struktūros klausimo. Išnagrinėsime, kaip ir pagal kokius kriterijus (juridinį, loginį, sociologinį, informacinį) mokslininkai išskiria teisės normos struktūros tipus. Apžvelgsime plačiausiai juridinį kriterijų, nes jis yra artimiausias mūsų nagrinėjamų sričiai. Pabaigoje pamėginsime apžvelgti teisės normos struktūrinius elementus – hipotezę, dispoziciją ir sankciją, aplikuodami jas konkrečiais pavyzdžiais iš galiojančių LR teisinių aktų visumos. Šiame darbe ketinu remtis įstatyminiais aktais, lietuvių ir rusų teisės teoretikų miintimis, sugretindamas juos bei mėgindamas juos apibendrinti savo suformuota nuomone. Reziumuodamas įžangą, norėčiau pridurti, jog ši tema, nors ir visuotinai liečiama daugumoje teisės ir valstybės teorijos vadovėliuose, paprastai apibrėžiama labai lakoniškai ir mano aptikti autoriai savo darbuose daugmaž vienareikšmiškai apibrėžia te

eisės normos struktūrą, vienas kitam pernelyg neoponuodami ( gal tik A.B. Vengerovas savo knygoje teisės normos struktūrą analizuoja nuosekliau, kartu pažvelgdamas ir į teisės normos struktūros istorinę genezę). Tai, be abejo, neigiamai atsiliepė mano darbo nagrinėjamos tematikos gilumui.

Teisės normos samprata Dėstomojoje dalyje parašysiu, kaip kiti teisės teorijos tyrinėtojai, mokslininkai suvokia teisės normą, kokias išskiria jos ypatybes, bruožus, kuo skiriasi nuo individualaus teisės normos akto. Tad kas yra teisės norma? Doktrininis aiškinimas teigia, jog tai yra pirminis elementas, maža teisės dalelė, iš kurios susideda visa teisė su savo institutais ir teisės šakomis. Mokslininkai teigia, jog norint tinkamai išaiškinti teisės normos sandarą, jo požymius, įgyvendinimo, sukūrimo tvarką, leistina atsigręžti į senovę, kai žmogus buvo biologinis tipas ir net nebandė susieti savo veiksmų su galimomis pasekmėmis, o tik derino savo nuuomonę su kolektyvu. Žmogus vadovavosi kriterijumi “malonu – nemalonu”. Laikui bėgant keitėsi ir žmogus ir jo sugebėjimai. “Kriterijus “malonu – nemalonu” peraugo į kriterijų “galima – negalima” (teisė) ir “gerai – blogai” (moralė).” Kolektyviškumo jausmas neišnyko. Jis kartais pasireiškia ir dabar (teigiamai ir absurdiškai): pvz.., žmogus visą laiką buvęs kolektyve ir pasilikęs vienas neturi ko griebtis. Įdomus yra A.B. Vengerovo požiūris: “Teisės norma palaiko socialinių santykių pusiausvyrą, nes kiekvienam iš individų formuoja laukimą teisės normos pagrindu sumodeliuoto elgesio iš kito visuomenės nario, kuris leidžia formuoti ir sa

avo elgesį ir savo požiūrį į kitus visuomenės narius.” 1 Taigi, čia yra akcentuojamas socialinis kompromisas, teisinio santykio realus buvimas, nes tik tada galima realizuoti teisės normą. Galima teigti, jog taip teisės norma apima Ž.Ž. Ruso “Visuomenės sutarties” kvintesenciją, nes ji savo galiojimu reglamentuoja ir gina subjektines teises ir pareigas, kurias nustato teisėkūros subjektas, konstruodamas teisės normą. “Teisės normos yra valstybės institucijų ir valstybės įgaliotų institucijų išleistos, visiems privalomos, formaliai apibrėžtos elgesio taisyklės, kurios nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas”. 2 Teisės normos – “bendro pobūdžio, privaloma elgesio taisyklė, nustatyta ar sankcionuota valstybės, nustatanti subjektams teises ir pareigas, reguliuojančios visuomeninius santykius, bei už jų nevykdymą numatančios atsakomybės priemones”. 3 Kaip matosi iš sąvokų, dėl teisės normos sąvokos apibrėžimo, esminių skirtumų nėra. Todėl galime teigti, kad dėl sąvokos mokslininkų nuomonės sutampa. Šios išvardintos definicijos kaip ir likusios neaprašytos, savo apibrėžimuose neužfiksuoja visų teisės normos būdingų požymių todėl aš juos išvardinsiu ir pamėginsiu trumpai paaiškinti. 1. teisės normos – visuotinai privalomo pobūdžio (imperatyvinės)

Teisės normos yra visuotinai privalomos, nes jas priima ir išreiškia valstybinės valdžios institucijos. Nėra svarbu, ar konkrečios teisės normos reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius ar ne, nes šis požymis visada būdingas. Tai specifinė norma, pasižyminti privalomuoju bruožu. Ji yra:

1. bendro pobūdžio

2. visiems privaloma

Sakykim, jei priima teisės normą, reglamentuojanti norinčiųjų susituokti tvarką, pr
rocesą, tai nereiškia, jei tu vedęs ar nevedęs, tai tau jos negalioja, ir negalima jos ignoruoti. Teisės normos galioja konkretiems asmenims ir turi būti vykdomos, nes yra užtikrinamos valstybės prievartos priemonėmis.

Būtina pažymėti, kad teisės normos visuotinumas pasireiškia ir per teisės normos juridinę galią. Esant teisės normų prieštaravimui, kai jos užfiksuotos skirtinguose teisės normos aktuose, bet reguliuoja tą pačią visuomeninių santykių rūšį, didesnę galią turi aukščiau esanti norma.

—————————————————————–
1”Теория государства и права” А.Б. Венгеров, Москва, 1998 г. Стр 432
2”Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos” S. Katuoka, Vilnius, 1997 m., psl..9
3”Юридическая энциклопедия”, Москва, 1997 г, стр 269

Neretai pasitaiko absurdiška situacija, kai susikerta vienodo lygio teisės normos, t.y. tos teisės normos, kurios turi vienodą juridinę galią. Tokiu atveju, remiamės istoriniu įstatymų aiškinimu, kreipiamės į Konstitucinį Teismą, prašydami išaiškinti konfliktinę situaciją ir pan. 2.Skirta neapibrėžtam ratui asmenų

Tokią ypatybę galima apibrėžti iš kibernetinės pusės. “Gamtoje egzistuoja dviejų rūšių signalai ir impulsai. Pirmos rūšies – signalai skirti konkrečiai subjektui, signalo priėmėjui, visuomenėje pasireiškia konkrečia nuoroda piliečiui dėl jo padarytų veiksmų. Antros rūšies signalai – kam jie siunčiami.”4 Pvz., studentų auditorijoje kilo triukšmas ir dėstytojas prašo surimtėti vieną iš patalpoje esančių studentų – pirmas variantas. Jei dėstytojas reaguoja apibendrintai, sureaguoja tik tie, kurie triukšmavo – antrasis variantas.

3.Formaliai apibrėžta

Pasireiškia tuo, kad teisės normos įtvirtinamos teisės normos aktuose. Tokią tvarką numato įstatymus leidžianti valdžia.

Formaliai apibrėžtumas pasireiškia ir per teisės normos turinį. Teisės no

ormoje nurodomos konkrečios teisės ir pareigos, kurias privalo vykdyti subjektas, konkrezuojama ir teisės normos sankcija.

Pagal tai, kaip teisės norma formaliai pasireiškia, galima nustatyti ją priėmusią instituciją. Jei teisės norma yra galiojanti visoje LR teritorijoje, tai galima teigti, jog tai aukščiausių institucijų priimta teisės norma.

Formalus išreikštumas – rašytinė forma. Manoma, kad teisės normoms atsiradus, jas pradėta užrašinėti. Rašto simboliais buvo žymimi ąsočiai, puodai, maišai- tara pervežamų prekių, kurioje žymėdavo jos priklausomybę konkrečia pirkliui. Taip rašto simboliai tapo žmonių bendravimo priemone.5 Toks pirminių teisės normos aktų įforminimas senovėje pasitarnavo ne tik žmonijos kultūrai, bet ir buvo rašytinės teisės šaltinis. Tokia situacija išliko iki šių dienų, tik pakilto informacijos išsaugojimo laikmenos. Dabar egzistuoja diskeliai, kompaktiniai diskai, magnetinės juostos.

Formaliai teisės normos aktai yra pateikiami visuomenei susipažinti ir juos realizuoti. Išorinis apibrėžtumas pasireiškia dar ir tuo, kad bet kuri teisės norma įtvirtinta oficialiame rašytiniame šaltinyje (įstatyme, įsakyme, nutarime.), kurie įstatymų nustatyta tvarka paskelbiami “Valstybės žiniose” ar Seimo biuletenyje, o esant neatidėliotinam reikalui ir Lietuvos Respublikos žiniasklaidoje ir ELTA-oje.

3. Sistematiškumas

Suprantamas kaip ryšys su tam tikromis normomis, teisės institutais, teisės šakomis. Materialios teisės normos visada turi ryšį su kitomis materialinėmis teisės normomis, bei procesinėmis teisės normomis. Pvz., baudžiamosios teisės normų realizavimas visuomet susijęs su procesinėmis normomis.

Sistematiškumas numato ir teisės normų hierarchiją, vienos normos pirmenybę prieš kitą. Pvz., visų aukščiausioji teisės norma yra konstitucinė, jai negali prieštarauti joks kitas teisės normos aktas.

Su teis4s normos sistematiškumu susijusi ir teisės normos specializacija. Suprantama, kai teisės norma ar jų kompleksas reguliuoja specifinius ir tik jai būdingus visuomeninius santykius. Pvz., civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius, specifinės teisės normos – nuomos sutartys ir pan.

Tokia specializacija neduoda pagrindo manyti, kad įvairios teisės normos yra izoliuotos viena nuo kitos. Atvirkščiai, jos glaudžiai sąveikauja tarpusavyje: už vagystę yra numatoma tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė.

4. Taikoma daug kartų

“Teisės norma sukuriama nuolatiniam jos taikymui, naudojimui, jei pačioje teisės normoje nėra numatyta kitaip” 6 —————————————————————— 4 Теория государства и права. Москва, 1997, стр 433

5 Теория государства и права- Москва, 1997 г.,стр 434

6 “Теория государства и права” А. Б. Венгеров, 1998, стр 436

Šis bruožas teisės normą apriboja nuo individualaus teisės normos akto. Sukūrus teisės normą, ji pradeda veikti, kai atsiranda sąlygos, numatytos dispozicijoje, Sąlygas įvykdžius, teisės norma galioja toliau. Skirtingai nuo individualaus teisės normos akto, kurį įvykdžius, jis praranda reikšmę, teisės norma lieka galioti, nes jos dispozicija skirta universalioms gyvenimo situacijoms reglamentuoti, todėl ji gali būti kelis kartus taikoma tam pačiam asmeniui, pažeidusiam atitinkamą teisės normą.

Paprastai individualus teisės normos aktas skiriamas ribotam skaičiui žmonių: studentui, darbuotojui už negerą elgesį ir pan., o priimant teisės normą, konkretus adresatas nėra nustatomas. Iš to išplaukia, kad individualus teisės normos aktas nėra visiems privaloma bendro pobūdžio taisyklė, užtikrinta valstybės prievartos priemonėmis.

Šie ir kiti teisės normos požymiai leidžia ją atriboti nuo teisės normos akto.

5. Užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis

Galima teigti, jog mes, naudodamiesi teise išreikšti savo nuomonę rinkimuose, išrenkame valdžios atstovą, nuo vietos rinkiminės apylinkės. Šis atstovas, bendraudamas su paprastais rinkėjais, išklauso jų interesus, ir dirbdamas jam patikėtą darbą, stengiasi juos išspręsti. Šiuo atveju priimami atitinkami sprendimai, išleidžiami įstatymai. Mes, nepriklausomai nuo savo noro, privalome juos vykdyti, nes leidėjai taip sukonstravo teisės normą, kad ji būtų užtikrinta valstybės prievartos priemonėmis ir besąlygiškai vykdoma. Už teisės normos nevykdymą numatoma administracinė, baudžiamoji, civilinė, drausminė ir kitokia atsakomybė. Be to, laikui bėgant esančios teisės normos kinta kartu su valstybės santvarka ir priimamos naujos teisės normos, kurios taipogi užtikrinamos valstybės prievartos priemonėmis. A.V. Vengerovo nuomone, tai, jog valstybė vykdydama savo kompetencijai priklausantį teisėkūros procesą, teisės normą atriboja nuo kitų socialinių normų.7 Teorijoje pastebėta, kad valstybė formuoja teisės normas dviem pagrindiniais būdais: atsiradus poreikiui, problemai sudaromos komisijos ar atitinkami asmenys išnagrinėja problemą, ir įstatymų numatyta tvarka priimamos teisės normos, kurios sureguliuoja iškilusią problemą. Arba valstybė įteisina kai kurias tradicijas, papročius ir padaro juos privalomojo pobūdžio (kiekvienais metais švenčiamos Vėlinės ir kt.) 6. Riboja žmogaus valią, nustato asmenų teises ir pareigas Teisės normos numato galimas elgesio ribas, o jas pažeidus, taikoma sankcija. Tai yra priemonė riboti žmogaus valios pasireiškimą ir elgesį. Nuo žmogaus vidinių ir išorinių faktorių priklausys, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Prie vidinių faktorių priskiriame žmogaus emocinę būseną, teisinės sąmonės lygį, išsilavinimą, o prie išorinių požiūrių: prievartinio pobūdžio priemonių lygį ir pačios teisės normos apsaugos lygį. Teisės normos yra tarsi nuorodos, kurios aiškina, kaip turi elgtis kiekvienas asmuo, t.y. nustato jų teises ir pareigas. “galima teigti, jog teisės normos kaip ir orientyrai, leidžia teisės subjektams veikti ar realiai sureguliuoja santykius tarp teisės subjektų, numatant jų teises ir pareigas vieno kitam”8. Teisės normose įtvirtintos teisės ir pareigos nusako, kokius veiksmus reikia daryti, o nuo kokių susilaikyti. Pilietis turinti transporto nuosavybės teisę, gali disponuoti ja kaip tinkamas, bet negali ja važiuoti trukdydamas viešąją tvarką, pažeisdamas kelių eismo taisykles ir pan. Iš kitos pusės, aplinkiniai neturi teisė be savininko sutikimo naudotis nuosavybe ar kitaip ją įtakoti. Iš to išplaukia, kad teisės norma suteikia veikimo laisvę, nukreiptą į teisėtą subjekto interesų įgyvendinimą, tuo pačiu apribodama visišką anarchiją. Iš to išplaukia, kad teisinių santykių subjektai vienu metu turi kompleksą teisių ir pareigų. Taip šioje darbo dalyje aš trumpai aprašiau teisės normos sąvoką, jos požymius bei atskyriau ją nuo individualių teisės normos aktų.

————————————————————————-

7 “Теория государства и права” А. Б. Венгеров, 1998, стр 436

8 Теория государства и права- Москва, 1997 г.,стр 280

Teisės normos struktūra Teisės normos struktūriniai tipai Šiandieninėje teisės teorijos literatūroje, mokslininkai nevienareikšmiškai analizuoja teisės normos struktūrą. Dažniausiai yra išskiriami trys kriterijai, pagal kuriuos analizuojama teisės normos struktūra: juridinis, loginis, socialinis. Manyčiau, jog prieš imantis detalios juridinio kriterijaus analizės, reikėtų pirmiau trumpai aptarti ir kitus kriterijus, įžvelgti jų skirtumus. “Sociologinė teisės normos struktūra glaudžiai susijusi su kitomis teisės normos struktūromis (logine ir juridine), bet pasireiškia sociologinėmis sampratomis. Ji pasireiškia aiškinant teisės normas realizacijos procese”.9 Papildomą ir mano nuomone, išsamesnę nuomonę pateikia A.B. Vengerovas: “Ją galima sieti su kitomis struktūromis (logine, juridine- aut.past.), tačiau ji objektyvizuojasi sociologinėje charaktiristikoje- teisės normos reikšmė, tikslas, paskirtis”.10 Sociologinis kriterijus taip pat apima ir formuluotę, verbalinę teisės normos išraišką įstatyme. Šis kriterijus yra plačiau nagrinėjamas teisės sociologijos disciplinoje. Kalbant apie loginę teisės normos struktūrą, reikia visų pirma pabrėžti, jog loginė teisės normos struktūra tarytum papildo juridinę teisės normos struktūrą. Loginiais aiškinimai ji apima juridinę normos struktūrą, bet yra visiškai nepriklausoma. Ryšys tarp teisės normos elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos išreiškiamas “jei- tai- kitaip”, “jei”- teisės normos veikimo sąlyga- įprasminama hipotezė, “tai”- pati elgesio taisyklė- nusakoma dispozicija, “kitaip”- nepageidautinos prievartos priemonės- numatoma sankcija, taikoma pažeidėjui. Pvz., kiekvienas pilietis turi teisę ginti savo interesus įstatymų numatyta tvarka, ir jei kas pažeidė juos, už tai taikoma ir valstybės sankcija. Akivaizdu, jog šis loginis konstrukcijos derinys būtinas kiekvienai teisės normai, nes priešingu atveju, nesant vieno iš šių elementų, loginė konstrukcija netenka savo prasmės. A.B. Vengerovas išskiria dar vieną loginės teisės normos struktūros tipažą. Tai yra loginiai elgesio modeliai, nustatyti asmens kaip socialinio individo elgseną reglamentuojančiose teisės normose. Jų išskiriama 5: 1. adresatui leidžiamas elgesys 2. adresatui draudžiamas elgesys 3. adresatui įgalinantis elgesys 4. adresatui įpareigojantis elgesys 5. adresatui neutralus elgesys.11 Šie išvardinti elgsenos moduliai, atskirai nustatyti konkrečiose teisės normose, leidžia adresatui suvokti, kokios elgsenos direktyvos iš jo laukia įstatymo leidėjas. Kartu A.B. Vengerovas savo veikale išskiria ir originalų ketvirtąjį teisės normos struktūros tipą- informacinį kriterijų. Kai kurie mokslininkai aplamai teisės normų išreikštumo formą įstatyminiuose aktuose vertina kaip teisės normos informacinės struktūros pasireiškimą. Praktinė šio kriterijaus esmė yra ta, kad pagal jį vadovaujantis yra lengviau ieškoti teisės normos elementų, kas naudinga efektyviai taikant teisės normą realaus gyvenimo situacijoms. Juridinė teisės normos struktūra- paskutinioji iš paminėtųjų. “Juridinė teisės normos struktūra tradiciškai objektyvizuojasi kaip tokia teisės normos konstrukcija, kuri sudaryta iš trijų tarpusavyje susijusių elementų- hipotezės, dispozicijos ir sankcijos”.12 —————————————————————————– 9 Теория государства и права- Москва, 1968 г.,стр 345 10“Теория государства и права” А. Б. Венгеров, 1998, стр 443
11“Теория государства и права” А. Б. Венгеров, 1998, стр 442

12 ‘’Общая теория государства и права”, Москва, под. Ред. В. В. Лазарева, Москва, 1994 г. Стр. 120

Tačiau šių trijų elementų išskyrimas juridinės teisės normos struktūros kontekste yra tik pirmoji pakopa, siekiant detaliai išnagrinėti kiekvieną iš jų skyrium, kad suvokti jų požymius ir skirtingas mokslines charakteristikas.

Ši trumpa juridinės teisės normos struktūros apžvalga nėra finalinė, ji tik reziumuoja teisės normos struktūros tipus ir yra tarsi tramplinas paskutiniajai darbo daliai, kurioje detaliai apžvelgsime juridinės teisės normos struktūroje figūruojančius elementus.

Teisės normos struktūros elementai

Teisės norma išreiškiama tam tikra sudėtinga vidine struktūra.

Teisės normų struktūra- tai jos vidinė sandara, tai elementai iš kurios ji buvo sudaryta. Ji dar vadinama formule, schema pagal kurią išdėstoma elgesio taisyklė. “Teisės moksle vyrauja pažiūra, kad bendriausiais bruožais teisės normos struktūra gali būti išreikšta teiginiu: “jeigu- tai- priešingu atveju”. Tokia teisės normos struktūra vadinama trinare.”13 Ji išplaukia iš loginio teisės normos struktūros kriterijaus.

Teisės normos struktūra reikalinga tam, “.kad duotų pilną suvokimą apie teisės normą, paaiškintų ir įprasmintų jos elementų sąvokas.”14

B.A. Vengerovo nuomone, laipsniškai žmonijos progresas, teisėkūros srityje, leidęs pagaliau sistematizuoti teisę ir sukuriant elgesio taisyklę- imperatyvią normą, įžvelgti joje tam tikrus elementus, t.y. suvokti ją kaip struktūrą- yra vienas iš svarbiausių teisėkūros atradimų, nulėmusių šiandieninės žmonijos socializacijos lygį.

Kiekviena teisės norma turi aiškiai ir be jokių dviprasmybių atsakyti į tris pagrindinius klausimus: pirma, kokiomis aplinkybėmis esant, reikia vadovautis šia norma; antra, kas yra reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai ir koks turi būti jų elgesys esant tam tikroms aplinkybėms ir trečia, kokios neigiamos pasekmės atsiras, jei nebus laikomasi teisės normoje išdėstytų reikalavimų. Teisės norma turi tris elementus: hipotezę, dispoziciją ir sankciją.

Hipotezė- tai pirminis teisės normos elementas, kuris nurodo faktines aplinkybes, kurioms atsiradus pradeda galioti ir visa teisės norma. Kitaip tariant “hipotezė faktinėms aplinkybėms suteikia juridinio fakto atspalvį, nes būtent joje tokia sąlyga yra numatyta”15 Taigi hipotezė nurodo, kokių reikia realių sąlygų, kad reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviams atsirastų konkrečios teisės ir pareigos. Paprastai hipotezė prasideda žodžių “jei”(kai šio žodžio nėra, jis numanomas). Hipotezė- būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jos reikšmė yra akivaizdi- jei nebūtų hipotezės, tai nebūtų aišku, kada ji turi būti taikoma, o tuomet teisės norma netektų prasmės, nes prarastų ryšį su žmonių realiu gyvenimu.

Teisės normų hipotezės yra tik apibrėžtos. Vadinasi, jos aiškiai, konkrečiai nurodo teisės normų galiojimo aplinkybes, sąlygas.

Pagal sandarą galima būtų išskirti šias hipotezes:

1. Paprastos hipotezės- sieja teisės normos galiojimą tik su viena aplinkybe, pvz.., CK 83 str.- “Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis).”16

2. Sudėtinės hipotezės- numato keletą aplinkybių, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga, pvz.., CK 310 str.- “Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.”16 3.Alternatyvios hipotezės- teisės normų galiojimą sieja su vienos iš keleto nurodytų aplinkybių buvimu, pvz.., CK 293 str.- “Jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau negu nurodyta sutartyje, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą.”16 —————————————————————————————————– 13Teisės etiudai- I, “Teisė –visuomeninė vertybė”,1988, Vilnius, 146 p. 14 “Общая теория государства и права”, Москва, под. Ред. В. В. Лазарева, Москва, 1994 г. Стр. 119 15“Теория государства и права” А. Б. Венгеров, 1998, стр 439 16 LR Civilinis kodeksas, Vilnius, 1998 m.

Dispozicija – “tai antras teisės normos elementas, nurodantis kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai (kokios jų teisės ir pareigos), atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms”.17 Kai kurių mokslininkų nuomone, apsauginėse teisės normose dispozicija apskritai neegzistuoja, tačiau aš nenorėčiau sutikti su tokia nuomone, nes tai prieštarauja pirminiams teoriniams teiginiams, kuriuos iš pradžių išsiaiškinome ir konstatavome. Kitas būtų dalykas, jei teigtume, kad dispozicija čia yra išreikšta specifiškai, ne taip kaip reguliacinėse teisės normose. Dispozicija formuluojama įvairiai. Administracinėje ir baudžiamojoje teisėje ji išreiškiama žodžiais- baudžiama, užtraukia atsakomybę. Pagal apibrėžtumo laipsnį yra skiriamos šios dispozicijos: 1. Santykinai apibrėžtos- jos suteikia galimybę visuomeninio santykio dalyviams patiems nusistatyti pareigų ir teisių turinį, jiems to nepadarius, pačios nustato tas teises ir pareigas, pvz.., CK 306 str.- “Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis).”16 2.Absoliučiai apibrėžtos- aiškiai ir tiksliai nustato visuomeninių santykių dalyviams jų teise ir tiksliai nustato visuomeninių santykių dalyviams jų teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra pakeisti negali, tokios dispozicijos dar vadinamos imperatyvinėmis. Dispozicijos gali būti klasifikuojamos ir pagal savo raiškos būdus: 1. Paprastosios- nurodo reguliuojamo santykio dalyviams teises ir pareigas, bet jų neaiškina, pvz.., “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai”18, taikomos, kai elgesio taisyklės turinys yra aiškus ir jo aiškinti nereikia. 2 Aprašomosios- jos ne tik išreiškia elgesio taisyklę, bet dar tą taisyklę ir paaiškina, nurodo jos esminius požymius. Taikomos tuomet, kai elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neparodo teisių ir pareigų turinio, pvz.., CK 176 str.- “Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nėra, -pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.”16 3.Nukreipiančiosios- sudaromos paprastų ir aprašomųjų dispozicijų pagrindų. Ši dispozicija nurodo tik bendrą elgesio taisyklę. O norint konkrečiau pažinti asmens teises ir pareigas, nurodo į kitą to paties teisės normų straipsnį, arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir konkrečiai formuluojama, pvz.., CK 53 str.- “Jeigu toksai sandoris pripažintas negaliojančiu, taikomos taisyklės, numatytos šio kodekso 50 straipsnio trečiojoje dalyje.”16 4. Banketinės- nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, bet ta dispozicija nenurodo tos taisyklės nei šioje dispozicijoje, nei kituose to paties teisės norminio akto straipsniuose ar straipsnio dalyse. Tokio konkretizavimo siūloma ieškoti kitoje teisės normos akto dospozicijoje. (pvz.., automobilių techninės apžiūros inspektoriai, tikrinantys automobilių būklę, privalo vadovautis kelių eismo taisyklėmis; “Teismas, spręsdamas bylą, kai nėra konkrečios normos, turi vadovautis paprotine teise”- I-as Liet. Statutas). Sankcija- tai trečias teisės normos elementas. Sankcija nurodo koks poveikis taikomas, kai nesilaikoma teisės normų reikalavimų. “Valstybė, siekdama, jog privalomojo elgesio taisyklė būtų paisoma, sutvirtina ją tam tikromis priemonėmis (fiziniais, moraliniais, socialiniais apribojimais ir kt..) kurios atsiranda tas taisykles pažeidus”19 Ne visos teisės normos turi sankcijas, jų neturi reguliacinės teisės normos (pvz.., konstitucinės teisės normos, civilinės, šeimos, darbo, finansų). Bet sankcijų nebuvimas nereiškia, kad jos nėra saugomos valstybės. Teisės normų sankcijas galima skirstyti pagal tikslų pobūdį: 1. Asmens teises ribojančios sankcijos daro subjekto (teisės pažeidėjo) teisėms žalą, kuri yra valstybės ar visuomenės reakcija į teisės pažeidėjo padarytą pažeidimą. Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies yra:

————————————————————————————- 17 ”Valstybės ir teisės teorija” , Vilnius, 1989 m., psl..91

18 LR Konstitucija 1992 m. psl.. 109

19 “Теория государства и права” А. Б. Венгеров, 1998, стр 440

A) baudžiamosios (kriminalinės)- jas turi baudžiamosios teisės šakos ir jas taiko tik teismai. Tokios sankcijos yra: laisvės atėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo, bauda ir įvairios kitos.

B) administracines sankcijas taiko įgaliotos valstybinės institucijos ar visuomeninės organizacijos: teismai, policija, mokesčių inspekcija ir kt. Sankcija- įspėjimas, bauda, pataisos darbai, administracinis areštas, turto konfiskavimas. C) drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, organizacijų administracija pavaldiniams, darbuotojams. Tokios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš darbo ir kitos. D) turtines sankcijas skiria teismai ir kiti įgalioti valstybės organai ir visuomeninės organizacijos. Tai- turto konfiskavimas ir kitos. Jos gali būti kaip pagrindinės ir kaip papildomos. 2. Asmens teisėtą elgesį skatinančios arba pagiriančios sankcijos gali būti skatinančios arba pagiriančios sankcijos gali būti suprantamos kaip lengvatos –atleidimas kuriam nors laikui nuo mokesčių, valstybiniai apdovanojimai. Kitaip tariant, “valstybė gali sankcijoje įtvirtinti ir paskatinančią priemonę, atitinkamam žmogaus elgesiui “20 Teisės normų sankcijas dar galima skirstyti ir pagal sandarą: 1. Paprastosios- tai tokios, kurios numato tik vieną poveikį, vieną teisinę pasekmę. 2. Sudėtinės- tai tokios sankcijos, kurios numato keletą poveikių, pasekmių, kurie visi taikomi. 3. Alternatyvios- tai tokios, kurios numato keletą poveikių, tačiau taikomas tik vienas iš jų (arba-arba). Štai ir apžvelgėme teisės normos struktūrinius elementus, kaip jie yra suvokiami teisės teorijos moksle, konkretizavome juos atitinkamais LR norminių aktų pavyzdžiais.

——————————————————————————– 20“Общая теория государства и права”, Москва, под. Ред. В. В. Лазарева, Москва, 1994 г. Стр. 120

Išvados

Štai ir pakopiškai apžvelgėme šio darbo tematikos padiktuotus probleminius klausimus.

Kalbant apie pirmąją darbo dalį, išskyrėme tokius teisės normos bruožus:

1. teisės normos įmperatyvumas

2. teisės normos galiojimas neapibrėžtam asmenų ratui 3. formalus apibrėžtumas 4. sistematiškumas 5. nuolatinis taikymas 6. valstybės priemonių taikymas 7. nustato subjektines teises ir pareigas

Nagrinėdami šiuos kriterijus, mes atskyrėme teisės normą nuo kitų teisės analogų- teisės principų, individualaus teisės normos akto.

Pereidami prie teisės normos struktūros, aptarėme jos struktūrinius tipus. Išskyrėme:

1. loginį

2. sociologinį

3. informacinį

4. juridinį kriterijus

Nustatėme, kad kiekvienas iš šių tipų glaudžiai siejasi su kitais, nes nagrinėja tą patį objektą- teisės normą, tik kitokiais aspektais.

Išskyrėme juridinį tipą, kaip svarbiausią, savyje atskleidžiantį struktūrinius teisės normos elementus- hipotezę, dispoziciją ir sankciją.

Paskutinėje darbo dalyje apžvelgėme, kokios egzistuoja literatūroje atskirai hipotezės, dispozicijos, sankcijos klasifikacijos, kaip jos realiai objektyvizuojasi konkrečiuose norminiuose aktuose, šiuo atveju- LR įstatymuose. Radome probleminių klausimų, kokia yra teisės normos struktūra ir reguliacinės teisės normose.

Literatūros sąrašas

1.”Теория государства и права” А.Б. Венгеров, Москва, 1998 г. 2. ”Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos” S. Katuoka, Vilnius, 1997 m.,
3. ”Юридическая энциклопедия”, Москва, 1997 г,
4. Теория государства и права. Москва, 1997,
5. Теория государства и права- Москва, 1968 г
6. ‘’Общая теория государства и права”, Москва, под. Ред. В. В. Лазарева, Москва, 1994 7. Teisės etiudai- I, “Teisė –visuomeninė vertybė”,1988, Vilnius,
8. LR Civilinis kodeksas, Vilnius, 1998 m.
9. ”Valstybės ir teisės teorija” , Vilnius, 1989 m.
10. LR Konstitucija 1992 m.

Leave a Comment