ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS RŪŠYS

TURINYS

I. Įvadas 1
II. Dėstomoji dalis: 5

1) Administracinės teisės normos sąvoka ir struktūra 5

2) Administracinės teisės normos rūšys 7
III. Išvados 19

3) Administracinės teisės normų rūšys (schema) 20

I. ĮVADAS

Administracinės teisės mokslas yra gana platus. Administracinės teisė tai teisės šaka kuri reglamentuoja visuomeninius santykius atsirandančius vykdomosios valdžios realizavimo procese (valdymo sferoje).

Tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių mokslininkai savo darbuose daug rašo apie teisinį reguliavimą,taip pat apie teisinius santykius, kurie atsiranda ir funkcionuoja teisės normų pagrindu. Individai visuomenėje yra saistomi įvairiausiais tarpusavio santykiais – ekonominiais, moraliniais, politiniais, teisiniais ir kitokiais.Visi jie yra suusiklostę tarp žmonių ir atsiranda dėl to, kad žmonės gali apsaugoti ir įgyvendinti savo teises (interesus) tik veikdami kartu – keisdamiesi vienas kitam reikalingomis paslaugomis.
Taigi teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisų ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.
Reikėtų aptarti ir teisinį reguliavimą, nes administracinis teisinis reguliavimas – yra socialinio reguliavimo rūšis ar forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas administracinės teisės normomis.

Taigi teisinis reguliavimas taip pat susijęs su teisės normomis. Reguliuoti žmonių ellgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis ir pareigomis. Administracinio teisinio reguliavimo elementais laikomi: administracinės teisės norma; administraciniai teisiniai santykiai; administracinių teisnių normų aiškinimo aktai; administracinių teisės normų taikymo aktai.
Teisinėje literatūroje egzistuoja daugybe skirtingų variantų nustatant ir klasifikuojant administracinės teisės no

ormas. Daugiausia medžiagos savo kursinio darbo tema radau rusų autorių literatūroje ir vadovėliuose. Ši tema yra gana plati ir mano klasifikacija nėra baigtinė kiekviena iš nurodytų teisinių normų grupių gali dar turėti įvairių kryptingumų todėl mano pateikta klasifikacija galima tęsti remiantis dar smulkesnis kriterijais, bet aš manau kad tai būtų netikslinga. Taipogi nagrinėjant šią temą neapsieita ir be teisės normų sampratos, administracinės teises normų sąvokos ir jų ypatumų. Trumpai apžvelgiau administracinės teisės normų struktūrą. Išnagrinėjau rūšis plačiau aprašiau jas ir su jomis susijusias sąvokas.
Kursinio darbo tikslai ir uždaviniai. Pagal pasirinktą kursinio darbo temą, šiame darbe išnagrinėsiu administracinės teisės normos rūšis (žinoma, pirmiausia aptarsiu teisės normos sąvoką ir struktūrą), tada jų klasifikavimo kriterijus.
Kursiniame darbe naudotos literatūros apžvalga. Kursinio darbo pagrindą sudaro:1) naacionaliniai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2) Kodeksai: Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas; Civilinis kodeksas; 3) Įstatymai; 4) Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų monografijos.

Kursiniam darbui parašyti naudoti metodai. Rašydama Kursinį darbą naudojau sisteminį, ir lyginamąjį metodus.
Kursinio darbo struktūra. Kursinį darbą sudaro įvadas, dėstomoji dalis (susidedanti iš dviejų skyrių) ir Kursinio darbo rezultatų apibendrinimas – išvados. Darbo pabaigoje pateiktas naudotos literatūros sąrašas.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1.) ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS SĄVOKA IR STRUKTŪRA

Teisės moksle egzistuoja skirtingos teisės sampratos (normatyvistinė, sociologinė, etinė ir kt.), kurių kiekviena pagrįsta savaip. Realizuojant te

eisę, pirminę reikšmę turi teisės, kaip normų sistemos suvokimas.

Teisės normą skirtingi autoriai apibrėžia skirtingai. Rusų profesorius M. I. Marčenko pateikia tokį teisės normos apibrėžimą: teisės norma vadinama visuomenės santykių reguliavimui pritaikyta bendra elgesio taisyklė, sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimų valstybės prievartos pagalba.
Prof. V.K.Babajev teigimu: teisės norma – sąmoningos žmogaus veiklos, kaip aukščiausios objektyvaus pasaulio atvaizdavimo formos, rezultatas. Teisės norma iškyla kaip rezultatas poreikio teisiškai sureguliuoti visuomeninius santykius.
Dar kitokią definiciją suformulavo rusų prof. V. D. Perevalov: teisės norma suprantama kaip visuotinai privaloma, formaliai nustatyta elgesio taisyklė, apibrėžta ir užtikrinta visuomenės ir valstybės, užtvirtinta ir publikuota oficialiuose aktuose, nukreipta reguliuoti visuomeninius santykius, tų santykių dalyvių teisių ir pareigų nustatymo būdu.
Teisės norma skirta reguliuoti ne atskirą poelgį, o visą elgesį. Tuo ji skiriasi nuo teisės taikymo aktų, sutarčių, individualių potvarkių. Tam tikruose sprendimuose, kuriuose nurodoma teisės normos išvada konkrečiam įvykiui ar konkretiems santykiams, visada nustatomas konkretus asmuo, jo teisės ir pareigos. Teisės norma paprastai adresuojama asmenų, apibrėžtų išoriniais požymiais, grupei (pvz.: piliečiai, tėvai, sutuoktiniai, mokesčių inspekcija, prokuratūra, teismas ir kt.). Skirtingai nuo nurodymų, potvarkių, adresuotų tiksliai nurodytiems asmenims ir veikiančių iki jų įvykdymo, teisės normos galiojimas nesibaigia įvykdymu. Ji nukreipta į ateitį tuo atžvilgiu, kad numatyta ne tik esamajam, konkrečiam įvykiui, o nenumatytam be
endra forma apibrėžtų įvykių ir santykių skaičiui ir realizuojasi kiekvieną kartą, kai atsiranda jos numatytos aplinkybės ir situacijos. Taigi teisės norma yra valstybės nustatyta, sankcionuota, visiems privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė kuri nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas.
Išsiaiškinus kas yra teisės norma apskritai, galima apibūdinti ir administracinę teisės normą.
Administracinės teisės normos – tai valstybės institucijų priimtos arba patvirtintos, formaliai apibrėžtos, bendrai privalomos elgesio taisyklės, skirtos reguliuoti visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje.

Administracinės teisės normos ypatumai:
Tikslas – vykdomosios valdžios konstitucinės paskirties veiksmingas įgivendinimas, jos darbo organizavimas ir funkcionavimas; vykdimo mechanizmo nustaymas bei jo praktiniame gyvenime, įstaymų leidybos reikalavimų pritaikymas konkrečioms aplinkybėms bei konkretiems valdymo subjektams.
1. Nustato žmonių leidžiamo, rekomenduojamo elgesio ribas. Nustato vykdomosios valdžios institucijų, jų tarnautojų , valstybinių ir nevalstybinių organizacijų veiklos tvarką bei kompetenciją valstybino valdymo srityje.
2. Nustato valstybinio valdymo ir vietos savivaldos subjektų tarpusavio santykius bei teisinį rėžimą, numato jų teises bei pareigas valstybinio valdymo srityje.
3. Nustato ir užtikrina valstybinės drausmės ir teisėtumo rėžimą visuomeniniuose santykiuose, susiklostančiuose vykdomosios valdžios ir jų tarnautojų veiklos procese.
4. Reguliuoja administracinę atsakomybę, kuri yra teisinė apsaugos priemonė nuo pasikėsinimo į pačią normą.
5. Kuria ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia, bet ir vykdomosios valdžios subjektai, įgyvendindami įstatymus valstybinio valdymo veiklos srityje.
6. Administracinės teisės normos padeda reguliuoti kitoms teisės šakoms priklausančius visuomeninius santykius (finansų, mokesčių, ap
plinkos apsaugos ir kt.)
Administracinės teisės normos yra imperatyvios ir tai sąlygoja valstybinio valdymo pobūdis. Imperatyvios teisės normos, griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia kaip nors kitaip šio paliepimo suprasti. Pavyzdžiui „Teisėjai nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“
Administracinės teisės normos struktūra Teisininkas imantis aiškinti, ar kurti teisės normą , turi suvokti ar nustatyti santykio dalyvio teises ir pareigas, jų adresatą, sąlygas kuriomis atsiranda, pasikeičia ar išnyksta to teisės ir pareigos, taip pat sankcijos už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klausimus – tai atskleisti konkrečios normos struktūrą.
Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūringą elgesio taisyklę .

Pasak rusų profesoriaus V. D. Perevalov, struktūra – ideali loginė konstrukcija, skirta reguliuoti žmonių tarpusavio santykius. Tai savotiškas galimo elgesio modelis, susiformavęs visuomenės vystymosi procese, atspindintis žmonių siekį sukurti universalias, ilgalaikes teisinės tikrovės pažinimo ir įsisavinimo priemones. Profesorius V.D.Perevalov taip apibrėžia teisės normos struktūros dalis:
1. Hipotezė
2. Dispozicija
3. Sankcija
Hipotezė tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašytą elgesio taisyklę. Hipotezė nurodo aplinkybes kurioms esant pradeda veikti visa teisės norma. Paprastai hipotezė prasideda žodžiu jei. ir baigiasi žodžiu .tai. Pvz.: „Jei sutartis sudaryta, tai jos reikia laikytis“. Hipotezė čia „sutartis sudaryta“. Hipotezė yra būtinas kiekvienos normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, ji taptų negyva, niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku kokiais atvejais ir kam reikia ją taikyti. Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų hipotezės yra labiausiai išplėstos ir apibrėžtos, nes čia turi būti tiksliai suformuluotos, aprašytos visos tos veikos (būdai), kuriomis pažeidžiami reguliacinių teisės normų nustatyti draudimai ir kuriuos užtraukia atsakomybę.

Dispozicija yra liepimas. Ji nurodo kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai (kokios jų teisės ir pareigos) atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms. „Jei liudytojas be svarbios priežasties neatvyksta pas kvotėją, tardytoją, prokurorą ar į teismą [.], tai teismas turi teisę neatvykusį liudytoją atvesdinti“. (Baudžiamojo proceso kodekso 81 straipsnis).
Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria siaurinamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą (bauda, administracinis areštas ir t.t) arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį (pagyrimas, premija atleidimas tam tikram laikui nuo mokesčių ir kita).

2.) ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMOS RŪŠYS

Administracinių normų rūšys priklauso nuo konkrečių klasifikavimo kriterijų, pavyzdžiui nuo konkrečių subjektų , normų veikimo laiko, veikimo teritorijos, normų turinio.
Norint nuodugniai išnagrinėti teisės normų klasifikaciją, svarbu suvokti klasifikacijos reikšmę apskritai. Taigi, galime apibrėžti, kad moksliškai pagrįsta teisės normų klasifikacija leidžia:
• tiksliai nustatyti kiekvienos rūšies teisės normų vietą teisės sistemoje ir tuo pačiu aiškiau išskirti jos sistemą sudarančius ryšius;
• geriau išsiaiškinti teisės normų funkcijas ir jų vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme. Būdama apibrėžtų kriterijų prie teisės sistemos prijungimo rezultatu, teisės normų klasifikacija duoda teisinio poveikio visuomeniniams santykiams būdų ir priemonių schemą;
• tiksliau nustatyti teisės reguliuojamo poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes;
• žymiai patobulinti teisėkūrą ir teisės taikymą.

Skirtumai tarp pilietinės bendruomenės ir valstybės sukuria veikiančias teisės normas, reguliuojančias jų egzistavimą ir veiklą. Valstybinės institucijos ir pareigos egzistuoja ir veikia griežtai teisės normų pagrindu ir tų normų, nustatančių jų skirtingas rūšis, ribose (pvz.: apylinkės teismas, apygardos prokuratūra, vyriausiasis buhalteris, įmonės direktorius, mokesčių inspektorius, universiteto rektorius ir pan.). Jiems priskirta kompetencija, nustatanti palyginus siaurus veiklos parametrus, apibrėžtus tikslu, kuriam šios pareigos ir įstaigos sukurtos. Pilietinės bendruomenės narių egzistavimas teisiškai nesąlygojamas. Piliečiai turi teisinę laisvę, suteikiančią jiems galimybę sudarinėti įvairias sutartis, išskyrus uždraustas. Jei piliečiams leidžiama viskas, kas neuždrausta, tai pareigūnams leidžiama tik tai, kas nurodyta įsakymu arba įeina į jų kompetenciją.

Piliečių teisės – garantuotos galimybės naudotis bet kokia gerove, kurias jie realizuoja arba nerealizuoja savo nuožiūra. Pareigūnams ir valstybiniams organams suteikti įgalinimai (įpareigojimai), kuriais jie privalo naudotis siekdami jiems nustatyto tikslo. Piliečių laisvė elgtis ir priiminėti sprendimus, turinčius teisinę reikšmę, apribota draudimais elgtis neteisėtai. Nuožiūros laisvė, tai yra pareigūnų diskretūs įgalinimai priimti teisinius sprendimus yra apriboti kriterijais, nustatytais įstatymų, o taip pat tikslu, dėl kurio įsteigta ši pareigybė. Santykiai tarp piliečių kuriasi lygybės, autonomijos, koordinacijos pagrindu ir sureguliuojami jų susitarimais, sutartimis. Teisės normos nustato subordinacijos santykius tarp viešosios teisės subjektų. Privatinei teisei priklauso civilinės, santuokos-šeimos, darbo ir kitų teisės šakų, susijusių su pilietinės visuomenės vystymusi, normos. Į viešąją teisę įeina administracinė, finansų, baudžiamojo proceso, civilinio proceso ir kitos teisės šakos, reguliuojančios valstybinių institucijų ir pareigūnų veiklą.

Administracinė teisė yra specifinė teisės šaka,kuriai yra būdingi ne tik tam tikri ypatumai,bet ir atitinkamas skirstymas į rūšis. Pateiksiu administracinių teisinių normų skirstymą į rūšis remdamasi kelių autorių nuomone A.M.Nikitina, J.N.Srarilov, G.B Gabričidze. A.I.Černiavskij, knyga “Lietuvos administracinė teisė”
Paprastai administracinės teisės normos rūšys skirstomos:
1. Į grupes:
Vienas iš svarbiausių teisės normų skirstymas į dvi stambias grupes. Pagal tai teisės normos skirstomos į šias dvi dalis:
Bendrosios dalies normos jos yra universalaus pobūdžio, todėl jos taikomos visoje valstybės valdymo sferoje. Be to šios normos yra bendrojo pobūdžio ir jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų padėtį, valdymo institucijų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, nustato administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.
Pažymėtina, kad administracinės teisės bendrosios dalies normos sudaro tam tikus administracinės teisės institutus, pvz. valstybės tarnybos, administracinės atsakomybės, kontrolės ir tt.
Specialiosios dalies normos jos taikomos tik specifinėje srityje. Šios normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės srityse, sferose. Jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečioje valstybės valdymo srityje, šakose. Todėl specialiosios dalies normos suskirstytos į tam tikras valdymo sritis ir šakas:
1) Normos reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus administracinėje politinėje srityje (krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio reikalų valdymas)
2) Normos reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus ūkio srityje (transporto ir kelių, ryšių ir informatikos, statybos ir urbanistikos, pramonės prekybos ir energetikos, žemės ūkio, aplinkos, materialinių išteklių naudojimas ir valymas)
3) Normos reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus socialinėje – kultūrinėje srityje (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros valdymą)
4) Normos reguliuojančios tarpšakinį valstybės valdymą (finansų, kredito, mokesčių, muitų, apskaitos ir statistikos, kainų ir konkurencijos, licencijavimo ir sertifikavimo valdymą)
Iš to išplaukia, kad administracinė teisė – tai teisinės sistemos rūšis (teisinės sistemos šaka), kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius, besikeičiančius, pasibaigiančius viešojo valdymo sferoje, santykius kai kurių įstaigų, įmonių veikloje, santykius kurie susiklosto su administracinės prievartos taikymu ir kitų administracinių bylų sprendimu.

2. Pagal poveikio metodą:
Įpareigojančios administracinės teisės normos yra tokios normos, kuriose numatyti tam tikri veiksmai, kurių įgyvendinimas subjektui yra privalomas. Tokiose normose teisinė valia gali būti išreikšta kaip būtinasis paliepimas (pvz. priimant į darbą, administracija privalo išleisti įsakymą ir pan.).

Realus valstybinio valdymo mechanizmas be šių normų apsieiti objektyviai negali. Negalima pamiršti to, kad pats savaime valstybinis reguliavimas, be teisinių privalomųjų nurodymų, neveiks.
Taipogi tai pasireiškia tuo, kad daugelis įpareigojančių administracinių teisinių normų formuojamos ne kaip tiesioginis paliepimas, bet kaip reguliuojamojo visuomeninio santykio bendrųjų ar specialiųjų dalyvių išskyrimas.
Draudžiančios – numato tam tikrų veiksmų uždraudimą esant tam tikroms aplinkybėms, nustatytoms konkrečioje normoje.
Draudimas gali būti bendras arba specialus. Bendras draudimas – draudžiama veika arba neveikimas, už kurį numatoma administracinė. Specialus draudimas ATPK 117 str. 2 d.:Laivo kapitono nesinaudojimas locmano paslaugomis, kai tomis paslaugomis naudotis yra privaloma,-užtraukia baudą iki dešimties tūkstančių litų.
Įgalinančios – tokios normos kurios numato galimybę adresatui pasirinkti tą ar kitą galimo elgesio variantą, numatytą konkrečioje normoje. Svarbiausia yra tai, kad čia nėra tiesioginių draudimų ar paliepimų.
Tačiau ir šios normos nustato tam tikrą teisinį režimą,kurio rėmuose reguliuojamųjų visuomeninių santykių dalyviai turi elgtis ne pagal savo pasirinkimą, o taip kaip nustato tas režimas. Faktiškai leidimo riba šiose normose yra tai, ar vykdyti tam tikrą veiką ar susilaikyti nuo jos vykdymo.
Administracinės teisinės įgalinančios normos vis labiau išplečiamos realizuojant vykdomosios valdžios funkcijas ir uždavinius. Tam yra naudojamas principas: leidžiama visa tai, kas neuždrausta. Tačiau šio principo paraidžiui suprasti negalima, nes tokiu atveju veiks tik draudimai. Dar reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad begalės draudimų įvedimas yra kenksmingas, o taip pat ir neįmanoma uždrausti visų nepageidaujamų veikų (ar neveikimo). Būtent dėl to, šis principas nėra taikomas vykdomosios valdžios institucijų veikloje.
Konkretus įgalinančių teisinių normų turinys priklauso nuo adresato ypatybių. Tokiu būdu piliečiui yra suteikiama galimybė savarankiškai spręsti klausimus, susijusius su praktine jo subjektinių teisių ir laisvių realizacija valstybinio valdymo sferoje. (pvz.apskundimas pareigūno veiksmų).
Jeigu administracinės teisinės įgalinančios normos adresatas yra vykdomosios valdžios institucija (jos pareigūnas), situacija iš esmės nesikeičia, tik įgauna kiek kitokį teisinį atspindį. Nurodytieji subjektai savarankiškai gali pasirinkti vieną konkretų galimo elgesio variantą iš visų siūlomų toje teisės normoje. (pvz.pareikalauti rastų darbo trūkumų pašalinimo; patraukti kaltus asmenis administracinėn atsakomybėn; pateikti ieškinį teismui). Paprastai yra taikomos ne visos poveikio priemonės, o tik tos, kurios, kompetetingo įgaliotojo subjekto nuomone, yra pačios efektyviausios.
Galima prieiti išvados, kad daugiausiai valstybinio valdymo sferoje egzistuoja arba draudimas, arba leidimas.
Skatinančios. Tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus.
Rekomendacinės. tokios normos, kurios nustato pageidautino elgesio variantus suteikdamos šios rekomendacijos adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes ir rezervus, pavyzdžiui savivaldybės kontrolierius pagal kompetenciją leidžia įstatymus.

3. Pagal tikslinę paskirtį :

Reguliacinės ir sankcijas nustatančios (apsauginės) administracinės teisės normos. Reguliacinės teisės normos nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias teises ir pareigas. Turiningieji teisės požymiai yra laivė, lygybė, teisingumas. Turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus. Reguliacinių teisės normų nustatytų imperatyvų privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos. Žmogaus teisės saugomos ne tik nustatant sankcijas, bet ir reguliuojant žmonių santykius. Taigi reguliacinės teisės normos taip pat yra apsauginės.

4. Pagal teisinę galią:
Įstatyminės ir poįstatyminės administracinės teisės normos. Įstatyminės normos įtvirtinamos.
įstatymuose, kuriuos leidžia Seimas. Šios normos turi didžiausią juridinę galią. Jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės teisės normos.Poįstatyminės teisės normos įtvirtinamos poįstatyminiuose teisės aktuose.
Kuriuos leidžia Vyriausybė, Prezidentas, atskiros ministerijos, vietos savivaldos institucijos, įstaigos ar organizacijos turinčios įgaliojimus.

5. Pagal galiojimą laike administracinės teisės normos skirstomos į : terminuotas ir neterminuotas. Šios administracinės teisės normos turi labai didelę reikšmę. Neterminuotų administracinių teisės normų galiojimo trukmė nenustatyta. Jos galioja iki oficialaus jų panaikinimo.

Terminuotų administracinių teisės normų galiojimo laikas nustatytas. Kad nustatyti teisės normos galiojimą laike reikia išsiaiškinti kada ši teisės norma pradeda veikti ir kada baigiasi jos galiojimo laikas. Galiojimo pradžia gali būti:
• nuo akto priėmimo momento;
• nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai);
• nuo akto patvirtinimo dienos; įstaigų, įmonių norminiai teisės aktai pradeda galioti nuo to momento, kai juos patvirtina įmonės, įstaigos ar firmos vadovas;
• nuo teisės akto faktinio gavimo dienos. Akto galiojimo pradžia laikomas jo įregistravimo gavėjo kanceliarijos knygose momentas. Šitaip dažniausiai įsigalioja ministerijų instrukcijos, nurodymai, paaiškinimai.
• nuo datos, nurodytos pačiame akte;
• atsiradus tam tikroms aplinkybėms (kilus karui, katastrofai, potvyniui ) – Konstitucijos 142 straipsnis.
Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų įsigaliojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat 1993m. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena.
Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai gražina Seimui pakartotinai svarstyti.
Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
Kiti Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, taip pat Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų departamentų ir vyriausybės įtaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusios galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo data.

Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat ministro pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ar potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Norminių teisės aktų galiojimas baigiasi, kai:
• baigiasi akto galiojimo laikas, jeigu jis buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte;
• kompetentinga valstybės institucija kitu teisės aktu tiesiogiai panaikina norminį teisės aktą;
• išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius;
• Konstitucinis teismas nutarimu pripažįsta įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks įstatymas netenka juridinės galios ir netaikomas nuo Konstitucinio Tesimo nutarimo įsigaliojimo dienos.

Administracinėje (ir baudžiamojoje) teisėje įstatymas gali galioti atgal, bet tik dviem atvejais:
1. kai panaikina veikos baudžiamumą;
2. kai švelnina bausmę. „Aktai, švelninantys arba panaikinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, galioja atgal, t.y. taikomi ir prieš šių aktų išleidimą padarytiems teisės pažeidimams.“ Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 8 str. 2 d.

6. Pagal galiojimą erdvėje: bendravalstybinės, teritorinės, vietinės ir tarpteritorinės.
Bendravalstybinės administracinės teisės normos – galioja visoje valstybės teritorijoje. Teritoriją galima suprasti geografine ir teisine prasme. Teisinė teritorijos samprata yra platesnė nei geografinė. Tesinė Lietuvos teritorija – tai valstybės sienomis apribota sausumos teritorija, vidaus ir teritoriniai Baltijos vandenys, oro erdvė virš sausumos, žemės gelmės, Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio šalyse, visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje, karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse.
Teritorinės – Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos adminstarcinis vienetas kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal LR Vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto (priskiriami miestai) ir kaimo gyvenamąsias (priskiriami miesteliai) vietoves. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir
vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme .

Apskritys yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas. Apskritis
sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių bendrumu. Apskrities plotas vidutiniškai yra 5-8 tūkstančių kvadratinių kilometrų, vienos apskritie teritorijoje vidutiniškai gyvena 300-500 tūkst. Gyventojų. Apskričių valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą, ir kitus įstatymus .
Vietinės administracinės teisės normos. Vietinis (municipalinis) valdymo lygis, nukreiptas į savivaldą bei savivaldybių veiklą. Skiriamos rajonų ir miestų savivaldybės. Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus – norminius arba individualius teisės aktus. Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikrą tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos .
Pagrindinės savivaldybės institucijų teisės aktų formos yra:
1.Sprendimas – priima savivaldybės taryba, valdyba;
2.Potvarkis – leidžia savivaldybės meras;
3.Įsakymas – leidžia savivaldybės kontrolierius, administratorius, kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai.
Savivaldybės tarybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršyjantys šių institucijų kompetencijos, privalomi savivaldybės adminstarcijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams.

7. Pagal reguliavimo dalyką : materialinės ir procesinės.

Materialinės administracinės teisės normos:
Materialinių administracinių teisinių normų išskirtinis bruožas yra tai, kad jos teisiškai įtvirtina teisių ir pareigų kompleksą, o taip pat administracinėmis teisinėmis normomis reguliuojamųjų visuomeninių santykių dalyvių atsakomybę, t. y. nustato elgesio teisines ribas ir teisinio reguliavimo apimtis.
Materialinės teisinės normos apibrėžia tokį teisinį režimą, kurio rėmuose ir turi funkcionuoti visa vykdomosios valdžios (valstybinio valdymo) sistema, taip pat nustato kaip privalo elgtis reguliuojamųjų visuomeninių santykių subjektai.
Materialinės normos nustato vykdomosios valdžios subjektų kompetenciją, nustato piliečių skundų padavimo terminus ir t.t.
Tokiu būdu materialinės administracinės teisinės normos nustato tarpusavio veikimo pagrindus tarp vykdomosios valdžios subjektų ir taip pat skirtingų objektų valdymą,jų teisines galimybes.

Pvz. ATPK 255str. Nustato prokuroro teises teisės pažeidimų bylų teisenoje. Prokuroras turi teisę pareiškimu ar nutarimu kreiptis į rajono (miesto) apylinkės teismą iškelti adminstarcinio teisės pažeidimo bylą (...) taip pat turi teisę iškelti administarcinio teisės pažeidimo bylą, kai buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla buvo nutraukta, dalyvauti teisme nagrinėjant tokias adminstarcinių teisės pažeidimų bylas, pareikšti prašymus ar apskųsti šiose bylose priimtus nutarimus.

Procesinės administracinės teisinės normos reglamentuoja valstybinio valdymo ir su tuo susijusių visuomeninių santykių dinamiką.

Kaip pavyzdys,tai galėtų būti normos,nustatančios administracinių pažeidimų bylų nagrinėjimo tvarką. (ATPK 283str 1 dalis: Byla nagrinėti pradedama paskelbiant kolegialaus organo sudėtį ar pristatą bylą nagrinėjantį pareigūną).
Jų požymis yra tai, kad procesinės administracinės teisinės normos nustato procesinę tvarką, juridinių teisių ir pareigų,numatytų materialinėse administracinėse teisinėse normose ir atsirandančių reguliuojamųjų visuomeninių santykių ribose, realizavimo tvarką. Kitaip tariant, procesinės administracinės teisinės normos nustato materialinių normų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.

8. Pagal reguliavimo kryptingumą (adresatą):
Reglamentuojančios vykdomosios valdžios mechanizmo organizaciją ir veiklą. Skirtos organizacijų viduje.

Reglamentuojančios valstybės tarnautojų administracinę – teisinę padėtį. Valstybės tarnybos

įstatymas įtvirtina valstybės tarnautojo sampratą. Pagal šį įstatymą valstybės tarnautojas – tai fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis viešojo adminstravimo veiklą valstybės tarnybos srityje . Šio įstatymo 4 straipsnyje aptariami asmenys, kuriems minėtas įstatymas netaikomas. Valstybės tarnautojai vykdo tik valstybės instiucijų įsipareigojimus, sprendžia tik valstybinius uždavinius.
Reglamentuojančios viešųjų asmenų organizacijos ir veiklos klausimus. Šios administracinės teisės normos reglamentuoja viešųjų asmenų (aukštųjų mokyklų, poliklininkų ir.t.t) organizacijos ir veiklos klausimus. Lietuvos aukštųjų mokyklų organizacijos ir veilos klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas.
Reglamentuojančios nevyriausybinių organizacijų administracinę – teisinę padėtį. Visų pirmą reikėtų išsisaiškinti sąvoka „nevyriausybinė organizacija“. Įvairiausių valstybių mosklininkų (D.N. Bachrach, J.M.Kozlov, L.L.Popov ir kiti) darbuose pateikiami „nevyriausybinių organizacijų“ apibrėžimai. Bet tiksliausią ir priimtiniausią apibrėžimą pateikia Rusijos adminisatrcinės teisės specialistai, kurie išskiria pagrindinius šių organizacijų požymius ir pateikia jų sąmpratą. Pagal šių moskslininkų apibrėžimus galima daryti išvadą, kad nevyriausybinėmis organizacijomis laikytinos savanoriški, pelno nesiekiantys, savivaldos pagrindu, piliečių iniciatyva sudaryti susivienijimai, per kuriuos piliečiai realizuoja bendrus interesus ir tikslus.

Nevyriausybinių organizacijų pagrindiniai požymiai:
1. laisvanoriškumas. Šis požymis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. 1dalyje, kuri deklaruoja pilieč
2. ių teisę „laisvai vienytis į bendrijas ar asociacijas, jei jų tikslai ir veika nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“;
2. savivalda (nevyriausybinės organizacijos rinkimu ar kitokiu būdu formuoja savo vidinio valdymo institucijas, kurios yra ataskaitingos visuotiniam narių susirinkimui ar kitai valdymo institucijai);
3. susivienijimo savanoriškumas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. 2 dalyje skelbiama, kad „Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“);
4. savaveiksmiškumas (šis požymis reiškia, jog nevyriausybinių organizacijų narius vienija bendri tikslai ir interesai, kuriuos jie realizuoja įstatymų ir įstatų nustatyta tvarka);
5. tai ne pelno siekiančios organizacijos (šių organizacujų veiklos tikslai ir kryptys nukreiptos ne į pelno siekimą, o į kitus tikslus – atstovauti visuomenės interesams, tenkinant socialinius, kultūrinius, švietimo, ekonominius ir kitus poreikius);
6. įstatai (tai teisės aktai, kurie nustato nevyriausybinės organizacijos tikslus, uždavinius, teises ir pareigas, narių priėmimo tvarką ir pan);
7. narystė (tai asmens priklausančio ar stojančio į nevyriausybinę organizaciją, organizacinis įformininmas ir asmens priklausymo tai nevyriausybiniai organizacijai įrodymas);
8. nevyriausybinės organizacijos narių dalyviams, kuriant materialinę tos oraganizacijos bazę (t.y. kiekvienas narys, kuris priklauso tai organizacijai, moka tam tikrą nario mokestį).

Šiuo metu Lietuvoje viekia kitų statusų nevyriausybinės organizacijos, kurias, atlikus galiojančių teisės aktų tyrimus, galima surūšiuoti į 5 grupes: 1.) visuomeninės organizacijos; 2.) viešosios įstaigos; 3.)asociacijos 4.) labdaros ir paramos fondai 5.) religinės bendruomenės ir bendrijos.

Šiuo metu veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja šie teisės aktai:
Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 35 str. numato piliečių susivienijimo į šias organizacijas bendruosius principus; Lietuvos Respublikos Visuomeninių oragnizacijų įsatymas; Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įsatymas priimtas 1996m liepos 3d.; Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas. Priimtas 1996m. kovo 14d.; Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas, priimtas 1996 m.kovo14d.; Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, priimtas 1995 m. spalio 4d.

Tai tik pagrindiniai teisės aktai kurie numato konkrečių nevyriausybinių organizacijų veiklos teisinius pagrindus. Šių organizacijų registarvimo, reorganizavimo ir kitokią tvarką reglamentuoja atskiri įstaymai ar Vyriausybės nutarimai, o pagrindinis jų veikos ir vidinės oragnizacijos šaltinis yra įstatai, kuriuos priima pati organizacija
Reglamentuojančios privačių juridinių asmenų adminstarcinę – teisnę padėtį. Įmonėms ir įstaigoms priskiriami juridiniai asmenys, turintys teisę savo vardu dalyvauti administraciniuose teisiniuose santykiuose. Atskirų rušių įmonių steigimas, jų teisinis satusas, veikla, likvidavimas ir reorganizavimas reglamentuojamas Civilinio kodekso ir kitais įstatymais (Įmonių, Akcinių bendrovių, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Komercinių bankų ir.kt. įstatymai).
Įmonių steigimo tvarką nustato Įmonių įsatymas ir kiti norminiai aktai, reglamentuojantys atskirų įminių steigimą.

Įmonės likvidanimo tvarką ir teisines pasekmes taip pat reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, ir kiti įstatyminiai aktai bei įmonės steigimo dokumentai.
Juridiniai asmenys gali būti: viešieji juridiniai asmenys ir privatieji juridiniai asmenys.
Viešosios įstaigos steigėjai yra fiziniai bei juridiniai asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį, arba asmuo sudaręs steigimo aktą. Viešosios įstaigos steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių fiziniai bei juridiniai asmenys.
Reglamentuojančios fizinių asmenų adminstarcinę – teisnę padėtį. Fiziniais asmenimis vadinami žmonės (ne įmonės, įstaigos ir kt.). Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad fizinių asmenų teisnį subjektiškumą sudaro teisnumas ir veiksnumas. Administracinis teisnumas – tai valstybės pripažįstama galimybė turėti teises ir pareigas valstybinio valdymo sferoje. Asmens teisnumas atsiranda gimimo momentu ir nutrūksta jam mirus. Konkrečią teisnumo apimtį ir turinį nustato valstybė, teisės normomis. Teisnumas nusako asmens teisinį statusą ir reiškia galimybę būti subjektu tų teisių ir pareigų, kurias numato įstatymai. O Adminstracinis veiksnumas – tai valstybės pripažinta ir teisės normomis įtvirtinta galimybė asmeniniais veiksmais realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Veiksnumo atsiradimas siejamas su tam tikru amžiumi, o įstatymo numatytais atevjais dar ir su papildomomis sąlygomis, kurios priklauso nuo konkrečių subjektinių teisių ir pareigų turinio. Visiškas (pilnas) administracinis veiksnumas atsiranda sulaukus 18 metų, o ribotas – nuo 16 metų. Pilno veiksnumo neturi asmenys, įstatymo nustayta tvarka pripažinti nepakaltinamais dėl psichinės ligos ar panašiai.

9. Kai kurie autoriai skiria pagal formą:
Imperatyvias kurios yra privalomos vykdyti
Dispozityvias kurios siūlo keleta sprendimo variantų

III. IŠVADOS

Taigi administracinės teisės normos apima platų reguliavimo spektrą. Pats administracinės teisės mokslas yra gana platus. Adminstracinės teisės sąvoka glaudžiai siejasi su vykdomąja valdžia, kuri sudaro vieningą hierarhiškai pavaldžių valstybės institucijų sistemą, įgyvendinančią vykdomąją – tvarkomąją veiklą, realizuojant įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus bei jų realizavimo kontrolę.

Adminsitracinės teisės normos reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų, valstybės tarnautojų, nevyriausybinių organizacijų adminstarcinę teisnę padėtį, viešųjų asmenų organizacijos ir veiklos kalusimus. Tačiau, kad teisės normą darytų realų poveikį žmonių elgesiui jos turi būti visiems (t.y. įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, asmenims ir t.t.) vienodai privalomos. O šių normų privalomumą garantuoja adminstarcinių teisinių santykių dalyvių abipusė nauda, o jei tai napakankamas garantas garantuoti visuotinį privalomumą, tai į pagalba ateina valstybės prievarta. Už adminstracinių teisės normų pažeidimus numatantos sankcijos (įspėjimas, bauda, adminstarcinis areštas, atėmimas suteiktos asmeniui specialiosios teisės pvz.: teisės vairuoti transporto priemonę, nušalinimas nuo darbo pareigų).
Taigi teisės norma yra valstybės nustatyta, sankcionuota, visiems privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė kuri nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas. Teisės normos yra privalomos visiems administracinių teisinių santykių dalyviams
1. Kadangi administracinės teisės normos reguliuoja santykius atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, nustato šių santykių subjektų tarpusavio padėtį , todėl galima teigti, kad administracinės normos savotiškai yra imperatyvios.
2. Administracinės teisės normos reguliuoja labai įvairius santykius valstybinio valdymo srityje.
3. Administracinės teisės normų klasifikasija yra labai svarbi, kadagi ji pagilina teisės normų pažinimą, padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą administracinės teisės šakoje, taip pat administracinės teisės normų klasifikacija padeda aiškiau suvokti teisės normų funkcijas, patikslina teisės normos poveikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes, padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą.
4. Administracinės teisės normos skirstomos į grupes: bendrąją ir specialiąją. Bendrosios dalies normos yra bendro pobūdžio, todėl jos taikomos visoje valstybinio valdymo sferoje. Be to šios dalie normos sudaro tam tikrus institutus. Tuo tarpu specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse, todėl jos atspindi valdymo organizavimo bei beiklos ypatumus krašto apsaugoj, valstybės saugumo srityje, socialinės apsaugos srityje ir pan. Todėl šios dalies normos sudaro ypatingąją administracinės teisės dalį.
5. Atsižvelgiant į kitas tesiės šakas administracinės teisės normos taip pat yra rušiuojamos pagal reguliavimo dalyką į materialiąsias ir proceso normas. dalis materialiųjų administracinės teisės normos yra kodifikuotos t.y. sudėtos į administracinės teisės pažeidimų kodeksą.
6. Administracinės teisės normos reglamentuoja atskirų administracinės teisės subjektų padėtį. Todėl norint su jomis geriau susipažinti jos klasifikuojamos pagal atskirų administracinės teisės subjektų teisinės padėties reglamentavimą.
7. Administracinės teisės normos, kaip ir kitų teisės šakų normos yra skirstomos pagal jų teisinę galią t.y. normos vietą hierarhinėje sistemoje. Šis normų skirstymo būdas leidžia aiškiai suvokti jos teisinę galią kitų normų atžvilgiu.
8. Išanalizavus keletą administracinės teisės normų klasifikavimo kriterijų manau galima teigti, kad jas klasifikuoja gana aiškiai, tačiau galima pastebėti it skirtumų, todel galima rasti ir kai kurių neatitikimų.

Pabaigai pateikiu administracinės teisės normų schema, kad būtų lengviau jas suvokti.

3. Administracinės teisės normų rūšys

LITERATŪRA

1. A. Bakaveckas. A.Dziegoraitis. Lietuvos administracinė teisė. Bendroji dalis Vilnius 2005
2. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė// Vilnius 2001
3. Melnikas B. Viešasis administravimas // Vilnius, 1999

4. Vaišvila A. Teisės teorija // Vilnius, 2000.
5. Административное право Ю.М.Козлов 2001.
6. Административное право Российскои Федерации А.П. Алехин , А.А.Кармолицкий, Ю.М.Козлов. 2003
7. Административное право A.M. Никитина. Москва 2000
8. Kypc aдминиcpaтивнoгo пpaвa. Ю.Н.Стapилов. Тoм I. Москва 2002

II. Teisės aktai
A. Konstitucija
Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992m.
B. Kodeksai

1. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas 2004m.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 2004m.
C. Įstatymai
1. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. “Valstybės žinios”, 1999, Nr. 13-308
2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas //Valstybės žinios 1999, Nr. 60-1945
3. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas // Valstybės žinios 2000, Nr. 27-715; 2002, Nr.3-75
4. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas//Valstybės žinios. 2001, Nr. 92-3210;

Leave a Comment