Užsienio investicijos Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3
1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SAMPRATA 4
2. INVESTICIJŲ EKONOMINĖ ESMĖ IR FORMOS 6
3. TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS IR JAS VEIKIANTYS VEIKSNIAI 8
4. UŽSIENIO INVESTICIJŲ ĮVERTINIMAS LIETUVOJE 11
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16ĮVADAS
Investicijos – finansinių, materialinių, ir nematerialinių išteklių sąnaudos, investuojamos materialiam, nematerialiam ir finansiniam turtui įsigyti, siekiant gauti tam tikrą ekonominį ar neekonominį efektą, o jų įgyvendinimas grindžiamas rinkos principais ir susijęs su laiko veiksniu, rizika ir likvidumu.
Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sritis įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei įvertinti investicijas, jos yra skirstomos pagal tam tikrus požymius: pagal investicijų objektus – daiktinės ir nematerialiosios innvesticijos, pagal dalyvavimą investavimo procese – tiesioginės ir netiesioginės investicijos, pagal investavimo laikotarpį – trumpalaikės ir ilgalaikės investicijos, pagal investicinių lėšų priklausomybę – privačios, valstybinės, užsienio bei bendrosios investicijos, pagal teritoriją – užsienyje ir šalies viduje.
Užsienio investicijos – tai bet kokio funkcionuojančio kapitalo perkėlimas į kitą valstybę. Užsienio investicijos Lietuvoje yra vienas iš esminių ekonominės integracijos į pasaulinę rinką rodiklių bei Lietuvos saugumo ir stabilumo garantų, todėl siekiant paskatinti tolesnį tiesioginių užsienio investicijų augimą, yra būtina sudaryti kuo palankesnes sąlygas esamiems investuotojams bei patraukliu investiciniu klimatu Lietuvoje paaskatinti naujas investicijas. Užsienio investicijos ypač svarbios šalims, kurių ekonomika mažiau išplėtota arba pereinamoji, nes jos gali tapti svarbiu šių šalių ūkio plėtros veiksniu. (Eksporto ir investicijų plėtra Lietuvoje / R. Ginevičius, O. G. Rakauskienė, R. Patalavičius ir kt. – Vilnius, 2005. – 159-160 p.)

Darbo ti

ikslas:
Išanalizuoti užsienio investicijas Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:
• Aptarti užsienio investicijų sampratą.
• Apibūdinti investicijų esmę ir formas.
• Nustatyti tiesiogines užsienio investicijas veikiančius veiksnius.
• Išanalizuoti užsienio investicijas Lietuvoje.

Darbo metodai:
1. Mokslinės – teorinės literatūros sisteminė analizė.
2. Statistinių duomenų analizė.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SAMPRATA
Kiekvienas juridinis ar fizinis asmuo, turintis kokios nors įmonės akcijų, priklausomai nuo turimo jų skaičiaus, yra laikomas tiesioginiu ar netiesioginiu investuotoju. Tiesiogine investicija vadinama tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Tiesioginio investuotojo tikslas – turėti žymią įtaką įmonės valdyme. Investicija, jei investuojant įsigyta įstatinio kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti įtakos įmonės valdymui ir kontrolei, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme vadinama netiesiogine arba portfeline investicija.
Vienos šalies juridinio ar fizinio asmens investicija į kitos šalies įmonę vadinama užsienio investicija. Investicija, kai užsienio investuotojas gali daryti įttaką įmonės, esančios kitoje šalyje, valdymui, vadinama tiesiogine užsienio investicija, o kai nesuteikia teisės daryti įtaką įmonės veiklai – portfeline užsienio investicija.
Užsienio investicijos Lietuvoje yra vienas iš esminių ekonominės integracijos į pasaulinę rinką rodiklių bei Lietuvos saugumo ir stabilumo garantų, todėl siekiant paskatinti tolesnį tiesioginių užsienio investicijų augimą, yra būtina sudaryti kuo palankesnes sąlygas esamiems investuotojams bei patraukliu investiciniu klimatu Lietuvoje paskatinti naujas investicijas. Galima išskirti tokius požymius, kurie parodo tiesioginių užsienio investicijų svarbą šalies ūkiui:
• Sukuriamos naujos darbo vietos. Dažnai užsienio kapitalo tu

urinčios įmonės pradeda veiklą, mažindamos darbuotojų skaičių, bet vėliau, plečiant veiklą, sukuriamos naujos darbo vietos, pagerėja darbo sąlygos, propaguojamas materialinis suinteresuotumas.
• Užsienio investuotojai reguliariai investuoja (reinvestuoja) ir skiria daugiau pinigų darbuotojų kvalifikacijai kelti bei naujiems darbo įgūdžiams formuoti.
• Užsienio investuotojai diegia naujas ir progresyvias vadybos idėjas, kurios keičia senąsias, giliai įsišaknijusias vietinėse įmonėse.
• Vietiniai investuotojai nepajėgūs patenkinti augančių kapitalo poreikių, o privati bendrovė beveik visada produktyvesnė nei valstybinė.
• Tiesioginių užsienio investicijų dėka įdiegiamos modernesnės technologijos, o įmonės verslo sėkmė dažnai apibrėžiama pažangos tempu ir gebėjimu prisitaikyti besikeičiančioje rinkoje.
• Šiuolaikinėje rinkoje dauguma įmonių vertinamos ne dėl turimų pramoninių įrengimų ar darbuotojų kvalifikacijos, bet dėl esamų technologijų ir verslo ryšių. Įmonės, kurios turi stiprius tarptautinius ryšius, gali greičiau perimti naujas technologijas ir įdiegti jas gamyboje.
• Užsienio investicijos yra svarbios užsienio rinkų plėtrai, nes tarptautinės korporacijos turi gerą verslo kontaktų tinklą daugelyje šalių, o tai lemia eksporto augimą.
• Užsienio investuotojai kartu su užsienio kapitalu perduoda ir verslo ryšius su tarptautinėmis finansų institucijomis (bankais, fondais ir kt.). Tai investicijas priimančiai šaliai padeda gerinti einamosios sąskaitos balansą ir didina šalies pozicijas tarptautinėse kapitalo rinkose.
• Užsienio bendrovės dažniausiai puoselėja skaidraus verslo ir apskaitos tradicijas, yra patikimos mokesčių mokėtojos ir mažiau suinteresuotos neteisėtais korumpuotais ryšiais.
• Tiesioginės užsienio investicijos teigiamai veikia investicijas gaunančios šalies saugumą, skatina di
idesnį šalies suinteresuotumą išlaikyti ilgalaikį suverenitetą ir demokratijos stabilumą.
• Kitos šalys, žinodamos, kad šalyje sparčiai auga tiesioginės užsienio investicijos, drąsiau remia besivystančios šalies nepriklausomybę ir narystę tarptautinėse organizacijose.
• Jei šalis nepritraukia užsienio kapitalo, ji rizikuoja likti nepastebėta pasaulinėje rinkoje.
Tikslinga užsienio investicijas skirstyti i tris stambias dalis – tiesiogines, portfelines ir kitas užsienio investicijas. Tiesioginės ir portfelinės užsienio investicijos skiriamos pagal užsienio investuotojo įtaką investavimo objektui (žiūr. 1.1. pav.).

1.1. pav. Užsienio .investicijų rūšys. (Kvainauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – Kaunas, 2003. – 57 p.)
Jei investicijas nagrinėsime kaip finansinį instrumentą, tai perduotos įmonei lėšos, nesvarbu ar suteikus kreditą ar įsigijus akcijų, vis tiek yra investicija. Remiantis šiuo teiginiu, kitoms užsienio investicijoms priskiriami visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepatenka į pirmas dvi dalis. (Eksporto ir investicijų plėtra Lietuvoje / R. Ginevičius, O. G. Rakauskienė, R. Patalavičius ir kt. – Vilnius, 2005. – 160-162 p.)2. INVESTICIJŲ EKONOMINĖ ESMĖ IR FORMOS
Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisinga plėtra bei konkurencingumo gerinimas labai priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinė veiklos apimčių. Ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla apibūdinama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.
Terminas „investicijos“ kilęs iš lotyniško žodžio „išvest“, reiškiančio „įdėti“. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą siekiant paskesnio jo padidėjimo. Kartu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investuotojui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo metu atsisako naudoti turimas lė

ėšas, jis taip pat turi būti įvertintas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.
Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais.
Dažna klaida yra termino „investicijos“ sutapatinamas su terminu „kapitaliniai įdėjimai“. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos apyvartinėms lėšoms, įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ar atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, „know-how“). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas, tačiau kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir pan.). Investicijų negalima sutapatinti vien tik su ilgalaikiu lėšų įdėjimu. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau jos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir kt.
Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybė, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sritis, ir kaip rezultatas sukuriamas pelnas arba pasiekiama kokio nors socialinio efektyvumo. Tokios vertybės gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankų indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atpirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokiam ar kitokiam procesui organizuoti, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais ištekliais.
Investicijos turi svarbią reikšmę efektyviai plėtojant ekonomiką. Šiam tikslui derėtų aptarti terminus „bendrosios investicijos“ ir „grynosios investicijos“.
Bendrosios investicijos – tai bendra apimtis konkretaus laiko investicinių lėšų, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigijimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą.
Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per tam tikrą laikotarpį.
Investicijos patenka į įvairias verslo socialines sritis įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei įvertinti investicijas, jos yra skirstomos pagal tam tikrus požymius.
Pagal investicijų objektus investicijos būna tokios:
• daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.
• nematerialios investicijos dažnai literatūroje įvertinamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogaus kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.
Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:
• tiesioginės investicijos – tai paties investuotojo dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam parengti investuotojai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę padėtį, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.
• netiesioginės .investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investuotojai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, taip surinkę investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja valdant šiuos objektus. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investuotojams.
Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:
• trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikui.
• ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgiau nei vienerių metų laikui. Tačiau šis laikotarpis imamas tik dėl apskaitos supaprastinamo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos taip: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c)nuo 3 iki 5 metų; d)daugiau nei 5 metai. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas investicijų atsipirkimas.
Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:
• privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į tam tikrus asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ar juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.
• valstybės investicijos – tai centrinės ir vietos valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo bei skolintomis lėšomis.
• užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.
• bendrosios investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių vienos ar kitos šalies subjektų.
Pagal teritoriją investicijos būna:
• investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.
• investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų. (Eksporto ir investicijų plėtra Lietuvoje / R. Ginevičius, O. G. Rakauskienė, R. Patalavičius ir kt. – Vilnius, 2005. – 154-156 p.)

3. TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS IR JAS
VEIKIANTYS VEIKSNIAI

Išskiriamos penkios tiesioginių užsienio investicijų priežasčių grupės:
Rinkos veiksniai. Pagrindinis veiksnys yra rinka, jos dydis, galimi augimo tempai. Papildomi rinkos segmentai padeda užtikrinti atitinkamą pelno lygį ir lyderio pozicijas. Netgi didžiulė vietinė rinka turi savo augimo limitus. Dažnai įmonės investuoja užsienyje, siekdamos išsaugoti klientus toje šalyje, kad jų nepasiglemžtų vietinės rinkos įmonės ir nesusilpnėtų įmonės autoritetas savoje šalyje.
Prekybos barjerai. Tiesioginės užsienio investicijos leidžia panaikinti prekybos barjerus ir suteikia teisę veikti kaip vietinei įmonei, neveikiamai muitų tarifų ir kitų prekybinių apribojimų.
Kaštų veiksniai. Dauguma tarptautinių įmonių padeda išgauti retas žaliavas ir taip užtikrina pigesnes žaliavas savai produkcijai. Dėl transportavimo išlaidų firma vengia importuoti žaliavas iš kurios nors šalies, ypač kai ji planuoja pagamintą produktą parduoti vartotojams toje šalyje, iš kurios tiekia žaliavas. Tokiomis sąlygomis pravartu gaminti (vystyti) produktą šalyje, kurioje yra reikalingų žaliavų. Tiesioginės užsienio investicijos įmonėms padeda įgauti ne tik horizontalią, bet ir vertikalią diversifikaciją. Investuodamos užsienyje, įmonės pritraukia pigesnę darbo jėgą, žemesnius kapitalo kaštus, pasinaudoja vyriausybės taikomomis finansinio ir nefinansinio skatinimo priemonėmis, kainų lygiu.
Investicinis klimatas. Investicijas skatina teigiamas visuomenės požiūris į tiesiogines užsienio investicijas, politinis stabilumas, nuosavybės maži apribojimai, valiutos kurso reguliavimo veiksniai, .tarptautinės prekybos stabilumas, palanki mokesčių struktūra, draugiški tarpusavio šalių santykiai. Jei investuotojas jaučia, jog užsienio valiuta yra nepakankamai įvertinta, tuomet jis gali planuoti tiesiogines užsienio investicijas toje šalyje. Tokiu atveju pradinės išlaidos būtų santykinai žemesnės.
Bendri veiksniai. Tai gali būti didesnio pelno siekimas, firmos įvaizdžio kūrimas ir kt. (Kvainauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – Kaunas, 2003. – 69 p.)
Lietuvai įsitraukus į ES ekonominę erdvę, vis labiau išryškėja įmonių darbo našumo ir konkurencingumo svarba, o šis procesas itin glaudžiai susijęs su investavimu.
Nors investicijų augimo tempas pastaraisiais metais nebuvo mažas, jis vertinamas kaip nepakankamas, turint omenyje pastaruosius dvejus metus esmingai pakilusius įmonių pelno rodiklius ir itin palankias bankų paskolų išdavimo sąlygas. Bendrą investicijų apimtį išskaidžius į du komponentus – pastatų ir inžinerinių statinių bei įrengimų, mašinų ir transporto priemonių – nekyla abejonių, kad būtent antroji komponentė lemia darbo našumo augimą. Darbo jėgos brangimui įgyjant pagreitį ir ūkiui vis labiau juntant įvairių specialybių darbuotojų trūkumą, statistika kelia nerimą dėl šalies ekonomikos ilgalaikių perspektyvų. Be abeji, įmonėms modernizuoti bus panaudoti ir ES struktūriniai fondai, bet jų dydis per menkas kokybiniam šuoliui, gal tik žemės ūkio sektoriui jų poveikis bus lemiamas.
Įstatyminė bazė. Ji stipriai veikia užsienio investicijų kiekį ir paskirstymą šalyje. Laisvųjų ekonominių zonų nustatymas ir skirtingų sąlygų investuotojams miesto ir kaimo vietovėse sudarymas daro įtaką šalies investicijų geografiniam paskirstymui.
Bankai. Beveik visi Lietuvos bankai turi savo atstovybes didesniuose šalies miestuose. Toks išplėtotas atstovybių tinklas traukia užsienio investuotojus. Daugiausiai užsienio investicijų turėtų pritraukti užsienio bankai, kurie, konkuruodami su Lietuvos bankais, ateityje plės savo infrastruktūrą.
Politinis stabilumas. Lietuvoje šis veiksnys beveik neturi įtakos užsienio investicijoms, nes centrinė valdžia valdo šalį, o savivaldybės turi kur kas mažiau valdžios, t. y. Lietuva yra unitarinė valstybė. Žinoma, ne visur sąlygos yra vienodos, tačiau tai didesnių problemų nesudaro, nes investicijų pritraukimas priklauso nuo savivaldybių administracijos gebėjimo pritraukti investuotojus.
Kapitalo judėjimas yra reglamentuotas įstatyminės bazės ir yra vienodas visoje šalyje. Išimtys gali atsirasti tik kai kuriose savivaldybėse.
Valstybės sienų kontrolė užsienio investicijoms turi įtakos tiek, kiek pasienio zonose ekonominį aktyvumą reguliuoja įstatymai, regioninė valstybės politika ir tarptautinės sutartys. Apskritai galima sakyti, kad investicijos į pasienio zonas yra mažesnės. Išimtį čia sudaro pakrantės zona, tarptautiniai centrai ir regionai bei laisvosios ekonominės zonos.
Nusikalstamumo lygis taip pat turi įtaką užsienio investicijoms. Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, nusikalstamumo lygis skirtingose vietovėse skiriasi. Mažesni miestai šiuo atžvilgiu pranašesni, nes juose nusikalstamumas mažesnis.
Darbo rinka – vienas iš svarbiausių investicijas lemiančių veiksnių. Lietuvoje geresnė padėtis šiuo atžvilgiu yra didesniuose miestuose, nes čia daugiau sutelkta kvalifikuotos darbo jėgos. Užsienio investicijos paprastai patenka į tuos regionus, kur yra ar buvo įkurtos panašaus profilio įmonės.
Viešbučių tinklas taip pat labai svarbus veiksnys. Jei šalyje išplėtota viešbučių infrastruktūra, labiau tikėtina, kad bus pritrauktos užsienio investicijos.
Sveikatos apsauga yra dažnai neįvertinamas veiksnys. Sveikatos apsaugos srities problemos bei stringanti sveikatos apsaugos reforma, nesuderinta teisinė bazė dėl kompensuojamų vaistų neigiamai veikia investicinę aplinką.
Komunikacijų galimybė tampa vis svarbesnė. Akivaizdu, kad investicijos telkiasi ties didesnėmis automagistralėmis, oro ir jūrų uostais, geležinkelio centrais. Tai susiję ir su paslaugų sritimi, ir su le.ngvesniu prekių ar žaliavų pervežimu.
Komunikacijų kokybė Lietuvoje pasiskirsčiusi nevienodai ir laikui bėgant keičiasi. Žinoma, daugiau investicijų patenka ten, kur komunikacijų kokybė geresnė.
Rinkos dydis ir kokybė labai svarbūs, kai investicijų tikslas – gaminti vietos rinkai. Tačiau tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva šis veiksnys nėra labai svarbus būtent dėl nedidelės rinkos.
Vietos ištekliai yra visi šalyje esantys prieinami ištekliai, išskyrus darbo jėgą. Lietuvoje beveik visi ištekliai, o ypač gamtiniai, yra riboti, taip pat ribotos ir jų naudojimo galimybės. Greičiausiai dėl to dauguma užsienio investicijų Lietuvoje nėra orientuotos į išteklius.
Egzistuojanti materialinė bazė yra svarbus veiksnys, nes kartais kur kas geriau investuoti į jau egzistuojančią įmonę, negu kurti visiškai naują. Atsižvelgiant į senosios įmonės lygį ir esamą padėtį bei aktualius reikalavimus, galima optimaliai apskaičiuoti investuojamų pinigų kiekį ir gauti maksimalią naudą.
Ekologinės sąlygos ir reikalavimai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, į kurį atsižvelgiama, renkantis vietą investicijoms. Tai daro didelę įtaką bendram šalies investiciniam klimatui, nes kai kurioms gamybos šakoms ekologiniai reikalavimai gali tapti lemiamu dalyku. Visi čia minėti veiksniai lemia bendrą šalies investicinį klimatą. Jei šis klausimas palankus, šalis gali tikėtis užsienio investuotojų dėmesio. Mažai užsienio investicijų sulaukia žemės ūkis, kurio padėtis yra gana komplikuota. Žemės ūkio produkcija Lietuvoje yra sąlygiškai brangi ir beveik neduoda pelno, kuris yra pagrindinis veiksnys užsienio kapitalui pritraukti. Atrodo, kad dabartinė žemės ūkio padėtis nėra labai perspektyvi. Kai kurie ūkininkai bando auginti retesnes kultūras, tačiau rasti tai, kas gerai augtų Lietuvoje ir turėtų paklausą užsienyje, gana sunku. Norint atgaivinti žemės ūkį, reikalingas vyriausybės įsikišimas ir efektyviausia čia būtų vyriausybės parengta ilgalaikė žemės ūkio gaivinimo strategija. (Eksporto ir investicijų plėtra Lietuvoje / R. Ginevičius, O. G. Rakauskienė, R. Patalavičius ir kt. – Vilnius, 2005. – 179-181 p.)4. UŽSIENIO INVESTICIJŲ ĮVERTINIMAS LIETUVOJE
Tiesioginių užsienio investicijų augimas Lietuvoje 2005 metų pusmetį
Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. liepos 1 d. sudarė 17538,6 mln. litų (5079,5 mln. EUR) ir, palyginti su 2005 m. sausio 1 d., padidėjo 8,3 procento (2005 m. sausio 1 d. buvo 16192,6 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui jų teko 5139 litai (1488 EUR) ir, palyginti su 2005 m. sausio 1 d., padidėjo 412 litų (119 EUR). Daugiausia lėšų yra investavę Švedijos (14,0% visų tiesioginių užsienio investicijų), Danijos (13,5%), Vokietijos (13,3%), Rusijos (12,1%) investuotojai.
Per pirmąjį pusmetį tiesioginės investicijos iš ES šalių padidėjo 701,6 mln. litų (5,7%) ir sudarė 13050,8 mln. litų (74,4%) visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesioginės investicijos iš NVS šalių padidėjo 762,2 mln. litų (53,8%) ir sudarė 2178,9 mln. litų (12,4%) visų tiesioginių užsienio investicijų. (http://www.vtv.lt/content/view/9068/75/).
Lietuvos ekonomikai integruojantis į pasaulinę rinką labai svarbu pritraukti užsienio kapitalą ir užtikrinti stiprius tarptautinius ryšius. Todėl būtina apžvelgti tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje kitimą įvairiais laikotarpiais, jų tendencijas ir pabrėžti, kurios valstybės investuoja daugiausia kapitalo į Lietuvos ekonomiką bei į kokias ekonomines veiklas (žiūr. 4.1. pav.).
Tiesioginės užsienio investicijos laikotarpio pradžioje, mln. Lt

4.1. pav. Tiesioginės užsienio investicijos (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1643)

Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. spalio 1 d. sudarė 18223,3 mln. litų (5277,8 mln. EUR) ir, palyginti su 2005 m. sausio 1 d., padidėjo 12,5 procento (2005 m. sausio 1 d. buvo 16192,6 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui jų teko 5347 litai (1549 EUR) ir, palyginti su 2005 m. sausio 1 d., padidėjo 620 litų (180 EUR).
Daugiausia lėšų yra investavę Švedijos (13,9% visų tiesioginių užsienio investicijų), Danijos (13,7%), Vokietijos (13,2%), Rusijos (12,8%) investuotojai.
Per tris ketvirčius tiesioginės investicijos iš ES šalių padidėjo 1267,4 mln. litų (10,3%) ir sudarė 13616,6 mln. litų (74,7%) visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesioginės investicijos iš NVS šalių padidėjo 966,0 mln. litų (68,2%) ir sudarė 2382,7 mln. litų (13,1%) visų tiesioginių užsienio investicijų. (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1643)

Pagrindinės šalys investuotojos
Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos 2006 m. balandžio 1 d. sudarė 19,518 mlrd. litų (5,652 mlrd. EUR) ir, palyginti su 2006 m. sausio 1 d., padidėjo 3,8 procento. Vienam šalies gyventojui teko 5745 litai (1664 EUR) tiesioginių užsienio investicijų.
Daugiausia lėšų yra investavę Danijos (14,6% visų tiesioginių užsienio investicijų), Švedijos (13,7%), Rusijos (13,0%), Vokietijos (11,2%) investuotojai. Tiesioginės investicijos iš ES šalių sudarė 14588,1 mln. litų (74,7%), iš NVS šalių – 2598,9 mln. litų (13,3%) visų tiesioginių užsienio investicijų (žiūr. 4.2. pav.).

2006 01 01 2006 04 01

mln. Lt % mln. Lt %
Iš viso 18802,4 100 19518,5 100
Danija 2860,5 15,2 2850,5 14,6
Švedija 2554,3 13,6 2678,4 13,7
Rusija 2434,0 12,9 2545,7 13,0
Vokietija 2174,6 11,6 2188,4 11,2
Suomija 1524,7 8,1 1591,6 8,2
Estija 1541,1 8,2 1551,2 7,9
Jungtinės Valstijos 644,1 3,4 700,5 3,6
Nyderlandai 704,4 3,7 679,9 3,5
Austrija 516,0 2,7 525,2 2,7
Norvegija 488,1 2,6 504,9 2,6
Kitos šalys 3360,6 18,0 3702,2 19,0

4.2. pav. Pagrindinės šalys investuotojos (http://www.std.lt/lt/news/view/?id=1487)
Daugiausia investuota į apdirbamąją gamybą (32,6%), finansinį tarpininkavimą – 15,4 procento, didmeninę ir mažmeninę prekybą – 13,8, transporto, sandėliavimo ir ryšių įmones – 12,3 procento visų tiesioginių užsienio investicijų. Per pirmąjį ketvirtį daugiausia išaugo investicijos į nekilnojamojo turto, nuomos ir kito verslo veiklos įmones, elektros, dujų ir vandens tiekimo įmones. (http://www.std.lt/lt/news/view./?id=1487)
Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis (žiūr. 4.3. pav.).
EVRK kodai

Ekonominės veiklos rūšys Įmonių skaičius Tiesioginės užsienio investi¬cijos,
mln. Lt

2006 01 01 2006 04 01 2006 01 01 2006 04 01

Iš viso 2877 2923 18802,4 19518,5
A+B Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 49 49 160,4 162,7
C Kasyba ir karjerų eksploatavimas 13 14 159,7 167,0
D Apdirbamoji gamyba 591 593 6219,3 6360,8
15+16 Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba 62 61 1515,4 1452,0
17 Tekstilės gaminių gamyba 48 49 318,8 324,9
18 Drabužių siuvimas(gamyba) 55 56 91,6 92,7
19 Odos ir odos dirbinių gamyba 7 8 2,0 1,8
20 Medienos ir medinių dirbinių gamyba 94 94 210,3 287,3
21+22

Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba; leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų tiražavimas 44 45 204,9 233,6
23+24 Rafinuotų naftos produktų ir chemijos gaminių gamyba 18 17 1844,8 1963,1
25 Guminių ir plastikinių dirbinių gamyba 29 29 687,8 707,7
26 Kitų nemetalo mineralinių produktų gamyba 25 25 306,7 301,1
27+28

Pagrindinių metalų ir metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrengimus, gamyba 62 64 101,9 106,5
29 Kitų mašinų ir įrangos gamyba 29 27 89,3 98,7
30+31

Įstaigos įrangos ir kompiuterių bei elektros mašinų ir aparatūros gamyba 17 18 171,6 132,9
32 Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 11 11 182,3 167,8
33 Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba 15 15 71,5 69,7
34+35

Variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių ir kitos transporto įrangos gamyba 29 28 292,5 276,0
36+37 Baldų gamyba; antrinis perdirbimas 46 46 127,9 145,0
E Elektros, dujų ir vandens tiekimas 17 17 2159,2 2287,8
F Statyba 104 109 237,6 258,2
G

Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymas 1055 1063 2615,3 2693,0
H Viešbučiai ir restoranai 75 73 212,4 207,9
60-63 Transportas ir sandėliavimas 195 200 455,0 429,6
64 Paštas ir telekomunikacijos 32 32 1890,1 1971,8
J Finansinis tarpininkavimas 57 58 2943,4 3006,4
K Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 619 643 1504,2 1717,9
M+N Švietimas; sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 18 19 28,8 29,4
O

Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 52 53 217,0 226,0
4.3. pav. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis (http://www.std.lt/uploads/docs/TUI_ketv_lent060714.doc)
Apdirbamojoje gamyboje daugiausia investuota į naftos produktų ir chemijos gaminių gamybą – 30,9 procento, maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą – 22,8, guminių ir plastikinių dirbinių gamybą – 11,1 procento visų apdirbamosios gamybos investicijų. Daugiausia išaugo investicijos į naftos produktų ir chemijos gaminių gamybą, medienos ir medinių dirbinių gamybą. (http://www.std.lt/lt/news/view/?id=1487)IŠVADOS
Šių dienų pasaulyje ne tik intensyviai keičiamasi prekėmis, bet ir kapitalu. Kapitalas eksportuojamas ir importuojamas tarptautinių (užsienio) investicijų forma. Užsienio investicijos taip pat svarbus kaip pasaulinės ekonominės sistemos kūrimosi veiksnys.
Tiesioginės užsienio investicijos per pastaruosius metus labai prisidėjo prie ekonominio pasaulio vystimo; jos traukia kapitalą į projektus, kurių vietinis kapitalas negalėtų patenkinti. Šis procesas panaudojamas technologijų pritaikymui, regionų ar šalies ekonominiam vystymui.
Įmonės lygyje tiesioginės užsienio investicijos suintensyvina konkurenciją ir ekonominę naudą, didina produktyvumą ir mažina kainas. Intensyvesnė konkurencija apima naujas technikas, produktus, paslaugas ir idėjas.
Tiesioginės užsienio investicijos teigiamai veikia ilgalaikius mokėjimo balansus. Tačiau naujos darbo vietos yra viena svarbiausių užsienio investicijų priėmimo priežasčių. Mokami atlyginimai tarptautinėse firmose yra didesni nei vidaus įmonėse; be to tobulėja darbo jėga, gerėja jos kokybė. Tiesioginių užsienio investicijų teigiamų poveikių kombinacija leidžia pasiekti bendro gyvenimo lygio kilimą, šalies įtakos stiprėjimą pasaulinėje rinkoje ir tarptautinėje konkurencijoje.
Užsienio investicijos ypač svarbios šalims, kurių ekonomika mažiau išplėtota arba pereinamoji, nes jos gali tapti svarbiu šių šalių ūkio plėtros veiksniu. Kita vertus, užsienio investicijų poreikis šių šalių ūkiui nėra vienareikšmiškas – jis yra ir teigiamas, ir neigiamas. (Kvainauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – Kaunas, 2003. – 70-71 p.)LITERATŪRA
1. Ginevičius R., Rakauskienė O. R., Patalavičius R. ir kiti, Eksporto ir investicijų plėtra Lietuvoje. – Vilnius, 2005.
2. Kvainauskaitė V., Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – Kaunas, 2003.
3. www.std.lt
4. www.ukmin.lt
5. www.vtv.lt

Leave a Comment