Administracinė teisė

I tema. Administracinės teisės dalykas ir sistema
1. Administracinės teisės dalykas, sąvoka.
AT – viešojo administravimo teisinis pagrindas. Tai valdymo teisė, nes reguliuoja valdymo santykius.
Socialinis valdymas – kai vienas žmogus ar žmonių grupė valdo kitą žmogų ar jų grupę.
Valstybinis valdymas – valstybinių institucijų vykdoma tam tikra viešoji tvarka. Jis atliekamas valstybės vardu, atliekant valstybės funkcijas. Valstybės valdymą atlieka specialiai tam tikslui sukurtos valstybės institucijos. Esant reikalui taikoma valstybės prievarta. Valstybės valdymo santykiai grindžiami imperatyvo principu. Neretai valstybės valdymo institucijos pavaldžios viena kitai. Veikla grindžiama viešosios teisės šaakų normomis (Konstitucinės, baudžiamosios, administracinės, ekologinės teisės).
Prezidentas nevykdo viešojo administravimo tiesiogiai, jis gali reguliuoti, kad būtų teisingai vykdoma kažkokia tai veikla.
Vyriausybė vykdo viešąjį administravimą (pvz. kad būtų vykdomi prezidento dekretai, Seimo aktai). Būtent su vyriausybe yra siejama AT.
AT – tai savarankiška teisės šaka, kurią sudaro teisės normos, reguliuojančios:
• Viešojo administravimo santykius politinėje, socialinėje bei ūkinėse sferose.
• Administracinės teisenos santykiai, saugant ir ginant administracinių – teisinių santykių subjektų teises bei teisėtus interesus.
AT reguliavimo dalykas – santykiai, kurie susiklosto įgyvendinant valstybės valdžią.
Kiekvienos teisės šakos reguliavimo dalykas yra taam tikri visuomeniniai santykiai. AT reguliavimo dalykas yra labai platūs ir sudėtingi santykiai, kurių sudėtingumas kyla iš vykdomosios valdžios įgyvendinimo sudėtingumo. AT – viešojo administravimo pagrindas. Viešojo administravimo turinys yra (Adm.bylų teisen.įst.) valstybės ir vietos savivaldos institucijos, kitų įstatymo įgaliotų subjektų vy

ykdomoji veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų aktams įgyvendinti ir taikyti, viešosioms paslaugoms teikti bei valstybės ir vietos savivaldos institucijų vidiniam administravimui organizuoti ir vykdyti.
Viešasis administravimas skirtas įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Pirmiausia turi būti sukurta atitinkama vykdomosios valdžios institucijų sistema (Vyriausybė, ministerijos, kt. Vyriausybinės įstaigos, departamentai, inspekcijos, tarnybos, jų pareigūnai).
AT reguliavimo dalykas:
• Santykiai dėl vykdomosios valdžios institucijų formavimo. Juos reglamentuoja ne vien AT, bet ir KT normos.
• Santykiai susiję su vykdomosios valdžios institucijų kompetencijos nustatymu.
• Vidinio administravimo santykiai. Vidinis administravimas – tai administracinė veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos institucijų įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, materialinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius.
• Santykiai dėėl viešojo administravimo subjektų veiklos teisėtumo.
• Administracinės prievartos taikymas:
a) administracinės prevencinės priemonės
b) administracinės kardomosios priemonės
c) administracinės atsakomybės priemonės

2. Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykis.
AT yra savarankiška teisės šaka. Jos savarankiškumą lemia reguliavimo dalykas ir metodas. AT reguliavimo dalykas – viešojo administravimo sukuriami santykiai. AT labai dažnai taikomas imperatyvinis metodas. Viešajame administravime labai dažna subordinacija – pavaldumas. Jei yra pavaldumas yra galimybė taikyti valstybės prievartą ( prevencines atsakomybės priemones). Yra taikomas ir leidimo bei rekomendacijų metodas. AT iš esmės yra imperatyvinė, viešoji teisė. AT nėra izoliuota nuo kitų te

eisės šakų. Sunku nustatyti ribas tarp jų, nes viešasis administravimas yra sudėtinga veikla, kurią vykdant tenka remtis ir kitų teisės šakų normomis.
Ryšys su KT. AT išplaukia iš KT. KT normos apie valdžių padalijimą, įtvirtina vykdomosios valdžios formavimo pagrindus ir jų kompetenciją. Administracinis reguliavimas išplaukia iš Konstitucijos nuostatų. Konstitucijoje numatyta administracinių teismų kūrimo galimybė, vėliau buvo išleisti įstatymai, detalizavę šių teismų veiklą.
Ryšys su Civilinio proceso teise. Bendrieji teismai nagrinėja bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių (2sk.2d.). Dalį šių bylų perėmė administraciniai teismai, bet bylos dėl administracinių nuobaudų skyrimo, administracinės atsakomybės liko bendrųjų teismų kompetencijoje.
Ryšys su mokesčių-financų teise. Administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kylančius dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų ir kt.
Ryšys su darbo teise. Darbuotojas drausminę nuobaudą gali protestuoti administracine tvarka.
Ryšys su ekologine teise. Už ekologinės teisės pažeidimus taikomos administracinės sankcijos, baudos. Bylas sprendžia bendrieji teismai, administraciniai teismai.

AT įsikomponuoja į teisės sistemą ne izoliuotai. Neretai vienas įstatymas yra AT ir kitų teisės šakų šaltinis tuo pat metu (pvz. Vyr.įst. AT ir KT).

3. Administracinės teisės sistema.
Teisės sistema – visuma tam tikrų teisinių institutų, o kiekvienas teisės institutas, sudarytas iš teisės normų, kurios reguliuoja vienarūšius, giminingus visuomeninius santykius. Institutų grupavimas galimas labai įvairus.
AT normos:
1.Bendroji dalis reglamentuoja bendrąjį teisinį statusą, joje yra administraciniai-teisiniai institutai:
a) vykdomosios valdžios aparato atskirų gr

randžių bendrasis teisinis statusas. Tos teisės normos, kurios nustato vykdomosio valdžios funkcijas, pareigas ir teises.
b) savivaldybių bendrasis administracinis-teisinis statusas (Viet.sav.įst.)
c) nevalstybinių organizacijų administracinį teisnumą nustatančios normos (Polit.part.įst.)
d) piliečių ir kt. Lietuvoje gyvenančių asmenų administracinį teisinį statusą nustatančios normos.
e) viešojo administravimo subjektų veiklos teisėtumo kontrolę reguliuojančios normos (ministerijų, įstaigų veikla turi būti teisėta).
f) administracinės prievartos taikymo santykius reguliuojančios normos (normos, kurios nustato kokia tvarka gali būti taikomos administracinės nuobaudos, kardomosios priemonės ir t.t.)
2.Specialioji dalis reglamentuoja konkrečių administracinių subjektų teisinį statusą.Institutai skiriami pagal valdymo sritis (politinė, socialinė–kultūrinė, ūkinė). Kiekvieną valdymo sritį valdo konkrečios ministerijos, departamentai, tarnybos. (pvz. TM – TM nuostatai, kur nustaytos konkrečios funkcijos).

4. Administracinės teisės šaltiniai, jų rūšys.
Teisės šaltiniai – teisės normos išorinės išraiškos formos, jos vadinamos teisės norminiais aktais. Teisės aktai, kurie laikomi AT šaltiniais, tai aktai, kuriais reguliuojami viešojo administravimo santykiai. AT normos paskirtis – reguliuoti teisinius santykius viešojo administravimo srityje.
AT šaltinių rūšys:
• Konstitucija, nes konstitucinės normos duoda pagrindą priimti kitą teisės aktą.
• Įstatymai: a) kodeksai (ATPK. MK)

b) viešojo administravimo įst., Adm.bylų teisen.įst., Vyr.įst., .
• Seimo ir Vyriausybės nutarimai
• Vyriausybės nutarimais įtvirtinti ministerijų nuostatai
• Ministerijų ir kitų centrinių viešojo administravimo institucijų norminio pobūdžio įsakymai ir kiti įsakymais patvirtinti norminiai aktai (instrukcijos, taisyklės.)
• Apskričių viršininkų įsakymai, sprendimai, savivaldybių lygmenyje priimami sprendimai norminio pobūdžio
• Prezidento dekretai, jei norminio pobūdžio
• Tarptautinės sutartys

5. Administracinės teisės mokslas
Įvairios knygos yra mokslo pasireiškimo fo

orma. ATM susijęs su AT, bet su ja nesutampa.
Administracinės teisės mokslas – visuma žinių, koncepcijų, teiginių apie administracinio reguliavimo dėsningumus.
ATM tyrinėja AT, jos normas, administracinius-teisinius institutus, administracinius santykius. ATM teikia tam tikras išvadas apie savo tiriamus dalykus. ATM tyrinėja ir viešąjį administravimą. Žinios apie AT normas, viešojo administravimo dėsningumus patenka į ypatingąją ATM dalį. Bendrąją dalį sudaro žinios apie teorinius teisės šakos dalykus (sąvoka, ryšio su kitom teisės šakom apibrėžimas, teisės šaltiniai, normos apibrėžimas, reguliavimo dalyko nustatymas ir t.t.)
ATM paskirtis yra ir lyginamasis tyrinėjimas. AT lyginama su kitų valstybių AT. ATM išvados taikomos leidžiant įstatymus. ATM antrasis tikslas yra pažinimas. ATM – platesnis reiškinys nei AT.

6. Administracinės teisės sisteminimas ir kodifikavimas.
AT – iš dalies kodifikuota teisės šaka. Kodifikuotas tik vienas AT institutas – už pažeidimą taikoma atsakomybė, o likusieji teisės aktai nėra sistematizuoti. Kai kurios ministerijos leidžia savo norminių aktų rinkinius, tai sisteminimas, bet tai daroma ne visur.

II tema. Administracinės teisės normos
1. Administracinės teisės normos sąvoka ir struktūra.
AT norma – valstybės nustatyta ir visuotinai privaloma elgesio taisyklė administraciniuose-teisiniuose santykiuose, kurios įgyvendinimas gali būti užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis.
AT normos turi ypatumų:
1. AT normos skirtos administracinių-teisinių santykių subjektams. Jos veikia viešojo administravimo srity (vykdomosios valdžios sferoje). Subjektų yra labai daug – nuo valstybės iki piliečio. Tarp šių subjektų gali būti organizacinis, teisinis pavaldumas.
2. AT normos savo pobūdžiu yra labai įvairios, nes įvairiapusis ir sudėtingas AT reguliavimo dalykas (materialinės, procesinės ir t.t.)
3. Siekiant įgyvendinti AT normas, labai dažnai numatyta galimybė taikyti valstybės administracinę prievartą (prevencines, kardomąsias arba atsakomybės priemones). Valstybės prievarta yra labai ryški administraciniuose-teisiniuose santykiuose.
4. AT normos yra nustatomos dviejų lygių teisės aktais:
• Įstatymais (Konstitucija, ATPK, Valstybės tarnybos įstatymas.)
• Poįstatyminiais administracinio valdymo aktais. Jų yra labai daug ir jie sudaro AT normų pagrindą.

AT normos struktūra: hipotezė (aplinkybės)

dispozicija (kaip turi elgtis)

sankcija
AT hipotezė gali būti ne toje pačioje teisės normoje. Ji gali būti nustatyta kitoje normoje (pvz. ATPK 12str.). Bet ji gali būti ir toje pačioje normoje. Hipotezė gali būti ir įsivaizduojama, užprogramuota teisės normoj.
Dispozicija yra pagrindinė teisės normos dalis. Reikalauja iš subjektų veiksmų atitikimo ar susilaikymo nuo jų.
Sankcija numato teisės pažeidimą padariusiam subjektui materialinio ar kito pobūdžio neigiamas pasekmes. Sankcijos gali būti susiję ne tik su administracinės atsakomybės taikymu, bet ir su administracinių sankcijų taikymu (pvz. valstybės tarnybos įstatyme – tarnautojo pareiga tinkamai vykdyt pareigas). Sankcija gali atsirast kitame straipsny (pvz.28str.), gali būti normų kur nėra sankcijos.

2. Administracinės teisės normų rūšys.

AT normos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:
• Pagal turinį, tai ką teisės norma įtvirtina: materialinės

procesinės
Materialinė – nustato administracinių-teisinių santykių subjektų teisinį statusą: teises ir pareigas (Konstitucija 98str.1d.)
Procesinė – įtvirtina taisykles, kaip turi būti įgyvendintos materialinės normos (pvz. administraciniai teismai nagrinėja skundus (adm.bylų teisen.įst,), o tai, kaip jis turi tai padaryti nurodo procesinės normos).
• Pagal privalomumą: privalomos

leidžiančios

draudžiančios

rekomendacinės
Privalomos – imperatyvinės ar įpareigojančios. Įpareigoja atlikti veiką arba nuo jos susilaikyti (pvz. Veterinarijos įstatymas 16str.)
Leidžiančios – subjektams leidžiama atlikti tam tikrus veiksmus (Adm.byl.teisen.įst.37str.)
Draudžiančios – įtvirtina tam tikrus draudimus (Adm.byl.teisen.įst.3str.1d.)
Rekomendacinės – rekomenduoja subjektams tam tikrą elgesį, nėra privaloma.
• Pagal adresatą: neapibrėžtos

konkrečios

kt.
Neapibrėžtos – skirtos neapibrėžtam asmenų ratui (pvz. kelių eismo taisyklės)
Konkrečios – administracinių-teisinių santykių subjektas yra konkretus (pvz. Teisingumo ministerijos nuostatai taikomi Teisingumo ministerijai)
Normos taikomos tam tikrai AT subjektų grupei – pvz. Valstybės tarnybos įst. Taikomas valstybės tarnautojams, pareigūnams.
• Pagal galiojimą teritorijoje: galiojančios visoje šalies teritorijoje (ATPK)
taikomos tam tikroje teritorijoje (pvz. priimamas sprendimas įvesti karantiną, taip pat stichinių nelaimių metu)
• Pagal galiojimą laike: normos, galiojančios nustatytą laiką
normos, galiojančios tam tikrą laiką. (kai išnyksta aplinkybės, sąlygojusios normų atsiradimą, jos nustoja galioti).

3. Administracinės teisės normų įsigaliojimas, galiojimas.

AT normos yra patalpintos tam tikruose teisės aktuose – tai yra AT šaltiniuose, todėl turime žiūrėti šių aktų įsigaliojimo aspektu. Tų aktų yra labai daug: įstatymai, nutarimai, žinybų priimami teisės aktai.
Įst. “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”93.04.06. Nr I-119:
Oficialus įst. Ir kt. t.a. paskelbimas yra paskelbimas “Valstybės žiniose”, o paskelbimo “Vž” diena yra jų išleidimo diena. Įst. ar kt. t.a. oficialus tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo pareigūnas, turintis šią teisę pagal įstatymus.
Pagal šį įstatymą teisės aktai gali būti neskelbiami, jei jais nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos taip pat gali būti neskelbiami neturintys visuotinės reikšmės Konstitucinio Teismo sprendimai. Nenorminio pobūdžio teisės aktai juos pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami “Vž” priede “Informaciniai pranešimai”. Teisė aktai, turintys valstybės ar tarnybinę paslaptį “Vž” neskelbiami.
Įstatymai – įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir “Vž” oficialiai paskelbia Prezidentas, jei pačiuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo data. (pasižiūrėti tą atvejį, kai Pr. nepasirašo ir referendumo atvejį).
Prezidento dekretai – įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo “Vž”, jei nenustatoma kita įsigaliojimo diena.
Vyriausybės nutarimai – kai jie yra norminio pobūdžio įsigalioja sekančią dieną po to kai juos pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamas ministras ir paskelbia “Vž”, jei nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo data. Nenorminio pobūdžio nutarimai, jei ir skelbiami “Vž” vis tiek įsigalioja jų pasirašymo dieną, jei nenustatoma vėlesnė data.
Konstitucinio Teismo sprendimai ir nutarimai – įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo “Vž”.
Kt. institucijų ar pareigūnų priimami norminiai teisės aktai – įsigalioja sekančią dieną po jų oficialaus paskelbimo “Vž”, jei nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Galiojimo ypatumai liečia administracinę atsakomybę nustatančius teisės aktus – pvz. ATPK. Tie AT aktai, kuriais nustatoma griežtesnė administracinė atsakomybė už AT pažeidimą atgal negalioja. Jei teisės aktas numato švelnesnę administracinę atsakomybę už teisės pažeidimą, tai jis taikomas ir iki šių aktų priėmimo padarytiems teisės pažeidimams. AT aktai galioja tiems teisės pažeidimams, kurie buvo uždrausti nusižengimo padarymo metu.
4. Administracinės teisės normų realizavimas/įgyvendinimas.

AT normos turi būti įgyvendinamos, turi veikti administracinių-teisinių santykių dalyvių elgesį.
Įgyvendinimo būdai:
• At normos laikymasis
• At normos taikymas

Įgyvendinimas – pasiekimas tų tikslų, kurių siekiama ta teisės norma. Pasiekimas tvarkos tam tikrų subjektų elgesio atitinkamose valdymo sferose.

Laikymasis – tai nepažeidinėjimas taisyklių, kurios įtvirtintos konkrečioje AT normoje (pvz. kelių eismo taisyklės). Pats paprasčiausias būdas. Su laikymusi labai susijęs AT normos vykdymas (kai kurie autoriai išskiria kaip atskirą) – reikalavimų vykdymas; asmens elgesys atitinka tos teisės normos reikalavimus, bet vykdymas, kai teisės norma reikalauja atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus (pvz. rajone išplinta gyvulių ligos, tai savivaldybė gali priimti sprendimą, kad gyvulį reikia numarinti, jei jis suserga).
Taikymas – jis yra sudėtingesnis, nes:
1) taikyti AT normą gali tik tam tikri subjektai (eiliniai piliečiai tos teisės neturi), tai dažniausiai pareigūnai, įstaigų, įmonių vadovai, tik tie asmenys, kuriems dėl jų statuso ypatumo nustatyti tam tikri įgalinimai taikyti AT normas.
2) taikant teisės normą turi būti laikomasi įstatymų, nustatytų procesinių taisyklių (pvz. surašomas protokolas).
Dar išskiriams teisės normos panaudojimas – kaip realizacijos būdas, kai teisės subjektas pasinaudoja teisės normoje įtvirtinta galimybe atlikti tam tikrus veiksmus, įgyti tam tikrą statusą (pvz. Valstybės tarnybos įst. nustato reikalavimus pretendentams įstoti į valstybės tarnybą).

III tema. Administraciniai-teisiniai santykiai.
1. Administracinių-teisinių santykių sąvoka, struktūra ir ypatumai.

Teisinis santykis – visuomeninis santykis, sureguliuotas teisės normomis.
Administracinis-teisinis santykis – viešojo administravimo visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti administracinės teisės normomis.

Adm-teis. santykiams būdingi tie bendrieji požymiai, kurie būdingi ir kitų teisės šakų teisiniams santykiams, tačiau jie turi ypatumų, skiriančių juos nuo kitų teisės šakų t.s.:
1. Administraciniai-teisiniai santykiai kyla specifinėje srityje – viešojo administravimo srityje, tai yra vykdomosios valdžio įgyvendinimo santykiai, todėl šių santykių subjektai yra specifiniai. Paprastai vienu iš subjektų bus tam tikra vykdomosios valdžios valstybinė institucija.
2. Dažnai šiems santykiams būdingas pavaldumo požymis (pvz. ministerijosÞ Vyriausybė). Šalys nėra lygiateisės.
3. Šiam santykiui atsirasti pakanka vienos iš šalių iniciatyvos. Antros šalies autikimo nebūtina gaut (o CT reikia).
4. Administraciniuose-teisin. santykiuose jo subjektai atsako valstybei, o ne vienas kitam.

Nežiūrint šalių nelygybės ir administracinio pavaldumo būvimo, šių šalių subjektai gali ginčyti tam tikrus veiksmus teismine arba administracine tvarka. Pirmiausia tai būdinga fiziniams asmenims.

Teisinio santykio struktūros elementai: subjektai

turinys

objektas
Administracinio-teisinio santykio subjektų yra labai daug ir savo teisine prigimtimi įvairūs. Daug, nes labai sudėtinga ir įvairiapusė yra teisinio reguliavimo sfera – viešasis valdymas.
Dvi pusės:
• Fiziniai asmenys – LR piliečiai taip pat užsieniečiai bei asmenys be pilietybės. Piliečiai gali būti apibrėžiami rūšiniais požymiais – vlstybės tarnautojai, studentai, pensininkai. Labai retai būna privalomu administracinio-teisinio santykio subjektu.
• Kolektyviniai asmenys – įvairovė dar didesnė. Tai pirmiausia vykdomosios valdžios institucijos – Vyriausybė, ministerijos, departamentai, inspekcijos, tarnybos, savivaldybių vykdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos (politinės partijos) taip pat ūkinės organizacijos (UAB, personalinės įmonės).

Valstybė yra CT, BT, KT subjektas. Administraciniuose santykiuose visuomet yra konkrečios institucijos, nors jų pareigūnai veikia valstybės vardu. Visa viešojo administravimo veikla yra valstybinė.
(Dėstytojas pats nežino, ar teismas yra subjektas, ar ne, pvz. tokiu atveju, kai teismas nagrinėja administracinės nuobaudos teisėtumo klausimą).
Policininkas teoriškai nėra subjektas, nes subjektu laikoma tam tikra institucija, kolektyvinis subjektas, šiuo atveju policija. Pareigūnas dalyvauja ne kaip privatus asmuo, bet kaip policijos pareigūnas.
Turinį sudaro subjektų teisių ir pareigų visuma. Per jų realizavimą teisinis santykis ir išsipildo. Turiniui būdinga, kad čia vieno subjekto teisę atitinka kito subjekto pareiga.
Objektas – tai yra tai, ko siekiama konkrečiu santykiu, dėl ko kyla tas teisinis santykis. Administracinio-teisinio santykio objektas – tam tikro asmens elgesys, kuriuo siekiama užtikrinti tam tikrą tvarką, pasiekti tam tikrų tikslų ūkinėje, socialinėje-kultūrinėje, politinėje sferose.
Dalykas – jis yra konkretus. Turtas – dalykas, o elgesys – objektas (pvz. asmens laisvės apribojimas, ministerijos teisinio statuso nustatymas).

2. Administracinių-teisinių santykių subjektų administracinis veiksnumas ir teisnumas.

Kolektyvinių subjektų teisnumas ir veiksnumas dažnai atsiranda vienu metu (nuo įregistravimo). Tačiau kai kuriais atvejais jų atsiradimo laikas nesutampa (pvz.LR Vyr. teisnumas ir veiksnumas, jie yra įtvirtinti Konstitucijoje ir Vyr.įst.) Vyriausybė teisni, bet veiksni tik tada, kai Seimas patvirtina tos Vyriausybės programą. Ministrų pasikeitimas nulemia ministerijų teisnumą ir veiksnumą.
Fizinių asmenų teisnumas ir veiksnumas neatsiranda kartu. Žmogui sulaukus tam tikro amžiaus administracinis teisnumas keičiasi (pagrinde16m, bet vairuoti galima tik nuo 18).
Veiksnumas – atsiranda ne kartu su asmens gyvenimu, nes asmuo turi įgyti tam tikras sąvybes, kad galėtų savo teisėmis naudotis. Siejamas su tam tikru amžiumi. Taip pat siejamas su kai kuriomis asmens sąvybėmis (pvz. sveikatos būkle). Savo teises pats apginti asmuo gali sulaukęs pilnametystės.

3. Administracinių-teisinių santykių rūšys.

• Pagal reguliavimo pobūdį: reguliatyviniai

apsauginiai
Reguliatyviniai – būdinga tai, kad juose reguliuojamos administracinės teisinės normos, nustatančios teisinio santykio subjekto tam tikras teises ir pareigas. Formuojams teisinio subjekto teisinis statusas. Sureguliuojamas subjekto elgesys.
Apsauginiai – kuriuose realizuojamos teisės normos, nustatančios administracinę atsakomybę ir taip pat reguliuojančios valdymo institucijų veiklos teisėtumo kontrolę. Normos realizuojamos per atsakomybės pagrindus. Tai apsauginio pobūdžio santykiai.
• Pagal tai, kur santykiai susiklosto: viešieji

vidinio pobūdžio
Viešieji – tarp vykdomosios valdžios ir piliečių.
Vidiniai – kiekviena valstybės valdžios institucija, kad galėtų atlikti tam tikras funkcijas turi susitvarkyti viduje.
• Pagal turinį: materialiniai

procesiniai
Materialiniai – realizuojamos materialinės teisės normos.
Procesiniai – taikant materialinės teisės normas kyla procesiniai santykiai (kaip materialinė teisės norma turi būti realizuota).
• Pagal tai, tarp kokių teisės subjektų atsiranda: vertikalūs

horizontalūs
Vertikalūs – kyla tarp pavaldžių teisės subjektų. (tarp Vyriausybės ir ministerijų)
Horizontalūs – tarp dviejų nepavaldžių vienas kitam teisės subjektų (pvz. tarp dviejų ministerijų). Kyla abejonių, ar čia yra vykdomosios valdžios administraciniai santykiai, tai gali būti ir civiliniai santykiai.

4. Administracinių-teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Jais laikomi juridiniai faktai – tai yra tokie objektyviosios realybės reiškiniai, su kurių atsiradimu įstatymai sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Veiksniai – pasireiškia veikimu arba neveikimu. Jie priklauso nuo subjekto valios. (Administraciniuose santykiuose gali pasireikšti pvz. valdymo akto priėmimas.)
Įvykiai – nepriklauso nuo žmogaus valios (potvynis pvz., įvykio sukurtas administracinis santykis – sprendimas, draudžiantis įvažiuoti į teritoriją).

Kol nėra įvykęs juridinis faktas, tol administraciniai-teisiniai santykiai yra tik menami. Tai yra teisės norma priimta, bet teisinio santykio dar neturim. Todėl skiriami:
• Administracinių-teisinių santykių subjektai, kurie yra visąlaik.
• Administracinių-teisinių santykių subjektai, atsirandantys esant juridiniam faktui.

II SKYRIUS
Valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) sąvoka ir pagrindiniai principai
(šito nėra konspektuose, turbūt ir nereikia)

IV tema. Valstybinio valdymo sąvoka, struktūra ir pagrindiniai principai.
1. Bendroji valdymo sąvoka.
Sistema – tai organizuota aibė tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų. Sistemai būdinga sudėtinių dalių vienybė, o tai užtikrina valdymas – kryptingas poveikis sistemos struktūriniams elementams.
Valdymas – sistemoje pasireiškiantis tikslingai kryptingas poveikis, kuris įgyvendinamas valdymo subjekto komandomis objektui, siekiant išlaikyti sistemą tam tikroje organizacijos būsenoje bei pasiekti kitus sistemos tikslus ir išspręsti jos uždavinius.

2. Socialinis valdymas.
Socialinis valdymas reiškiasi specifinėje sferoje – žmonių visuomenėje. Bendriausia prasme tai vieno žmogaus ar žmonių grupės daromas poveikis kitam žmogui ar jų grupei. Socialinio valdymo paskirtis – visuomenės ar jos tam tikros dalies bendro gyvenimo, veiklos organizavimas ir koordinavimas sutinkamai su bendrais visuomenės interesais ir tikslais.
Socialinį valdymą įgyvendina žmonės bei jų organizuoti kolektyvai. Socialinio valdymo objektas – ne atskiras individas, o visuomeniškai reikšmingas elgesys, veiksmai. Soc. valdymo ypatumai: normatyvinis reguliavimas ir organizacinė veikla. Metodai – įtikinimas, prievarta.
Socialinio valdymo rūšys yra išskiriamos pagal subjektus, tai yra kas įgyvendina soc. Valdymą – valstybinis ir visuomeninis valdymas (vykdo įvairūs piliečių susivienijimai – visuomeninės organizacijos, jų organai, o ne valstybės organai, taip pat vykdomas ne valstybės vardu).

3. Valstybinis valdymas.
Plačiąją prasme – tai viso valstybinio aparato veikla. Naudojant plačiąja prasme sąvoka čia prie valstybinio valdymo subjektų priskiriame pavyzdžiui ir teismai nors jie pagal savo prigimtį nėra valdymo organai (teisiniu požiūriu).
Valstybinis valdymas turi tvirtą normatyvinį pagrindą – jis įtvirtintas Konstitucijoje bei kituose teisės aktuose. Valstybiniam valdymui yra būdingi šie bruožai:
• Įgyvendina specialūs subjektai, t.y. ne visi valstybės organai, o tik valstybinio valdymo.
• Vykdomojo pobūdžio veikla. Svarbiausia valstybinio valdymo organų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valstybinės valdžios priimtus teisinius aktus bei organizuoti jų vykdymą.
• Valdymo veiklai būdingi pavaldumo, subordinacijos santykiai. Todėl valstybinio valdymo organai, realizuodami teisės aktus bei organizuodami jų vykdymą duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus. Tai daroma valstybės vardu, ši veikla yra juridiškai valdingo pobūdžio (jos procese leidžiami teisiniai valdymo aktai, taikomos skatinimo ir prievartos priemonės ir t.t.)
• Poįstatyminė veikla. Ji vykdoma remiantis įstatymu. Įstatymai ar kiti jų pagrindu priimti teisės aktai nustato valstybinio valdymo kryptis, apimtį, įgyvendinimo formas ir metodus. Valdymo aktai taip pat poįstatyminiai aktai turi tiksliai atitikti įstatymus, neprieštarauti jiems.
• Plati veiklos sfera. Apima visas svarbiausias (valstybės požiūriu) visuomeninio gyvenimo sritis. Valstybinio valdymo srity piliečiai realizuoja daugumą jiems priklausančių teisių, laisvių ir pareigų.
• Organizuojantis veiklos pobūdis. Valstybinio valdymo procese sujungiamos ir nukreipiamos kolektyvinių ir individualių subjektų pastangos valdymo uždaviniams spręsti, reguliuojama ir koordinuojama jų veikla. Įvairių socialinių procesų nepertraukiamumas sąlygoja valstybinio valdymo nepertraukiamumą.

Valstybinis valdymas – valstybinių institucijų vykdoma tam tikra viešoji tvarka. Jis atliekamas valstybės vardu, atliekant valstybės funkcijas. Valstybės valdymą atlieka specialiai tam tikslui sukurtos valstybės institucijos. Esant reikalui taikoma valstybės prievarta. Valstybės valdymo santykiai grindžiami imperatyvo principu. Neretai valstybės valdymo institucijos pavaldžios viena kitai. Veikla grindžiama viešosios teisės šakų normomis (KT, BT, AT, EkT).

4. Pagrindiniai valstybės valdymo (viešojo administravimo) principai. (Vieš.adm.įst.4str.)
Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais:
1. Įstatymo viršenybės – viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio (Viešojo administrav.įst.) įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
2. Objektyvumo – sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
3. Proporcionalumo – administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui.
4. Nepiktnaudžiavimo valdžia – viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų.
5. Tarnybinio bendradarbiavimo – viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą.
Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t.y. reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesnės institucijos ar kiti asmenys.

III SKYRIUS
Administracinės teisės subjektai

V tema. Valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organai.
1. Valstybinio valdymo organų sąvoka, teisinė padėtis ir vieta kitų valstybės organų bei AT subjektų sistemoje.
Valstybinio valdymo subjektai – institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. Institucijų ratas platus, greta valstybinių yra dar ir savivaldybių.
Valstybės valdymo organai yra sudėtinė ir labai svarbi valstybės aparato dalis. Be vykdomosios valdžios dar įeina įstatymų leidžiamoji institucija, teismų sistema, prokuratūra, valstybės kontrolė. Valstybės valdymo organai turi visus požymius, kurie būdingi valstybės aparato kitoms grandims:
• veikia valstybės vardu;
• turi valstybinius, valdingus įgaliojimus;
• finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų ir formuojami tų lėšų pagrindu.
Valstybės valdymo organai išsiskiria iš valstybės aparato:
 turi specifinę paskirtį: vykdo įstatymus ūkinėje (ypatingai), politinėje ir socialinėje sferose. Dėl to ir vadinami vykdomosios valdžios organais;
 valstybinio valdymo organai leidžia specifinius valdymo aktus, jų veikla todėl yra poįstatyminė, nes tais aktais siekiama įgyvendinti valdymo aktus;
 neretai būdinga hierarchinė sudėtinga struktūra;
 nuo teisminės skiriasi tuo, kad nevykdo teisingumo. Neteisėtus valdymo aktus teismai gali pripažinti negaliojančiais. Su Prezidentu kontaktuoja per Vyriausybės formavimą. Su įstatymų leidžiamąją yra ryšys (pvz. kontrolė – Seimas prisideda prie Ministrų kabineto suformavimo, atleidimo, paklausimai, interpeliacijos).
Valstybės valdymo organai turi civilinį teisnumą, nes yra juridiniai asmenys, disponuoja tam tikromis lėšomis ir veikia civilinėje ir kitose apyvartose.

2. Valstybės valdymo organų sistema.
1) valstybinio administravimo subjektai;
2) savivaldybių administravimo subjektai;
3) kiti administravimo subjektai.
Visiems šiems subjektams įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.

3. Valstybės valdymo organų klasifikacija.
• Pagal teritorines veiklos ribas:
1) visoje šalies teritorijoje (Vyriausybė, ministerijos, departamentai, tarnybos)
2) veikiantys administraciniame teritoriniame vienete – apskrityje (apskrities viršininko administracija)

• Pagal valdymo apimtį:
1) centriniai (ministerijos)
2) vietiniai (ministerijų padaliniai rajonuose, miestuose, pavaldūs ministerijoms)
• Pagal kompetenciją:
1) bendros kompetencijos (Vyr.)
2) specialios kompetencijos (ministerijos, pagal atskiras šakas)
3) tarpšakinės funkcinės kompetencijos (valstybės valdymo organo suskurta institucija tam tikrai funkcijai vykdyti – pvz. statistikos departamentas)

• Pagal formavimo būdą:
1) institucijos formuojamos tiesiogiai Konstitucijos pagrindu (Vyriausybės, ministerijos)
2) institucijos formuojamos Vyriausybės
3) institucijos formuojamos ministerijų (departamentai)

Kai kurie rusų autoriai skiria: aukščiausi

vietinės ir vietos savivaldos

valstybinių įmonių ar įstaigų administracija
Savivalda nėra valdymo reiškinys. Tačiau valstybė deleguoja kai kurias valdymo funkcijas. Savivaldybių tarybos administruoja valdymą, išleisdama valdymo aktus (vykdo administracines funkcijas, nors neturi valstybinės prigimties). Dėl įmonių, įstaigų administracijos galima ginčytis. Tai nėra klasikinis administravimas. Tai viešųjų paslaugų teikimo įstaigos. Jų administracija atlieka vidinį administravimą.

4. Teisiniai valstybinio valdymo organų formavimo pagrindai ir tvarka.
Teisės normos įtvirtina ne tik valstybinio valdymo organų sistemą, bet ir nustato atitinkamų organų formavimo būdus, nurodo kas, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis formuoja valstybinio valdymo organus.Bendras daugumos valdymo organų formavimo teisinis pagrindas yra konstitucinės normos.
Remiantis konstitucinėmis normomis, galima išskirti du valstybinio valdymo organų formavimo būdus: rinkimus ir steigimą. Rinkimų būdas naudojamas palyginti neplačiai – šiuo būdu formuojami vietiniai bendros kompetencijos valdymo organai. Visi kiti valstybinio valdymo organai formuojami steigimo būdu – juos steigia kompetentingi valstybiniai organai.
Bendrosios kompetencijos valdymo organai – tai konstituciniai organai tikrąją šios sąvokos prasme: jų steigimas, sistema ir nuolatinis nepertraukiamas funkcionavimas įtvirtinti konstitucijose. Kitaip tariant dėl šių organų steigimo nereikia priimti jokių papildomų teisės aktų, nes šis klausimas išspręstas konstitucinėse normose. Šių organų sudėtis periodiškai atnaujinama, kadangi jie steigiami tam tikrai kadencijai.
Bendra valstybinio valdymo organų formavimo tvarka nėra nustatyta. Formuojant valdymo organus yra išleidžiami atitinkami teisiniai aktai, tai pirmiausia turi būti laikomasi šiems aktams priimti nustatytų bendrų reikalavimų ir tvarkos. Valstybinio valdymo organus, įstaigas, įmones, organizacijas reorganizuoja ir panaikina tie valstybiniai organai, kurie juos įsteigė; šiais atvejais taip pat išleidžiami atitinkami teisiniai aktai.

5. Organizacinė valstybinio valdymo organų vidaus struktūra.
Atsižvelgiant į valstybinio organo uždavinių, funkcijų ir įgalinimų pobūdį bei apimtį, nustatomos atitinkamos pareigybės ir jų skaičius. Pareigybė yra teisinė sąvoka, kuriai būdingi du požymiai: 1) tai valstybinio organo mažiausia struktūrinė ląstelė, jo vidinės organizacijos pagrindinė dalis; 2) konkrečiai pareigybei nustatoma tam tikra valstybiniam organui priklausančios kompetencijos dalis, t.y. kompleksas uždavinių, pareigų, tikslų.(toliau V.Tarn.į.)
Organo organizacinė struktūra – organo vidinių struktūrinių padalinių visuma su tam tikrais jų tarpusavio ryšiais.
VI tema. Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Vykdomosios valdžios viršūnėje yra LRV. LRV įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Ji yra viena iš administracinių-teisinių santykių subjektų, turi administracinį teisnumą ir veiksnumą. LRV yra konstitucinių-teisinių santykių subjektas dėl savo paskirties, funkcijų, bet didesne dalimi yra adm.-teis. santykiu subjektu.

LRV administracinis teisnumas ir veisnumas atsiranda vienu metu (kaip ir kitų juridinių asmenų). Teisnumas ir veiksnumas atsiranda, kai nauja Vyriausybė po LRS rinkimų formuojama Prezidento ir Seimo. Kai MP sudaro LRV, o Seimas pritaria LRV programai būtent tada LRV įgauna teisnumą ir veiksnumą. Jei LRS nepritaria programai, tai LRV turi atsistatydinti, kadangi ji negauna įgalinimų. LR Prezidentas gali skelbti naujus LRS rinkimus, o tai įtakos ir Vyriausybės formavimo faktą.
LRV veiksnumas išskiriamas tik teoriškai, nes jau pritarus LRV programai galima suprasti, kad ji yra visiškai veiksni. Jei pasikeičia daugiau kaip ½ LRV narių galima kalbėti apie teisnumą, jog LRV nebesugeba dirbti. Atėjus naujiems nariams, kurie nebuvo tiesiogiai gavę įgalinimų iš LRS. Taigi teisnumas suliejamas su veiksnumu.
Veiksnumas pasibaigia, kai grąžinami įgalinimai ir atsistatydina LRV (8-9str.). Įgaliojimai grąžinami, kai išrenkami LR Prezidentas ir LRS. Visais atvejais, kai grąžinami įgaliojimai, paprastai pavedama senai LRV vykdyti viešąjį administravimą toliau. T.y. todėl. kad negali būti valstybės, kurioje neveikia vykdomoji valdžia.
LRV turi grąžinti įgaliojimus dviem atvejais, kai išrenkamas LRP ar LRS, bet KT išaiškina, kad perrinkus LRP atsistatydinti LRV neprivalo, nes nepasikeičia institucija įgaliojusi LRV. Iš esmės gali grąžinti įgaliojimus (anot dėstytojo tai yra mandagumo gestas). Tačiau LRV lieka legetimi net ir perrinkus LRP ir net grąžinus įgaliojimus.
LRV administracinis teisnumas ir veiksnumas yra tęstinis, nes nėra laiko, kai LRV neveikia.

LRV teisnumas pagal LRV funkcijas (22str.)
Čia LRV yra ir konst-teis santykių ir Adm-teis sant. subjektas. Įgaliojmai būna bendresnio ir individualesnio pobūdžio.
• LRV turi įst. leidybos iniciatyvos teisę. LRV priima nutarimus (posėdyje kolegialiai), potvarkius (MP individualaus pobūdžio aktai), rezoliucijas. Apskritai galima diskutuoti, jog potvarkis yra norminio pobūdžio.
• LRV steigia vyriausybines įstaigas ir įmones prie ministerijų. Tvirtina ministerijų nuostatus.
• LRV teikia LRS siūlymą dėl LRV įstaigų įsteigimo ir panaikinimo.
• LRV koordinuoja ministerijų ir LRV įstaigų veiklą – tai grynai adm.santykių veikla. Koordinavimas vyksta per ministrus.
• LRV turi teisę panaikinti ministrų, ministerijų pavaldžių įstaigų bei LRV pavaldžių įstaigų teisės aktus. Panaikinama tam, kad aktai atitiktų galiojančius teisės norminius aktus. Taigi leisdama neteisėtus teisės aktus, LRV ar jos įstaigos negali įgyvendinti viešojo administravimo funkcijų.
• LRV skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus.
• LRV organizuoja valdymą aukštesniuose teritoriniuose vienetuose – daromo per apskrities viršininkus ar ministerijas ar vyriausybines įstaigas.

Pagal vietos savivaldos įst.
Savivaldybės nėra pavaldžios vyriausybės institucijoms, todėl savivaldybių priežiūra yra specifinė. Priežiūra vykdoma per skiriamus LRV atstovus, o ne tiesiogiai. LRV neretai tiekia tik rekomendacijas tam tikrais klausimais. Tai retas rekomendacijos metodas, tai daroma švietimo, kultūros, mokslo srity bei sveikatos apsaugos. Kita vertus savivalda nėra atskira nuo Vyriausybės, savivalda privalo vykdyti įstatymus, poįstatyminius aktus, Vyriausybės nutarimus. Savivaldos plotmėje Vyriausybė per savivaldos prižiūrėtojus vykdo administracines funkcijas.
Vyriausybės atsotvo įst.
Atstovas prižiūri, ar savivaldybės laikosi LR Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Atstovas privalo tikrinti ar savivaldybių organų priimti sprendimai nepažeidžia piliečių ir organizacijų teisių, ar savivaldybių pareigūnai vykdo įstatymus ir poįstatyminius aktus.
Vyr.atstovas turi teisę gauti visus savivaldybės dokumentus. Turi teisę dalyvauti posėdžiuose ir išdėstyti savo nuomonę svarstomais klausimais.
Atstovas turi teisę nagrinėti gyventojų skundus dėl savivaldybių institucijų sprendimų, veikos.
Kai Vyr.atstovas nusprendžia, jog pažeidžiamos teisės, jis gali reaguoti:
1) motyvuotai raštu kreiptis į institucijos, priėmusios aktą, vadovą, gali reikalauti, kad būtų panaikintas;
2) savo potvarkiu gali sustabdyti ginčytino sprendimo vykdymą ar pareikalauti, kad artimiausiame posėdyje savivaldybės taryba svarstytų šį reikalą;
3) rašo raštą savivaldybės tarybai ar valdybai, kad būtų vykdomas Vyriausybės nutarimas, o ši turi parodyti, ką padarė.
Sustabdyti savivaldybės organų sprendimai negali būti taikomi tol, kol reikalas neišsprendžiamas taryboje ar teisme. Į teismą paduodama per 10d. Jei ir toliau nevykdomas Vyriausybės nutarimas, kreipiamasi į Vyriausybę. Vyriausybė, savo ruožtu, gali kreiptis Į LRS dėl tiesioginio valdymo įvedimo.

LRV vadovas – Ministras Pirmininkas (jo administracinis teisnumas)
MP turi ypatingesnius įgalinimus nei ministrai. Jis daugiausiai atlieka vidinio administravimo funkcijas. Kad LRV veiktų yra:
• Mp aparatas
• LRV kanceliarija
MP aparatui vadovauja kancleris. Jis padeda MP rengti programas, palaikyti ryšį su visuomene. MP skiria ir atleidžia LRV kanclerį, jo pavaduotojus ir kitus aparato darbuotojus. Gali skirti drausmines nuobaudas. Kancleris yra atskaitingas MP. Kancleris savo kompetencijos ribose taip pat vykdo vidinį administravimą (rezoliucijas gali skirti visiems išskyrus LRV narius).
Kanceliarija – techninio pobūdžio institucija. Ji užtikrina LRV posėdžių įvykimą. Sukviečia suinteresuotus asmenis. Jai vadovauja sekretorius, skiriamas MP. LRV sekretorius atlieka vidinį administravima ir net iš dalies viešąjį administravimą, ministerijų sekretoriams duoda nurodymus, skiria nuobaudas.

 MP taip pat vykdo vidinį administravimą: kviečia posėdžius, tvirtina darbotvarkę, sprendžia LRV veiklos organizacinius klausimus.
 MP taip pat skiria įstaigų vadovus (departamentų direktorius), tai daro kanclerio ar sekretoriaus patarimu. Taigi labai diskutuotina, bet tai yra vidinis administravimas.
 MP viešojo administravimo funkcija yra apskričių viršininkų pavaduotojų skyrimas, tačiau tik siaurąja prasme. Plačiąja prasme, t.y. LRV pavaldi institucija ir galėtume laikyti vidine administracine veikla.

Ministrų, kaip fizinių asmenų, teisnumas yra visiškai toks pat kaip ir paprastų žmonių, tačiau administracinis teisnumas yra kitoks: MP ir ministrų laisvė negali būti suvaržyta, iškelta baudžiamoji byla be LRS sutikimo, o per Seimo seijos pertrauką be LRP sutikimo, negali būti suimti.
ATPK 265str. Administracinis sulaikymas.
Faktiškai realiai ministrai ar MP yra nebaudžiami. ATPK normos teoriškai gali būti taikomos ministrų ar MP atžvilgiu, bet tai būtų pareigūnų “savižudybė”.
Gyvenime buvo 1 atv., kai ministras, pažeidęs ATPK reikalavo, kad jį nubaustų. Tai padarė Astrauskas. Vyriausybė norėjo užglaistyti šį pažeidimą, bet pats ministras aršiai argumentavo: kokia čia teisinė valstybė, jei pati padeda užglaistyti teisės pažeidimus.

VII tema. LR ministerijos ir kiti centriniai valstybinio valdymo organai
Ministerijos administracinis teisnumas.

Ministerijos – labai ryškios viešojo administravimo institucijos. Ir būtent per jas yra įgyvendinamos funkcijos. Tai yra specializuoti šakinio valdymo organai, kurie turi atskirą kompetenciją. Yra 14 LRVM. Ministerijos reguliuoja, valdo pagrindines šakas: ūkinę, politinę, socialinę. Kartu ministerija yra centrinis organas, nes savo konkrečioje srityje visoje valstybėje ji yra pagrindinė. Miestuose, rajonuose yra šakinių atstovaujamųjų institucijų (ŽŪM turi ŽŪ skyrius, švietimo, mokesčių skyriai, inspekcijos).
Kiekviena ministerija turi LRV patvirtintus nuostatus. Skirtingai nei LRV, ministerija yra vienasmenė, o ne kolegiali institucija. Svarbiausias ministerijos vadovas – ministras. Jis asmeniškai atsako LRS ir LRP už ministerijos veiklą. Būtent todėl jis vienasmeniškai gali priimti norminio ar individualaus pobūdžio aktus – įsakymus.
Prie ministro gali būti steigiama kolegija – tai patariamąjį balsą turinti institucija (viceministrai, sekretorius, departamentų vadovai).
Ministerija iš esmės vadovauja pavaldžioms įstaigoms, institucijoms. Čia susiklosto valdymo administraciniai-teisiniai santykiai. Teisiniai santykiai yra ir tarp nepavaldžių institucijų (kt.ministerijų, apskrities viršininko, savivaldybės).

Ministerijų struktūra.

Kad ministerija galėtų įgyvendinti savo funkcijas, prie jų steigiami departamentai, inspekcijos. Šių padalinių institucijų vadovus skiria MP (protingiau būtų jei skirtų ministras – čia dėstytojo nuomonė).
Ministerijos steigia padalinius vietose. Jos nėra pavaldžios savivaldybei, nei apskrities viršininkui (bet šis gali kreiptis dėl neteisėtų aktų priėmimo).
Pati ministerija susideda iš vidaus padalinių:
1) neseniai atsiradusi pareigybė – viceministras (skiria MP ministro teikimu). Jis padeda įgyvendinti tikslus tam tikroje srityje (jie gali vadovauti departamentams ir yra atsakingi ministrui).
2) ministerijos administracija – vadovauja sekretorius. Jis gali atleisti ministerijos skyriaus, vadovybių, padalinių vadovus.

Ministerijų valdymo aktai: įsakymai, reglamentai, taisyklės.
LRV įstaigos kaip administracinių-teisinių santykių subjektai.
LRV gali steigti įstaigas, tarnybas, inspekcijas, agentūras (statistikos departamentas) ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti. Tai Vyriausybė gali daryti nedidindama biudžeto lėšų. LRV tvirtina šių įstaigų nuostatus ir skiria jų vadovus. T.y. specialios paskirties tarpšakinės įstaigos. Šių LRV įstaigų vadovai gali leisti tiek individualaus, tiek norminio pobūdžio aktus. Įstaigų veiklą koordinuoja kancleris.
Seimo formuojamos ir jam atskaitingos valstybinio valdymo institucijos
Yra institucijų, kurios nėra tiesiogiai vykdomosios valdžios institucijos, bet LRS formuojamo valstybinio valdymo institucijos:
1. LRV kontrolierius
2. LTB vadovas
LRS formuoja valstybės kontrolę, Lietuvos banką. Tai nėra vykdomosios valdžios institucijos, bet jos atlieka kai kurias valstybinio valdymo funkcijas.
LTB įst. 94.12.01.
LTB nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.
LTB funkcijos: jis prižiūri bankų veiklą, išduoda licenzijas, nustato užsienio valiutų kursus, prižiūri valiutinių operacijų tvarką.
Valstybės kontrolė – tai valstybinė institucija. Valstybės kontrolė vykdo financinę valstybinių įstaigų, įmonių kontrolę. Kontrolieriai skiriami 5m., juos skiria Seimas. Atsakinga LRS.
Kontrolierius tikrina ūkinę ir financinę kontrolę. Ūkinė – kaip vykdomos funkcijos. Financinė – kaip panaudojami skirti pinigai. Visos įmonės privalo teikti informaciją, financinę ataskaitą. Jei neteikia, gali kontrolieriai pasitelkti policijos pagalbą. Kontrolieriai turi teisę priimti sprendimus dėl rastų pažeidimų. Pareigūnų sprendimai gali būti apskundžiami per 10d. Jei tai padarė viršininkas apskundžiama jo pavaduotojams. Jei sprendimą priima valstybės kontrolės viršininkas ar jo pavaduotojai, tai apskųsti galima teismui.
Valstybės kontrolė gali skirti administracinę baudą, piniginę nuoskaitą, išieškojimą iš kitų tarnautojų.

Leave a Comment