statyba ir pamatai

Įrengiant požemines konstrukcijas, neišvengiama vienokių ar kitokių žemės darbų, dažnai sudėtingų, ypač kai inžinerinės geologinės sąlygos neįprastos. Dažnai kyla nemažai techninių problemų, kai reikia žeminti vandens lygį, stiprinti gruntą, įrengti antifiltracines užtvaras ar atlikti kitus panašius darbus.
Pamatų statyba, kitaip negu antžeminės, keičia gruntinę aplinką: kasamas ir pilamas gruntas, dirbant nuolat su juo kontaktuojama. Šių darbų dažnai neįmanoma atlikti be žalos aplinkai. Žalos didumas priklauso nuo statybos darbų pobūdžio.

Atliekant požeminius darbus, ypač kai tenka žeminti vandens lygį ar įrengti dirbtinius pagrindus, gaali įgriūti žemės paviršius, atsirasti plyšių žemėje, pasitaiko grunto nuošliaužų, nuogriuvų, žemės paviršiaus įdubų, kuriose, jei nepadaromas nuotėkis, laikosi vanduo. Pakeitus paviršiaus reljefą, nes iškasamas ar užpilamas gruntas pakeičia žemės paviršiaus lygį, lietus ar tirpstančio sniego (ledo) vanduo nuplauna viršutinį žemės sluoksnį (dirvožemį). Kai gruntas intensyviai kasamas ar lyginamas, vežamas dirvožemis ar gruntas, vėjo veikiamos žemės dalelės išsisklaido (vėjo erozija). Dėl to blogėja dirvožemio struktūra. Kai gruntas kasamas ar gręžiamas, kai dirba žemsiurbės ar hidromonitoriai, atsirandantis purvas nuteka į statybvietės aplinką. Sttatybvietė dažnai tampa aplinkos teršėja. Todėl ypač svarbu dar prieš statybos darbų pradžią prognozuoti galimą aplinkos keitimo pobūdį bei to keitimo pasekmes ir numatyti priemones, kurios padėtų apsaugoti ir išlaikyti kuo natūralesnę gamtinę aplinką aplink statybvietę.
Pamatų įrengimo darbai yra labai sp

pecifiški, dažnai sudėtingi, be to, jiems sunku pritaikyti standartinius statybos darbų technologijos variantus, todėl šiems darbams paprastai sugaištama daugiau laiko negu antžeminės dalies darbams.
Kai gruntas stabilus, požeminės statinio dalies įrengimo darbai paprastai atliekami atviroje duobėje. Kai gruntas nestabilus, įrengti požemines konstrukcijas atviroje duobėje dažnai būna neracionalu ir neekonomiška. Tokiais atvejais kalami poliai arba įrengiami gilieji pamatai: į gruntą įleidžiami kesonai, šuliniai, daroma tranšėjinė siena.
Pagrindiniai pastatų požeminės dalies laikantieji elementai yra pamatas ir jo pagrindas, požeminės dalies sienos, perdangos, įvairūs kanalai ir kt. Nuo to, ar gerai šios konstrukcijos įrengtos, ar jos patvarios ir stabilios, priklauso viso pastato būklė.
Pagrindas – tai gruntas, laikantis pastato konstrukcijų ir kt. apkrovas. Pagrindų būna natūralių ir dirbtinių. Natūralus pagrindas – tai natūralios nesuardytos struktūros gruntas. Dirbtinis pagrindas – tai grruntas, kurio dalis pakeista kitu, tinkamesniu, gruntu arba esamo grunto savybės pagerintos įvairiais grunto stiprinimo būdais.
Pamatas – tai konstrukcija, perduodanti kitų pastato konstrukcijų apkrovą pagrindui. Jei požeminėje pastato dalyje yra patalpos, pamatas dar yra ir atitvarinė konstrukcija.
2. Pastato pagrindo įrengimas
Pastato dirbtiniam pagrindui įrengti ir stiprinti yra įvairių technologijų, kurios pasirenkamos pagal grunto savybes, pastato ar statinio tipą bei apkrovas. Dažniausi dirbtinio pagrindo įrengimo būdai: grunto tankinimas, gruntinių pagalvių įrengimas, grunto stiprinimas įšvirkščiant į jį tirpalą ar skiedinį, užšaldant gruntą. Tankinama, kai pagrindo gruntas yr
ra poringas, suspaudžiamas – purus smėlis, liosinis, silpnas molinis, piltinis ir kai kurie kiti gruntai.

Pagrindas dirbtinai stiprinamas tada, kai reikia padidinti grunto gilesnių sluoksnių laikomąją galią arba mažinti vandens filtravimąsi. Stiprinama injektuojant į gruntą įvairių medžiagų (cemento, negesintų kalkių skiedinio, bitumo, skystojo stiklo, įvairių dervų). Į gruntą gręžiant ar kalant įleidžiami injektoriai, pro kuriuos su slėgiu į dispersinio grunto poras ar uolienos plyšius švirkščiamas parinktos medžiagos suslėgtas tirpalas, kuris kietėdamas sujungia grunto daleles.

Įrengiant pagrindus gali atsirasti defektų. Dažniausiai apkrovą laikančio pagrindo stiprumas sumažėja dėl to, kad pernelyg ilgai paliekamos iškastos duobės. Dėl to pagrindas gali perdrėkti ar perdžiūti, o esant neigiamai temperatūrai – ir peršalti. Todėl patartina iškastose duobėse kuo greičiau įrengti pamatus, o įrengtus – nedelsiant užpilti gruntu. Kad į duobę nepritekėtų vandens ir jis neišplautų grunto, paviršinį vandenį būtina nuleisti grioviais. Pagrindus gali sugadinti mechanizmai, transportas, ypač jei gruntas labai šlapias. Grunto struktūrą ardo veikiančių mechanizmų dinaminės apkrovos. Sprogdinimas taip pat gali pakenkti pagrindams. Kai reikia žeminti gruntinio vandens lygį, gali būti išplautos grunto dalelės ir taip deformuotas pagrindas.
Pagrindas gali būti gadinamas ir tada, kai neteisingai atliekami darbai. Pavyzdžiui, gruntas kasamas žemiau projektinio lygio, gruntai netinkamai stiprinami arba prastai tankinami, netinkamai užpilami pamatai. Pagrindams taip pat gali pakenkti ir kiti žemės darbai, dirbami šalia iš

škastos duobės ir t.t.

3. Pastato pamatų įrengimo technologijos principai

Pamatų konstrukcijos būna labai įvairios. Skiriamos pagal paskirtį, apkrovos dydį, inžinerines, geologines, gamybines bei kitas sąlygas. Stulpiniai pamatai būna su platesniu padu arba be jo, daromi po kolonomis. Gali būti surenkamieji arba monolitiniai, montuojami atvirose duobėse arba betonuojami gręžduobėse. Juostiniai pamatai gali būti surenkamieji arba monolitiniai, įrengiami po sienomis ar kolonų eilėmis. Jei po pastatu daromas rūsys, juostiniai pamatai kartu yra ir rūsio sienos. Kryžminiai juostiniai pamatai įrengiami po kolonomis ant nevienodo ir nestabilios struktūros grunto. Plokštiniai pamatai paprastai įrengiami po visu pastatu. Plokštė gali būti lygi arba briaunota. Dėžiniai pamatai – tai monolitinė kesoninė plokštė; jie tinka, kai pamatų apkrovos didelės. Masyvieji pamatai būna monolitiniai betoniniai ar gelžbetoniniai. Jų forma ir matmenys priklauso nuo įrenginio ar mašinos, kuri montuojama ant to pamato. Tokie paprastai būna dūmtraukių, televizijos bokštų, presų pamatai. Rėminis pamatas – tai standus rėmas, kurio stovai įstatomi į atraminės plokštės lizdą ir standžiai sumonolitinami. Poliniai pamatai įrengiami tuo atveju, kai pastatai ir įrenginiai statomi ant silpno pagrindo. Jie taip pat apsaugo nuo vandens pritekėjimo, grunto nuošliaužų ir pan. Gręžininiai pamatai taip pat daromi po kolonomis, statant antifiltracines užtvaras bei įlaidines sienas ir pan. Didelio skersmens gręžininiai pamatai gali perimti dideles koncentruotas daugiaaukščių pastatų ap

pkrovas. Kevaliniai pamatai daromi po įvairiais statiniais ir įrenginiais, kai inžinerinės geologinės sąlygos sudėtingos. Kevalai gali būti surenkamieji gelžbetoniniai arba metaliniai, jų skersmuo iki 4,5 m. Gramzdinamieji šuliniai tinka statant didelių matmenų giluminius apvalaus, stačiakampio, elipsinio skerspjūvio statinius. Šuliniai grimzta nuo savos ir papildomos masės, taip pat specialiomis priemonėmis mažinant trinties jėgas tarp gramzdinamojo šulinio sienelių ir grunto. Kesonai naudojami tais atvejais, kai darant pamatus, į duobę priteka daug vandens, kurio neįmanoma pašalinti įprastais gruntinio vandens šalinimo metodais.
Pamatų konstrukcijų ypatumai turi esminę įtaką jų įrengimo technologiškumui, kurį įvertinti galima įvairiais metodais. Vienas iš metodų – sutartinis pamato sudėtingumo koeficientas, įvertinantis pamato formą, sunaudotų medžiagų kiekį ir išlaidas. Pamatų technologiškumas R apskaičiuojamas taip:

R=k0×k1×k2×k3×k4;
čia k0 – koeficientas, apibūdinantis pamato tūrio užpildymą (priklauso nuo tuštumų tūrio ir įdubų pamato masyve); jis randamas pagal formulę:
k=Vp/V;
čia Vp – pamato tūris pagal išorinius matmenis, t.y. su tuštumomis, V – pamato medžiagos tūris;
k1- koeficientas, rodantis, kiek pamato paviršiaus ploto tenka 1 m3 betono:

k1=fr/f;
čia fr – paviršiaus ploto santykis su pamato betono tūriu m-1, f- tas pats etalono santykis (pavyzdžiui, galima imti 10 m-1);

k2 – koeficientas, rodantis armavimo laipsnį:

k2=1+qa/150;

čia qa – armatūros kiekis kg/m3;
k3 – koeficientas, rodantis inkarinių varžtų kiekį pamate:

k3=1+qv/20;
čia qv – inkarinių varžtų kiekis pamate kg/m3;
k4 – koeficientas, rodantis įdėtinių detalių kiekį pamate:

k4=1+qi/32;
čia qi – įdėtinių detalių kiekis pamate kg/m3.
Kartais pamatų geometrinė forma būna labai sudėtinga, todėl šio koeficiento ribos įvairių pramonės šakų pastatams yra gana didelės – R = 1,24-35.
Šioje metodikoje nėra koeficiento, įvertinančio darbo sąnaudų poreikį, nors tai irgi rodo įrenginio technologiškumą. Darbo sąnaudų poreikį, nors ir netiesiogiai, apibūdina kiti skaičiuojamieji koeficientai, turintys įtakos darbo sąnaudoms: pamato forma, armavimo lygis, inkarinių ir įdėtinių detalių kiekis. Technologiškumo vertinimas koeficientu R yra supaprastintas, nes ne visai tiksliai rodo tikrąjį technologiškumą, tačiau priimtinas, kadangi nėra kitos geresnės metodikos.
Pamatų įrengimas atvirose duobėse. Atvirose duobėse pamatai dažniausiai daromi gyvenamiesiems namams, pramoniniams ir kitokiems pastatams, jei gruntas tam tinka. Pamatai paprastai daromi iš monolitinio ir surenka-mojo betono ar gelžbetonio. Rečiau naudojamos kitos medžiagos.
Pamatų duobės kasamos įvairaus gylio, pagal grunto savybes ir aikštelės padėtį – su vertikaliomis arba šlaitinėmis sienelėmis. Jei sienelių šlaitai dėl kokių nors priežasčių nėra tvirti arba šalia yra statinių, šlaitus reikia sutvirtinti, kol duobėje nepradėti statybos darbai. Tvirtinama atraminėmis sienomis, poliais, inkarais ar kitomis priemonėmis (3.1 pav.).
Kai gruntas silpnas arba kasama pamatų duobė yra arti pastatų, sienelėms sutvirtinti naudojami įlaidai su spyriais, inkarais, metaliniai ,,Larseno”, Z raidės pavidalo ir kt. Kai kada sienelės sutvirtinamos cementavimu arba laikinai – užšaldymu.
Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų pamatai dažniausiai daromi su rūsiu, tačiau būna ir be rūsio.

3.1 pav. Pamatų duobės šlaitų tvirtinimo būdai: a – plonasiene atramine siena, b – apsauginėmis plokštėmis, c – tvirtinamaisiais poliais, d – poliniais spraustais, e – inkarais, f- inkariniu poliu g – grunto paviršiniu stiprinimu, h – grunto giluminiu stiprinimu; 1 – atraminė siena, 2 – plokštė, 3 -polis, 4-spraustas, 5-inkaras, 6 – paviršiuje sustiprintas gruntas, 7-giliai sustiprintas gruntas

Pramoninių ir komunalinių pastatų pamatai pagal pastato paskirtį ir jame numatytą gamybos technologiją gali būti masyvūs arba kiek lengvesni su technologinėmis angomis ar ertmėmis, juostiniai, taip pat ir su tuneliais, galerijomis ir panašiai (3.2. pav.) parodytos kai kurių atviruose duobėse įrengtų pamatų konstrukcinės schemos.
Pamatai iš surenkamųjų elementų, nors ir turėdami kai kurių pranašumų, palyginti su monolitiniais, yra neekonomiški, nes surenkamosios konstrukcijos yra brangesnės už monolitines. Skaičiavimai rodo, kad surenkamieji pamatai tinka tuo atveju, jei sutaupoma ne mažiau kaip 40% betono. Naudojant pamatams surenkamuosius elementus su tuštumomis, plonasienius kevalus ir kitas medžiaga, taip pat galima sutaupyti nemažai medžiagų.
Iškastoje duobėje pamatus reikia įrengti kuo greičiau, nes ilgai laikant atvirą duobę, gali sumažėti pagrindo stiprumas. Molinis gruntas, jei oras drėgnas, gali išbrinkti. Be to, iškasus sluoksnį grunto, sumažėja likusiojo tankis. Smėlinio grunto fizinės savybės kinta mažiau, tačiau jo tankis taip pat gali sumažėti dėl požeminio vandens poveikio.
Įrengiant pamatus natūraliame sausame grunte, kai iš šalies nepriteka vandens, atliekami šie darbai:
1)žymima pamatų vieta;
2)montuojami pamatai arba įrengiami klojiniai;
3)dedama armatūra ir betonuojama;
4) nuimami klojiniai;
5)užpilamas gruntas.
Šių darbų technologija išdėstyta statybos procesų technologijos vadovėliuose, todėl šiame vadovėlyje nagrinėjami tik tie atvejai, kai pamatus tenka įrengti sudėtingesnėmis sąlygomis, pavyzdžiui, kai į duobę nuolat priteka vandens. Šiuo atveju darbų tvarka gali būti tokia:
1)įrengiama atitvarinė sienelė;
2)iškasamas vandenyje esantis gruntas;
3)ant dugno po vandeniu įrengiama betono mišinio pagalvė, apsauganti nuo vandens pritekėjimo iš dugno;
4)laukiama, kol betonas sukietės;
5)išsiurbiamas vanduo;
6) įrengiami klojiniai;

7)betonuojami pamatai;
8)sukietėjus betonui, klojiniai ir atitvarinė sienelė išardomi (jei tai numatyta projekte).

3.2 pav. Pastatų pamatų konstrukcinės schemos: a – pamatai be rūsio, b – pamatai su rūsiu,
c – pamatai su kelių aukštų rūsiu, d – pamatai po įrenginiais su kanalais, e – masyvūs pamatai, f- gilieji pamatai; 1 – pamatai, 2- rūsys, 3- požeminio statinio siena, 4-technologinių įrenginių pamatai, 5 – technologinės talpyklos (galerijos), 6 – poliai

Atitvarinės sienelės, saugančios nuo vandens pritekėjimo, gali būti įvairios. Joms įrengti naudojamas gruntas, įvairūs įlaidai, pontonai ir kt. Atitvarinių sienelių konstrukcija parenkama pagal pamatų duobės gylį, gruntą, veikiančias apkrovas ir pan.
Vandenyje esančiam gruntui iškasti galima naudoti greiferius, erliftus, hidroelevatorius.
Betonuoti pagalvę, kai duobėje yra vandens, galima VJV (vertikalaus judančio vamzdžio)
metodu. Šiuo metodu betonuojama palyginti našiai ir betonavimo kokybė būna gera.
Pamatų įrengimas nekasant duobės. Kai stiprus, apkrovas laikantis gruntas yra giliai, įrengti pamatus atviroje duobėje gerokai sudėtingiau. Tai neracionalu, o ir techniškai sunku, jei duobė gilesnė negu 5-8 m. Tokiais atvejais geriau įrengti kaltinius, kimštinius ir gręžtinius polius, kevalinius, kesoninius pa-matus ir t.t.
Polių kalimo, gręžtinių, kimštinių ir kitokių polių technologija nagrinėjama statybos procesų technologijos vadovėliuose, todėl čia aptariami sudėtingesni pa-matų įrengimo technologijos atvejai, pavyzdžiui, gilieji pamatai.
Kai stiprus gruntas slūgso giliai, o pastatai bei įrenginiai perduoda pamatams dideles apkrovas, tenka įrengti patikimus giliuosius pamatus. Šiuo atveju dažnai naudojamos giliosios atramos, įrengtos gręžiniuose. Jos daromos panašiai kaip ir gręžininiai pamatai, tačiau jų matmenys kitokie: skersmuo iki 3,5 m su paplatėjimu iki 5 m. Tokių atramų gylis gali siekti net 100 m. Giliųjų atramų gręžiniai gręžiami specialiais agregatais. Įranga naudojama ne tik gręžti, bet ir apsauginiam vamzdžiui ištraukti, gruntui iš gręžinio šalinti, atramai betonuoti.
Japonijoje giliosioms atramoms įrengti plačiai naudojama speciali technologinė įranga, su kuria galima padaryti iki 2-3,5 m skersmens atramas. Gręžinys gręžiamas ,,Kato” firmos įranga su rotoriumi arba greiferiu (3.14 pav.) 3-5 m/h greičiu. Gruntas kasamas greiferio kaušu apsauginiame vamzdyje. Šiuo metodu daromos 1200 mm skersmens ir 27 m gylio atramos.
Darant giliąsias atramas, reikia laikytis tam tikrų technologijos taisyklių. Jei gruntas nestabilus, nuo gręžinio išgręžimo iki betonavimo pradžios neturi praeiti daugiau laiko kaip 8 h. Jei gręžinys yra be apsauginio vamzdžio, po to, kai įdedamas armatūros karkasas, reikia vėl valyti dugną. Jeigu karkasas nevientisas, dedant kitą karkaso dalį, išilginiai periodinio profilio strypai užleidžiami vienas ant kito ne mažiau kaip 30 strypo skersmenų, jei strypai lygaus paviršiaus – 50 skersmenų.
Atrama betonuojama pilant betono mišinį pro vamzdį. Vamzdį reikia reguliuoti
taip, kad jo apačia būtų panerta į betono mišinį, o betono mišinio lygis vamzdyje būtų aukštesnis už gruntinio vandens arba molio skiedinio lygį gręžinyje. Vamzdį kelti galima tik tada, kai jis pripildytas visas iki piltuvo. Standžiam betono mišiniui pilti tinka 200-300 mm skersmens, 6-10 mm sienelės storio vamzdis. Prie jo apatinio galo standžiai pritvirtinami du vibratoriai, kad betono mišinys lengviau slinktų ir tankėtų. Betonuojant stengiamasi nedaryti pertraukų, tačiau jei jų išvengti neįmanoma, pertrauka neturi būti ilgesnė kaip 1,5 h. Tada vibruojamą vamzdį reikia pakelti, kad jo galas būtų ne aukščiau kaip 2 m nuo betono mišinio paviršiaus. Baigiant betonuoti, reikia žiūrėti, kad molio skiedinys kartu su užterštu betono mišiniu būtų visai išstumtas iš gręžinio. Jei gilioji atrama daroma su paplatintu padu, padas platinamas arba mechaniniu būdu, arba komufletiniu sprogdinimu, arba mišriu būdu – pirma mechaniniu būdu paplatinamas, po to komufletiniu sprogdinimu sutankinamas gruntas aplink paplatinimą.
Giliosioms atramoms įrengti taip pat naudojami ploni gelžbetoniniai 0,8-3 m skersmens žiedai. Tokie žiedai naudotini silpname grunte, atremti į pakankamai stiprų gruntą. Žiedai armuojami paprasta arba iš anksto įtempta armatūra. Atramų įrengimo technologija tokia iš kelių žiedų surenkamos sekcijos, kurios gramzdinamos šalinant gruntą; gramzdinamų sekcijų žiedai sujungiami suvirinant armatūrą arba suveržiant antdėklinių detalių varžtus; gelžbetoniniai cilindriniai žiedai gramzdinami vibruojant ir smūgiuojant plaktu; ertmė pripildoma betono

mišinio; ant jo įrengiamas armuotas rostverkas. Reikia stengtis, kad gramzdinamų žiedų betone neatsirastų plyšių. Dėl to žiedo viršuje įrengiamas apsauginis žiedas, o prieš gramzdinant uždedamas specialiai sukonstruotas antgalis, kuris saugo, kad betonas netrupėtų, nepleišėtų smūgiuojant. Vibratorius turi būti standžiai pritvirtintas prie žiedo.
Žiedai gramzdinami po to, kai tiksliai pastatomi į projektinę padėtį. Jei gramzdinama negiliai, tai visa atrama surenkama prieš gramzdinimą, jei giliai – žiedų sekcijos montuojamos gramzdinimo metu. Gramzdinti reikia tiksliai pagal projektą, nuolat stebint vertikalumą arba polinkio kampą.
Vibruojamasis gramzdinimas yra cikliškas procesas: gramzdinamas žiedas, po to iškasamas gruntas ir t.t. Kai atrama nustoja grimzti dėl padidėjusio grunto priešinimosi, gruntas iškasamas, o atrama toliau gramzdinama. Kai grunto priešinimasis ypač didelis, gruntas plaunamas vandens čiurkšle.

4. Kevalinių giliųjų pamatų įrengimas
Tokiems pamatams įrengti naudojami gelžbetoniniai arba metaliniai kevalai, surenkami iš iki 12 m ilgio ir iki 4,5 m skersmens sekcijų. Kevalai į gruntą gali būti įgilinami įsriegimu, vibravimu ir įspaudimu. Šie būdai analogiški naudojamiems polių darbuose ir skiriasi tik naudojamais įgilinimo įrenginiais.
Pamatų iš surenkamųjų gelžbetoninių kevalų privalumai yra tai, kad jie gaminami industriniais būdais ir įgilinami mechanizuotai. Labai dažnai tokie pamatai naudojami vietoj gramzdinamųjų šulinių ir kesonų. Palyginti su pastaraisiais, kevalinių pamatų laikančioji galia yra mažesnė, tačiau tai gali būti kompensuota, darant iš jų grupines atramas, sujungtas bendru gelžbetoniniu rostverku.
Įsriegiamieji kevalai susideda iš glotnaus cilindrinio liemens, sraigtinės formos antgalio ir smaigalio. Sraigtinis antgalis ir smaigalys būna iš metalo, o kevalo liemuo – iš gelžbetoninių grandžių, sujungtų varžtais. Stambūs kevalai įsriegiami kaip ir poliai – suktuvais (kabestanais). Kevalai baigiami sriegti tada, kai jų sraigtinis antgalis įlenda tankų gruntą. Po to visa kevalo erdvė arba dalis jos pripildoma žemų markių betono.
Labai plačiai paplitęs kevalų įgilinimas vibravimo metodu. Sis metodas kartu su hidromechanizavimu ir gręžimu gali būti naudojamas kevalams įgilinti į įvairius gruntus. Vibrogramzdintuvų priverstinė jėga turi 1,5 – 2 kartus viršyti jų ir kevalo bendra masę. Kevalai gali būti įgilinami vertikaliai ir su posvyriu. Įgilinant kevalus, iš jų reikia nenutrūkstamai arba periodiškai šalinti gruntą. Nenutrūkstamai gruntas šalinamas hidromechanizavimo būdu. Periodiškai gruntas šalinamas, kai juose yra akmenų intarpų arba kai reikia išgręžti viršutinį uolienų sluoksnį (nuleidžiant kevalo padą ant pagrindo). Darbai organizuojami taip, kad tuo pačiu vibrogramzdintuvu vienu metu būtų galima įgilinti kelis kevalus, t. y. 3 – 5 m įgilinus vieną kevalą, vibrogramzdintuvas perkeliamas ant kito, šalia įgilinamo kevalo. Esant gruntinio vandens slėgiui, kevalai prieš betonavimą pripildomi vandens iki gruntinio vandens lygio ir po to tamponuojami povandeninio betonavimo metodu. Pasiekus betonui reikiama stiprumą, vanduo išsiurbiamas, ir toliau betonuojama sausomis sąlygomis.
Kevalai įgilinami įspaudimu atvirose akvatorijose arba ten, kur tankūs ir stiprūs gruntai slūgso po storu, bet silpnų gruntų sluoksniu. Kevalai surenkami iš sekcijų, suvirinant jungiamąsias movas arba sujungiant varžtais. Metalinės sekcijų sandūros apsaugomos nuo korozijos bitumu. Kevalai įspaudžiami daugiatoniu gelžbetoninių plokščių paketu, nuleidžiamu ant atotampomis įtvirtinto kevalo. Kad 3pkrova būtų tiksliau centruojama, apatinėse paketo plokštėse Įrengiamos kiaurymės kevalo liemeniui prakišti. Krūvio veikiamas, kevalas greitai įveikia silpnų gruntų sluoksnį ir patikimai įsminga į tankų gruntą. Po to krūvis nuimamas, hidromechanizavimo priemonėmis iš kevalo ertmės pašalinamas gruntas ir tuoj pat ji pripildoma betono mišinio.

5. Išvados

Statant pastatus ir statinius, reikia išspręsti sudėtingą ir sunkų techninį uždavinį — įvertinti gruntų atsparumą, parinkti racionalias ir ekonomiškas pamatų konstrukcijas ir statybos būdus. Uždavinys sudėtingas todėl, kad pamatai statomi ant įvairių gruntų pagrindų. Nuo šio uždavinio teisingo sprendimo priklauso pastatų ir statinių ilgaamžiškumas, o nuo sprendimo racionalumo ir darbų atlikimo kokybės bei trukmės — bendra objekto statybos trukmė ir savikaina. Dėl to bendrame pastatų statybos darbų komplekse pagrindų paruošimo ir pamatų įrengimo darbai užima labai svarbią vietą.
Civilinėje, pramoninėje ir žemės ūkio statyboje plačiai naudojami poliniai (kalamųjų bei monolitinių polių), gilių atramų (šulinių ir kesonų) ir kitų konstrukcijų pamatai. Poliniai pamatai, palyginti su kitomis konstrukcijomis, padeda iki 2 kartų sumažinti žemės darbus, 1,5 – 2 kartus – betono sąnaudas. Dėl to sumažėja pamatų statybos trukmė ir kaina. Be to, įrengiant polinius pamatus žiemos metu, nereikia kasti įšalusių gruntų.
Aktualu yra toliau kelti pamatų statybos technologinių operacijų techninį lygį ir tobulinti statybos organizavimą. Šių uždavinių sprendimo sėkmė priklauso nuo inžinerijos darbuotojų ir darbininkų paramos.
Pastaruoju metu vyrauja daugiaaukštė gyvenamųjų namų ir civilinių pastatų statyba. Pramonėje naudojami didelių matmenų ir masės technologiniai įrengimai. Nuo jų į gruntus perduodamos didelės apkrovos. Dėl to, statant daugiaaukščius civilinius pastatus, gyvenamuosius namus, sunkiasvorius technologinius įrengimus ir kt. ant silpnų gruntų, plačiai naudojami poliniai pamatai. Pamatų polių paskirtis – perduoti pastatų ir statinių apkrovas gruntams.

Leave a Comment