1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas iš pradžių vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu, o vėliau oficialiai turėjęs Napaleono kodekso pavadinimą, buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį.
Manoma, kad Prancūzijos 1804 m. civilinis kodeksas yra išsamiausias kodifikacijos darbas (jis apėmė visus pagrindinius civilinės teisės institutus), pasirodęs Vakarų Europoje. Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis, be kazuistinių detalių fomuluotėmis.
1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi daug įvykusių permainų. Svarbiausia, kad keletas Vokietijos civilinio kodekso nuostatų ima pripažinti iš tam tikrų privačių teisių išplaukiančias socialines pareigas, taip pat idėją, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.
Kartu Vokietijos civiliniame kodekse atsispindėjo ir šalies ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais, ypač žemės santykių srityje, buvo palikta galioti partikuliarinė teisė.
Vokietijos civilinis kodeksas buvo parengtas su nė vienam ankstesniam įtatymų leidėjui nebūdingu preciziškumu, teisinės sąvokos kodekse tiksliai apibrėžtos ir toliau visur griežtai vartojamos viena ir ta pačia prasme. Tačiau čia nemažai galimų nevienareikšmiškai suprasti neteisinio pobūdžio kriterijų, suteikiančių daug erdvės normoms interpretuoti. Kodekso normos dėstomos abstrakčiomis sąvokomis, jos dažniausia formuluoja tik pagrindinius principus, vengdamos kazuistinio konkrečių galimų atvejų teisinio reguliavimo, taigi jo turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso, kalba sunkoka, straipsniai griozdiški, o tai galima pateisinti nebent tuo, kad įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiesiems gyventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui. Galiausiai didžiulis kliuvinys neprofesionalui yra blanketinių normų gausa, tiesiog įpareigojanti skaitytoją, norintį teisingai išsiaiškinti kokį nuostatą, žinoti visą kodekso medžiagą.
Prancūzų civilinį kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadini titulą ir tris knygas (dalis).
Vokietijos civilinio kodekso apimtis ganėtinai didelė: jis susideda iš 2385 straipsnių, kurie patys vidutiniškai yra dvigubai ilgesni nei Prancūzų civilinio kodekso straipsniai.
Į šią apimtį neįeina 218 Įvadinio įstatymo straispnių, kuriuose yra nurodymai dėl kodekso santykio su kitomis imperijos teisės normomis ir atskirų Vokietijos valstybių teise, dėl jo veikimo laiko atžvilgiu, čia esama kai kurių tarptautinės privatinės teisės normų. Kodekso medžiaga suskirstyta į penkias knygas.
Prancūzijos civiliame kodekse nebuvo bendrosios dalies, o trumpame Įvadiniame titule “Apie įstatymų publikavimą, galiojimą ir keitimą apskritai”, susidedančiame vos iš šešių straispnių, kalbama apie civilinio kodekso paskelbimo, galiojimo ir novelizavimo tvarką.
Svarbus Vokietijos civilinio kodekso bruožas, kad pirmą kartą civilinės teisės kodifikavimo istorijoje jis turi bendrąją dalį (pirmoji knyga), kurioje yra nuostatai, liečiantys įvairius kodekso reglamentuojamus civilinės teisės institutus. Buvo manoma, kad bendroji dalis Vokietijos civiliniame kodekse turinti tą pačią reikšmę, kokią turėjusios Institucijos Justiniano kodifikacijoje: tai apibrėžimų, sąvokų, įvairių bendrųjų teisės principų, išgautų iš kazuistinių Justiniano teisės nuostatų, rinkinys. Vokietijos civilinio kodekso bendrojoje dalyje yra bendrojo pobūdžio normos, liečiančios fizinius asmenis (teisnumą, pilnametystę, veiksnumo atėmimą, gyvenamąją vietą), juridinius asmenis, kai kurias daiktinės teisės bei sandorių sąvokas, senaties terminus.
Tokia teisinių normų grupavimo sistema, kurioje išskiriamas bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, vadinama pandektine sistema. Ši sistema reiškia tam tikrą teisinės technikos progresą, tačiau kodeksas, sudarytas pagal šią schemą, esti mažiau prieinamas ne specialistui teisninkui, nei tos, kuriame bendroji dalis nėra išskirta. Išskyrimas į atskirą knygą bendrosios dalies, kurios nuostatų žinojimas yra būtinas ypatingojoje kodekso dalyje esančioms nuostatoms suvokti, ne specialistams ir apskritai jo nežinantiems paprastai kelia papildomų problemų.
Prancūzų civiliniame kodekse pirmą kartą Vakaruose įstatyme įvertintas vienas svarbiausių Didžiosios Prancūzijos iškovojimų – visų lygybės prieš įstatymą principas. Dabar šis principas yra praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Čia skelbiama, kad pilietinėmis teisėmis vienodai naudojasi kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo “piliečio kokybės” (7-8 str.). Civilinės teisės, skelbiamos kodekse, nelietė tik svetimšalių, užsieniečių teisinę padėtį reglamentavo tarptautinės sutartys ir specialūs vyriausybės aktai. Pirmojoje civilinio kodekso knygoje yra teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės aktų registraciją, atsispindi kodekso rengėjams svarbus revoliucijos iškovojimas – santuokos ir šeimos santykių sekuliarizavimas. Pirmoji knyga taip pat reguliuoja gyvenamąją vietą, nežinia kur buvimą, santuokos sudarymą, ištuoką, teisėtai ir neteisėtai gimusių vaikų padėtį, įvaikinimą, tėvo (o ne tėvų) valdžią ir globą. Antroji knyga “Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti. Ji pradedama normomis apie turtą ir jo skirstymą į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, apie daiktų, vaisių ir pajamų nuosavybę. Knygoje reglamentuojami uzufruktas, naudojamosi teisė, servitutai.
Visos kitos Prancūzų civilinio kodekso normos, kurių dvigubai daugiau nei pirmose dviejose knygose, yra susistemintos trečiojoje knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Knyga prasideda paveldėjimo teisės ir glaidžiai su ja susijusios dovanojimo teisės, laikomų išskirtine nuosavybės įgijimo forma, normomis. Toliau bendrąja forma reglamentuojamos sutartys ( veiksnumas, sutarčių formos ir kt.) ir nesutartinės prievolės (nepagrįstas praturtėjimas ir deliktai). Šioje knygoje reguliuojami turtiniai sutuoktinių santykiai. Čia taip pat vietos skiriama teisiniam tam tikrų rūšių sutarčių – pirkimo ir pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos, pavedimo reglamentavimui. Knyga užbaigiama normomis, skirtomis prievolių užtikrinimui ir ieškininei senačiai.
Prancūzų civilinio kodekso struktūra – asmenys, daiktai, prievolės – iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine. Taip pat sakoma, kad kodekso struktūra pabrėžianti tris pagrindines Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltas laisves – asmens, nuosavybės ir sutarčių.
Pirmoji Vokietijos civilinio kodekso knyga yra bendroji dalis, antroji kodekso knyga skirta prievolių, trečioji – daiktinei, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisei. Visa kodekso medžiaga išdėstyta laikantis moksliniu ir loginiu požiūriu pagrįstos sistemos, tačiau nemažai normų, liečiančių tą patį institutą, pasirodė esančios išmėtytos po visą kodeksą.
Nors įsigaliojus Vokietijos civiliniam kodeksui, jo reguliuojamus dalykus liečiantys vietiniai teisės aktai neteko galios, civilinės teisės unifikavimas nebuvo toks išsamus, kaip tai prieš šimtą metų buvo padaryta Prancūzijoje. Vokiečių įstatymų leidėjas nemažai svarbių ūkio santykių paliko reglamentuoti sąjunginių valstybių įstatymų leidėjams. Tačiau apskritai ištisą tūkstantmetį Vokietijoje trukęs teisės partikuliarizmas pagaliau buvo įveiktas.
Vokietijos civilinis kodeksas, nepaisant jo sudėtingumo, būtinumo turėti kvalifikuotus teisėjus, sugebančius taikyti praktiškai abstrakčią jo sistemą, turėjo didelę reikšmę ne vien Vokietijai. Atspindėdamas naujas civilinės teisės raidos tendencijas, Vokietijos civilinis kodeksas kitų šalių teisei XX a. pradžioje darė net didesnę įtaką nei Pramcūzų kodeksas. Nemažai civilinių kodeksų, pvz., sovietinių respublikų (tarp jų ir Lietuvos), Lenkijos, Čekoslovakijos, išleistų po Vokietios civilinio kodekso, priėmė pandektinę civilinio kodekso struktūrą. Pagal Vokietijos civilinio kodekso modelį sudaryti Austrijos, Graikijos, Portugalijos, Vengrijos, Lenkijos, Jugoslavijos, Japonijos, Brazilijos, Peru civiliniai kodeksai, jis padarė didžiulę įtaką Europos Šiaurės valstybių civilinei teisei.
1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas tepripažino vien fizinį asmenį ir tai paaiškinama įstatymų leidėjo būgštavimais, kad juridinio asmens statutu savo buvusiai įtakai atkurti nepasinaudotų cechinės ir kt. feodalinės korporacijos, be to, pagrindine XIX a. pradžios ūkinio gyvenimo figūra dar buvo pavienis žmogus, individas, o gamybos ir kapitalo koncentracijos ir centralizacijos tendencija visiškai atsiskleidusi dar nebuvo. Bet tai nereiškė, kad prancūzų teisė juridinių asmenų tada dar apskritai nežinojo.
Akcinės bendrovės šioje šalyje kūrėsi jau ikirevoliuciniais laikais, bet jakobinai, jas plačiai ėmus naudoti smulkiesiems akcininkams apiplėšti, 1793 m. pamėgino reglamentuoti jų steigimąsi, prekybos bendrovės, tarp jų akcinės su ribota akcininkų atsakomybe, 1807 m. Prekybos kodeksui taip pat buvo žinomos. Joms steigtis reikalauta specialaus vyriausybės leidimo.
Vokietijos civilinio kodekso civilinio teisinio santykio subjektu greta fizinio asmens jau ne tik pripažino juridinius asmenis, bet ir skyrė jiems išties daug dėmesio: jiems skirti kodekso 21-89 straipsniai. Civilinio kodekso vietoj specialiu 1870 m. įstatymu panaikintos akcinių bendrovių steigimo leidimų (koncesinės) tvarkos buvo įteisinta vadinamoji norminė tvarka; nuo šio laiko akcinės bendrovės steigimas ir juridinio asmens statuso įgijimas nuo administracinių organų nebepriklausė.
Prancūzų civilinis kodeksas visiškai išsaugojo revoliucijos metais pasiektą nuosavybės teisės bendrumą ir principinę nuosavybės laisvę nuo feodalinių prievolių ir ribojimų. Pagal civilinį kodeksą nuosavybė reiškė, kad savininkas kuo mažiausiai priklauso nuo šalutinės įtakos: jis ribojamas tik tiek, kiek tas naudojamasis ir disponavimas nuosavybe yra uždraustas įstatymu, t.y. nuosavybė preziumuojama laisva ir gali būti ribojama tik tiesioginiu įstatymo arba jo pagrindu atitinkamo valstybės organo išleisto potvarkio nurodymu. Taip Prancūzijos kodeksas formuluoja laisvos nuo bet kokių feodalinių ribojimų, neribotos nuosavybės teisės principą.
Sekdamas 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, Prancūzijos civilinis kodeksas skelbė, kad niekas negali būti verčiamas užleisti savo nuosavybę, jei tik tai nedaroma visuomenės naudai ir už teisingą ir išankstinį atlyginimą. Šia nuostata įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas.
Dėl nuosavybės teisės Vokietijos civiliniame kodekse iš esmės išliko liberalus požiūris į nuosavybę, kaip į teisę, tačiau jame jau labiau reiškiasi tendencija kiek riboti savininko teises. Nuosavybė neabsoliutinama kaip Prancūzų civiliniame kodekse. Daikto savininkas turi teisę, kiek tam netrukdo įstatymas arba trečiųjų asmenų teisės, elgtis su daiktu savo nuožiūra ir šalinti visus kitus nuo bet kokio poveikio jam. Ši formulė palydima nuostato, kad tai yra leidžiama tik tiek, kiek tai netrukdo įstatymas arba trečiųjų asmenų teisės, kuriame jau atsispindi nuosavybės socializavimo užuomazga – reikalaujama atsisžvelgti ne tik į savo, bet ir į visuomenės interesus.
Iš nuosavybės teisės objektų Prancūzų civilinis kodeksas išskiria nekilnojamąjį turtą. Aptardamas žemės nuosavybę, Kodeksas žemės savininkui pripažino teisę ne tik į patį sklypą, miškus, vandenis ir kt., bet ir į tai, kas yra po žeme ir virš žemės, t.y. į žemės gelmes, esančias po sklypu, ir į oro stulpą virš sklypo. Vėliau ši nuostata bus keičiama. Vokietijos civilinis kodeksas savininkui panašiai kaip Prancūzijos civilinis kodeksas, suteikė plačias teises ne tik į žemės sklypo paviršių, bet ie į gelmes bei oro erdvę žemės sklypo ribose. Bet žemės savininko nuosavybę neįėjo naudingosios iškasenos, turinčios valstybinę reikšmę: kai kurių metalų, anglies, druskos natūralių išteklių naudojimą reguliavimo atskirose Vokietijos valstybėse galiojusios kalnakasybos teisės normos. Be to, pats Vokietijos civilinis kodeksas nustatė tam tikrų žemės nuosavybės teisės ribojimų: savininkas negalėjo drausti poveikio savo sklypui, daromo tokiame gylyje ir aukštyje, kurio nebeliečia realus jo interesas.
Revoliucijos metais padaugėjus smulkiųjų žemės savininkų, tapo aktualus servitutų, dar vadinamų “kaimynystės teise”, reglamentavimas, todėl joms Prancūzijos civilinis kodeksas skyrė nemažai dėmesio, pvz., nustatė, kad žemiau esantys žemės sklypai privalo priimti vandenis natūraliai, be žmogaus rankų pagalbos, nutekančius nuo aukščiau esančiųjų, žemiau esančio sklypo savininkas savo ruožtu negali statyti užtvankų, trukdančių tokiam nutekėjimui. Arba štai pastato savininkas buvo įpareigotas įrengti stogą taip, kad lietaus vandenys nutekėtų ant jo paties sklypo arba ant viešojo kelio, jis negalėjo jo nukreipti į kaimyno sklypą; žemės savininkui neleidžiama kasti šulinio ar duobės arčiau nei tam tikru atstumu nuo svetimos nuosavybės; uždrausta įrengti langus sienoje, pastatytoje ant dviejų sklypų ribos ir kt.
Vokietijos civilinis kodeksas taip pat detaliai reglamentavo vadinamąsias “kaimynystės teises”.
Prancūzijos civiliniame kodekse sutarčių teisė pagal tradiciją užima gretimą su nuosavybės teise vietą.
Prancūzijos civilinis kodeksas sutartį nusakė kaip susitarimą, kuriuo asmuo arba asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba kitiems asmenims ką nors duoti, ką nors padaryti arba ko nors nedaryti. Prancūzijos civiliniame kodekse taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai suformulavo pagrindinius sutarčių teisės principus:
§ susitariančių šalių lygybės principą, reiškiantį, kad visų susitariančių šalių teisės, sudarant sutartį, yra lygios. Sutartį gali sudaryti bet kuris asmuo, jei tik jis įstatymo nelaikomas nesugebančiu tai atlikti ( tokiais laikomi nepilnamečiai, neturintys veiksnumo, įstatymo numatytais atvejais – ištekėjusios moterys ir tie, kam kai kuriais atvejais tai draudžia įstatymas). Pagrindine bet kurio susitarimo sąlyga Prancūzijos civilinis kodeksas skelbia įsipareigojančios šalies sutikimą ir nurodo, kad tikro sutikimo nėra, jei jis duotas per klaidą arba buvo išgautas prievarta arba apgaule;
§ sutarčių laivės principą, reiškiantį, kad susitarimo šalys turi teisę laisvai, savo nuožiūra nustatinėti bet kokį sutarties turinį. Valstybė faktiškai nesikiša į sutarties turinį, palikdama tai susitariančių šalių nuožiūrai, suteikdama šalims plačias galimybes nustatyti bet kokius teisinius santykius, išskyrus tuos, kurie prieštarauja negausiems bendrojo pobūdžio įstatymo reikalavimams;
§ besąlygiško sutarties privalomumo principą, reiškiantį, kad sudaryta sutartis turi būti laiku ie realiai įvykdyta. Faktiškai vienintelis atvejis, kai leidžiama nutraukti sutartį, yra abipusis šalių susitarimas. Sutarties privalomumo principą lemia jai tenkanti reikšmė, užtikrinant ūkinių santykių stabilumą.
Teikdamas išskirtinę reikšmę nekilnojamojo turto, pirmiausia žemės, nuosavybei, Prancūzijos civilinis kodeksas darė šios taisyklės išimtį: nuostolingai pardavusiam nekilnojamą turtą leido nutraukti pardavimo sutartį, jei dėl jos patyrė didesnį nei 7/12 tikrosios turto vertės nuostolį. Išimtis nelietė nuostolingai pardavusiojo kilnojamojo turto, taip pat nuostolingai daiktą nupirkusiojo.
1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas nepateikia sutarties sąvokos, nors jos pagrindinius bruožus nesunku rekonstruoti iš atskirų kodekso nuostatų. Kodeksas teigia, kad asmuo, siūlydamas kitam asmeniui sudaryti sutartį, šiuo pasiūlymu pats susisaisto, vadinasi, sutartis suprantama kaip teisinis keleto asmenų ryšys: kodeksas skelbia, kad kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti susitarimą, kuris, beje, gali reikšti ir tam tikrą susilaikymą. Taigi, sutarties turiniu gali būti tiek teigiamas veiksmas, tiek susilaikymas nuo jo. Tokia sutarties samprata iš esmės nesiskyrė nuo Napoleono kodekse pateiktų sutarties definicijų.
Vokietijos sutarčių teisė rėmėsi tais pačiais principais – susitariančių šalių lygybės, sutarčių laisvės ir privalomumo. Bet naujos socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo sąlygos pareikalavo į sutartinius santykius įtrauskti ir nemažai naujo. Vokietijos civiliniame kodekse, pavyzdžiui, jau yra straipsnių, reguliuojančių santykius, atsirandančius vykdant biržos operacijas.
Vokietijos civiliniame kodekse fiksuojamas naujas civilinei teisei, besiremiančiai romėnų teise, anksčiau buvęs nežinomas vokiškos kilmės civilinės teisės institutas, vadinamas piktnaudžiavimu teise. Nors šio nuostato praktinis taikymas yra gana komplikuotas, bet pats įstatyminis piktnaudžiavimo teise pripažinimas neleistinu turėjo nemažą socialinę reikšmę.
Nuo revoliucijos laikortarpio įstatymų, reglamentavusių santuokos ir šeimos santykius, 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas gerokai nutolo: jis įtvirtino vyro valdžios žmonai ir turtui principą, ištekėjusi moteris tapo aiškiai nelygiateisė. Iš revoliucijos laikų kodeksas išsaugojo pasaulietinės santuokos principą. Būtina santuokos sudarymo sąlyga skelbiamas abipusis sutuoktinių sutikimas. Sūnui, neturinčiam 25 metų ir dukrai, neturinčiai 21 metų, tuoktis reikėjo tėvų sutikimo, o pastarųjų nuomonei skiriantis užteko tėvo sutikimo. Santuoka nutrūkdavo vienam iš sutuoktinių mirus arba esant nubaustam pilietine mirtimi, taip pat išsituokus. Ištuoka buvo leidžiama esant abipusiam nesutikimui tęsti santuokinį gyvenimą, net nereikalaujant nurodyti šio nesutikimo priežasties, o to nefiksuoja daugelis įvairių šiuolaikinių šalių, tarp jų ir šiuolaikinės Prancūzijos, įstatymų. Ištuoka taip pat buvo laidžiama dėl vieno sutuoktinių piktnaudžiavimų, grubaus elgesio, sunkių kito sutuoktinio įžeidimų. Žmona buvo įpareigota gyventi drauge su vyru ir sekti paskui jį visur, kur jis nuspręs būti. Nors sutuoktinių turtinių santykių pobūdis (bendra ar atskira nuosavybė) priklausė nuo specialaus susitarimo, sudaryto prieš santuokos aktą, be teisės vėliau keisti jos sąlygas, bet žmona, net ir turėdama atskirą nuosavybę, vyrui nedalyvaujant arba neturėdama raštiško jo sutikimo, negalėjo savo turto perleisti ar įgyti, išskyrus testamento surašymą. Vyrui tokio sutikimo neduodant, žmona galėjo kreiptis į teismą. Vokietijos šeimos teisėje vyro ir tėvo valdžia yra šiek tiek labiau ribota nei prancūzų kodekse. Vokietijos civilinis kodeksas nepripažino legalios vyro valdžios žmonai, o teįtvirtino pirmaujantį vyro vaidmenį bendruose šeimos reikaluose: “Vyras sprendžia visus klausimas, liečiančius bendrą šeimos gyvenimą, taip pat jis parenka gyvenamąją vietą”, bet žmona galėjo ir nepaklusti vyro sprendimui, jei juo “piktnaudžiaujama savo teise”. Žmona, įsitikinusi, kad vyro parinkta gyvenamoji vieta kenkia šeimos sveikatai, gerovei ir panašiai, galėjo reikalauti atskiros gyvenamosios vietos, ji turėjo teisę verstis profesine veikla. Kodeksas įpareigojo žmoną tvarkyti bendrą šeimos ūkį, o jo ribose – ir vyro reikalus, taip pat jam atstovauti.
Moterys turti šiek tiek daugiau laisvės, valdydamos savo nuoavybę. Žmonos turtas, priklausęs jai iki santuokos arba įgytas susituokus, nors buvo valdomas ir naudojamas vyro, likdavo jos nuosavybe. Darbu žmonos įgytas turtas priklausė jai, šį turtą ji galėjo tvarkyti pati. Skirtingai nei prancūzų civilinis kodeksas, reikalavęs, kad vyras išlaikytų žmoną, Vokietijoje sutuoktiniai privalėjo išlaikyti vienas kitą.
Ištuoka buvo leidžiama tik esant vienai iš šių aplinkybių: įrodžius vieno iš sutuoktinių kaltę svetimaujant ar padarius kitų priešingų moralei nusižengimų; pasikėsinus į kito sutuoktinio gyvybę; vienam sutuoktiniui piktavališkai palikus šeimą, grubiai nevykdžius santuokinių pareigų arba negalint reikalauti tęsti santuoką dėl kitosutuoktinio negarbingo elgesio, giliai išjudinusio santuokinius santykius; vienam sutuoktinių susirgus sunkia, nutraukusia sutuoktinių dvasinį bendravimą, arba beviltiška psichine liga.
Svarbi vieta prancūzų civilinėje teisėje tenka paveldėjimui. Prancūzų civilinis kodeksas skelbė paveldėjimo vienovės principą: paveldėjimo teisė ėmė vienodai galioti visokiam turtui nepriklausomai nuo jo pobūdžio ir kilmės. Kartu buvo patvirtintas revoliucijos metais pasiektos išskirtinės gimininio turto paveldėjimo tvarkos panaikinimas, patvirtintas pirmagimystės tvarkos panaikinimas ir įpėdiniams tenkančių dalių lygybė. Prancūzų civilinis kodeksas nedarė skirtumo paveldint kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Pagal Prancūzijos civilinį kodeksą, paveldėti buvo šaukiami iš eilės tiesioginiai žemutinės linijos giminaičiai (vaikai, vaikaičiai), kurių buvimas teisę paveldėti atima iš visų kitų. Jų nesant, paveldėti šaukiami artimiausi šoninės linijos giminaičiai (broliai, seserys), kurie paveldėjimą dalijasi su tėvais, ir tėvais ir šitaip iki 12-ojo laipsnio. Esant artimesnio laipsnio giminaičiams, tolimesnieji į paveldėjimą negalėjo pretenduoti. Nesantuokiniai vaikai nebuvo laikomi paveldėtojais ir tik vėliau jie gavo teisę į piniginį išlaikymą. Pergyvenęs sutuoktinis iš principo nebuvo laikomas paveldėtoju ir į paveldėjimą galėjo pretenduoti tik neatsiradus iki 12-ojo laipsnio imtinai galinčių paveldėti kraujo giminaičių.
Paveldėjimą pagal testamentą Prancūzijos civilinis kodeksas tvarkė pagal tas pačias taisykles kaip ir dovanojimą. Čia tiesioginių įpėdinių interesams apsaugoti buvo būdingas testamento sudarytojo ( taip pat ir dovanotojo) valios laisvės ribojimas: turėdamas vieną teisėtą vaiką, palikėjas galėjo laisvai disponuoti ne daugiau kaip puse turto, du vaikus – trečdaliu, tris ir daugiau – ne daugiau kaip ketvirtadaliu. Vaikaičiai ar kiti žemutinės linijos paveldėtojai galėjo paveldėti tą dalį, į kurią būtų pretendavę būdami gyvi jų tėvai, tai yra palikėjo (ar dovanotojo) sūnūs ar dukros, iš kurių šie buvo kilę.
Skirtingai nuo prancūzų paveldėjimo teisės, 1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas, reglamentuodamas įstatyminį paveldėjimą, neribojo paveldėtojų giminystės laipsnio. Paveldint buvo vadovaujamasi tam tikra sistema, kraujo giminaičius skirstančia į grupes, susidedančias iš bendro protėvio ir jo žemutinės eilės giminaičių; pirmoji grupė apima patį paveldėjimo palikėją ir jo žemutinės eilės giminaičius, antroji – palikėjo tėvus ir jų žemutinės eilės giminaičius, trečioji – senolius (pagal tėvo ir motinos linijas) ir jų žemutinės eilės giminaičius i t.t. Esant artimesniei grupei, tolimesnės paveldėjime nedalyvauja. Pergyvenęs sutuoktinis buvo laikomas vienu iš labiausiai privilegijuotų įstatyminių paveldėtojų ir paveldėdavo su vienos iš trijų pirmųjų grupių giminaičiais.
Kodekse įtvirtinta įstatyminio paveldėjimo sistema turėjo tikslą užtikrinti paliekamo turto išsaugojimą giminėje ir kartu kiek saugoti jį nuo pernelyg didelio susmulkinimo.
Tačiau paveldint pagal testamentą, vokiečių civilinis kodeksas laikėsi Napoleono kodekse nustatytos taisyklės dėl tam tikro palikėjo valios ribojimo artimiausių jo palikuonių naudai: Vokietijoje nustatyta privalomoji dalis artimiausiems žemutinės eilės palikėjo giminaičiams, tėvams ir pergyvenusiam sutuoktiniui, o jos dydį sudarė pusė dalies, kuri jiems būtų atitekusi paveldint pagal įstatymą.
Literatūra:
M.Maksimaitis “Užsienio šalių teisės istorija”, Vilnius, 1998;
“Užsienio teisės istorijos chrestomatija”, Vilnius, 1999.